2025 / 2026 m. m. pavasario semestro perlaikymai vyks rugsėjo 2–16 d.
Perlaikymų informacija BA studentams >
Perlaikymų informacija MA studentams >
Jei sąraše nerandate dalyko perlaikymo laiko, susisiekite su dėstytoju tiesiogiai bei nuolat sekite informaciją Fakulteto tinklalapyje. Perlaikymų informacija nuolat pildoma dėstytojams paskelbus perlaikymų datas.
Sakoma, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. O jeigu naują kalbą galėtum išmokti visiškai nemokamai? Tokią galimybę siūlo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Kalbų mokykla – kviečiame registruotis į nemokamus rečiau mokomų kalbų kursus.
Galite rinktis iš turkų, estų, kroatų, vengrų, rumunų ir slovėnų kalbų kursų.
Tai puiki proga mokytis kalbos su savo srities profesionalais ir pažinti naują kultūrą!
Registracija vyksta iki rugsėjo 14 d.
Daugiau informacijos ir registracijos formos: https://www.flf.vu.lt/kalbumokykla/siulomi-kursai/nemokami-kursai
Nori pasimatuoti studijas? O gal metas pagilinti jau turimas kompetencijas, įgyti naujų žinių konkrečioje srityje ar net atrasti naują karjeros kryptį?
Vilniaus universitete gali mokytis pagal savo poreikius – pasirinkti dominančius Universitete dėstomus dalykus (modulius) ir juos išklausyti laisvojo klausytojo statusu.
Laisvojo klausytojo statusas – galimybė mokytis iš savo srities profesionalų viename pirmaujančių Lietuvos universitetų, išbandyti save naujoje srityje ar tiesiog skirti laiko tam, kam anksčiau jo pritrūkdavo.
O jeigu visuomet svajojai lankyti paskaitas Vilniaus senamiestyje, būti apsuptas istorijos ir kultūros, o pertraukas leisti viename iš Filologijos fakulteto kiemelių – gal šį rugsėjį susitikime?
Vilniaus universiteto Filologijos fakultete šį semestrą galima rinktis iš 9 klausytojo modulių:
1. Anglų kalba įmonių valdymui ir logistikos paslaugoms, dėst. kalba: anglų
2. Antikos mitologija mene, dėst. kalba: lietuvių
3. Feministinės kritikos pagrindai, dėst. kalba: lietuvių
4. Tarpkultūrinė komunikacija, dėst. kalba: anglų
5. Užsienio kalba (latvių) I/IV d. A1, dėst. kalba: lietuvių
6. Užsienio kalba (nyderlandų) I/IV d. A1, dėst. kalba: anglų
7. Užsienio kalba (serbų) I/IV d. A1, dėst. kalba: lietuvių
8. Užsienio kalba (vokiečių) III/IV d. B1, dėst. kalba: vokiečių
9. Užsienio kalba (rusų) III/IV d. B1, dėst. kalba: rusų
Registracija į rudens semestro laisvojo klausytojo modulius vyksta iki rugsėjo 2 d.
Mokykitės iš geriausių savo srities profesionalų!
Daugiau informacijos ir registracija: https://www.flf.vu.lt/kalbumokykla/klausytojas
Liepos 26 – rugpjūčio 1 d. Antalieptėje (Zarasų raj.) vyko 23-oji VU Filologijos fakulteto ir asociacijos Academia Salensis surengta tarptautinė kalbotyros vasaros mokykla Academia Grammaticorum Salensis Vigesima Tertia.
Šis dvidešimt metų Salų dvare (Rokiškio raj.) vykęs ir tradiciškai vis dar Salų vasaros mokykla vadinamas mokslinis renginys nuo 2024 m. organizuojamas „Inovatorių slėniui“ priklausančiame buvusiame Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyne bei gretimoje laboratorijoje „Medus“. 2024 m. daugumą organizacinių darbų iš mokyklos steigėjų ir daugiamečių rengėjų dr. Ginos Kavaliūnaitės-Holvoet ir prof. Akselio Holvoeto perėmė jaunosios kartos kolegų (tuomet dar doktorantų) grupė (dr. Danguolė Kotryna Kapkan, Jūratė Žukauskaitė, Richard Udes, Ignas Rudaitis). Kiek pasikeitė mokyklos formulė: laisvai susijusių teorinių paskaitų ciklų vietą užėmė specializuoti minikursai, daugiau dėmesio skiriama kalbinių duomenų apdorojimo bei statistinės analizės metodikai. Išliko tradicinės prie mokyklų prisišliejusios kalbotyros konferencijos.
Šių metų mokyklos tema buvo diachroniniai kalbos procesai bei juos sąlygojantys vidiniai ir išoriniai (vidinių raidos tendencijų ir kalbų sąveikos nulemti) veiksniai (Language Change Inside and Out). Paskaitas skaitė (ir praktines dirbtuves vedė) trys kviestiniai dėstytojai. Helsinkio universiteto asocijuotas profesorius Max Wahlström aptarė kalbų kontaktų ir jų vaidmens atskirų kalbų raidoje įvertinimo problematiką. Diuseldorfo Heinricho Heines universiteto profesorius Stefan Hartmann pristatė pastaruoju metu intensyviai plėtojamos diachroninės konstrukcijų gramatikos įnašą į kalbos raidos tyrimus. Brėmeno universiteto profesorė Alena Witzlack-Makarevich pristatė pasirinktas kalbos tyrimams pritaikytos inferencinės statistikos problemas ir vadovavo su šiuo kursu susijusioms dirbtuvėms.
Viena diena buvo skirta tradicinei konferencijai (su stendinių pranešimų sesija), kurioje dalyviai – nuo bakalauro studentų iki profesorių – galėjo neformalioje ir draugiškoje aplinkoje pristatyti savo pirmųjų arba ir pažengusių tyrimų rezultatus.
Mokykloje šiemet dalyvavo mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Vengrijos, Danijos, Švedijos, Suomijos ir Kinijos. Pramoginę ir kultūrinę renginio dalį šiemet sudarė smuikininkės Karolinos Beinarytės-Palekauskienės ir pianistės Daivos Stulgytės-Povilaitienės koncertas, bendras sutartinių dainavimas, vedamas Miglės Bikutės, ir žygis Šavašos pažintiniu taku.
Mokyklą šiemet per Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biurą (Deutsch-Baltisches Hochschulkontor) rėmė Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD), Lietuvos mokslo taryba ir Vilniaus universitetas.
nuotr. Liudas Parulskis, Artėja, 2022
2026 m. rugsėjo 24–26 d. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete vyks konferencija „Mieste ir anapus: pasakojimai ir praktikos“
Šios tarpdisciplininės konferencijos tikslas – aptarti naujausias teorijas ir tendencijas miesto literatūros ir miesto pasakojimų tyrimuose, sutelktuose į urbanistinių erdvių, jų naratyvų ir gyventojų patirties sąveiką bei tarpdisciplininių ir lyginamųjų metodų taikymą. Konferencija kviečia diskutuoti, kaip literatūros, antropologijos, urbanistikos ir kultūrinės geografijos atstovai gali bendradarbiauti, tirdami miesto reprezentacijas literatūroje ir kitose medijose ir kaip miesto pasakojimai kuria ir perkuria miesto tikrovę.
„Miesto ir anapus jo“ sąvoka siekiama pabrėžti dinamišką ir kintantį šiuolaikinio miesto gyvenimo pobūdį, jo daugybinių tinklų sąveiką ir jos įtaką santykiui tarp miesto ir to, kas yra anapus jo. Pripažįstant, kad pernelyg intensyvi urbanizacija, globalizacija, technologijos, ekologinės problemos ir politiniai konfliktai visame pasaulyje daro įtaką miesto gyvenimui ir jo pasakojimams, konferencija siūlo apsvarstyti klausimą, koks akademinės bendruomenės atsakas į šias problemas.
Programa: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/programme
Daugiau informacijos konferencijos svetainėje: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/
Konferenciją organizuoja Vilniaus universitetas, Literatūrinės urbanistikos asociacija (ALUS), Lietuvos lyginamosios literatūros asociacija. Konferencijoje dalyvaus tyrėjai iš 18 šalių, greta Europos valstybių – mokslininkai iš JAV, Brazilijos, Indijos, Saudo Arabijos.
