Kas gi yra ta skaitmeninė filologija?
Tai mėginame apibrėžti mūsų centro darbais. Skaitmenines technologijas galima sėkmingai pritaikyti įvairioms filologijos sritims, kurios šimtmečius buvo tiriamos ir vystomos naudojantis tradicinėmis priemonėmis, tai yra knygomis, popieriumi, rašikliu ir paties mokslininko atmintimi. Dirbdamas klasikinės filologijos srityje, naudojausi senovės graikų ir lotynų raštijos duomenų bazėmis, ypač Perseus, PHI ir TLG. Jose, norint atsiversti bet kurio antikinio kūrinio tekstą ar sužinoti, pavyzdžiui, konkretaus graikiško žodžio vartojimo istoriją per tūkstantmetę senosios graikų kalbos istoriją, pakakdavo įrašyti tą žodį į paieškos langelį, paspausti Enter ir palaukti keliolika sekundžių. Minėtos duomenų bazės buvo parengtos kitose šalyse. Su kolegomis nusprendėme, kad panašios priemonės turėtų atsirasti ir Lietuvoje. Kadangi jų sukūrimas yra labai ilgas darbas, nutarėme pradėti nuo techniškai paprastesnės, bet praktiškai labai svarbios srities, tai yra kompiuterinių žodynų. Penkerius metus dirbame šioje srityje, bet ateis laikas ir senosios raštijos duomenų bazėms.
Pamenu, pati studijavau antrame klasikinės filologijos kurse. Vienu metu jūsų graikų ir lotynų kalbų paskaitas ėmė dažnai nutraukti netylantys telefono skambučiai. Papasakokite, kokios buvo centro ištakos. Kaip, kada, iš ko jis kūrėsi?
Taip, veiklos pradžioje išties užplūdo daugybė naujų darbų, tai neišvengiama. Apie tokio padalinio įsteigimo galimybę svarstė kai kurie fakulteto darbuotojai, iš kurių ypač norėčiau paminėti fakulteto dekaną doc. dr. Antaną Smetoną ir buvusios Bendrosios kalbotyros katedros docentą dr. Petrą Skirmantą. Su jais artimiau susipažinau dar dirbdamas tuometinėje Bendrosios kalbotyros katedroje prieš keliolika metų. Beje, Petras buvo ir pirmasis mano mokytojas skaitmeninių technologijų srityje. Vėliau dirbau Klasikinės filologijos katedroje, Antanas Smetona tapo fakulteto dekanu, aš apsigyniau daktaro disertaciją, ir vieną dieną dekanas man pasiūlė organizuoti Skaitmeninės filologijos centro įsteigimą. Po svarstymų Fakulteto taryboje ir Senate, tai buvo padaryta, ir 2008 m. lapkričio 3 d. naujai įsteigto padalinio darbuotojai susirinko į pirmąją darbo dieną.
Kokia buvo anuometinė centro veiklos vizija? Pažvelgęs po penkerių metų veiklos, ar galite sakyti, kad ji pasiteisino? Ar visgi viskas yra gerokai kitaip?
Planai ir vizija iš esmės nepasikeitė, gal tik paaiškėjo, kad kai kurie darbai užima daugiau laiko ir pastangų nei iš pradžių atrodė, o projektų paraiškų konkursus irgi nėra lengva laimėti.
Kokie buvo pirmieji centro darbai?
Pats pirmasis centro darbas buvo elektroninis lotynų-lietuvių kalbų žodynas, parengtas Kazimiero Kuzavinio spausdinto žodyno pagrindu. Sulig šiuo projektu užsimezgė mūsų centro draugystė su Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutu (dabar Centru), kuri tęsiasi iki šiol. Per keletą metų nuo tada, kai buvo paskelbtas šis žodynas, jis buvo parsisiųstas dešimtis tūkstančių kartų. Vėliau buvo senosios graikų kalbos žodynas, kuriam tuometinio Valstybinio informacinės technologijos instituto darbuotojai Dainius Bakys ir Anton Makarov, padedami projektų koordinatorės Jurgitos Polonskytės (mūsų fakulteto klasikinės filologijos bakalaurės) sukūrė žodynų programą Lexxis. Šią programą ir patį žodyną mūsų studentai naudoja iki šiol.
