Aliaksandras Paršankou. Zmicerio Lukašuko nuotr.

2021 m. Aliaksandras Paršankou dėl susidariusios politinės situacijos Baltarusijoje buvo priverstas pasitraukti iš savo šalies. Persikėlęs į Prahą, aktyvistas tęsė tai, kas jį domino nuo mokyklos laikų – tyrinėjo LDK istoriją – ir išmoko lietuvių kalbą. Kaip pats sako, studijuojant LDK, lietuvių kalba yra būtina ir ją turėtų mokėti kiekvienas išsilavinęs žmogus – juk tai seniausia gyva išlikusi indoeuropiečių kalba.

Šiuo metu A. Paršankou skaito paskaitas apie LDK čekų, rusų, anglų, baltarusių ir lenkų kalbomis Lietuvos ir įvairiuose kituose universitetuose ir bibliotekose. „Man svarbus požiūris, kuriuo atskleidžiu kunigaikštystės daugiakultūrį ir daugiatautį charakterį. LDK nėra jokios tautos ar kultūros nuosavybė“, – pabrėžia jis. Dėstytojo nuomone, LDK yra pavyzdys, kaip svarbu palaikyti kultūrų dialogą ir gebėti priimti skirtingas nuomones.

„Baltarusiai gali pasimokyti, kas yra tikroji meilė ir pagarba savo šaliai ir kultūrai, o lietuviai, žvelgdami į mūsų patirtį, gali dar kartą įsitikinti, kokia svarbi yra demokratija ir žodžio laisvė“, – įsitikinęs A. Paršankou. Jis siekia tapti tarpininku tarp baltarusių ir lietuvių. Anot mokslininko, svarbiausia yra turėti bendrą tikslą – taikų vystymąsi, kuriuo siekiama kasdien gerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Aliaksandras yra Baltarusijos opozicijos Koordinacinės tarybos, suvienijusios baltarusius kovai už demokratiją savo šalyje, narys ir demokratinių jėgų aktyvistas. Jo nuomone, kalbos mokėjimas padeda geriau suprasti šalį: „Mūsų politinė emigracija iš Baltarusijos daugelį privertė mokytis lietuvių kalbos.“ Anot pašnekovo, po dešimties metų tai turės didžiulį poveikį tiek Baltarusijos, tiek Lietuvos kultūrai. Šios žinios suteiks pagrindą naujoms literatūros ir mokslinių tyrimų temoms.

„Norėjau, kad draugai lietuviai mane suprastų“

Pirmą kartą su lietuvių kalba Aliaksandras susidūrė 2017 m., kai į Mokslų akademijos biblioteką Minske atvyko Lietuvos mokslų akademijos delegacija, minėjusi Pranciškaus Skorinos leidybos veiklos 500 metų jubiliejų. Tąkart vyko šio XVI a. Lietuvos spaustuvininko, išspausdinusio pirmąją knygą Lietuvoje rusėnų kalba, knygos „Pranciškaus Skorinos rusėniškajai Biblijai – 500“ pristatymas. „Šioje delegacijoje buvo žmonių, kurie vėliau tapo labai gerais mano draugais: Sigitas Narbutas, Daiva Narbutienė, Rima Cicėnienė“, – prisimena jis.

Aliaksandro gyvenimas pasikeitė, kai dėl susidariusios politinės situacijos teko bėgti iš Baltarusijos. Jo draugas ir kolega, Čekijos ir Lietuvos kalbininkas habil. dr. Ilja Lemeškinas pasiūlė atvykti į Prahą. Karolio universitete jis pradėjo rengti daktaro disertaciją „Pranciškaus Skorinos rusėniškosios Biblijos šaltiniai“. „Studijuoti LDK istoriją nemokant lietuvių kalbos yra absurdiška. Tiems, kas šiuo metu tiria LDK istoriją, lietuvių kalba yra būtina, nes tai yra šios mokslo krypties mokslo kalba“, – tvirtina tyrėjas. Nors iš pradžių nerimavo, ar pavyks išmokti lietuvių kalbą, disertacijos vadovas habil. dr. I. Lemeškinas nedvejojo – Aliaksandrui tikrai pavyks.

Aliaksandras Paršankou ir Sigitas Narbutas. Iljos Lemeškino nuotr. 

