Vaivos Žeimantienės nuotr.

Su liūdesiu pranešame, kad netekome Alfonso Tekoriaus, ilgus metus dirbusio Vilniaus universiteto Filologijos fakultete ir visiems gerai žinomo vokiečių-lietuvių kalbos filosofinės, mokslinės ir grožinės literatūros vertėjo.

Alfonsas Tekorius gimė 1934 m. balandžio 3 d., Medingėnuose (Plungės raj.), 1954 m. baigė Varnių vidurinę mokyklą ir įstojo tuomet į Vilniaus valstybinio universiteto vokiečių kalbos ir literatūros specialybę. Po universiteto baigimo dirbo Užsienio kalbų katedroje, 1971 m. įgijo filologijos mokslų daktaro laipsnį ir buvo pirmasis 1968 m. įkurtos Vokiečių filologijos katedros mokslų kandidatas. Vėliau A. Tekorius dėstė praktinę ir teorinę vokiečių kalbos fonetiką, 1971–1981 m. vadovavo Vokiečių filologijos katedrai, buvo Filologijos fakulteto studijų prodekanas.

Daugelis buvusių studentų ir studenčių iki šiol mena A. Tekoriaus dalykiškus ir originalius fonetikos seminarus, ilgai atmintyje išliekančius tvarkingai sukirčiuotus ir ištartus tekstus bei eiles. Įsimintina Alfonso Tekoriaus asmenybė, jo humoras, pasaulio perpratimas, žemaitiškas būdas. Buvo disciplinos, tvarkos, preciziškumo pavyzdžiu. Pagarbos ir susižavėjimo yra verta A. Tekoriaus, Metų vertėjo krėslo laureato, vertimo veikla. „Nė vienos dienos be vertimo“ – toks buvo A. Tekoriaus pastarųjų metų šūkis. Kvietimas, kiekvieną dieną užsiimti širdžiai miela veikla. Ir prisiminti praėjusias gyvenimo akimirkas.

Atsisveikinti su Alfonsu Tekoriumi (urna) galima birželio 3 d., antradienį, nuo 13.00 iki 16.00 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Laidotuvės vyks Mažeikiuose.

Linos Marčiulionytės ir Romos Valiukienės nuotr.

Gegužės 19–21 d. Romoje įvyko antrasis tarptautinio ECOLINGUA projekto „EcoLingua mokymo programa: skaitmeniniu būdu patobulinta pedagogika, skirta aplinkosaugos problemoms integruoti į kalbų mokymą“ susitikimas.

Vilniaus universiteto komandos narės – Užsienio kalbų instituto (UKI) dėstytojos Roma Valiukienė ir Lina Marčiulionytė – kartu su partneriais iš Turkijos, Ispanijos ir Italijos aptarė neseniai atliktos poreikių analizės rezultatus bei planavo tolesnius projekto žingsnius.

Susitikimo metu daug dėmesio buvo skirta skaitmeninių mokymo priemonių kūrimui – interaktyviems moduliams, žaidybinėms užduotims ir kitiems praktiniams įrankiams, padėsiantiems mokytojams ir mokiniams nagrinėti aplinkosaugos temas kalbų mokymo kontekste.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šiandien prasideda pagrindinis studentų priėmimas į aukštąsias mokyklas, kviečiantis abiturientus rinktis pirmosios pakopos studijas. Vilniaus universitetas (VU) stojantiesiems šiemet siūlo daugiau nei 140 studijų programų trijuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose.

Sunkiau besiverčiantiems – speciali stipendija

Siekdamas mažinti socialinę atskirtį ir paskatinti moksleivius iš socialiai pažeidžiamų šeimų siekti aukštojo mokslo, VU kviečia rinktis studijas lyderiaujančiame Lietuvos universitete ir pretenduoti į specialią 450-mečio stipendiją. Gabūs, bet finansinių resursų stokojantys abiturientai turės galimybę pasinaudoti šia 3000 eurų dydžio stipendija – tokios bus įteiktos bent 100 būsimų studentų.

Net du trečdaliai VU studentų yra iš mažesnių miestų ir miestelių. Tai – vis dar didelis iššūkis daugeliui stojančiųjų, planuojančių studijuoti ir gyventi viename iš didmiesčių – Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose. VU siekia padėti iš stojantiesiems, kurie dėl finansinių sunkumų negalėtų įgyti išsilavinimo universitete.

