Sidebar

Nuoširdžiai sveikiname Lietuvių literatūros katedros profesorę Dainorą Pociūtę-Abukevičienę, kuriai buvo skirta Vilniaus universiteto rektoriaus mokslo premija už svarius mokslo pasiekimus 2022 metais. 

Didžiuojamės ir linkime sėkmingų tolesnių darbų!

EK 190502 00014

52544882801 16f1ca4113 k 642x410

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Ilona Šilenkova)

Pirmadienį Valdovų rūmuose Vilniaus universiteto (VU) dėstytojui, literatūros kritikui, eseistui ir redaktoriui dr. Regimantui Tamošaičiui įteikta šių metų Kalbos premija už kalbos kūrybingumą ir laisvą kalbos raišką.

Humanitarinių mokslų daktaras R. Tamošaitis dirba Vilniaus universitete, Lietuvių literatūros katedroje dėsto lietuvių literatūros istoriją ir kitas disciplinas. Dr. R. Tamošaitis visą profesinį gyvenimą skyrė lituanistikai: lietuvių literatūros mokslui ir studijoms, mokyklinei lituanistikai, lietuvių literatūros kūrybai ir sklaidai.

52545012376 b2bd44378c k 1536x1024

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Ilona Šilenkova)

Laureatas yra viešajame kultūriniame gyvenime nuolat dalyvaujantis publicistas, eseistas, dviejų esė vaikams autorius, publikavęs per du šimtus literatūros knygų recenzijų, kultūros publicistikos tekstų, pokalbių literatūros ir kultūros temomis. Itin svarbi lietuvių kalbos vartojimo sritis, kurioje dirba dr. R. Tamošaitis – grožinės literatūros ir humanitarinių tekstų redagavimas. Du dešimtmečius dr. R. Tamošaitis dirba Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ redaktoriumi, tiesiogiai prisideda, kad pagrindinis lietuvių literatūros periodikos leidinys būtų ir pavyzdinis lietuvių kalbos vartosenos šaltinis.

Vienas pagrindinių dr. R. Tamošaičio pedagoginės veiklos tikslų – ugdyti jaunosios kartos, moksleivių ir studentų, gebėjimus rašyti geros kalbinės kokybės tekstus – poeziją, recenzijas, straipsnius. Dėstydamas Vilniaus universitete, laureatas visuomet išsiskyrė dėmesingumu studentų kūrybiškumui, savarankiškam mąstymui ir kalbinei raiškai. Dr. R. Tamošaitis taip pat yra itin daug nuveikęs moksleivių filologinio – literatūrinio ir kalbinio – ugdymo srityje. Jis yra lietuvių literatūros vadovėlių XI–XII klasėms bendraautorius ir redaktorius, parašęs daugelį literatūros mokymo metodikos straipsnių, skirtų literatūros analizės ir interpretacijos klausimams lietuvių literatūros pamokose. Juose dr. R. Tamošaitis pristato teksto interpretacijos metodus, analizuoja, aiškina literatūros kūrybos savitumą, pristato jos supratimo ir sklaidos kultūroje galimybes.

52545009606 080711a2fe k 1536x1024

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Ilona Šilenkova)

Laureatas taip pat plačiai ir neatlygintinai bendradarbiauja su įvairiomis vidurinio ugdymo mokyklomis visoje Lietuvoje, skaito jose paskaitas, veda seminarus ir kitokiais būdais moko teksto interpretacijos – aiškina metodus, leidžiančius apčiuopti giliuosius kūrinio reikšmės klodus ir suvokti ypatingą žodžio meno reikšmę. Beveik tris dešimtmečius dr. R. Tamošaitis dalyvauja „Jaunųjų filologų“ konkurso literatūros mokslo ir kritikos, poezijos sekcijų vertinimo komisijose, pastaraisiais metais yra ir šio konkurso vertinimo komisijos pirmininkas.

Dr. R. Tamošaičio darbai yra ypatingi dėl lituanistikos kultūrinių ir filosofinių kontekstų plėtros. Unikali laureato lituanistinių mokslinių tyrimų ir kultūrinių interesų sritis – lietuvių literatūros ir kultūros ryšiai su Rytų religinėmis ir filosofinėmis tradicijomis, visų pirma Vedų literatūra, domėjimasis indoeuropietiškomis baltų ir sanskrito kalbų šaknimis bei iš jų kylančia pasaulėžiūra. Lietuvių kultūros ir lietuvių kalbos vartosenos plėtros kontekste ypač reikšmingas dr. R. Tamošaičio darbas – kartu su poetu Alfonsu Bukontu paruoštas lietuviškas pasaulinės literatūros paminklo – Mahabharatos epo dalies – Bhagavadgytos vertimas (1999).

Photo yelyzavetadrach

Jau šį antradienį (gruodžio 6 d.), 18.30 val. Rašytojų menėje vyks Fakulteto ukrainiečių kalbos dėstytojos ir vizualiųjų menų kūrėjos Yelyzavetos Drach muzikinis–poetinis performansas „ENERHOMOR“, įkvėptas sudėtingos Ukrainos energetinės infrastruktūros situacijos, paskandinusios miestus šaltyje ir tamsoje. Apie tai, kaip kilo šio perfomanso idėja ir kokį vaidmenį jame atlieka kalba, pasakojo pati perfomanso autorė. 


How did the idea of “ENERHOMOR“ come about?

After the first massive shelling aiming to destroy Ukrainian energy infrastructure approximately a month ago, I came across a photo of Kyiv burdened with darkness. And it just came back to me that in March, when I was leaving my native city, being broken, I wrote a short story. This story was telling about the pain of abandoned de-energized city, where only one strange man decided to stay. But one day the main hero meets a girl on the city streets. They experience this darkness and coldness together. This photo of Kyiv which I stumbled upon made me think that I’ve predicted, though with some exaggeration, the events that are now happening in Ukraine. And I started writing music that, as for me, best reflects the sounds of energetic genocide: experiments with electrical current, meter clicking and sounds of drones. I called it ENERHOMOR (or energetic genocide), the name that we created together with my dad who is now in Kyiv. 

The performance is held in Ukrainian with a translation into Lithuanian. What part does language play in this performance? 

ENERHOMOR is based on a poem that I wrote two weeks ago; it is in Ukrainian. Though music plays a crucial role in this performance, I still think it is important to see the translation for those who do not understand Ukrainian. My poetic style was always based on alliteration and assonance that is why my poems sound like songs. I try to use unique words, to combine untypical constructions and make every line special. We are now working on Lithuanian translation of the poem together with my students. Their discussions on synonyms that would be more appropriate in this or that context seem very professional to me. 

