Sausio 13-osios įvykių niekada nepamirštame, tačiau datos viską suaktualina. Šia proga dalijamės Filologijos fakulteto dėstytojo Kęstučio Bredelio, tuomet gynusio nepriklausomybę ir sunkiai sužaloto, mintimis.

„Sakoma, kad likimo nepasirinksi. Sausio 13-oji tapo reikšminga mano gyvenimo dalimi – patyręs daugybę sunkių sužalojimų, likau gyvas ir galiu būti naudingas žmonėms. Tai yra neįkainojama likimo dovana. Didžiuojuosi, kad galėjau ginti mūsų laisvę, sunkius sužalojimus ir kančias priimu kaip neišvengiamą lemtį. Manau, kad mirtininko įvaizdis įpareigoja skleisti patriotizmą. Kitaip gyventi negaliu – ypač dabar, kai ukrainiečiai kovoja už savo laisvę, kaip mes kovojome 1991 metais. Tikiu mūsų žmonėmis. Tikiu, kad iškilus pavojui visi kaip vienas stosime ginti savo valstybės. Tikiu, kad visi norime gyventi laisvi ir laimingi.

Amžina pagarba bendražygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, sužalotiems, traumuotiems likimo draugams. Tačiau gyvenimas nesustojo ir turime eiti į priekį. Tikrai niekada negyvenome taip gerai, kaip dabar.“

Dėkojame Jums, kad galime gyventi laisvoje valstybėje.

Seimo kanceliarijos nuotrauka, aut. Olga Posaškova

Kviečiame dalyvauti konferencijoje „Kalba, tauta, valstybė“, skirtoje akademiko Zigmo Zinkevičiaus šimtmečiui. Konferencija vyks 2025 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje. Į konferenciją prašome registruotis el. paštu (iki sausio 10 d.). Norintiems dalyvauti, bet negalintiems atvykti į Seimą taip pat reikia registruotis ir nurodyti savo pašto adresą, kuriuo bus atsiųsta prisijungimo nuoroda.

Konferencijos programa.

Konferencijos kvietimas.

Sausio 6-17 d. vyksta 2025 m. Žiemos lituanistikos kursai.

Su renginio programa galite susipažinti čia. 

Pasirodė lietuviškų mokslinių straipsnių rinkinys anglų kalba „Contextuality of the Bible in Lithuania until the End of the Eighteenth Century“. Pripažintų Lietuvos tyrėjų publikacijas Biblijos funkcionavimo kontekstų daugiatautėje ir daugiakonfesinėje Lietuvoje tema išleido prestižinė Vandenhoeck & Ruprecht (Vokietija) leidykla, daugiausia dėmesio skirianti publikacijoms teologijos ir religijos, istorija, senovės istorija, filosofijos ir filologijos temomis. Ši knyga – ECEV („Eastern and Central European Voices“) serijos, kuria ketinama atskleisti Rytų ir Centrinės Europos vykdomų teologijos ir religijotyros darbų problematiką, dalis. Knygos sudarytojai: Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto profesorė dr. Kristina Rutkovska ir Vroclavo (Lenkija) Popiežiškojo teologijos fakulteto profesorius Rajmundas Pietkiewiczius (Rajmund Pietkiewicz). Beje, abu profesoriai yra ir ECEV serijos leidybinės grupės nariai, prof. Rajmundas Pietkiewiczius – jos steigėjas ir vyr. redaktorius.

Knygos sudarytojai teigia šiuo leidiniu siekę užpildyti Lietuvoje atliekamų tyrimų populiarinimo spragą.

„Lietuvoje daug dėmesio skiriama senųjų raštų analizei įvairiais aspektais. Publikuojami ne tik moksliniai straipsniai, bet leidžiami atskirų veikalų kritiniai leidimai, veikia internetinės platformos, senųjų raštų duomenų bazės, sudaryti įvairaus pobūdžio darbų indeksai. Atlikta labai daug vertingų tyrimų, bet jie nėra prieinami plačiai mokslo visuomenei už Lietuvos ribų, nes  daugumą mokslo ir tekstologijos darbų publikuojama lietuvių kalba. Susidomėjimas lietuvių kalba, jos istorija,  vystymosi etapais, sąsajomis su kitomis kalbomis nuolat auga. Projektu siekiame nors iš dalies užpildyti šią spragą ir  pristatyti plačiai tarptautinei mokslo bendruomenei aukšto lygio publikacijas, kurios parengtos pripažintų savo srities  specialistų, anglų kalba.“

Leidinį recenzavęs tekstologas, literatūrologas, istorikas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, VU prof. dr. Paulius Subačius atkreipia dėmesį į jo išskirtinumą.

„Skelbimui užsienio leidykloje parengto straipsnių (kai kurie apimtimi prilygsta studijoms) rinkinio užmojis – supažindinti tarptautinę auditoriją su Lietuvos kalbos ir raštijos istorijos specialistų tyrimais. Viena vertus, tekstai pateikia esmines ir pagal naujausius darbus patikslintas bei susistemintas žinias apie ankstyvąjį raštijos periodą. Kita vertus, sudarytojų pasirinktas specifinis pjūvis – įvairūs Šventojo Rašto funkcionavimo toje raštijoje aspektai, savo ruožtu, leidžiantys aptarti ir filologiškai svarbius vertimo pobūdžio, tekstinio tęstinumo bei perimamumo klausimus, ir platesnius teologinių idėjų, religinės polemikos, kultūrinių iniciatyvų, organizacinių vertimo bei platinimo struktūrų dalykus.“

Nuorodą į leidinį galite rasti čia.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiemet, kaip ir kasmet, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete sausio 6–17 dienomis vyksiantys žiemos lituanistikos kursai sutrauks beveik 40 lituanistikos gerbėjų iš viso pasaulio: Honkongo, Vokietijos, Kinijos, Baltarusijos, Airijos, Nyderlandų, Argentinos, Lietuvos, Italijos, JAV, Kanados, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Suomijos, Taivano, Turkijos, Ukrainos.

Trečią kartą į šiuos kursus mokytis lietuvių kalbos šiemet atskrenda ir Niu Heiveno universiteto profesorius Bradley Woodworth, kuris taip pat yra Jeilio universiteto Baltijos studijų programos vadovas.

„Pradėjau mokytis lietuvių kalbos 2023 m. pavasarį su mokytoja iš Bostono lituanistinės mokyklos. Rudenį tęsiau privačias pamokas pas kitą mokytoją. Abu kartus mokiausi nuotoliu, per Zoom platformą. Pirmą kartą į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos žiemos kursus atvykau praėjusių metų sausį. Paskui 2024 m. vasarą buvau atskridęs į vasaros lituanistikos kursus. Na, o dabar ruošiuosi į jau 2025 m. sausį vyksiančius mokymus.

Profesorius pasakoja, kad jis neturi lietuviškų šaknų, tačiau kalbos ir kultūros profesorių domino visada.

„Taip nutiko, kad būdamas studentas praleidau nemažai laiko Suomijoje, paskui Estijoje ir išmokau abiejų šalių kalbas. Vėliau išmokau rusų kalbą, tapau daugiatautės Rusijos imperijos istoriku. Baltijos regionas nėra didelis, tačiau jo tautos pasauliui gali tapti puikiu pavyzdžiu, kaip išplaukti iš neramių XXI a. vandenų ir sukurti visuomenes, svariai prisidedančias prie teisingos ir stabilios Europos kūrimo.

Labai džiaugiuosi savo kursais Vilniaus universitete. Žinau, kad Universitetas siūlo ir ketverių metų Lituanistinių studijų programą, todėl visus, kurie norėtų geriau pažinti Lietuvą, išmokti lietuvių kalbą, susipažinti su Lietuvos istorija ir literatūra, raginu pasidomėti šia programa.“

VU Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra jau daugiau nei trisdešimtmetį du kartus per metus rengia žiemos ir vasaros lituanistikos kursus. Į juo iš viso pasaulio suvažiuoja dar kalbos nemokantys, bet ja labai susidomėję arba ne vienerius metus lietuvių kalbos žinias šiuose kursuose gerinantys skirtingo amžiaus ir profesijų žmonės. Pagal lietuvių kalbos mokėjimo lygį studentai suskirstomi į skirtingas grupes. Kursų dalyviai kasdien iš ryto po 4 ar 6 akademines valandas mokosi lietuvių kalbos, o po pietų gilinasi į Lietuvos kultūrą, istoriją, kalbą, amatus ir bendravimo ypatumus, keliauja į ekskursijas. 

Daugiau informacijos apie Lituanistinių studijų programą galima rasti VU puslapyje.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Vanesa Feldmanė dar gimnazijoje žinojo, kad savo gyvenimą sies su Lietuva ir lietuvių kalba. Nepaisydama regėjimo negalios, ji atkakliai siekia savo tikslų. Šiuo metu Lietuvoje studijuojanti mergina sako, kad čia jaučiasi bendruomenės dalimi. „Tai – žmonės, su kuriais turiu bendrų interesų, galiu šnekėtis apie viską. Labai norėčiau ir toliau gyventi, studijuoti ir dirbti Lietuvoje. Man be galo patinka Vilnius, jo senamiestis. Lietuvių kalbos verta mokytis vien dėl skambesio. Man gera kalbėti lietuviškai“, – pasakoja Vanesa.

Mergina pradėjo domėtis lietuvių kalba dar mokykloje: „Turiu giminaičių Lietuvoje. Močiutės brolis – latvis – puiku, galiu su juo susikalbėti, bet, pavyzdžiui, su jo žmona – niekaip. Ji kalba tik lietuviškai ir rusiškai, o aš rusiškai nemoku.“

Tad, turėdama laisvo laiko po pamokų, Vanesa ėmė savarankiškai mokytis lietuvių kalbos – klausėsi „YouTube“ kanale esančių įrašų ir muzikos.

„Žmonės, nesikankinkite, nesimokykite kalbos iš pokalbių apie politiką! Per karantiną klausiausi LRT radijo laidų, todėl iš pradžių išmokau kalbėti apie politiką. Kai universitete vyko seminarai apie maistą, pagalvojau: pagaliau išmoksiu kalbėti ir apie maistą“, – juokiasi Vanesa.

Šiuo metu ji Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijuoja intermedialių literatūros studijų magistrantūros programą.

Lietuvių kalbos studijos Latvijoje

Mergina žinojo, kad nori studijuoti lietuvių kalbą, todėl nedvejodama stojo į baltų filologiją Latvijos universitete. Čia studentai ne tik mokosi praktinės lietuvių kalbos, bet ir klausosi paskaitų apie lietuvių literatūrą, tautosaką, Lietuvos istoriją, lygina lietuvių ir latvių kalbų gramatikas, gilinasi į vertimo teoriją. Latvijoje veikiantis Lituanistikos centras aktyviai prisideda prie studentų akademinio augimo: organizuoja mokslines ekspedicijas, kaupia naujausią lituanistinę literatūrą, Lietuvos spaudą ir kuria lietuvių-latvių vertimų dirbtuves. Tai – gyvybingas žinių ir kultūros mainų tiltas tarp Lietuvos ir Latvijos.

