2026 m. liepos 29 d. Antalieptėje, „Inovatorių slėnyje“, vyks Academia Grammaticorum Salensis Vigesima Tertia kalbotyros vasaros mokyklos konferencija „Language Change: Inside and Out“.

Konferencija suburs jaunuosius tyrėjus, dalyvaujančius kasmet organizuojamoje kalbotyros vasaros mokykloje, ir patyrusius kalbininkus iš Lietuvos ir užsienio universitetų. Konferencijos tema atkartoja vasaros mokyklos temą – ji skirta kalbos kaitos procesams, vidinėms ir išorinėms jų priežastims: kalbų kontaktams ir gramatinių konstrukcijų raidai. Programoje numatyti žodiniai ir stendiniai pranešimai aprėpia platų lingvistikos temų spektrą – nuo istorinės kalbotyros, kalbų kontaktų, iki kalbų politikos, ženklų kalbų tyrimų, psicholingvistikos ir sakytinio diskurso tyrimų. Konferencijos kviestinis pranešėjas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Vladimiras Panovas, skaitys paskaitą „Want some beer? – Want! Constructions of spoken discourse and areal patterns“, skirtą sakytinio diskurso konstrukcijoms ir jų arealiniams dėsningumams.

Academia Grammaticorum Salensis jau dvidešimt trečius metus organizuoja Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas kartu su asociacija Academia Salensis. Šiemet renginį taip pat remia Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biuras per Vokietijos akademinių mainų tarnybą (DAAD) Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministerijos lėšomis. Finansavimą šių metų vasaros mokyklai ir konferencijai taip pat skiria Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-ACO-26-33. 

Renginys atviras visiems. Daugiau informacijos galima rasti vasaros mokyklos ir konferencijos svetainėje.

Birželio 22 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.

Ceremonijos metu prof. dr. Nijolė Keršytė skaitė lectio ultima. 

Mieli studentai, 

mieli kolegos, 

mieli šventės svečiai, 

Messieurs les Ambassadeurs, 

Madame l‘Ambassadrice,

savo trumpos paskaitos pavadinimui suteikiau šūkio pavidalą. Ji vadinsis:

Visų šalių humanitarai – vienykitės !

Tai nereiškia, kad dabar jums pateiksiu humanitarų manifestą ar imsiu dėstyti humanitarų veiklos planą ir programą. Nors tiesa, kad mūsų kapitalistinio liberalizmo laikais pomėgis penkmečio planams, būtinai strateginiams, sugrįžta. Nebus nei manifesto, nei penkmečio plano, nei veiklos programos, nes humanitarai nėra partija, nėra religinė sekta, nėra socialinė klasė, nėra profesija. Jie nėra partija ar sekta, nes jų pažiūros ar tikėjimas gali radikaliai skirtis; jie nėra klasė, nes jų pajamos gali skirtis, kadangi skiriasi ir jų profesijos. Bet kita vertus, jie yra ar turėtų būti kai kas daugiau nei koks nors mezgėjų ratelis, baikerių klubas ar šinšilų augintojų feisbuko grupė – tokios bendrijos, kurios buriasi pagal bendrą veiklą ar bendrus interesus. Jei humanitarai tokie skirtingi, tai gal jie yra nieko bendra neturinčiųjų bendrija? 

Mano paskaitos tikslas – parodyti, kad humanitarai turi bendrumų, bet neturi bendrijos, ir kaip tik dėl to jiems reikia burtis, vienytis.

Kas bendra humanitarams? Kas juos vienija ir kodėl jiems reikia vienytis? 

Mums – man ir jums, netrukus laikysiantiems savo rankose aukštojo mokslo diplomus – bendra tai, kad mes baigėme humanitarinių mokslų fakultetą – filologijos fakultetą. Tai akivaizdu, bet tai nėra taip savaime suprantama kaip atrodo. Reikalas tas, kad humanitarinių studijų vertė radikaliai pasikeitė nuo praėjusio amžiaus pabaigos, ir aš esu to pokyčio gyva liudininkė. 

Praėjusio amžiaus pabaigoje, Nepriklausomybės pradžioje, humanitarinės studijos buvo prestižinės studijos, nes kartu su Sąjūdžiu vyko visos humanitarikos – istorijos mokslo, filologijos, filosofijos atgimimas. Žmonės godžiai skaitė istorinius straipsnius, naujai atskleidžiančius uždraustus Istorijos puslapius; taip pat iki tol draustų ar ignoruotų filosofų ar ištisų humanitarinių disciplinų – struktūralizmo, poststruktūralizmo, dekonstrukcionizmo, psichoanalizės, feminizmo, postkolonializmo studijų vertimus; jauni žmonės naktimis stovėdavo eilėse, kad nusipirktų bilietą į Nekrošiaus spektaklį – teatro salės lūždavo nuo žiūrovų; nuo Sąjūdžio laikų vis dar buvo gyva poezija, žmonės ją skaitė, dainavo, klausėsi jos deklamavimo, tai nebuvo uždaro, kone sektantiško būrelio reikalas; atitinkamai poetai, tokie kaip Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, tas pats kontraversiškasis Justinas Marcinkevičius turėjo ne mažesnį viešą svorį nei politikai; lygiai taip žmonės godžiai skaitė naujus lietuviškus romanus – Gavelio, Ivanauskaitės ar naujus iki tol ignoruotų užsienio klasikų vertimus – Faulknerio, Joice‘o, Kafkos, Cortazaro, Salingerio romanus; žmonės ėmė ieškoti tikėjimo, plūdo į iki tol uždarytas ar naujai įsteigtas bažnyčias, skaitė Bibliją, religinei tematikai skirtus veikalus; žmonės veržėsi į viešas paskaitas, ištroškę naujų idėjų, teorijų, koncepcijų. Tai buvo humanitarikos aukso amžius. Todėl ir humanitarinės studijos buvo prestižinės: pirmaisiais Nepriklausomybės metais konkursas į Filologijos fakultetą buvo 10 kandidatų į vieną vietą. Ir dėl tos priežasties aš į Filologijos fakultetą įstojau tik iš antro karto.

Visa tai pasakoju ne tam, kad apraudočiau tą praėjusį aukso amžių – džiaugiuosi, kad jame gyvenau ir tik dabar įsisąmoninu, kaip jis mane suformavo ir kokius tvirtus pagrindus padėjo. Visa tai sakau norėdama pabrėžti: pasirinkti filologijos studijas praėjusio amžiaus pabaigoje – tai ne tas pats, kas jas pasirinkti šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Tada tam skatino bendra socialinė atmosfera, kone mada, dabar tai tampa individualaus sąmoningo apsisprendimo ir pasirinkimo aktu. Ir ypač tai galioja magistro studijoms, kurias žmonės renkasi ne iš inercijos, nežinojimo, neapsisprendimo, kaip nutinka atėjusiems iš gimnazijų abiturientams.

