Nuotraukos autorius: Rojs Maizītis
Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto lietuvių filologijos ir latvių kalbos studentė Gabrielė Aputytė, pavasarį nugalėjusi Baltijos šalių rektorių stipendijos konkurse, gali džiaugtis dar vienu reikšmingu įvertinimu – Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos stipendija, skirta gabiems humanitarinių mokslų studijų krypties studentams.
Vis dėlto ji pati šių įvertinimų nesureikšmina, o laiko juos natūraliais, atsirandančiais iš noro domėtis ir gilintis į širdžiai artimus dalykus: „Smagu, kad nereikia dirbti specialiai dėl įvertinimų – viskas ateina savaime, darant tai, ką bet kokiu atveju daryčiau. Visgi kyla ir dvejonių: ar tikrai jau nusipelnyta? Man norisi palaikyti kartelę, kad tikrai galėčiau jaustis šių apdovanojimų verta.“
Studijuodama randa laiko ir estų kalbai, ir lietuviškam folklorui
Šį rudenį G. Aputytė bus lietuvių filologijos ir latvių kalbos ketvirtakursė Filologijos fakultete. Aktyviai moksline veikla užsiimanti studentė dalyvauja tarptautiniuose projektuose, mokosi ne tik latvių, bet ir estų kalbos.
„Lietuvių kalbos ir literatūros pamokos man visada patiko, o latvių kalba (ir tautosaka) – dar vienas būdas giliau pažinti šią Baltijos jūros pakrantę. Estų kalbos pasirinkimas atėjo jau kiek vėliau, studijuojant. Norėjosi įkišti nosį į kitą kalbų šeimą. O ir pakrantė ta pati“, – apie savo pasirinkimus pasakoja pašnekovė.
Jaunosios mokslininkės analitinio dėmesio centre šiuo metu atsidūrė reportatyvas, arba, kaip ji kartais aiškina draugams, pletkučiai: „Pagrindinis šios srities klausimas – kaip (ir ar) nurodoma, kad informacija yra perpasakojama, nors kalbėtojas to pats nematė, nepatyrė. Tai ir tapo pagrindiniu semestrinio darbo objektu antrame kurse. Domėjausi tuo ir pagal „Erasmus+“ mainų programą studijuodama Latvijos universitete. Tęsiu ir toliau. Norėčiau daugiau prisiliesti prie šnekamosios kalbos ir realios vartosenos. Bet visada smagu pakalbėti ir žodžių darybos ar dialektologijos klausimais, nesvetima man ir tautosaka.“
Būtent folklorui jaunoji tyrėja skiria savo laisvalaikį. Būdama tradicinės muzikos, dainų bei šokių gerbėja, didžiąją dalį laisvo laiko G. Aputytė praleidžia VU folkloro ansamblyje „Ratilio“.
Universitetas – neatsiejamas nuo draugystės
Paklausta, kiek įtakos jaunajai mokslininkei turėjo Filologijos fakulteto bendruomenė, ji negaili gerų žodžių savo dėstytojams ir kolegoms: „Esu laiminga, kad nuo pirmų dienų universitete globojo, skatino ir latvių kalbos mokė dr. Agnė Navickaitė-Klišauskienė. Minėtasis semestrinis darbas irgi pats be jokių pamokymų, patarimų bei konsultacijų nepasirašė – ačiū prof. Jurgiui Pakeriui! O ir šiaip kiekvienas dėstytojas palieka savo pėdsaką, tik reikia klausyti ir klausti – visko ir neišvardinsi.“
Kalbėdama apie studentų gyvenimą, G. Aputytė prisimena per vieną iš integracijos savaitės paskaitų prof. Pauliaus V. Subačiaus užduotą klausimą: ką reiktų rinktis – eiti į paskaitą, eiti į susitikimą su garsiu mokslininku ar pasikalbėti su draugu? Ji džiaugiasi, kad universitete sutikti žmonės įtikino, jog tikrai verta pakelti ranką išgirdus trečiąjį variantą.
„Šiuo metu tikiu, ar bent jau tikiuosi, kad smalsumą keliančių klausimų ir idėjų tyrimams vis daugės – norisi kuo daugiau išbandyti, svarbiausia suspėti. Žinoma, sunku įsivaizduoti savo ateitį, bet noriu, kad universitetas ir akademinė bendruomenė iš mano gyvenimo nedingtų. Man išties patinka mokytis, jau pradėjau žvalgytis į siūlomas magistrantūros studijų programas“, – apie ateitį kalba G. Aputytė.