2024 m. buvo suteiktas rekordinis specialių VU įsteigtų 450-mečio stipendijų skaičius – 141. Į 3000 eurų dydžio stipendijas gali pretenduoti stojantieji, kurių šeimos mėnesinių pajamų vidurkis per paskutinius 3 mėnesius vienam asmeniui buvo ne daugiau nei 500 eurų, be to, jie nėra anksčiau įgiję bakalauro ar magistro kvalifikacinio laipsnio ir nėra gavę VU gimtadienio stipendijos, o pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų prašyme pirmu numeriu renkasi studijas VU.

300 eurų dydžio stipendijos, mokamos 10 mėnesių, padeda jautrių socialinių grupių studentams prisitaikyti naujoje aplinkoje ir labiau motyvuoja studijuoti.

VU siūlo 11 skirtingų stipendijų

VU įsteigtų 450-mečio stipendijų fondą sudaro 300 tūkst. eurų per metus. Pernai jį reikšmingai papildė VU gimtadienio aukciono metu surinkta beveik 73 tūkst. eurų suma. Be to, prie šių stipendijų fondo pastaraisiais metais aktyviai prisideda ir verslo įmonės – VU partnerės.

Paraiškas gauti stipendiją 2025–2026 studijų metais galima teikti nuo birželio 1 iki rugpjūčio 6 d. Daugiau informacijos apie 450-mečio stipendiją rasite čia.

Be šios finansinės paramos, VU siūlo dar 10 skirtingų stipendijų. Daugiau informacijos apie tai rasite čia.

Žinioms gilinti – individualiosios studijos

Reaguodamas į sparčiai besikeičiančias absolventų karjeros tendencijas ir elgseną globalioje darbo rinkoje, VU nuo 2023 m. siūlo individualiųjų studijų galimybę.

Individualiosios studijos – tai tarsi savarankiškas savo programos susikūrimas, kai į vienas bakalauro ar vientisąsias studijas įstojęs studentas gali rinktis dalį norimų studijuoti dalykų, vykdomų bet kuriame VU padalinyje. Ši galimybė padeda studentams praplėsti savo žinias, kompetencijas, įgūdžius ir įgyti tarpdisciplininės patirties.

Nuo birželio 1 d. prasideda pagrindinis priėmimas į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Priėmimą sudaro du etapai – pagrindinis ir papildomas. Pagrindinio priėmimo prašymus stojantieji gali registruoti nuo birželio 1 iki rugpjūčio 6 d. 11 val. Papildomas priėmimo etapas vyks nuo rugpjūčio 15 iki 19 d. 15 val. Daugiau informacijos galite rasti LAMA BPO internetinėje svetainėje.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Rašytoja Akvilina Cicėnaitė, Lietuvos paaugliams geriausiai žinoma kaip romanų „Niujorko respublika“ ir „Kad mane pamatytum“ autorė, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete vykusiame pokalbyje su literatūros kritike Giedre Kazlauskaite pasakoja, kaip asmeninės patirtys – nuo iširusios šeimos pokyčių sovietmečio griūties fone iki įspūdžių Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje – virsta knygų siužetais ir kaip jos kūriniuose atsirandančios skaudžios temos padeda vaikams jaustis išgirstiems.

A. Cicėnaitė sako niekada negalvojusi rašyti paaugliams, bet kai 2007-aisiais „Alma littera“ projektų koordinatorė Romualda Gelumbauskienė, su kuria kartu studijavo Filologijos fakultete, paklausė, ar jai būtų įdomu, sutiko imtis tokio darbo. Po beveik poros metų pasirodė pirmoji Akvilinos knyga „Viskas apie mano šeimą“, o vėliau ir kitos, tarp kurių – „Niujorko respublika“ ir „Kad mane pamatytum“.