XVI a. dabartinis Sarbievijaus kiemas, susiformavęs buvusių miestiečių daržų vietoje, buvo ūkinės paskirties kiemas; tuo metu pastatyti ir pirmieji jį supę statiniai. Centras įsikūręs viename jų, drauge su fakulteto dekanatu, pirmajame aukšte. Ką žinote apie šių patalpų istoriją?
Kai architektė restauratorė Alina Samukienė prieš keletą metų rengė fakulteto patalpų, taip pat ir mūsų centro, remonto projektą, ji buvo surinkusi iš archyvų įdomių istorinių Vilniaus universiteto planų. Iš jų paaiškėjo, kad XVII amžiuje, Konstantino Sirvydo ir Sarbievijaus laikais mūsų centro patalpose buvo Universiteto bravoras (alaus darykla). Taip, Universitetas tuo metu turėjo savo alaus daryklą. Spėčiau, kad tas alus buvo išgeriamas Universiteto refektoriume (paprasčiau tariant, valgykloje), kuri buvo salėje, dabar vadinamoje Pranciškaus Smuglevičiaus vardu.
Kaip manote, ar ta istorija ir iš jos paveldėta „nuotaika“ atsispindi dabartinio centro kasdienybėje?
Žinoma, įdomu kontempliuoti galimybę, kad prieš beveik keturis šimtus metų pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Sirvydas (kuris, beje, kurį laiką buvo ir Universiteto prorektorius) užsukdavo į mūsų centro patalpas patikrinti, ar gerai įrūgo čia gaminamas alus. Dabar, žinoma, mūsų patalpose senojo bravoro pėdsakų nelikę. Tiesa, kadangi daugiausiai dirbame su skaitmeniniais žodynais, mūsų pagrindinėje patalpoje ant sienos kabo pirmojo Lietuvoje žodyno autoriaus K. Sirvydo portretas, pasiskolintas iš Lietuvos Nacionalinio muziejaus. Juokauju, portretas tebėra muziejuje, o ant mūsų sienos kabo skaitmeninė kopija, kaip ir dera Skaitmeninės filologijos centrui. Taigi, kaip ir prieš 400 metų, centro patalpas stebi skvarbus ir vertinantis mūsų garbiojo pirmtako žvilgsnis. Mes stengiamės jo nenuvilti.
Ką laikytumėte pačiu svarbiausiu centro pasiekimu? Kuris darbas, jūsų nuomone, pats brandžiausias?
Iki šiol labiausiai vertinau mūsų Lietuvių-lotynų kalbų Tezaurą; į jį buvo įdėta daug darbo, ir jis dar bus plėtojamas ateityje. Tiesa, šiomis dienomis, kai pabaigėme Prūsų kalbos paveldo duomenų bazę, dabar jau sunku pasakyti, kurį mūsų centro darbą laikyti svarbiausiu. Taip pat man asmeniškai mielas vienas kūrinėlis, kurį su mūsų programuotoju Mariumi parengėme tiesiog laisvalaikiu nuo pagrindinių darbų, tai yra senovės graikų hegzametro analizės programa.
Tik įsikūrus centrui nemažai jo darbuotojų buvo klasikai, pirmieji darbai aktualūs klasikinės filologijos mokslo raidai. Kodėl būtent klasika?
Taip susiklostė, kad ir daugelis darbuotojų, ir aš pats buvome studijavę klasikinė filologiją. Dėstydamas lotynų kalbą, dažnai matydavau, kaip studentai vargsta su popieriniais lotynų kalbos žodynais; norint parengti jų elektronines versijas, kurios veiktų ir kompiuteriuose, ir mobiliuosiuose telefonuose, reikėjo tik valios ir organizacinių pastangų; ir techninių priemonių, ir kvalifikacijos turėjome pakankamai. Tiesa, senųjų kalbų pasirinkimą nulėmė ir kita aplinkybė: kaip visi suprantame, senosios kalbos nėra, kaip sakoma, „komercinės“, todėl vargu ar galima tikėtis, kad jų žodynų parengimo imsis programavimo firmos. Senosios kalbos yra labiau paveldo dalykas; vadinasi, tai užduotis kaip tik mūsų senajam Universitetui.