IN ENGLISH:
An international conference entitled “Urbanity and Beyond: Narratives and Practices“ will take place on 24–26 September 2026 at the Faculty of Philology, Vilnius University.
This interdisciplinary event aims to explore the latest theories and trends in urban literature and storytelling, offering a platform for scholars and researchers to discuss the interplay between urban spaces, their narratives, and the lived experiences of their inhabitants.
We propose an extended concept of “urbanity and beyond” to indicate urban’s life’s fluid and dynamic state, shaped by human and non-human networks, including shifts between the city and its outer spaces. The conference also addresses themes surrounding the urban landscape of the host city, considering the complexities Vilnius shares with other historically multicultural and multilingual cities as they confront the challenges posed by global urban crises. We invite you to investigate how contemporary urbanity is represented in literature and culture, how the city is narrated, and how new narratives shape urban realities.
Program: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/programme
For more information please check the conference website: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/
The conference is organised by Vilnius University, the Association for Literary Urban Studies (ALUS) and the Lithuanian Comparative Literature Association. It will be attended by researchers from 18 countries, including, alongside European nations, academics from the US, Brazil, India and Saudi Arabia.
nuotr. Liudas Parulskis, Artėja, 2022
2026 m. rugsėjo 24–26 d. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete vyks konferencija „Mieste ir anapus: pasakojimai ir praktikos“
Šios tarpdisciplininės konferencijos tikslas – aptarti naujausias teorijas ir tendencijas miesto literatūros ir miesto pasakojimų tyrimuose, sutelktuose į urbanistinių erdvių, jų naratyvų ir gyventojų patirties sąveiką bei tarpdisciplininių ir lyginamųjų metodų taikymą. Konferencija kviečia diskutuoti, kaip literatūros, antropologijos, urbanistikos ir kultūrinės geografijos atstovai gali bendradarbiauti, tirdami miesto reprezentacijas literatūroje ir kitose medijose ir kaip miesto pasakojimai kuria ir perkuria miesto tikrovę.
„Miesto ir anapus jo“ sąvoka siekiama pabrėžti dinamišką ir kintantį šiuolaikinio miesto gyvenimo pobūdį, jo daugybinių tinklų sąveiką ir jos įtaką santykiui tarp miesto ir to, kas yra anapus jo. Pripažįstant, kad pernelyg intensyvi urbanizacija, globalizacija, technologijos, ekologinės problemos ir politiniai konfliktai visame pasaulyje daro įtaką miesto gyvenimui ir jo pasakojimams, konferencija siūlo apsvarstyti klausimą, koks akademinės bendruomenės atsakas į šias problemas.
Programa: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/programme
Daugiau informacijos konferencijos svetainėje: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/
Konferenciją organizuoja Vilniaus universitetas, Literatūrinės urbanistikos asociacija (ALUS), Lietuvos lyginamosios literatūros asociacija. Konferencijoje dalyvaus tyrėjai iš 18 šalių, greta Europos valstybių – mokslininkai iš JAV, Brazilijos, Indijos, Saudo Arabijos.
IN ENGLISH:
An international conference entitled “Urbanity and Beyond: Narratives and Practices“ will take place on 24–26 September 2026 at the Faculty of Philology, Vilnius University.
This interdisciplinary event aims to explore the latest theories and trends in urban literature and storytelling, offering a platform for scholars and researchers to discuss the interplay between urban spaces, their narratives, and the lived experiences of their inhabitants.
We propose an extended concept of “urbanity and beyond” to indicate urban’s life’s fluid and dynamic state, shaped by human and non-human networks, including shifts between the city and its outer spaces. The conference also addresses themes surrounding the urban landscape of the host city, considering the complexities Vilnius shares with other historically multicultural and multilingual cities as they confront the challenges posed by global urban crises. We invite you to investigate how contemporary urbanity is represented in literature and culture, how the city is narrated, and how new narratives shape urban realities.
Program: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/programme
For more information please check the conference website: https://urbanity-and-beyond.flf.vu.lt/
The conference is organised by Vilnius University, the Association for Literary Urban Studies (ALUS) and the Lithuanian Comparative Literature Association. It will be attended by researchers from 18 countries, including, alongside European nations, academics from the US, Brazil, India and Saudi Arabia.
Rugpjūčio 17–19 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (VU FLF) vyko 32-oji tarptautinė Šiaurės šalių tarpkultūrinės komunikacijos tinklo (Nordic Network of Intercultural Communication, NIC) konferencija! Konferenciją organizavo VU Komunikacijos fakultetas / VU Faculty of Communication, bendradarbiaudamas su Filologijos ir VU Filosofijos fakultetas fakultetais.
nuotr. Tomas Laurinavičius
Nuo 1994 m. kasmet rengiama NIC konferencija suburia tarpkultūrine komunikacija besidominčius tyrėjus ir akademinės bendruomenės narius vis kitame Šiaurės ar Baltijos šalių mieste. Šiemet konferencija į Vilnių sugrįžo po beveik dviejų dešimtmečių. Šių metų konferencijos tema – „Tarpkultūrinė komunikacija pokyčiams“ – kvietė nagrinėti, kaip komunikacija tarp skirtingų kultūrų susijusi su įvairaus lygmens pokyčiais ir kaip tarpkultūrinės komunikacijos tyrimai gali prisidėti prie politikos formavimo, profesinės praktikos ir kasdienio bendravimo pokyčių.
Renginio metu pristatyta daugiau nei 40 pranešimų aktualiausiomis tarpkultūrinės komunikacijos temomis. Pagrindiniai konferencijos pranešėjai – prof. Dovilė Budrytė (Džordžijos Gvineto koledžas, JAV), skaičiusi pranešimą „Rethinking Crises: Memory, Identity, and Social Change in Central and Eastern Europe and Beyond“, ir prof. Marko Siitonen (Juveskiulės universitetas, Suomija) su pranešimu „Holding the Door Open: A Realist Perspective on Intercultural Education and Change“.
Anot konferencijos bendraorganizatoriaus, VU FLF prodekano doc. dr. Giedriaus Tamaševičiaus, tarpkultūrinė komunikacija nuo seno yra neatsiejama nuo Vilniaus universiteto istorijos.
„Mus supantys pastatai liudija ištisas studentų ir mokslininkų kartas, gyvenusias didžiulių politinių ir kultūrinių pokyčių laikotarpiu. Ne kartą žmonėms čia teko ieškoti būdų suprasti vieniems kitus nepaisant kalbų, religijų, politinių sienų ir besikeičiančių tapatybių“, – konferencijos atidaryme sakė doc. dr. G. Tamaševičius.
Pasak prodekano, šiandien gyvename vis mažiau nuspėjamame pasaulyje ir susiduriame su naujais globaliais iššūkiais, todėl turime iš naujo ieškoti būdų, kaip bendrauti, suprasti vieni kitus ir kurti dialogą. Šiame kontekste keičiasi ir pati filologija – VU FLF greta kalbų ir literatūrų vis daugiau dėmesio skiriama kultūroms, visuomenėms, tapatybėms ir komunikacijai.
„Mūsų tyrėjai dirba ne tik su kalbomis ir literatūriniais tekstais, bet ir su daugiakalbyste, sociolingvistika, vertimu, semiotika, žiniasklaidos diskursu, kalbos politika, kultūrine atmintimi, lyčių studijomis, psicholingvistika ir tarpkultūrine komunikacija“, – apie besiplečiančią filologijos sampratą kalbėjo doc. dr. G. Tamaševičius.
Ačiū konferencijos organizatoriams ir visiems dalyviams – iki kitų kartų!
Konferencijos abstraktų knygą rasite čia: https://www.nicvilnius2026.kf.vu.lt/images/NIC%20Vilnius%202026%20Abstracts.pdf
Prieš savaitę praūžė 2026 metų Lituanistikos akademijos vasaros sesija, pagal organizatorių studentų paskaičiavimus (kartu su rudens sesijomis), vykusi jau 10 kartą. Pjauname tortą, džiaugiamės ir dalijamės įspūdžiais, kurie, tikime, paliko žavaus atsiminimo giją moksleivių atmintyse.
Šios akademijos, kuri vyko liepos 24-26 dienomis, užsiėmimai buvo įvairaus plauko — nuo literatūrinių, iki istorinių, lingvistinių veiklų. Pirmąją dieną moksleiviai artimiau susipažino su Biblijos vertimų istorija, klausėsi dr. Antano Smetonos paskaitos apie lietuvių kalbos subtilybes ir galiausiai dieną užbaigė susipažindami su lengvai suprantama kalba.