Pirmuosiuose rašytojos romanuose daugiau atsigręžiama į savo praeitį: „Mano šeima iširo panašiu metu, kai iširo Sovietų Sąjunga, ir man toji paralelė buvo įdomi. Augau santvarkoje, kuri radikaliai pasikeitė per naktį. Vieną dieną atėjome į mokyklą ir pionierių vadovė jau buvo tapusi skautų vadove. Tos permainos, kaip ir permainos namuose, mums, vaikams, nebuvo aiškinamos, turėjome tiesiog jas priimti. Bet juk tai didžiulės, sunkios permainos. Jos nepraeina be pasekmių ir vaikai, paaugliai jas ypač sunkiai išgyvena.“

Taip gimė knygos, kuriose ryškus sovietinis kontekstas: vieni svajoja apie laisvą Lietuvą, kiti – apie laimę turėti visko, ko yra „Otto“ kataloge, ar apie manekenės karjerą (populiari devyniasdešimtiniais siautusio grožio kulto profesija, vertusi svajoti jaunas merginas). Nepaisant kitos realybės, ji skaitančiajam ne tik suprantama, bet ir savaip aktuali.

„Kai leidau „Niujorko respubliką“, kirbėjo klausimas: ar tikrai dabartiniai paaugliai supras tai, ką rašau, ar jiems bus aktualu? Vis dėlto iš susitikimų ir laiškų supratau, kad aktualu, nes jie supranta ir istorinį kontekstą, ir temas [...]. Mokytojos man yra sakiusios, kad knyga joms padeda su vaikais kalbėti apie nepriklausomybės pradžią, paaiškinti, kaip gyvenome. Nemažai laiškų gavau ir iš mamų, kurios skaitė kartu su dukromis, po to kalbėjosi apie tai. Man tai labai šildo širdį“, – pasakoja rašytoja.

Knygos gali tapti pokalbio temomis, jungiančiomis skirtingas kartas. Jos aktualios ir dėl universalių gvildenamų temų – draugystės, meilės, šeimos santykių. Pavyzdžiui, „Niujorko respublikoje“ autorei svarbiausia buvo atskleisti dviejų seserų ryšį. Kaip pastebi kritikė G. Kazlauskaitė, beveik visose A. Cicėnaitės knygose paaugliai išgyvena pirmąją meilę, nusivylimą. Tai, anot jos, labai svarbu, nes paaugliams reikia pranešti, jog pirmoji meilė nebūtinai reikš vestuves ir ilgą laimingą gyvenimą. Kritikė taip pat sako, kad rašytojos romanuose sukuriamas įkvepiančios moters tipas, kuri yra daug pasiekusi profesinėje srityje ir stengiasi peržengti savo galimybių ribas.

Kita vertus, romane „Kad mane pamatytum“, kuriame vaizduojami manekenių kulto laikai, sprendžiamas ir pasitikėjimo savimi klausimas – pagrindinė veikėja, besilygiavusi į neprilygstamą draugę, supranta esanti pakankamai gera ir stipri.

A. Cicėnaitės romanuose save atpažinti ir patvirtinimą rasti gali tie, kurių šeimos modeliai nėra tipiniai, tad ir rečiau vaizduojami. Pavyzdžiui, šeimos, kurioje yra tėtis, bet nėra mamos arba yra patėvis ir kiti broliai bei seserys iš kitos šeimos.

Pasak G. Kazlauskaitės, A. Cicėnaitės romane „Viskas apie mano šeimą“ vaizduojama šeima, kurios santykiai truputį painūs: tėvas iš mergaitės gyvenimo yra dingęs, o mama draudžia apie jį klausinėti. Kritikės teigimu, šiandien tai atrodytų kone nusikalstama, tačiau tuo metu tokia buvo realybė. G. Kazlauskaitei pasiteiravus, kodėl rašytoja nusprendė rašyti tokiomis sudėtingomis temomis, A. Cicėnaitė sakė net nesvarsčiusi kitokio siužeto.

„Man norėjosi rašyti apie tas įvairiausias šeimas, kurios susideda ne vien iš tradicinių dėmenų – mama, tėtis ir du laimingi vaikai; apie iširusias šeimas, kuriose vaikai turi priimti pasikeitusią realybę. Anuomet su jais niekas apie tai nekalbėdavo, niekas neklausė, kaip jie jaučiasi, ar jiems reikia pagalbos. Norėjau, kad mano knygos būtų ta priebėga ir užuovėja vaikams, kurie galbūt jaučiasi nesuprasti, neišgirsti, vieniši“, – sako rašytoja.