Humanitarines magistro studijų programas Filologijos fakultete žmonės renkasi turėdami aiškią motyvaciją, net jeigu jie nebūna tikri dėl to, ką čia ras. Tai sakau visiškai atsakingai, nes visą savo darbo universitete laiką daugiausia dirbau su magistrantais ir niekada nenusivyliau jų motyvacija. Dar daugiau, visad stebėjausi, kaip kasmet į mūsų fakultetą stoja vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, seniai baigusių bakalauro, kartais ir magistro studijas, turinčių ilgametį darbą, kartais net verslą, bet ieškančių, kaip jie sako, gyvenimo prasmės, naujų idėjų, galimybės išjudinti ar atšviežinti mąstymą. Taip pat vis dažniau pasitaikydavo tokių, kurie ateidavo po gamtamokslio studijų, į kurias buvo nuorientuoti savo gimnazijų pedagogų ar karjeros konsultantų. 

Taigi, tai, kad jūs pasirinkote filologijos studijas, nelaikau to savaime suprantamu, natūraliu dalyku. Priešingai, sveikinu jus su šiuo apsisprendimu ir dėkoju, nes be jūsų nebūtų mūsų, dėstytojų.

Jūsų apsisprendimas ir pasirinkimas jau savaime yra kone žygdarbis. Nes jūs, skirtingai nuo manęs, kuri subrendo Sąjūdžio laikais ir į Filologijos fakultetą įstojo Nepriklausomybės pradžioje, tai padarėte visai kitokiais, humanitarikai labiausiai nepalankiais ir sunkiausiais laikais.

Mūsų dienomis mėgstama nuolat kartoti apie tai, kokiais sunkiais krizės ir visokiausių pavojų laikais gyvename – buvo pandemija, po to ir iki šiol – karas. Tačiau pavojus visai humanitarikai ir jos krizė prasidėjo gerokai anksčiau, dar amžiaus pradžioje, po to, kai į Lietuvą atšliaužė kapitalizmas, o su juo – neoliberalizmo idėjos, sparti technologijų plėtra ir socialinių tinklų suklestėjimas, radikaliai pakeitęs komunikacijos sąlygas. Ir pandemija ar karas tik sustiprino ar dar labiau išryškino tą seniai prasidėjusią krizę: jiems prasidėjus ne vienas ėmė skųstis, kad nebegali dirbti, skaityti knygų; taigi, patys humanitarai ėmė nebetikėti tuo, ką daro, prasmingumu ar reikalingumu.

Ir vėlgi, visa tai sakau ne tam, kad apraudočiau praėjusius gerus laikus ir skųsčiausi dėl mūsų amžiaus blogybių. Sakau tai tam, kad nubrėžčiau jūsų kaip humanitarų, filologų „sąmoningumo trajektoriją“ (kaip pasakytų Vytautas Kavolis). Visų šalių proletarai galėjo vienytis tik atradę savo „klasinę savimonę“. Visų šalių ar bent Lietuvos humanitarai gali vienytis tik įsisąmoninę, kokiame pasaulyje gyvena. Ir tik suvokę, kad nepakanka būti baigus humanitarines studijas, filologijos fakultetą. Šio fakulteto pasirinkimui reikia angažuotis ir toliau, norint išlikti šiame pasaulyje kaip humanitarui.

Ir viena iš tokio išlikimo sąlygų – nesiekti būti savo laiko žmogumi, priešintis savo laikui. Tai nereiškia užsidaryti nuo šio pasaulio antlaikiškame dramblio kaulo bokšte ir rūpintis vien amžinomis problemomis. Kaip sako prancūzų filosofas  Gille‘is Deleuze‘as, „Veikti prieš laiką“ – tai „tam tikru būdu veikti laiką“ tikintis, jog tai bus „ateisiančio laiko labui“. Ką reiškia veikti prieš savo – mūsų – laiką? 

Tai visų pirma priešintis aktualijų diktatūrai, kurią mums primeta visi informacijos kanalai, visos žiniasklaidos ir komunikacijos priemonės. Šiuolaikybės pasaulis – tai aktualybės, aktualijos, dirginančio dabarties įvykio pasaulis. Iš šiuolaikinio pasaulio visiškai išnykusi istorinė perspektyva. Oficialiai istoriniai įvykiai minimi, kalbama apie istorinę atmintį, bet viešoje erdvėje istorija kaip refleksijos ir savirefleksijos, o kartu lyginimo galimybė nutrinta, atmesta, kadangi viskas paremta momento aktualybe. Viskas, apie ką kalbama, viskas, kas laikoma svarbiu, – tai aktualijos. Į jas reikia reaguoti „čia ir dabar“, „tuoj pat“, „betarpiškai“, nes rytoj tai bus nebesvarbu. Su tuo susijusi kita bėda: šiuolaikybėje vien reaguojama, o ne reflektuojama. Kadangi nėra jokios – nei laikinės, nei erdvinės distancijos, nėra galimybės ir jokiai refleksijai. Likusi vien instinktyvi reakcija ir aktyvizmas. Nėra kada mąstyti, reikia veikti, reaguoti į aktualijas. Šiuolaikinis pasaulis paradoksaliai priartėja prie gamtos pasaulio, tuo pat metu jį griaudamas: tai instinktyvių, vien gyvybiškų reakcijų pasaulis, suinteresuotas vien savo gyvybiniu išlikimu. 

Šiame geopolitinio pavojaus bei įtampų, karo grėsmės pasaulyje vėl sugrįžta ideologinė propaganda, cenzūra ir savicenzūra, ne menkesnė nei per praėjusio amžiaus Šaltąjį karą. Ji reiškiasi tuo, kad pasaulis matomas vien pagal kategoriškas binarines opozicijas: juoda/balta, tiesa/melas, gėrio ašis / blogio ašis (mes, aišku, priklausome gėrio ašiai, o mūsų priešai ir jų sąjungininkai – visos tos totalitarinės valstybės – blogio ašiai). Iš čia noras, kad vietos liktų tik vienai teisingai nuomonei ar tiesai, o bet kokia kitokia nuomonė, bet kokia griežtesnė kritika vertinama kaip paslauga mūsų priešams. 

Tačiau iš visų mokslininkų humanitarai geriausiai žino, jog be tiesos ir melo ar klaidos socialiniame pasaulyje daug dažniau veikia tai, kas tikėtina ar tai, kas įtikinama (ar priešingai, neįtikinama), o tikėtinumas ar įtikinamumas susijęs ne su faktais, kuriais taip mėgstama operuoti ir manipuliuoti viešumoje, o su vertėmis, vertybinėmis nuostatomis. O vietoj melo ar klaidos veikia įvairūs gynybiniai mechanizmai, nesąmoningas neigimas, nenoras priimti to, kas akivaizdu, saviapgaulė, iliuzijos, sapnai ir svajonės. Visa tai, apie ką mums pasakoja neišsenkanti grožinė kūryba.

Humanitaras turi tikrovės supratimo – aiškinimo, interpretavimo – instrumentus, jis gali suprasti taip, kaip kiti – žurnalistai, technokratai, biurokratai, technologai, bio-mokslininkai ir t.t. – negali suprasti. Pasaulis – ne aktualijų pavidalu išnyrantys faktai, o jų interpretacijos. Humanitarai iš kitų mokslininkų išsiskiria tuo, kad jie ne verifikuoja, o interpretuoja ir taip kuria daugiabalsį, polifoninį toną tokiame pasaulyje, kuriame vis labiau įsigali vienos tiesos nuostata. Humanitarai turi kurti tokius diskursus, kurie leistų įsisąmoninti, kad nėra vienos tiesos, kad tiesos yra konkuruojančios, kad egzistuoja jų daugis.