„Labai džiaugiuosi, kad dėstytojas Edmundas Trumpa pagaliau sutvarkė mano lietuvių kalbos gramatiką. Pradėjusi lankyti universitetą jau šnekėjau lietuviškai, bet man su gramatika buvo „pievos ir vėjai“, – prisimena ji.

Pirmaisiais studijų metais, 2021-aisiais, atsirado galimybė dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamuose lietuvių kalbos ir kultūros kursuose. „Kitais metais dėstytojas jau pasiūlė vykti į Vilnių ir mokytis lietuvių kalbos ten“, – pasakoja Vanesa.

Dabar netgi būdama Latvijoje mergina bendrauja tik lietuviškai, latviškai kalba tik su tėvais ir keliais draugais.

Besimokydama dvyliktoje klasėje Vanesa susipažino su žmonėmis iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ir per „Zoom“ platformą susirado geriausią draugę. Dabar ji turi daug draugų Lietuvoje.

„Aš esu bendruomenės dalis. Tai – žmonės, su kuriais turiu bendrų interesų, galiu šnekėtis apie viską. Labai norėčiau ir toliau gyventi, studijuoti ir dirbti Lietuvoje. Man be galo patinka Vilnius, jo senamiestis. Lietuvių kalbos verta mokytis vien dėl skambesio. Man gera kalbėti lietuviškai“, – sako Vanesa.

Nors mergina laisvai bendrauja lietuviškai, tačiau pasitaiko ir nesusipratimų. „Pavyzdžiui, su augalų pavadinimais. Draugei sakiau: žinok, tu mane ir nunuodyti galėtumei. Aš su tais augalais ne itin draugauju. Aš net, būna, latvių kalba nežinau jų pavadinimų, – juokiasi. – Yra buvę kuriozų su žodžiu „bauda“. Latvių kalba šis žodis reiškia „malonumą“. Tai buvo mano pirmas išmoktas žodis.“

Tačiau mergina nesijaudina – tikri draugai niekuomet nesijuoks, net jeigu ji pasakys ką nors klaidingai.

Studijos Vilniaus universitete

Baigusi bakalauro studijas, Vanesa nedvejojo nė akimirkos – jos svajonė buvo Lietuva. „Su kolege ieškojome, ką galėtume studijuoti Vilniaus universitete, ir atradome intermedialias literatūros studijas. Vasarą pateikiau dokumentus į tris studijų programas, manydama, kad net jei nepavyks įstoti ten, kur labiausiai noriu, bent jau gyvensiu Lietuvoje. Nuostabu ir keista, kad patekau būtent ten, kur svajojau, ir dar į nemokamą vietą“, – džiaugiasi Vanesa.

Ji įsitikinusi: kad ir kas nutiktų, jos gyvenimas neatsiejamas nuo Lietuvos.

Savo magistro darbą Vanesa rašys iš gastropoetikos: „Tai yra literatūros analizė pagal tekste randamus maisto ir gėrimų aprašus. Aš analizuosiu latvių ir lietuvių kūrinius, lyginsiu, kokie maisto aprašai vartojami, kokiose situacijose tas maistas paminėtas ir pan.“

Vanesa džiaugiasi, kad Latvijos universitete skaitė daug lietuvių literatūros: „Perskaičiau ir Kristijono Donelaičio „Metus“, ir Antano Škėmos „Baltą drobulę“, ir kitus kūrinius. Kadangi per karantiną jau buvau pramokusi lietuvių kalbos, tai, kol kiti studentai mokėsi lietuvių kalbos pagrindų, man leido skaityti knygas. Esu dėkinga savo profesoriui Edmundui Trumpai, kuris supažindino su lietuvių literatūra. Dabar turiu pagrindus, todėl studijuodama Vilniaus universitete jaučiuosi tvirtai.“

Paklausta, ar nesusiduria su sunkumais ieškodama įgarsintos profesinės ir grožinės literatūros, Vanesa nedvejodama atsako: „Kad visiškai nerasčiau medžiagos Vilniaus universitete, dar nėra buvę. Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje yra labai daug įgarsintų knygų. Ten net naujausią literatūrą rasi be didelio vargo. Žinoma, prieš savaitę išleistos knygos tikrai nerasi, nes niekas taip greitai neįgarsins. Latvijoje gal trys–keturios knygos per mėnesį įgarsinamos, o Lietuvoje vien per savaitę – daug daugiau. Be to, Audiosensorinė biblioteka pasirūpino, kad gaučiau prisijungimą prie bookshare@org>. Tai tokia labai didelė duomenų bazė. Viską randu, ko reikia studijoms. Žinoma, padeda ir dėstytojai.“

Šios bibliotekos ištekliais ji naudojasi jau nuo 2020 m., kai kolega sukūrė audiosensorinės bibliotekos paskyrą: „Įsivaizduokite mano džiaugsmą – galiu siųstis visas knygas iš eilės. Visas ir be jokio vargo!“

Mėgstamiausia Vanesos lietuvių autorė – Kristina Sabaliauskaitė. „Vienareikšmiškai“, – priduria ji.

Vanesa užtikrintai sako, kad „Vilniaus universitete gali studijuoti žmonės ne vien su regos, bet ir su kitomis negaliomis. Nuostabi yra ir Vilniaus universiteto neįgaliųjų reikalų koordinatorė. Ji nuolat rūpinasi, kad man viskas būtų pritaikyta.“

Šiuo tekstu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra užbaigia penkių  straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Vilniaus universitetas, Nacionalinės švietimo agentūros projekto „Pedagogų kompetencijų stiprinimas nacionalinėse kvalifikacijos tobulinimo programose ir magistrantūros studijose“ partneris, kviečia dalyvauti nacionalinėje pedagoginių darbuotojų (išskyrus aukštųjų mokyklų darbuotojus) kvalifikacijos tobulinimo programoje KALBŲ MOKYMO(SI) OPTIMIZAVIMAS PASITELKUS GENERATYVINĮ DIRBTINĮ INTELEKTĄ (GDI).

Programa įgyvendinama bendradarbiaujant su tarptautiniais ir nacionaliniais partneriais: Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų asociacija, Lietuvos polonistų asociacija, Lietuvos vokiečių kalbos mokytojų asociacija, Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacija, Vilniaus miesto savivaldybės Bendrojo ugdymo skyrius, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyrius; Lietuvos dirbtinio intelekto asociacija.

Programa skirta svetimųjų kalbų (lenkų, lietuvių, prancūzų, vokiečių ir kt.) mokytojams*, dirbantiems pagal bendrojo ugdymo programas ir siekiantiems išmokti etiškai ir veiksmingai naudoti generatyvinio dirbtinio intelekto technologijas mokymo(si) procese.

Dėl mokytojo komandiruotės bei dalyvavimo visuose programos kontaktiniuose mokymuose būtinas mokyklos direktoriaus raštiškas patvirtinimas.

* Mokymai skirti tik pedagogams, dirbantiems bendrojo ugdymo įstaigose, registruotiems Pedagogų registre ir dirbantiems pedagoginį darbą.

* Esant konkursui pirmenybė teikiama kalbinio ugdymo mokytojams mokantiems lietuvių, prancūzų, vokiečių, lenkų kalbų. Programoje gali dalyvauti kalbinio ugdymo modulių absolventai ir dalyviai.

* Mokymuose gali dalyvauti tik tie pedagoginiai darbuotojai, kurie iki šiol nėra dalyvavę nė vienoje projekto „Pedagogų kompetencijų stiprinimas nacionalinėse kvalifikacijos tobulinimo programose ir magistrantūros studijose“ finansuojamoje veikloje (nei bet kurioje nacionalinėje kvalifikacijos tobulinimo programoje, nei magistrantūros studijose).

Programos anotacija

Programos dalyviai pagilins savo žinias apie GDI galimybes ir iššūkius, turės galimybes išsiaiškinti, kaip veiksmingai, atsakingai bei etiškai naudoti GDI mokant(is) kalbų, sužinos apie naujausias švietimo tendencijas ir geriausias praktikas.

Programos organizavimas

• Programos dalyviai kartu studijuos bendras temas, o specialiai atskirai kalbai skirtus seminarus dirbs grupėse, kurios atitinka jų pasirinktą kalbą.
• Programos apimtis – 270 akademinių valandų (kontaktinio ir savarankiško darbo), iš jų:

–  81 val. (30 proc.) skirta mišriuoju būdu vykdomoms studijoms, kurias sudaro:

• 16 val. teorinių įtraukiamųjų paskaitų,
• 48 val. pratybų (didesne dalimi pagal kalbos specializaciją),
• 11 val. konsultacijų (pagal kalbos specializaciją)
• 6 val. gerosios patirties refleksijai ir sklaidai (praktikos rezultatams pristatyti ir aptarti) baigiamojoje metodinėje konferencijoje;

–  108 val. (40 proc.) skirta pasirinktoje ugdymo įstaigoje atliekamai savarankiškai praktikai;

–  81 val. (30 proc.) skirta dalyvių savarankiškoms studijoms (literatūrai ir šaltiniams analizuoti, dėstytojų parengtoms užduotims atlikti).

• Programos įgyvendintojai – Vilniaus universiteto mokslininkai, dėstytojai ir programos bendraautoriai – šalies ir užsienio mokslininkai.
• Mokymai yra nemokami ir vyks Vilniuje, kelionės išlaidos ir apgyvendinimas nėra finansuojamas.
• Dalyviams, įvykdžiusiems programą, išduodamas programos baigimą patvirtinantis pažymėjimas ir akademinė pažyma. Programos dalyviams, studijuojantiems Vilniaus universitete, įgyti studijų rezultatai pagal Studijų rezultatų įskaitymo Vilniaus universitete tvarkos aprašą ir Vilniaus universiteto studentų neformaliuoju ir savišvietos būdu įgytų kompetencijų pripažinimo ir studijų dalykų (modulių) įskaitymo tvarkos aprašą gali būti įskaityti kaip individualiųjų studijų dalykai arba kaip pasirenkamieji ar privalomieji studijų dalykai, jei įgytos kompetencijos atitinka studijų programos ugdomas kompetencijas.

Programos vykdymas pedagogų grupei (iki 60 asmenų) planuojamas nuo 2025 m. sausio mėn. 31 d. iki 2025 m. liepos 4 d. mėn.

Nacionalinės kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas pagal Švietimo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 12-003-03-06-01 „Pirmiausia – mokytojas“ bus finansuojamas Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės „NextGenerationEU“ lėšomis.

Registracija vyks iki 2025 sausio 20 d.

Registracija čia:

• Lietuvių kalbų mokytojams: https://forms.office.com/e/f3W0iu71fK
• Prancūzų kalbos mokytojams: https://forms.office.com/e/cRnZKMktDz
• Vokiečių kalbos mokytojams: https://forms.office.com/e/tAjH50mRMn
• Lenkų kalbos mokytojams: https://forms.office.com/e/tUBqKQD8a4

Kontaktai pasiteiravimui: Vilniaus universitetas, Andrijana Leonienė, el. p.

Alla ir Jelena yra iš Ukrainos. Abi moterys tris mėnesius Vilniaus universitete mokėsi lietuvių kalbos. Paklaustos apie motyvą, sako, kad mokėsi iš dėkingumo ir pagarbos Lietuvai bei jos žmonėms.

