Disertacijoje tiriami ir aprašomi senosios lietuvių kalbos klitiniai įvardžiai (formos m(i), t(i)), pateikiamas išsamus jų sąvadas. Remiantis surinkta medžiaga, įvertinamos klitinių įvardžių linksnių reikšmės, apibrėžiama šių formų pozicija sakinyje ir pozicija žodžio, prie kurio šlyja klitinis įvardis, atžvilgiu, apžvelgiama klitinių įvardžių raida, jų vartosenos pokyčiai. Teorinėje darbo dalyje aptariami tipologiniai klitikų parametrai ir tyrimai, taip pat veiksmažodiniai ir antrosios pozicijos klitikai, kelių kalbų klitinių įvardžių sistemų raida — tarpinė padėtis tarp veiksmažodinių ir antrosios pozicijos klitikų. Nustatomi lietuvių kalbos senųjų raštų pirmojo ir antrojo asmens klitinių įvardžių pozicijos sakinyje tipai. Tiriamojoje darbo dalyje chronologiškai ir pagal atskirus autorius išsamiai analizuojama lietuvių XVI—XVIII a. raštų klitinių įvardžių vartosena. Nemažai duomenų apie klitinių įvardžių raidą, vartosenos pokyčius teikiama remiantis to paties teksto ar tekstų rinkinio skirtingų laikotarpių leidimais. Be kitų disertacijos išvadų, pastebėta, kad senosios lietuvių kalbos klitinių įvardžių raida yra tipologiškai artima slavų kalboms. Panašiai kaip jose, lietuvių kalbos senuosiuose raštuose klitiniai įvardžiai rodo stiprią tendenciją eiti greta veiksmažodžio lyčių, nors yra atvejų, kuriuos galima vertinti ir kaip atitinkančius archajišką Wackernagelio poziciją.
Auksės Razanovaitės disertacijos gynimas
2014 m. gegužės 19 d.