Speaking of language, you are now a lecturer of the Ukrainian language at the Faculty of Philology. How do you find the experience of teaching your native language in Lithuania?

I am grateful to Lithuanian people, to the University, to the Faculty of Philology for this opportunity to teach, to share experience, to get inspired from students and inspire them back. Three months of teaching passed, and we are now communicating Ukrainian with students. I am truly impressed by their desire to learn, their aspiration to speak a new language. It reminded me of my students from Kyiv: the same burning eyes. What a pleasure to share my native culture and language and meet such an eagerness! 


Maloniai kviečiame apsilankyti performanse „ENERHOMOR“ jau rytoj, gruodžio 6 d., 18.30 val. Rašytojų menėje. Performansas vyks ukrainičių kalba su vertimu į lietuvių.

Gruodžio 7 d., trečiadienį, 13.00 val. 314B aud. kviečiame į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šiame seminare bus aptariamas van der Auweros ir Sahoo straipsnis apie ad hoc kuriamas kategorijas ir jų raišką skirtingose kalbose. Straipsnis yra ir apie tarpkalbines kategorijas ir jų nustatymo galimybę.

Tekstas >

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę > 

Visi maloniai laukiami!

2022 m. gruodžio 8 d. 17 val. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1, Vilnius) vyks leidinio „The Kitab of Ivan Lutskevich: a Monument of Lithuanian Tatar Culture“ pristatymas. Tai naujausias Lietuvių kalbos instituto leidinys, kurio sudarytoja – Raštijos paveldo tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Galina Miškinienė.  

Pristatymo renginyje dalyvaus autorė doc. dr. Galina Miškinienė, knygos recenzentai prof. habil. dr. Czesław Łapicz, assoc. prof. dr. Hüseyin Durgut, Lietuvių kalbos instituto prof. habil. dr. Sergejus Temčinas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Grigorijus Potašenko. Torunės universiteto Kitabistinių tyrimų centro vadovė prof. habil. dr. Joanna Kulwicka-Kamińska pristatys kritinį leidinį „Lenkijos ir Lietuvos totorių XVI a. tefsiras“. Renginį ves Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos direktorius doc. dr. Sigitas Narbutas.  

Renginio metu galėsite pamatyti rankraštinės knygos – Kitabo – originalą, saugomą Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje, ir Dervišų šokį.  


Pristatoma knyga skirta vienam svarbiausių Lietuvos totorių rankraščių – Ivano Luckevičiaus kitabui (XVIII a. pirmoji pusė). Šiuo rankraščiu susidomėta XX a. pradžioje, jį radus Keturiasdešimties Totorių kaime. Surašytas trimis, o kartais – ir keturiomis kalbomis, rankraštis yra savotiškas musulmonų katekizmas, kuriame pateikiama informacija apie svarbiausias musulmonų šventes, šventus mėnesius, dienas ir naktis, Ramadano pasninką, maldas ir t. t. Rankraščio kultūrinę vertę ir svarbą atspindi jame surinkti tekstai, liudijantys vienos iš seniausių Rytų Europoje apsigyvenusių musulmonų bendruomenių vertybes ir prioritetus.  

Knygą sudaro įvadas, transliteruotas tekstas, rankraščio vertimas į anglų kalbą, sąvokų ir terminų, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. 2009 m. Lietuvių kalbos instituto išleistas Ivano Luckevičiaus kitabo leidimas buvo skirtas Lietuvos auditorijai, o 2021 m. pasirodęs angliškas papildytas leidimas atveria galimybę su unikaliu LDK totorių rankraštiniu palikimu supažindinti tarptautinę bendruomenę.  

Leidinio autorė dėkoja Tautinių mažumų departamentui prie LR Vyriausybės, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos administracijai, Lietuvių kalbos institutui, šeimai ir visiems, prisidėjusiems prie knygos leidimo ir jos pristatymo, bei už palaikymą rengiant leidybos projektą.  

Daugiau informacijos >

Screenshot 2022 12 02 at 14.04.01

original copy

 

2022 m. lapkričio 24 d. VU bibliotekoje atidaryta paroda „Baltistikos platybėse. Bonifacui Stundžiai 70“, skirta profesoriaus Bonifaco Stundžios jubiliejui paminėti. Minėjimo metu profesoriui taip pat buvo įteiktas LR Seimo paskirtas apdovanojimas ir Seimo vicepirmininko padėka.  

Sveikinimo žodžius Vilniaus universiteto bendruomenės vardu tarė rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. Rektorius dėkojo prof. Stundžiai už nuoširdų atsidavimą moksliniam ir pedagoginiam darbui, rūpinimąsi lietuvių kalba ir baltistikos mokslo plėtojimą, baltistikos ir klasikos darbų rengimą bei publikavimą. Priminęs profesoriaus darbus ir pasiekimus, rektorius teigė, kad prof. Stundžia yra „ištikimybės šaliai, universitetinėms vertybėms ir kalbos idealams pavyzdys“. Fakulteto dekanė prof. Inesa Šeškauskienė taip pat sveikino profesorių ir dėkojo jam už ilgametį darbą Fakultete puoselėjant akademinę veiklą ir auginant naujas filologų kartas. Sveikinimus tęsė profesoriaus kolegos, anksčiau buvę jo studentais: jie negailėjo šiltų žodžių prof. Stundžiai už jo atsidavimą savo profesijai ir pedagoginį talentą. 

 original 4

 

Akademikas Bonifacas Stundžia yra baltų kalbų tyrėjas, pedagogas ir aktyvus lietuvių kalbos puoselėtojas, beveik dešimtmetį vadovavęs VU Filologijos fakultetui, Baltistikos katedrai. Profesorius yra Lietuvos ir Latvijos mokslų akademijų narys, Latvijos universiteto garbės daktaras, Milano kalbininkų draugijos narys korespondentas, Europos akademijos narys, Tarptautinio lingvistų komiteto generalinės asamblėjos narys, įvertintas Jono Kazlausko, Kazimiero Būgos premijomis, apdovanotas Baltijos Asamblėjos medaliu, tapęs Tauragnų krašto garbės piliečiu.

