EDGARAS BAUMILA, FilF, Lietuvių filologija
Jau ketvirtus metus Vilniaus universitete Filologijos fakultete studijuoju lietuvių filologiją. Daugelis žmonių vis dar klausia, kodėl pasirinkau šią specialybę, nejau noriu apriboti savo ateitį tik pedagogine veikla. Atsakydamas visada pirmiausia pasakau, jog lietuvių filologija ir apskritai filologijos studijos suteikia ne specialybę, o išsilavinimą. Būtent todėl aš šią humanitarinių mokslų kryptį ir pasirinkau.
Filologijos mokslo spektras yra pakankamai platus. Visų pirma tai analitinis mokslas, su grynąja pedagogika turintis labai mažai bendro, nebent pavienius kursus. Labiausiai susikoncentruojama į pačią kalbą – kokiu principu ji veikia, kokiomis taisyklėmis remiantis ją reikėtų vartoti, koks yra jos santykis su visuomene ir t. t. Taip pat šios studijos pasiūlo galimybę išmokti naujų užsienio kalbų, pvz., ispanų, prancūzų, italų ar skandinavų kalbas. Be abejonės pasikeičia požiūris į literatūrą. Knygos tampa ne vien atsipalaidavimo priemone, tačiau ir tiesioginiu „laidininku“, kuris padeda ugdyti mąstymą, logiką.
Kalbėdamas apie perspektyvą norėčiau pacituoti vieną mūsų fakulteto dekano doc. dr. Antano Smetonos mintį, kurią jis buvo ištaręs mano kartai dar pirmakursių stovykloje: „Nėra neperspektyvių specialybių, yra tik neperspektyvūs žmonės“. Po šių ketverių metų, vis dar drąsiai galiu pritarti šiai minčiai. Studijos Universitete – tai savarankiškas darbas, tad kiek pastangų įdėsi, tokius ir rezultatus turėsi.
PAULIUS GARBAČIAUSKAS, VU Klasikinės filologijos katedros asistentas ir doktorantas, laisvai samdomas leidyklos "Aidai" vertėjas ir redaktorius, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos valdybos narys
Pati pirmoji asociacija, pagalvojus apie fakultetą – tai namai. Ne tie, kur miegi ir valgai, bet kur ateini gyventi. Truputį baugūs, kažkuo aristokratiški, tikrai didesni už tave, bet visada atviri ir jaukūs.
Nesu tikras dėl savo sėkmės, bet jei tokios yra, tai studijos Universitete prisidėjo visiškai ir tiesiogiai – dabar iš esmės veikiu tai, ką studijavau.
Į klausimą, kodėl, mano nuomone, verta studijuoti Vilniaus universitete, atsakyčiau klausimu: o nejaugi jūs manote, kad Lietuvoje yra dar bent vienas panašus universitetas, kuriame būtų verta studijuoti?
PAULIUS BAUMILA, FilF, prancūzų filologija, II k.
Esu humanitaras ir užsienio kalbų bei kultūrų pažinimas mane nuolat traukė. Taip pat mokytis kalbų visada sekėsi labai gerai. Taigi, įstojau ten, kur ir troškau. Studijų principas yra gana paprastas – daug dėmesio skiriama pačios kalbos mokėjimui. Kalbinių įgūdžių tobulinimas, žodyno turtinimas bei kalbos pagrindai iš esmės. Tačiau filologija tuo neapsiriboja. Be viso to, yra galybė svarbių, reikalingų ir įdomių bendrų filologinių dalykų, tokių kaip antai įvadas į skirtingų epochų literatūrą, kalbotyra, nuodugni pažintis su literatūros teorija, ką jau kalbėti apie galimybę privalomai pasirinkti antrąją užsienio kalbą, kt. Mano nuomone, šios studijos yra įdomios tuo, kad, studijuodami užsienio kalbą, lygia greta esame supažindinami su to krašto, regiono kultūra. Bendruoju požiūriu, filologai mokosi pažinti pasaulį, žmogų, jo mąstyseną, vaidmenį visuomenėje, santykį su ja. Studijos Filologijos fakultete yra gan specifinės vien jau tuo, kad yra pakankamai lanksčios – tai nėra vien mechaniškas teorijos kalimas, šiam mokslui reikia daug savarankiško darbo. Siekiant tobulai išmokti kalbą, vien paskaitose pateikiamos medžiagos neužtenka. Tyrinėti ir domėtis studijuojama kalba būtina ir už universiteto ribų. Vadinasi, filologijai reikia tvirtos motyvacijos. Manau, kad renkantis filologo specialybę būtina įvertinti savo gebėjimus, vien noro nepakanka. Norėti mokėti kalbą ir ją studijuoti, nuoširdžiai gilinti ir plėsti savo žinias yra du skirtingi dalykai. Filologijos studijoms reikia atsidavimo.