Alla šiuo metu dirba Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje, kur aprašinėja XVIII a. katalikų dvasininkų pamokslus ir juos suvedinėja į katalogus. Visą savo gyvenimą bibliotekininke pradirbusi moteris sako, kad šios pareigos jai naujos, bet labai įdomios. „Toks darbas man lyg dovana“, – džiaugiasi Alla. Apie savo kolegas Alla taip pat kalba su dideliu dėkingumu ir meile: tikri profesionalai, ypač tolerantiški, visada pasiruošę pagelbėti žmonės, „darbe jaučiuosi priimta“, „toks kolegų rūpestis man šildo širdį“.

„Lietuvių kalbos mokausi viena vertus dėl to, kad mūsų ateitis nėra aiški, nežinome, kada viskas pasibaigs. Kita vertus, mes gyvename tarp tokių žmonių, tokioj mus atjaučiančioj šaly, kad mokausi lietuvių kalbos iš dėkingumo: noriu sugebėti kalbėti kalba tų žmonių, kurių namuose gyvenu. Man tai labai svarbu, nes niekaip kitaip dabar atsidėkoti negaliu“, – pasakoja Alla.

Jelena taip pat rado darbą pagal išsilavinimą – privačioje nedidelėje įmonėje dirba buhaltere. Nors lietuvių kalbos mokosi jau ne pirmuose kursuose, Jelenai turimų lietuvių kalbos žinių kasdieniame darbe neužteko: „žodžių jau daug moku, bet dar nedrįstu kalbėti“. Moteris džiaugiasi, kad supratingų kolegų ir direktorės dėka visos keblesnės situacijos išsprendžiamos pozityviai, juokais, tačiau pati maniusi, kad mokytis privalanti.

„Alla teisi, nežinome, kur gyvensime po mėnesio ar po metų, bet šiuo metu esame šalyje, kuri mus priėmė atvira širdimi, suteikė mums namus ir darbą – lietuviai labai tolerantiški, geri žmonės. Todėl manau, kad kalbą mokytis būtina. Tiesiog tai yra teisinga – kalbėti tos šalies, kurioje gyveni kalba. Tai darau iš pagarbos Lietuvai. Kur bebūtume –  Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje – privalome išmokti kalbą, kad įsilietume į šalies gyvenimą“, – teigia Jelena. 

Šie nemokami lietuvių kalbos kursai yra projekto „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“ dalis. Projektas finansuojamas 2014-2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.

Elīza Paula Graudiņa prie Baltojo tilto Vilniuje. Nuotrauka – Veslavos Sidaravičienės

Elīza Paula Graudiņa puikiai kalba lietuviškai ir Vilniaus universitete studijuoja intermedialių literatūros studijų magistrantūroje. Mergina prisipažįsta niekada nemaniusi, kad lietuvių kalba taps tokia svarbia jos gyvenimo dalimi. „Kai rinkausi studijas, apie lietuvių kalbą net negalvojau – iš pradžių man nepatiko, kaip ji skamba. Planavau gilintis į latvių kalbą ir kultūrą“, – prisimena Elīza.

Viskas pasikeitė po lemtingo susitikimo su Latvijos universiteto Lituanistikos centro vadovu Edmundu Trumpa ir vasaros kursų Lietuvoje – dabar Elīza studijuoja Vilniuje ir ruošiasi rašyti magistro darbą, kuriame analizuos Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygos „Sibiro haiku“ adaptacijas Lietuvos ir Latvijos teatro scenose.

Studijų pradžia Latvijos universitete

E. P. Graudiņa lietuvių kalbos mokytis pradėjo studijuodama baltų filologijos bakalauro programą Latvijos universitete. „Pirmaisiais metais lietuvių kalbos seminarai yra privalomi visiems studentams, tačiau vėliau galima rinktis, ar tęsti šias studijas. Aš nusprendžiau gilinti lietuvių kalbos žinias“, – sako Elīza.

Kad patobulintų kalbos įgūdžius, ji dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto organizuotuose lietuvių kalbos vasaros kursuose, tačiau mokymasis nuotoliniu būdu tapo tikru iššūkiu. „Visą vasarą mokytis prie kompiuterio nebuvo lengva, tačiau tai padėjo man išlaikyti ryšį su lietuvių kalba ir išmokti naujų dalykų“, – pasakoja ji.

Vėliau Elīza išbandė lietuvių kalbos vasaros kursus Vilniaus universitete. Iš pradžių ją gąsdino tai, kad pateko į aukštesnio lygio grupę, nes jos kalbos įgūdžiai atrodė per menki. „Maniau, kad sugebu pasakyti vos kelis sakinius, kurių reikėjo universiteto egzaminui. Tačiau kursuose supratau, kad galiu daug daugiau“, – sako Elīza.

Esminis lūžis įvyko vieną vakarą, kai ji apsilankė svečiuose pas lietuvius. „Ten buvo kelios merginos, mokančios latviškai, bet didžioji dalis svečių kalbėjo tik lietuviškai. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik bandyti bendrauti. Tada ir suvokiau – aš iš tikrųjų galiu kalbėti lietuviškai“, – prisimena ji.

Meilę lietuvių kalbai skatino ir Lituanistikos centro vadovo E. Trumpos organizuojamos vertimų dirbtuvės. „Į Rygą iš Lietuvos atvykdavo įvairių poetų ir prozininkų. Kai aš dalyvavau, buvo atvykę Vladas Braziūnas ir Rimantas Kmita. Dirbtuvėse studentai kartu su rašytojais verčia tekstus ir garsiai skaito išverstas dalis. Kadangi man patogiau vertimus paruošti iš anksto, tai dažniausiai dirbdavau namuose ir tik vėliau aptardavau su autoriais. Buvo pakviesta ir profesionali vertėja, kuri padėdavo iškilus sudėtingiems klausimams“, – pasakoja Elīza ir prisipažįsta, kad norėtų versti daugiau grožinės literatūros.

Mergina neapsiribojo vien dalyvavimu lietuvių kalbos vasaros kursuose – ji juose ir dėstė. „Praėjusią vasarą dalyvavau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vasaros kursuose kaip studentė. Norėjau prieš studijas sustiprinti savo gramatikos žinias ir viską pasikartoti. Tačiau žiemą instituto organizatoriai pasiūlė grįžti dar kartą – šįkart ne tik kaip studentei, bet ir kaip mokytojai“, – pasakoja Elīza.

Literatūros skaitymo pamokas mergina vedė kartu su instituto doktorantu. Šiais metais ji imasi šios užduoties savarankiškai, nors pripažįsta, kad vis dar jaučia jaudulį: „Labiausiai nerimauju dėl klausimų apie kirčiavimą.“

Nors niekada neplanavo tapti mokytoja, ši patirtis atvėrė naujų galimybių. „Niekada nemaniau, kad tapsiu mokytoja, tačiau dabar dėstyti lietuvių kalbą atrodo kur kas įdomiau nei, pavyzdžiui, latvių“, – sako Elīza.

„Pasirinkau bakalauro ir magistro darbų temas, susijusias su lietuvių kalba“

E. P. Graudiņa savo bakalauro darbą paskyrė lietuvių literatūros vertimų į latvių kalbą 2008–2022 m. laikotarpiu analizei. „Pirmojoje darbo dalyje apžvelgiau įvairių žanrų lietuvių literatūros vertimus, o antrojoje lyginau penkių autorių kūrinių recepciją Latvijoje ir Lietuvoje“, – pasakoja ji.

Analizei Elīza pasirinko Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Undinės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“ ir Andriaus Tapino „Vilko valandą“. Pasirinkimą lėmė šių knygų apdovanojimai ir populiarumas.

„Tyrimo metu pastebėjau daugiau panašumų nei skirtumų, tačiau skirtumai dažniausiai susiję su istorinių romanų recepcija. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie „Silva rerum“ kyla diskusijų, ar tai populiarioji, ar grožinė literatūra. Latvijoje tokio klausimo nėra – populiarioji literatūra čia vis tiek laikoma grožine“, – pažymi Elīza.

Ji taip pat pastebėjo, kad lietuviai daugiau dėmesio skiria istorinių detalių tikslumui, tuo tarpu Latvijoje tokios smulkmenos nėra laikomos esminėmis. „Tai nėra mūsų istorija, tad mes dažniau skaitome kūrinius kaip grožinę literatūrą“, – teigia ji.

Įdomių skirtumų atsiskleidė ir analizuojant „Sibiro haiku“ recepciją: „Vienas lietuvių recenzentas kritikavo komikso formatą, tvirtindamas, kad jis perimtas iš kitų kultūrų ir netinkamas tokioms skaudžioms istorinėms temoms perteikti. Tuo tarpu Latvijoje komikso formatas buvo priimtas palankiai ir tokių diskusijų nekilo.“

Magistrantūroje Elīza planuoja tęsti „Sibiro haiku“ tyrimus, tačiau šįkart gilinsis į knygos adaptacijas teatrui. „Šiuo metu planuoju rašyti darbą apie „Sibiro haiku“ pastatymus Lietuvoje ir Latvijoje analizuodama juos intermedialumo požiūriu. Domėsiuosi, kaip grafinis romanas virsta scenarijumi, kaip pereinama nuo vizualumo prie teksto ir kaip galiausiai šis tekstas tampa spektakliu“, – pasakoja ji.

Šiuo metu abu spektakliai jau rodomi Lietuvos ir Latvijos teatruose, o Elīza ketina analizuoti jų įrašus. „Latvijoje įrašų gauti sudėtingiau, nes spektaklis dar tik pradėtas rodyti. Tačiau organizatoriai pažadėjo bent trumpam atsiųsti įrašą, kad mano darbo vadovė galėtų susipažinti su medžiaga“, – sako ji.

Laisvalaikiu Elīza dainuoja Vilniaus universiteto chore „Gaudeamus“. „Vos atvykusi nusprendžiau stoti į chorą – tai buvo savotiškas socialinis eksperimentas. Su choru koncertavome Liepojoje, ir man buvo smagu, kad puikiai supratau tiek lietuvius, tiek latvius. Vieną kartą latvė manęs net paklausė, ar moku kalbėti latviškai. Tai buvo labai linksma, nes esu latvė! Bet, žinoma, malonu“, – juokiasi mergina.

Dėl ateities planų Elīza dar nėra apsisprendusi. „Svarstau apie absolventų praktiką – tai galimybė po studijų išvykti į užsienį ir dėstyti lietuvių kalbą. Kas žino, galbūt tapsiu lietuvių kalbos mokytoja Urugvajuje“, – šypsosi ji.

Kita vertus, Elīzai artimas ir akademinis kelias: „Latvijoje dirbu Literatūros, tautosakos ir meno institute asistente. Galėčiau tęsti mokslinę veiklą, svarstyti apie doktorantūros studijas, galbūt net Lietuvoje.“

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Albino Kentros archyvas / Donato Jokubaičio nuotrauka

Šiandien Albino Kentros (1929–2023) – rezistento, politinio kalinio, atgimimo metraštininko, Laisvės premijos laureato ir Anglų filologijos katedros dėstytojo, su bendraminčiais menininkais kūrusio puošniuosius mūsų fakulteto interjerus, mirties metinės.

