Marvinas Dolhemas. Nuotr. Veslava Sidaravičienė

Nusprendęs studijuoti ir gyventi Vilniuje, prancūzas Marvinas Dolhemas susidūrė su Lietuvą lydinčiais stereotipais. „Kai pirmą sykį pasakiau šeimai, kad važiuosiu į Vilnių, mama domėjosi, ar Vilniuje yra elektra. Močiutė buvo įsitikinusi, kad susikalbėsiu prancūziškai. Vienas senelis galvojo, kad gyvensiu Jugoslavijoje, o kitas – kad Turkijoje. O tai buvo 2018 m. – ne taip jau seniai...“, – prisimena Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros doktorantas. Tokių įsitikinimų atsiranda dėl informacijos stokos – M. Dolhemo teigimu, mokykloje apie Lietuvą nieko nepasakojama. Vis dėlto jis priduria matantis, kad Baltijos šalys yra be galo pažengusios.

„Paryžius turbūt yra vienas lankomiausių miestų pagal turistų skaičių, todėl [organizacijoms – aut. past.] net nereikia ypatingai stengtis – visi ir taip ten važiuoja“, – pripažįsta jis. Lietuvoje įvairios organizacijos rūpinasi miesto turizmo plėtra ir, anot M. Dolhemo, tai veikia. Jaunasis mokslininkas džiaugdamasis pasakoja, kad pažįstami, atvykę į Vilnių, visada nori vėl čia apsilankyti. „Pusbrolis, kuris čia lankėsi prieš dvejus metus, neseniai parašė, kad būtinai turi grįžti – miestas labai gražus“, – teigia pašnekovas.

Paklaustas, kas labiausiai įstrigo pirmą sykį atvykus į Lietuvą, jis išskyrė tris dalykus. Pirmiausia – ramybę, antra – žmonių santykį su savo kraštu. „Žmonės čia mėgsta savo šalį, savo žemę. Prancūzijoje tai sunkiau pastebėti – o čia aiškiai juntama: mes lietuviai, čia mūsų šalis.“ Galiausiai jis pabrėžia ir kalbos aspektą – lietuvių kalbos istoriją.

Vilnius žavi ramybe

Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos alumnas, jau ketverius metus gyvenantis Vilniuje, išskiria esminius Vilniaus ir Paryžiaus skirtumus. Paryžiuje, pasak jo, šiuo metu yra įsikūrę apie du milijonai žmonių, o dirbti ar studijuoti kasdien atvyksta dar keli milijonai. Pagrindinė problema, kad tokiam žmonių skaičiui nėra pritaikyta miesto infrastruktūra. Nors jis pats nėra kilęs iš Paryžiaus, šiame mieste yra studijavęs, todėl prisimena, kaip nuolat vargindavo nuolatinis stresas ir triukšmas. 

Paryžius – didelis, bet kartu ir perpildytas, o Vilniuje kur kas ramiau. „Vilniuje mes turime daugiau erdvės, turime, kur pasivaikščioti. Čia galima ramiai keliauti net naktį“, – tapatindamasis su lietuviais sako mokslininkas. Pasak jo, ir čia atvykstantys draugai nuolat atkreipia į tai dėmesį.

Anot doktoranto, patys prancūzai sako, kad Paryžius nėra visa Prancūzija – tai tarsi atskiras, tarptautinis pasaulis, pilnas užsieniečių. Mieste galima jaustis gerai, jei žinai, kur eiti ir ko vengti – yra vietų, kur saugu, ir tokių, kurias geriau apeiti tam tikru metu. Keliaudamas su drauge jis visada iš anksto suplanuoja maršrutą. Neatsitiktinai prie Eifelio bokšto gausu smulkių prekeivių ir sukčių – jie puikiai žino, kur susitelkia turistai.

Marvinas Dolhemas. Nuotr. Veslava Sidaravičienė

Prieš kurį laiką grįžęs į gimtąjį kaimą pašnekovas pastebėjo, kad per pastaruosius dvidešimt metų viskas smarkiai pasikeitė: anksčiau buvęs gražus ir gyvas, dabar atrodo apleistas, daug kas išnykę. Lietuvoje, jo teigimu, gyventi yra jaukiau ir patogiau.

Dėl šalies M. Dolhemas pradėjo domėtis lietuvių kalba

M. Dolhemas 2018 m. apsilankė Dainų šventėje – ši patirtis paliko didžiulį įspūdį. Būtent tada tyrėjas suprato, kad nori išmokti lietuvių kalbą ir grįžti į Lietuvą. Tačiau bandymai savarankiškai mokytis kalbos nepasisekė – jo turėti vadovėliai pasirodė nepraktiški – ypač trūko paaiškinimų, kaip kirčiuoti. „Gali kalbėti, bet žiauriai blogai skamba. Žmonės dažnai taisydavo mano kirčiavimą“, – prisimena doktorantas. Nors pamažu pradėjo suprasti pavienius žodžius ir reikšmes, taisyklingų sakinių sudaryti dar nepavykdavo.

