Sidebar

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos 2021 m. rugsėjo 24 d. posėdžio darbotvarkė (projektas)

Posėdis vyksta MS Teams Tarybos grupėje, pradžia – 11 val. Posėdžio trukmė – 90 min.

  1. Posėdžio darbotvarkės tvirtinimas (2 min.).
  2. Praėjusių posėdžių protokolų tvirtinimas (3 min.).
  3. 2021/2022 m.m. Tarybos darbo plano tvirtinimas (prof. M. Ramonienė, 5 min.).
  4. Dėl Fakulteto nuostatų 37 punkto pakeitimo (dekanė prof. Inesa Šeškauskienė, 10 min.).
  5. Fakulteto priėmimo-atestacijos komisijos atnaujintos sudėties tvirtinimas (dekanė prof. Inesa Šeškauskienė, 10 min.).
  6. Siūlymas Lietuvos mokslo premijų konkursui (doc. Erika Sausverde, 5 min.).
  7. Siūlymas į Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos narius (pristato doc. Vilma Zubaitienė, 5 min.).
  8. Virginijos Stumbrienės, Ingos Daraškienės, Linos Vaškevičienės lietuvių kalbos vadovėlio „Sėkmės!“ teikimas leidybai (prof. Loreta Vilkienė, 5 min.).
  9. Studijų kolegijos sudėties atnaujinimas (prodekanė doc. Diana Šileikaitė-Kaishauri, 5 min.).
  10. Anglų filologijos ir Anglistikos SPK sudėties atnaujinimas (doc. Linara Bartkuvienė, 5 min.).
  11. Gretutinių studijų programų atnaujinimas: baigiamojo egzamino įtraukimas į 7 sem. (prodekanė doc. Diana Šileikaitė-Kaishauri, 5 min.).
  12. Kalbotyros magistrantūros SPK pirmininkės keitimas (prof. Loreta Vilkienė, 5 min.).
  13. Vertimo studijų plano atnaujinimas (prodekanė doc. Diana Šileikaitė-Kaishauri, 5 min.).
  14. Studentės prašymas dėl studijų įmokos sumažinimo (dėl neįgalumo) (prodekanė doc. Diana Šileikaitė-Kaishauri, 5 min.).
  15. Naujos LKTVI Lyginamųjų literatūros studijų MTG vadovės tvirtinimas (dr. Aistė Kučinskienė, 5 min.).
  16. Kiti klausimai.

Rugsėjo 24 d., penktadienį, 15.00 val. 314B aud. kviečiame į seminarą Pas skandinavus. Ateinančio seminaro tema: Ignorance inferences and roundness effects with modified numerals, pranešėjas – Alexandre Cremers.

Pranešimo santrauka: Modified numerals like "at least four" or "more than three" are notorious in the formal semantics/pragmatics literature for a number of puzzles they pose to the theory of implicatures. While  'more than 5' and 'at least 6' should intuitively be synonymous, 'at least' obligatorily conveys ignorance (hence the weirdness of "I have at least three kids") but 'more than' doesn't (in a context with a salient threshold, I have more than three kids" is acceptable). Conversely, 'at least' can combine with any numeral, but 'more than' shows a strong preference for round or contextually salient numerals ("Mary can drink, she's more than 23" is deviant when the relevant threshold is 18 or 20).

I will first present experimental results that clarify the ignorance implicatures of 'at least' and 'more than', and then present a new account of modified numerals based on a very simple semantics and a new pragmatics formalized in Optimality Theory.

Prie seminaro galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >

Praėjusi penktadienį seminaro tema buvo Echoic use and the problem of historical imperatives, pranešėjas – Axel Holvoet. Seminaro skaidres galima pamatyti seminaro Teams platformoje. 

Visi maloniai laukiami!

Gerbiamieji Filologijos fakulteto bendruomenės nariai,

 

vadovaudamasi VU Senato 2017 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. S-2017-7-6 bei VU Filologijos fakulteto nuostatais, patvirtintais VU Senato 2017 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. S-2017-7-6, Filologijos fakulteto rinkimų komisija, patvirtinta Vilniaus universiteto Centrinės rinkimų komisijos 2021 m. birželio 8 d., informuoja, kad:

  • Filologijos fakulteto Tarybos narių rinkimai vyks 2021 m. lapkričio 4 d.;
  • kandidatų į Filologijos fakulteto Tarybos narius kėlimas vyks nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2021 m. spalio 20 d.;

 

Vadovaujantis Filologijos fakulteto nuostatais, fakulteto Tarybą sudaro 25 (dvidešimt penki) nariai:

   - 7 (septyni) Fakultete dirbantys ir Statuto 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus atitinkantys profesoriai ir/ar vyriausieji mokslo darbuotojai;

   - 7 (septyni) Fakultete dirbantys ir Statuto 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus atitinkantys docentai ir/ar vyresnieji mokslo darbuotojai;

   - 5 (penki) kiti Fakultete dirbantys ir Statuto 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus atitinkantys akademinės bendruomenės nariai;

   - 5 (penki) Fakulteto studentų atstovai, atitinkantys Statuto 21 straipsnio 11 dalies reikalavimus;

   - dekanas (narys pagal pareigas).

 

Kandidatai į Filologijos fakulteto Tarybos narius:

  • registruojami el. paštu  (Violeta Katinienė – Filologijos fakulteto rinkimų komisijos pirmininkė);
  • pateikia laisvos formos prašymą (nurodydami vardą, pavardę ir užimamas pareigas) arba sutikimą būti iškelti.

Teisę kelti kandidatus ar išsikelti į Filologijos fakulteto tarybos narius turi kiekvienas fakulteto rinkėjas, vadovaudamasis VU Kamieninių akademinių padalinių tarybų narių rinkimų tvarkos aprašu, patvirtintu VU Senato 2014 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. S-2014-11-2, p. 15.

 

Prašom pasitikrinti, ar visi rinkėjai, atitinkantys VU Statuto 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, yra įtraukti į sąrašą. Rinkėjų sąrašas skelbiamas MS Teams grupėje „FLF bendruomenė“.

Rinkimai vyks elektroniniu (nuotoliniu) būdu.

 

Filologijos fakulteto rinkimų komisija:

 

Pirmininkė:  asist. dr. Violeta Katinienė

Nariai:           jaun. asist. Dovilė Čitavičiūtė,
                      studentų atstovė Elena Pranevičiūtė

Prasidėjus rudens semestrui, prof. dr. Axel Holvoet siūlo grįžti prie Seminaro pas skandinavus tradicijos.

Pirmojo seminaro tema: Echoic use and the problem of historical imperatives. 

Seminaras vyks rugsėjo 17 d., penktadienį, 15.00 val. 314B aud. (įėjimas per laiptinę tarp Sarbievijaus ir Daukanto kiemelius)

Seminaro santrauka:

Many languages (Romance, Slavic, Baltic, Arabic...) have historical imperatives, i.e., imperatives used in a narrative function. In earlier research I have argued that in some languages these arise from mirative imperatives, but this account does not hold for all languages where historical imperatives are attested. In my talk I will discuss echoic use (in the Sense of Sperber & Wilson 1986) as a possible source of historical imperatives. 

Visi maloniai laukiami!

Rugsėjo 3 d., minint 30-asias diplomatinių santykių tarp Turkijos ir Lietuvos atkūrimo metines, buvo atidengta lentelė, žyminti renovacijos darbų pabaigą Turkų kalbos centre.

Lentelę atidengė Turkijos ambasadorius Gökhan Turan su Vilniaus universiteto prorektoriumi dr. Artūru Vasiliausku, dalyvaujant Filologijos fakulteto dekanei prof. dr. Inesai Šeškauskienei, Azijos ir Transkultūrinių studijų instituto direktorei dr. Kristinai Garelytei bei akademinio personalo atstovėms dr. Galinai Miškinienei, Natelai Statkienei bei dr. Dilek Yumru.

Centro renovacija neseniai buvo baigta koordinuojant Turkijos Respublikos Ambasadai ir finansuojant Turkijos Bendradarbiavimo ir Koordinavimo Agentūrai (TIKA). Ambasadorius Turan apsilankė Centro auditorijose ir palinkėjo akademiniam personalui bei studentams sėkmės naujuose akademiniuose metuose.

 

Nuotraukos O. Gerikaitės.