Antrąją akademijos dieną pasitiko klausydami paskaitos apie Balio Sruogos lyriką, paskui — apie tai, kaip vyksta metų žodžio rinkimai. Tuomet visi keliavo į Radvilų rūmus, kur vyko ekskursija apie sovietmečio meną ir jo paslaptis. Grįžę moksleiviai išbandė kritiko duonos mėgindami įvertinti eilėraštį, o tada išgirdo šiemet 50-metį mininčios Helsinkio grupės istoriją. Vėliau studentai kartu su moksleiviais jaukiai susėdo Bernardinų parke po medžiais ir dalinosi mylimiausių poetų bei savo kūrybos eilėmis fone čiulbant paukščiams.
Paskutinę akademijos dieną moksleiviai minėjo knygnešių karaliaus Jurgio Bielinio 180-metį dirbtuvėse sukurdami šiandien aktualių knygų sąrašus knygnešiams. Ir galiausiai išlaisvino fantaziją režisuodami savo LRT panoramą. Akademija tradiciškai baigėsi įnirtingu protmūšiu bei organizatorių palinkėjimais kiekvienam toliau puoselėti lituanistikos freską bei dar kartą sugrįžti į akademiją.
Skelbiame registraciją į šių metų Klasikų akademiją atidaryta – kviečiame dalyvauti ir leistis įkvėpiamiems Antikos dievų 9–12 klasių moksleivius iš visos Lietuvos.
Šiemet Akademiją pradėsime nuo dievų, kurie dažnai tampa pirma pažintimi su klasika – aiškinsimės, ar jie tikrai tokie, kokie mums pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Šalia dievų žvelgsime į jų įkvėptus poetus, svarstysime, ką apie šiuos manė filosofai, ir bandysime nustatyti, kur Antikoje buvo brėžiamos ribos tarp vaizduotės ir tikrovės. Per tris dienas prisiliesime prie Antikos filosofijos, meno, istorijos, religijos, politikos ir literatūros – skaitysime Homerą, Herodotą, Aischilą, Platoną ir kitus pamatinius mūsų civilizacijos tekstus.
Šių metų Akademiją remia Naujasis Židinys-Aidai ir Phi knygos.
Akademija vyks rugpjūčio 26–28 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Registracija vyksta iki rugpjūčio 16 d. vidurnakčio. Užsiėmimai yra nemokami.
Registracijos nuoroda – https://forms.gle/xVXbCn31riKwwtCn7
Nikita Kazakevičius. Dr. Veslavos Sidaravičienės nuotr.
Latvis Nikita Kazakevičius pirmą sykį Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete lankėsi dar būdamas vidurinėje mokykloje. Vaikščiodamas po senuosius universiteto kiemus, susimąstė: „O kas būtų, jeigu aš čia studijuočiau?“ Pranašiška įžvalga išsipildė – atvykęs iš Latvijos universiteto per „Erasmus“ mainų programą, jis mokėsi VU Filologijos fakultete. Anot studento, čia jis galėjo gilintis į tas baltistikos sritis, kurios jį labiausiai domina.
„Man labai patinka studijų turinys, dalykų pasirinkimas ir pats dėstymas. Visa tai džiugina ir motyvuoja mokytis“, – prisipažįsta Nikita. VU jis daug dėmesio skyrė prūsistikai, dialektologijai, onomastikai, istorinei gramatikai ir senajai baltų raštijai.
Neįkainojamą studijų patirtį kuria ne tik paskaitos ar dėstytojai, bet ir erdvės, kuriose vyksta paskaitos, seminarai. Istoriniai VU pastatai, jų jaukumas ir atmosfera, studento manymu, skatina smalsumą ir norą mokytis. „Kai studijuoji tokioje aplinkoje, tai tikrai turi įtakos. Jauti universiteto istoriją, tradiciją ir akademinę dvasią“, – įsitikinęs pašnekovas iš Latvijos.
Paauglystėje N. Kazakevičius žavėjosi baltų istorija, kultūra, onomastika, folkloru. „Galbūt šiek tiek romantizavau tuos laikus, bet jie man atrodė paslaptingi ir labai įdomūs“, – pasakoja jis. Ieškant daugiau informacijos apie gimtąjį kraštą, teko susidurti ir su lietuviškais tekstais. Iš pradžių mėgino juos suprasti intuityviai, o vėliau pradėjo kryptingai mokytis lietuvių kalbos. Dėl šių priežasčių dar mokydamasis mokykloje jis šiek tiek kalbėjo lietuviškai.
Susidomėjimą Lietuva stiprino ir šeima. Iš Daugpilio kilęs vaikinas jau vaikystėje susidūrė su lietuvių kalba. Augdamas netoli sienos, jis lankydavosi Lietuvoje – su šeima vykdavo į Zarasus, Vilnių, Kauną ar Klaipėdą, dalyvaudavo muzikos festivaliuose. Nors tiesioginių įrodymų nėra, N. Kazakevičius spėja, kad tarp jo protėvių galėjo būti lietuvių – taip manyti leidžia kai kurios giminės narių pavardės. Vis dėlto lietuvių kalba šeimoje neišliko. Artimesnis ryšys su Lietuva atsirado per krikšto mamos vyro šeimą, kilusią iš Turmanto apylinkių.
Be to, N. Kazakevičius atkreipė dėmesį į lietuvių kalbą ir kasdienėje aplinkoje: Baltijos šalyse įprasta ant produktų etikečių matyti užrašus keliomis kalbomis, pavyzdžiui, lietuviškai pienas, latviškai piens, estiškai piim. Taigi lietuvių kalba nuolat buvo kartu, nors iš pradžių ir nekėlė ypatingo susidomėjimo – vaikinas svarstė studijuoti biologiją. Tačiau galų gale suprato norįs geriau pažinti savo kraštą.
Baigęs mokyklą, įstojo į Latvijos universiteto Baltų kalbų programą. „Per pirmąją antro semestro paskaitą lietuvių kalbos dėstytojas prof. Edmundas Trumpa domėjosi, ar auditorijoje yra mokančių šią kalbą. Pasakiau, kad šiek tiek kalbu lietuviškai. Tai išgirdęs, prof. E. Trumpa juokaudamas atsakė: „Tai gal jums čia ir nebūtina lankytis?“ – šiltai prisimena N. Kazakevičius.
Ruošdamiesi kalbotyros įvado, baltų mitologijos ir kitoms paskaitoms, seminarams, kurso draugai tekstus skaitydavo latviškai, o jis rinkdavosi lietuviškus šaltinius. „Tiesa, prie gramatikų beveik nesėdėdavau – nesimokiau taisyklių, formų, kaip linksniuoti ar kirčiuoti. Gal būtų pravertę, nes visko pasitaiko (juokiasi). Kalbą perpratau natūraliai, panašiai kaip vaikas išmoksta savo gimtąją kalbą“, – šypsosi pašnekovas.
Domėdamasis senųjų valdovų ir kunigaikščių praeitimi, jis ėmė kelti klausimus, iš kur atsirado vienas ar kitas vardas, ką jis reiškė ir kokias tradicijas atspindėjo. „Labai norėjau tirti baltų onomastiką. Su senaisiais pagoniškais vardais susidūriau dar domėdamasis istorija. Ypač patraukė dvikamieniai baltų ir slavų vardai. Skaičiau apie kunigaikščius ir svarsčiau – iš kur tas vardas, kokia jo kilmė, kodėl jis būtent tokios formos?“ – prisimena N. Kazakevičius.
Pasak jo, krikščioniškojo vardyno istorija šiandien gana gerai žinoma, tačiau senųjų baltų įvardijimo tradicijos vis dar slepia nemažai paslapčių. „Dabar viskas paprasčiau: apie krikščioniškų vardų, pavyzdžiui, Petras ar Jonas, kilmę galima rasti informacijos net Vikipedijoje. O kalbant apie baltų, slavų, germanų ar kitų indoeuropiečių senąjį vardyną, tenka ieškoti specialios literatūros“, – sako jis.