Todėl M. Dolhemas nusprendė lietuvių kalbos mokytis nuosekliau. Susisiekė su dėstytoja dr. Hélène de Penanros iš Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos ir buvo pakviestas lankyti lietuvių kalbos paskaitas. Jo studijos buvo itin intensyvios. „Pradedi aštuntą ryto, baigi pusę dešimtos vakaro“, – prisimena M. Dolhemas. Paskaitos vykdavo vakarais, todėl jas galėjo derinti su dieninėmis rusų kalbotyros studijomis. Lietuvių kalbos jis mokėsi trejus metus, vėliau pradėjo studijuoti ir latvių kalbą. Baigęs studijas doktorantas įgijo lituanistikos bakalauro laipsnį.

Kai M. Dolhemas studijavo magistrantūros antrame kurse, turėjo galimybę vienam semestrui pagal mainų programą atvykti studijuoti į VU. Tas pusmetis tapo lūžio tašku – Vilnius jį taip patraukė, kad semestro pabaigoje visai nenorėjo grįžti į Paryžių: „Nusprendžiau pasinaudoti proga ir susiradau darbą: iš pradžių Latvijoje, vėliau – Vilniuje“. Netrukus apsisprendė tęsti akademinę veiklą ir įstojo į doktorantūrą VU.

Jo disertacijos tema – baltų ir slavų reliacinių būdvardžių sistema. Vadovaujamas Baltistikos katedros profesoriaus Miguelio Villanuevos Svenssono, jis tiria priesagų, pavyzdžiui, -iškas, -inis, -ynas: „namas – naminis, namiškas, Lietuva – lietuviškas, kaimas – kaimynas“, raidą baltų ir slavų kalbose. Dabartinėje kalboje tai yra daiktavardžių darybos priesaga, bet baltų-slavų prokalbėje ji tokio statuso neturėjo. Tačiau, anot jo, didžiausia problema – pats reiškinio apibrėžimas. Skirtingos lingvistinės mokyklos šį reiškinį aiškina nevienodai. „Slavistai turi savo idėją, baltistai iš esmės eina panašia kryptimi, bet indoeuropeistai visiškai nesutinka – siūlo visai kitą požiūrį“, – pasakoja pašnekovas.

Kalbėdamas apie metodologiją, M. Dolhemas kritiškai vertina uždarą požiūrį į kalbą. Doktorantas pabrėžia, kad būtinas platesnis, lyginamasis požiūris, leidžiantis patikrinti savo prielaidas ir prireikus jas peržiūrėti. Pavyzdžiui, kai kurie tyrėjai, aiškindami slavų kalbų istoriją, savo kontekste lengvai randa paaiškinimų, kurie patiems atrodo tinkami, tačiau lyginant su baltų ar kitomis indoeuropiečių kalbomis paaiškėja, kad jie ne visada yra tinkami. Tokiu atveju kyla pavojus likti savotiškame „burbule“ – turėti paaiškinimą savo sistemoje, kuris nebūtinai yra teisingas. Jo nuomone, panaši problema gali kilti ne tik slavistikoje, bet ir tiek tarp lietuvių, tiek tarp prancūzų mokslininkų, jei apsiribojama tik savo kalba ir neatsižvelgiama į kitur atliekamus tyrimus.

Susidomėjimas kalbomis baltų ir slavų kalbų tyrėją lydėjo nuo ankstyvos jaunystės. „Visada žinojau, kad noriu būti kalbininkas“, – teigia M. Dolhemas. Mokydamasis slavų kalbų jis pradėjo kelti klausimus apie kalbų raidą, o atsakymų ieškojo kalbos istorijoje. Taip pamažu susiformavo jo akademinis kelias – gilintis į slavų ir baltų kalbų ryšius.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji specialistė dr. Veslava Sidaravičienė

Birželio 22 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.

Ceremonijos metu doc. dr. Ernesta Kazakėnaitė skaitė lectio ultima. 

Pradžioje buvo „prasti žodžiai“, dabar tokius vadintume paprastais. Buvo knygelės „suguldytos“, dabar mes jas sudarome. Buvo ir „mėnesis sausio“, kurį dabar pažįstame kaip gruodį. Viskas kinta. Kažkada buvo pirmoji paskaita, tačiau šiandien – paskutinė. Tiesa, ne tokia, prie kurios jau spėjote priprasti, savo apimtimi tai veikiau garstyčios grūdelis visame Jūsų studijų procese. Kaip tik todėl norisi ne bandyti užgriebti, kas nepasakyta, bet apibendrinti, ką jau patyrėte. 

Suprasdama šios progos ypatingumą, ilgai svarsčiau, apie ką norėčiau su Jumis pakalbėti. Apsukusi idėjų ratą ir ištrynusi ne vieną pradėtą dokumentą grįžau prie pirmosios užrašytos minties – viskas keičiasi. Jūs, sėdintys šioje salėje, netrukus tapsite alumnais. Mokiniai tampa mokytojais. Žodis kažkada tapo kūnu. 