Kviečiame pasižiūrėti šiemet sukurtą jo gyvenimą ir kūrybinį palikimą pristatantį trijų dalių dokumentikos ciklą „Prakalbintos sienos“, kuriame atskleidžiama  A. Kentros šeimos istorija ir asmenybė – ypatingas charakteris, organizaciniai bei diplomatiniai gebėjimai, kultūrinės iniciatyvos.

https://youtu.be/nt7ZuX_P13g

https://youtu.be/kmpPw6RDhLU

https://youtu.be/TX8uq5ECI4o

Filmą kūrė dokumentalistė, ne vieno išskirtinio kino portreto autorė Agnė Marcinkevičiūtė ir ukrainietis Aleksandras Dirdovskis – nuo 1991-ųjų kuriantis kiną ir Lietuvoje. Jo filmas apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir Vilių Orvydą „Aliuzija“ (2006 m.) yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų.

Kuriant „Prakalbintas sienas“ panaudoti iki šiol viešai nerodyti, paties Albino Kentros nufilmuoti 7–8 deš. Vilniaus universiteto vaizdai, Filologijos fakulteto interjerų kūrimo darbai, ten dirbę menininkai. Įamžinti Lietuvos dailės korifėjai: Rimantas Gibavičius, Petras Repšys, Šarūnas Šimulynas, Antanas Kmieliauskas, Ramutė Aleksandra Jasudytė, Vytautas Valius.

Mažai kas tuo metu turėjo kameras ir suvokė būtinybę fiksuoti tyliąją kūrybinę menininkų rezistenciją, tad tai kitoks pasakojimas apie to meto tikrovę, nei pateikiamas oficialiojoje „Tarybų Lietuvos kronikoje“.

Filme kalbinti:  Jūratė Vaičėnaitė – Albino Kentros dukterėčia, Petras Repšys – grafikas, medalių kūrėjas, monumentalistas, Bronius Leonavičius – dailininkas, visuomenės veikėjas, Irena Tumavičiūtė – germanistė, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėja ir propaguotoja, vertėja, Saulius Valius – menininkas, Rimantas Dichavičius – dailininkas, fotografas, leidėjas, Loreta Kalnikaitė – partizanų rėmėjų duktė, Lietuvos Laisvės Kovų–Miško Brolių draugijos narė, Antanas Burokas – Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjas, Valentinas Bartašiūnas – 1991 m. sausio 13-osios Seimo gynėjas savanoris, Juozas Valiušaitis – menininkas, Saulė Matulevičienė – Lietuvių literatūros katedros dėstytoja.

Pagrindinis projekto rėmėjas – Medijų rėmimo fondas.

Asociatyvi „Unsplash“ nuotrauka

Ilgą laiką lietuvių kalba buvo neprieinama daugelyje kasdien naudojamų technologijų. Kodėl negalima kalbėti su savo išmaniaisiais įrenginiais lietuviškai, kodėl robotas siurblys nereaguoja į lietuviškas komandas, kodėl balso asistentai mūsų gimtąja kalba yra tokie riboti? Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai tam, kad technologijos taptų kuo prieinamesnės lietuvių kalba, dirba daugiau nei dešimt metų.

Šiuo metu gautas finansavimas projektui „Didžiojo lietuvių kalbos garsyno sukūrimas“ (LIEPA-3), kuris yra vienas reikšmingiausių žingsnių lietuvių kalbos technologijų srityje. LIEPA-3 suteiks naujų galimybių mūsų kalbai būti pritaikytai šiuolaikinėse išmaniosiose sistemose. Projektu siekiama, kad lietuvių kalba taptų neatsiejama technologijų dalimi, kuri būtų lygiai taip pat prieinama kaip ir didžiosios kalbos, tokios kaip anglų ar vokiečių.

„Mes gyvename tokiame pasaulyje, kur kalbos technologijos tampa vis svarbesnės kasdieniame gyvenime. Jei lietuvių kalba neišsilaikys šioje srityje, mes liksime nuošalyje. LIEPA-3 yra mūsų šansas išlaikyti lietuvių kalbą gyvybingą ir integruotą į šiuolaikines technologijas“, – sako VU Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininkas ir vienas iš projekto LIEPA-3 iniciatorių Gediminas Navickas.

Vienas iš projekto LIEPA-3 iniciatorių Gediminas Navickas. Vilniaus universitetas / Justino Auškelio nuotrauka

Pasak VU matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) G. Navicko, šiame projekte ne tik sukuriamos technologijos, bet ir ateities kartoms užfiksuojamas unikalus mūsų kalbos skambesys bei savitumas, kurie ypač svarbūs ir kalbos technologijų kūrimui, ir pačios kalbos tyrimams.

Lietuvių kalbos ateitis technologijose

LIEPA-3 yra tęstinis projektas, kuriuo siekiama užtikrinti lietuvių kalbos išlikimą ir pritaikymą modernioje skaitmeninėje aplinkoje, stiprinant valstybės skaitmeninimo pajėgumus. Šis projektas – ankstesnių projektų LIEPA ir LIEPA-2 sėkmės rezultatas, perimantis jų pasiekimus ir praplečiantis lietuvių kalbos technologijų galimybes.

Projektus LIEPA ir LIEPA-2 taip pat įgyvendino mokslininkai iš VU Matematikos ir informatikos bei Filologijos fakultetų. Abu minėti projektai apėmė dvi esmines kryptis: informacinių technologijų sprendimus – naujas paslaugas visuomenei ir infrastruktūrinius sprendimus, susijusius su lietuvių šnekamosios kalbos garsynu, kalbos sintezatoriais bei šnekos atpažinimo sistemomis.

Gausi mokslininkų komanda jau vykdo naująjį projektą LIEPA-3. Skirtingai nei jo pirmtakai, šis projektas orientuojasi ne į kelias kryptis, o į vieną pagrindinę – plataus masto Didžiojo anotuoto lietuvių kalbos garsyno sukūrimą. Anotuotas garsynas – tai struktūriškai aprašyti garso įrašai (lietuvių šnekos pavyzdžiai), jį sudaro garso įrašai ir juos atitinkantys tekstai su laiko žymėmis. Naujai kuriamas garsynas bus net 10 kartų didesnis nei didžiausias šiuo metu egzistuojantis lietuvių kalbos garsynas ir apims 10 tūkstančių valandų.

Turėdami tokio dydžio garsyną, galėsime turėti lietuvių šnekos atpažintuvus (kai kompiuteriai ir kiti įrenginiai supranta, ką jiems sakome lietuvių kalba), atitinkančius šiuolaikinius kokybės kriterijus.

Nekilnojamojo turto prekeiviai į klausimą, kokie trys svarbiausi komponentai sudaro nekilnojamojo turto vertę, atsako: vieta, vieta ir vieta. Perfrazuojant klausimą: kokie trys svarbiausi komponentai sudaro kalbos technologijų vertę, atsakymas būtų: duomenys, duomenys, duomenys. Iki šiol nėra sukurto įvairiapusiško, išsamaus ir, svarbiausia, didelės apimties lietuvių kalbos garsyno.

Projekto LIEPA-2 metu sukurtas 1000 valandų garsynas yra labai mažas, palyginti su technologiškai pažengusių kalbų garsynais. Be apimties, garsyno kūrimas svarbus ir dar vienu aspektu: kurdami šnekos technologijas kolegos informatikai pasitelkia ir filologus, lingvistus.

VU Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Kardelis. Žygimanto Savicko nuotrauka

„Tai gražus ir prasmingas bendradarbiavimo ir tarpdalykiškumo pavyzdys, kuris tęsiasi nuo projekto LIEPA-1 pradžios. Didelės apimties garsynas svarbus ne tik šnekos technologijoms, jis bus puiki bazė ir įvairiems lingvistiniams tyrimams. Ypač svarbu, kad pusę garsyno sudarys spontaninė kalba, ši dalis gerai parodys šiuolaikinės šnekamosios lietuvių kalbos būklę, kurią mes, deja, dabar matome gana fragmentišką būtent dėl išsamių, plačių duomenų trūkumo. Garsynas svarbus ne tik šnekos technologijų ir lingvistinių tyrimų kontekste – gal nebus per drąsu jį palyginti su didžiuoju Lietuvių kalbos žodynu, kur išsaugoti ne tik mūsų kalbos, bet ir tapatybės ženklai – šiuo atveju ne užrašyti, bet pasakyti gyvu žodžiu“, – džiaugiasi VU Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Kardelis.

Projektą vykdo VU Matematikos ir informatikos fakultetas bendradarbiaudamas su Filologijos fakultetu kartu su partneriais Vytauto Didžiojo universitetu ir Lietuvių kalbos institutu. „Projektui vykdyti skirtas laikas yra labai trumpas – vos daugiau nei pusantrų metų, nors įprastai tokiam darbui reikėtų bent trejų metų. Tačiau projektą vykdo stipriausias šios srities ekspertų konsorciumas, suburtas iš patyrusių organizacijų, todėl tikime, kad projektas bus sėkmingai užbaigtas“, – sako projekto LIEPA-3 vadovė, VU MIF mokslininkė dr. Gražina Korvel.

Laukiami projekto rezultatai

„Projekto LIEPA-3 pagrindinis tikslas – sukurti 10 tūkst. valandų lietuvių kalbos anotuotą garsyną, kuris bus sudarytas pagal diktorių amžiaus, lyties, tarminio regiono kriterijus. Garsynas atspindės šnekos turinio fonetinę, morfologinę, sintaksinę, stiliaus ir tarminę įvairovę, skirtingos įrašymo įrangos ir aplinkos akustinio fono skirtumus“, – svarbą ne tik mokslui, bet ir visuomenei pabrėžia dr. G. Korvel.

Projekto LIEPA-3 vadovė, VU MIF mokslininkė dr. Gražina Korvel. Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Pats garsyno kūrimo procesas reikalauja nemažai darbo: nuo garsinių duomenų rinkimo, apdorojimo ir tikslumo vertinimo iki galutinio duomenų įkėlimo į atviros prieigos platformas, kad projekto rezultatai būtų prieinami visiems besidomintiems. Pasak projekto vadovės, turėdami viešai prieinamą ir išsamų garsyną, mokslininkai galės plėtoti pažangias kalbos atpažinimo, sintezės ir natūralios kalbos apdorojimo metodikas, o tai atvers galimybes dirbtinio intelekto plėtojimui Lietuvoje. Be to, garsynas bus itin vertingas dirbant su moksliniais tyrimais, orientuotais į socialinės įtraukties didinimą – galėsime labiau atsižvelgti į specialiųjų poreikių turinčius žmones ir kurti technologijas, kurios būtų intuityvios ir visiems prieinamos.

Įgyvendinus projektą, atsiras daugybė galimybių praktiškai pritaikyti jo rezultatus. Visų pirma, Lietuvos mokslininkai ir technologijų kūrėjai galės plėtoti pažangias kalbos technologijas ir kurti inovatyvias elektronines paslaugas lietuvių kalba. Be to, viešai prieinami lietuvių kalbos garsyno ištekliai skatins ir kitų šalių mokslininkus, dirbančius kalbos technologijų srityje, įtraukti lietuvių kalbą į savo tyrimus ir taip užtikrinti lietuvių kalbos aktyvumą skaitmeninėje erdvėje bei atverti tarptautinio bendradarbiavimo galimybes.