Nors A. Cicėnaitė rašo ne tik paaugliams, jos knygas paaugliams skaito įvairaus amžiaus žmonės: „Turbūt ypatingiausias skaitytojas buvo dešimties metų berniukas, priėjęs prie manęs Knygų mugėje su „Niujorko respublika“. Pasirašiau jam knygą, o atlydėję tėvai pasakė: „Mes atvažiavom iš Klaipėdos tik dėl jūsų. Jis perskaitė visas jūsų knygas, o „Niujorko respublika“ yra jo mėgstamiausia. Man tai labai gražu. Aš tą prisiminimą iki šiol nešiojuosi ir nešiosiuosi iki gyvenimo pabaigos.“

Autorė pastebi, kad kai kuriose dabartinės paauglių literatūros knygose imama piktnaudžiauti jautriomis temomis: į vieną knygą sukraunamos visos įmanomos traumos.

Pastaruoju metu suaugusiems knygas rašiusi A. Cicėnaitė sako, kad dar norėtų grįžti prie paauglių literatūros, tačiau kitokio žanro ir kalbėjimo. Kokio – kol kas rašytoja nežino.

Filmuotą Giedrės Kazlauskaitės ir Akvilinos Cicėnaitės pokalbį kviečiame žiūrėti „YouTube“ kanale.

Prieš mėnesį VU Filologijos fakultete vyko Baltijos šalių prancūzų kalbos moksleivių olimpiada, kurios laimėtojais tapo latvė Katrīna Spūle, estas Andre Viitamees ir lietuvė Ingeborga Aleliūnaitė. Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų asociacija apdovanojo laureatus, o VU Filologijos fakultetas pasidomėjo, kaip nutiko, kad moksleiviai susižavėjo prancūzų kalba ir ką jiems reiškia šis laimėjimas.

Andre pasakoja savo aistrą prancūzų kalbai siejantis su prancūzakalbių bendruomene. „Per pastaruosius kelerius metus man pasisekė užmegzti nuostabių pažinčių, kurių niekada nebūtų buvę, jei nebūčiau kalbėjęs šia gražia ir nepaprastai elegantiška kalba. Planuoju tęsti studijas Prancūzijoje, tam, kad galėčiau pratęsti šį didelį kultūrinį nuotykį“, – ateities planais dalijasi vienas iš trijų pirmosios vietos laureatų. Andre prisipažįsta, kad laimėjimas prancūzų kalbos tarptautinėje olimpiadoje jam reiškia „jaunųjų europiečių vienybę, bendrą aistrą, taip pat prancūzakalbių kultūros tarptautiškumą ir įtaką visame pasaulyje“.

Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivė Ingeborga šioje olimpiadoje dalyvavo nesitikėdama daug pasiekti, todėl ši pergalė jai yra didžiulis džiaugsmas. „Esu įsitikinusi, kad ši sėkmė turės teigiamos įtakos mano ateičiai, ypač, kai stosiu į universitetą. Savo aistrą prancūzų kalbai sieju su mokytojais, kurie mane palaikė mokymosi kelyje, ir su savo pačios noru kuo daugiau sužinoti apie pasaulį, kuriame prancūzų kalba yra plačiai paplitusi“, – po olimpiados sakė laureatė iš Lietuvos.

Katrīna, į olimpiadą atvykusi iš Latvijos, taip pat džiaugiasi laimėjimu, nes ypač brangina prancūzakalbių bendruomenę. „Aš labai vertinu tuos ryšius ir draugystes, kurias užmezgiau bendraudama prancūzų kalba“, – pasakoja Katrīna, kuriai ši bendruomenė ne tik draugų, bet ir savęs atradimo vieta. Trečioji pirmos vietos laimėtoja nepriskiria visų laurų tik sau, nes mano, kad tai komandinio darbo rezultatas. Šis laimėjimas, anot Katrīnos, „rodo prancūzų kalbos gebėjimą suburti viso Baltijos regiono jaunimą, kurį sieja bendradarbiavimo dvasia“.

Baltijos šalių prancūzų kalbos moksleivių olimpiada yra kasmetinis renginys, vykstantis vis kitoje šalyje ir suburiantis bendrystės šventei trijų šalių prancūzų kalbos bei kultūros mylėtojus.