Mokslininką lietuvių kalbos Prahos Karolio universitete mokė dr. Geda Montvilaitė. Jis ne kartą dalyvavo lietuvių kalbos ir kultūros kursuose – tiek nuotoliniu būdu Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, tiek gyvai Vilniaus universitete. Nors pašnekovas pripažįsta, kad jam smagiausia ir prasmingiausia lietuvių kalbos mokytis bendraujant su draugais, vis dėlto ir dėstytojus prisimena labai šiltai, ypač Aureliją Kaškelevičienę, kuriai jaučia ypatingą dėkingumą už perteiktas žinias ir nuoširdų palaikymą. Įkvėptas šios patirties, jis sako norįs panašų modelį pritaikyti baltarusių kalbos sklaidai – pakviesti žmones iš viso pasaulio mokytis ir šios kalbos.

Mokslininkas studijuoja knygų istoriją ir kultūrą, o ypatingą dėmesį skiria LDK knyginės kultūros paveldui. „Naujausiame savo moksliniame straipsnyje, kurį rašiau kartu su Lietuvių kalbos instituto mokslininke dr. Nadiežda Morozova, pavyko įrodyti, kad „Mažoji kelionių knygelė“ iš tiesų buvo spausdinta Vilniuje, o jos meninė puošyba yra vokiškos kilmės“, – pasakoja jis. Negana to, anot Aliaksandro, remiantis netiesioginiais įrodymais, pavyko patikslinti ir šios knygos išleidimo datą.

Lietuva Aliaksandrui – tai žmonės

Pirmą kartą po priverstinės emigracijos mokslininkas į Lietuvą atvyko 2022 m. vasario 23 d. Knygų mugės šurmulį netikėtai užgožė kitą dieną Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą. Aliaksandras teigia, kad pasinėrimas į lietuvių kalbos ir literatūros pasaulį jam leido karą išvysti lietuvio akimis. „Visi buvome kartu – solidarūs“, – prisimena mokslininkas. Tuo metu patirta bendrystė ir žmonių vienybė ir pačiam Aliaksandrui suteikė stiprybės bei vilties, o Lietuva jam tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Aliaksandras Lietuvoje jaučiasi kaip namuose. Muziejai, bibliotekos – tai vietos, kurias visuomet stengiasi aplankyti. Tačiau svarbiausia jam – pažinti žmones. O pažinčių būna pačių įvairiausių: jis šypsodamasis prisimena vieną netikėtą pažintį su taksistu, kuris save laikė prūsu. „Taksistas labai nustebo, kai pasakiau, kad prūsai buvo baltai, o ne slavai“, – pasakoja tyrėjas. Atvykęs į Lietuvą, jis visuomet susitinka su kolegomis iš Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto. „Niekur manęs taip nepasitinka, kaip draugai Lietuvoje. Patys svetingiausi žmonės!“ – džiaugiasi jis.

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija 2023–2024 m. už pasiekimus mokantis lietuvių kalbos A. Paršankou skyrė Kazimiero Būgos stipendiją. Ja siekiama skatinti lietuvių kalbos ir literatūros sklaidą užsienyje ir remti užsienio aukštosiose mokyklose besimokančius lietuvių kalbos studentus. Aliaksandrui tai – atsakomybė, kurią jis nuoširdžiai prisiima.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Tekstą parengė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Užsienio šalių lituanistikos (baltistikos) centruose dirbantys dėstytojai į VU Filologijos fakultetą atvyksta tobulintis nuo 2009 m. Todėl visai nenuostabu, kad šiandien čia iš Estijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Sakartvelo, Suomijos, Vengrijos, Vokietijos, Jerevano universitetų atvykę dėstytojai jaučiasi kaip namuose, nes vieni kitiems yra pažįstami ir žino, kad žino, kad yra laukiami.

Įvairi dėstytojų bendruomenė savaitę truksiančių kursų metu domėsis Lietuvos sostine, gilinsis ne tik į miesto istoriją, istorines vietas, bet ir naujausius mokslinio, kultūrinio gyvenimo aspektus. Dėstytojams bus skaitomos dešimt paskaitų, skirtų Vilniaus pažinimui, po pietų rengiama kultūrinė programa (ekskursija po Vilnių ir išvyka į Vilniaus rajone esančius dvarus), koncertas, skirtas M. K. Čiurlionio metams, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir botaninio atspaudo edukacija, taip pat planuojame diskusiją-vakarienę, skirtą lituanistikos (baltistikos) centrų problemoms ir ateities perspektyvoms aptarti.