Prisipažinsiu, kad šios temos jau kitą dieną atsisakiau kaip didžiausios banalybės. Juk paskaita filologams, ji turi būti originali ir truputį intriguoti, o aš čia apie akivaizdybę –amžiną laikinumą. Tai būtų tas pats, lyg dainuojant apie meilę norėti pasakyti ką nors naujo. Bet kitos temos buvo lyg dirbtinai mano intelekto rėdomos – turbūt pažįstate tą jausmą, kai atrodo tvarkingai parašyta, bet kažkas ne taip. Ne iš širdies. O aš norėjau „iš širdies ir tikru reikalu“. 

Pati daugiausia laiko praleidžiu tirdama tai, kas išliko. Štai visą praeitą savaitę praleidau Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve Berlyne, kuriame saugoma daug unikalios baltistikos. Vartydama įspūdingą aštuonių tomų Jono Bretkūno Biblijos vertimorankraštį (1579–1590; įsivaizduojate, per tiek amžių jis, vienintelis egzempliorius, išliko!) akis užkliuvo už prieš lygiai 440 metų verstos eilutės iš Mokytojo knygos: Wiſsi wandenei tek ing Iures, / o tacʒiau Iures ne tampa pilneſnes. / Ing tạ wietạ, iſch kur attekeia, wel nutek(Koh 1:7). Teka, nuteka, bet išlieka. Kaip ir Bretkūno rankraštis išliko, nes nutekėjo į Vokietiją. Ji suteikė pasitikėjimo grįžti prie pirmos temos, todėl, mieli vis dar studentai, likus valandai iki išėjimo pro universiteto vartus su diplomu rankose drįstu pakviesti Jus reflektuoti šią slenkstinę būseną, pokyčių neišvengiamybę ir, svarbiausia, tai, kas išlieka. 

Kad pokyčiai yra visur ir visame – žmoguje, pasaulyje, kalboje, gerai žinoma aksioma, atspindima daugybėje garsių aforizmų ir klišių. Viena garsiausių – Herakleito πάντα ῥεῖ ʽviskas tekaʼ. Tą patį, tik kitais žodžiais ką tik giedojome studentų himne – „Po malonios jaunystės, po sunkios senatvės mus priglaus žemė“. Tą patį, tik vaizdu patiriame mūsų fakulteto Aisčių menėje. Galbūt ir šiandien po teikimų ten nuėję pamatysite Petro Repšio „Metų laikus“. Žvelgdami į prieš 40 metų baigtą freską ne viską atpažinsite. Kai kurie joje vaizduojami papročiai ar buities detalės priklauso nebe mūsų kasdienybei, o istorinei atminčiai. Tai, kas vienai kartai buvo savaime suprantama, kitai jau reikalauja paaiškinimo. 

Pokytis yra egzistavimo sąlyga, kaip liudija skambioji latvių klasiko Rainio eilutė – „Pastāvēs, kas pārvērtīsies“ ʽišliks, kas keisisʼ. Pokytis yra veiksmas, virsmas, metamorfozė. Tai judėjimas ir pageidautina, kad į priekį. Tiesa, judėti galima labai įvairiai: bėgti, skristi, važiuoti. Tačiau dažniausiai žmogui tenka eiti. Ne veltui būtent šis judėjimo veiksmažodis turi kelis šimtus sinonimų. Yra dienų, kai ne šiaip einame, bet slenkame, klampojame, pėdiname ar skuodžiame. Neabejoju, kad rašydami savo baigiamuosius darbus patyrėte visus šiuos judėjimo būdus. Pradėdami galbūt žingsniavote kupini ryžto. Vėliau pradėjote slinkti link teorinės literatūros apžvalgos, klampoti po sukauptą medžiagą, galiausiai pėdinote redaguodami pagal vadovų pastabas, o artėjant gegužės 11-ajai ne vienas ir skuodėte, kad spėtumėte įteikti darbą. Tačiau spėjote Jūs, spėjo ir kiti likę 321 Filologijos fakulteto absolventas. Jei paklausčiau, ar šis darbas Jus pakeitė, greičiausiai man atsakytumėte, kad taip. Jūs atlikote naują mokslinį tyrimą, o tai darant neįmanoma nesikeisti pačiam. Jūs sužinote šį tą naujo, išmokstate, o mokytis juk irgi reiškia keistis – tapti kitokiam, nei buvai. Po šių studijų, neabejoju, nebeskaitote tekstų taip pat, kaip anksčiau, nebesiklausote kalbų taip pat, kaip anksčiau, nebežiūrite į kitaip nei Jūs kalbantį žmogų taip pat, kaip anksčiau.