Pasak G. Navicko, projektu siekiama prisidėti prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Valstybės skaitmeninimo plėtros programos įgyvendinimo, padidinti kalbos technologijų pasiekiamumą, užtikrinti jų veikimą lietuvių kalba ir padėti modernizuoti visuomenės skaitmeninius įgūdžius: „Per ateinančius porą metų bus sukurtas garsynas, kuris taps viešai ir nemokamai prieinamas ir naudojamas moksliniuose tyrimuose bei kuriant skaitmeninius sprendimus. Taip bus prisidedama prie aukštesnės kokybės elektroninių paslaugų kūrimo ir skaitmeninimo plėtros Lietuvoje.“

Šį penktadienį, gruodžio 20 d., 13.00 val., 314 B aud. vyks paskutinis šio semestro kalbotyros doktorantų seminaras. Pranešimą „Dalelytės, muzika, maistas ir gestai: permąstant kalbų arealus“ skaitys doc. dr. Vladimir Panov. 

Anotacija: Šiame ne visiškai akademiniame pranešime bus aptariamos problemos, susijusios su kalbų arealų identifikavimu. Tradicinių kalbinių arealų, tokių kaip Balkanai, Baltija, Pietų Azija ir t. t. apibrėžimai remiasi didžiąja dalimi „branduoliniais“ gramatiniais požymiais: žodžių tvarka, argumentų žymėjimu, TAM katergorijomis ir t. t. Tačiau išeinant už jų ribų ir žiūrint į kitas kalbos sistemos sritis – diskurso žymiklius ir dalelytes, koleksifikaciją, idiomas – galima rasti didesnes už tradicinius kalbinius arealus izoglosų samplaikas. Maža to – panašu, kad tokių bruožų geografinis pasiskirstymas iš dalies persidengia su kai kuriais ne kalbinėmis, bet materialiosios ir nematerialiosios kultūros apraiškomis, pvz. muzikos dermėmis, maisto tipais ir praktikomis, nekalbiniais gestais. Pranešimo metu, remiantis Vakarų Azijos ir Viduržemio jūros makroregiono pavyzdžiu, bus pristatytos šios idėjos.

Prie seminaro galite jungtis ir nuotoliniu būdu per MS Teams.

Lauksime atvykstant arba prisijungiant!

Anna Sedláčková. Nuotrauka iš Annos Sedláčkovos asmeninio archyvo

Anna Sedláčková Prahos Karolio universitete studijavo specializuotą Rytų Europos bakalauro studijų programą ir yra viena iš paskutinių studentų, baigusių baltistikos magistrantūros studijas. „Šiuo metu baltistikos programos šiame universitete nebeliko. Studentai gali rinktis lietuvių ir latvių kalbas kaip antrąjį dalyką, tačiau programos nebėra“, – pasakoja Anna.

„Verta mokytis visų kalbų, o lietuvių pirmiausia todėl, kad kalbotyros požiūriu – tai unikali kalba. Lietuva buvo ir yra labai geras pavyzdys, kaip reikia saugoti ir vertinti  kalbą ir kultūrą. Mes, čekai, pamiršome šiuos dalykus, tad jeigu norime ko nors išmokti apie save, turėtume mokytis iš kitų pavyzdžių“, – teigia ji.

„Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą“

Kai baigė gimnaziją, Anna mėnesį praleido Latvijoje ir Lietuvoje: „Pirma pamilau kraštą, o tuomet – kalbą. Grįžusi į Čekiją, pradėjau skaityti lietuvių ir latvių knygas, išverstas į čekų kalbą. Supratau, kad noriu pati šias kalbas išmokti ir skaityti knygas originalo kalba. Todėl universitete nusprendžiau rinktis latvių, vėliau – lietuvių kalbą.“

Bakalauro pakopoje Anna studijavo ir kinų kalbą, tačiau gyvenimo planus pakoregavo COVID-19 pandemija. Išvažiuoti į Kiniją galimybių nebuvo, todėl ji nusprendė gyvenimą sieti su baltistika.

„Man patinka, kad studijuodami baltų kalbas turime galimybę stebėti, kaip šios kalbos išliko beveik nepakeistos. Latvių ir lietuvių tautų istorija yra sudėtinga, bet joms pavyko išsaugoti tai, kas brangiausia – savo kalbas“, – pasakoja mergina.

Anna verčia knygas iš latvių ir lietuvių kalbų į čekų kalbą: „Kartu su kolege Inese Pintane išverčiau D. Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tikiuosi, kad ją išspausdins kitais metais. Svarbu, kad ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų žmonės žinotų, kas vyko Lietuvoje, ką išgyveno lietuvių tauta.“

Čekijoje  pasirodė ir daugiau Annos išverstų knygų: šiemet buvo išleista T. Dirgėlos knyga „Mano tėtis rašo knygą“ ir M. Marcinkevičiaus „Akmenėlis“. Kitais metais – E. Daciūtės knyga „Laimė yra lapė“. Anna norėtų čekų skaitytojams pristatyti kuo daugiau lietuvių  literatūros. Šiais metais buvo išleista ir šiuolaikinės latvių literatūros antologija, kurios pagrindinė redaktorė ir vertėja buvo Anna. Estiškas ir lietuviškas antologijas planuojama išleisti per artimiausius dvejus metus, prie to vertėja jau dirba.

Šiuo metu trūksta vertimų iš lietuvių į čekų kalbą. „Čekijoje buvo labai stipri lietuvių kūrinių vertimo tradicija. Nuo Pirmojo pasaulinio karo iki 1989 m. buvo išversta ir išleista daugiau nei 60 knygų. Tačiau po 1989 m. lietuvių literatūra Čekijoje tapo nepopuliari. Mes, vertėjai, norėtume pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, Věra Kociánová – vertėja ir leidyklos „Venkovské dílo“ direktorė – pati verčia ir leidžia iš lietuvių į čekų kalbą verstas knygas. Ji išleido J. Kunčino „Tūlą“, K. Kasparavičiaus knygų vaikams, dalį T. Venclovos eilėraščių. Dažniausiai leidyklos abejoja, ar verta versti knygas iš lietuvių kalbos, kai gali versti iš populiarių didžiųjų kalbų, pavyzdžiui, prancūzų ar vokiečių. Mums pavyko įrodyti, kad lietuviškos, latviškos knygos irgi yra vertingos, tad tikėkimės, kad vertimų bus dar daugiau“, – pasakoja Anna.

Annos Sedláčkovos Noros Ikstenos romano vertimas į čekų kalbą. Nuotrauka iš asmeninio Annos Sedláčkovos archyvo

A.  Sedláčkova džiaugiasi, kad vertimai iš baltų kalbų sulaukia vis daugiau pripažinimo Čekijoje. „Išverčiau N. Ikstenos knygą „Motinos pienas“. Čekijoje tai buvo pirmasis po 15 metų vertimas iš latvių kalbos. Išversta knyga sulaukė ne vienos nominacijos, todėl galiu teigti, kad mums pavyko pelnyti ne vien skaitytojų, bet ir leidyklų dėmesį.“ Anna ir pati siūlysis toliau versti kitas lietuvių ir latvių knygas į čekų kalbą.

Anna tiria Baltijos kalbų gyvybingumą

Anna studijuoja Helsinkio universitete ir rašo magistro darbą apie Baltijos kalbų gyvybingumą. „Lyginu karaimų kalbą Lietuvoje su lyvių kalba Latvijoje ir verų – Estijoje. Noriu sužinoti, kuo skiriasi ne tik oficialus požiūris į mažumos kalbas ir oficialioji trijų valstybių kalbos politika, bet ir kaip žmonės vertina šias kalbas. Aš domėjausi, su kokiomis problemomis susiduria karaimų, lyvių ir verų kalbas mokantys žmonės. Kokių, jų manymu, pokyčių reikėtų šalies kalbos politikoje, pavyzdžiui, kalbos statuso ar požiūrio į kalbą atžvilgiu? Gal jiems reikia daugiau kalbų kursų, medžiagos, knygų šiomis kalbomis? Klausiau, ko jiems trūksta, kad jie galėtų tobulėti vartodami šias kalbas. Ar Lietuva, Latvija, Estija daro pakankamai, kad apsaugotų šias kalbas, o gal galima padaryti dar daugiau? Per pokalbius nemažai sužinojau ir manau, kad šis tyrimas aktualus ne tik Baltijos, bet ir kitų šalių kontekste“, – pasakoja Anna, kuri šią temą ketina plėtoti ir doktorantūroje.

A. Sedláčkova taip pat dėstė lietuvių ir čekų kalbas Helsinkyje: „Šie kursai buvo skirti suomiams ar žmonėms, mokantiems suomių kalbą. Helsinkyje yra galimybė mokytis kitų kalbų ir kitų dalykų laisvu nuo studijų ar darbo laiku. Manau, kad mano studentams sekėsi labai gerai. Truputį jaudinausi, kad suomiams bus sunku išmokti tarti priebalsius č, š, ž ir perprasti gramatiką, bet visi labai greitai ir gerai išmoko.“

Mergina džiaugiasi savo studentais, nes jie visi norėtų tęsti lietuvių kalbos studijas. Šiuo metu ji dirba tyrėja Lyvių institute, kur naudojasi savo lyvių kalbos žiniomis ir kartu su ekspertų komanda bando dokumentuoti ir populiarinti šią ugrų-finų kalbą.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

 Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Vilniaus universitetqas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka 

2024 m. gruodžio 11 d. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės apdovanojo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytoją doc. dr. Kingą Geben III laipsnio Sidabro garbės ženklas „Už nuopelnus“.

Šis apdovanojimas skirtas Vilniaus universiteto Polonistikos centro mokslinei bendradarbei už aktyvią visuomeninę bei mokslinę veiklą puoselėjant lenkų tautinį palikimą.

„Dirbdama su studentais, dažnai keliu klausimus apie tapatybę, kultūrą ir kalbos išsaugojimą. Kartu bandome ieškoti atsakymų į tokius esminius klausimus: kas iš tikrųjų formuoja mūsų tapatybę? Kokias tradicijas norime išlaikyti ir puoselėti skirtingų kultūrų bei istorinių įtakų laikais? Pastebiu, kad šiuolaikinis jaunimas vis geriau suvokia, kaip svarbu kurti pilietiškumo jausmą, puoselėti kultūrinį paveldą bei rūpintis savo kalba. Be to, mano mokslinis kelias yra glaudžiai susijęs su sociolingvistiniais tyrimais, apimančiais kalbines nuostatas, kalbinį elgesį ir tapatybės išsaugojimą. Todėl šis apdovanojimas man yra tikrai reikšmingas – jis įprasmina mano pastangas puoselėti lenkų kalbą ir kultūrą Lietuvoje ir įrodo, kad ši veikla yra svarbi tiek akademiniame, tiek visuomeniniame kontekste“, – pasakoja docentė.