Linkime, kad bendrijos aura toliau skleistųsi, o Filologijos fakultete kasmet susirenkantis lietuvybės ambasadorių branduolys vis tvirtėtų.

Džiaugiamės galėdami pranešti apie prieš kelias dienas pasirodžiusią knygą „Language Variation, Change and Standardisation“, sudarytą Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentės dr. Gintarės Judžentytės-Šinkūnienės. Tai aktualių mokslinių straipsnių rinkinys, išleistas leidykloje „Cambridge Scholars Publishing“. Leidinyje derinami tiek teoriniai, tiek praktiniai klausimai, permąstomas kalbos variantiškumo ir standartizavimo santykis, siūloma nauja kalbos standartizavimo tyrimo sistema, leidžianti peržengti tradicinės, normatyvinės vienos kalbos sampratos ribas. Knygoje keliamos mintys, kad tarp kalbos pokyčių ir standartizavimo egzistuoja konceptualiai neįveikiamas atotrūkis, o kai kurios kalbos variacijos tampa svarbiu žmogaus galios šaltiniu ir esminiu tapatybės ženklu tiems, kurie jas paveldi. „Language Variation, Change and Standardisation“ kviečia tęsti akademines diskusijas, atkreipia dėmesį į aktualias kalbos problemas ir skatina nuodugnesnį dialogą tarp akademikų ir visuomenės.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

„Žiūrėdama į šios knygos pavadinimą jaučiu asmeninį santykį su visais trimis terminais. Su kalbos kitimais pradėjau dirbti dar rašydama disertaciją, kai rengdama antrąją jos dalį aiškinausi, kaip susiformavo latvių kalbos vietos prieveiksmiai, kaip kito jų sistema. Vėliau susidomėjau, kokiais deiktiniais žodžiais baltų kalbose konstruojama erdvė. Ir žodis „variantiškumas“ čia atsiskleidė visomis spalvomis. Vis dar su šypsena prisimenu, kai viena Skuodo rajono gyventoja rodydama į muziejų pasakė: „Va tas šitai antai tas va yra muziejus. Tikrai visoje Lietuvoje daugiau nė vieno tokio muziejaus nėra“. Standartizavimo klausimai sudomino šiek tiek vėliau, kai atsidūriau evangelikų liuteronų savaitraščio „Svečias“ spaustuvėje. Esu dėkinga visiems knygos autoriams, kurie padėjo šiuos terminus sujungti“, – mintimis dalijosi knygos sudarytoja, Filologijos fakulteto docentė dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Mieli Filologijos fakulteto pirmakursiai, kolegos dėstytojai, visi mūsų akademinės bendruomenės nariai,

sveikinu jus atveriant naujuosius mokslo metus. Jų pradžią ženklina prie centrinių rūmų ką tik iškelta Vilniaus universiteto vėliava. Tradiciškai susirenkame Šv. Jonų bažnyčioje filologijos pirmakursių imatrikuliacijai, tačiau kartu tai yra ir fakulteto bendruomenės susikaupimo valanda prieš pratrūkstant mūsų didžiulio avilio dūzgesiui.  Akimirka, kai žvelgdami į naujus ar pažįstamus veidus, galvodami apie netrukus prasidėsiančias paskaitas, bandome įsijausti į akademinio gyvenimo ritmą ir galbūt nuspėti, kokias idėjas, pasiekimus ar iššūkius šie metai mums subrandins. Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vienas žymiausių Europos Baroko poetų, Vilniaus universiteto profesorius, kurio jubiliejinius metus šiemet minime ir kurio vardo kieme gyvename, vienoje iš savo odžių rašė: „Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats / Uždeda sparnus per visatą skristi, / Slepias jos lizde, kol ateina laikas. / Ateičiai bręsta“ (vertė prof. Eugenija Ulčinaitė). Čia, kur susirinko studijas pradedantis jaunimas, tikrai bręsta daug svarbių valandų mūsų valstybės, visuomenės, kultūros, ir, žinoma, filologijos mokslo ateičiai. Mūsų kaip dėstytojų ir mentorių misija yra užauginti šioms valandoms sparnus. Tad visi kartu siekime, kad mūsų fakultetas būtų tam kuo palankesnis lizdas.

