LKVTI A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro asistentė dr. Jurgita Katkuvienė Filologijos fakultete dirba jau kiek daugiau nei 5 metus. Fakultete ji apgynė tiek magistro, tiek daktaro laipsnius, o šiuo metu yra ir Semiotikos magistrantūros studijų programos komiteto pirmininkė. Uždavėme Jurgitai keletą klausimų
– Jurgita, ką tiriate savo mokslinėje veikloje?
– Dabar darbuojuosi keliomis su semiotika susijusiomis, bet skirtingomis kryptimis, kurios mane domina. Daugiau nei dešimtmetį vykdytus disertacijos ir podoktorantūros studijų tyrimus pernai metais papildžiau apibendrinamuoju straipsniu „Kūniškumo plotmė A. J. Greimo semiotikoje“. Pavadinimas parodo, kad mane (jau daug metų) domina kūniškumo aspektai semiotinėje teorijoje; pastarajame tyrime, peržvelgdama visą Greimo semiotinių darbų trajektoriją, suabejoju šiuolaikinėje pogreiminėje semiotikoje įsivyravusia nuostata apie darnų semiotikos ir fenomenologijos ryšį. Drąsiai tvirtinu, kad semiotinis Greimo ir greimiškosios mokyklos palikimas – dar neišsemtas aruodas.
Kita, neseniai pradėta gilinti sritis, susijusi su prieš pora metų perimtu dėstyti „Kultūros semiotikos“ kursu. Kultūros semiotika susijusi su kita – Tartu semiotine mokykla. Stažavausi Tartu ir labai susižavėjau vėlyvosiomis Jurijaus Lotmano idėjomis apie nenuspėjamus kultūros mechanizmus. Manau, tai pas mus mažai eksploatuota, bet vaisinga įvairiems kultūros, istorijos, visuomeniniams reiškiniams aprašyti ir interpretuoti tinkama prieiga.
O trečioji – praktinės analizės – kryptis susijusi su šiuolaikine, naujausia lietuvių poezija, ypač vizualine ir eksperimentine jos atšaka, kurios nedėsto mokyklose, bet, kuri, mano galva, yra vienas įdomiausių diskursų šiuolaikiniam žmogui. Taikydama semiotinį analizės metodą ieškau šiuolaikinės lietuvių poezijos reikšmių, jos interpretavimo galimybių. Su šia tyrimų medžiaga važinėju po gimnazijas, vedu mokytojams kursus.
Nors konkrečia poetinių tekstų analize užsiimu grynai iš malonumo, įsivaizduodama savo mokslinę karjerą, sutikčiau dirbti kokioje teorinėje reikšmių laboratorijoje, kur diskutuotume ir dirbtume visiškoje teorinėje erdvėje: gvildendami prielaidų, teorinių simuliakrų ir galimų aprašymo modelių pinkles. Toks tam tikra (moksline) kalba susikalbančių ir nerimą ar iššūkius pasauliui keliančių tyrinėtojų cechas man būtų visai priimtinas (juokiasi). Tokio cecho miniprovaizdžiu laikau kiekvieną užsiėmimą su studentais.
– Ką dėstote Semiotikos studentams?
– Magistrantūros semiotikos programoje dėstau svarbų „Semiotikos teorijos“ kursą – pradžių pradžią. Taip pat – mano minėtą „Kultūros semiotiką“ ir mokslinio darbo rašymo kursą. Turiu vieną pasirenkamą kursą „Reikšmių teorijos“.
– O kodėl rekomenduotumėt būtent Semiotikos studijas?
– Semiotiką, kaip mūsų studijų programą, rekomenduočiau todėl, kad ji suteikia platų humanitarinį išsilavinimą, ugdo kritišką, analitinį mąstymą ir suteikia įrankius tą mąstymą įforminti. Šiuolaikiniame pasaulyje visų jų reikia, o Lietuvoje visų šių komponentų ir labai trūksta.
– Kokį Fakultetą matote po 5 metų?
– Dėstyti ir dirbti į VU atėjau prieš 5 metus ir dar penkmečiui nepraėjus esu visų lygių virsmo procese ne tik kaip pasyvi stebėtoja, bet ir dalyvė. Nebūčiau čia, jeigu netikėčiau, kad vykstantis reformos procesas pakylės Filologijos fakultetą į kokybiškesnį lygmenį.