Gebėjimas keistis būdingas ne tik žmogaus prigimčiai. Virginia Woolf 1937 metais išlikusiame interviu teigė, kad ir „žodžiams būdinga keistis. Poreikis keistis turbūt yra jų ryškiausias bruožas. Taip yra todėl, kad tiesa, kurią jie bando sugauti, yra daugialypė, ir jie ją perteikia būdami daugialypiai, vieną akimirką spindėdami vienaip, kitą – kitaip. [..] Ir būtent dėl šio sudėtingumo, šios galios reikšti skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms, jie išlieka.“  Tą puikiai iliustruoja ne tik kalbos istorijos tyrimai, bet tai ryškėja ir bet kuriam, besimokančiam giminingų kalbų. Pavyzdžiui, mokantis latvių kalbos ne vieną lietuvį pralinksmina sakinys „bērni jautri dejoja“, kuris reiškia ne bernai jautriai dejuoja, o ʽvaikailinksmai šokoʼ. Jautrs – lietuviškai ʽlinksmasʼ. Taip pat skandinavų kalbose reikia būti budriems, nes tai, kas švedams linksmas – rolig, danams ir norvegams – ramus. Šie žodžiai vadinami apgavikais, tačiau jie ne apgauna, bet rodo, kokia gyva ir besikeičianti yra kalba. Net ir turėdami tą pačią pradžią ir formą žodžiai, jų reikšmės ir skambesys kinta. 

Keistis, bet išlikti geba ir objektai bei daiktai. Pavyzdžiui, Šv. Jonų bažnyčia, kurioje esame. Prieš 400 metų čia savo lietuviškus pamokslus, vėliau išverstus į lenkų kalbą, skaitėKonstantinas Sirvydas; be jo bažnyčioje kalbėjo Motiejus Kazimieras Sarbievijus, popiežius Jonas Paulius II ir tūkstančiai kitų. Ar jie visi buvo toje pačioje bažnyčioje, kurioje esame šiandien? Iš istorijos sužinome, kad ji savo išvaizdą keitė nuolat: XVII a. įrengtas altorių ansamblis, XVIII a. po gaisro bažnyčia atstatyta nuo pamatų, XIX a. – vėl rekonstrukcija, XX a. – atnaujinti altoriai, atidengtos freskos. Netgi nuo to laiko, kai įstojote, ji kiek pakito –palaimintas naujasis altorius. Ir vis dėlto ji yra Šv. Jonų bažnyčia ir išliko, sugebėdamakeistis: būti atstatoma, rekonstruojama, keisti funkciją.

Svarbiausia, atrodo, ne priešinti kaitą ir pastovumą, o suprasti, kad jie koegzistuoja. Tuomet įvertinti ir pasidžiaugti tuo, kas išlieka, nes tai leidžia mums įveikti laiko ribas, užmegzti dialogą su anksčiau gyvenusiais per išlikusius tekstus. Šiandien nelinkėsiu Jums išlikti tokiais, kokie dabar esate, bet palinkėsiu išlaikyti gebėjimą keistis: mokytis ir būti smalsiems. Labai norėčiau, kad dalis Jūsų išliktų mokslo pasaulyje ir tęstų savo studijas. Dalis – išliktų, ugdydami kitus ar dirbdami kitą Jums prasmę teikiantį darbą. Visų dėstytojų vardu nuoširdžiai sveikinu Jus su gražaus etapo pabaiga. Kas svarbiausia, teišlieka!

2026 m. gegužės 8 d. Granados universiteto Filosofijos ir humanitarinių mokslų fakultete vyko seminaras „Arts and Development of Creativity in Slavic Language Teaching“, skirtas slavų kalbų dėstytojams. Renginys buvo organizuotas įgyvendinant „Arqus Innovation Fund“ projektą „Arts and Creativity in the Foreign Language Classroom: Interdisciplinarity andInnovation in the Process of Teaching and Learning Slavic Languages“. Ši iniciatyva vienija rusų ir lenkų kalbų dėstytojus iš Granados, Vilniaus ir Vroclavo universitetų.

Projektą įgyvendina patyrę slavų kalbų kaip užsienio kalbų dėstytojai. Projekto veiklas koordinuoja Granados universiteto Graikų ir slavų filologijos katedra – vienas iš svarbiausių slavistikos centrų Ispanijoje.

Projektu siekiama ugdyti studentų kalbinius gebėjimus, plečiant jų žinias apie studijuojamos kalbos kultūrinį ir socialinį kontekstą bei įtraukiant juos į įvairias kūrybines kalbines veiklas. Svarbu pabrėžti, kad tradicinė gramatika nėra nustumiama į šalį – ji apgalvotai integruojama į kūrybinį mokymosi procesą.

Seminare dalyviams buvo pristatyta metodika, jungianti tarpdalykinį kalbų mokymą ir kūrybiškumo ugdymą. Šis metodinis požiūris skirtas inovatyvios mokomosios medžiagos rusų ir lenkų kalboms kaip užsienio kalboms kurti, tačiau gali būti sėkmingai taikomas ir dėstant kitas kalbas. 

Seminare dalyvavo 30 mokslininkų ir doktorantų iš septynių šalių. Dalyviai itin palankiai įvertino renginyje pristatytos metodikos novatoriškumą.

Birželio 15 d. prasidėjo VU Lituanistinių studijų katedros užsienio šalių lituanistikos (baltistikos) centruose dirbančių dėstytojų kvalifikacijos tobulinimo kursai. Į kursus atvykodėstytojai iš Armėnijos, Estijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Sakartvelo, Suomijos, Vengrijos, Vokietijos universitetų.