O kaip yra šiandien? Veikiausiai mokslinių interesų laukas gerokai platesnis?
Šiuo metu mes toliau dirbame skaitmeninės leksikografijos srityje, bet imamės ir kitų kalbų. Kaip minėjau, ką tik pabaigėme Prūsų kalbos duomenų bazę (su V. Mažiulio Prūsų kalbos etimologijos žodynu ir pilnu prūsiškų tekstų korpusu). Dabar dar dirbame ir su šiuolaikinėmis kalbomis: centre rengiami elektroniniai latvių, vokiečių ir lenkų kalbų žodynai, iš lietuvių kalbos ir į lietuvių kalbą. Ateityje turime planų imtis ir didelio anglų-lietuvių kalbų žodyno. Žinoma, ir toliau lieka planai parengti senosios Lietuvos raštijos tekstų duomenų bazę, panašią į anksčiau minėtas lotynų ir senovės graikų tekstų duomenų bazes, parengtas kitose šalyse. Mums, be abejo, žinoma, kad ta linkme nemažai nuveikta kitose Lietuvos mokslo institucijose, su kuriomis, atėjus laikui, norėtume parengti bendrų projektų.
Taip pat mūsų centro darbuotojas doktorantas Evaldas Švageris dirba eksperimentinės fonetikos srityje; į šią tyrimų sritį mes taip pat dedame daug vilčių.
Draugiškumas, veržlumas ir tarpdiscipliniškumas – veikiausiai patys svarbiausi centro šūkiai?
Ačiū už gražius žodžius. Tikiu, kad būtent taip ir yra. Man labai patinka, kad mūsų centras atviras nuo aštuonių ryto iki devynių vakaro, ir jame beveik visada pilna žmonių: darbuotojų, mokslinę universiteto praktiką atliekančių studentų, taip pat Lietuvos mokslo tarybos finansuojamų studentų mokslinės pratikos ir studentų mokslinių tyrimų programų dalyvių, kolegų iš kitų fakulteto padalinių, įvairių filologijos ir skaitmeninių technologijų sričių specialistų, kurie vykdo įdomius darbus ir kelia įdomias ir drąsias mintis. Beje, vienas maloniausių dalykų, kiek esu girdėjęs, buvo tada, kai praktiką atliekantys studentai pasakė, kad dirbdami mūsų centre nejaučia įtampos. Žinoma, iš studentų tikimasi ir kruopštumo, ir kompetencijos, bet niekur neparašyta, kad atlikdami užduotis jie turi būti liūdni, nuobodžiaujantys ar įsitempę.
Centro veidai: kas darbuojasi centro projektuose? Galėtumėte trumpai pristatyti savo komandą?
Daugelį programavimo darbų, kuriems reikia ir filologo kompetencijos, mūsų centre atlieka doc. dr. Petras Skirmantas; mūsų interneto programų kūrėjas yra programuotojas mgr. Marius Tverijonas, baigęs Matematikos ir informatikos fakultetą. Labai norėčiau paminėti mūsų darbuotoją Ingą Šedbaraitę (dabar Blėdienę), kuri mūsų centro kūrimosi pradžioje buvo tiesiog mano dešinioji ranka; dabar mūsų Inga gyvena Klaipėdoje ir vykdo svarbesnį projektą: augina vaikus. Mūsų senosios graikų kalbos žodyną plėtoja Dalia Andziulytė; doktorantas Evaldas Švageris redaguoja latvių kalbos žodynus, taip pat atlieka labai įdomius eksperimentinės fonetikos tyrimus. Doktorantė Raminta Važgėlaitė redaguoja dabartinių kalbų žodynus, taip pat atliko įvairių lotynų žodynų redagavimo ir korektūros darbus; Jurgita Narkevičiūtė, kitados pradėjusi darbą mūsų centre kaip praktikantė, sėkmingai dirbo Prūsų kalbos paveldo duomenų bazės projekte; labai tikiuosi, kad pavyks gauti naujo projekto finansavimą ir mūsų Jurgą įdarbinti senųjų lietuvių kalbos žodynų projekte. Nuotoliniu būdu mūsų centre dirba Beata Piasecka, profesionaliai redaguojanti lenkų kalbos žodynus, ir doktorantė Agnė Navickaitė-Klišauskienė, tvarkanti latvių kalbos žodynus; vokiečių kalbos žodyną redagavo mano buvusi studentė Ramunė Markevičiūtė, kuri dabar studijuoja magistrantūroje Vokietijoje. Tvarkyti sudėtingus projektų administravimo reikalus mums labai padeda dekanato projektų vadovas dr. Audrius Valotka. Taip pat mūsų centre dirba daug studentų praktikantų, iš kurių norėčiau paminėti klasikinės filologijos studentus Gendvilę Svirskaitę ir Gytį Matuliūkštį; jie ir puikiai atlieka praktikos užduotis, ir suteikia mūsų centrui žvalios jaunatviškos nuotaikos.