Į filologijos mokslus atėjęs iš Daunorių kaimo (Utenos r.), Bonifacas Stundžia Vilniaus universitete studijavo lituanistiką ir klasikines kalbas. Daktaro disertaciją parengė 1981 m. iš giminės kategorijos ir daiktavardžio giminių bei kamienų variantų baltų kalbose, o habilitaciją apgynė 1996 m., publikavęs monografiją Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema (1995). Bonifacas Stundžia taip pat domisi baltų kalbų žodžių daryba, 2019 m. publikavo monografiją Daiktavardžių dūryba vokiškuose XVII–XVIII a. baltų kalbų žodynuose (kartu su D. Jarmalavičiumi). Didelę dalį tyrimų rezultatų paskelbė Lietuvos ir užsienio kalbotyros žurnaluose, straipsnių rinkiniuose. Profesorius parengė spaudai Pirmąją prūsų knygą (kartu su M. Klusiu, 1995), Martyno Mažvydo Katekizmą (kartu su R. Šepetyte, 1997), Giacomo Devoto Baltistikos raštus (kartu su P. U. Diniu, 2004), Giuliano Bonfantės Baltistikos raštus (kartu su P. U. Diniu, 2008), Ferdinando de Saussure’o Baltistikos raštus (kartu su D. Petit, 2012) ir kt., yra tarptautinio baltų kalbotyros žurnalo Baltistica vyriausiasis redaktorius, taip pat kitų pasaulio baltistikos žurnalų redakcinių kolegijų narys.

 

original 7

 

Lietuvių kalbotyroje Bonifacas Stundžia įtvirtino morfonologinės kirčio bei priegaidės sampratos koncepciją, pagal kurią lietuvių kalbos žodžių kirčiavimas yra nulemtas juos sudarančių morfemų akcentinių savybių, sukūrė morfemų bei žodžių akcentinę klasifikaciją, išryškino kirčio bei priegaidės ryšį su žodžių daryba, semantika ir pragmatiniais veiksniais. Plačiai naudodamas tarmių medžiagą, išanalizavo cirkumfleksinės metatonijos ryšį su senąja kilnojamojo kirčio paradigma, aptarė kirčio atitraukimo dinamiką dabartinėse rytų aukštaičių šnektose, išnagrinėjo neomobiliojo kirčio paradigmos raidą lietuvių kalboje.

Bonifacas Stundžia ištyrė kuopinės daugiskaitos formų kirčiavimo poveikį vardažodžių akcentinių paradigmų kirčiavimo raidai, nustatė daiktavardžių kirčiavimo variantų susidarymo priežastis, kuriomis paaiškino kirčiavimo nesutapimus su lietuvių leksika, atliko Endzelyno dėsnio statistinę analizę, pagrindusią kirčiavimo dėsningumų išimtis. Atlikdamas prūsų sudurtinių daiktavardžių analizę, Profesorius pasiūlė savitą keliakalbių senųjų žodynų faktų tyrimo metodologiją, padėjusią nustatyti vokiečių kalbos įtaką prūsų kalbai. Lygindamas iš XVII–XVIII a. lietuviškų ir latviškų šaltinių surinktą medžiagą su vokiečių kalba, analizavo baltų kalbų dūrinių kilmę, struktūrą ir semantiką, aktyviai tyrė ir dabartinės lietuvių kalbos žodžių morfemų konkurencijos procesus, hibridinių vardažodžių darybą.

Šalia baltų akcentologijos, kalbų istorijos ir žodžių darybos tyrimų ar baltistikos ir klasikos darbų rengimo spaudai, Bonifacas Stundžia aktyviai dirba profesoriaus darbą Vilniaus universitete ir kitų šalių baltistikos centruose. Jis yra daugybės įvairių baltų kalbų istorijos, akcentologijos, prūsistikos, bendrinės lietuvių kalbos kursų autorius, įvairių seminarų ir specialių kursų iš baltų kalbų ir morfonologijos vadovas, parengęs kelias mokymo priemones studentams. Profesorius yra apie šimto baigiamųjų darbų vadovas, keliolika Jo doktorantų apgynė įvairios tematikos daktaro disertacijas.

Profesoriui visą laiką rūpi gimtoji lietuvių kalba. Bonifacas Stundžia, ilgametis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys, Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas, nuosekliai tiria gyvosios lietuvių kalbos vartosenos polinkius ir tyrimo rezultatus pristato visuomenei, yra aktyvus gimtosios tarmės puoselėtojas. Savo žiniomis apie baltų kalbas ir kultūras Profesorius labai dažnai dalijasi žiniasklaidoje – yra dalyvavęs daugiau nei šimte interviu ir pokalbių televizijos ar radijo laidose, spaudoje, interneto portaluose.

Nuoširdžiai sveikiname prof. Bonifacą Stundžią ir kviečiame apsilankyti jubiliejui skirtoje parodoje VU bibliotekos Mažojoje ekspozicijoje XXI–XXII (Universiteto g. 3, III a.).  Paroda veiks iki gruodžio 31 d.

Visa renginio nuotraukų galerija >>

original 8

 

Gruodžio 6 d., antradienį, 18.30 val. Rašytojų menėje vyks muzikinis–poetinis perfomansas „EHERHOMOR“, sukurtas Fakulteto dėstytojos Yelyzavetos Drach.


ENERHOMOR – tai muzikinis performansas apie didžiulę tamsą, apimančią šių dienų Ukrainos sostinę Kyjivą. Tai elektroninė ambient ir vokalinė kompozicija su poetiniais elementais ir vaizdo efektais.

ENERHOMOR yra eksperimentas su elektros srove. Skambės ir šviesūs, ir tamsūs garsai: šaltas perkaitusio transformatoriaus drebėjimas, abejingas metro žvangesys, švelnus balsas, šnabždantis per ryšio trukdžius, signalo ir triukšmo santykio mažėjimas, ankštas oras po sprogimo, baisių signalų, blyksnių ir šešėlių, kurie turi įnoringą pobūdį, aidas.

Daugiau informacijos >> 

Performansas bus rodomas ukrainiečių kalba su vertimu į lietuvių kalbą.

ENERHOMOR poster ENG

Lapkričio 30 d., trečiadienį, 13.00 val. 314B aud. kviečiame į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šio seminaro tema – konstrukcinė gramatika, šį kartą iš diachroninės perspektyvos. Prašytume perskaityti Elizabeth Traugott straipsnį apie konstrukcionalizaciją”.

Tekstas >

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę > 

Visi maloniai laukiami!

Screenshot 2022 11 28 at 11.04.18 copy

Šių metų gruodžio 9-10 d. VU bibliotekoje, LR Seime ir VU Filologijos fakultete vyks renginių ciklas „Profesorė Vanda Zaborskaitė: asmenybė Lietuvos kultūroje ir visuomenėje”. Jis skirtas paminėti VU absolventės lituanistės, VU Lietuvių literatūros katedros dėstytojos, žymios literatūrologės, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorės, švietimo politikės šimtmečio sukaktį, aptarti ir įvertinti jos mokslinius darbus, kultūrinę ir visuomeninę veiklą, indėlį į Lietuvos švietimo plėtotę.