Kursų dalyvius sveikino Filologijos fakulteto prodekanas Giedrius Tamaševičius, Taikomosios kalbotyros instituto direktorė doc. Dr. Vilma Zubaitienė, Lituanistinių studijų katedros vedėja doc. dr. Eglė Gudavičienė

Kursų tema – daugiakultūrė Lietuva. Planuojama sutelkti dėmesį į daugiakultūrę Lietuvą, tautinių mažumų kultūrinį paveldą ir tapatybę. Dėstytojams bus skaitomos 10 paskaitų, skirtų daugiakultūrės Lietuvos pažinimui. Po pietų rengiama kultūrinė programa: ekskursija po 2026 m. Lietuvos kultūros sostinę Kėdainius, apsilankymas parodoje apie Vincentą Slendzinskį, koncertas ir beigelių kepimo edukacija. Taip pat planuojama diskusija-vakarienė, skirta lituanistikos (baltistikos) centrų problemoms ir ateities perspektyvoms aptarti.

Kursų dalyviams bus išduoti VU kvalifikacijos tobulinimo kursų pažymėjimai.

Birželio 9 d. mus pasiekė netikėta, be galo liūdna žinia iš Estijos – mirė estų kalbos lektorė Svetlana Kass (1954–2026).

Svetlana dirbo Vilniaus universitete nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio, dėstė estų kalbą įvairiais lygiais filologijos ir kitų fakultetų studentams, taip pat dėstė estų kalbą įvairiais lygiais visuomenei.

Svetlanai rūpėjo viskas, susiję su estų kalba ir kultūra Lietuvoje. Prieš kelerius metus ji organizavo estų kultūros dienas Vilniaus universitete. Rūpinosi Baltijos šalių universitetų Rektorių stipendijos konkursu. Labai džiaugėsi savo studentų pasiekimais. Svetlana visuomet išsiskyrė kuklumu, mielu bendravimu. Mums jos labai trūks.

Nuoširdžiai užjaučiame Svetlanos šeimą ir artimuosius. 

  

• Dr. Antonio Benítez Burraco (Sevilijos universitetas) skaitys pranešimą „Tarpdalykiškumas istorinės kalbotyros tyrimuose“;

• Dr. Eladio Duque Gómez (Madrido Complutense universitetas) skaitys pranešimą apie diskurso analizės pritaikymą mokant ispanų kalbos: „Nuoseklumas, rišlumas ir diskursas: ispanų kalbos mokymo pagrindai“;

• Dr. Jon Juaristi (Alkalos universitetas) skaitys pranešimą „Gimtosios kalbos, autonominės kalbos, savosios kalbos: daugiakalbystės utopijos pabaiga“ (Juaristi, be kita ko, yra žinomas rašytojas, gavęs Nacionalinę eseistikos premiją).

• Konferencijos atidarymo pranešimą skaitys dr. Marek Baran iš Lodzės universiteto. Pranešimo pavadinimas: „Pirmyn, čempione, viskas bus gerai... Dievas su tavimi: implicitiška ir eksplicitiška paguodos raiška“. 

Liepos 13–rugpjūčio 7 d.vyks tradiciniai Lituanistinių studijų katedros rengiami vasaros lituanistikos kursai! Šiemet juose laukiama daugiau nei 100 dalyvių iš net 32 pasaulio šalių. 

Šalia lietuvių kalbos pamokų dalyvių laukia plati kultūrinių paskaitų programa. Dalyviai susipažins su Lietuvos laikotarpiu nuo vienos nepriklausomybės iki kitos, kai šalis buvo okupuota Sovietų Sąjungos, taip pat aptars šiandieninio socialinio bei politinio gyvenimo aktualijas. Daug dėmesio bus skiriama ir mūsų kultūros paveldui – lietuvių moterų rašytojų tradicijai, Vilniaus architektūrinio kraštovaizdžio raidai, liaudies dainoms ir net bitininkystei. Kaip ir visada, gerą nuotaiką garantuos tradicinė vakaronė su VU folkloro ansambliu „Ratilio“. 

Iš arčiau susipažinti su programa galima čia.

Hanos Holub nuotr.

Kviečiame į Baltistikos katedros organizuojamą atvirą dr. Yukiko TATSUMI iš Tokijo užsienio studijų universiteto paskaitą anglų kalba! 

Paskaita vyks birželio 10 d. 10 val. internetu per MsTeams. Prisijungimo nuoroda: https://teams.microsoft.com/meet/387307952556903?p=X9L7P7nSvLtisHcQyD 

NON-RUSSIANS' STRUGGLES IN RUSSIAN PUBLISHING IN THE IMPERIAL PERIOD

The nineteenth century was a period when the publishing business was growing in the Russian Empire. It was accompanied by severe censorship by the state, and the Lithuanian and Ukrainian press were entirely banned. Despite this suppression, we can still find non-Russian figures in Russian-language publishing at the time. In this talk, we will trace the "struggles" of three individuals -- a journalist of Polish-Lithuanian origin, a Polish bookseller, and a Ukrainian illustrator -- whose cases will serve as a basis for decentering the publishing history in the Imperial period.

Maloniai kviečiame akademinę bendruomenę ir visus besidominčius birželio 26 d. dalyvauti Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyksiančiuose disertacijų gynimuose!