VERONIKA VASILJEVA, FilF, prancūzų filologija, IV kursas
Prancūzų filologiją pasirinkau todėl, kad visuomet žavėjausi šios šalies kultūra, prancūzų meile gyvenimui ir mokėjimu kasdienybę paversti švente. Pasirinkau spontaniškai, nemąstydama apie karjeros galimybes. Dabar save galėčiau kaltinti lengvabūdiškumu, tačiau... nematau reikalo. Ketveri metai, praleisti senuosiuose VU rūmuose, man suteikė daug. Žinoma, visų pirma įvaldžiau prancūzų kalbą. Tačiau tai nebuvo pagrindinis tikslas - siekiau plataus humanitarinio išsilavinimo, galimybės pažinti kitą šalį. Nemažą programos dalį sudaro lingvistiniai dalykai, tačiau ERASMUS programos dėka pusmetį praleidau Prancūzijoje, šis laikas suteikė galimybę įsilieti į prancūzų bendruomenę, pajausti šalies dvasią, žmonių mentalitetą ir... sukėlė norą ten sugrįžti. Tuos, kurie neplanuoja savo gyvenimo padieniui, kurie žavisi prancūzų kalba, literatūra ir pačia Prancūzija, šios studijos įkvėps.
LINA PACINO, FilF, lietuvių filologija ir užsienio (lenkų) kalba, II kursas)
Pasirinkau Lietuvių filologiją ir lenkų kalbą dėl to, kad Lietuvoje dabar itin trūksta specialistų, kurie puikiai mokėtų ir lietuvių, ir lenkų kalbas. Manau, kad šie dalykai atveria plačias darbo perspektyvas Lietuvoje, taip pat bendradarbiaujant su Lenkija. Ši studijų programa įdomi tuo, kad turime galimybę išvykti semestro studijų į Lenkiją. Labai džiaugiuosi dėl savo pasirinkimo, nes baigusi studijas turėsiu dvigubą specialybę, ir mano galimybės rasti darbą padidės dukart.
GRETA LISAUSKAITĖ, FilF, lietuvių filologija, IV kursas
Studijuoti lietuvių filologiją - tai atrasti ypatingų žmonių, kuriems knygų skaitymas yra veikiau malonumas nei kančia, o kūryba neatsiejama nuo mokslo, kuriems maga išsiaiškinti kalbų tarpusavio ryšius ir sąsajas, išmokti žvelgti į kalbą ne tik iš dabarties perspektyvų, bet ir seniausiųjų laikų, taip pastebint dėsningus kitimus. Apskritai tai yra visų įmanomų, su kalba susijusių pomėgių darna - literatūra, kalbotyra, tautosaka ir mitologija.
VLADAS BRAZIŪNAS, poetas, vertėjas
Iki šiol esu vienintelis studentas per visą Universiteto istoriją – iš „prestižinių“ žurnalistikos studijų perbėgęs į lituanistikos. Priežastys? Reiktų ilgesnės šnekos. Kol kas teks patikėti mano aksioma, dėl kurios per visus gyvenimo dešimtmečius neteko suabejoti: lietuvių filologija – neabejotinai tikras žmogaus išsilavinimas, žmogaus nesiaurinantis, paliekantis jam begalines erdves nuolat, kasdien tobulėti – džiugiai ir visapusiškai.
EVALDAS IGNATAVIČIUS, Užsienio reikalų viceministras, LR ambasadorius (2004–2009) Vokietijos Federacinėje Respublikoje
Filologijos studijos man buvo langas į pasaulį, kuris tuomet Lietuvai atsivėrė, ir į diplomatinę tarnybą, suteikiančią neribotas šio pasaulio pažinimo galimybes. Per dvidešimtį darbo metų įsitikinau, kad domėjimasis kitomis tautomis, jų kalbomis ir kultūromis yra geriausias būdas pelnyti dėmesį sau, savo šaliai.
AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ, grupės „Skylė“ vokalistė
Klasikinių kalbų studijos suformavo puikų pagrindą šiuolaikinių Europos kalbų mokymuisi. O per lotyniškąją raštiją priartino ir prie Lietuvos istorijos, net prie baltų religijos ir mitologijos šaltinių. Čia sau atvėriau man artimas Antikos mąstytojų vertybes, puikią literatūrą, be kita ko, ir sritis, dominusias mane asmeniškai – senovės graikų muzikos pasaulį, antikinę ir baltiškąją mitologijas. Džiaugiuosi, kad mano viduje tai nenugulė dulkėmis, tebegyvena ir tapo kūrybinių inspiracijų šaltiniu.