Kviečiame!

Programa >

Antradienį, lapkričio 22 dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda apdovanojo geriausių mokslinių disertacijų konkurso 2021 m. laureatus. Tarp šių mokslinių disertacijų autorių – ir Fakulteto Klasikinės filologijos katedros dėstytoja dr. Gintė Medzvieckaitė. Jos mokslo darbas „Žmogiški dieviškų žodžių aidai: dvasiniai madrigalai, sukurti lotyniškųjų sakralinių tekstų poetinių parafrazių italų kalba pagrindu“ (Mančesterio universitetas, Jungtinė Karalystė)* pripažintas geriausia humanitarinių ir socialinių mokslų srities disertacija, apginta Lietuvos piliečio užsienio mokslo ir studijų institucijoje.

Gintė 2

Dr. Gintė Medzvieckaitė ir Gitanas Nausėda. LR Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotr. 

Nominacija už geriausią Lietuvos piliečio disertaciją, kuri buvo apginta užsienio mokslo ir studijų institucijoje, šiais metais teikiama pirmą kartą.

Sveikindamas laureatus, tarp kurių – nemažas būrys ir VU mokslininkų (daugiau skaitykite čia), prezidentas pabrėžė, kad savo pavyzdžiu jie rodo, kiek daug galima pasiekti pasitelkus intelektinę drąsą, kūrybingumą ir kantrybę, o kiekvieno jaunojo Lietuvos mokslininko sėkmė – taip pat ir visos Lietuvos pasiekimas.

*Originalus disertacijos pavadinimas angl. k. – "Human Echoes of Divine Words: Spiritual Madrigals Based on Italian Poetic Paraphrases of Latin Sacred Texts".

Kadenciją pradės nauja Lietuvos mokslo tarybos (LMT) valdyba – jos sudėtį lapkričio 23 d. patvirtino Vyriausybė. Naujosios valdybos nariu tapo ir Filologijos fakulteto profesorius Paulius V. Subačius. 

Švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės sudaryta atrankos komisija, išnagrinėjusi pateiktas kandidatūras, naujosios valdybos nariais išrinko Eugenijų Butkų, VU profesorių emeritą, Antaną Čenį, VGTU Fundamentinių mokslų fakulteto Informacinių sistemų katedros profesorių, Arvydą Lubį, „Thermo Fisher Scientific Baltics“ vyresnįjį Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centro direktorių, Astą Pundzienę, KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto Inovacijų ir antreprenerystės mokslo grupės profesorę bei Kalifornijos universiteto Haas verslo mokyklos vizituojančią mokslininkę, ir Paulių Vaidotą Subačių, VU Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto profesorių.

Dauguma valdybos narių – tarptautinės bei darbo mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) srityje patirties turintys mokslininkai. Toks tarptautinės darbo patirties reikalavimas LMT valdybos nariams taikomas pirmą kartą.

„Lietuvoje siekiame turėti aukščiausio lygio ekspertinę instituciją, galinčią prisidėti prie studijų, mokslo ir eksperimentinės plėtros kokybės tobulinimo. Neseniai buvo priimti sprendimai dėl LMT stiprinimo: šiemet prie įstaigos prijungta Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, kuriamas naujas Mokslo ir studijų politikos komitetas, išplėstos institucijos atsakomybės. Taip pat nuosekliai didiname mokslo finansavimą – kitąmet MTEP numatoma skirti 58 mln. eurų daugiau. Mums reikalinga ir stipri LMT valdyba. Su didelę patirtį sukaupusiais mokslininkais, išmanančiais ne tik šalies, bet ir užsienio mokslo sistemas, prisidėsime prie Lietuvos mokslo, jo tarptautiškumo augimo, veiksmingesnio mokslo politikos įgyvendinimo“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Gintautas Jakštas.

LMT valdybą iš viso sudaro septyni nariai. Penki iš jų – tarptautinės darbo patirties turintys mokslininkai ir verslo atstovas – yra renkami atrankos būdu.

Konkursas į LMT valdybos narius vyko šį rudenį, jo metu sulaukta 27 asmenų kandidatūrų. Kandidatus siūlė mokslo ir studijų institucijos, akademinė bendruomenė, mokslininkai ir jų bei kitų tyrėjų organizacijos. Savo kandidatūras į valdybos narius galėjo iškelti ir patys mokslininkai.

Likusius du narius į LMT valdybą deleguoja Švietimo, mokslo ir sporto bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. Jos į valdybos narius pasiūlė švietimo, mokslo ir sporto viceministro Gintauto Jakšto bei ekonomikos ir inovacijų viceministrės Eglės Markevičiūtės kandidatūras.

Vyriausybė LMT valdybą skiria penkerių metų kadencijai. Valdyba tvirtina institucijos ilgalaikę strategiją bei strateginius veiklos planus, metinę veiklos ataskaitą, ekspertų komitetų pirmininkus ir narius, atlieka kitas funkcijas.

LMT pataria mokslo ir studijų politiką formuojančioms institucijoms, teikia išvadas bei rekomendacijas dėl MTEP, moksliniais tyrimais grįstų inovacijų bei aukštojo mokslo ir mokslininkų rengimo politikos formavimo ir įgyvendinimo. Taip pat formuoja moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai palankią aplinką, skatina MTEP veiklos kokybę bei šios veiklos rezultatų perdavimą visuomenei.

lietuvos-mokslu-akademija-virginijos-valuckienes-nuotr-79240937.jpg

Lapkričio 24 d., ketvirtadienį, 19.00 val. maloniai kviečiame bendruomenę į trečiąjį kultūrinės lingvistikos seminarą. Prisijungti prie seminaro galėsite paspaudę šią nuorodą > 

Paskaitą Etnolingvistinio tarminio žodyno problemos skaitys Jogailos universiteto profesorius habil. dr. Józef KąśJogailos universiteto Polonistikos fakulteto Šiuolaikinės lenkų kalbos katedros mokslo darbuotojas.

Etnolingvistinis (ne struktūrinis) žodynas yra kultūros tekstas, kuriame žodžio leksikografiniame straipsnyje pateikiamas ne tik lingvistinis (leksinis ir gramatinis), bet ir kultūrinis kontekstas, apimantis papročių, apeigų, tikėjimų aprašymą, vietos vertybių sistemą, humorą, socialinius santykius, materialinės kultūros aprašymą ir fotodokumentaciją. Tokio tipo leksikone teikiamos specialios definicijos, kurios padeda išgryninti aprašomų sąvokų semantinius niuansus.