Šį antradienį, gruodžio 10 d. mūsų laukė Vytauto Mažulio Prūsų žodyno ir prūsų kalbos paveldo duomenų bazės pristatymas. Tai bendro darbo su Baltistikos katedra, ypač Vytautu Rinkevičiumi, vaisius. Gal galėtumėte papasakoti daugiau?
Sumanymas perkelti V. Mažiulio Prūsų kalbos etimologijos žodyną į internetą kilo prieš penkerius metus, vos įsisteigus centrui. Pirmiausia ji kilo pokalbyje su Vytauto Mažiulio sūnėnu Vidu Garliausku. Licencinę sutartį žodyno teksto panaudojimui profesorius Vytautas Mažiulis pasirašė prieš pat mirtį; iki šiol atsimenu šį vizitą į ligoninę, kuris, kaip pasirodė, buvo mano paskutinis susitikimas su Profesoriumi, mano buvusiu mokytoju. Tikiu, kad ši naujiena, kad svarbiausias jo gyvenimo veikalas, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, bus išleistas ir elektronine forma, Profesoriui buvo maloni. Netrukus po to sužinojau, kad doktorantas (dabar jau daktaras, beje, geriausios metų disertacijos konkurso laureatas) Vytautas Rinkevičius turi parengęs prūsų kalbos morfologijos ir prozodijos duomenų bazę. Kalbantis su Vytautu mūsų centro įkurtuvėse, kilo idėja sujungti jo duomenų bazę su visu V. Mažiulio žodyno tekstu, dar prijungti visą prūsų raštijos tekstų korpusą ir taip sukurti universalų laisvai prieinamą prūsų kalbos paveldo išteklių. Projekto finansavimo paieškos užtruko ilgokai, bet prieš trejus metus Vytauto paraiška laimėjo LMT konkursą, ir taip gimė ši duomenų bazė.
Kokios centro ateities veiklos gairės? Ar jau turite planų kur link plėtoti skaitmeninę filologiją Vilniaus universitete?
Manau, dabar turime tęsti skaitmeninės leksikografijos kryptį ir sukurti istorinį lietuvių kalbos žodyną, kuriame visi, ar bent dauguma, senųjų lietuvių kalbos žodynų, pradedant nuo Sirvydo, būtų suindeksuoti į vieną patogią ir atviros prieigos duomenų bazę, panašią į minėtą dabar veikiantį Lotynų-lietuvių Tezaurą. Taip pat svarstome galimybę išleisti mūsų rengiamus dabartinių kalbų žodynus mobiliesiems įrenginiams. Mūsų didysis planas, senosios Lietuvos raštijos tekstų, pirmiausia lotyniškos LDK literatūros duomenų bazė, esu tikras, irgi bus įgyvendinta, tik tam dar reikia laiko ir nemažų organizacinio bei logistinio pobūdžio pastangų. Daug tikimės ir iš eksperimentinės fonetikos tyrimų. Nuolat ieškome įvairių bendradarbiavimo, bendrų projektų su kitomis institucijomis galimybių ir esame atviri įvairiems pasiūlymams.
Dėkojame už pokalbį!
Tekstas publikuotas ir VU naujienose