IMG 6050

IMG 6051 

IMG 6060

Turkijos ambasadorius Gökhan Turan ir Vilniaus universiteto prorektorius dr. Artūras Vasiliauskas

IMG 6077

Vilniaus universiteto prorektorius dr. Artūras Vasiliauskas, Filologijos fakulteto dekanė prof. dr. Inesai Šeškauskienei ir Turkijos ambasadorius Gökhan Turan

IMG 6087

IMG 6095

Akademinio personalo atstovė dr. Dilek Yumru, Azijos ir Transkultūrinių studijų instituto direktorė dr. Kristinai Garelytė ir akademinio personalo atstovė dr. Galina Miškinienė

IMG 6109

IMG 6105

DSC08646

IMG 6106

IMG 6117

IMG 6127

DSC08626 copy copy

Primename, kad iki rugsėjo 20 d. vyksta registracija į Fakultete veikiančios Kalbų mokyklos užsienio kalbų kursus. 

Kalbų mokykloje galima mokytis anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir rusų kalbų – tiek įgyti pradmenis, tiek tobulinti jau turimas žinias. 

Norintiems patobulinti anglų kalbos žinias, taip pat pristatomi du papildomi kursai:

  • anglų kalbos praktinės gramatikos;
  • šnekamosios anglų kalbos.

Kviečiame registruotis! Daugiau informacijos > 

DSC07949 copy

Mokslo metų pradžią švęskime drauge!

Rugsėjo 1 d. įvyks iškilminga studijų metų pradžios Renovatio studiorum ceremonija. Sutikti simbolinę naujų 2021/2022 studijų metų pradžią nuo 9.30 val. kviečiame VU Bibliotekos kiemelyje. Ceremonijos metu bus iškilmingai pakelta Vilniaus universiteto vėliava.

10.00 val. kviečiame visus Filologijos fakulteto pirmakursius (bakalaurantus ir magistrantus) rinktis Didžiajame kieme. Čia sveikinimo žodį tars Fakulteto Dekanė ir vyks pirmakursių imatrikuliacijos ceremonija. 

Nuo 12.00 val. bakalaurantams, o nuo 13.00 val. – magistrantams vyks susitikimai su studijų programų komitetais ir dėstytojais. Detalesnę informaciją, į kurią auditoriją reikės keliauti, galite rasti:

Taip pat nuo 15.00 val. visi kviečiami į tradicinę VU darbuotojų, studentų ir alumnų eiseną, prasidedančią nuo LR Seimo rūmų.

! Laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų reikalavimų visi renginio dalyviai turi turėti Galimybių pasą. Prie įėjimų į Didįjį kiemą būsite paprašyti jį parodyti (įeiti į Didįjį kiemą galima pro Pilies g. esančius vartus prie šv. Jonų bažnyčios arba pro M. K. Sarbievijaus kiemelį ateinant nuo Prezidentūros).

Visos integracijos savaitės #studentAUK programa > 

Daugiau informacijos apie visą VU Renovatio studiorum >

Naudingi video pradedant studijas VU >

Rugsėjo 9-11 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyks tarptautinė mokslinė konferencija Totoriai Lietuvos istorijoje ir kultūroje XIV-XXI a.: naujausi tyrimai, skirta paminėti 2021 m. Lietuvos totorių metus. 

Programa >

Su konferencijos pranešimų santraukomis galima susipažinti konferencijos puslapyje > 

Taip pat, norint dalyvauti konferencijoje, atėjus bus būtina užsiregistruoti.

Konfernecija plakatas internetui

 

Eglė Jankauskaitė

Skandinavistikos centro jaunesnioji asistentė

 

Rugpjūčio 3–6 dienomis Vilniaus universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija, kurioje susirinko virš šimto Šiaurės Europos kultūras, literatūras ir kalbas tyrinėjančių mokslininkų, Tarptautinės skandinavistikos asociacijos (IASS) narių, iš daugiau nei 20 pasaulio šalių. Renginį skirtą atminties kultūrai skandinavistikoje organizavo Vilniaus universiteto Skandinavistikos centras.

 

Konferencija pavojingo viruso metu

 

Pirmoji Tarptautinės skandinavistikos asociacijos konferencija įvyko dar 1956 metais, Kembridžo universitete. Nuo tada kas dvejus metus tyrėjai renkasi vis kitame universitete, pakaitomis Skandinavijos šalyse ir ten, kur plėtojama skandinavistika. 2018 metais, užsibaigus IASS konferencijai Kopenhagoje, naujo renginio organizavimas perduotas į Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro rankas. Tiesa, 2020-aisiais turėjusią įvykti 33-iąją konferenciją teko nukelti, o ir šiemet ji vyko hibridiniu būdu, didžiajai daliai mokslininkų prisijungiant iš namų.

 

Vis dėlto, nors šių metų konferencija buvo kiek kitokia nei organizatorių tikėtasi, tačiau vis tiek praturtinanti ir įdomi. Anot Skandinavistikos centro alumnės ir konferencijos savanorės Justės Lemkės, tik prisijungusi prie organizatorių komandos ji nė neįtarė, su kokiais iššūkiais teks susidurti: „Situacija pasaulyje nulėmė, kad konferenciją teko metams atidėti ir šalia gyvo renginio Vilniaus universitete prisijaukinti Zoom platformą. Buvo labai smagu, kad dalis dalyvių galėjo atvykti į Vilnių – konferencijos ir pertraukėlių metu turėjome progų susipažinti ir pabendrauti skandinavų kalbomis. Maloniai nustebino ir tai, kokie aktyvūs buvo nuotoliniu būdu prisijungę dalyviai. Be to, kad buvo įdomu klausyti konferencijos pranešimų, savanoriavimas konferencijoje leido pamatyti, kaip organizuojami tokio tipo renginiai.“

 

 

Konferencija vyko hibridiniu būdu

 

Atmintis – literatūroje, kultūroje ir kalboje

 

Pasak Ievos Steponavičiūtės-Aleksiejūnienės, Skandinavistikos centro vadovės ir kadenciją ką tik baigusios IASS prezidentės, renginio tema – Atminties kultūra – visų pirma kilo iš šios konferencijos kultūrinės topografijos: „Vilnius, Tomo Venclovos apibūdintas kaip „polikultūrinis ir polichroninis tekstas“, turi nepaprastą, sudėtingą, daugiatautę ir daugiakalbę istoriją, rasime joje ir skandinaviškų pėdsakų. 1579-aisiais įkurtas Vilniaus universitetas yra ryški šių miesto prisiminimų dalis ir jau turi savąją istoriją Tarptautinėje skandinavistų asociacijoje. 1980 metais jos konferencijoje Greifsvalde universitetui atstovavo dr. Svetlana Steponavičienė su pranešimu iš islandų literatūros, o 1991 metais įkurto VU Skandinavistikos centro mokslininkai asociacijos konferencijose reguliariai dalyvauja nuo 2008 metų. Su šia konferencija Vilniaus universitetas tapo ir oficialiosios IASS istorijos dalimi.“

 

Vilniaus ir Lietuvos sąsajos su Šiaurės šalimis iškilo paskaitose tiek apie istorinę lingvistiką (ar žinojote, kad senovės islandų kalbos žodžiai, reiškiantys „kviečius“ ir „ūkį, fermą“, galimai kilę iš tos pačios proto-indoeuropietiškos šaknies kaip ir lietuviškasis „būvis“?), tiek istoriją bei politikos diskursą. Man, sociolingvistei, itin aktualus buvo Majos Chacińskos pranešimas apie tai, kaip Švedijoje kalbama apie migrantus ir pabėgėlius. Anot jos, tikslūs ir neutralūs pasakymai, kalbant apie migrantus visiškai nepaslepia realybės ir dėl migracijos iškilusių problemų, tai yra, nekuria netikros atminties. Kaip tik, jie padeda objektyviai pažvelgti į tikrovę ir efektyviai spręsti problemas.

 

Literatūros ir medijų specialistai konferencijoje nagrinėjo postatminties ir materialiosios atminties temas, transkultūrinių migracijų, kultūros kanonų kaitos ir kitas problemas. Pranešimai apie tai, kaip literatūroje vaizduojama ir veikia atmintis ar per atminties studijų prizmę perskaitytos senovės skandinavų sãgos parodė naujus būdus ne tik analizuoti tekstus, bet ir apmąstyti šiuolaikines socialines ir psichologines problemas.