Profesoriaus moksliniai tyrimai sutelkti į šiuolaikinių liaudies tarmių transformaciją, leksikologiją ir leksikografiją. Jis yra knygų autorius: Wariantywność fonetyczna w mowie ludności wiejskiej obrzeży Krakowa (1988), Interferencja leksykalna słownictwa gwarowego i ogólnopolskiego (na przykładzie gwar orawskich) (1994), Słownik gwary orawskiej (2003, II leid. 2011). Su kolegomis parengė Słownik współczesnego języka polskiego (1996, red. B. Dunaj), Pieśni z Orawy (2007, su B. Lewandowska), Wesele orawskie dawniej i dziś (2010, su  B. Lewandowska).

Didžiausias jo mokslinis pasiekimas – 12 tomų etnolingvistinis tarminis žodynas Ilustrowany leksykon gwary i kultury podhalańskiej (2015-2019), pelnęs Lenkijos mokslų akademijos Kalbotyros komiteto apdovanojimą.

Screenshot 2022 11 22 at 10.12.43

 

Lapkričio 19 d. 19.30 val. per LRT vyko dokumentinio filmo apie mokslo inovacijas „Ateities istorija. Lietuva“ premjera.

Filme pristatytos ir Fakulteto Prancūzų filologijos katedros doc. dr. Eglės Kačkutės vadovaujamos tyrimų grupės „Apmąstant motinystę“/ “Thinking Motherhood“  tyrimai, analizuojantys motinystės patirtis bei kultūrines jų reprezentacijas.

Anot docentės, gyvename dichotomijos pasaulyje – iš vienos pusės moterys yra skatinamos kuo greičiau grįžti į darbą po motinystės atostogų, kita vertus, vyraujanti kultūra verčia motinas nuolatos būti įsitraukusias į vaikų priežiūrą ir auklėjimą. Šie tyrimai yra ypatingai svarbūs, leidžiantys į motinystę pažvelgti kuo plačiau. 


Filmo įrašą galite rasti čia >>

„Apmąstant motinystę“/ “Thinking Motherhood“  tyrimai pristatomi nuo 20 min 15 s. 

316135454 5992745767442992 1705235924119340341 n„Kaip gydytojui nėra blogų ligų, taip lingvistui nėra blogų žodžių“, – sako garsus kalbininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Antanas Smetona.

Jo manymu, keiksmažodžių vartojimas gyvoje kalboje yra suprantamas dalykas, nes žmonės kalba ne tik tam, kad perduotų informaciją ar paveiktų savo klausytoją, auditoriją, bet ir tam, kad išreikštų neigiamas emocijas.

Naujausiame VU tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode doc. A. Smetona pasakoja, kas yra grynasis keiksmas, kokią funkciją kalboje atlieka keiksmažodžiai, kokiais tikslais jie vartojami ir kodėl lietuviai dažniausiai keikiasi slaviškai. 

Įrašo klausykite čia>> 

Šventoji keikimosi trejybė

Lietuvių kalboje yra daugiau mažybinių maloninių žodžių negu keiksmažodžių, o lietuviai nėra ta tauta, kuri labai daug keikiasi, tačiau net ir tuo atveju, pasak lingvisto, svarbu apsibrėžti, kas yra laikoma keiksmažodžiu, o kas ne, tam, kad keiksmams viešajame kalbėjime galėtume uždėti cenzūrą, o stipresnis žodis, kuris nėra keiksmažodis, turėtų teisę gyvuoti.

„Pavyzdžiui, „šūdas“ yra keiksmažodis ar ne? Lietuviui tai yra keiksmažodis, bet žemaičiui – ne. Jam tai yra normalus žodis, toks pat kaip ir šiukšlė“, – sako docentas ir siūlo atsakymo, kas yra keiksmažodis, ieškoti tose tautose, kuriose keiksmažodžiai yra atskiras kalbos lygmuo ar net turtas. Tai būtų anglai, rusai, kurie šį kalbos klodą turi nemažai moksliškai ištyrinėtą, ir remiantis ta informacija nustatyti, kas yra keiksmažodis, nėra sunku.

Lietuviškuose žodynuose keiksmažodžiais vadinami žodžiai ar žodžių junginiai, kurių vartosena yra ribojama visuomenės moralės ir kurie yra skirti ką nors įžeisti, neigiamai įvertinti ar pykčiui išreikšti. O doc. A. Smetona siūlo tris konkretesnius kriterijus keiksmažodžiams atskirti.

„Yra šventoji keikimosi trejybė: vyriškas lytinis organas, moteriškas lytinis organas ir sueitis. Juos vadinkite vulgariai ir tai bus keiksmažodžiai. Tai tie žodžiai, atmetus neutralius, mokslinius ir standartinius bei eufemistinius (švelnius) šių kūno dalių pavadinimus bei pridėjus dar fiziologines išskyras (pvz., šūdas, myžalas ir t. t.), ir yra laikomi keikimosi baze. Tuos žodžius reikėtų surašyti į atskirą knygelę ir gerbiamoje kompanijoje ar viešai jų nevartoti“, – sako mokslininkas.

Keiksmažodis – puikus anestetikas?

Suskirsčius keiksmažodžius į tris grupes galima matyti, kad lietuviai neturi daug lietuviškų keiksmažodžių. Tačiau jų sąrašą dažnai papildo rusiški keiksmai. Doc. A. Smetonos teigimu, čia nėra nieko keisto, nes jei necenzūrinę kalbą sudaro išvardyti trys fiziologiniai dalykai, tai visose kalbose jie ir kartojasi.

„Galima spėti, kad rusų kalbos keiksmai Lietuvoje įsigalėjo nuo žemųjų, kriminalinių visuomenės sluoksnių žargono. Kalėjimuose buvo įsigalėjusi rusų kalba, todėl natūralu, kad tas žargonas yra rusiškas ir jis pateko į lietuvių kalbą. Paradoksas yra tas, kad dabartinė jaunoji lietuvių karta rusų kalbos net nemoka, nežino ir nesupranta, o keikiasi rusiškai“, – stebisi pašnekovas.

Bet net ir tuomet keiksmai nelaikomi nereikalinga kalbos šiukšle. Tokie jie pasidaro tada, kai vartojami kasdien ir be jokio tikslo, tampa kiekvieno sakinio dalimi. Jei mes stipriai susižeidžiame ir nusikeikiame, tai keiksmas išsprūs kaip neigiamos emocijos, skausmo išraiška.