Į Filologijos fakulteto bendruomenę šiandien įsilieja daugiau nei trys šimtai penkiasdešimt pirmakursių, išskirtinai daug jų įstojo į magistrantūros studijas. Pagal naujųjų magistrantų gausą pirmaujame visame universitete ir tuo tikrai galime džiaugtis. Manau, tai liudija, kad jauni žmonės mūsų fakultete iš tiesų atranda aukšto lygio, stipriu mokslu pagrįstas, šiuolaikiškas ir įdomias studijas, kurios traukia turiniu, įelektrina protus ir įkvepia nesustoti, toliau žengti profesinės, kūrybinės ir intelektualinės raidos keliu. Džiugu, kad tai liudija ir patys studentai. Pradėjau nuo Sarbievijaus citatos, o dabar pacituosiu vieną ryškiausių mūsų dabartinių jaunųjų talentų, lituanistiką studijuojantį poetą ir reperį Pijų Operą: „Tuose dalykuose, kurie man patinka, aš maudausi. Įstojus bene viskas pasirodė įdomu, reikėjo net atsirinkti. Ir mitologija, ir lingvistika, kalbotyra, literatūra… Kelių – begalės. Čia dėsto žmonės, kuriuos žinojau jau prieš stojant, kurie man buvo autoritetai literatūros plotmėje, tai man buvo didelis įkvėpimas, kad gavau progą su jais bendrauti betarpiškai, diskutuoti apie literatūrą. Tokie momentai stipriai įkvepia jauną žmogų, įtraukia ir motyvuoja. Filologijos studijos manęs nuo kūrybinio pasaulio neužrakina. Studijos mane kūrybai įkvepia, o ne iškvepia.“ Beje, išsyk kviečiu visus šį trečiadienį, rugsėjo 3 d. 18 val. įsikvėpti naujiems mokslo metams performatyviuose poezijos skaitymuose ir džiazo improvizacijose, kurias rengia mūsų fakulteto bendruomenės nariai, poetai Dovydas Grajauskas ir Pijus Opera.

Taigi suteikdami tvirtus klasikinius kalbos, literatūros ir kultūros studijų pagrindus, fakultete visi kartu intensyviai kuriame dabarties humanitariką – tarpdalykišką, tarptautišką, įtraukią, atvirą pasauliui ir atidžią Lietuvos visuomenės pulsui. Tokią, kurioje norisi maudytis, kaip sako Pijus Opera. Tačiau kartu nepamirštant, kad humanitarika labai reikalinga ir siekiant mūsų visuomenės atsparumo įvairioms krizėms ar grėsmėms. Gynybos strategai nuolat primena, kad visuomenės mentaliteto būklė tiek pat svarbi jos saugumui, kaip kariuomenė, ginklai, technologijos ir ekonominė gerovė. Laisva mintis, taiklus žodis, argumentuotas pasakojimas, savojo tapatumo suvokimas visada geriausiai ardo prievartos ir melo pančius. Tad mūsų fakultete, panirdami į kalbos ir literatūros sferas, kartu kuriame labai svarbią visuomenei galią, kuri dabar vadinama minkštąja (soft power), nors ją būtų galima pavadinti ir tradiciškiau – dvasine galia. Nepamirškime, kad tai jos išteklius gausinsime, kai studijuosime gramatines konstrukcijas, mokysimės rasti vertimo ekvivalentus, aiškinsimės eilėraščio metaforas ar diskutuosime dėl rašytojų vertinimo. Ši galia mėgsta preciziką, smulkius ir tikslius minties bei kalbos padargų judesius – kaip muzikanto pirštų, šokančių klavišais. Nes ji yra l‘esprit de finesse, subtilumo dvasia, kaip sakė Blaise‘as Pascalis.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Mielieji pirmakursiai, šiandien įžengiate į bendruomenę, kuri vienija daugiau nei pusantro tūkstančio studentų, per tris šimtus dėstytojų ir mokslininkų, daugybę tyrimų krypčių ir projektų. Mūsų fakultete dėstoma daugiau nei 20 pasaulio kalbų, aprėpiamos įvairios literatūros ir kultūros, integruojamos medijų, politinių ir socialinių idėjų, istorijos procesų ar skaitmeninių technologijų studijos. Fakultetas yra tarptautiniu mastu pripažintas mokslo centras, o filologijos tyrimai vertinami kaip viena stipriausių mokslo krypčių visoje Lietuvoje. Tai reiškia, kad jūs mokysitės iš tikrų lyderių – profesorių, kurie kuria šiuolaikinį mokslą, formuoja humanitarinių tyrimų raidą, dalyvauja tarptautiniuose jų proveržiuose. Greta mokslininkų dėsto ir meno kūrėjai – rašytojai, poetai, vertėjai, tarkime Rimantas Kmita, Giedrė Kazlauskaitė, Rimas Užgiris, Davide Castiglione ir kiti, kurie dalijasi savo kūrybinio rašymo įgūdžiais; tikiuosi, kad tokių kūrėjų fakultete turėsime ir daugiau. Visa ši įvairovė dabar tampa atvira jums kaip asmeninio tobulėjimo ir būsimo kelio galimybės. Profesionalus kalbos mokėjimas yra raktas į daugybę sričių: mokslą, švietimą, žiniasklaidą, kūrybą, vertimą, politiką, diplomatiją, tarptautinį verslą. Filologijos absolventai dirba visose šiose sferose, tapdami tiltais tarp kultūrų, tarp tautų ir  skirtingų žmonių. Be to, galiu drąsiai teigti, kad mūsų fakultetą baigia laisvas jaunimas, kuris nebijo gyventi ir kurti savaip. Kuris suvokia, kad kalba ir jos menas yra didžiulė galia, kuriai verta skirti gyvenimą. Kuris žino, kad tikrovė yra daugialypė, todėl technologijų pažanga nėra ir negali būti atsakymas į visus klausimus. Pernai mūsų fakulteto studentams stipendijas įsteigęs vokiško kapitalo informacinių technologijų įmonės vadovas, paklaustas, kodėl remia vokiečių kalbos studijas tada, kai viską gali pakeisti automatinis vertimas ir dirbtinis intelektas, atsakė: „Jei pasiūlyčiau klientui bendrauti per automatinį vertimą, tai niekada nesukurtų žmogiškojo pasitikėjimo, kuriuo remiasi verslo sėkmė. Tokį pasitikėjimo ryšį gali sukurti tik puikus gyvosios kalbos mokėjimas.“  Pasitelkti technologijas svarbu, bet jos negali atstoti to, ką suteikia filologinė subtilumo dvasia. Ji ir toliau sega sparnus mūsų ateities valandoms.