„Apdovanojimų renginio metu buvo pabrėžta, kad tautinės mažumos yra neatsiejama Lietuvos visuomenės dalis. Ši mintis priminė, jog mūsų šalyje labai svarbi pagarba kultūrinei ir kalbinei įvairovei, o rūpinimasis lenkų kalbos ir kultūros išsaugojimu yra reikšmingas ne tik šiai tautinei mažumai, bet ir pačiai Lietuvai. Mano visuomeninė veikla – pavyzdžiui, lenkų kalbos diktantų plačiajai visuomenei rengimas, dalyvavimas taisyklingos kalbos radijo ir televizijos programų kūrime bei savanoriška veikla organizacijoje, besirūpinančioje senųjų Rasų kapinių išsaugojimu – yra įvertinta kaip svarbus indėlis į kultūros paveldo išsaugojimą. Šis apdovanojimas man yra svarbus ne tik asmeniškai – jis parodo, kad visuomeninė veikla ir savanoriškas darbas yra laikomas rūpinimusi neatsiejama Lietuvos ir Lenkijos kultūros bei istorijos dalimi. Man tai liudija, kad istorinės atminties išsaugojimas iš tiesų yra svarbus mūsų šaliai“, – teigia doc. dr. Kinga Geben.

Pasirodė naujas mokslinio žurnalo „Literatūra“ t. 66 (2) numeris, skirtas slavų literatūroms.

Kviečiame susipažinti su šiame numeryje publikuotais Armėnijos, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos mokslininkų straipsniais. 

Mokslinis žurnalas laisvai prieinamas internete: https://www.zurnalai.vu.lt/literatura/issue/view/2572

Pedagogo užrašai. Tapti ar netapti filologu?

Šių metų spalio 26–27 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete įvyko 7-asis moksleiviams skirtas akademinis savaitgalis – „Lituanistikos akademijos“ rudens sesija. Renginys organizuojamas aktyvių lietuvių filologijos programos studentų: sumanydami veiklas, kviesdami lektorius, patys pristatydami savo darbus siekiame burti lituanistika besidominčių gimnazistų bendruomenę ir paskatinti rinktis šias studijas. Vienas „Lituanistikos akademijos“ tikslų – keisti vis dar pasitaikančius stereotipus apie humanitarus, parodyti moksleiviams filologijos studijų įvairumą ir laukiančias plačias veiklos galimybes. Ar „Lituanistikos akademijai“ pavyksta griauti mitus ir sudominti lietuvių filologijos studijų kryptimi, kalbėjomės su keliais rudens sesijos dalyviais.

Kai kurie „Lituanistikos akademijos“ veikloje dalyvaujate pirmą, kai kurie – ne pirmą kartą. Ką manėte apie filologijos studijas iki dalyvavimo šiame renginyje? Kaip įsivaizdavote filologą ir ką jis daro?

Adrijus P. Prieš ateidamas į „Lituanistikos akademiją“ maniau, kad filologijos studijos iš esmės reikalingos tik kalbų mokytojams rengti. Taip pat, kad toks išsilavinimas pravartus vertėjams ir redaktoriams.

Hubertas S. Iki šio akademinio savaitgalio į filologijos studijas žvelgiau kiek skeptiškai: galvojau, kad jos daugiausia susijusios su kalbos istorija, gramatikos taisyklėmis ir literatūra. Įsivaizdavau filologą skaitantį daug klasikinių tekstų ir analizuojantį kalbos struktūrą. Maniau, kad jo darbas – tirti tekstus ir galbūt versti ar redaguoti.

Olivija B. Iki artimesnės pažinties filologus įsivaizdavau tiriančius tam tikrą kalbą, jos kilmę, gramatiką, fonetiką ir įvairiausius kitus dalykus, susijusius su raidėmis, žodžiais ar jų junginiais, plačiau – kalbotyra. Galbūt filologijos mokslas man kiek siejosi su kalbos istorija ar jos tyrimais, kapstymusi giliau, nei prireikia buityje ar mokykloje.

Olivija Š. Iki „Lituanistikos akademijos“ mano suvokimas apie filologiją bei filologo darbą buvo gana stereotipinis. Galvojau, kad filologai labai daug skaito ir dirba su tekstu. Įsivaizdavau, kad per kiekvieną paskaitą universitete jie mokosi analizuoti kūrinius, suprasti jų sukūrimo kontekstą. Taip pat maniau, kad filologai tobulai išmano kalbą, vartoja ją be klaidų ir taiso kitus.

Rusnė Z. Prieš atvykdama į šį renginį net nežinojau, kad yra tokios studijos. Jeigu ir yra, tai turbūt kokia nors pedagogikos studijų dalis. Maniau, kad filologai – tai labai specifiškos srities istorikai, kurie tiria senus tekstus ir verčia juos iš senų kalbų. Dar maniau, kad filologai nemėgsta žmonių, kurie rašo su klaidomis arba kalba netaisyklingai.

Kai kurie esat užsiminę, kad baigę gimnaziją svarstote rinktis lietuvių filologijos studijas. Kaip jūsų aplinkoje kalbama apie šias studijas? Ar palaikomas noras studijuoti lituanistiką?

Emilė K. Mano mama baigė filologijos studijas ir pasirinko visai kitą karjeros kelią, todėl patarė man geriau nestudijuoti to paties. Ką gi aš veiksiu su ta filologija? Tačiau pasikeitė ne tik mano požiūris į filologiją, bet ir tėvų – galbūt jie iš tikrųjų mato mano potencialą, o gal tik susitaikė su mano „negabumu“ kitiems dalykams. Aišku, tikrai dažnai svarstau, ką vėliau veikčiau gyvenime, jei įstočiau į filologiją. Dar nesu tikra, kad tai mano kelias, bet dalyvauju šioje studentų veikloje, kad pažinčiau save ir pati sužinočiau, ko noriu.

Olivija B. Iš tikrųjų nesu sutikusi daug žmonių, kurie domisi šia sritimi. Esu girdėjusi, kad humanitariniai mokslai neturi daug potencialo, o žmogus, kuris nemoka matematikos, nemoka nieko. Arba: ką tu su tais humanitariniais mokslais ateityje veiksi? Jeigu skirčiau savo aplinką į dvi grupes, tai viena būtų humanitarų, kurie galbūt svarsto apie filologijos studijas, o kita – tų, kurie žvelgia į šią kryptį su šiokia tokia pašaipa ir mano, kad norint gerai uždirbti reikia stoti į matematikos ar informãcinių technologijų studijų programą.

Olivija Š. Dalis mano aplinkos žmonių, išgirdę, kad svarstau studijuoti filologiją, nustebo ir paklausė: jei įstotum į filologiją, tai ką dirbtum baigusi šias studijas? Nemažai žmonių teigia, kad filologo profesija yra neperspektyvi arba neaktuali. Manoma, jog filologą greitai pakeis dirbtinis intelektas ir nebus šios profesijos specialistų poreikio. Ir kad studijuoti kalbą paprasčiausiai nėra įdomu ar reikalinga – juk žmonės kažkaip vartoja ją nestudijavę. Tačiau turiu draugų, kurie studijuoja filologiją ir nėra nusivylę šiomis studijomis. Jie teigia, kad tai yra įdomu ir atveria plačias galimybes. Mano manymu, svariausia priežastis studijuoti filologiją – mokydamasis apie kalbą, jos struktūrą, pokyčius joje, imi mąstyti kitaip. Filologai kitaip suvokia kalbą – ne tik kaip komunikacijos priemonę, bet kaip sistemą. Kalbėdami dažnai nepastebime, kaip kalba kinta, tai vyksta natūraliai. Filologai stebi kalbos pokyčius ir analizuoja jų priežastis. Toks požiūris skatina mąstymo lankstumą ir gilesnį kalbos supratimą.

Ar „Lituanistikos akademija“ pakeitė (papildė) jūsų nuomonę apie filologiją? Ar kas nors nustebino? Kaip dabar apibūdintumėte filologiją ir filologą?

Adrijus P. Akademija padėjo suprasti, kad filologas yra tyrėjas, kuris bendradarbiaudamas su informatikais ar fizikais gali gerinti netgi dirbtinio intelekto kalbą, tirti fonetiką ir tobulinti šnekos sintezę. Tai labai įvairus mokslas, kurio reikšmė visuomenėje dažniausiai nematoma.

Emilė K. Mano suvokimą tikriausiai pakeitė pirmoji vasaros sesija. Nors visada supratau, kad filologijoje nėra viskas taip paprasta, po pirmosios „Lituanistikos akademijos“ likau, švelniai tariant, pasibaisėjusi savo negebėjimu susikaupti ir sutelkti dėmesį. Supratau, kad ne viskas privalo patikti, kad gali būti nuobodu. Svarbiausia, kad pirmasis apsilankymas Filologijos fakultete manęs smarkiai neišgąsdino ir atėjus rudeniui vėl užsiregistravau į „Lituanistikos akademiją“. Vienas dalykas mane iš tikrųjų nustebino: tai kontrastas tarp renginio dalyvių ir jį organizuojančių studentų. Dalis dalyvių per užsiėmimus supranta, kad vis dėlto nenori studijuoti filologijos, o šalia sėdi studentai, mėgstantys pasirinktą dalyką ir gyvenantys juo. Tai labai intriguoja ir skatina leistis į filologijos pasaulį bei jame atrasti tai, ką mato jie.

Hubertas S. Taip, „Lituanistikos akademija“ iš tiesų praplėtė mano suvokimą apie filologiją. Nustebino, kiek daug filologija apima – nuo tekstų analizės iki kalbos filosofijos. Dabar filologiją apibūdinčiau kaip studijas, kurios ne tik analizuoja kalbą ir literatūrą, bet ir atveria platesnes galimybes suprasti visuomenę, istoriją, kultūrą. Filologas, mano akimis, yra tyrėjas, kuris gali analizuoti ir interpretuoti tekstus, tai darydamas atskleisti gilesnius kultūrinius, istorinius, socialinius kontekstus.

Kamilė U. Akademija mane labai sužavėjo. Visada žavėjausi lietuvių kalba ir žmonėmis, kurie sieja savo gyvenimą su ja. Pradedant nuo savo lietuvių kalbos mokytojų, kurios yra labai inteligentiškos, išmintingos, iki pat rašytojų. Lietuvių kalbos mokytoja ir pati svajoju tapti. Nustebino platus dėstytojų žodynas, jis netgi truputį ir išgąsdino… Ši patirtis labai motyvavo dar daugiau skaityti, domėtis ir tobulėti. Man atrodo, kad filologijos studijas pasirinkę žmonės tobulės visą savo gyvenimą, atras vis ką nors naujo. Galbūt neįmanoma tapti visažiniu, bet tokios studijos – puikios durys, kurios atveria visai kitokį žvilgsnį į pasaulį.

„Lituanistikos akademijoje“ iš arčiau pamatėte studentišką gyvenimą, savo kailiu patyrėte, kas yra paskaitos, seminarai, netgi lauko tyrimas – kalbinote vilniečius, ėmėte iš jų interviu. Ar po šios patirties norėtumėte ką nors pakeisti lietuvių kalbos ir literatūros pamokose mokykloje?

Adrijus P. Norėčiau, kad mokykloje atsirastų literatūros kūrinių seminarai, kuriuose galėtume dalyvauti diskusijose, o ne skaitytume sukramtytą medžiagą. Norėčiau, kad būtų mokomasi net ne tik kalbos kultūros, o daugiau dėmesio skiriama lietuvių kalbos raidai, kad mokyklos suole sužinotume apie nebevartojamus vietininkus ir kodėl Mažvydas kreipiasi į mus bralei, o ne broliai.

Hubertas S. Norėčiau, kad pamokose būtų skiriama daugiau dėmesio šiuolaikiniams tekstams ir jų analizei. Be to, galėtų būti daugiau diskusijų apie šiandien aktualias temas, siejant jas su literatūra. Taip pat galėtų būti labiau pabrėžiama, kaip kalba veikia kasdienį mūsų gyvenimą ir formuoja mąstymą, kad mokiniai matytų ir suprastų praktinę naudą.

Kamilė U. Manau, kad lietuvių kalbos ir literatūros pamokų įdomumas priklauso nuo mokytojo. Kurio mokytojo pamokos bus įdomesnės – ar to, kuris griežtas, monotoniškas, nelaimingas ir nesimėgaujantis tuo, ką daro, ar to, kuris motyvuos, pateiks naujos įdomios medžiagos, kuris kupinas entuziazmo ir myli savo darbą? Manau, atsakymas aiškus. Ką tikrai norėčiau pakeisti, tai švietimo sistemą. Manau, jog iš dalies sistema yra kalta, kad nemažai jaunimo į lietuvių kalbos ir literatūros pamokas žiūri atgrasiai. Kalbos, literatūros pamokos gali būti beribės, o yra suspaustos į gana siaurus rėmus, kurie daugumai sunkiai įveikiami.

Olivija Š. Pastebėjau, kad per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas kūrinius dažnai analizuojame paviršutiniškai. Užuot įsiskaitę ir įsigilinę į jų problematiką, analizuojame kelis aspektus, kurių galbūt prireiks per egzaminą. O juk įdomiau būtų pažvelgti į kūrinį iš socialinės, istorinės perspektyvos arba patyrinėti, kaip, pavyzdžiui, personažo veiksmai būtų vertinami šiuolaikinėje visuomenėje. Būtų labai įdomu ir naudinga per lietuvių kalbos pamokas kalbėti apie visuomenės problemas ir susieti jas su analizuojamu kūriniu – tai leistų mokiniams geriau suprasti kūrinio aktualumą. Mokyklos galėtų kviesti dėstytojus iš universitetų, filologus, kad jie papasakotų apie kalbą savo tiriamu aspektu. Taip būtų galima sudominti jaunus žmones filologija.

Radvilė S. Mane ypač sužavėjo VU Dramos teatro nariai ir jų interaktyvi paskaita, per kurią pasirinktus tekstus analizavome apmąstydami potekstę, skaitymo aplinkybes, savo asmeninį santykį su jais. Patys turėjome pajusti ryšį su savo tekstu, suprasti aplinkybes, nuotaiką, mintį, kurią tekstas turėjo perduoti. Mokykloje to nemoko. Visai norėtųsi, kad tokių užsiėmimų būtų literatūros pamokose, nes toks analizavimo būdas, mano nuomone, visai kitaip sujungia tekstą su skaitančiuoju, ir žodžiai bei jais reiškiama mintis gali tūkstantį kartų stipriau atsiskleisti. Lietuvių kalbos pamokose norėtųsi šiek tiek daugiau įvairovės: ne vien mokytis taisykles ir atlikti užduotis, o pamėginti suprasti, iš kur visa tai atsirado.

Išvardykite tris bruožus, kurie, jūsų manymu, yra būtini filologui. Kodėl?

Emilė K. Mano akimis, jų yra tikrai daugiau nei trys – mažiausiai penki, ir tikrai sunku išsirinkti. Neskirstysiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbių. Kaip ir literatūroje svarbus kūrybiškumas, taip jis labai svarbus ir filologui; nemanau, kad vaizduotės neturintis žmogus leistųsi į literatūros pasaulį. Smalsumas – tikriausiai nesmalsiam žmogui greit pabostų domėtis sudėtingu filologijos pasauliu. Na, ir kantrumas. Mano galva, yra tikrai daug sunkių paskaitų ir dalykų filologyne, kurie nelengvai perkandami ir reikalauja kantrybės, todėl kantrumas ir pasiryžimas čia labai padeda.

Olivija B. Valia, analitinis mąstymas ir gebėjimas žvelgti kitu kampu. Tai pirmi bruožai, apie kuriuos pagalvojau. Valia neatsiejama nuo mokymosi ir yra svarbi tobulėjant kiekvienoje srityje. Vieno dalyko tyrimai gali apimti daugybę aspektų, todėl manau, kad žmogus, neturintis valios, nesugebėtų būti filologu. Tam reikalingas ir analitinis mąstymas. O sakydama „žvelgti kitu kampu“, omeny turiu tai, kad humanitariniai mokslai neveikia pagal griežtai surašytas formules ar taisykles. Į tiriamą objektą žvelgiama giliau, iš įvairiausių pusių, kad būtų įmanoma atrasti kuo daugiau.

Radvilė S. Pirma, filologui reikalingas atvirumas naujiems dalykams, kad būtų įmanoma atrasti naujų kalbos tyrimo būdų, kad būtų galima priimti naujus požiūrius į fonetikos, gramatikos ir kitokias taisykles, kad būtų įmanoma jas įvertinti. Taip pat reikia būti smalsiam. Filologui visad reikia naujų žinių. Tai, mano nuomone, yra būtina visose mokslo srityse. O kad sužinotum apie naujus atradimus ir galėtum juos suprasti, reikia būti apsiskaičiusiam.

Rusnė Z. Filologui būtina būti geru oratoriumi. Reikia sugebėti gerai ir drąsiai kalbėti prieš didelę auditoriją, sugebėti užkalbinti praeivius interviu ir juos apklausti, drąsiai perskaityti savo kūrinį prieš kitus žmones. Filologui reikalingas ir meniškumas. Filologija yra neapibrėžtas mokslas, todėl, manau, tiksliuko protui gali būti sunku tai suprasti. Jeigu esi meniškas, lengviau nagrinėti ir kurti tekstus. Taip pat būtina didelė motyvacija mokytis visą gyvenimą. Iš studentų girdėjau, kad gali tekti prisiversti valandų valandas ką nors rašyti. To tikrai nepadarysi be nors mažo lašelio motyvacijos.

Tekstas spausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ (2024 m. Nr. 11). 

2021-2024 m. VU Filologijos fakulteto komanda (projekto koordinatorė doc. dr. Jelena Konickaja, projekto vykdytoja Gražina Bikulčiūtė, projekto administratorė Aida Jungaityte) dalyvavo ES tarptautiniame projekte, skirto slovakų kalbos kaip vienos iš ES kalbų mokymuisi. Projektas buvo finansuojamas pagal Erasmus+ programą (Nr. 2021-1-SK01-KA220-ADU-000035229), tai programos KA2 – Kalbos – Mokymosi visą gyvenimą programos dalis. VU Filologijos fakulteto komanda dalyvavo pirmos svetainės sukūrime 2014 m. Praėjo daug laiko, slovakų kalboje atsirado pokyčių, vartotojų poreikiai taip pat pasikeitė, todėl ir kilo mintis atnaujinti svetainę.

Slovakų kalbos mokymuisi Lietuvoje nėra daug galimybių, todėl projekto įgyvendinimas mums buvo svarbus: svetainė suteikia galimybę mokytis šios slavų kalbos lietuviškai, skaityti ne tik gramatinius paaiškinimus, bet ir originalius tekstus, o be to, susipažinti su šalimi, jos istorija, gražiausiomis Slovakijos vietovėmis.

Tarptautinė komanda dalyvių iš skirtingų Europos šalių – Prancūzijos, Kroatijos, Vengrijos, Slovakijos, Vokietijos su projekto organizatoriumi – tarptautine jaunimo nevyriausybine organizacija E@I (Slovakija) stropiai dirbo dvejus metus, organizavo susitikimus įvairiose šalyse, taip pat Lietuvoje, Vilniaus universitete. Susitikimų metu buvo išspręsta daug klausimų, susietų su svetainės turinio, vertimų į skirtingas kalbas (nemokama platforma siūlo mokytis slovakų kalbos 16 kalbomis!), taip pat su edukacinio projekto pristatymu plačiajai auditorijai. Sklandžios tarptautinės komandos pastangos jau dabar matomos interneto svetainėje. Svetainė www.slovake.eu buvo žymiai patobulinta, praplėstas pamokų skaičius, daugiau galimybių įgauna mediateka ir žodynas...

Džiaugiamės galėdami Naujųjų metų išvakarėse pakviesti visus kalbų mylėtojus susipažinti su nauja kalba ir praplėsti savo lingvistinį išsilavinimą.

Veselé Vianoce a veľa šťastia v Novom roku!

Seminaras „Dabartiniai emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai ir lietuvių kalba“

2024 m. gruodžio 16 d. (pirmadienį) 15 val. nuotoliniu būdu MS Teams kanale vyks seminaras Dabartiniai emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai ir lietuvių kalba. Seminare Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė pristatys 2022-2024 m. vykdyto projekto „Lietuvos emigrantų vaikų vardai 1991-2020 m.“ tyrimų rezultatus. Projektą finansavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija pagal Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programą. Seminarą organizuoja Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedra.

MS Teams nuorodą galite rasti čia. 

Laukiama prisijungiant!

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija / Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Audronės Kučinskienės padėkos kalba, pasakyta 2024 m. gruodžio 11 d. Valdovų rūmuose vykusio Kalbos vakaro metu Felicijos Bortkevičienės kalbos premijos įteikimo proga.

Turbūt kai kas iš jūsų stebisi, kaip nutiko, kad šiandien čia, kur teikiama Felicijos Botkevičienės premija „už reikšmingą lituanistinę veiklą“, šalia Lituanistinių mokyklų sąjungos, neabejotinai vertos šio apdovanojimo, atsidūriau aš, kuri tik puse lūpų galiu vadintis lituaniste. Nors baigusi lietuvių kalbos studijas, laikau save visų pirma lotynų kalbos ir Antikos kultūros lauko žmogumi. Už tai, kad stoviu čia, pirmiausia turiu dėkoti kolegoms, kuriems šovė į galvą keista mintis pagerbti mano pastangas rūpinantis antikinių vardų bei terminų lietuvinimu, diegiant gimtosios kalbos pojūtį jauniesiems vertėjams, per lotynų kalbos studijas ugdant gilesnį gimtosios kalbos suvokimą. Dėkoti reikia ir vertinimo komisijai, kuri lituanistiką suprato platesne prasme, tarsi išplėsdama jos ribas. Kaip tik čia įžvelgiu didžiausią šio apdovanojimo prasmę – įtraukti į lituanistikos lauką ne tik kalbininkus, tikruosius lituanistus, bet ir kitų kalbų mokytojus bei vertėjus – visus mano bendradarbius, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie gimtosios kalbos puoselėjimo.