„Yra atliktas įdomus eksperimentas. Dviem žmonių grupėms buvo liepta įkišti ranką į ledinį vandenį. Vienai grupei leido keiktis, o kitai – ne. Paaiškėjo, kad ta, kuri galėjo keiktis, ranką šaltame vandenyje išlaikė vos ne dvigubai ilgiau. Taigi keiksmažodis – puikus anestetikas, kodėl jis gali būti nereikalingas? Tik turi būti vartojamas vietoje ir laiku“, – įsitikinęs doc. A. Smetona.

Keikiasi ne tik žemo išsilavinimo žmonės

Manoma, kad keikiasi tik žemo išsilavinimo, nekultūringi žmonės, tačiau pašnekovas patikina, kad keikiasi visi. „Matyt, su viena visuomenės klase keiksmų negalima būtų susieti. Tyrimai rodo, kad daugiausia keikiasi kraštutiniai visuomenės sluoksniai – žemiausias ir aukščiausias. Aš galbūt labiau siečiau keiksmus su miesto kultūra, kurioje išnyksta kaimo moralės ribos ir tarpsta nereglamentuotas, neapibrėžtas, primityvus bendravimas“, – sako VU docentas.

Paklaustas, ar reikėtų bausti žmones, ne vietoje ir ne laiku pavartojusius keiksmažodžius, lingvistas sako, kad bausti reikia tik pagal LR administracinių nusižengimų kodekse nustatytus normų pažeidimus. Baudžiama už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, valstybės politiko, pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimą, reiškiamą raštu, žodžiu, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu ar kitokiu elgesiu, žodžiais ir t.t.

Visais kitais atvejais (jei tai nėra viešas kalbėjimas) vartojama necenzūrinė leksika yra ne baudimo, o asmeninis žmogaus kultūros reikalas.

Kokiu tikslu keikiamės?

Pasak pašnekovo, panagrinėjus obsceninės ir stiprios neigiamos leksikos tikslus ir prasmę galima pamatyti platesnę jų reikšmę nei tik emocijų raiška.

Pavyzdžiui, pragmatinis keikimosi tikslas yra kalbinė agresija – pasiuntimas su įžeidimu arba atsisakymas su įžeidimu. Yra situacijų, kur ji yra reikalinga. Galima prisiminti karą Ukrainoje ir kaip kalbinė agresija buvo panaudota Gyvačių salos gynėjų.

Mokslininkas pasakoja, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami abejingumui arba dievagojimuisi išreikšti. Be to, vartoti keiksmažodžius galime ir neturėdami jokio pragmatinio tikslo. Tokiu atveju dažniausiai vartojami nebūtinai keiksmažodžiai, bet neigiamai konotuoti žodžiai – pejoratyvai, paprastai nukreipti ne į pašnekovą, o į save patį, todėl jie nėra įžeidžiamieji, o traktuojami kaip emocijų išreiškimas, pvz., įsidūrus adata, užsigavus kojos pirštą. Tokiu atveju keiksmažodžiai padeda gamintis endorfinams.

„Dar vienas dalykas yra pertarai (nereikalingas, kalbant nuolat pasigaunamas žodis), pavyzdžiui, „žinai“, „kaip sakant“, „vadinasi“. Tik vietoj šių pertarų būna vartojami keiksmažodžiai. Tai rodo net ne žmogaus moralę, o retorikos įgūdžių nebuvimą, kalbos aparato ir minties greičio nesutapimą. Kai mintis bėga greičiau už kalbos aparatą, tuomet pradedama pildyti tas tuščias vietas visokiais nereikšmingais žodeliais“, – pabrėžia pašnekovas.

Jis atkreipia dėmesį, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami ne kaip keiksmai, o tiesiog kaip paprasti įvardžiai (pvz, kokį čia š… atnešei?). Taip atsitinka, kai mes pakeičiame neutralius žodžius šiais žodeliais, kurie praranda savo tikrąjį turinį, nes bet kurį daiktą galime pavadinti šituo keiksmu.

Keiksmažodžius taip pat dažnai pasitelkia rašytojai, žurnalistai norėdami charakterizuoti įvairius visuomenės sluoksnius. Yra tokių veikėjų, kuriems charakterizuoti reikia keiksmažodžių. „Jei yra parašyti žinomi rusiški ar angliški kūriniai, kuriuose yra krūvos keiksmažodžių, o vertėjas jų neišverčia, praleidžia, tai yra vertimo brokas. Jei originalo kalba kūrinyje keikiasi, tai išvertus į mūsų kalbą irgi turėtų būti vartojamas keiksmažodis. Koks jis bus, vertėjo reikalas nuspręsti“, – mano doc. A. Smetona.

Amžiaus cenzas keiksmams

Pasak VU dėstytojo, vaikas su pirmais keiksmažodžiais dažniausiai susiduria mokykloje arba jau net ir darželyje, kai patenka į viešojo bendravimo erdvę. Bet ten kalbą vaikai irgi atsineša iš šeimų, kurios turi skirtingas tradicijas ir kalbines patirtis. Vienose šeimose kūno dalys vadinamos išgalvotais ar mažybiniais maloniniais žodžiais, o kitose – įvardijamos oficialiais ar net necenzūriniais žodžiais. Todėl, doc. A. Smetonos manymu, jau iki mokyklos kai ką vaikui pasakyti verta, kad jis nebūtų priblokštas ir traumuotas psichologiškai.

„Kai kurių šių žodžių įvardijimas reikalingas ir mokymo tikslais mokykloje. Ten 4–5 klasėje, kai prasideda lytinis ugdymas, vaikas šalia vaikiškų pavadinimų susipažįsta su moksliniais tų pačių kūno dalių, procesų ir veiksmų pavadinimais. Žvelgiant adekvačiai, per leksikos pamokas galima būtų irgi pasakyti, kad egzistuoja ir kitokios leksikos klodas ir kad dalis tos leksikos yra svetima“, – teigia lingvistas.

Lapkričio 29 – gruodžio 2 dienomis kviečiame į paskaitų ir seminarų ciklą apie lyčių ir motinystės studijas bei tyrimus su profesore Jenny Björklund.

Jenny Björklund laimėjo Vilniaus universiteto studijų tarptautinimo iniciatyvos finansavimą iniciatyvai Lyčių ir motinystės studijos bei tyrimai Baltijos jūros regione. Įgyvendinant šią iniciatyvą ir bendradarbiaujant su Horizon 2020 projektu MotherNet, Jenny Björklund ves seminarus Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalauro ir magistro studijų programų studentams anglų ir švedų kalbomis, skaitys viešą paskaitą Runaway Moms: Mothers Who Leave their Families in the Twenty-First Century ir konsultuos Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalauro ir magistrantūros studijų programų studentus baigiamųjų darbų rengimo klausimais.

Jenny Björklund yra Upsalos universiteto (Švedija) lyčių studijų profesorė. Ji tyrinėja kultūrines ne/savanoriškos bevaikystės, reprodukcinių sprendimų priėmimo ir klimato kaitos reprezentacijas. Ji yra knygų Maternal Abandonment and Queer Resistance in the Twenty-First-Century Swedish Literature (2021) ir Lesbianism in Swedish Literature: An Ambiguous Affair (2014) autorėJos darbai taip pat publikuoti žurnaluose Social Science and MedicineWomen’s StudiesScandinavian Studies, ir Contemporary Women’s Writing.


Apie viešą paskaitą Runaway Moms: Mothers Who Leave their Families in the Twenty-First Century

Kodėl XXI a. švedų literatūroje tiek daug motinų palieka savo šeimas? Šis klausimas yra paskaitų ir seminarų ciklo, kurio metu nagrinėjama, kaip romanai apie šeimas paliekančias motinas gali būti suprantami kaip queer pasipriešinimas švediškiems tėvystės, šeimos ir reprodukcijos idealams, išeities taškas.

 

Lapkričio 29 d., antradienis, 15.00 val. 92 aud., Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas Paskaita anglų kalba Feminist and Queer Reading Methods
Skaitiniai:
  • Benedictsson, Victoria. (1885) 2011. Money. Translated by Sara Death. London: Norvik Press, pp. 129–40.
  • Björklund, Jenny. 2018. “Editorial: Queer Readings/Reading the Queer.” lambda nordica 23 (1–2): 7–15.
Lapkričio 30 d., trečiadienis, 13.00 val. Greimo (111) aud., Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas Seminaras anglų kalba Feminist and Queer Reading Methods
Skaitiniai:
  • Björklund, Jenny, and Ann-Sofie Lönngren. 2020. “Now You See It, Now You Don’t: Queer Reading Strategies, Swedish Literature, and Historical (In)visibility.” Scandinavian Studies 92 (2): 196–228.
  • Butler, Octavia E. (1984) 1996. “Bloodchild”. In Bloodchild and Other Stories, 3–32. New York: Seven Stories Press.
  • Halberstam, Judith “Jack”. 2007. “Forgetting Family: Queer Alternatives to Oedipal Relations.” In A Companion to Lesbian, Gay, Bisexual, Transgender, and Queer Studies, edited by George E. Haggerty and Molly McGarry, 315–24. Oxford: Blackwell.
Lapkričio 30 d., trečiadienis, 15.00 val. 314 B aud., Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas Seminaras švedų kalba Att tillämpa feministiska och queera läsmetoder
Skaitiniai:
  • Holmqvist, Ninni. (1995) 2010. “Kostym.” In Kostym, 51–59. Stockholm: Norstedts.
Gruodžio 1 d., ketvirtadienis, 16.00 val., 402 aud. (TSPMI konferencijų salė, Vokiečių g. 10) Vieša paskaita anglų kalba Runaway Moms: Mothers Who Leave their Families the Twenty-First Century
Paskaita organizuojama bendradarbiaujant Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tyrimų grupei Apmąstant motinystę ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Feministinės politikos ir socialinės kritikos tyrimų grupei.
Paskaita bus transliuojama per TSPMI FB puslapį
Gruodžio 2 d., penktadienis, 11.00. val. 108 aud., Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas Paskaita-konsultacija anglų kalba apie motinystės tyrimų metodus
Skirta Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentams ir studentėms.

Norėdami gauti skaitinius, susisiekite su MotherNet projekto koordinatore doc. dr. Egle Kačkute: 

Profesorės  Jenny Björklund vizitas įgyvendinamas atliekant projektą “Developing a New Network of Researchers on Contemporary European Motherhood (MotherNet)”. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos Horizon 2020 tyrimų ir inovacijų programą (sutarties numeris 952366).

Posėdis vyks Jono Balkevičiaus (84) aud., pradžia – 11 val. Posėdžio trukmė – 90 min. 

  1. Posėdžio darbotvarkės tvirtinimas, praėjusio posėdžio protokolo tvirtinimas (prof. Jurgis Pakerys, 5 min.)
  2. 2023 m. priėmimo į Filologijos fakulteto studijų programas plano svarstymas ir tvirtinimas (prodekanė doc. Diana Šileikaitė-Kaishauri, 30 min.)
  3. Dėl kartotinių seminarų ir pratybų koeficiento (doc. Audronė Kučinskienė, 20 min.)
  4. Dėl slavistikos ateities (diskusijos tęsinys, 20 min.)
  5. Dėl profesorių konkursų (dekanė prof. Inesa Šeškauskienė)
  6. Dėl FilF atstovo ekspertų grupėje nuo Lietuvos „Europos horizonto“ programoje (dekanė prof. Inesa Šeškauskienė)
  7. Latvių kalbos vadovėlio (Agnė Navickaitė-Klišauskienė, Vytautas Rinkevičius, Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė, SKAIDRĀK. Latviešu valoda lietuviešu studentiem) teikimas leidybai (doc. Vytautas Rinkevičius, 5 min.).
  8. Magistro darbų teikimas LMA aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų konkursui (prodekanė doc. Diana Šileikaitė-Kaishauri).
  9. Kiti klausimai.

AntikosZiniuViktorina postas 1

Ar žinote, kas buvo Romeo ir Džuljetos įkvėpimo šaltinis? O gal girdėjote, kodėl JAV Senato rūmai stovi ant Kapitolijaus kalvos? Klasikų asociacija kartu su LRT kviečia pasitikrinti savo žinias apie senovės Graikijos ir Romos mitus, istoriją ir kultūrą pirmąkart organizuojamoje internetinėje „Antikos žinių viktorinoje“.

„Idėja surengti šią viktoriną kilo siekiant parodyti, kad Antika mums daugeliui iš tikrųjų yra gerai pažįstama įvairiais pavidalais. Daugybė mūsų kasdienio gyvenimo elementų vienaip ar kitaip atkeliavo būtent iš Antikos. Demokratija, balsavimas, rinkimai – tik keletas tokių pavyzdžių. Visi jie atrodo itin modernūs, bet buvo pradėti dar senovės Atėnuose V a. pr. Kr.“, – pasakoja Klasikų asociacijos pirmininkė dr. Nijolė Juchnevičienė.