Filologijos fakultetas, kuriame pradedate studijas, yra seni istoriniai namai, Domus Philologiae, įsikūrę gražiausioje universiteto dalyje. Jūsų žingsnių ir pokalbių su bičiuliais laukia Sarbievijaus, Sirvydo, Mickevičiaus, Daukanto, Stanevičiaus, Gucevičiaus kiemai ir tos pačios auditorijos, kuriose mokėsi ir dėstė daugybė Lietuvos ir pasaulio kultūros asmenybių. Profesorė Vanda Zaborskaitė, žemininkų kartos intelektualė, yra liudijusi, kad jai dėstęs Vincas Mykolaitis-Putinas savo studentams sakė: „Aš truputį mistikas ir juntu šiame universitete gyvenančias didžiųjų žmonių dvasias“. Aš taip pat nuo studentiškų metų jaučiu, kad ryšys su universiteto praeitimi suteikia didelės stiprybės ir gyvenimo krypties pojūtį, ir dėl to studijos šioje erdvėje yra ypatingos – jos padeda suvokti, kad nesi tik pats sau, kad tavasis „aš“ gali turėti vietą ir tikslą ilgoje tradicijoje, prasmių ir likimų visumoje. Čia nesijauti apleistas, priešingai – surastas ir atpažintas. Tikiuosi, netrukus pajusite ir tai, kad universitetas yra ne tik paskaitų, seminarų bei egzaminų vieta, bet ir gyvų susitikimų, draugysčių, diskusijų, žmogiškųjų mainų tinklas. Kviečiu jus taip pat kurti tokį tinklą – auditorijose, skaityklose, studentų renginiuose, konferencijose, vasaros seminaruose, stovyklose, žygiuose, bičiuliškuose vakaruose. Tai, ką atrasite bendraudami, kartais gali būti ne mažiau svarbu nei tai, ką išgirsite paskaitose.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Žinoma, kiekvienai kartai tenka ir savi išbandymai. Birželį išlydėtiems mūsų absolventams teko labai daug – pandemija, Rusijos karo prieš Ukrainą pradžia, globalios politinės tvarkos eižėjimas. Ir vis dėlto jie baigė studijas be galo aukštais rezultatais, dar labiau pasitikintys savimi, pilietiškai sąmoningesni ir toliau atviri pasauliui. Jūs, pirmakursiai, pradėdami savo kelią, tikriausiai susidursite su savosiomis kliūtimis, bet kartu atrasite ir savo stiprybes. Universitetas yra vieta, kur ugdomi ne tik profesiniai gebėjimai, bet ir orumas, drąsa, pasitikėjimas.