2025 m. gegužės 12–16 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyko Mišrioji intensyvioji programa (Blended Intensive Programme, BIP) „Orientas Lietuvoje ir Tiurkologijos studijos“ pagal Erasmus+, kurioje dalyvavo 30 mokslininkų iš Austrijos, Lenkijos, Turkijos, Vokietijos ir Lietuvos.

Renginį sveikinimo žodžiu pradėjo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas. Dalyvius taip pat pasveikino Baltų kalbų ir kultūrų instituto direktorė doc. dr. Ērika Sausverde, Turkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje Jo Ekscelencija Görkem Barış Tantekin bei Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vyriausioji specialistė Eglė Kiuraitė. Po oficialių kalbų visi svečiai buvo pakviesti į parodą „Septyni regionai – viena Turkija“.

Per visą savaitę trukusius renginius užsienio svečiai turėjo puikią progą susipažinti su Lietuvos istorija, kalba, literatūra, kultūra, religija, taip pat su Lietuvos orientu – totoriais ir karaimais.

Frankfurto prie Maino J. V. Gėtės universiteto profesorė habil. dr. Jolanta Gelumbeckaitė skaitė pranešimą apie Lietuvos ir Rytų ryšius bei lietuvių kalbos raidą laike ir erdvėje. Literatūrologas, rašytojas, eseistas, kritikas doc. dr. Regimantas Tamošaitis pristatė oriento motyvus lietuvių literatūroje, o Filologijos fakulteto dėstytoja doc. dr. Galina Miškinienė apžvelgė orientalistinių studijų Vilniaus universitete istoriją nuo 1810 m.

Didelis dėmesys buvo skirtas bendriems Europos ir Turkijos universitetų projektams. Pranešimus skaitė šie turkologai mokslininkai ir tyrėjai: dr. Deniz Armağan Akto, doc. dr. Taner Gök, doc. dr. Mehmet Altay, prof. dr. Talat Dinar ir dr. Ayşe Yarar. Taip pat prof. dr. Grażyna Zając, prof. dr. Gülden Tüm, dr. Dilek Yumru, prof. dr. Ayşehan Deniz Abik bei dr. Füsün Deniz Özden pristatė naujausius turkų literatūros ir kultūros studijų tyrimus ir šiuolaikines turkų kalbos dėstymo metodikas.

Apie tiurkų tautų šventes, festivalius ir tradicijas kalbėjo prof. dr. Hakan Akdağ, dr. Ümit Turanlı ir doc. dr. İmran Gündüz Alptürker. Daug dėmesio sulaukė ir pranešimai apie Lietuvos totorius bei karaimus, kuriuos pristatė prof. dr. Joanna Kulwicka-Kamińska, doc. dr. Hüseyin Durgut, dr. Artur Konopacki, dr. Anna Sulimowicz-Keruth, Diana Lavrinovič ir dr. Emine Şahingöz.

Po paskaitų ir pranešimų, dalyviai lankė kompaktiškai gyvenamas Lietuvos totorių ir karaimų bendruomenes Vilniaus regione, muziejus ir istorines sostinės vietas.

BIP projekto rezultatai:

1. Glaudesnis Lietuvos ir kaimyninių šalių istorijos, kalbos ir kultūros kontekstų supratimas;
2. Gebėjimas kritiškai vertinti ir interpretuoti informaciją apie Vilniaus kultūros istoriją bei šiuolaikinę daugiakultūrę bei daugiakalbę visuomenę;
3. Gilesnis Tiurkologijos studijų reikšmės suvokimas;
4. Aiškesnis Tiurkologijos studijų ir tiurkų tautų santykio supratimas;
5. Geresnis tiurkologijos centrų veiklos sinchroniškumo ir diachroniškumo supratimas.

Tikimės, kad įgyvendintas BIP projektas „Orientas Lietuvoje ir tiurkologijos studijos“ taps tvirtu pagrindu tolesniems bendriems Europos ir Turkijos universitetų projektams bei mokslinei partnerystei.

Padėkos raštas dėl BIP programos „Orient in Lithuania and Turkology Studies“ Vilniaus universitete organizavimo.

Projektą finansavo Europos Komisija pagal Erasmus+ programą. Projekto rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė.