11.00 val. K. Donelaičio auditorijoje ŽYGIMANTAS PEKŪNAS gins filologijos mokslo krypties disertaciją „Eurolekto įtaka lietuvių teisės kalbos sintaksei“ mokslo daktaro mokslo laipsniui gauti. 

Plačiau: https://www.vu.lt/renginiai/zygimantas-pekunas-gins-filologijos-mokslo-krypties-disertacija-eurolekto-itaka-lietuviu-teises-kalbos-sintaksei-mokslo-daktaro-mokslo-laipsniui-gauti

12.00 val. V. Krėvės auditorijoje GINTARĖ PETUCHOVAITĖ-MAJAUSKĖ gins filologijos mokslo krypties disertaciją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų ir jėzuitų religinė polemika XVI a. pabaigoje: žinių kuratorystė, argumentų kolekcionavimas ir knygos ekspoziciškumas“ mokslo daktaro laipsniui gauti. 

Plačiau:  https://www.vu.lt/renginiai/gintare-petuchovaite-majauske-gins-filologijos-mokslo-krypties-disertacija-mokslo-daktaro-laipsniui-gauti

Maloniai kviečiame akademinę bendruomenę ir visus besidominčius birželio 26 d. dalyvauti Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyksiančiuose disertacijų gynimuose!

11.00 val. K. Donelaičio auditorijoje ŽYGIMANTAS PEKŪNAS gins filologijos mokslo krypties disertaciją „Eurolekto įtaka lietuvių teisės kalbos sintaksei“ mokslo daktaro mokslo laipsniui gauti. 

Plačiau: https://www.vu.lt/renginiai/zygimantas-pekunas-gins-filologijos-mokslo-krypties-disertacija-eurolekto-itaka-lietuviu-teises-kalbos-sintaksei-mokslo-daktaro-mokslo-laipsniui-gauti

12.00 val. V. Krėvės auditorijoje GINTARĖ PETUCHOVAITĖ-MAJAUSKĖ gins filologijos mokslo krypties disertaciją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų ir jėzuitų religinė polemika XVI a. pabaigoje: žinių kuratorystė, argumentų kolekcionavimas ir knygos ekspoziciškumas“ mokslo daktaro laipsniui gauti. 

Plačiau:  https://www.vu.lt/renginiai/gintare-petuchovaite-majauske-gins-filologijos-mokslo-krypties-disertacija-mokslo-daktaro-laipsniui-gauti

Kviečiame į „Metų vertėjo krėslo“ premijos įteikimo renginį birželio 11 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje. 

Lietuvių PEN centro ir Kultūros ministerijos „Metų vertėjo krėslo“ premija šiemet atiteko vertėjai, VU alumnei Donatai Rinkevičienei už ukrainiečių rašytojo Vasylio Škliaro romano „Zuikių bažnyčia“ vertimą iš ukrainiečių kalbos!

Vertėja įvertinta už itin kruopštų ir profesionalų vertimą. Vertinimo komisija atkreipė dėmesį į D. Rinkevičienės puikų kalbos jausmą bei vertimo žodingumą. Pernai šią knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

„Zuikių bažnyčia“ – tai romanas apie drąsą, viltį ir bendrą dviejų tautų istoriją. Kūrinyje pasakojama apie į tremtį Donbase patekusį Lietuvos partizaną, kuris susidūręs su Ukrainos sukilėliais supranta, kad jų kova įkvėpta tų pačių laisvės troškimų. Tai pasakojimas apie bendrą pasipriešinimą imperijai, nutiesiantis tiltą tarp praeities ir dabarties, tarp Lietuvos miškų ir Ukrainos stepių. 

„Aš verčiu labai gražius, įvairiausius romanus, kurie taip pat atskleidžia, kokia yra ukrainiečių literatūra, kad tai nėra vien tik 2014 m. prasidėjęs karas, plataus masto prasidėjęs karas, kad tai yra žymiai, žymiai platesni vandenys, kurie yra nuostabūs. Jie yra tiesiog puikūs, tiktai apie juos mes nieko nežinome, bet, aišku, aš suprantu, kad mano gyvenimo tam neužteks, bet labai viliuosi, kad vertėjų gretos iš ukrainiečių kalbos plėsis, didės ir kad tų knygų bus vis daugiau ir daugiau. Man atrodo, kad lietuviai dar vis atranda – negaliu pasakyti, kad jie jau atrado ukrainiečių literatūrą, man atrodo, jie dar yra kelyje“, – LRT Radijui kalbėjo vertėja D. Rinkevičienė

Renginyje dalyvaus premijos laureatė, LR kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė, poetai, Lietuvių PEN centro atstovai Gintaras Bleizgys ir Antanas A. Jonynas, Lietuvos literatūros vertėjų sajungos pirmininkė Daiva Daugirdienė, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas, VU FLF Vertimo studijų katedros vedėja prof. Nijolė Maskaliūnienė.

Daugiau informacijos apie „Metų vertėjo krėslo“ premiją ir šių metų laureatę skaitykite čia. 