Antikos kultūra, gyvavusi daugiau nei tūkstantmetį, buvo pagrindas Vakarų kultūros raidai. Dažnai nesusimąstoma, kad daugelis architektūrinių elementų, politinių terminų ir tarptautinių žodžių mūsų laikus pasiekė būtent iš Antikos. Politiniai terminai kaip „demokratija“, „respublika“ ar „Senatas“ atsirado prieš kelis tūkstantmečius Senovės Graikijos miestuose-valstybėse ar Romos respublikoje ir vėliau buvo perimti bei pritaikyti modernioms valstybėms. 

Tą patį galima pasakyti ir apie daugybę kultūrinių ar architektūrinių sąvokų bei konceptų, kurie atsirado dar Antikoje. Be kultūrinių romėnų bei graikų išradimų būtų sunku įsivaizduoti kasdienybę. Retai susimąstoma, kad tokie įprasti architektūriniai elementai, kaip cementas, plytos, kolonos, arkos ar skliautai po visą Europą buvo išplatinti būtent romėnų.

„Dažnai nesusimąstome, kad tai, kas mums atrodo įprasta ir šiuolaikiška, iš tikrųjų buvo sugalvota dar prieš kelis tūkstančius metų. Smagiais ir žaismingais šios viktorinos klausimais norime parodyti, kad kiekvienas apie Antiką žinome daugiau, nei manome“, – teigia dr. Nijolė Juchnevičienė.

Viktorinos dalyviai turės per kuo trumpesnį laiką atsakyti į iš viso penkiolika klausimų iš įvairių kategorijų. Žinios bus tikrinamos apie antikinę mitologiją, kultūrą, literatūrą, istoriją ir asmenybės. Žinote daugiau, nei manote, tad pasitikrinkite savo žinias „Antikos žinių viktorinoje“.


„Antikos žinių viktorinoje“ kviečiami dalyvauti visi besidomintys Antikos kultūra ar tiesiog norintys pasitikrinti savo žinias. Viktorina vyks lapkričio 24 d. internetiniu adresu www.antikosviktorina.lrt.lt.

Vilniaus universiteto (VU) Lietuvių literatūros katedros profesorius, poetas, literatūrologas ir buvęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas dalyvavo vienoje žiūrimiausių JAV laidų „60 minučių“ („60 minutes“). CBS kanalo laidoje prof. M. Kvietkauskas pasakojo apie Vilniuje sukauptą rašytinį žydų religijos, kultūros ir istorijos lobyną.

„Jidiš literatūra man yra poezijos, grožio ir žmonių likimų jungtis, kupina išgyvenusiųjų ir aukų balsų. Taip pat svarbu, kad joje iškyla nuo totalitarizmo blogio šią kultūrą ir bendruomenę bandžiusių gelbėti herojų likimai“, – laidoje tvirtino prof. M. Kvietkauskas.

Literatūrologas minėjo, kad žydiškąjį Vilniaus paveldą jis, būdamas paauglys, turėjo atrasti pats. Anuomet mokykloje apie Holokaustą nemokė, todėl daugelis turėjo labai miglotą supratimą apie sostinėje klestėjusią žydų bendruomenę ir kultūrą. Tik sulaukęs septyniolikos jis pagaliau aptiko išblukusius užrašus jidiš kalba senamiestyje. Vėliau, augant smalsumui, šios kalbos ėmė mokytis ir pats.

Laidos vedėją Joną Wertheimą VU profesorius pakvietė apsilankyti sostinės Šv. Jurgio bažnyčioje, ilgus metus slėpusioje žydiškojo Vilniaus literatūrinį paveldą. Tuo metu doktorantas M. Kvietkauskas bažnyčioje pradėjo lankytis 2001 m., rašydamas disertaciją apie Vilniaus XX a. pradžios daugiakalbę, tarp jų ir jidiš, literatūrą: „Skaitydavau knygas, kurių daugelis buvo iš Vilniaus geto bibliotekos. Kai kurios knygos buvo su geto bibliotekos antspaudais, su skaitytojų, kurie vėliau buvo išvežti į Panerius, prierašais.“

52200255934_06a1961f50_6k.jpg

Nuotr. Justino Auškelio

Laidoje išsamiai pasakojama apie Vilniaus žydų kultūros vertybių gelbėjimą karo ir pokario metais, apie vadinamąją Vilniaus geto „Popieriaus brigadą“ ir dabartinę Judaikos instituto JIVO veiklą Niujorke.

Laidoje taip pat dalyvavo JIVO generalinis direktorius Jonathanas Brentas. Kita viešnia – Hadas Kalderon, XX a. ketvirtojo dešimtmečio Vilniaus poeto Abraomo Suckeverio vaikaitė. Jos senelis Antrojo pasaulinio karo metais tapo vienu „Popieriaus brigados“ lyderių.

„Popieriaus brigada“ vadintas Vilniaus žydų kultūrinis ir mokslinis elitas, turėjęs padėti į Vilnių įsiveržusių nacių administratoriams įvertinti 1925 m. mieste įkurto JIVO kolekciją. Nors vokiečiai planavo pagrobti meno kūrinius ir retas knygas, o visa kita sudeginti, „Popieriaus brigada“ turėjo savų sumanymų. Svarbiausius rankraščius ir meno kūrinius, įskaitant Pablo Picasso eskizą, jie paslapčia išgabeno į po geto namais esančias slėptuves.

Didžioji dalis po Antrojo pasaulinio karo išlikusių jidiš ir hebrajų kalba parašytų raštų atsidūrė sovietinės administracijos rankose. Į Šv. Jurgio bažnyčią, tuometinius Knygų rūmus, pateko knygos iš išplėštų dvarų, vienuolynų bibliotekų, taip pat atkeliavo geto bibliotekos, žydiškos knygos iš religinių mokyklų, ješivų – judaizmo dvasinių seminarijų.

Keliasdešimt tonų medžiagos buvo perduota Knygų rūmų direktoriui dr. Antanui Ulpiui su pavedimu ją sunaikinti. Tačiau jis nepakluso nurodymams ir, sukatalogavęs lobį, paslėpė jį po barokiniais Šv. Jurgio bažnyčios skliautais. Daugiau nei 40 metų slėpti leidiniai atrasti griūnant Sovietų Sąjungai. Vėliau dalis šio turto iškeliavo į JIVO Niujorke, kita – padalyta tarp kelių svarbiausių Lietuvos mokslo institucijų.

Žiūrėti visą laidą >

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos