Disertacijoje tiriamos rezultatinės antrinės predikacijos (RAP) morfosintaksinės ir semantinės ypatybės Europos kalbose. Remiantis 31 kalbos duomenimis, siekiama nustatyti formalias RAP raiškos strategijas ir išskirti semantinius bruožus, kurie lemia skirtingą rezultatyvų žymėjimą.
Disertacijoje aptariami įvairių lingvistinių teorijų požiūriai į RAP ir jų indėlis į disertacijos koncepciją. Teigiama, kad kauzacija ir teliškumas yra esminiai RAP bruožai, kurių buvimas lemia prototipinį konstrukcijos statusą. Skiriamos penkios RAP raiškos strategijos Europos kalbose: būdvardis, prieveiksmis, prielinksninė frazė, sudurtinis veiksmažodis ir daiktavardinė frazė. Manoma, kad RAP raišką lemia keletas semantinių veiksnių: leksinis veikslas, veiksmažodžio predikuojamos ypatybės pobūdis, objekto statusas veiksmažodžio argumentų struktūroje ir kt.
Pagal semantinius ir morfosintaksinius bruožus išskiriami septyni rezultatyvų tipai (funkcijos), kurie išdėstomi semantiniame žemėlapyje. Disertacijoje suformuluojama implikacinė rezultatyvų hierarchija, kuri atspindi veiksmažodžio polinkį prisijungti rezultatinį antrinį predikatyvą.
Benitos Riaubienės disertacijos gynimas
2015 m. birželio 19 d.