On 1–2 June 2026, the Faculty of Philology of Vilnius University hosted directors and representatives of Arqus University Language Centres for a strategic meeting on the future of plurilingualism and intercultural cooperation within the Arqus European University Alliance.

The meeting brought together members of the Arqus Community of Practice Languages and Cultures, led by Prof. Dr Olaf Bärenfänger, Director of the Language Centre at Leipzig University. The event was opened by Associate Professor Dr Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė, Vice-Dean for Studies at the Faculty of Philology, Vilnius University.

Representatives from Leipzig University, the University of Lyon, the University of Wrocław, and Maynooth University attended the meeting in person to discuss the future of Working Group 11: Plurilingual and Intercultural Hub, co-led by Leipzig University and Vilnius University. As Arqus Phase II concludes in September 2026, participants explored ways to ensure the sustainability of its activities during the upcoming Bridge Funding Phase.

Over the next two years, Vilnius University will lead plurilingualism-related activities within Work Package 03: European Values. Discussions focused on two flagship initiatives: the Arqus Cafés and the Arqus Plurilingualism Module.

Participants examined opportunities to further develop Arqus Cafés, Arqus Lounges, and language summer schools, creating more spaces for multilingual interaction and promoting languages beyond English across the Alliance.

Special attention was given to the Arqus Plurilingualism Module, developed in 2023–2024 and successfully piloted at Vilnius University. The module combines theoretical studies in multilingualism and intercultural communication with formal language learning at A1 level and participation in Arqus Café activities to upscale another language skills in an informal way. 

The successful pilot of the Plurilingualism Module at Vilnius University has attracted growing student interest. Participants discussed how the module could be expanded and offered as a credited course at other Arqus universities in the the upcoming Bridge Funding Phase.

The meeting also addressed an overview of the results and achievements of the Community of Practice of Language Centre Directors and its role in strengthening cooperation across the Alliance in the future.

The discussions highlighted the strong commitment of Arqus partner universities to promoting linguistic diversity, intercultural dialogue, and innovative approaches to language education, while laying the groundwork for continued collaboration in the years ahead.

Jörunduras Hilmarssonas biuletenio Linguistics Society of Iceland redakcijoje. 1992

Birželio 5–6 d. Vilniaus universitete (VU) vyks Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro organizuojama konferencija „Atverti pamiršta, atrasti paslėpta: Islandija ir Lietuva“, skirta mokslininko ir vertėjo Jörunduro Garðar Hilmarssono atminimui bei Lietuvos ir Islandijos diplomatinių santykių atkūrimo 35-osioms metinėms. 

Islandų kalbininkas Jörunduras G. Hilmarssonas stipriai prisidėjo prie Islandijos ir Lietuvos kutūrinių ir politinių ryšių kūrimo. Jis inicijavo pirmąjį islandų kalbos seminarą VU ir pirmąjį lietuvių kalbos seminarą Islandijos universitete, taip pat pirmasis išvertė lietuvišką knygą į islandų kalbą ir tapo pirmuoju Lietuvos garbės konsulu Islandijoje. Šiemet jam būtų sukakę 80 metų.

Konferencijos atidarymo pranešimą „Morality and Expediency. Icelandic-Lithuanian Relations, 1918–1988“ (liet. „Moralė ir pragmatizmas. Islandijos ir Lietuvos santykiai 1918–1988 m.“) skaitys buvęs Islandijos prezidentas (2016–2024 m.), Islandijos universiteto profesorius Guðni Thorlacius Jóhannesson. 

Renginyje taip pat aštuoni kiti kviestiniai mokslininkai iš Islandijos, Lietuvos, Norvegijos ir Taivano pristatys savo tyrimus apie bendrą Lietuvos ir Islandijos kultūrinę atmintį, mažiau žinomas sąsajas tarp Lietuvos ir Islandijos, siekiančias vikingų laikus, besimezgusias netikėtais pavidalais tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais, puoselėtas per Šaltąjį karą ir suklestėjusias po 1991-ųjų. 

Konferencijos dalyviai išgirs apie islandistikos ištakas VU, islandų literatūrą lietuviškai ir lietuvišką literatūrą islandiškai, Islandijos ir Lietuvos kalbos politikos ideologijų ir praktikų paraleles ir skirtybes, islandų ir lietuvių kalbų mokymo metodikas, Jörunduro. G. Hilmarssono mokslinę veiklą ir kultūrinį palikimą. 

Renginį iškilmingai atidarys Islandijos Respublikos ambasadorius Lietuvai Harald Aspelund, VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, Islandijos garbės konsulas Dalius Radis, VU Filologijos fakuleto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas, VU Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto direktorė dr. Erika Sausverde.

Konferencijos metus taip pat bus atidaryta dailininkės Þorgerður Jörundsdóttir (Jörunduro G. Hilmarssono dukters, gyvenusios su juo Lietuvoje 1971 m.) paroda „Persipynusios tikrovės“ ir  Jörunduro G. Hilmarssono atminimui skirta paroda. Konferencijos dalyviai taip pat dalyvaus festivalio „Ačiū Tau, Islandija“ atidarymo diskusijoje „Tarp Lietuvos ir Islandijos: bendros politikos, kultūros ir gyvenimų istorijos“.  

Detalią konferencijos ir lydinčių renginių programą galima rasti čia. 

Visi renginiai vyks anglų kalba.

Ant ko rišame skarelę? Žemaitės (re)konstrukcija šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje 

Vilniaus universiteto Filologijos fakultete sėkmingai baigtas įgyvendinti 2025–2026 m. vykdytas Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuotas projektas, kuriame analizuota Žemaitės figūros kaita ir jos šiuolaikinės reprezentacijos. Tyrimą atliko lietuvių filologijos studentė Augustė Anisimova, projekto vadovė – dr. Ieva Bisigirskaitė. 

Projekto ašimi tapo Žemaitės figūros transformacijos tyrimas literatūros, teatro, vizualiųjų menų, rinkodaros ir aktyvizmo praktikų kontekstuose. Taikydamos semiotinės analizės bei pofeministinės kritikos metodus, tyrėjos dekonstravo tradicinį rašytojos įvaizdį ir fiksavo jo pritaikymą naujiems kultūriniams diskursams, kartu keičiant jos, kaip nacionalinio simbolio, prasminį turinį. Tyrimo rezultatai buvo išsamiai pristatyti LMT konferencijoje „Naujoji karta su LMT“, kurioje skaitytas pranešimas „Žemaitės reprezentacijų kaita: ant ko rišame skarelę?“ 

Tyrimo išvados pristatytos ir visuomenei: LRT Radijo laidoje „10–12“ Augustė Anisimova kartu su dainos „Ikona Žemaitė“ autore Rugile Ulyte bei rašytojos proanūke Vaida Račiūnaite-Čepkiene diskutavo apie aktualizuotas Žemaitės įvaizdžio strategijas šiuolaikinėje kūryboje. A. Anisimova taip pat vedė praktines dirbtuves „Lyčių reprezentacija Lietuvos kultūroje ir literatūroje“ kurso studentėms (-ams), kurių metu mokytasi taikyti metodologinius tyrimo įrankius analizuojant konkrečius reprezentacijų pavyzdžius. Reikšmingu tyrimo rezultatu tapo ir parengta metodinė medžiaga, skirta Žemaitės reprezentacijų analizei bendrojo lavinimo mokyklose. 

Projektas finansuotas Lietuvos mokslo tarybos (LMT) pagal programą „Studentų tyrimai semestrų metu“. 

Dėl išsamesnės informacijos apie tyrimo rezultatus bei metodinę medžiagą prašome kreiptis el. paštu:  arba  

Gegužės 29 d., penktadienį, 13.00 val. 313 aud. kviečiame į paskutinįjį šio semestro kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov. 

Siūlome perskaityti neseniai žurnale Nature Communications pasirodžiusį straipsnį apie kašalotų vokalizacijas kaip komunikacinę sistemą, savo kompleksiškumu artėjančią prie žmogaus kalbos. Padiskutuosime apie šio straipsnio idėjas iš lingvistų perspektyvos.

Susipažinti su straipsniu galite čia. 

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Microsoft Teams grupę.

Visi maloniai laukiami!

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Rinkimų komisija informuoja, kad 2026 m. gegužės 25 d. vykusio posėdžio metu Centrinė rinkimų komisija įregistravo kamieniniuose akademiniuose padaliniuose išrinktus naujos kadencijos Vilniaus universiteto (VU) Senato narius ir priėmė sprendimą viešai skelbti išrinktų Senato narių sąrašą.

Filologijos fakultete buvo išrinktos dvi Senato narės - doc. dr. Aistė Kučinskienė ir doc. dr. Vilma Zubaitienė.

Gegužės 20-21 d. vykusio pakartotinio balsavimo rezultatai Filologijos fakultete:

Dalyvavo rinkėjų: 116/211 (54,98 proc.)

Doc. dr. Vilma Zubaitienė – 76 (65,52 proc.)

Doc. dr. Aistė Kučinskienė – 66 (56,90 proc.)

Nepatekę kandidatai:

Prof. dr. Inesa Šeškauskienė – 50 (43,10 proc.)

Negaliojančiais pripažinti 2 biuleteniai.

Iš viso naujos kadencijos Senatą sudarys 46 nariai. Be padaliniuose išrinktų narių, Senato narių pareigas eis VU rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas (senato narys pagal pareigas) ir 9 VU Studentų atstovybės nustatyta tvarka paskirti (išrinkti) studentų atstovai. Dar vienas naujos kadencijos Senato narys bus renkamas Verslo mokykloje, kurioje Centrinės rinkimų komisijos sprendimu bus organizuojami pakartotiniai rinkimai.

Naujos kadencijos Senatas savo funkcijas pradės vykdyti šią vasarą, kai susirinks į pirmąjį posėdį ir jo metu išsirinks pirmininką. Pirmojo naujos kadencijos Senato posėdžio data ir vieta bus paskelbta vėliau. Iki tol funkcijas vykdys 2022 m. sudarytas Senatas.

Su naujos kadencijos Senato rinkimų rezultatais galite susipažinti čia>>>