 

Pati konferencija taip pat turi savo atmintį ir iš kitų itin išsiskiria savo tradicijomis – mokslinius pranešimus papildo ne tik bendra vakarienė, bet ir autorių vakaras, pasivaikščiojimai po miestą ir net dainos. Šiemet konferencijos dalyviai ir vilniečiai galėjo susitikti su į Vilnių specialiai atvykusia Latvijoje gimusia norvegų režisiere Ilze Burkovska Jacobsen ir iš Ciuricho prisijungusiu garsiu islandų rašytoju Sjónu. Konferencijoje gyvai dalyvavusiems svečiams buvo pasiūlytos dvi teminės ekskursijos: Atminties vietos Vilniuje ir Modernistinis Kaunas (o negalėjusieji atvykti, konferencijos partnerių – agentūros Go Vilnius – dėka miestą ir jo muziejus galėjo aplankyti bent virtualiai). O renginio pabaigoje nuskambėjo ir dviejų ilgamečių asociacijos narių perkurta daina „Danger virus“ (pagal Vakarų Afrikos liaudies dainą „Danger waters“), maloniai nustebinusi ne vieną, tokioje konferencijoje dalyvavusį pirmą kartą.

 

Skandinavistai ekskursijoje Kaune, 2021-08-05

 

Vilniaus konferencija asociacijos tradicijoms suteikė naujumo, ne tik įnešdama hibridinį formatą, bet ir praplėsdama jos kalbinio horizonto ribas: pirmą kartą šalia skandinavų ir anglų kalbų, pranešimus buvo pakviesta skaityti ir suomių kalba.

 

Planuojama, kad 34-oji Tarptautinė skandinavistikos konferencija vyks 2023 metais Trumsės (Tromsø) universitete, preliminari jos tema – sveikata ir skandinavistika. Nors šių metų hibridinė konferencija nenuvylė nei moksliniu lygiu, nei džiaugsmu bendraujant su seniai pažįstamais ir naujais kolegomis, tikimasi, kad Norvegijoje vyksiančioje konferencijoje didžioji dauguma tyrėjų dalyvaus gyvai.

cover issue 1802 en UScover issue 1910 en USDalinamės džiugia žinia: dar du Filologijos fakulteto mokslo žurnalai, Slavistica Vilnensis ir Taikomoji kalbotyra, buvo įtraukti į duomenų bazę Scopus. Iki šiol į šią duomenų bazę buvo įtraukti keturi Fakulteto žurnalai: Literatūra, Kalbotyra, Baltistica ir Verbum.

Žurnalas Slavistica Vilnensis yra skirtas publikuoti straipsnius, susijusius su paleoslavistika, slavų ir baltų kalbų santykiais, LDK kalbų ir raštijos istorija, slavų raštijos istorija ir slavų kalbų istorine gramatika, lyginamąja, tipologine ir kontrastyvine (gretinamąja) slavų kalbų gramatika, slavų dialektologija, etnolingvistika ir folkloru, sinchroniniais dabartinių slavų kalbų tyrimais, slavų kalbotyros istoriografija; slavų kultūros tyrimais; vertimu, lingvodidaktika ir kt. Taip pat žurnale skelbiamos mokslinės slavistų diskusijos, naujausių slavistikos veikalų recenzijos, informacija apie mokslo renginius ir kitus įvykius, personalijos ir bibliografijos. Daugiau apie žurnalą >

Taikomoji kalbotyra – tarptautinis elektroninis mokslo žurnalas, skirtas publikuoti tiriamuosius, apžvalginius, diskusinius straipsnius, recenzijas ir mokslinius esė taikomosios kalbotyros tematika: iš sociolingvistikos, gimtųjų ir svetimųjų kalbų mokymo ir mokymosi, psicholingvistikos, daugiakalbystės, kalbų politikos, tarpkultūrinės komunikacijos, diskurso analizės ir pragmatikos, leksikografijos, dalykinių kalbų, teismo lingvistikos, gestotyros ir kitų taikomosios kalbotyros šakų. Daugiau apie žurnalą >

 

Rugpjūčio 3–6 dienomis Vilniaus universitete vyks 33-ioji Tarptautinės skandinavistikos asociacijos (angl. International Association for Scandinavian Studies – IASS) konferencija „Atminties kultūra skandinavistikoje“. Renginys suburs tyrėjus iš įvairių humanitarinių sričių – lingvistus, literatūrologus, istorikus ir medijų tyrinėtojus.

Šios konferencijos ištakos siekia 1956 metus, kai Kembridžo universitete surengta pirmoji skandinavistų konferencija. Nuo tada ji vis kitame universitete organizuojama kas antrus metus. Ankstesnioji konferencija 2018 metais vyko Kopenhagos universitete, o 2016 metais ją rengė Groningeno universitetas Nyderlanduose. Šiemet garbė teko Vilniaus universiteto Skandinavistikos centrui. Nepaisant to, kad dėl Covid-19 pandemijos pernai turėjusį renginį teko nukelti į šiuos metus, o ir šiemet renginys vyks hibridiniu būdu, dalis pranešėjų pranešimus skaitys gyvai, atvykę į Lietuvą. Vilnius – sudėtingos ir turtingos kultūrinės atminties kupinas miestas – yra itin tinkama vieta apmąstyti ir diskutuoti apie praeities suvokimą ir priėmimą.

33-iojoje konferencijoje pranešimus skaitys daugiau nei 130 mokslininkų iš 26 šalių, konferencija vyks Šiaurės ir anglų kalbomis. Atminties tema pastaraisiais metais darosi vis aktualesnė tyrinėjant, kaip visuomenės ir paskiri žmonės mato savo istoriją ir identitetą, ir kaip suvokiami dabarties ir ateities iššūkiai, pavyzdžiui klimato kaita. Taigi konferencijoje kultūrinės atminties tema bus nagrinėjama iš įvairių perspektyvų – istorinės ir istoriografinės, identiteto, lyčių studijų, lingvistinės ir literatūrologinės.

Kultūrinė programa – sena konferencijos tradicija

Rugpjūčio 4-ąją dieną, 18:00, Vilniaus universiteto Mažojoje auloje taip pat vyks ir jau konferencijos tradicija tapęs susitikimas autorių vakaras. Renginys yra nemokamas. Šiemet diskusija vyks su islandų rašytoju Sjón ir latvių-norvegų režisiere Ilze Burkovska Jacobsen. Abu menininkai yra išskirtiniai kūrėjai, apdovanoti daugybe prizų ir savo kūryboje nebijantys paliesti sudėtingų temų. Sjóno kūryboje tikrų įvykių prisiminimai konkuruoja su mitologiniais ir vaizduotės sukurtais vaizdiniais, o Ilzes Burkovskos Jacobsen filmuose gausu autobiografinių detalių.

Konferencija vyks rugpjūčio 3–6 dienomis.

Daugiau informacijos apie renginį rasite čia: http://www.iass2021.flf.vu.lt

Rugpjūčio 4 d., trečiadienį, Vilniaus skandinavistai kviečia į skandinavų menininkų diskusiją atminties tema. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vyks susitikimas su dviem Šiaurės kraštų menininkais – islandų rašytoju Sjónu ir latvių kilmės norvegų režisiere Ilze Burkovska Jacobsen. Renginys yra Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro ir Tarptautinės skandinavistikos studijų asociacijos (IASS) organizuojamos mokslinės konferencijos ,,Atminties kultūra skandinavistikoje“ programos dalis.

Sjón (tikrasis vardas – Sigurjón Birgir Sigurðsson) prisijungs prie renginio nuotoliniu būdu iš Ciuricho. Lietuvoje rašytojas yra lankęsis kelis kartus, į lietuvių kalbą yra išleisti trys jo romanai: „Tavo akys matė mane“ (vertė Jurgita Marija Abraitytė, Apostrofa, 2005), „Baldras, Šešėlio sūnus“ (vertė Rasa Baranauskienė, Apostrofa, 2009) ir „Iš didžuvės nasrų“ (vertė Rasa Baranauskienė, Apostrofa, 2017). Naujausiasis jo romanas „Korngult hár, grá augu“ („Šviesūs plaukai, pilkos akys, 2019) jau išleistas anglų, danų, švedų kalbomis ir yra verčiamas į kitas.

Autorius yra gerai žinomas pasaulyje ne tik dėl daugybę apdovanojimų pelniusių romanų, bet ir kaip poetas, operų libretų, filmų scenarijų ir dainų tekstų autorius. Rašytojas dažnai bendradarbiauja su kitais kūrėjais, pavyzdžiui, Björk, jo žodžiai skambėjo filme „Šokėja tamsoje“ („Dancer in the Dark“), o šiemet Kanų festivalyje buvo pristatytas filmas ,,Dýrið“ (angl. pavadinimas „Lamb“), sukurtas pagal jo ir debiutuojančio režisieriaus Valdimaro Jóhanssono scenarijų.