Pexels nuotr.

Ignė ir Jolita vokiečių kalbos mokėsi mokykloje, susižavėjo šalies istorija ir kultūra, todėl Vilniaus universitete (VU) pasirinko studijuoti vokiečių filologiją. Pradėti mokytis vokiečių kalbos arba gilinti turimas kalbos žinias, kaupti patirtį Vokietijoje, atlikti praktiką, išbandyti save valstybės institucijose ar verslo įmonėse, kuriose vokiškai kalbančių specialistų poreikis nuolat auga – tokias galimybes šiandien atveria vokiečių filologijos studijos.

Ignė kalba susidomėjo dar mokykloje

VU vokiečių filologiją studijavusi Ignė Vrubliauskaitė šiuo metu dirba Užsienio reikalų ministerijoje – naujai atidarytame Generaliniame konsulate Miunchene. „Mano kelionė su vokiečių kalba prasidėjo labai paprastai – mokykloje nenorėjau mokytis kitos siūlomos užsienio kalbos. Man pasisekė – vokiečių kalbos mokytoja buvo nuostabi. Kiekvieną pamoką ji sugebėdavo vis labiau sudominti vokiečių kalba ir, žinoma, kultūra. Pamenu, mokydamasi mokykloje pirmą kartą skridau į Vokietiją – jau tuomet ši šalis paliko didelį įspūdį. Tuomet pažadėjau sau ten dar ne kartą sugrįžti“, – pasakoja I. Vrubliauskaitė.

 Ignė Vrubliauskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak pašnekovės, kad studijuos filologiją, žinojo anksti – mokykloje jai puikiai sekėsi mokytis kalbų. „Studijų metus ir šiandien pamenu kaip idilišką gyvenimo etapą, kuris atnešė ne tik daug žinių, tikėjimo tuo, ką darau, bet ir galimybių – nuo dalyvavimo įvairiose vietinio ir tarptautinio lygio diskusijose iki mainų bei kvalifikacijos kėlimo, gavus Vokietijos akademinės mainų tarnybos (DAAD) stipendiją“, – sako ji.

Studijuodama Ignė atliko praktiką Goethe’s institute Lietuvoje – kartu su kolege buvo atsakinga už pasaulinio garso Maxo Plancko biofizikinės chemijos instituto parengtos parodos pristatymą įvairaus amžiaus moksleiviams. Būtent ši praktika paskatino pradėti aktyviai naudoti studijų metu įgytas kalbos žinias.

Beje, VU Ignė pasirinko gretutines norvegų kalbos studijas. Studijuoti nebuvo sudėtinga, nes netrūko panašumų su vokiečių kalba.

Ignė pripažįsta, kad labiausiai studijų metu ji vertino galimybę išmokti ne tik kalbą, bet ir apie ją – šį skirtumą ji primena manantiems, jog kalbai išmokti pakanka užsienio kalbų kursų. „Vokiečių filologijos studijos – daug daugiau nei kalbos kursai. Tai visų pirma yra mokslas apie kalbą, šalies kultūrą, istoriją ir geografiją. Mane sužavėjo be galo platus pasirenkamųjų dalykų sąrašas, jie prisidėjo prie supratimo apie kitas kalbas ir jų sąsajas. Vokiečių filologijos studijos plačios, vietomis universalios ir tikrai įdomios. Žinoma, svarbu atlikti praktiką, dalyvauti tarptautiniuose projektuose, išvykti studijų mainų, tuomet, neabejoju, augsite kaip profesionalas ir kaip asmenybė“, – apibendrina pašnekovė.

Baigusi studijas Ignė išvyko į Vokietiją, kur atliko praktiką Vasario 16-osios gimnazijoje, joje vėliau ir dirbo – mokė vaikus vokiečių ir lietuvių kaip užsienio kalbos. Taip pat stažavosi Europos Parlamente Liuksemburge.

„Iš Vokietijos grįžusi į Lietuvą supratau, kad savo gebėjimus noriu praplėsti dar labiau, todėl pradėjau politikos studijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir įsidarbinau Užsienio reikalų ministerijoje, kurioje visų pirma man prireikė būtent studijų baigimo diplomo. Norint tapti diplomatu, neužtenka mokėti tik vieną užsienio kalbą. Darbe man nuolat prireikia vokiečių kalbos – tiek susitikimuose su kitais diplomatais, tiek tarptautiniuose mokymuose, tad galiu tik patvirtinti, jog visas studijų metu įgytas žinias nuolat pritaikau praktikoje“, – pasakoja Ignė.

Studijos – neabejingiems vokiečių kultūrai

Pexels nuotr.

Vokiečių filologiją VU studijavusi Jolita Kartanaitė šios kalbos taip pat mokėsi mokykloje – ją pasirinko kaip pirmąją užsienio kalbą. Jau tuomet žinojo, kad ateityje norėtų dirbti vertėja. „Dažnai juokauju, kad ankstesniame gyvenime turbūt buvau vokietė – vokiška kultūra, mentalitetas man labai artimi. Pati kalba – labai graži, logiška, nuosekli, filosofiška, o Vokietijoje jaučiuosi kaip namuose“, – pasakoja Jolita.

Vokiečių filologijos studijos, anot pašnekovės, buvo įvairiapusės, gilios. Dėstytojai kasdien stebindavo vis naujais Vokietijos, jos kalbos, kultūros, filosofijos, literatūros, istorijos ypatumais.

„Daug ko ir nesugebėjau išmokti – toks neaprėpiamas ir platus tada atrodė vokiškasis pasaulis“, – komentuoja pašnekovė.

Vokiečių filologijos studijų programa 2024 m. pervadinta į Germanistikos studijų programą, parodant jos įvairiapusiškumą ir tarptautiškumą. Kam Jolita rekomenduotų rinktis šias studijas? Visų pirma tiems, kurie myli vokišką kultūrą ir kalbą. Tiems, kas yra pasiruošę nuolat mokytis – tik taip galima sukaupti bent dalelę žinių, o paskui mėgautis kalbos mokėjimo, kultūros pajutimo malonumais.

Studijuodama trečiame bakalauro studijų kurse Jolita į Berlyną išvyko pagal mainų programą „Erasmus“. Tuomet pradėjo versti pirmuosius tekstus. Vėliau, jau studijuodama magistrantūroje, metus praleido Flensburge ir Hamburge pagal Vokietijos remiamą studijų ir praktikos programą. Galiausiai atliko vertimo raštu praktiką Europos Parlamente, kur šiuo metu ir dirba.

„Vertėjo raštu darbas leidžia labai giliai pažvelgti į tekstą, skaityti „tarp eilučių“. Kita vertus, tam reikia daug laiko ir kantrybės, svarbu visada abejoti ir tikrinti, ar viską supratau teisingai. Tikrai yra daug žmonių, kuriems tokie dalykai nepatinka, bet man tai labai įdomu – juk kasdien dirbi savotiška detektyve ir vis kas nors nustebina, sužinai ką nors nauja“, – pasakoja pašnekovė.

Vertėjos darbas Europos Parlamente, anot Jolitos, sudėtingas, kartais – itin įtemptas, tenka nuolat suktis pasaulio įvykių centre. „Kasdieniame darbe iššūkių kelia kalbos, aktualijų kaita. Kartais reikia ieškoti kūrybiškų sprendimų, tartis su kolegomis, kitų Europos Sąjungos institucijų vertėjais, specialistais. Tempas spartus, tačiau daug ką atperka bendravimas su kolegomis – puikiausiais savo srities specialistais, sąmojingais, tobulai valdančiais žodį, įvairiapusiais žmonėmis. Kokių savybių reikia vertėjui? Pirmiausia – labai gerai mokėti užsienio kalbą (geriau – ne vieną). Tiems, kurie norėtų paragauti vertėjo duonos, būtina puikiai mokėti ir savąją kalbą. Taip pat reikia užsispyrimo, atkaklumo, darbštumo, kantrybės, atidumo smulkmenoms. Žinoma, ir didžiulio noro“, – apibendrina pašnekovė.

2025 m. gegužės 24 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete sėkmingai baigėsi nacionalinė pedagoginių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programa „Kalbų mokymo(si) optimizavimas pasitelkus generatyvinį dirbtinį intelektą (GDI)“. Ši inovatyvi programa buvo skirta užsienio (lenkų, lietuvių, prancūzų, vokiečių) kalbų mokytojams, siekiantiems tobulinti skaitmenines kompetencijas, būtinas šiuolaikiniam kalbų mokymui(si).