Jūs galbūt sakysite, kad visai kitaip patiriate mūsų šiuolaikinį demokratinį pasaulį: čia veikia nuomonių pliuralizmas ir kiekvienas yra laisvas galvoti ką nori ir kaip nori; pas mus ir taip labai didelė nuomonių įvairovė, visi diskutuoja... Tačiau tai iliuzija. Ten, kur nuomonių įvairovė išties didelė, – socialiniuose tinkluose – nėra tikrų diskusijų, nes žmonės komunikuoja tik su panašiais į save, bendraminčiais. O ten, kur kartais vyksta diskusijos – žiniasklaidoje – nėra tikros nuomonių įvairovės, kuriama tik jų regimybė, o iš tiesų veikia cenzūra arba švelni propaganda, naikinanti bet kokio radikaliai kitokio požiūrio galimybę arba tą kitokį požiūrį pateikianti tik kaip neišprususių kvailių, paveiktų svetimos valstybės propagandos, klaidingą nuomonę.

Mūsų visuomenės bėda ta, kad skirtingos nuomonės ir požiūriai vis labiau funkcionuoja tik paraleliai, jie niekaip nesusikerta ir nekonfrontuoja, jie netgi vengia susidurti ir susikirsti. Viso to rezultatas tas, kad studentai bijo kelti klausimus, bijo diskutuoti; o jiems užduotus klausimus jie suvokia ne kaip problemos suformulavimą, o kaip paskatą atspėti vieną teisingą atsakymą; diskusijos ir debatai pamažu pasitraukė iš mokslinių konferencijų bei kongresų, kritikuoti kalbantįjį – kolegą ar studentą – tampa kone prasto tono ženklu; idėjų kritika nebeskiriama nuo asmens puolimo ar patyčių; kai kuriose Skandinavijos šalyse neva buvo net panaikinti magistrinių darbų vieši gynimai, nes negalima žmogaus viešai kritikuoti...

Mano jauni kolegos, buvę mano studentai, tapę dėstytojais man sakė, kad dabartiniai studentai turi savo nuomonę, jie yra mąstantys, bet jiems trūksta pasitikėjimo. O jeigu taip, jei jums trūksta ne mąstymo, o drąsos garsiai ir atvirai mąstyti, konfrontuoti su kitokiu mąstymu, kitokiu požiūriu, tuomet burkitės, vienykitės, kad iš pradžių įprastumėte garsiai mąstyti ir konfrontuoti tarp bendraminčių, o tada išdrįstumėt kalbėtis ir su kitamaniais ir net prieš daugumą, prieš daugumos palaikomas nuomones.

Tad išėję iš universiteto burkitės į mažas bendrijas – humanitarines grupeles: literatūros ar teorinių, filosofinių tekstų skaitymo grupeles, diskusijų grupeles, kuriose palaikytumėte vienas kito mąstymą, grūdintumėte jį, neleistumėte jam sustabarėti, užmigti savaiminių suprantamybių, doxos, visuotinių tiesų pasaulyje. Neskatinu aktyvizmo – eiti protestuoti prieš „išorinius“ priešus. Protestų kultūra, vėlgi skirtingai nuo XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios, kai į tai buvo žiūrima neigiamai, Lietuvoje tapo madinga, tad jos nereikia skatinti tarp jaunų žmonių. Mums trūksta ne aktyvizmo, mums trūksta ne reakcijos, mums trūksta gyvos ir aktyvios refleksijos. 

Humanitarų bendruomenės – ne politinio-socialinio aktyvizmo, ne greito reagavimo, o ilgalaikio, sistemingo, nuoseklaus reflektavimo bendruomenės. Refleksija vyksta ne minioje, ji vyksta pavienėse galvose ir mažose grupelėse. Venkite likti visiškai vieni ir atskiri su savo idėjomis. Burkitės į mažas grupeles, kad palaikytumėte vienas kitą šioje visiškai nepopuliarioje savarankiško mąstymo veikloje. 

Tebūnie kiekvieną savo praėjusią dieną vertinsite ne pagal tai, kiek informacijos gavote ar kokio nors „turinio“ „suvartojote“, o pagal tai, ar turėjote laiko apie ką nors pamąstyti, apsvarstyti kokią nors idėją, problemą, padiskutuoti, o ne buitiškai pasišnekučiuoti, perskaityti refleksiją skatinančią knygą, straipsnį ar pasižiūrėti susimąstyti verčiantį filmą.

Humanitaras negali nevartoti, bet jo vartojimas turi būti kaip niekieno kito sąmoningas, o ne inertiškas, selektyvus, o ne srautinis, refleksyvus, o ne afektyvus.

Kaip sako jau mano minėtas Deleuze‘as, „Mums netrūksta komunikacijos, priešingai, mums jos per daug. Mums trūksta kūrybos. Mums trūksta pasipriešinimo dabarčiai. <...> draugų bendrijos – tai pasipriešinimo bendrijos.“ Tad burkite draugų bendrijas, humanitarų bendrijas kaip pasipriešinimo dabarčiai bendrijas. 

Tai neišvengiamai bus mažumų bendrija. Kuo gi skiriasi humanitaras kaip mažuma nuo kitų mažumų? Humanitaras turėtų būti kaip filosofas ikisokratikas senovės graikų pasaulyje: svetimu besijaučiantis svetimšalis. Būti svetimšaliu savo paties šalyje reiškia į viską žiūrėti svetimšalio akimis, kuriam niekas nėra savaime suprantama, akivaizdu; kuris ne tik nesidalija su visais visiems bendra doxa, sensus communis, bet ir juos griauna. Ir jo tikslas – priversti migruoti sąmones. Išjudinti jas iš stabilios pozicijos, neleisti įsišaknyti vienoje pozicijoje, judėti iš vienos teritorijos į kitą, suvokti save pačią – sąmonę – kaip judėjimą, judėjimo, judrumo galimybę ir būtinybę. Sąmonė – ne teritorija, kuri užkariaujama informaciniuose karuose, sąmonė, humanitaro sąmonė – tai klajoklė, ieškanti naujų teritorijų.

2026.06.22.

Vilnius

Džiaugiamės istoriniu įvykiu – Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultetas kartu su Latvijos universiteto (LU) Humanitarinių mokslų fakultetu įteikė pirmąjį dvigubą magistro diplomą. Jį gavo Baltų kalbotyros absolventė Dovilė Gavelytė. Sveikiname!

Atsiimdama antrąjį diplomą Rygoje magistrė latviškai sakė kalbą, kurioje dėkojo už galimybę studijuoti dviejuose universitetuose. Jos nuomone, tai buvo itin vertinga patirtis, leidusi tapti įvairiapuse baltiste. 