Ilze Burkovska Jacobsen susitikime dalyvaus gyvai. Ši jau daugelį metų Norvegijoje gyvenanti režisierė kartu su vyru yra įsteigusi kino kompaniją „Bivrost film“, sukūrusi 8 dokumentinius filmus ir 5 dokumentinius serialus. 2019-aisiais jos animacinis dokumentinis serialas apie vaikų seksualinį išnaudojimą „My Body Belongs to Me“ („Mano kūnas priklauso man“) pelnė „Emmy“ apdovanojimą, o kitais metais autobiografinis animacinis filmas „My Favourite War“ („Mano mėgstamiausias karas“) apie autorės vaikystę sovietų okupuotoje Latvijoje buvo apdovanotas Tarptautinio Ansi animacinio festivalio Contrechamp prizu, o vėliau pelnė ir daugybę kitų kino festivalių apdovanojimų.

Renginį ves Anna Estera Mrozewicz (Poznanės universitetas) ir Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė (Vilniaus universitetas). 

Renginį remia Islandų literatūros centras (Miðstöð íslenskra bókmennta) ir Norvegijos Norvegijos aukštojo mokslo tarptautinimo ir kokybės plėtros direkcija (DIKU). Renginio partneris – Go Vilnius.


Pokalbis vyks anglų kalba be vertimo rugpjūčio 4 dieną, 18:00 – 19:30 val. (prašome ateiti anksčiau, nuo 17:45), Mažojoje auloje, Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose (Universiteto g. 3, Vilnius). Norinčius dalyvauti prašome užsiregistruoti čia, būtina turėti galimybių pasą. Daugiau informacijos apie konferenciją ,,Atminties kultūra Skandinavistikoje“ galima rasti čia.

Ilze Burkovska

Nuotraukoje – Ilze Burkovska Jacobsen.

Liepos 27-30 d. kviečiame bendruomenę į „Maudučio“ ir Platelių dvaro sodybose vyksiantį XVI-ąjįakademinį vasaros seminarą Literatūros salos. Dalyvių registracija su nakvyne ir maitinimu jau baigta, bet paklausyti pranešimų ir diskusijų kviečiami visi susidomėjusieji.

Programa >

Kodėl Jono vardas, atrodo, kaip buvo populiarus, taip, ko gero, pergyvens dar ne vieną kartą? O kodėl Viktorijos vardas, taip sužibėjęs vienu metu, dabar toli gražu neprasimuša į populiariųjų sąrašus? Gal taip netrukus nutiks ir Mato bei Sofijos vardams? Kas apskritai nulemia vardų madas ir kaip savo vaikus vis tik linkę vadinti lietuviai? Atsakymus į visus šiuos klausimus turi ne vienus metus lietuvių vardus tyrinėjanti Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorė Daiva Sinkevičiūtė. Skaitykite interviu >

Kamile PavydyteLiepos 6 d. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Vokiečių filologijos studentė Kamilė Pavydytė buvo įvertinta LR Prezidento Antano Smetonos stipendija, skirta gabiems jaunuoliams. Mergina šį paskatinimą vadina didele motyvacija toliau mokytis, gilintis ir tirti vokiečių kalbą. Nors Kamilė prisipažįsta, kad vokiečių kalba yra ne vienintelė jos aistra. „Mano hobis nuo seno yra užsienio kalbų mokymasis, jau kelis metus mokausi estų kalbos ir tobulinu italų kalbos žinias, dažnai pradedu mokytis kokią nors naują užsienio kalbą, bet vis grįžtu prie šių dviejų“.

Studijuojate vokiečių filologiją VU Filologijos fakultete. Kas Jus paskatino šalia vokiečių filologijos studijų aktyviai įsitraukti į mokslinius tyrimus – dalyvauti projektuose, skaityti pranešimus studentų konferencijose. Kodėl ši veikla Jums yra svarbi?

Iš tikrųjų įsitraukiau į mokslinę veiklą visai netikėtai – antrame kurse vieno su vokiečių filologija nesusijusio pasirenkamojo dalyko atsiskaitymui parengiau pranešimą apie graikų kilmės žodžius vokiečių kalboje. Po pristatymo sulaukiau kritikos, kad nors pranešimas buvo detalus ir išsamus, jis buvo monotoniškas ir struktūra labiau priminė konferencinę. Šiuos žodžius priėmiau tiesiogiai ir, dėstytojų pastūmėta, nusprendžiau 2020 metais pirmą kartą sudalyvauti Vokiečių filologijos katedros rengiamoje studentų germanistų konferencijoje.

Įstojusi į vokiečių filologijos studijas greitai supratau, kad man labai įdomu analizuoti, bandyti nuo pagrindų suvokti įvairius vokiečių kalbos aspektus, ypač kalbotyros srityje. Anksčiau labai domino ir etimologija, dabar teko susidurti su man nauja ir be galo įdomia elektroninės leksikografijos sritimi. Mokslinė veikla man svarbi dėl to, kad bent kažkiek galiu prisidėti prie šios kalbos tyrimų ar naujų mokslinių įžvalgų.

Kodėl pasirinkote studijuoti Vokiečių filologiją? Kuo šios studijos Jus patraukė?

Vokiečių filologiją pasirinkau studijuoti dėl to, kad mokykloje man sekėsi ir išties domino kalbos – gimtoji lietuvių, taip pat ir anglų, vokiečių. Nors vokiečių kalbą buvau mokykloje pasirinkusi nuo šeštos klasės, ja išties susidomėjau ir pradėjau papildomai savarankiškai plėsti žodyną nuo dešimtos klasės. Paskui pradėjau galvoti, kur galėčiau studijuoti, pasidomėjau Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos studijų programa ir pagalvojau: „Kodėl gi nepabandžius?“ Sudomino ir studijų apraše nurodyti literatūros, kalbotyros seminarai, ir tai, kad buvo galimybė pasirinkti ir nebūtinai su pagrindine studijų kryptimi susijusius pasirenkamuosius dalykus.

Ką Jums asmeniškai reiškia LR Prezidento Antano Smetonos vardinė stipendija ir tai, kad ją laimėjote?

Ši stipendija man yra išties didelis įvertinimas už mano studijų įdirbį. Sužinojusi, jog ją laimėjau, buvau labai maloniai nustebinta. Toks pastebėjimas man yra kaip didelė motyvacija toliau mokytis, domėtis, dirbti ir tirti.

Kur save matote po kelerių metų? Kokie Jūsų studijų ir mokslinės veiklos planai?

Gavus bakalauro diplomą, norėčiau toliau tęsti magistro studijas Vilniaus universitete, matyt, Filologijos fakultete. Nors studijos ir nėra lengvos, jos man yra labai vertingos ir svarbios, studijų dėka augu kaip asmenybė.

Beje, neseniai teko porą mėnesių dirbti vokiečių kalbos mokytoja vienoje mokykloje, o tai man buvo didelis ir džiugus atradimas – niekada negalvojau ir neplanavau, kad kada nors susidursiu su pedagogikos sritimi.

Ką aktyvi studentė ir mokslininkė veikia laisvalaikiu, gal turite kokių nors ypatingų pomėgių?

Mano didžiausias hobis jau nuo seno yra užsienio kalbų mokymasis, jau kelis metus mokausi estų kalbos ir tobulinu italų kalbos žinias, dažnai pradedu mokytis kokią nors kitą užsienio kalbą, bet vis grįžtu prie šių dviejų. Be galo mėgstu keliauti, ragauti įvairių pasaulio virtuvių valgius, neseniai pamėgau ir pati gaminti. Taip pat domiuosi menu ir mėgstu lankytis parodose.

Ko palinkėtumėte savo kolegoms studentams ir tiems jauniems žmonėms, kurie šiuo metu dar tik svarsto, kur stoti?

Palinkėčiau labai gerai įsiklausyti į save ir užduoti sau klausimą – ko AŠ noriu? Reikia sekti savo širdimi ir pomėgiu, nesvarbu, ką sako kiti (dažnai vis girdžiu aplinkoje, kad viena ar kita studijų kryptis yra „neperspektyvi“, „per sunki“, „joje per didelė konkurencija“ ir panašiai). Reikia nepamiršti, kad visa tai darote dėl savęs ir studijos yra indėlis į save kaip žmogų, asmenybę, individą. O gyvenimas, matyt, viską sudėlios į savo vėžes ir galiausiai atsidursite ten, kur turėjote atsidurti, bent aš tuo iš širdies tikiu.

Dr. Erikos Jasionytės-Mikučionienės lectio ultima absolventibus

Mieli absolventai!