Mūsų fakultete kasdien susitinka įvairios tapatybės, kalbos, kultūros. Labai noriu pabrėžti – ši erdvė yra demokratijos, atvirumo, pagarbos visiems namai. Kurkite jų atmosferą savo dėmesiu kitam ir kitokiam, savo draugystėmis, savo pokalbiais. Kiekvienas dialogas su kitu, kuriame siekiame išgirsti ir įsiklausyti, praturtina mus pačius.

Taigi pradedame bendrą kelionę, bendrą audinį, kurį kursime visus šiuos metus. Linkiu, kad šiame audinyje netrūktų minties spalvų, kūrybingų ornamentų ir draugystės. Linkiu baigti studijas tokiems,  kad jus būtų galima girti Sarbievijaus odės žodžiais: „Išmintis ir valdžia puikiai pritinka tau / Ir didingus žygius gimdantis ryžtas, ir / Žodžiai tokie, kurie plaukia į širdis lyg/ Upė, auksą išplaunanti“.

Sveikinu visą bendruomenę su Rugsėjo 1-ąja, sveikinu jus, pirmakursiai, tapus Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto nariais!

Prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas

VU Filologijos fakulteto dekanas

Klasikų akademijos dalyvius užvakar pasveikinęs Filologijos fakulteto dėstytojas Simonas Baliukonis priminė ne tik Antikos reikšmę šių dienų kultūrai, bet ir atkreipė dėmesį į tai, kad Akademijos šerdį sudaro ne tik paskaitos ir seminarai, bet ir pokalbiai tarp akademijos dalyvių, dėstytojų ir studentų.

Fakulteto kieme pakalbinome Klasikų akademijoje dalyvaujančius moksleivius Ūlą, Joną ir Rusnę, kurie papasakojo apie savo susižavėjimą Antika ir patvirtino diskusijų svarbą.

„Dalyvauju jau antrą kartą. Džiaugiuosi atradusi tą pačią atmosferą, dėl kurios ir sugrįžau. Labai malonu būti apsuptai ta pačia tema besidominčių žmonių – čia kuriasi bendruomenė. Seminarų metu pabendraujame su dėstytojais, o per pertraukas dar labiau įsigiliname į tai, kas labiausiai įsiminė. Taip mezgasi artimas ryšys, kuris tęsiasi ir už universiteto ribų“, – teigia Rusnė, Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos dvyliktokė.

„Pirmą kartą Akademijoje dalyvavau dar prieš devintą klasę – tuomet daugiau klausiausi nei kalbėjau. Dabar jaučiuosi labiau pasiruošęs diskusijoms, galiu pasidalyti savo mintimis apie Homero ar Aristotelio kūrinius. Akademija mane praturtina įvairiais kultūriniais kontekstais, supažindina su filosofinėmis idėjomis ir leidžia pažvelgti į kasdienius dalykus kitaip“, – pastebi Jonas, Vilniaus licėjaus vienuoliktokas.

„Dalyvauju pirmą kartą. Iš pradžių lankiausi renginyje „Studentas vienai dienai“, vėliau – Lituanistikos akademijoje, o ten ir sužinojau apie Klasikų akademiją. Mane traukia mitologija ir Antikos kultūra – tai vienas iš laikotarpių, stipriausiai paveikusių žmonių pasaulio suvokimą. Akademijoje visi aktyviai įsitraukia, vyksta gyvos diskusijos, dalijamasi mintimis. Tokie renginiai leidžia praplėsti akiratį, kurio mokykloje, orientuotoje į egzaminus, kartais pritrūksta“, – savo mintimis dalijosi Ūla, Juodšilių „Šilo“ gimnazijos dvyliktokė.

Klasikų akademija tampa erdve, kurioje jaunimas gali atrasti Antikos tekstus, filosofiją ir idėjas ne tik kaip mokymosi medžiagą, bet ir kaip gyvą įkvėpimo šaltinį.

Vilniaus universiteto nuotrauka

2025–2026 mokslo metais Vilniaus universiteto studentai kviečiami prisijungti prie „Arqus“ daugiakalbystės modulio, kuriame studentai galės pasirinkti mokytis lietuvių, norvegų arba prancūzų kalbą A1 lygiu. Modulio dalyviai taip pat bus skatinami lavinti ir jau mokamą užsienio kalbą, pasitelkdami neformalias veiklas, tokias kaip „Arqus Café“. Modulis jungia tiek formalų, tiek neformalų mokymąsi ir teorines įžvalgas apie kalbą ir kultūrą, taip studentams yra suteikiama galimybė kritiškai permąstyti savo mokymosi strategijas ir kultūrines patirtis.

Modulis vyks nuo 2025 m. rugsėjo iki 2026 m. sausio ir bus organizuojamas nuotoliniu būdu per „Microsoft Teams“ bei MOODLE platformas. Jis apima 150 akademinių valandų (50 kontaktinių ir 100 savarankiško darbo) ir yra nemokamas.  Studentai už šį modulį gaus 5 ECTS kreditus, „Arqus“ universitetų dalyviams bus išduodamas pažymėjimas. Registracija vyks rugsėjo 1–16 d.

Šių metų modulis tęsia 2024–2025 m. vykdyto bandomojo projekto, kuris buvo skirtas lietuvių kalbai ir kultūrai, tradiciją. Bandomojo projekto dalyviai derino lietuvių kalbos A1 kursus su paskaitomis apie Lietuvos kultūrą, kalbą ir politiką. „Daugiakalbystės modulis man suteikė vertingų įžvalgų apie kalbų mokymąsi, kultūrinę adaptaciją ir literatūros reprezentaciją. Supratimas apie skirtingus mokymosi stilius leido geriau pažinti savo paties kalbų mokymosi būdus. Lietuvos sociolingvistinės aplinkos pažinimas pagilino supratimą apie istorinius daugiakalbystės kontekstus. Galiausiai, pažintis su moterų literatūra Lietuvoje papildė mano kultūrines žinias apie šalį, kurioje dabar gyvenu. Šis modulis praturtino ne tik mano akademines žinias, bet ir asmeninį požiūrį į kalbą bei komunikaciją įvairiuose kontekstuose“, – apie modulį atsiliepia vienas iš jo dalyvių.

Prisijungę prie 2025–2026 m. modulio, studentai ne tik įgis naujų kalbinių įgūdžių, bet ir praplės savo kultūrines žinias. Registruotis galite čia.

Vilniaus universiteto nuotrauka

Buvimas laisvuoju klausytoju suteikia progą atnaujinti turimus gebėjimus ir įgyti naujų kompetencijų, sako Vilniaus universiteto (VU) studijų prorektorius doc. Valdas Jaskūnas. Ši unikali VU siūloma galimybė suteikia vertingų žinių, kurios gali būti pritaikomos profesinėje srityje ir prisidėti prie asmeninio tobulėjimo.

„Kuo toliau, tuo labiau žmonės yra linkę investuoti į save ir asmeninį tobulėjimą. Prieš 20 metų buvo investuojama į materialius dalykus, tačiau dabar žmonės suvokia materialinių gėrybių ribotumą, todėl yra labiau linkę investuoti į save, gebėjimus ir kompetencijas“, – kalba doc. V. Jaskūnas.

Laisvuoju klausytoju gali tapti kiekvienas, turintis vidurinį išsilavinimą, nepriklausomai nuo amžiaus, ankstesnių studijų ar patirties. Tokia galimybė sudaroma du kartus per metus. Priėmimas į rudens semestrą vykdomas iki rugsėjo 1 d., o į pavasario – iki vasario 1 d.

Kaip sako VU studijų prorektorius, laisvojo klausytojo statusą dažniausiai renkasi darbo patirties turintys žmonės. Vis dėlto pašnekovas priduria, kad tokia galimybe pasinaudoja ir vyresni asmenys: „Dirbantys ir vaikus auginantys žmonės ne visada atranda laiko studijoms, todėl laisvojo klausytojo statusas jiems – puiki išeitis. VU lankydami vieną ar kelis studijų modulius jie gali suderinti asmeninį ir profesinį gyvenimą.“

Pasak doc. V. Jaskūno, dalis žmonių modulius pasirenka vedami smalsumo, kiti nori pramokti, pavyzdžiui, naujos kalbos: „Daug kas mokosi naujų kalbų arba tobulina jau pramoktos kalbos žinias. Universitetas siūlo per 30 pasaulio kalbų – nuo kinų iki prancūzų. Be to, yra žmonių, besirenkančių dalykus, kuriems anksčiau jautė mažiau poreikio, pavyzdžiui, filosofiją, kuri yra nepamainoma ugdant sisteminio mąstymo ir argumentuoto samprotavimo gebėjimus.“

Klausytoju norintis tapti asmuo gali pasirinkti vieną ar kelis modulius iš siūlomų įvairiuose VU fakultetuose. Nuo filosofijos pradmenų iki scenos baimės įveikimo mokantis viešojo kalbėjimo – tai tik dalis modulių, kuriuos siūlo VU, pavyzdžių.

„Niekas negimsta mokėdamas – visko galima išmokti. Pavyzdžiui, viešojo kalbėjimo įgūdžiai yra reikalingi daug kam, tačiau retas jų yra mokęsis. Vieniems viešasis kalbėjimas yra įgimtas, o kiti šį įgūdį lavina. Laisvojo klausytojo statusą turintiems žmonėms siūloma galimybė to išmokti“, – teigia doc. V. Jaskūnas.

Anot pašnekovo, populiariausios programos, kurias renkasi laisvieji klausytojai, susijusios su medicina, psichologija, teise ar pedagogika. „Būti laisvuoju klausytoju naudinga, nes tokie asmenys įgyja naujų žinių ir gebėjimų. Šiais laikais yra nemažai darbdavių, kurie apmoka darbuotojų kursus, kad jie galėtų kelti kvalifikaciją, todėl pažyma gali būti reikšmingas dokumentas darbdaviui“, – sako VU studijų prorektorius.

Doc. V. Jaskūnas pažymi, kad siūlomų modulių kaina nėra didelė, o pasirinkimas didžiausiame šalies universitete – labai platus: „VU už gana nedidelę kainą galima gauti gerą ekspertizę ir žmones, kurie yra savo srities profesionalai.“

Studijų įmoka už pasirinktą dalyką (modulį) apskaičiuojama padauginus vieno kredito kainą, nurodytą studijų sutartyje, iš to dalyko kreditų skaičiaus. Skirtinguose fakultetuose vieno kredito kaina gali skirtis. Tikslią kainą, dalyko aprašą ar kitą informaciją suteikia fakultetas, kuriame organizuojamos paskaitos. VU alumnams, studijų modulius pasirinkusiems Kauno ar Teisės fakultetuose, Verslo mokykloje, taikoma 10 proc. nuolaida.

Norintieji sudaryti laisvojo klausytojo sutartį turi užpildyti prašymą fakultete, kuriame ketina rinktis studijų modulį. Fakultetas, gavęs prašymą, susisiekia dėl sutarties pasirašymo ir apmokėjimo.

Laisvojo klausytojo sutartis pasirašoma vienam semestrui ar pasirinktam studijų modulių kiekiui. Sutartis galioja nuo studijuojamo modulio pradžios iki egzaminų, galutinių peržiūrų pakartotinio perlaikymo termino pabaigos. Klausytojas neprivalo atsiskaityti už studijuojamą dalyką, tačiau akademinė pažyma išduodama tik sėkmingai išklausius dalyką ir už jį atsiskaičius.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Praėjusią savaitę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyko tarptautinė konferencija „Cosmology and Argument in Ancient Philosophy“, sutelkusi dėmesį į argumentavimo technikas, kuriomis senovės filosofai grindė kosmologines teorijas.

Renginyje dalyvavo vienuolika pranešėjų iš Kembridžo, Tiubingeno, Oslo, Ženevos, Notingemo, Mainco Johano Gutenbergo ir St. Andrews universitetų. Pranešimų temos apėmė platų spektrą – nuo pasaulio kaip teksto sampratos iki kosmologinės teologijos bei kosmoso kaip embriono idėjos.

„Tai pirmoji, mano galva, tokio tarptautinio lygio konferencija apie Antikos intelektualinę tradiciją Lietuvoje. Ji sudarys pagrindą tolimesniems tyrimams ir akademiniam bendradarbiavimui. Svečiai iš tokių institucijų kaip Kembridžas, Tiubingenas, Oslas teigiamai įvertino mūsų universitetą ir miestą“, – pažymi VU Klasikinės filologijos katedros vedėjas doc. dr. Vilius Bartninkas.

Filologijos fakultetas džiaugiasi galėjęs prisidėti prie šios akademinės diskusijos ir tikisi, kad bendradarbiavimas tarp tyrėjų tęsis.