Programą parengė ir įgyvendino tarpdisciplininė komanda: Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojos dr. Vitalija Kazlauskienė, dr. Kinga Geben, dr. Virginija Masiulionytė, dr. Diana Šileikaitė-Kaishauri, dr. Eglė Žurauskaitė, dr. Anastasija Belovodskaja, lektorė Irena Vysockaja; VU Teisės fakulteto lektorė dr. Neringa Gaubienė; Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos prezidentas dr. Linas Petkevičius; užsienio ekspertės – Berlyno Humboldtų universiteto dėstytoja dr. Daniela Hartmann ir Salamankos universiteto docentė dr. Jeanne Sophie Renaudin. Į programos įgyvendinimą įsitraukė ir informacinių technologijų mokytoja ekspertė Liudmila Norkaitienė, Nacionalinės švietimo agentūros specialistė Ana Pavilovič-Jančis ir Vilniaus privačios gimnazijos vykdančioji vadovė dr. Agnė Liubertaitė-Amšiejė.

Programa truko 270 akademinių valandų ir buvo organizuojama mišriuoju būdu, derinant nuotolines paskaitas, pratybas, konsultacijas ir savarankišką praktiką. Dalyviai mokėsi kurti mokomąją medžiagą naudodami įvairius GDI įrankius; susipažino su šių įrankių taikymu organizuojant mokymo(si) procesą, vertinant mokinių pasiekimus ir teikiant grįžtamąjį ryšį, diferencijuojant bei individualizuojant mokymosi turinį, sprendžiant administracines užduotis; gilinosi į etinius GDI naudojimo aspektus.

Baigiamoji metodinė konferencija „Programos refleksija ir apibendrinimas: gerosios patirties sklaida“, vykusi gegužės 24 d., tapo puikia proga pasidalinti įgyta patirtimi ir aptarti praktikos metu įgyvendintas veiklas. Dalyviai pabrėžė, kad programa pakeitė jų požiūrį į technologijų naudojimą mokykloje, padėjo sėkmingai integruoti dirbtinį intelektą į įvairias pedagogines veiklas ir paskatino drąsiau eksperimentuoti bei kurti įdomesnes, patrauklesnes pamokas. Praktika parodė, kad naudojant GDI mokinių įsitraukimas pastebimai didesnis: pavyzdžiui, mokiniams buvo daug įdomiau klausytis avatarų, nei įprastų garso įrašų. Užduotys, kuriose mokiniai patys turėjo naudoti dirbtinio intelekto įrankius, buvo puiki proga parodyti GDI technologijų ribas ir galimybes, ugdyti mokinių gebėjimus kritiškai vertinti GDI pateikiamus rezultatus. Buvo pastebėta, kad mokinių skaitmeninės kompetencijos nėra savaime suprantamas dalykas: daugelis mokinių žinojo tik populiariausius įrankius (pvz., ChatGPT), dažnai juos naudojo vien nusirašinėjimui ir nemokėjo net tinkamai formuluoti užklausų. GDI atsiradimas skatina permąstyti ir vidines mokyklų taisykles  - pvz., įtraukti nuostatus, numatančius, kad kilus įtarimams dėl nesavarankiško darbo, mokytojas gali papildomai paprašyti mokinio pakomentuoti savo darbą žodžiu.

Apibendrinant dalyvių įspūdžius, galima drąsiai sakyti, kad ši programa tapo įkvepiančia patirtimi – ji ne tik paskatino naujų technologijų naudojimą mokyklose, bet ir padėjo mokytojams bei mokiniams drąsiau, kūrybingiau ir atsakingiau pažvelgti į ateities ugdymo galimybes. Programos organizatoriai nuoširdžiai dėkoja visiems dalyviams už atvirumą naujovėms, profesinį bendradarbiavimą ir aktyvų dalijimąsi vertingomis idėjomis.

Projektas Nr. 10-046-P-0001 vykdomas pagal 2021–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos švietimo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 12-003-03-06-01 „Pirmiausia – mokytojas“, finansuojamas „NextGenerationEU“ lėšomis.