Džiaugiuosi galėdama sveikinti Jus, susirinkusius į paskutinę šių mokslo metų paskaitą!

Įprastai savo paskaitose dėstomąją medžiagą sieju su naujesniais savo tyrimais. Šiandien kai kuriuos savo naujesnių tyrimų aspektus susiesiu su palinkėjimais Jums – Vilniaus universiteto absolventams, atviriems bei aktyviems kalbos vartotojams ir individualios kalbėtojo gramatikos kūrėjams. Taigi, labai trumpai pakalbėkime apie kalbėtojo gramatiką ir apie tai, kad iš esmės kalbėtojo gramatika susideda iš mažų bei struktūriškai primityvių dalelių, reikšmingai prisidedančių prie kalbėtojo vaidmens, arba kalbėtojo pozicijos, kūrimo.

Kaip gerai žinote, gramatika – tai žodžių, žodžių junginių ir sakinių sandara, lemianti vienos ar kitos kalbos savitumą. Gramatiniai elementai yra privalomi: mes juos vartojame tam, kad mūsų ištarti sakiniai būtų gramatiški. Vis dėlto XX a. antroje pusėje pradėta akcentuoti, kad vien gramatinės kompetencijos nepakanka, kad kalbos vartojimą sąlygoja vienokia ar kitokia priežastis ar kalbėtojo išsikeltas tikslas. Taip radosi funkcinės kalbõs (kartu ir gramatikos) teorijos, kurios kalbą traktuoja kaip komunikacijos priemonę ir kurių objektas – komunikacinės kalbėtojo kompetencijos, t. y. žinios, reikalingos sėkmingai komunikacijai, taip pat ir kalbėtojo intencijos, kuriomis remiasi pagrindinės kalbos funkcijos. Sekant funkcinėmis teorijomis, teigiama, kad gramatika nėra izoliuota: kalbama apie tiesioginę tarpusavio sąveiką tarp gramatikos ir to, kaip konkrečiõs kalbos vartotojai suvokia, konceptualizuoja pasaulį, tarp gramatikos ir kalbinio konteksto, t. y. diskurso, tarp gramatikos ir diskurso kūrėjų, t. y. pašnekovų, bendriau – tarp gramatikos ir sociumo. Būtent dėl kalbinės minties raidos studijų metu – ir bakalauro, ir ypač magistro studijų lygmeniu – kalbėjote ne tik apie sisteminius gramatikos dalykus, bet ir apie tai, kaip gramatikos reiškiniai bei gramatiniai elementai galėtų būti aprašomi ir aiškinami atsižvelgiant į aktualų kalbos vartojimą, į platesnį – tekstinį, situacinį bei kultūrinį – kontekstą.

Funkcinės gramatikos rėmuose atsiradusioje ir pastaruoju metu populiarėjančioje diskurso gramatikoje kalbėtojo vaidmuo dar labiau sustiprinamas: kalbėtojas sprendžia ne tik, ką sakyti, bet ir kaip pasakyti. Ir gramatika, ir žodynas, kuriais kalbėtojas naudojasi bendraudamas, remiasi jutimine ir pažintine patirtimi, taigi tampa svarbūs socialiniai ir individualūs – individualaus kalbėtojo – gramatikos bei žodyno aspektai. Kalbėtojo gramatikai priklauso ne tik privalomi, pačiõs kalbos sistemos reikalaujami ir nuo kalbėtojo valios nepriklausantys elementai, bet ir neprivalomi, nuo kalbėtojo valios priklausomi, bet, kalbėtojo požiūriu, tam tikroje kalbinėje situacijoje būtini. Keliu ir ginu tezę, kad mums, kalbėtojams, kuriantiems savo gramatiką ir perteikiantiems savo poziciją, itin svarbūs maži, struktūriškai paprasti, iš pirmo žvilgsnio gal net atrodantys ir visai menkaverčiai elementai, lietuvių lingvistikoje įvardijami mažybiniu terminu dalelytės, tokios kaip lietuvių kalbos gal, net, tik, tegu, lai ir daug daug kitų, kurios nėra sakinio propozicinio turinio, atspindinčio realybę, dalis, bet kurios nuspalvina propozicinį turinį įvairiomis spalvomis ir atspalviais.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, iki maždaug XX a. vidurio dalelyčių „reputacija“ nebuvo geriausia: šie maži žodelyčiai lingvistų buvo vertinami kaip perteklinės, bereikšmės kalbos raiškos priemonės, neprisidedančios prie kalbos informatyvumo. Ir tik vėliau „pertekliniai“, „bereikšmiai“ žodeliai pateko į lingvistų akiratį ir iki šių dienų susidomėjimas jais (ypač kalbėtojo kuriamame diskurse) yra itin išaugęs. Kaip tvirtina norvegų kalbininkė Karja Borthen, iš tikrųjų dalelytės yra kur kas geresnės nei jų „reputacija“, ir tai yra daugiau nei vien tik paprasti žodžiai.

Tipiška dalelyčių vartojimo terpė – sakytinės kalbos registrai. Dalelytės sakytiniam diskursui suteikia įvairiopų prasminių atspalvių: apibendrintai tariant, jos signalizuoja kalbėtojo poziciją, ar kalbėtojas yra užtikrintas dėl to, apie ką kalba, ar ne, ar jaučia teigiamas ar neigiamas emocijas, ar klausytojas žino ar bent nujaučia, apie ką kalba kalbėtojas, ir pan. Negana to, vartojant dalelytes, atskleidžiamas kalbėtojo identitetas: vienokios dalelytės gali būti būdingos jauniems, ką tik baigusiems universitetą žmonėms, kitokios – vyresnio amžiaus žmonėms, vienokios – vyrams, kitokios – moterims. Kitaip tariant, dalelytės – svarbi kalbėtojo gramatikos dalis, padedanti formuoti kalbėtojo poziciją.

Remdamasi lietuvių kalbos dalelyčių tyrimais, galiu teigti, kad kalbėtojo vaidmeniui atskleisti svarbios bent kelios dalelyčių grupės, kurios bus aktualios ir Jums, aktyviems kalbėtojo gramatikos kūrėjams. Pirmoji grupė – tokios dalelytės, kurios signalizuoja kalbėtojo požiūrį į realybę, taip pat ir kalbėtojo valią, norus, silpnus ar stiprius pageidavimus, dar kitaip vadinamos modalinėmis dalelytėmis. Vienomis modalinėmis dalelytėmis ką nors tvirtiname (taip) arba neigiame (ne), ko nors klausiame (ar, argi) arba kuo nors abejojame (gal, galbūt), dar kitomis ko nors geidžiame, linkime arba ką nors skatiname (te, tegul, lai). Taigi, mieli absolventai, linkiu nebijoti abejoti, aiškintis, ieškoti ir atrasti. Darydami prielaidas, būkite taktiški ir atsargūs, remkitės tikimybės laipsniais nuo abejonės iki visiško įsitikinimo. Kaip žinote, neretai realybės vertinimas priklauso nuo požiūrio: prireikus keiskite požiūrio poliariškumą iš neigiamo į teigiamą. Jei kas nors atrodys veik ar visiškai neįmanoma, tebūna Jums tai nesunkiai įveikiama.

Antroji grupė – tos dalelytės, kurios paryškina, pastiprina, pabrėžia kalbėtojo žodžių reikšmingumą, emocionalumą, ekspresyvumą, kitaip vadinamos pabrėžiamosiomis, arba stiprinamosiomis, dalelytėmis (tokios kaip gi, net, tik ir pan.). Šias dalelytes vartojame kalbėdami apie ypatingus, išskirtinius ar vienetinius dalykus. Įdomu, kad priklausomai nuo kalbėtojo intencijų, pabrėžiamosios dalelytės gali atlikti ir priešingą – švelninamąją funkciją: pavyzdžiui, į klausimą Ar gali man šį dalyką paaiškinti? galima atsakyti pavartojant dalelytę net: Net nežinau, taip siekiant sušvelninti neigiamą atsakymą, pridengti tikrąją – nežinojimo – poziciją ir būti mandagiems. Taigi, linkiu, kad gyvenime įžvelgtumėte net ir mažiausių dalykų reikšmingumą, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tik maži pasiekimai, Jūsų pačių ir aplinkinių būtų vertinami kaip net labai dideli ir prasmingi laimėjimai. Kurkite konstruktyvų santykį su pašnekovu, kai reikia, pabrėžkite savo poziciją, o kai reikia – ją sušvelninkite.