Turbūt nesitikite, kad savo kalboje apsieisiu nepacitavusi Cicerono, o atidesni jo skaitytojai jau mano įžangoje turbūt įžvelgė Cicerono parafrazę. Kaip tik šis autorius tavo vedliu, formuojančiu mano pačios kalbą ir padedančiu mokyti kalbos kitus.

non tam praeclarum est scire Latine quam turpe nescire. (Cic. Brut. 140) – „Ne taip šaunu yra lotyniškai mokėti, kaip gėdinga nemokėti“.

Šia sentencija tinka pasinaudoti kalbant apie klasikinių studijų ir lotynų kalbos svarbą žmogaus išsilavinimui. Bet iš tiesų Ciceronas turi galvoje ne svetimą kalbą ir jos mokėjimą. Latinitas – viena iš keturių oratoriaus kalbos „dorybių“ (virtutes), privalumų, kurių nepaisymas veda į priešingybę – kalbos ydas (vitia). Nepaisant Latinitas, kalba tampa „barbariška“. Be to, priduria Ciceronas, Latine scire yra ne tiek gero oratoriaus, kiek Romos piliečio savybė. Jei perkeltume tai į mūsų realybę ir žodžius Latine, Latinitas pakeistumėm Lithuane, Lituanitas, turėtume ne mažiau vertą dėmesio sentenciją: ne taip šaunu yra švariai lietuviškai kalbėti, kiek gėdinga nekalbėti, ir tai, man rodos, ne tiek gero oratoriaus, kiek Lietuvos piliečio savybė.

Štai ir atlikome vertimo plačiąja prasme veiksmą: ne tik išvertėme sakinį, bet ir pakomentavome, taip sakant, perkėlime ir pritaikėme savo kultūrai. Šiam veiksmui nusakyti Ciceronas vartoja keletą veiksmažodžių su įvairiais prasmės niuansais. Atrodo, kad vertimas kaip veikla jam neturi apibrėžtumo, todėl nėra didelio poreikio paženklinti šį aktą tam tikru konkrečiu žodžiu. Visos kryptys, kur link mus veda vertimą reiškiantys žodžiai, yra parankios.

Įprasčiausias ir neutraliausias lotyniškas vertere, arba convertere, yra bendrašaknis ir bendrareikšmis su lietuvišku „versti“. Be jo, Ciceronas pirmą kartą vertimo prasme pavartoja veiksmažodį transferre, naujosiose kalbose tapsiantį žodžių „versti“, „vertimas“ pagrindu (pvz., translate, tranlation). Transferre, pažodžiui pernešti, turi reikšmės atspalvį „perkelti iš vienos kultūros į kitą“, ypač kai kalbama, Cicerono atveju, apie graikiškų kūrinių, o mūsų atveju – lotyniškų perteikimą savo tėvynainių pažinimui. Toliau į darbą paleidžiamos metaforos. Interpretari – „tarpininkauti“ Cicerono kalboje perteikia tikslų, pažodinį vertimą; explicare – „išskleisti“ originalo tekstą savąja kalba, imitando exprimere – „mėgdžiojant“ svetimą kalbą, tarsi vaške ar marmure savojoje kalboje „išspausti, išreikšti“ ne pavienius žodžius, bet kūrinio jėgą (non verba, sed vim). Galiausiai reddere – „atiduoti“ skaitytojui lotyniškai/lietuviškai perteiktus graikų/romėnų rašytojų kūrinius. Veiksmažodis reddere turi skolos grąžinimo atspalvį. Vertėjas kaip įsiskolinimą pasiima originalo tekstą ir privalo jį „atiduoti“ skaitytojui savosios kalbos žodžiais. Tačiau vertėjas nemano esąs skolingas atskaičiuoti skaitytojui lygiai tiek žodžių (tarsi monetų), kiek jų buvę originalo tekste, bet verčiau atsverti juos pagal minties svorį. Galime suprasti, kad iškeistas į naująją valiutą originalo tektas įgys naują kokybę.

Štai ko privalome mokytis iš Cicerono, štai ko mokau savo studentus ir jaunuosius vertėjus: pernešti lotyniškus tekstus į lietuvišką terpę, tarpininkaujant tarp Antikos ir mūsų kultūros išversti, išskleisti tautiečiams antikinę mintį, kuo tiksliau, ko arčiau originalo išreikšti, įspausti lietuvių kalboje stiliaus skambesį ir atiduoti  visa tai kaip vertėjo skolą skaitytojams, ne žodis į žodį, bet mintis į mintį (not ad verbum, sed ad sensum). Converti ut orator „išverčiau kaip oratorius“ – skelbia garsioji Cicerono frazė (Opt. gen. 14). Ir tai anaiptol nereiškia „išverčiau laisvai“, kaip dažnai interpretuojama, bet išverčiau, vadovaudamasis oratoriui būdingu kalbos pojūčiu, subtiliai parinkdamas ir derindamas kiekvieną žodį, posakį kalbos figūrą, kad jie optimaliai perteiktų originalo teksto grožį ir įtaigą.

Vertėjo darbą visuose lygmenyse valdo deramumo (decorum, gr. prepon) principas – vienas svarbiausių retorikos reikalavimų. Iš esmės tai saiko ir gero skonio pojūtis, kurio stoka gyvenime veda prie netinkamo elgesio, o mene – prie neskoningumo. Vertėjas, kaip ir geras oratorius, kiekvieną žodį, retorinę figūrą ar stiliaus puošmeną privalo priderinti prie bendro kalbos stiliaus, koncepcijos ir situacijos.

Cicerono vertėjas, tikriausiai ir visi kiti vertėjai, susiduria su tais pačiais iššūkiais, kuriuos įveikti teko pačiam oratoriui, užsimojusiam savo tautiečiams lotyniškai perteikti graikų filosofijos bei retorikos mintį. Kitaip nei Lukrecijus, besiskundžiantis „gimtosios kalbos skurdumu“ (patrii sermonis egestas), Ciceronas atkakliai tvirtina, „kad lotynų kalba ne tik nėra skurdi [...], bet dargi turtingesnė už graikų“ (Fin. I.10). Taip ir mes galime skųstis, kokia kaimietiška, agrarinė yra mūsų kalba, kaip jai stinga abstrakčių sąvokų subtiliems mintiems niuansams perteikti. Galime kliautis angliškais vertimais, kurie esą daug tikslesni ir geresni nei lietuviški. Bet galime manyti priešingai, kad jokia kita kalba neįmanoma taip tiksliai ir taupiai perteikti lotyniško teksto minties, stiliaus, metro kaip lietuviškai. Tai dėl nepaprastos šių giminystės, gramatinės sistemos artumo, lietuvių kalbos sintaksės bei kirčių lankstumo.

Taigi aš laikausi Cicerono pozicijos. O jis išties liejasi žodžių, epitetų gausa, ieškote ieško atitikmenų graikiškiems terminams. Versdamas tiesiog jauti tą kūrybos procesą ir tarsi jame dalyvauji. Įvesdamas naują terminą autorius dažnai priduria „tarsi, lyg“, tuo parodydamas, kad naudoja jį neįprasta reikšme, metaforiškai ir paaiškina per palyginimą: graikai sako taip, o mes galbūt galėtumėm pasakyti taip, taip ir anaip.

Tad vertėjas turi suvaldyti tą nepaprastą žodingumą, nors kartais išties ima stigti gimtosios kalbos žodžių. Galynėdamasis su ta gausa ir įvairove, vertėjas pasineria į tą patį žodžių paieškos bei terminų kūrimo vyksmą ir neišvengiamai turtina savo paties kalbą.

Pauliaus Balčyčio nuotr.

Kviečiame į Filologijos fakultete vyksiantį Literatūros seminarą „Atminties konfliktai, aktyvizmas ir susitaikymas Holokausto (po)atminties pasakojimuose“. Seminaras vyks gruodžio 17 d., antradienį, 17 val. Filologijos fakultete, J. Balkevičiaus auditorijoje (Universiteto g. 5). Seminaro pranešėja – Vilniaus universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Greta Štikelytė.

Pranešime bus koncentruojamasi į atminties konfliktus, kylančius dėl lietuvių įsitraukimo į Holokausto nusikaltimus kaltės konfigūracijų ir individualias bei kolektyvines tų konfliktų išraiškas Holokausto (po)atminties literatūroje. Remiantis sociologine konflikto koncepcija, skirtingi atminties režimai ir jų įtaka konfliktų reprezentacijai bei jų formavimui bus analizuojami anglų kalba publikuotų išeivijos autorių autobiografiniuose pasakojimuose: Ritos Gabis „A Guest at the Shooters’ Banquet“ („Svečias šaulių puotoje“), Julijos Šukys „Siberian Exile“ („Sibiro tremtis“) ir Silvijos Foti „Storm in the Land of Rain: A Mother's Dying Wish Becomes Her Daughter's Nightmare“ („Vėtra Lietaus šalyje. Jono Noreikos anūkės pasakojimas“) bei lietuviškai publikuotose istorijos populiarinimo knygose – Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ ir Arkadijaus Vinokuro „Mes nežudėme“. Bus aptariami didžiausią konfliktiškumo potencialą turintys Lietuvoje vykdyto Holokausto aspektai, konfliktų reprezentacijose išryškėjančios kolektyvinių bei individualių pasakojimų sankirtos ir tai, kaip generacinis nuotolis modifikuoja aukos-nusikaltėlio-stebėtojo tapatybes bei santykius.

„Skaitydama Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ supratau, kad visą gyvenimą Lietuvoje vykusį Holokaustą suvokiau klaidingai – įsivaizduodavau, kad į Lietuvą įsiveržę vokiečiai gaudė Lietuvoje gyvenusius žydus ir vežė juos į koncentracijos stovyklas. Nieko nežinojau apie Holokaustą kulkomis, o tą žinojimo stoką aštrino tai, kad mano aplinka buvo jam labai palanki (mama 30 metų dirbo žydų mokykloje, vieni proseneliai buvo Pasaulio tautų teisuoliai – šeima visą gyvenimą bendravo su jų išgelbėta moterimi, puikiai mokiausi istoriją mokykloje). Taigi į doktorantūrą mane atvedė bandymas išsiaiškinti, ar dėl savo nežinojimo esu kalta pati, ar tam nežinojimui buvo ir kitokių priežasčių. O pradėjusi gilintis į istorinių pasakojimų subtilybes pastebėjau, kad kiekvienas pasakotojas pateikia savo versiją, tačiau tam tikri elementai ir struktūros juose atsikartoja, o faktus kartais užgožia retorika. Panūdo suprasti, kodėl vieni pasakojimai pristatomi kaip objektyvūs ir nekritikuotini, o kituose atsiskleidžia daugiau niuansų“, – apie savo darbo temos idėją pasakoja doktorantė Greta Štikelytė.

„Gretos Štikelytės disertacija „Atminties konfliktų struktūra ir raiška lietuvių ir lietuvių diasporos Holokausto (po)atminties literatūroje“ kolegų buvo įvertinta kaip itin profesionalus ir aktualus tyrimas, kuriame suformuotas metodoliginis modelis gali būti naudingas tiriant ir kitus atminties konfliktus“, – teigia disertacijos vadovė prof. dr. Dalia Satkauskytė.

Norinčius jungtis prie Literatūros seminaro nuotoliu, kviečiame naudotis Zoom platformos nuoroda.