Lietuvių literatūros katedros docentė Dalia Čiočytė neseniai dalyvavo LRT plius laidose „Literatūros pėdsekys“ apie Joną Aistį ir Žemaitę. Jose diskutuojama apie lietuvių literatūros klasikos modernumą, klasikos ryšį su dabartimi ir jos aktualumą. Kviečiame pasiklausyti.
„Literatūros pėdsekys“. Žemaitės nutekėjimo laimė >
„Literatūros pėdsekys“.
Neoromantiniai Jono Aisčio poetiniai triukai >
Komentaro apie Joną Aistį ištrauka:
Komentaro apie Joną Aistį ištrauka:
„Jonas Aistis – neoromantikas. Jam patinka neoromantiniai poetiniai triukai, kaukė, ironija. Pirmojo eilėraščių rinkinio prologe jis įspėja skaitytoją neapsigauti, nes čia tik teatras, o scenoje įprasta „rankas grąžyt“. Žodžiu, poetas skaitytojo prašo neieškoti psichologinio išgyvenimo tiesos jo eilėse,“ – sako literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto docentė Dalia Čiočytė, laidoje „Literatūros pėdsekys“ pristatanti Jono Aisčio kūrybos tautinio religingumo tradiciją, ateinančią iš lietuviškosios krikščionybės.
Skaudžioje egzilinėje patirtyje Jono Aisčio poetinės interpretacijos ir jų prasmės yra šviesios, o kūryba interpretuoja skausmo patirtis. „Jonas Aistis savąją kūrybą eilėse apmąsto krikščioniškai. Literatūroje neoromantikas – tai romantizmo paradigmos poetas, o romantikams svarbu akcentuoti poeto prilygimą Dievui: kaip Dievas iš nieko kuria žodžiu, taip ir poetas žodžiu kuria pasaulius. Jonui Aisčiui tai reiškia taip interpretuoti savąsias skausmo patirtis, kad jos taptų skaitytojui katarsiu“ – sako dr. Dalia Čiočytė.