Galiausiai svarbios tokios dalelytės, kuriomis kalbėtojas atspindi savo kalbos struktūrą, pokalbio su pašnekovu kūrimo žingsnius: vienomis dalelytėmis pradedame pokalbį (na, tai ir pan.), kitas siejame su pokalbių plėtojimu, t. y. jomis parodome naujos temos įvedimą arba grįžimą prie ankstesnės temos (štai, va ir kt.), tiksliname ankstesnius pasakymus arba ieškome tikslesnio žodžio norėdami ką nors apibūdinti (ten, dabar, šita ir kt.), galiausiai, dar kitomis dalelytėmis užbaigiame, apibendriname pokalbį (pavyzdžiui, dalelytė na ar sudėtinė dalelytė tai va ir pan.). Tad linkiu, kad būtumėte struktūruoti ir nuoseklūs kalbėtojai, saviti individualiosios gramatikos sudedamųjų dalių kūrėjai, kad gyvenime, kaip ir kalboje, mažos detalės bei akimirkos įneštų įvairiabriaunio turinio ir dėliotųsi į darnią visumą.

Na, o dabar, dėdami studijų pabaigos tašką, keliaukite mažais žingsneliais į sėkmingą ateitį – į žvaigždes!

Dr. Giedriaus Tamaševičiaus lectio ultima absolventibus: „Raidė užmuša – dvasia atgaivina“

Brangūs Vilniaus universiteto bakalaurai ir magistrai,

kai dirbi iš namų ir į paskaitas tenka jungtis nuotoliniu būdu, vienas iš svarbesnių klausimų tiek studentui, tiek dėstytojui – ką apsirengti.

Galiu prisipažinti, kad mane per šiuos metus ne kartą gelbėjo mėlynas Fakulteto džemperis. Vieną dieną atidžiau įsižiūrėjau į jį puošiantį mūsų fakulteto herbą, jį matome ir Fakulteto vėliavoje.

Herbo centre – atversta knyga. Ant jos padėtas senovinis raktas, o atverstuose puslapiuose perskaitome lotynišką sentenciją: Littera occidit. Spiritus vivificat. Raidė užmuša – dvasia atgaivina.

Apie sentenciją pakalbėsime šiek tiek vėliau. Pradėkime nuo atverstos knygos ir rakto simbolių – juos neabejotinai galima susieti su daugeliu patirčių, kurių įgijote studijuodami Vilniaus universitete.

Svarbiausia iš jų  – tai atradimų džiaugsmas. Prisiminkime, regis, tokius tolimus pirmuosius studijų metus. Per juos numatyta nemažai įvadinių kursų, pirmą kartą atsiverstų knygų, pilnų naujų sąvokų, teorijų ir idėjų. Kiekvienas šių įvadinių kursų – tai raktas, atrakinantis duris į kokį nors prieangį, už kiekvieno iš jų – įdomiausi lingvistikos, literatūros, vertimo, tarpdisciplininių tyrimų pasauliai.

Per tolesnius studijų metus kiekviena ir kiekvienas išsprendėte ne vieną keblų akademinį galvosūkį, kol atsirinkote, kurį iš tų pasaulių verta pažinti labiausiai.

Su ypatingu raktu galime palyginti ir daugelio per šiuos metus išmoktas kalbas.

Žinau, kad ir dėstytojai kiekvienus baigiamųjų darbų gynimus pasitinka su nuostaba dėl studentų nueito kelio – nuo tarties keblumų ir nerangių dialogų apie laisvalaikį pirmaisiais studijų mėnesiais iki frazeologijos išmanymo, rimtų vertimo iššūkių ir solidžių diskusijų su gimtakalbiais oponentais ginant baigiamuosius darbus.

Žinoma, vien pramokti kalbą, jos gramatiką neužtenka – juk tai tik raktas į kitos šalies visuomenę. Ją pačią reikia perprasti, aptikti esminius kultūrinius kodus, kuriuos būtina išmanyti, į kuriuos referuojama tiek kasdieniuose pokalbiuose, tiek politiniuose debatuose. Neabejoju, kad ir šiuo keliu jūsų nemažai nukeliauta.

Kaip tai yra svarbu, net ir santykiuose tarp tokių vieni kitus gerai pažįstančių kaimynų kaip danai ir švedai, sužinojau neseniai užsukęs į Danijos ambasados Stokholme internetinę svetainę. Čia, skiltyje, skirtoje danų verslininkams, ketinantiems susitikti su partneriais Švedijoje, tiesiai šviesiai sakoma, kad danų humorą, kuris remiasi saviironija ir dažnai yra suprantamas klaidingai, derėtų vartoti laikantis atsargumo. Kitaip tariant, tik nebandykite juokauti svarbių derybų metu, liksit nesuprasti, o juokelius verčiau pasilikite vakarienei.

Kaip kitą kultūrinio išmanymo reikalaujantį pavyzdį norėčiau paminėti skandinavistikos studentams pažįstamą ir Skandinavijos šalyse ypatingu būdu veikiantį garsųjį Jantės įstatymą. Tai dešimt tezių, paimtų iš danų rašytojo Akselio Sandemoses romano „Pabėgėlis suka ratais“. Knygoje šiais įsakymais besivadovaujanti pilka paprastų žmonių  masė užsipuola tuos, kurie neatitinka vidutinybėms priimtinų normų. Pasinaudosiu prieš keletą metų jūsų kolegų danų kalbos studentų atliktu vertimu ir pacituosiu keletą Jantės įsakymų: Nemanyk, kad esi kažkas. Nemanyk, kad mums prilygsti. Nemanyk, kad žinai daugiau už mus. Nemanyk, kad esi daugiau nei mes. Nemanyk, kad esi kam tikęs. Nemanyk, kad gali mus ko nors išmokyti.

Danijoje šį sąrašą pirmą kartą pamačiau dailiai įrėmintą ir pakabintą vienos didelės įmonės vadovo kabinete. Paaiškėjo, kad tai dovana, kurią bendradarbiai jam įteikė drauge su gėlėmis pirmąją darbo dieną.

Jei skandinavų kultūroje tai reiškia tiesiog šmaikštų kolegišką priminimą, kad būdamas vadovu, tu neišpuiktum, neiškeltum savęs virš kitų, kitaip tariant pats nepradėtum taikyti Jantės įsakymų kolegų atžvilgiu.

Akivaizdu, kad kitos kultūros aplinkoje, kurioje vadovų gebėjimas pažvelgti į save su ironija anaiptol nėra pageidaujama kompetencija, tam dailiam rėmeliui ant sienos nebūtų palikta vietos.

Universiteto alumnai jums taip pat paliudytų, kad esminių kultūros kodų išmanymas neabejotinai praturtina kiekvieną ir atveria nemažai karjeros galimybių – jau dabar jums tampant ambasadoriais – tiesa neoficialiais, bet nemažiau svarbiais – atstovaujančiais Lietuvai, pavyzdžiui, Švedijoje, ar Vokietijai, Lenkijai – Lietuvoje.

Galiausiai, nemažiau svarbu ir tai, kad išmokę naudotis kitų kalbų ir kultūrų pažinimo raktu gebate kitomis akimis pamatyti į savo pačių visuomenę, neužsimiršti, kad pasaulis nesiriboja vien mūsų vietine ančių bala. Juk būtent taip garsiojoje Anderseno pasakoje ką tik išsiritusiems ančiukams sakė išmintingoji mama antis.

Na, o dabar sugrįžkime prie mūsų sentencijos: Littera occidit. Spiritus vivificat. Raidė užmuša – dvasia atgaivina.

Nežinau aplinkybių, kuriomis būtent šie žodžiai buvo parinkti Fakuleto herbui, tačiau sunku nepripažinti jų jėgos.

Šių žodžių autorius – I amžiuje gyvenęs Paulius iš Tarso – didysis krikščionybės skleidėjas, dar vadinamas ir tautų apaštalu. Būtent jo kelionės, laiškai ir ypač asmenybė lėmė, kad krikščionybė išplito visame Romos imperijos pasaulyje. Minėtą citatą skaitome Naujajame Testamente, Antrajame laiške Korinto bendruomenei.

Raidė čia nurodo Mozės įstatymą – su Izraelio tauta Dievo sudarytą Senąją Sandorą, o Dvasia – tai Dievo veikimas per Jėzaus Kristaus Naująją Sandorą, atnaujinusią ir pakeitusią Senąją.