„Baltų kalbotyros programa buvo galimybė magistro studijų metu susitelkti į mane labiausiai dominančią regiono kalbų tyrimų sritį.“ – teigė D. Gavelytė, apgynusi magistro darbą „Manipuliatyvinės ir kauzatyvinės konstrukcijos lietuvių, latvių, lyvių ir estų kalbose“. Šio darbo vadovas – prof. dr. Jurgis Pakerys (VU Baltistikos katedra), mokslinė konsultantė – prof. dr. Ilze Lokmane (LU Latvistikos ir baltistikos skyrius). Magistrantė savo darbe siekė ištirti ir palyginti kauzatyvinių ir manipuliatyvinių konstrukcijų vartoseną morfosintaksės lygmeniu. 

Paklausta apie Baltų kalbotyros studijas ir sprendimą siekti dvigubo diplomo, absolventė sakė nė kiek nesigailinti.

„Studijuodama galėjau visapusiškai gilintis į lietuvių, latvių, prūsų kalbas, susipažinti su įvairiais kalbotyros metodais, o palaikanti studentų bei dėstytojų bendruomenė visada skatino siekti kuo daugiau. Norint tobulėti man buvo labai svarbu ugdyti latvių kalbos žinias ir savarankiškumą, todėl beveik nedvejodama rinkausi pasitaikiusią galimybę siekti dvigubo Vilniaus ir Latvijos universitetų diplomo.

Studijos abiejuose universitetuose man leido įsilieti į plačiąją baltistų bendruomenę ir susipažinti su dar platesniu nuomonių bei tyrimų spektru.“ – pasakojo magistrė. 

Apie dvigubo diplomo programą

Dvigubo baltistikos diplomo programa paskelbta 2025 m. (žr. Fakultetų dekanų sveikinimą ir kvietimą). Ji remiasi dviem jau egzistuojančiomis magistro studijų programomis:

- Baltų kalbotyros VU Filologijos fakultete;

- Latvių kalbos, literatūros ir kultūros studijų (Latviešu valodas, literatūras un kultūras studijas) LU Humanitarinių mokslų fakultete.

Šių programų studentai pirmuosius studijų metus praleidžia universitetuose, į kuriuos įstojo, tačiau trečiąjį semestrą turi išvykti studijų į užsienį, išklausyti ten siūlomus dalykus, o grįžus į savo universitetą rengti magistro darbą baltistine tematika. Nuspręsti, ar nori įgyti dvigubą diplomą, studentai gali iki antro semestro pradžios. Norintys dalyvauti dvigubo diplomo programoje studentai turi lietuvių ir latvių kalbas mokėti bent B1 lygiu.

Baltų kalbotyros programa skirta ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių aukštąsias mokyklas baigusiems bakalauro pakopos studentams. Baigusieji universitetus ES šalyse ar turintys lietuviškų šaknų gali pretenduoti į valstybės finansuojamas vietas.

Daugiau informacijos ieškokite: https://www.flf.vu.lt/institutai/bkki/struktura/bk/studijos

Stojimas: https://www.vu.lt/stojantiesiems/magistranturos/baltu-kalbotyra

Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr. 

Birželio 30 d. Vilniaus universiteto (VU) bendruomenė tradiciškai paminėjo studijų metų pabaigą! VU Šv. Jonų bažnyčioje vykusiose iškilmėse „Finis anni academici“ buvo pagerbti nusipelnę akademinės bendruomenės nariai, skirti apdovanojimai už reikšmingus mokslo pasiekimus, suteikti mecenatų vardai ir iškilmingai įteikti simboliniai atminties diplomai nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems ir iš VU pašalintiems jo bendruomenės nariams. 

Skatindamas mokslininkus siekti aukščiausio lygio mokslinių rezultatų, VU rektorius atminimo ženklais už reikšmingus mokslo pasiekimus apdovanojo 2025 m. geriausių mokslinių darbų autorius ir jų grupes.

Geriausios socialinių ir humanitarinių mokslų sričių publikacijos kategorijoje apdovanojimą gavo Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė už monografiją „Reformation in Lithuania: origins and developments up to 1570“.

VU Rektorius prof. Rimvydas petrauskas ir prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė 

Už geriausią taikomąjį darbą apdovanota Filologijos fakulteto doc. dr. Vilma Zubaitienė. Apdovanojimas kalbininkei paskirtas už jos parengtą mokslinio Pilypo Ruigio žodyno leidimo II tomą „Pilypo Ruigio žodynas: Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon, 1747“ (studija ir kritinis žodyno leidimas)

VU Rektorius prof. Rimvydas petrauskas ir doc. dr. Vilma Zubaitienė

VU rektoriaus padėkos įteiktos absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais. Padėkas gavo 55 pirmosios ir 83 antrosios pakopos studijų programų absolventai.

Džiaugiamės, kad šiemet mūsų Fakulteto absolventai buvo apdovanoti kaip niekad gausiai. VU rektoriaus padėkas gavo šie pirmosios pakopos, vientisųjų studijų programų absolventai – Augustina Andriuškevičiūtė, Sofiia Kalenska, Justyna Tankeliun, Pijus Makselis, Andrius Kupčinskis, Kornelija Mikalauskaitė, Anastasija Stankevičienė, Gabija Krompcholcaitė, Adrija Redeckaitė, Fausta Bauer, Aistė Markevičiūtė. 

Padėkos įteiktos ir antrosios pakopos, vientisųjų studijų programų absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais, tarp jų Filologijos fakulteto absolventams – Ovidijui Videikai, Aušrinei Tverskytei, Dariai Tsudikovai, Mykolui Degučiui, Rokui Linkevičiui.  

Sveikiname ir džiaugiamės! 

Mokslo metų pabaigą, kaip ir kasmet, simboliškai pažymėjo universiteto vėliavos nuleidimas. Ji vėl bus pakelta rugsėjo 1-ąją, prasidedant naujiems akademiniams metams. Iki pasimatymo rudenį! Lauksime sugrįžtančių ir visų, kurie nuo rugsėjo prisijungs prie Vilniaus universiteto bendruomenės.

Birželio 29–30 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyksta tarptautinė mokslinė konferencija „Kings, Queens, Princesses. International Conference on the 500th Anniversary of the Birth of Catherine Jagiellon“, skirta Kotrynos Jogailaitės 500-osioms gimimo metinėms paminėti. 

Kotryna Jogailaitė – Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė, Lietuvos ir Lenkijos karalaitė, vėliau Suomijos kunigaikštienė ir Švedijos karalienė. Jos politinis ir kultūrinis vaidmuo XVI a. tapo svarbia jungtimi tarp Švedijos ir žemyninės Europos ir iki šiol sulaukia mokslininkų dėmesio. 

Konferencijoje pranešimus skaito 14 mokslininkų iš Suomijos (Helsinkio ir Turku universitetų), Švedijos (Upsalos universiteto), Lenkijos (Varšuvos, Lodzės, Poznanės, Marijos Kiuri-Skłodowskos, Silezijos ir kitų universitetų), Turkijos (Stambulo universiteto) bei Lietuvos.

Pirmojoje konferencijos sesijoje ypatingo dėmesio sulaukė Helsinkio universiteto profesorės Anu Lahtinen pranešimas „Women’s Networks and Shared Family Histories“, kuriame nagrinėti moterų socialiniai ryšiai ir bendros šeimos istorijos, bei Upsalos universiteto mokslininko Peterio Sjökvisto pranešimas „Catherine Jagiellon’s Books in the Uppsala University Library“, skirtas Kotrynos Jogailaitės knygų rinkiniui, saugomam Upsalos universiteto bibliotekoje.

Konferenciją organizuoja Vilniaus universiteto Polonistikos centras ir Opolės universiteto Ankstyvųjų naujųjų laikų tyrimų centras. 

Detaliau susipažinti su programa galima čia.

Birželio 2 d. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete dr. Orlagh Woods subūrė mokslininkus ir studentus iš Medicinos bei Filologijos fakultetų į seminarą apie naratyvinę mediciną, skirtą reprodukcinės sveikatos priežiūros tyrinėjimui per literatūrą, meną ir refleksyvias diskusijas. Seminaras buvo organizuotas kaip Marie Skłodowska-Curie Actions (MSCA) finansuojamo podoktorantūros projekto „Repro-fiction“ dalis.

Seminare dalyviai per įvairias veiklas buvo kviečiami gilintis į sveikatos priežiūros ir kūno autonomijos klausimus. Apmąstyti reprodukcinės priežiūros etinius aspektus skatino diskusija apie istorinį paveikslą vaizduojantį pirmąjį Cezario pjūvį, atliktą Lotynų Amerikoje. Vėliau sekė atidaus skaitymo užduotis, sutelkta į literatūrinį tekstą, nagrinėjantį reprodukcinę netektį. Šio teksto analizė paskatino dialogą apie pasakojimo vaidmenį perteikiant patirtis, kurios dažnai nutylimos arba sunkiai įvardijamos žodžiais.

Seminarą kartu vedė dr. Loïc Bourdeau ir dr. Rūta Morkūnienė, kurių literatūros studijų ir medicinos srities išmanymas išryškino tarpdisciplininių prieigų svarbą sprendžiant sudėtingus sveikatos priežiūros klausimus. Remiantis humanitarinių mokslų ir medicinos perspektyvomis, seminaras parodė, kaip bendradarbiavimu grįstas dialogas gali pagilinti mūsų supratimą apie reprodukcines patirtis ir pagerinti priežiūros praktikas.

Naratyvinė medicina – tai įrodymais grįstas požiūris, pabrėžiantis pacientų istorijų išklausymo, interpretavimo ir į jas reagavimo svarbą. Įrodyta, kad naratyvinė medicina skatina empatiją, stiprina komunikaciją ir prisideda prie labiau į pacientą orientuotos priežiūros. Jos įžvalgos ypač vertingos kontekstuose, kuriuose reprodukcinė sveikatos priežiūra istoriškai buvo formuojama ribojančių ar represinių politinių ir socialinių režimų, atveriant erdvę balsams ir patirtims, kurios dažnai likdavo marginalizuotos.

Seminaras buvo platesnių projekto „Repro-fiction“ tikslų dalis, kuriais siekiama nagrinėti literatūros, sveikatos priežiūros ir reprodukcinio teisingumo sąsajas. Jis taip pat atvėrė įkvepiančias galimybes būsimoms tarpdisciplininėms bendradarbiavimo formoms, o organizatoriai tikisi tęsti šiuos pokalbius per būsimus renginius ir partnerystes.

Vertimo studijų katedra

Marvinas Dolhemas. Nuotr. Veslava Sidaravičienė

Nusprendęs studijuoti ir gyventi Vilniuje, prancūzas Marvinas Dolhemas susidūrė su Lietuvą lydinčiais stereotipais. „Kai pirmą sykį pasakiau šeimai, kad važiuosiu į Vilnių, mama domėjosi, ar Vilniuje yra elektra. Močiutė buvo įsitikinusi, kad susikalbėsiu prancūziškai. Vienas senelis galvojo, kad gyvensiu Jugoslavijoje, o kitas – kad Turkijoje. O tai buvo 2018 m. – ne taip jau seniai...“, – prisimena Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros doktorantas. Tokių įsitikinimų atsiranda dėl informacijos stokos – M. Dolhemo teigimu, mokykloje apie Lietuvą nieko nepasakojama. Vis dėlto jis priduria matantis, kad Baltijos šalys yra be galo pažengusios.

„Paryžius turbūt yra vienas lankomiausių miestų pagal turistų skaičių, todėl [organizacijoms – aut. past.] net nereikia ypatingai stengtis – visi ir taip ten važiuoja“, – pripažįsta jis. Lietuvoje įvairios organizacijos rūpinasi miesto turizmo plėtra ir, anot M. Dolhemo, tai veikia. Jaunasis mokslininkas džiaugdamasis pasakoja, kad pažįstami, atvykę į Vilnių, visada nori vėl čia apsilankyti. „Pusbrolis, kuris čia lankėsi prieš dvejus metus, neseniai parašė, kad būtinai turi grįžti – miestas labai gražus“, – teigia pašnekovas.

Paklaustas, kas labiausiai įstrigo pirmą sykį atvykus į Lietuvą, jis išskyrė tris dalykus. Pirmiausia – ramybę, antra – žmonių santykį su savo kraštu. „Žmonės čia mėgsta savo šalį, savo žemę. Prancūzijoje tai sunkiau pastebėti – o čia aiškiai juntama: mes lietuviai, čia mūsų šalis.“ Galiausiai jis pabrėžia ir kalbos aspektą – lietuvių kalbos istoriją.

Vilnius žavi ramybe

Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos alumnas, jau ketverius metus gyvenantis Vilniuje, išskiria esminius Vilniaus ir Paryžiaus skirtumus. Paryžiuje, pasak jo, šiuo metu yra įsikūrę apie du milijonai žmonių, o dirbti ar studijuoti kasdien atvyksta dar keli milijonai. Pagrindinė problema, kad tokiam žmonių skaičiui nėra pritaikyta miesto infrastruktūra. Nors jis pats nėra kilęs iš Paryžiaus, šiame mieste yra studijavęs, todėl prisimena, kaip nuolat vargindavo nuolatinis stresas ir triukšmas. 

Paryžius – didelis, bet kartu ir perpildytas, o Vilniuje kur kas ramiau. „Vilniuje mes turime daugiau erdvės, turime, kur pasivaikščioti. Čia galima ramiai keliauti net naktį“, – tapatindamasis su lietuviais sako mokslininkas. Pasak jo, ir čia atvykstantys draugai nuolat atkreipia į tai dėmesį.

Anot doktoranto, patys prancūzai sako, kad Paryžius nėra visa Prancūzija – tai tarsi atskiras, tarptautinis pasaulis, pilnas užsieniečių. Mieste galima jaustis gerai, jei žinai, kur eiti ir ko vengti – yra vietų, kur saugu, ir tokių, kurias geriau apeiti tam tikru metu. Keliaudamas su drauge jis visada iš anksto suplanuoja maršrutą. Neatsitiktinai prie Eifelio bokšto gausu smulkių prekeivių ir sukčių – jie puikiai žino, kur susitelkia turistai.

Marvinas Dolhemas. Nuotr. Veslava Sidaravičienė

Prieš kurį laiką grįžęs į gimtąjį kaimą pašnekovas pastebėjo, kad per pastaruosius dvidešimt metų viskas smarkiai pasikeitė: anksčiau buvęs gražus ir gyvas, dabar atrodo apleistas, daug kas išnykę. Lietuvoje, jo teigimu, gyventi yra jaukiau ir patogiau.

Dėl šalies M. Dolhemas pradėjo domėtis lietuvių kalba

M. Dolhemas 2018 m. apsilankė Dainų šventėje – ši patirtis paliko didžiulį įspūdį. Būtent tada tyrėjas suprato, kad nori išmokti lietuvių kalbą ir grįžti į Lietuvą. Tačiau bandymai savarankiškai mokytis kalbos nepasisekė – jo turėti vadovėliai pasirodė nepraktiški – ypač trūko paaiškinimų, kaip kirčiuoti. „Gali kalbėti, bet žiauriai blogai skamba. Žmonės dažnai taisydavo mano kirčiavimą“, – prisimena doktorantas. Nors pamažu pradėjo suprasti pavienius žodžius ir reikšmes, taisyklingų sakinių sudaryti dar nepavykdavo.

Todėl M. Dolhemas nusprendė lietuvių kalbos mokytis nuosekliau. Susisiekė su dėstytoja dr. Hélène de Penanros iš Nacionalinio Rytų kalbų ir kultūrų instituto Lituanistikos studijų sekcijos ir buvo pakviestas lankyti lietuvių kalbos paskaitas. Jo studijos buvo itin intensyvios. „Pradedi aštuntą ryto, baigi pusę dešimtos vakaro“, – prisimena M. Dolhemas. Paskaitos vykdavo vakarais, todėl jas galėjo derinti su dieninėmis rusų kalbotyros studijomis. Lietuvių kalbos jis mokėsi trejus metus, vėliau pradėjo studijuoti ir latvių kalbą. Baigęs studijas doktorantas įgijo lituanistikos bakalauro laipsnį.

Kai M. Dolhemas studijavo magistrantūros antrame kurse, turėjo galimybę vienam semestrui pagal mainų programą atvykti studijuoti į VU. Tas pusmetis tapo lūžio tašku – Vilnius jį taip patraukė, kad semestro pabaigoje visai nenorėjo grįžti į Paryžių: „Nusprendžiau pasinaudoti proga ir susiradau darbą: iš pradžių Latvijoje, vėliau – Vilniuje“. Netrukus apsisprendė tęsti akademinę veiklą ir įstojo į doktorantūrą VU.

Jo disertacijos tema – baltų ir slavų reliacinių būdvardžių sistema. Vadovaujamas Baltistikos katedros profesoriaus Miguelio Villanuevos Svenssono, jis tiria priesagų, pavyzdžiui, -iškas, -inis, -ynas: „namas – naminis, namiškas, Lietuva – lietuviškas, kaimas – kaimynas“, raidą baltų ir slavų kalbose. Dabartinėje kalboje tai yra daiktavardžių darybos priesaga, bet baltų-slavų prokalbėje ji tokio statuso neturėjo. Tačiau, anot jo, didžiausia problema – pats reiškinio apibrėžimas. Skirtingos lingvistinės mokyklos šį reiškinį aiškina nevienodai. „Slavistai turi savo idėją, baltistai iš esmės eina panašia kryptimi, bet indoeuropeistai visiškai nesutinka – siūlo visai kitą požiūrį“, – pasakoja pašnekovas.

Kalbėdamas apie metodologiją, M. Dolhemas kritiškai vertina uždarą požiūrį į kalbą. Doktorantas pabrėžia, kad būtinas platesnis, lyginamasis požiūris, leidžiantis patikrinti savo prielaidas ir prireikus jas peržiūrėti. Pavyzdžiui, kai kurie tyrėjai, aiškindami slavų kalbų istoriją, savo kontekste lengvai randa paaiškinimų, kurie patiems atrodo tinkami, tačiau lyginant su baltų ar kitomis indoeuropiečių kalbomis paaiškėja, kad jie ne visada yra tinkami. Tokiu atveju kyla pavojus likti savotiškame „burbule“ – turėti paaiškinimą savo sistemoje, kuris nebūtinai yra teisingas. Jo nuomone, panaši problema gali kilti ne tik slavistikoje, bet ir tiek tarp lietuvių, tiek tarp prancūzų mokslininkų, jei apsiribojama tik savo kalba ir neatsižvelgiama į kitur atliekamus tyrimus.

Susidomėjimas kalbomis baltų ir slavų kalbų tyrėją lydėjo nuo ankstyvos jaunystės. „Visada žinojau, kad noriu būti kalbininkas“, – teigia M. Dolhemas. Mokydamasis slavų kalbų jis pradėjo kelti klausimus apie kalbų raidą, o atsakymų ieškojo kalbos istorijoje. Taip pamažu susiformavo jo akademinis kelias – gilintis į slavų ir baltų kalbų ryšius.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji specialistė dr. Veslava Sidaravičienė

Birželio 22 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.

Ceremonijos metu doc. dr. Ernesta Kazakėnaitė skaitė lectio ultima. 

Apie tai, kas išlieka

Pradžioje buvo „prasti žodžiai“, dabar tokius vadintume paprastais. Buvo knygelės „suguldytos“, dabar mes jas sudarome. Buvo ir „mėnesis sausio“, kurį dabar pažįstame kaip gruodį.[1] Viskas kinta. Kažkada buvo pirmoji paskaita, tačiau šiandien – paskutinė. Tiesa, ne tokia, prie kurios jau spėjote priprasti, savo apimtimi tai veikiau garstyčios grūdelis visame Jūsų studijų procese. Kaip tik todėl norisi ne bandyti užgriebti, kas nepasakyta, bet apibendrinti, ką jau patyrėte. 

Suprasdama šios progos ypatingumą, ilgai svarsčiau, apie ką norėčiau su Jumis pakalbėti. Apsukusi idėjų ratą ir ištrynusi ne vieną pradėtą dokumentą grįžau prie pirmosios užrašytos minties – viskas keičiasi. Jūs, sėdintys šioje salėje, netrukus tapsite alumnais. Mokiniai tampa mokytojais. Žodis kažkada tapo kūnu. 

Prisipažinsiu, kad šios temos jau kitą dieną atsisakiau kaip didžiausios banalybės. Juk paskaita filologams, ji turi būti originali ir truputį intriguoti, o aš čia apie akivaizdybę – amžiną laikinumą. Tai būtų tas pats, lyg dainuojant apie meilę norėti pasakyti ką nors naujo. Bet kitos temos buvo lyg dirbtinai mano intelekto rėdomos – turbūt pažįstate tą jausmą, kai atrodo tvarkingai parašyta, bet kažkas ne taip. Ne iš širdies. O aš norėjau „iš širdies ir tikru reikalu“ [2]. 

Pati daugiausia laiko praleidžiu tirdama tai, kas išliko. Štai visą praeitą savaitę praleidau Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve Berlyne, kuriame saugoma daug unikalios baltistikos. Vartydama įspūdingą aštuonių tomų Jono Bretkūno Biblijos vertimo rankraštį (1579–1590; įsivaizduojate, per tiek amžių jis, vienintelis egzempliorius, išliko!) akis užkliuvo už prieš lygiai 440 metų verstos eilutės iš Mokytojo knygos: Wiſsi wandenei tek ing Iures, / o tacʒiau Iures ne tampa pilneſnes. / Ing tạ wietạ, iſch kur attekeia, wel nutek (Koh 1:7). Teka, nuteka, bet išlieka. Kaip ir Bretkūno rankraštis išliko, nes nutekėjo į Vokietiją. Ji suteikė pasitikėjimo grįžti prie pirmos temos, todėl, mieli vis dar studentai, likus valandai iki išėjimo pro universiteto vartus su diplomu rankose drįstu pakviesti Jus reflektuoti šią slenkstinę būseną, pokyčių neišvengiamybę ir, svarbiausia, tai, kas išlieka. 

Kad pokyčiai yra visur ir visame – žmoguje, pasaulyje, kalboje, gerai žinoma aksioma, atspindima daugybėje garsių aforizmų ir klišių. Viena garsiausių – Herakleito πάντα ῥεῖ ʽviskas tekaʼ. Tą patį, tik kitais žodžiais ką tik giedojome studentų himne – „Po malonios jaunystės, po sunkios senatvės mus priglaus žemė“. Tą patį, tik vaizdu patiriame mūsų fakulteto Aisčių menėje. Galbūt ir šiandien po teikimų ten nuėję pamatysite Petro Repšio „Metų laikus“. Žvelgdami į prieš 40 metų baigtą freską ne viską atpažinsite. Kai kurie joje vaizduojami papročiai ar buities detalės priklauso nebe mūsų kasdienybei, o istorinei atminčiai. Tai, kas vienai kartai buvo savaime suprantama, kitai jau reikalauja paaiškinimo. 

Pokytis yra egzistavimo sąlyga, kaip liudija skambioji latvių klasiko Rainio eilutė – „Pastāvēs, kas pārvērtīsies“ ʽišliks, kas keisisʼ [3]. Pokytis yra veiksmas, virsmas, metamorfozė. Tai judėjimas ir pageidautina, kad į priekį. Tiesa, judėti galima labai įvairiai: bėgti, skristi, važiuoti. Tačiau dažniausiai žmogui tenka eiti. Ne veltui būtent šis judėjimo veiksmažodis turi kelis šimtus sinonimų. Yra dienų, kai ne šiaip einame, bet slenkame, klampojame, pėdiname ar skuodžiame. Neabejoju, kad rašydami savo baigiamuosius darbus patyrėte visus šiuos judėjimo būdus. Pradėdami galbūt žingsniavote kupini ryžto. Vėliau pradėjote slinkti link teorinės literatūros apžvalgos, klampoti po sukauptą medžiagą, galiausiai pėdinote redaguodami pagal vadovų pastabas, o artėjant gegužės 11-ajai ne vienas ir skuodėte, kad spėtumėte įteikti darbą. Tačiau spėjote Jūs, spėjo ir kiti likę 321 Filologijos fakulteto absolventas. Jei paklausčiau, ar šis darbas Jus pakeitė, greičiausiai man atsakytumėte, kad taip. Jūs atlikote naują mokslinį tyrimą, o tai darant neįmanoma nesikeisti pačiam. Jūs sužinote šį tą naujo, išmokstate, o mokytis juk irgi reiškia keistis – tapti kitokiam, nei buvai. Po šių studijų, neabejoju, nebeskaitote tekstų taip pat, kaip anksčiau, nebesiklausote kalbų taip pat, kaip anksčiau, nebežiūrite į kitaip nei Jūs kalbantį žmogų taip pat, kaip anksčiau.

Gebėjimas keistis būdingas ne tik žmogaus prigimčiai. Virginia Woolf 1937 metais išlikusiame interviu [4] teigė, kad ir „žodžiams būdinga keistis. Poreikis keistis turbūt yra jų ryškiausias bruožas. Taip yra todėl, kad tiesa, kurią jie bando sugauti, yra daugialypė, ir jie ją perteikia būdami daugialypiai, vieną akimirką spindėdami vienaip, kitą – kitaip. [..] Ir būtent dėl šio sudėtingumo, šios galios reikšti skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms, jie išlieka.“  Tą puikiai iliustruoja ne tik kalbos istorijos tyrimai, bet tai ryškėja ir bet kuriam, besimokančiam giminingų kalbų. Pavyzdžiui, mokantis latvių kalbos ne vieną lietuvį pralinksmina sakinys „bērni jautri dejoja“, kuris reiškia ne bernai jautriai dejuoja, o ʽvaikai linksmai šokoʼ. Jautrs – lietuviškai ʽlinksmasʼ. Taip pat skandinavų kalbose reikia būti budriems, nes tai, kas švedams linksmas – rolig, danams ir norvegams – ramus. Šie žodžiai vadinami apgavikais, tačiau jie ne apgauna, bet rodo, kokia gyva ir besikeičianti yra kalba. Net ir turėdami tą pačią pradžią ir formą žodžiai, jų reikšmės ir skambesys kinta. 

Keistis, bet išlikti geba ir objektai bei daiktai. Pavyzdžiui, Šv. Jonų bažnyčia, kurioje esame. Prieš 400 metų čia savo lietuviškus pamokslus, vėliau išverstus į lenkų kalbą, skaitė Konstantinas Sirvydas; be jo bažnyčioje kalbėjo Motiejus Kazimieras Sarbievijus, popiežius Jonas Paulius II ir tūkstančiai kitų. Ar jie visi buvo toje pačioje bažnyčioje, kurioje esame šiandien? Iš istorijos sužinome, kad ji savo išvaizdą keitė nuolat: XVII a. įrengtas altorių ansamblis, XVIII a. po gaisro bažnyčia atstatyta nuo pamatų, XIX a. – vėl rekonstrukcija, XX a. –  atnaujinti altoriai, atidengtos freskos. [5] Netgi nuo to laiko, kai įstojote, ji kiek pakito –palaimintas naujasis altorius. Ir vis dėlto ji yra Šv. Jonų bažnyčia ir išliko, sugebėdama keistis: būti atstatoma, rekonstruojama, keisti funkciją.

Svarbiausia, atrodo, ne priešinti kaitą ir pastovumą, o suprasti, kad jie koegzistuoja. Tuomet įvertinti ir pasidžiaugti tuo, kas išlieka, nes tai leidžia mums įveikti laiko ribas, užmegzti dialogą su anksčiau gyvenusiais per išlikusius tekstus. Šiandien nelinkėsiu Jums išlikti tokiais, kokie dabar esate, bet palinkėsiu išlaikyti gebėjimą keistis: mokytis ir būti smalsiems. Labai norėčiau, kad dalis Jūsų išliktų mokslo pasaulyje ir tęstų savo studijas. Dalis – išliktų, ugdydami kitus ar dirbdami kitą Jums prasmę teikiantį darbą. Visų dėstytojų vardu nuoširdžiai sveikinu Jus su gražaus etapo pabaiga. Kas svarbiausia, teišlieka!

[1] M. Mažvydo Katekizmas 1547. J. Karaciejus 1997. Pirmoji knyga ir jos adresatas. Kalbotyra 4(13).

[2] Raškevičiūtė, Jurgita, Aistė Kučinskienė. 2019. Iš širdies ir tikru reikalu...: Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

[3] Rainis, Zelta zirgs, 1910, p. 95.

[4] Daugiau: https://www.bernardinai.lt/2016-04-25-vienintelis-likes-virginios-woolf-irasas/ Čia cituota iš originalaus įrašo https://www.youtube.com/watch?v=E8czs8v6PuI. 

[5] https://www.jonai.lt/apie-mus/

2026 m. gegužės 8 d. Granados universiteto Filosofijos ir humanitarinių mokslų fakultete vyko seminaras „Arts and Development of Creativity in Slavic Language Teaching“, skirtas slavų kalbų dėstytojams. Renginys buvo organizuotas įgyvendinant „Arqus Innovation Fund“ projektą „Arts and Creativity in the Foreign Language Classroom: Interdisciplinarity andInnovation in the Process of Teaching and Learning Slavic Languages“. Ši iniciatyva vienija rusų ir lenkų kalbų dėstytojus iš Granados, Vilniaus ir Vroclavo universitetų.

Projektą įgyvendina patyrę slavų kalbų kaip užsienio kalbų dėstytojai. Projekto veiklas koordinuoja Granados universiteto Graikų ir slavų filologijos katedra – vienas iš svarbiausių slavistikos centrų Ispanijoje.

Projektu siekiama ugdyti studentų kalbinius gebėjimus, plečiant jų žinias apie studijuojamos kalbos kultūrinį ir socialinį kontekstą bei įtraukiant juos į įvairias kūrybines kalbines veiklas. Svarbu pabrėžti, kad tradicinė gramatika nėra nustumiama į šalį – ji apgalvotai integruojama į kūrybinį mokymosi procesą.

Seminare dalyviams buvo pristatyta metodika, jungianti tarpdalykinį kalbų mokymą ir kūrybiškumo ugdymą. Šis metodinis požiūris skirtas inovatyvios mokomosios medžiagos rusų ir lenkų kalboms kaip užsienio kalboms kurti, tačiau gali būti sėkmingai taikomas ir dėstant kitas kalbas. 

Seminare dalyvavo 30 mokslininkų ir doktorantų iš septynių šalių. Dalyviai itin palankiai įvertino renginyje pristatytos metodikos novatoriškumą.

Birželio 15 d. prasidėjo VU Lituanistinių studijų katedros užsienio šalių lituanistikos (baltistikos) centruose dirbančių dėstytojų kvalifikacijos tobulinimo kursai. Į kursus atvykodėstytojai iš Armėnijos, Estijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Sakartvelo, Suomijos, Vengrijos, Vokietijos universitetų.

Kursų dalyvius sveikino Filologijos fakulteto prodekanas Giedrius Tamaševičius, Taikomosios kalbotyros instituto direktorė doc. Dr. Vilma Zubaitienė, Lituanistinių studijų katedros vedėja doc. dr. Eglė Gudavičienė

Kursų tema – daugiakultūrė Lietuva. Planuojama sutelkti dėmesį į daugiakultūrę Lietuvą, tautinių mažumų kultūrinį paveldą ir tapatybę. Dėstytojams bus skaitomos 10 paskaitų, skirtų daugiakultūrės Lietuvos pažinimui. Po pietų rengiama kultūrinė programa: ekskursija po 2026 m. Lietuvos kultūros sostinę Kėdainius, apsilankymas parodoje apie Vincentą Slendzinskį, koncertas ir beigelių kepimo edukacija. Taip pat planuojama diskusija-vakarienė, skirta lituanistikos (baltistikos) centrų problemoms ir ateities perspektyvoms aptarti.

Kursų dalyviams bus išduoti VU kvalifikacijos tobulinimo kursų pažymėjimai.

Birželio 9 d. mus pasiekė netikėta, be galo liūdna žinia iš Estijos – mirė estų kalbos lektorė Svetlana Kass (1954–2026).

Svetlana dirbo Vilniaus universitete nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio, dėstė estų kalbą įvairiais lygiais filologijos ir kitų fakultetų studentams, taip pat dėstė estų kalbą įvairiais lygiais visuomenei.

Svetlanai rūpėjo viskas, susiję su estų kalba ir kultūra Lietuvoje. Prieš kelerius metus ji organizavo estų kultūros dienas Vilniaus universitete. Rūpinosi Baltijos šalių universitetų Rektorių stipendijos konkursu. Labai džiaugėsi savo studentų pasiekimais. Svetlana visuomet išsiskyrė kuklumu, mielu bendravimu. Mums jos labai trūks.

Nuoširdžiai užjaučiame Svetlanos šeimą ir artimuosius. 

  

• Dr. Antonio Benítez Burraco (Sevilijos universitetas) skaitys pranešimą „Tarpdalykiškumas istorinės kalbotyros tyrimuose“;

• Dr. Eladio Duque Gómez (Madrido Complutense universitetas) skaitys pranešimą apie diskurso analizės pritaikymą mokant ispanų kalbos: „Nuoseklumas, rišlumas ir diskursas: ispanų kalbos mokymo pagrindai“;

• Dr. Jon Juaristi (Alkalos universitetas) skaitys pranešimą „Gimtosios kalbos, autonominės kalbos, savosios kalbos: daugiakalbystės utopijos pabaiga“ (Juaristi, be kita ko, yra žinomas rašytojas, gavęs Nacionalinę eseistikos premiją).

• Konferencijos atidarymo pranešimą skaitys dr. Marek Baran iš Lodzės universiteto. Pranešimo pavadinimas: „Pirmyn, čempione, viskas bus gerai... Dievas su tavimi: implicitiška ir eksplicitiška paguodos raiška“. 

Liepos 13–rugpjūčio 7 d.vyks tradiciniai Lituanistinių studijų katedros rengiami vasaros lituanistikos kursai! Šiemet juose laukiama daugiau nei 100 dalyvių iš net 32 pasaulio šalių. 

Šalia lietuvių kalbos pamokų dalyvių laukia plati kultūrinių paskaitų programa. Dalyviai susipažins su Lietuvos laikotarpiu nuo vienos nepriklausomybės iki kitos, kai šalis buvo okupuota Sovietų Sąjungos, taip pat aptars šiandieninio socialinio bei politinio gyvenimo aktualijas. Daug dėmesio bus skiriama ir mūsų kultūros paveldui – lietuvių moterų rašytojų tradicijai, Vilniaus architektūrinio kraštovaizdžio raidai, liaudies dainoms ir net bitininkystei. Kaip ir visada, gerą nuotaiką garantuos tradicinė vakaronė su VU folkloro ansambliu „Ratilio“. 

Iš arčiau susipažinti su programa galima čia.

Hanos Holub nuotr.