Būtent dėl to senųjų latvių vardų tyrimai tapo viena svarbiausių jo veiklos sričių. Ankstesnių šios srities darbų nėra daug. „Iš esmės apie latvių dvikamienius vardus daugiausia rašė Ernstas Blesė ir Janis Aukstkalnis, šiek tiek dirbo ir Janis Endzelynas. Todėl kiekvienas naujas šios srities tyrimas yra svarbus, – teigia N. Kazakevičius. –Anksčiau buvo manoma, kad tokių vardų išliko labai mažai ir jie žinomi beveik vien iš Livonijos kronikų. Tačiau pradėjus atidžiai skaityti dokumentus paaiškėjo, kad vaizdas gerokai turtingesnis. Net ir anksčiau nagrinėtoje medžiagoje randame dalykų, kurių niekas nepastebėjo. Pavyzdžiui, viename Kuršo dokumente užfiksavau asmenvardį Dovkante. Akivaizdu, kad tai – dvikamienis vardas, tačiau dabartinėje latvių mokslo literatūroje jis nėra minimas.“
1817 m. rankraštinė latgaliečių kalbos gramatika. N. Kazakevičiaus nuotr.
Anot pašnekovo, tokius atradimus neretai apsunkina lotynizuotos ar germanizuotos vardų formos. Vis dėlto kruopštus darbas su senaisiais dokumentais leidžia atrasti naujų dvikamienių vardų.
Naujos medžiagos jis randa kartu su kitais Latvių kalbos instituto tyrėjais rengdamas internetinį latvių asmenvardžių istorinį žodyną (Latviešu personvārdu vēsturiska vārdnīca), kurį šiuo metu sudaro apie 200 publikuotų straipsnių. Pirmasis projekto etapas apėmė daugiau nei šešių šimtmečių – nuo XIII a. kronikų iki XIX a. parapijų knygų – asmenvardžius. Kiekvienas projekto darbuotojas tyrė vis kitą dokumentų grupę. „Mano pirmasis rimtas dokumentas buvo 1599 m. Inflantijos revizija – vienas seniausių šaltinių apie Latgalą. Man reikėjo nuosekliai tikrinti visą medžiagą. Kiti kolegos dirbo su Kuršo dokumentais, bažnytinėmis knygomis ar kitomis revizijomis“, – pasakoja jis.
Savo bakalauro darbe studentas tyrė 1817 m. rankraštinę latgaliečių kalbos gramatiką, parašytą lenkų kalba. Tyrimo metu transkribavo ir vertė apie 130 puslapių apimties tekstą, analizavo jame užfiksuotas kalbos ypatybes. „Kai kur matyti, kad gramatikos autorius latgaliečių kalbą aiškino per lenkų kalbos prizmę. Pavyzdžiui, mėgino skirti vyriškąją ir moteriškąją veiksmažodžio giminę, bet baltų kalbose tokios kategorijos nėra“, – aiškina pašnekovas. Nors apie šį rankraštį mokslininkai yra užsiminę ir anksčiau, išsamių jo tyrimų iki šiol beveik nėra. Todėl atliktas tyrimas gali padėti geriau pažinti vieną ankstyvųjų latgaliečių kalbos šaltinių.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.
Dr. Veslava Sidaravičienė
Prof. dr. Daivos Sinkevičiūtės-Villanueva Svensson. Tomo Laurinavičiaus nuotr.
Liepos 15 d. Latvijos Prezidentui Edgarui Rinkēvičiui lankantis Vilniaus universitete Filologijos fakulteto dėstytoja, Baltistikos katedros vedėja prof. dr. Daiva Sinkevičiūte-Villanueva Svensson skaitė pranešimą „Baltistika Lietuvoje, Latvijoje ir pasaulyje“.
Baltistika Lietuvoje, Latvijoje ir pasaulyje
Ilgą laiką baltistika sieta su baltų kalbų – lietuvių, latvių ir prūsų - tyrimais. Šiandien baltistikos samprata yra platesnė. Baltistika yra tarptautinė mokslo sritis, jungianti ne tik baltų kalbų, bet ir baltų kultūros, baltiškosios tapatybės, Lietuvos ir Latvijos visuomenių raidos ir dabarties tyrimus.
Vis dėlto baltistika yra ne vien mokslo tyrimai ir studijos. Ji reiškia Lietuvos ir Latvijos akademinį bendradarbiavimą, tarptautinės baltistų bendruomenės telkimą ir jaunosios kartos baltistų ugdymą. Šiuo požiūriu ir pristatysiu baltistiką Lietuvoje, Latvijoje ir pasaulyje.
Šiuolaikinės baltistikos pagrindą sudaro tarptautinis akademinis tinklas. Jo branduolys yra Lietuva ir Latvija – valstybės, kuriose vartojamos gyvosios baltų kalbos.
Lietuvoje baltistiką plėtoja Vilniaus universitetas, pagrindinis Lietuvos baltistikos centras, taip pat Vytauto Didžiojo, Klaipėdos universitetai ir Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Istorijos, Lietuvos kultūros tyrimo institutai. Latvijoje svarbiausias centras yra Latvijos universitetas kartu su integruotais mokslo institutais, į Rygos technikos universitetą integruotos Rėzeknės ir Liepojos akademijos, bei Daugpilio universitetas.
Baltistika seniai peržengė Baltijos šalių ribas. Šiandien lietuvių ir latvių kalbos dėstomos daugiau kaip trisdešimtyje pasaulio universitetų - Varšuvos, Stokholmo, Tartu, Masaryko, Greifsvaldo, Frankfurto Goetės, Vienos, Vašingtono, Tokijo, kur vyksta ir jų tyrimai. Taip pat baltistikos tyrimai vykdomi ir kituose universitetuose, kuriuose baltų kalbos nėra nuolat dėstomos - Leideno, Kopenhagos, Kelno, Jenos, Marburgo, Jeilio universitetuose.
Taigi baltistiką suvokiame kaip tarptautinį akademinį tinklą, jungiantį Lietuvos, Latvijos ir pasaulio mokslo bei studijų institucijas.
Baltistikos pagrindas yra studijos. Plačiausias studijas siūlo Vilniaus universitetas – nuo bakalauro iki doktorantūros. Pasirinkę Lietuvių filologijos, Lietuvių filologijos ir latvių kalbos bakalauro, taip pat gretutines Latvistikos studijas studentai gali gilintis ne tik į lietuvių ir latvių kalbas, bet ir prūsistiką, baltų kalbų istoriją ir kt.
Magistrantūros Baltų kalbotyros studijose veikia dvigubo diplomo programa su Latvijos universitetu. Taip pat galima rinktis Latvistikos kryptį regionistikos programoje Šiaurės ir Baltijos jūros regiono kalbos ir kultūros.
Baltų kalbotyros absolventė Dovilė Gavelytė
Doktorantūroje rengiami darbai apima įvairias baltistikos sritis. Taigi Vilniaus universitetas užtikrina visą studijų grandinę ir plačiausią baltistikos specializacijų spektrą.
Latvių kalbos kaip pasirenkamojo dalyko mokoma ir kituose Lietuvos universitetuose – Vytauto Didžiojo bei Klaipėdos universitetuose. Klaipėdos universitetas turi magistro programą Baltų kalbos ir kultūros.
Latvijoje pagrindinis studijų centras yra Latvijos universitetas. Bakalauro pakopoje daugiausia dėmesio skiriama latvistikai, tačiau studentai mokosi lietuvių kalbos ir gali rinktis baltistikos dalykus. Atskirų baltistikos magistro studijų nėra. Studijuojant doktorantūroje galima rašyti disertaciją iš baltistikos.
Lietuvių kalba dėstoma ir Daugpilio universitete.
Užsienyje vienas stipriausių studijų centrų yra Varšuvos universitetas. Jame baltistikos studijos vykdomos visose pakopose.
Kitose šalyse baltistikos studijos organizuojamos skirtingais modeliais. Greifsvalde ar Brno Masaryko universitete vykdomos savarankiškos baltistikos bakalauro ir magistro baltistikos studijų programos. Frankfurto Goethe's ar Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetuose baltistikos specializacija integruota į platesnes lingvistikos ar regiono studijų programas. Pizos universitete daugiausia dėmesio skiriama baltų filologijai magistrantūroje.
Pasaulyje nėra vieno baltistikos studijų modelio – universitetai jas plėtoja pagal savo akademinę tradiciją ir stipriąsias sritis. Šiame kontekste Vilniaus universitetas išsiskiria tuo, kad siūlo nuoseklią trijų pakopų studijų sistemą, grindžiamą moksliniais tyrimais ir plačia dalykų įvairove. Svarbus tarptautiškumo atvejis – kartu su Latvijos universitetu įgyvendinama dvigubo magistro diplomo programa. Užsienio universitetuose ne tik mokoma baltų kalbų, tačiau yra ir baltistikos bakalauro, magistro programos.
Tradiciškai pagrindinė ir svarbiausia baltistikos tyrimų kryptis yra lingvistika. Baltų kalbos dėl savo archajiškumo užima išskirtinę vietą istorinėje ir lyginamojoje kalbotyroje.
Baltistikos tyrimai apima ne tik dabartines lietuvių ir latvių kalbas, bet ir ankstesnius jų raidos etapus, prūsų kalbą, baltų kalbų raštijos paminklus bei jų šaltinius. Tiriamos visos pagrindinės sritys – fonologija, akcentologija ir morfologija, žodžių daryba, leksika, semantika ir sintaksė.
Greta lingvistikos vyksta baltų literatūrų, kultūros ir visuomenės raidos tyrimai, kuriamos ir plėtojamos, daugiausia lingvistinės, duomenų bazės.
Prūsistikos duomenų bazė, kurią parengė Baltistikos katedros docentas Vytautas Rinkevičius.
Kartu baltistika vis labiau tampa tarpdisciplininė. Nagrinėjami kalbų kontaktai, daugiakalbystė ir sociolingvistikos procesai, tiriama regionistika ir visuomenės raida. Sparčiai plečiasi ir skaitmeninė humanitarika – kuriami skaitmeniniai kalbos ištekliai, taikomos kalbos technologijos.
Darbai sudaro pagrindą tolesniems moksliniams tyrimams, padeda išsaugoti ir visuomenei bei tyrėjams padaryti prieinamą baltų kalbų ir kultūros paveldą.
Baltistikos gyvybingumą rodo aktyvi tarptautinė mokslinė komunikacija. Nuo 1964 metų Lietuvoje ir Latvijoje kas penkerius metus rengiami Tarptautiniai baltistų kongresai, kurie suburia baltistikos tyrėjus iš viso pasaulio.
Reguliariai teminės tarptautinės konferencijos. Į akademinę bendruomenę aktyviai įsitraukia ir jaunoji karta – rengiama tarptautinė studentų konferencija „Baltijos tiltai“ bei Tarptautinė baltistikos mokykla.
Baltistikos tyrimai skelbiami tarptautiniuose žurnaluose Baltistica, Baltu filologija, Acta Baltico-Slavica, taip pat ir kituose tarptautinius mokslo leidiniuose.
Baltistikos plėtrą stiprina ir tarptautiniai projektai. Lietuvoje pagal lituanistikos prioriteto programą remiami bendri tyrimai su užsienio baltistikos tyrimų centrais, o Vilniaus universiteto koordinuojamas Baltnexus tinklas jungia užsienio baltistikos centrus ir skatina ilgalaikį akademinį bendradarbiavimą.
Aukštą Vilniaus universiteto mokslinių tyrimų lygį patvirtina ir tarptautinis pripažinimas – lingvistikos srityje pagal QS dalykinį reitingą universitetas patenka į trečiąjį pasaulio universitetų šimtuką, taip pat įvertinami ir baltistikos tyrėjai.
Vardinės prof. J. Kazlausko Jaunojo mokslininko premijos laureatė Baltistikos katedros docentė Ernesta Kazakėnaitė. Ugniaus Bagdonavičiaus nuot.
Šiandien baltistika yra tarptautinė mokslo ir studijų sritis, apimanti ne tik baltų kalbų, bet ir kultūros, istorijos, visuomenės bei Baltijos regiono tyrimus. Jos branduolys išlieka Lietuva ir Latvija.
Šiuolaikinė baltistika nebegali vystytis izoliuotai. Jos plėtrą užtikrina tarptautinis bendradarbiavimas – bendri projektai, studijų programos, konferencijos ir akademiniai tinklai, jungiantys Lietuvą, Latviją ir daugiau kaip trisdešimt baltistikos centrų pasaulyje. Todėl šiandien galime drąsiai teigti, kad baltistika kuriama bendradarbiaujant. Tik veikdami kartu galime užtikrinti šios srities gyvybingumą, tarptautinį matomumą ir sėkmingą raidą ateityje.
Akimirka iš Baltistų kongreso. Vilniaus universiteto studentės – bakalauro pakopos Meda Žukaitė ir magistro pakopos Paula Lacė – su savo valstybių vėliavomis
2026 m. liepos 29 d. Antalieptėje, „Inovatorių slėnyje“, vyks Academia Grammaticorum Salensis Vigesima Tertia kalbotyros vasaros mokyklos konferencija „Language Change: Inside and Out“.
Konferencija suburs jaunuosius tyrėjus, dalyvaujančius kasmet organizuojamoje kalbotyros vasaros mokykloje, ir patyrusius kalbininkus iš Lietuvos ir užsienio universitetų. Konferencijos tema atkartoja vasaros mokyklos temą – ji skirta kalbos kaitos procesams, vidinėms ir išorinėms jų priežastims: kalbų kontaktams ir gramatinių konstrukcijų raidai. Programoje numatyti žodiniai ir stendiniai pranešimai aprėpia platų lingvistikos temų spektrą – nuo istorinės kalbotyros, kalbų kontaktų, iki kalbų politikos, ženklų kalbų tyrimų, psicholingvistikos ir sakytinio diskurso tyrimų. Konferencijos kviestinis pranešėjas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Vladimiras Panovas, skaitys paskaitą „Want some beer? – Want! Constructions of spoken discourse and areal patterns“, skirtą sakytinio diskurso konstrukcijoms ir jų arealiniams dėsningumams.
Academia Grammaticorum Salensis jau dvidešimt trečius metus organizuoja Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas kartu su asociacija Academia Salensis. Šiemet renginį taip pat remia Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biuras per Vokietijos akademinių mainų tarnybą (DAAD) Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministerijos lėšomis. Finansavimą šių metų vasaros mokyklai ir konferencijai taip pat skiria Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-ACO-26-33.
Renginys atviras visiems. Daugiau informacijos galima rasti vasaros mokyklos ir konferencijos svetainėje.
Birželio 22 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.
Ceremonijos metu prof. dr. Nijolė Keršytė skaitė lectio ultima.
Mieli studentai,
mieli kolegos,
mieli šventės svečiai,
Messieurs les Ambassadeurs,
Madame l‘Ambassadrice,
savo trumpos paskaitos pavadinimui suteikiau šūkio pavidalą. Ji vadinsis:
Visų šalių humanitarai – vienykitės !
Tai nereiškia, kad dabar jums pateiksiu humanitarų manifestą ar imsiu dėstyti humanitarų veiklos planą ir programą. Nors tiesa, kad mūsų kapitalistinio liberalizmo laikais pomėgis penkmečio planams, būtinai strateginiams, sugrįžta. Nebus nei manifesto, nei penkmečio plano, nei veiklos programos, nes humanitarai nėra partija, nėra religinė sekta, nėra socialinė klasė, nėra profesija. Jie nėra partija ar sekta, nes jų pažiūros ar tikėjimas gali radikaliai skirtis; jie nėra klasė, nes jų pajamos gali skirtis, kadangi skiriasi ir jų profesijos. Bet kita vertus, jie yra ar turėtų būti kai kas daugiau nei koks nors mezgėjų ratelis, baikerių klubas ar šinšilų augintojų feisbuko grupė – tokios bendrijos, kurios buriasi pagal bendrą veiklą ar bendrus interesus. Jei humanitarai tokie skirtingi, tai gal jie yra nieko bendra neturinčiųjų bendrija?
Mano paskaitos tikslas – parodyti, kad humanitarai turi bendrumų, bet neturi bendrijos, ir kaip tik dėl to jiems reikia burtis, vienytis.
Kas bendra humanitarams? Kas juos vienija ir kodėl jiems reikia vienytis?
Mums – man ir jums, netrukus laikysiantiems savo rankose aukštojo mokslo diplomus – bendra tai, kad mes baigėme humanitarinių mokslų fakultetą – filologijos fakultetą. Tai akivaizdu, bet tai nėra taip savaime suprantama kaip atrodo. Reikalas tas, kad humanitarinių studijų vertė radikaliai pasikeitė nuo praėjusio amžiaus pabaigos, ir aš esu to pokyčio gyva liudininkė.
Praėjusio amžiaus pabaigoje, Nepriklausomybės pradžioje, humanitarinės studijos buvo prestižinės studijos, nes kartu su Sąjūdžiu vyko visos humanitarikos – istorijos mokslo, filologijos, filosofijos atgimimas. Žmonės godžiai skaitė istorinius straipsnius, naujai atskleidžiančius uždraustus Istorijos puslapius; taip pat iki tol draustų ar ignoruotų filosofų ar ištisų humanitarinių disciplinų – struktūralizmo, poststruktūralizmo, dekonstrukcionizmo, psichoanalizės, feminizmo, postkolonializmo studijų vertimus; jauni žmonės naktimis stovėdavo eilėse, kad nusipirktų bilietą į Nekrošiaus spektaklį – teatro salės lūždavo nuo žiūrovų; nuo Sąjūdžio laikų vis dar buvo gyva poezija, žmonės ją skaitė, dainavo, klausėsi jos deklamavimo, tai nebuvo uždaro, kone sektantiško būrelio reikalas; atitinkamai poetai, tokie kaip Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, tas pats kontraversiškasis Justinas Marcinkevičius turėjo ne mažesnį viešą svorį nei politikai; lygiai taip žmonės godžiai skaitė naujus lietuviškus romanus – Gavelio, Ivanauskaitės ar naujus iki tol ignoruotų užsienio klasikų vertimus – Faulknerio, Joice‘o, Kafkos, Cortazaro, Salingerio romanus; žmonės ėmė ieškoti tikėjimo, plūdo į iki tol uždarytas ar naujai įsteigtas bažnyčias, skaitė Bibliją, religinei tematikai skirtus veikalus; žmonės veržėsi į viešas paskaitas, ištroškę naujų idėjų, teorijų, koncepcijų. Tai buvo humanitarikos aukso amžius. Todėl ir humanitarinės studijos buvo prestižinės: pirmaisiais Nepriklausomybės metais konkursas į Filologijos fakultetą buvo 10 kandidatų į vieną vietą. Ir dėl tos priežasties aš į Filologijos fakultetą įstojau tik iš antro karto.
Visa tai pasakoju ne tam, kad apraudočiau tą praėjusį aukso amžių – džiaugiuosi, kad jame gyvenau ir tik dabar įsisąmoninu, kaip jis mane suformavo ir kokius tvirtus pagrindus padėjo. Visa tai sakau norėdama pabrėžti: pasirinkti filologijos studijas praėjusio amžiaus pabaigoje – tai ne tas pats, kas jas pasirinkti šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Tada tam skatino bendra socialinė atmosfera, kone mada, dabar tai tampa individualaus sąmoningo apsisprendimo ir pasirinkimo aktu. Ir ypač tai galioja magistro studijoms, kurias žmonės renkasi ne iš inercijos, nežinojimo, neapsisprendimo, kaip nutinka atėjusiems iš gimnazijų abiturientams.
Humanitarines magistro studijų programas Filologijos fakultete žmonės renkasi turėdami aiškią motyvaciją, net jeigu jie nebūna tikri dėl to, ką čia ras. Tai sakau visiškai atsakingai, nes visą savo darbo universitete laiką daugiausia dirbau su magistrantais ir niekada nenusivyliau jų motyvacija. Dar daugiau, visad stebėjausi, kaip kasmet į mūsų fakultetą stoja vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, seniai baigusių bakalauro, kartais ir magistro studijas, turinčių ilgametį darbą, kartais net verslą, bet ieškančių, kaip jie sako, gyvenimo prasmės, naujų idėjų, galimybės išjudinti ar atšviežinti mąstymą. Taip pat vis dažniau pasitaikydavo tokių, kurie ateidavo po gamtamokslio studijų, į kurias buvo nuorientuoti savo gimnazijų pedagogų ar karjeros konsultantų.
Taigi, tai, kad jūs pasirinkote filologijos studijas, nelaikau to savaime suprantamu, natūraliu dalyku. Priešingai, sveikinu jus su šiuo apsisprendimu ir dėkoju, nes be jūsų nebūtų mūsų, dėstytojų.
Jūsų apsisprendimas ir pasirinkimas jau savaime yra kone žygdarbis. Nes jūs, skirtingai nuo manęs, kuri subrendo Sąjūdžio laikais ir į Filologijos fakultetą įstojo Nepriklausomybės pradžioje, tai padarėte visai kitokiais, humanitarikai labiausiai nepalankiais ir sunkiausiais laikais.
Mūsų dienomis mėgstama nuolat kartoti apie tai, kokiais sunkiais krizės ir visokiausių pavojų laikais gyvename – buvo pandemija, po to ir iki šiol – karas. Tačiau pavojus visai humanitarikai ir jos krizė prasidėjo gerokai anksčiau, dar amžiaus pradžioje, po to, kai į Lietuvą atšliaužė kapitalizmas, o su juo – neoliberalizmo idėjos, sparti technologijų plėtra ir socialinių tinklų suklestėjimas, radikaliai pakeitęs komunikacijos sąlygas. Ir pandemija ar karas tik sustiprino ar dar labiau išryškino tą seniai prasidėjusią krizę: jiems prasidėjus ne vienas ėmė skųstis, kad nebegali dirbti, skaityti knygų; taigi, patys humanitarai ėmė nebetikėti tuo, ką daro, prasmingumu ar reikalingumu.
Ir vėlgi, visa tai sakau ne tam, kad apraudočiau praėjusius gerus laikus ir skųsčiausi dėl mūsų amžiaus blogybių. Sakau tai tam, kad nubrėžčiau jūsų kaip humanitarų, filologų „sąmoningumo trajektoriją“ (kaip pasakytų Vytautas Kavolis). Visų šalių proletarai galėjo vienytis tik atradę savo „klasinę savimonę“. Visų šalių ar bent Lietuvos humanitarai gali vienytis tik įsisąmoninę, kokiame pasaulyje gyvena. Ir tik suvokę, kad nepakanka būti baigus humanitarines studijas, filologijos fakultetą. Šio fakulteto pasirinkimui reikia angažuotis ir toliau, norint išlikti šiame pasaulyje kaip humanitarui.
Ir viena iš tokio išlikimo sąlygų – nesiekti būti savo laiko žmogumi, priešintis savo laikui. Tai nereiškia užsidaryti nuo šio pasaulio antlaikiškame dramblio kaulo bokšte ir rūpintis vien amžinomis problemomis. Kaip sako prancūzų filosofas Gille‘is Deleuze‘as, „Veikti prieš laiką“ – tai „tam tikru būdu veikti laiką“ tikintis, jog tai bus „ateisiančio laiko labui“. Ką reiškia veikti prieš savo – mūsų – laiką?
Tai visų pirma priešintis aktualijų diktatūrai, kurią mums primeta visi informacijos kanalai, visos žiniasklaidos ir komunikacijos priemonės. Šiuolaikybės pasaulis – tai aktualybės, aktualijos, dirginančio dabarties įvykio pasaulis. Iš šiuolaikinio pasaulio visiškai išnykusi istorinė perspektyva. Oficialiai istoriniai įvykiai minimi, kalbama apie istorinę atmintį, bet viešoje erdvėje istorija kaip refleksijos ir savirefleksijos, o kartu lyginimo galimybė nutrinta, atmesta, kadangi viskas paremta momento aktualybe. Viskas, apie ką kalbama, viskas, kas laikoma svarbiu, – tai aktualijos. Į jas reikia reaguoti „čia ir dabar“, „tuoj pat“, „betarpiškai“, nes rytoj tai bus nebesvarbu. Su tuo susijusi kita bėda: šiuolaikybėje vien reaguojama, o ne reflektuojama. Kadangi nėra jokios – nei laikinės, nei erdvinės distancijos, nėra galimybės ir jokiai refleksijai. Likusi vien instinktyvi reakcija ir aktyvizmas. Nėra kada mąstyti, reikia veikti, reaguoti į aktualijas. Šiuolaikinis pasaulis paradoksaliai priartėja prie gamtos pasaulio, tuo pat metu jį griaudamas: tai instinktyvių, vien gyvybiškų reakcijų pasaulis, suinteresuotas vien savo gyvybiniu išlikimu.
Šiame geopolitinio pavojaus bei įtampų, karo grėsmės pasaulyje vėl sugrįžta ideologinė propaganda, cenzūra ir savicenzūra, ne menkesnė nei per praėjusio amžiaus Šaltąjį karą. Ji reiškiasi tuo, kad pasaulis matomas vien pagal kategoriškas binarines opozicijas: juoda/balta, tiesa/melas, gėrio ašis / blogio ašis (mes, aišku, priklausome gėrio ašiai, o mūsų priešai ir jų sąjungininkai – visos tos totalitarinės valstybės – blogio ašiai). Iš čia noras, kad vietos liktų tik vienai teisingai nuomonei ar tiesai, o bet kokia kitokia nuomonė, bet kokia griežtesnė kritika vertinama kaip paslauga mūsų priešams.
Tačiau iš visų mokslininkų humanitarai geriausiai žino, jog be tiesos ir melo ar klaidos socialiniame pasaulyje daug dažniau veikia tai, kas tikėtina ar tai, kas įtikinama (ar priešingai, neįtikinama), o tikėtinumas ar įtikinamumas susijęs ne su faktais, kuriais taip mėgstama operuoti ir manipuliuoti viešumoje, o su vertėmis, vertybinėmis nuostatomis. O vietoj melo ar klaidos veikia įvairūs gynybiniai mechanizmai, nesąmoningas neigimas, nenoras priimti to, kas akivaizdu, saviapgaulė, iliuzijos, sapnai ir svajonės. Visa tai, apie ką mums pasakoja neišsenkanti grožinė kūryba.
Humanitaras turi tikrovės supratimo – aiškinimo, interpretavimo – instrumentus, jis gali suprasti taip, kaip kiti – žurnalistai, technokratai, biurokratai, technologai, bio-mokslininkai ir t.t. – negali suprasti. Pasaulis – ne aktualijų pavidalu išnyrantys faktai, o jų interpretacijos. Humanitarai iš kitų mokslininkų išsiskiria tuo, kad jie ne verifikuoja, o interpretuoja ir taip kuria daugiabalsį, polifoninį toną tokiame pasaulyje, kuriame vis labiau įsigali vienos tiesos nuostata. Humanitarai turi kurti tokius diskursus, kurie leistų įsisąmoninti, kad nėra vienos tiesos, kad tiesos yra konkuruojančios, kad egzistuoja jų daugis.
Jūs galbūt sakysite, kad visai kitaip patiriate mūsų šiuolaikinį demokratinį pasaulį: čia veikia nuomonių pliuralizmas ir kiekvienas yra laisvas galvoti ką nori ir kaip nori; pas mus ir taip labai didelė nuomonių įvairovė, visi diskutuoja... Tačiau tai iliuzija. Ten, kur nuomonių įvairovė išties didelė, – socialiniuose tinkluose – nėra tikrų diskusijų, nes žmonės komunikuoja tik su panašiais į save, bendraminčiais. O ten, kur kartais vyksta diskusijos – žiniasklaidoje – nėra tikros nuomonių įvairovės, kuriama tik jų regimybė, o iš tiesų veikia cenzūra arba švelni propaganda, naikinanti bet kokio radikaliai kitokio požiūrio galimybę arba tą kitokį požiūrį pateikianti tik kaip neišprususių kvailių, paveiktų svetimos valstybės propagandos, klaidingą nuomonę.
Mūsų visuomenės bėda ta, kad skirtingos nuomonės ir požiūriai vis labiau funkcionuoja tik paraleliai, jie niekaip nesusikerta ir nekonfrontuoja, jie netgi vengia susidurti ir susikirsti. Viso to rezultatas tas, kad studentai bijo kelti klausimus, bijo diskutuoti; o jiems užduotus klausimus jie suvokia ne kaip problemos suformulavimą, o kaip paskatą atspėti vieną teisingą atsakymą; diskusijos ir debatai pamažu pasitraukė iš mokslinių konferencijų bei kongresų, kritikuoti kalbantįjį – kolegą ar studentą – tampa kone prasto tono ženklu; idėjų kritika nebeskiriama nuo asmens puolimo ar patyčių; kai kuriose Skandinavijos šalyse neva buvo net panaikinti magistrinių darbų vieši gynimai, nes negalima žmogaus viešai kritikuoti...
Mano jauni kolegos, buvę mano studentai, tapę dėstytojais man sakė, kad dabartiniai studentai turi savo nuomonę, jie yra mąstantys, bet jiems trūksta pasitikėjimo. O jeigu taip, jei jums trūksta ne mąstymo, o drąsos garsiai ir atvirai mąstyti, konfrontuoti su kitokiu mąstymu, kitokiu požiūriu, tuomet burkitės, vienykitės, kad iš pradžių įprastumėte garsiai mąstyti ir konfrontuoti tarp bendraminčių, o tada išdrįstumėt kalbėtis ir su kitamaniais ir net prieš daugumą, prieš daugumos palaikomas nuomones.
Tad išėję iš universiteto burkitės į mažas bendrijas – humanitarines grupeles: literatūros ar teorinių, filosofinių tekstų skaitymo grupeles, diskusijų grupeles, kuriose palaikytumėte vienas kito mąstymą, grūdintumėte jį, neleistumėte jam sustabarėti, užmigti savaiminių suprantamybių, doxos, visuotinių tiesų pasaulyje. Neskatinu aktyvizmo – eiti protestuoti prieš „išorinius“ priešus. Protestų kultūra, vėlgi skirtingai nuo XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios, kai į tai buvo žiūrima neigiamai, Lietuvoje tapo madinga, tad jos nereikia skatinti tarp jaunų žmonių. Mums trūksta ne aktyvizmo, mums trūksta ne reakcijos, mums trūksta gyvos ir aktyvios refleksijos.
Humanitarų bendruomenės – ne politinio-socialinio aktyvizmo, ne greito reagavimo, o ilgalaikio, sistemingo, nuoseklaus reflektavimo bendruomenės. Refleksija vyksta ne minioje, ji vyksta pavienėse galvose ir mažose grupelėse. Venkite likti visiškai vieni ir atskiri su savo idėjomis. Burkitės į mažas grupeles, kad palaikytumėte vienas kitą šioje visiškai nepopuliarioje savarankiško mąstymo veikloje.
Tebūnie kiekvieną savo praėjusią dieną vertinsite ne pagal tai, kiek informacijos gavote ar kokio nors „turinio“ „suvartojote“, o pagal tai, ar turėjote laiko apie ką nors pamąstyti, apsvarstyti kokią nors idėją, problemą, padiskutuoti, o ne buitiškai pasišnekučiuoti, perskaityti refleksiją skatinančią knygą, straipsnį ar pasižiūrėti susimąstyti verčiantį filmą.
Humanitaras negali nevartoti, bet jo vartojimas turi būti kaip niekieno kito sąmoningas, o ne inertiškas, selektyvus, o ne srautinis, refleksyvus, o ne afektyvus.
Kaip sako jau mano minėtas Deleuze‘as, „Mums netrūksta komunikacijos, priešingai, mums jos per daug. Mums trūksta kūrybos. Mums trūksta pasipriešinimo dabarčiai. <...> draugų bendrijos – tai pasipriešinimo bendrijos.“ Tad burkite draugų bendrijas, humanitarų bendrijas kaip pasipriešinimo dabarčiai bendrijas.
Tai neišvengiamai bus mažumų bendrija. Kuo gi skiriasi humanitaras kaip mažuma nuo kitų mažumų? Humanitaras turėtų būti kaip filosofas ikisokratikas senovės graikų pasaulyje: svetimu besijaučiantis svetimšalis. Būti svetimšaliu savo paties šalyje reiškia į viską žiūrėti svetimšalio akimis, kuriam niekas nėra savaime suprantama, akivaizdu; kuris ne tik nesidalija su visais visiems bendra doxa, sensus communis, bet ir juos griauna. Ir jo tikslas – priversti migruoti sąmones. Išjudinti jas iš stabilios pozicijos, neleisti įsišaknyti vienoje pozicijoje, judėti iš vienos teritorijos į kitą, suvokti save pačią – sąmonę – kaip judėjimą, judėjimo, judrumo galimybę ir būtinybę. Sąmonė – ne teritorija, kuri užkariaujama informaciniuose karuose, sąmonė, humanitaro sąmonė – tai klajoklė, ieškanti naujų teritorijų.
2026.06.22.
Vilnius
Džiaugiamės istoriniu įvykiu – Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultetas kartu su Latvijos universiteto (LU) Humanitarinių mokslų fakultetu įteikė pirmąjį dvigubą magistro diplomą. Jį gavo Baltų kalbotyros absolventė Dovilė Gavelytė. Sveikiname!
Atsiimdama antrąjį diplomą Rygoje magistrė latviškai sakė kalbą, kurioje dėkojo už galimybę studijuoti dviejuose universitetuose. Jos nuomone, tai buvo itin vertinga patirtis, leidusi tapti įvairiapuse baltiste.
„Baltų kalbotyros programa buvo galimybė magistro studijų metu susitelkti į mane labiausiai dominančią regiono kalbų tyrimų sritį.“ – teigė D. Gavelytė, apgynusi magistro darbą „Manipuliatyvinės ir kauzatyvinės konstrukcijos lietuvių, latvių, lyvių ir estų kalbose“. Šio darbo vadovas – prof. dr. Jurgis Pakerys (VU Baltistikos katedra), mokslinė konsultantė – prof. dr. Ilze Lokmane (LU Latvistikos ir baltistikos skyrius). Magistrantė savo darbe siekė ištirti ir palyginti kauzatyvinių ir manipuliatyvinių konstrukcijų vartoseną morfosintaksės lygmeniu.
Paklausta apie Baltų kalbotyros studijas ir sprendimą siekti dvigubo diplomo, absolventė sakė nė kiek nesigailinti.
„Studijuodama galėjau visapusiškai gilintis į lietuvių, latvių, prūsų kalbas, susipažinti su įvairiais kalbotyros metodais, o palaikanti studentų bei dėstytojų bendruomenė visada skatino siekti kuo daugiau. Norint tobulėti man buvo labai svarbu ugdyti latvių kalbos žinias ir savarankiškumą, todėl beveik nedvejodama rinkausi pasitaikiusią galimybę siekti dvigubo Vilniaus ir Latvijos universitetų diplomo.
Studijos abiejuose universitetuose man leido įsilieti į plačiąją baltistų bendruomenę ir susipažinti su dar platesniu nuomonių bei tyrimų spektru.“ – pasakojo magistrė.
Apie dvigubo diplomo programą
Dvigubo baltistikos diplomo programa paskelbta 2025 m. (žr. Fakultetų dekanų sveikinimą ir kvietimą). Ji remiasi dviem jau egzistuojančiomis magistro studijų programomis:
- Baltų kalbotyros VU Filologijos fakultete;
- Latvių kalbos, literatūros ir kultūros studijų (Latviešu valodas, literatūras un kultūras studijas) LU Humanitarinių mokslų fakultete.
Šių programų studentai pirmuosius studijų metus praleidžia universitetuose, į kuriuos įstojo, tačiau trečiąjį semestrą turi išvykti studijų į užsienį, išklausyti ten siūlomus dalykus, o grįžus į savo universitetą rengti magistro darbą baltistine tematika. Nuspręsti, ar nori įgyti dvigubą diplomą, studentai gali iki antro semestro pradžios. Norintys dalyvauti dvigubo diplomo programoje studentai turi lietuvių ir latvių kalbas mokėti bent B1 lygiu.
Baltų kalbotyros programa skirta ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių aukštąsias mokyklas baigusiems bakalauro pakopos studentams. Baigusieji universitetus ES šalyse ar turintys lietuviškų šaknų gali pretenduoti į valstybės finansuojamas vietas.
Daugiau informacijos ieškokite: https://www.flf.vu.lt/institutai/bkki/struktura/bk/studijos
Stojimas: https://www.vu.lt/stojantiesiems/magistranturos/baltu-kalbotyra
Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.
Birželio 30 d. Vilniaus universiteto (VU) bendruomenė tradiciškai paminėjo studijų metų pabaigą! VU Šv. Jonų bažnyčioje vykusiose iškilmėse „Finis anni academici“ buvo pagerbti nusipelnę akademinės bendruomenės nariai, skirti apdovanojimai už reikšmingus mokslo pasiekimus, suteikti mecenatų vardai ir iškilmingai įteikti simboliniai atminties diplomai nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems ir iš VU pašalintiems jo bendruomenės nariams.
Skatindamas mokslininkus siekti aukščiausio lygio mokslinių rezultatų, VU rektorius atminimo ženklais už reikšmingus mokslo pasiekimus apdovanojo 2025 m. geriausių mokslinių darbų autorius ir jų grupes.
Geriausios socialinių ir humanitarinių mokslų sričių publikacijos kategorijoje apdovanojimą gavo Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė už monografiją „Reformation in Lithuania: origins and developments up to 1570“.
VU Rektorius prof. Rimvydas petrauskas ir prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė
Už geriausią taikomąjį darbą apdovanota Filologijos fakulteto doc. dr. Vilma Zubaitienė. Apdovanojimas kalbininkei paskirtas už jos parengtą mokslinio Pilypo Ruigio žodyno leidimo II tomą „Pilypo Ruigio žodynas: Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon, 1747“ (studija ir kritinis žodyno leidimas)
VU Rektorius prof. Rimvydas petrauskas ir doc. dr. Vilma Zubaitienė
VU rektoriaus padėkos įteiktos absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais. Padėkas gavo 55 pirmosios ir 83 antrosios pakopos studijų programų absolventai.
Džiaugiamės, kad šiemet mūsų Fakulteto absolventai buvo apdovanoti kaip niekad gausiai. VU rektoriaus padėkas gavo šie pirmosios pakopos, vientisųjų studijų programų absolventai – Augustina Andriuškevičiūtė, Sofiia Kalenska, Justyna Tankeliun, Pijus Makselis, Andrius Kupčinskis, Kornelija Mikalauskaitė, Anastasija Stankevičienė, Gabija Krompcholcaitė, Adrija Redeckaitė, Fausta Bauer, Aistė Markevičiūtė.
Padėkos įteiktos ir antrosios pakopos, vientisųjų studijų programų absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais, tarp jų Filologijos fakulteto absolventams – Ovidijui Videikai, Aušrinei Tverskytei, Dariai Tsudikovai, Mykolui Degučiui, Rokui Linkevičiui.
Sveikiname ir džiaugiamės!
Mokslo metų pabaigą, kaip ir kasmet, simboliškai pažymėjo universiteto vėliavos nuleidimas. Ji vėl bus pakelta rugsėjo 1-ąją, prasidedant naujiems akademiniams metams. Iki pasimatymo rudenį! Lauksime sugrįžtančių ir visų, kurie nuo rugsėjo prisijungs prie Vilniaus universiteto bendruomenės.
Birželio 29–30 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyksta tarptautinė mokslinė konferencija „Kings, Queens, Princesses. International Conference on the 500th Anniversary of the Birth of Catherine Jagiellon“, skirta Kotrynos Jogailaitės 500-osioms gimimo metinėms paminėti.
Kotryna Jogailaitė – Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė, Lietuvos ir Lenkijos karalaitė, vėliau Suomijos kunigaikštienė ir Švedijos karalienė. Jos politinis ir kultūrinis vaidmuo XVI a. tapo svarbia jungtimi tarp Švedijos ir žemyninės Europos ir iki šiol sulaukia mokslininkų dėmesio.
Konferencijoje pranešimus skaito 14 mokslininkų iš Suomijos (Helsinkio ir Turku universitetų), Švedijos (Upsalos universiteto), Lenkijos (Varšuvos, Lodzės, Poznanės, Marijos Kiuri-Skłodowskos, Silezijos ir kitų universitetų), Turkijos (Stambulo universiteto) bei Lietuvos.
Pirmojoje konferencijos sesijoje ypatingo dėmesio sulaukė Helsinkio universiteto profesorės Anu Lahtinen pranešimas „Women’s Networks and Shared Family Histories“, kuriame nagrinėti moterų socialiniai ryšiai ir bendros šeimos istorijos, bei Upsalos universiteto mokslininko Peterio Sjökvisto pranešimas „Catherine Jagiellon’s Books in the Uppsala University Library“, skirtas Kotrynos Jogailaitės knygų rinkiniui, saugomam Upsalos universiteto bibliotekoje.
Konferenciją organizuoja Vilniaus universiteto Polonistikos centras ir Opolės universiteto Ankstyvųjų naujųjų laikų tyrimų centras.
Detaliau susipažinti su programa galima čia.