Aklą įstatymo raidės laikymąsi Naujajame Testamente reprezentuoja fariziejai. Aiškumo dėlei, trumpai priminsiu bene ryškiausią evangelinį palyginimą – apie fariziejaus ir muitininko maldą. Pirmasis išdidžiai stovi šventyklos priekyje, mėgaujasi savo pasiekimais ir dėkoja Dievui, kad nėra toks, kaip antai tas nusmurgęs muitininkas. O antrasis, susigūžęs kamputyje mušasi į krūtinę, pripažindamas padarytas klaidas ir nepakeldamas galvos tyliai kartoja prašymą pasigailėti.

Pagal įstatymo raidę teisus yra pirmasis, o antrasis – vertas vien pasmerkimo. Tačiau išteisinimo – to atgaivinimo dvasia – sulaukia būtent jis, o ne pasipūtėlis teisuolis.

Raidės laikymasis iki šiol siejamas su priešinimusi naujovėms, kitoniškumo, bet kokio neatitikimo normai smerkimu, slepiantis po gausiais reglamentais ar normomis, lydimu veidmainystės, klastos, manipuliacijų ir dvigubų standartų.

Tuo tarpu kalbant apie elgesį pagal dvasią, tikimasi empatijos, kai su atjauta atsižvelgiama į unikalų kiekvieno žmogaus atvejį, nebijoma koreguoti esamos tvarkos ir atsinaujinti.

Dvasia atgaivina, kai sprendimai priimami vadovaujantis išmintimi, turint kantrybės ir išlaikant ramybę.

Jau artėdamas prie pabaigos, šią temą pratęsiu keliomis mintimis apie humorą. Juk įvairiais laikais būtent juokas suveikdavo kaip puiki gaivinančios dvasios atsvara prieš visu svoriu slegiančios raidės ribotumą. Dar kartą atsigręžkime į danų humoro tradiciją.

Kodėl būtent danų? Tam yra daug priežasčių. Visų čia neišvardinsiu. Tik pasakysiu tai, ką taikliai yra pastebėjęs danų rašytojas Villy Sørensenas, kad humoras graikų kalba (o būtent iš jos yra kilęs šis žodis) reiškia drėgmę.

Kadangi Danijos klimatas yra labai drėgnas, vadinasi, humoristams rastis čia sąlygos yra itin palankios, kaip, beje, ir Lietuvoje.

Viename iš daugelio ironiškų tekstų, parašytų prieš ketvirtį amžiaus vienai humoristinio pobūdžio enciklopedijai,  Sørensenas lygina ironijos ir humoro apraiškas. Čia pasitelksiu keletą šio teksto minčių, iš kurių atpažinsime, kad ironija – artimesnė užmušančiai raidei, o humoras – atgaivinančiai dvasiai:

Kalbėdamas ironiškai žmogus, nepasako tiesiogiai, ką iš tiesų mano, o humoristas – savo nuomonei ypatingos reikšmės nesuteikia.

Jei ironikas aplinkinių atžvilgiu laikosi distancijos ir jaučiasi esąs protingesnis, tai humoristui – pažįstamas žmogaus silpnumas ir trapumas.

Jei ironiją lydi pašaipi visažinio šypsena, tai humorą – nuoširdus juokas.

Mažasis humoras, kurį galima vadinti ir humoro jausmu, – tai tiesiog komiškumo pojūtis.

Tuo tarpu didesniam humorui ne mažiau būdingas ir tragiškumo arba žmogaus tragikomiško ribotumo pojūtis.

Tie, kurie nepripažįsta šio ribotumo, tampa lengvu ironijos grobiu. Kaip antai, višta ir katinas iš pasakos apie Bjaurųjį ančiuką, kurie visada sakė: „Mes ir pasaulis!“ („jie mat manė, kad atstoja pusę pasaulio, ir dar geresniąją“).  

Galiausiai galima sakyti, kad ironija – tai įžvalga į kitų ribotumą, saviironija – į savo paties ribotumą, o humoras – apskritai į žmogaus ribotumą.

Apibendrindamas danų rašytojo žodžius nuo savęs pridursiu baigiamąjį palinkėjimą – svarbiausia atsirinkti, kada ir kuo pasinaudoti. Tikiu, kad per tuos universitete praleistus metus jūs puikiai išmokote ir šio meno. Kitaip tariant, išsinešate ir šį raktą.

O geriausias dalykas iš visų paminėtų – tai prisiminti, kad Universiteto dvasia visuomet atgaivina.

Tesitęsia jūsų augimas! Vivat Academia!

Šių metų birželio 28 d. vykusios Filologijos fakulteto diplomų teikimo ceremonijos metu tradiciškai nuskambėjo absolventų kalbos. Dėl pandeminės situacijos absolventams diplomai buvo teikiami dviem srautais, tad ir kalbos buvo dvi: pirmajame sraute kalbą sakė Lenkų filologijos bakalaurė Karolina Slotvinska, antrajame – Klasikinės filologijos bakalauras Simonas Baliukonis. Abiem absolventams buvo įteikti Magna cum laude diplomai.


Karolinos Slotvinskos žodis:

Gerbiamas Rektoriau, gerbiama Dekane, Prodekane, mieli dėstytojai, studentai, artimieji, svečiai ir visa universiteto bendruomene,

nepaprastai džiaugiuosi galėdama šią iškilmingą dieną tarti sveikinimo (ir padėkos) žodį. Ir nepaprastai džiaugiuosi galėdama jį tarti gyvai! Baigiamuosius darbus apsigynėme virtualiai, tačiau širdis džiaugiasi, kad šiandien galime vienas kitą pamatyti, sutikti, vienas kitam nusišypsoti nebe iš ekranų, o žiūrėdami vienas kitam į akis, kurios juk atskleidžia tikrąjį sielos pasaulį, tikrus jausmus. Praeitais metais netikėtai užklupusi, bet iki šiol užsitęsusi pandemija tikriausiai visus mus privertė iš naujo permąstyti vertybes, bandyti iš naujo suvokti mus supantį pasaulį. Tačiau svarbiausia – tikiu, kad supratome, kokie esame vieningi, kad išties galime įveikti visus iššūkius. Kartu. Ačiū visai bendruomenei už kiekvieną padrąsinimą, ištiestą pagalbos ranką, kad ir virtualią, ačiū visiems dėstytojams ir ypatingai baigiamųjų darbų vadovams už tikrų tikriausią atsidavimą.

Kartu su mokslo kokybe visus šiuos metus (na, beveik visus) nuostabias sąlygas tobulėti kūrė taip pat ypatingai jaučiama neįprasta VU Filologijos fakulteto vietos dvasia, vadinamasis genius loci. Istoriniai kiemeliai, įkvepiančios freskos, paslaptingi koridoriai, kuriuose tiek priklaidžiota, visada mūsų laukiantis, mus pasitinkantis miegalius Filologyno katinas Vincas... Kartą tam tikros čia vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos metu, lydėdama vieną žymią užsienio mokslininkę, visai nenustebau, kai ši, stabtelėjusi prie Šv. Jonų bažnyčios, šiame Didžiajame kieme, svajingai pasakė, kad tai yra vienas gražiausių universitetinių kiemų visame pasaulyje. O mums šiandien būtent šiame bene gražiausiame ir jaukiausiame kieme bus įteiktas ketverių ar dviejų metų malonaus vargo įrodymas.

Tegul šis diplomas – bet ne pats popierius ir vienokia ar kitokia jo spalva, bet būtent tas jausmas, kuris lydės jį atsiimant, būna stipriausias padrąsinimas tikėti savo jėgomis tolesniame kelyje, tegul tai būna motyvacija nesustoti, siekti naujų aukštybių net tik karjeros kelyje, bet ir mūsų, kaip asmenybių, tobulėjime.

Visada tai pabrėžiu ir šiandien to linkiu Jums – iš asmeninio žodyno išsibraukti žodį „neperspektyvu“, kuris, deja, pastaruoju metu yra toks madingas, kai kalbama apie filologijos studijas. Kad ir kaip patetiškai ar gal romantiškai skambėtų, tačiau širdis tikrai žino geriau. Aš tuo visada tikėjau ir tikiu. Tikiu, kad esant norui visada atsiranda ir galimybės. Lietuvoje jų tikrai nemažai, manau, studijos šiame universitete mus tuo įtikino. Ir toliau būkite atviri iššūkiams, nebijokite ieškoti ir vis atrasti. Nesvarbu, ar tolesnėse magistrantūros ar doktorantūros studijose, ar naujame darbe. Nesvarbu, ar tas darbas bus tiesiogiai susijęs su Jūsų baigtomis studijomis, ar – iš pažiūros – ne. Juk kalba yra visur. O mes esame jos puoselėtojai, sergėtojai, mes ją per visus šiuos metus taip prisijaukinome, todėl ir toliau tuo dalinkimės bei skleiskime jos svarbą. Carpe diem! Sėkmės.

Uniwersytet Wilenski Polonistyka absolwenci studenci Centrum UV 1033

Fot.: Joanna Bożerodska


Simono Baliukonio žodis:

Gerbiamas Rektoriau, gerbiama Dekane, miela fakulteto bendruomene, mieli svečiai,

atrodo, kad filologija, nors ir ne vienintelė tokia, yra ypatingai linkusi kreipti ad universitatem. Juk įvairių tekstų studijos čia visai nepastebimai tampa tuo pačiu ir istorijos, kultūros tyrinėjimais, kalbotyros metodai kartais panėši į tiksliųjų mokslų, o esminiai teksto prigimties klausimai yra filosofiniai. Tad ir į mano mintis šiandien skverbiasi ne tiek konkretybės, kiek universitas per se ir jo natura.

Kaip pirmasis literatūros teorijos objektas yra jos objektas, taip ir mūsų pirmoji ir tuo pačiu nuolatinė užduotis yra universiteto pažinimas. Pradėtas tyrinėti prieš ketverius ar šešerius metus, universitetas ilgai netrukus atsiskleidė esantis kur kas sudėtingesnis nei buvo galima numanyti. Mat universitetas yra tam tikra įtampos teritorija, o bandymas suprasti tiek jį, tiek save jame – nuolatinis aukso vidurio ieškojimas.

Įžengęs į universitetą pirmiausia patyriau, kad čia esu kviečiamas ieškoti vidurio kelio tarp individualaus, absoliučiai nesuvaržyto pažinimo bei pasitikėjimo autoritetu. Juk studijų tikslas yra ugdyti savarankišką asmenybę, tačiau stokodama savojo vedlio žinijos ir klausimų pasaulyje siela nesunkiai pasimeta. Šio laviravimo tarp savarankiškumo ir kliovimosi autoriteto patarimais praktinę išraišką kaip tik neseniai patyrėme rašydami baigiamuosius darbus. Tačiau, kolegos ir bičiuliai, argi ne svarbiau yra tai, kaip šis laviravimas keitė mus pačius? Viena vertus, jis įkvėpė kiekvienai asmenybei reikalingo skepsio, kita vertus mokė ne mažiau svarbaus pasitikėjimo bei kūrė asmeninį santykį.

Pastarasis santykis universitete mezgėsi ne tik tarp mokytojo ir mokinio, bet ir tarp kolegų. Tačiau ir čia teko patirti savotišką įtampą tarp individualumo ir bendruomeniškumo. Vieną vertus, be asmeninių kiekvieno bendruomenės nario studijų pati bendruomenė patiria žalą nelyginant kūnas, kai paralyžiuojami jo nariai. Kita vertus, individualūs ieškojimai čia ypatingi tuo, kad klesti būtent dėl kolegiškumo. Puikiai pamename tas vienišas valandas MKIC‘e ar namuose. Tačiau buvimą čia visų pirma simbolizuoja bendraminčių ir kitaminčių diskusijos ištikusios tiek šiuose kiemeliuose, tiek ir prisėdus kavinėje ar bare. Diskusijos, kurios ne tik lydėdavo pertraukas, bet ir netikėtai užsitęsdavo, kai užsidarius bibliotekai išnirdavom po žvaigždėtu Vilniaus dangumi.

Nemažesnių dilemų patirta ir praktiniame studijų lygmenyje. Universitetas per šiuos metus ne kartą pasireiškė galvos skausmu renkantis studijų dalykus ir papildomai dienotvarkėn spraudžiant neoficialius seminarus. Iš pradžių maniau tai esant savotiška pirmųjų kursų liga, kai dar neišryškėjęs studijų profilis lenkia prie pernelyg įvairios dalykų pynės. Tačiau dabar atrodo, kad tai yra šiandienos universitetą nusakanti itin svarbi įtampa tarp horizontalaus ir vertikalaus pažinimo.

Jei nevaržytų laikas, universitetą toliau būtų galima apmąstyti kaip įtampą tarp intelekto ir dorybių ugdymo, tarp laisvės ir disciplinos, tarp autonomiškumo ir įsišaknijimo visuomenėje, galiausiai, tarp savumo ir kitoniškumo. Būtų šaunu, jei baigdami studijas galėtume drąsiai pasakyti atradę, kas gi yra universitetas ir kaip spręsti minėtas įtampas. Deja, svarstymą vainikuoja veikiau sokratiška aporija nei tvirtas atsakymas. Ir net laiko rėmai neverti tapti pasiteisinimu – juk šioms paieškoms turėjome ne vienerius metus.

Vis tik, keli dalykai yra aiškūs. Pirmiausia, šios ir panašios skirtys yra ne priešingi poliai, o veikiau skirtingi aspektai, kuriais žvelgiame į savąjį tyrimo objektą. Antra, universitetas kaip įtampos teritorija yra transformuojanti erdvė. Ši erdvė ir konkrečiai mūsasis fakultetas keičia santykį su žosme, moko naujai matyti tekstą. Bet svarbiausia – keičia mus, bandančiuosius pažinti žosmę. Įžengus čia, jau per pirmuosius semestrus belieka užsisegti saugos diržus idant išlaikytume savastį spartaus kismo aplinkybėmis, o tokio kismo nesant būtina apsidairyti, ar išties supratome, kur atėję.

Dabar norėtųsi užbaigti džiaugsmingai tariant finis coronat opus ir palikti šią erdvę. Dalis mūsų tą ir padarys. Tačiau minėta transformacija ir patirti ieškojimai skatina likti ir tęsti tai, kas pradėta. Tad pasiliekantiems kartu bei nuolat čia esantiems norėčiau palinkėti būtent to – aistringai tirti universiteto prigimtį ir leistis į kismą, kurį teikia logos bei jo pažinimas. O išeinantiems kolegoms linkiu, kad studijų baigimas būtų veikiau formalumas nei atsiskyrimas nuo transformuojančios įtampos teritorijos.

Birželio 27 d. prasidėjo 57-asis tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, truksiantis iki liepos 11 d. Be gausybės renginių, festivalyje bus įteiktos ir įvairios premijos bei prizai, tarp kurių ir Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Antano Miškinio, Zigmo Gėlės, Dionizo Poškos premijos, taip pat Vilniaus miesto mero premija ir „Poezijos pavasario“ rengėjų premija už geriausią poezijos knygą vaikams. Be premijų, bus įteikti įvairūs prizai – už eseistiką, už lietuvių ir už pasaulio poezijos vertimus, už literatūros sklaidą ir kita.

Birželio 28 d. Rašytojų sąjungos kieme prizas už literatūros sklaidą buvo įteiktas ir Filologijos fakulteto dėstytojai, doc. dr. Audingai Peluritytei-Tikuišienei. Nuoširdžiai sveikiname!

Docentė taip pat dalyvaus ir skaitys pranešimą liepos 8 d. Rašytojų sąjungoje rengiamoje tarptautinėje poetų ir kritikų konferencijoje „Popierinio pasaulio drąsa ir baimė“, kurioje pranešimus skaitys poetai, literatūrologai ir kritikai. Detali festivalio programa >

Sofijos Čiurlionienės premijos laureatu šiemet tapo Vladas Rožėnas, „Intermedialiųjų literatūros studijų“ programos magistras. Premija, įsteigta JAV Vydūno jaunimo fondo, skiriama magistrantams, atliekantiems baigiamųjų darbų tyrimus iš lituanistikos srities, pasižymėjusiems gerais akademiniais pasiekimais ir visuomeniškumu. V. Rožėnas apgynė puikiai įvertintą MA darbą „Kinematografiškumo raiška šiuolaikinėje lietuvių prozoje“, premija pažymėta individuali kūryba ir iniciatyvumas įvairiose srityse.

Prof. Vandos Zaborskaitės premija, skiriama už geriausią magistro darbą iš lietuvių literatūros klasikos, lietuvių (Lietuvos) literatūros istorijos, šiemet įvertinta Justyna Sadovska, „Intermedialiųjų literatūros studijų“ programos magistrė, už baigiamąjį darbą „Atminties naratyvai Stanislovo Moravskio prozoje“. Premiją, įsteigtą prof. V. Zaborskaitės testamentine valia, mecenuoja jos dukra mokytoja lituanistė Virgilija Stonytė.

Sveikiname laureatus!

Premijos bus įteiktos birželio 28 d., pirmadienį, diplomų teikimo ceremonijos metu. Daugiau informacijos apie diplomų teikimus > 

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos