Aliaksandras Paršankou. Zmicerio Lukašuko nuotr.

2021 m. Aliaksandras Paršankou dėl susidariusios politinės situacijos Baltarusijoje buvo priverstas pasitraukti iš savo šalies. Persikėlęs į Prahą, aktyvistas tęsė tai, kas jį domino nuo mokyklos laikų – tyrinėjo LDK istoriją – ir išmoko lietuvių kalbą. Kaip pats sako, studijuojant LDK, lietuvių kalba yra būtina ir ją turėtų mokėti kiekvienas išsilavinęs žmogus – juk tai seniausia gyva išlikusi indoeuropiečių kalba.

Šiuo metu A. Paršankou skaito paskaitas apie LDK čekų, rusų, anglų, baltarusių ir lenkų kalbomis Lietuvos ir įvairiuose kituose universitetuose ir bibliotekose. „Man svarbus požiūris, kuriuo atskleidžiu kunigaikštystės daugiakultūrį ir daugiatautį charakterį. LDK nėra jokios tautos ar kultūros nuosavybė“, – pabrėžia jis. Dėstytojo nuomone, LDK yra pavyzdys, kaip svarbu palaikyti kultūrų dialogą ir gebėti priimti skirtingas nuomones.

„Baltarusiai gali pasimokyti, kas yra tikroji meilė ir pagarba savo šaliai ir kultūrai, o lietuviai, žvelgdami į mūsų patirtį, gali dar kartą įsitikinti, kokia svarbi yra demokratija ir žodžio laisvė“, – įsitikinęs A. Paršankou. Jis siekia tapti tarpininku tarp baltarusių ir lietuvių. Anot mokslininko, svarbiausia yra turėti bendrą tikslą – taikų vystymąsi, kuriuo siekiama kasdien gerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Aliaksandras yra Baltarusijos opozicijos Koordinacinės tarybos, suvienijusios baltarusius kovai už demokratiją savo šalyje, narys ir demokratinių jėgų aktyvistas. Jo nuomone, kalbos mokėjimas padeda geriau suprasti šalį: „Mūsų politinė emigracija iš Baltarusijos daugelį privertė mokytis lietuvių kalbos.“ Anot pašnekovo, po dešimties metų tai turės didžiulį poveikį tiek Baltarusijos, tiek Lietuvos kultūrai. Šios žinios suteiks pagrindą naujoms literatūros ir mokslinių tyrimų temoms.

„Norėjau, kad draugai lietuviai mane suprastų“

Pirmą kartą su lietuvių kalba Aliaksandras susidūrė 2017 m., kai į Mokslų akademijos biblioteką Minske atvyko Lietuvos mokslų akademijos delegacija, minėjusi Pranciškaus Skorinos leidybos veiklos 500 metų jubiliejų. Tąkart vyko šio XVI a. Lietuvos spaustuvininko, išspausdinusio pirmąją knygą Lietuvoje rusėnų kalba, knygos „Pranciškaus Skorinos rusėniškajai Biblijai – 500“ pristatymas. „Šioje delegacijoje buvo žmonių, kurie vėliau tapo labai gerais mano draugais: Sigitas Narbutas, Daiva Narbutienė, Rima Cicėnienė“, – prisimena jis.

Aliaksandro gyvenimas pasikeitė, kai dėl susidariusios politinės situacijos teko bėgti iš Baltarusijos. Jo draugas ir kolega, Čekijos ir Lietuvos kalbininkas habil. dr. Ilja Lemeškinas pasiūlė atvykti į Prahą. Karolio universitete jis pradėjo rengti daktaro disertaciją „Pranciškaus Skorinos rusėniškosios Biblijos šaltiniai“. „Studijuoti LDK istoriją nemokant lietuvių kalbos yra absurdiška. Tiems, kas šiuo metu tiria LDK istoriją, lietuvių kalba yra būtina, nes tai yra šios mokslo krypties mokslo kalba“, – tvirtina tyrėjas. Nors iš pradžių nerimavo, ar pavyks išmokti lietuvių kalbą, disertacijos vadovas habil. dr. I. Lemeškinas nedvejojo – Aliaksandrui tikrai pavyks.

Aliaksandras Paršankou ir Sigitas Narbutas. Iljos Lemeškino nuotr. 

Mokslininką lietuvių kalbos Prahos Karolio universitete mokė dr. Geda Montvilaitė. Jis ne kartą dalyvavo lietuvių kalbos ir kultūros kursuose – tiek nuotoliniu būdu Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, tiek gyvai Vilniaus universitete. Nors pašnekovas pripažįsta, kad jam smagiausia ir prasmingiausia lietuvių kalbos mokytis bendraujant su draugais, vis dėlto ir dėstytojus prisimena labai šiltai, ypač Aureliją Kaškelevičienę, kuriai jaučia ypatingą dėkingumą už perteiktas žinias ir nuoširdų palaikymą. Įkvėptas šios patirties, jis sako norįs panašų modelį pritaikyti baltarusių kalbos sklaidai – pakviesti žmones iš viso pasaulio mokytis ir šios kalbos.

Mokslininkas studijuoja knygų istoriją ir kultūrą, o ypatingą dėmesį skiria LDK knyginės kultūros paveldui. „Naujausiame savo moksliniame straipsnyje, kurį rašiau kartu su Lietuvių kalbos instituto mokslininke dr. Nadiežda Morozova, pavyko įrodyti, kad „Mažoji kelionių knygelė“ iš tiesų buvo spausdinta Vilniuje, o jos meninė puošyba yra vokiškos kilmės“, – pasakoja jis. Negana to, anot Aliaksandro, remiantis netiesioginiais įrodymais, pavyko patikslinti ir šios knygos išleidimo datą.

Lietuva Aliaksandrui – tai žmonės

Pirmą kartą po priverstinės emigracijos mokslininkas į Lietuvą atvyko 2022 m. vasario 23 d. Knygų mugės šurmulį netikėtai užgožė kitą dieną Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą. Aliaksandras teigia, kad pasinėrimas į lietuvių kalbos ir literatūros pasaulį jam leido karą išvysti lietuvio akimis. „Visi buvome kartu – solidarūs“, – prisimena mokslininkas. Tuo metu patirta bendrystė ir žmonių vienybė ir pačiam Aliaksandrui suteikė stiprybės bei vilties, o Lietuva jam tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Aliaksandras Lietuvoje jaučiasi kaip namuose. Muziejai, bibliotekos – tai vietos, kurias visuomet stengiasi aplankyti. Tačiau svarbiausia jam – pažinti žmones. O pažinčių būna pačių įvairiausių: jis šypsodamasis prisimena vieną netikėtą pažintį su taksistu, kuris save laikė prūsu. „Taksistas labai nustebo, kai pasakiau, kad prūsai buvo baltai, o ne slavai“, – pasakoja tyrėjas. Atvykęs į Lietuvą, jis visuomet susitinka su kolegomis iš Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto. „Niekur manęs taip nepasitinka, kaip draugai Lietuvoje. Patys svetingiausi žmonės!“ – džiaugiasi jis.

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija 2023–2024 m. už pasiekimus mokantis lietuvių kalbos A. Paršankou skyrė Kazimiero Būgos stipendiją. Ja siekiama skatinti lietuvių kalbos ir literatūros sklaidą užsienyje ir remti užsienio aukštosiose mokyklose besimokančius lietuvių kalbos studentus. Aliaksandrui tai – atsakomybė, kurią jis nuoširdžiai prisiima.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Tekstą parengė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Užsienio šalių lituanistikos (baltistikos) centruose dirbantys dėstytojai į VU Filologijos fakultetą atvyksta tobulintis nuo 2009 m. Todėl visai nenuostabu, kad šiandien čia iš Estijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Sakartvelo, Suomijos, Vengrijos, Vokietijos, Jerevano universitetų atvykę dėstytojai jaučiasi kaip namuose, nes vieni kitiems yra pažįstami ir žino, kad žino, kad yra laukiami.

Įvairi dėstytojų bendruomenė savaitę truksiančių kursų metu domėsis Lietuvos sostine, gilinsis ne tik į miesto istoriją, istorines vietas, bet ir naujausius mokslinio, kultūrinio gyvenimo aspektus. Dėstytojams bus skaitomos dešimt paskaitų, skirtų Vilniaus pažinimui, po pietų rengiama kultūrinė programa (ekskursija po Vilnių ir išvyka į Vilniaus rajone esančius dvarus), koncertas, skirtas M. K. Čiurlionio metams, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir botaninio atspaudo edukacija, taip pat planuojame diskusiją-vakarienę, skirtą lituanistikos (baltistikos) centrų problemoms ir ateities perspektyvoms aptarti.

Linkime, kad bendrijos aura toliau skleistųsi, o Filologijos fakultete kasmet susirenkantis lietuvybės ambasadorių branduolys vis tvirtėtų.

Džiaugiamės galėdami pranešti apie prieš kelias dienas pasirodžiusią knygą „Language Variation, Change and Standardisation“, sudarytą Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentės dr. Gintarės Judžentytės-Šinkūnienės. Tai aktualių mokslinių straipsnių rinkinys, išleistas leidykloje „Cambridge Scholars Publishing“. Leidinyje derinami tiek teoriniai, tiek praktiniai klausimai, permąstomas kalbos variantiškumo ir standartizavimo santykis, siūloma nauja kalbos standartizavimo tyrimo sistema, leidžianti peržengti tradicinės, normatyvinės vienos kalbos sampratos ribas. Knygoje keliamos mintys, kad tarp kalbos pokyčių ir standartizavimo egzistuoja konceptualiai neįveikiamas atotrūkis, o kai kurios kalbos variacijos tampa svarbiu žmogaus galios šaltiniu ir esminiu tapatybės ženklu tiems, kurie jas paveldi. „Language Variation, Change and Standardisation“ kviečia tęsti akademines diskusijas, atkreipia dėmesį į aktualias kalbos problemas ir skatina nuodugnesnį dialogą tarp akademikų ir visuomenės.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

„Žiūrėdama į šios knygos pavadinimą jaučiu asmeninį santykį su visais trimis terminais. Su kalbos kitimais pradėjau dirbti dar rašydama disertaciją, kai rengdama antrąją jos dalį aiškinausi, kaip susiformavo latvių kalbos vietos prieveiksmiai, kaip kito jų sistema. Vėliau susidomėjau, kokiais deiktiniais žodžiais baltų kalbose konstruojama erdvė. Ir žodis „variantiškumas“ čia atsiskleidė visomis spalvomis. Vis dar su šypsena prisimenu, kai viena Skuodo rajono gyventoja rodydama į muziejų pasakė: „Va tas šitai antai tas va yra muziejus. Tikrai visoje Lietuvoje daugiau nė vieno tokio muziejaus nėra“. Standartizavimo klausimai sudomino šiek tiek vėliau, kai atsidūriau evangelikų liuteronų savaitraščio „Svečias“ spaustuvėje. Esu dėkinga visiems knygos autoriams, kurie padėjo šiuos terminus sujungti“, – mintimis dalijosi knygos sudarytoja, Filologijos fakulteto docentė dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Mieli Filologijos fakulteto pirmakursiai, kolegos dėstytojai, visi mūsų akademinės bendruomenės nariai,

sveikinu jus atveriant naujuosius mokslo metus. Jų pradžią ženklina prie centrinių rūmų ką tik iškelta Vilniaus universiteto vėliava. Tradiciškai susirenkame Šv. Jonų bažnyčioje filologijos pirmakursių imatrikuliacijai, tačiau kartu tai yra ir fakulteto bendruomenės susikaupimo valanda prieš pratrūkstant mūsų didžiulio avilio dūzgesiui.  Akimirka, kai žvelgdami į naujus ar pažįstamus veidus, galvodami apie netrukus prasidėsiančias paskaitas, bandome įsijausti į akademinio gyvenimo ritmą ir galbūt nuspėti, kokias idėjas, pasiekimus ar iššūkius šie metai mums subrandins. Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vienas žymiausių Europos Baroko poetų, Vilniaus universiteto profesorius, kurio jubiliejinius metus šiemet minime ir kurio vardo kieme gyvename, vienoje iš savo odžių rašė: „Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats / Uždeda sparnus per visatą skristi, / Slepias jos lizde, kol ateina laikas. / Ateičiai bręsta“ (vertė prof. Eugenija Ulčinaitė). Čia, kur susirinko studijas pradedantis jaunimas, tikrai bręsta daug svarbių valandų mūsų valstybės, visuomenės, kultūros, ir, žinoma, filologijos mokslo ateičiai. Mūsų kaip dėstytojų ir mentorių misija yra užauginti šioms valandoms sparnus. Tad visi kartu siekime, kad mūsų fakultetas būtų tam kuo palankesnis lizdas.

Į Filologijos fakulteto bendruomenę šiandien įsilieja daugiau nei trys šimtai penkiasdešimt pirmakursių, išskirtinai daug jų įstojo į magistrantūros studijas. Pagal naujųjų magistrantų gausą pirmaujame visame universitete ir tuo tikrai galime džiaugtis. Manau, tai liudija, kad jauni žmonės mūsų fakultete iš tiesų atranda aukšto lygio, stipriu mokslu pagrįstas, šiuolaikiškas ir įdomias studijas, kurios traukia turiniu, įelektrina protus ir įkvepia nesustoti, toliau žengti profesinės, kūrybinės ir intelektualinės raidos keliu. Džiugu, kad tai liudija ir patys studentai. Pradėjau nuo Sarbievijaus citatos, o dabar pacituosiu vieną ryškiausių mūsų dabartinių jaunųjų talentų, lituanistiką studijuojantį poetą ir reperį Pijų Operą: „Tuose dalykuose, kurie man patinka, aš maudausi. Įstojus bene viskas pasirodė įdomu, reikėjo net atsirinkti. Ir mitologija, ir lingvistika, kalbotyra, literatūra… Kelių – begalės. Čia dėsto žmonės, kuriuos žinojau jau prieš stojant, kurie man buvo autoritetai literatūros plotmėje, tai man buvo didelis įkvėpimas, kad gavau progą su jais bendrauti betarpiškai, diskutuoti apie literatūrą. Tokie momentai stipriai įkvepia jauną žmogų, įtraukia ir motyvuoja. Filologijos studijos manęs nuo kūrybinio pasaulio neužrakina. Studijos mane kūrybai įkvepia, o ne iškvepia.“ Beje, išsyk kviečiu visus šį trečiadienį, rugsėjo 3 d. 18 val. įsikvėpti naujiems mokslo metams performatyviuose poezijos skaitymuose ir džiazo improvizacijose, kurias rengia mūsų fakulteto bendruomenės nariai, poetai Dovydas Grajauskas ir Pijus Opera.

Taigi suteikdami tvirtus klasikinius kalbos, literatūros ir kultūros studijų pagrindus, fakultete visi kartu intensyviai kuriame dabarties humanitariką – tarpdalykišką, tarptautišką, įtraukią, atvirą pasauliui ir atidžią Lietuvos visuomenės pulsui. Tokią, kurioje norisi maudytis, kaip sako Pijus Opera. Tačiau kartu nepamirštant, kad humanitarika labai reikalinga ir siekiant mūsų visuomenės atsparumo įvairioms krizėms ar grėsmėms. Gynybos strategai nuolat primena, kad visuomenės mentaliteto būklė tiek pat svarbi jos saugumui, kaip kariuomenė, ginklai, technologijos ir ekonominė gerovė. Laisva mintis, taiklus žodis, argumentuotas pasakojimas, savojo tapatumo suvokimas visada geriausiai ardo prievartos ir melo pančius. Tad mūsų fakultete, panirdami į kalbos ir literatūros sferas, kartu kuriame labai svarbią visuomenei galią, kuri dabar vadinama minkštąja (soft power), nors ją būtų galima pavadinti ir tradiciškiau – dvasine galia. Nepamirškime, kad tai jos išteklius gausinsime, kai studijuosime gramatines konstrukcijas, mokysimės rasti vertimo ekvivalentus, aiškinsimės eilėraščio metaforas ar diskutuosime dėl rašytojų vertinimo. Ši galia mėgsta preciziką, smulkius ir tikslius minties bei kalbos padargų judesius – kaip muzikanto pirštų, šokančių klavišais. Nes ji yra l‘esprit de finesse, subtilumo dvasia, kaip sakė Blaise‘as Pascalis.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Mielieji pirmakursiai, šiandien įžengiate į bendruomenę, kuri vienija daugiau nei pusantro tūkstančio studentų, per tris šimtus dėstytojų ir mokslininkų, daugybę tyrimų krypčių ir projektų. Mūsų fakultete dėstoma daugiau nei 20 pasaulio kalbų, aprėpiamos įvairios literatūros ir kultūros, integruojamos medijų, politinių ir socialinių idėjų, istorijos procesų ar skaitmeninių technologijų studijos. Fakultetas yra tarptautiniu mastu pripažintas mokslo centras, o filologijos tyrimai vertinami kaip viena stipriausių mokslo krypčių visoje Lietuvoje. Tai reiškia, kad jūs mokysitės iš tikrų lyderių – profesorių, kurie kuria šiuolaikinį mokslą, formuoja humanitarinių tyrimų raidą, dalyvauja tarptautiniuose jų proveržiuose. Greta mokslininkų dėsto ir meno kūrėjai – rašytojai, poetai, vertėjai, tarkime Rimantas Kmita, Giedrė Kazlauskaitė, Rimas Užgiris, Davide Castiglione ir kiti, kurie dalijasi savo kūrybinio rašymo įgūdžiais; tikiuosi, kad tokių kūrėjų fakultete turėsime ir daugiau. Visa ši įvairovė dabar tampa atvira jums kaip asmeninio tobulėjimo ir būsimo kelio galimybės. Profesionalus kalbos mokėjimas yra raktas į daugybę sričių: mokslą, švietimą, žiniasklaidą, kūrybą, vertimą, politiką, diplomatiją, tarptautinį verslą. Filologijos absolventai dirba visose šiose sferose, tapdami tiltais tarp kultūrų, tarp tautų ir  skirtingų žmonių. Be to, galiu drąsiai teigti, kad mūsų fakultetą baigia laisvas jaunimas, kuris nebijo gyventi ir kurti savaip. Kuris suvokia, kad kalba ir jos menas yra didžiulė galia, kuriai verta skirti gyvenimą. Kuris žino, kad tikrovė yra daugialypė, todėl technologijų pažanga nėra ir negali būti atsakymas į visus klausimus. Pernai mūsų fakulteto studentams stipendijas įsteigęs vokiško kapitalo informacinių technologijų įmonės vadovas, paklaustas, kodėl remia vokiečių kalbos studijas tada, kai viską gali pakeisti automatinis vertimas ir dirbtinis intelektas, atsakė: „Jei pasiūlyčiau klientui bendrauti per automatinį vertimą, tai niekada nesukurtų žmogiškojo pasitikėjimo, kuriuo remiasi verslo sėkmė. Tokį pasitikėjimo ryšį gali sukurti tik puikus gyvosios kalbos mokėjimas.“  Pasitelkti technologijas svarbu, bet jos negali atstoti to, ką suteikia filologinė subtilumo dvasia. Ji ir toliau sega sparnus mūsų ateities valandoms.

Filologijos fakultetas, kuriame pradedate studijas, yra seni istoriniai namai, Domus Philologiae, įsikūrę gražiausioje universiteto dalyje. Jūsų žingsnių ir pokalbių su bičiuliais laukia Sarbievijaus, Sirvydo, Mickevičiaus, Daukanto, Stanevičiaus, Gucevičiaus kiemai ir tos pačios auditorijos, kuriose mokėsi ir dėstė daugybė Lietuvos ir pasaulio kultūros asmenybių. Profesorė Vanda Zaborskaitė, žemininkų kartos intelektualė, yra liudijusi, kad jai dėstęs Vincas Mykolaitis-Putinas savo studentams sakė: „Aš truputį mistikas ir juntu šiame universitete gyvenančias didžiųjų žmonių dvasias“. Aš taip pat nuo studentiškų metų jaučiu, kad ryšys su universiteto praeitimi suteikia didelės stiprybės ir gyvenimo krypties pojūtį, ir dėl to studijos šioje erdvėje yra ypatingos – jos padeda suvokti, kad nesi tik pats sau, kad tavasis „aš“ gali turėti vietą ir tikslą ilgoje tradicijoje, prasmių ir likimų visumoje. Čia nesijauti apleistas, priešingai – surastas ir atpažintas. Tikiuosi, netrukus pajusite ir tai, kad universitetas yra ne tik paskaitų, seminarų bei egzaminų vieta, bet ir gyvų susitikimų, draugysčių, diskusijų, žmogiškųjų mainų tinklas. Kviečiu jus taip pat kurti tokį tinklą – auditorijose, skaityklose, studentų renginiuose, konferencijose, vasaros seminaruose, stovyklose, žygiuose, bičiuliškuose vakaruose. Tai, ką atrasite bendraudami, kartais gali būti ne mažiau svarbu nei tai, ką išgirsite paskaitose.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Žinoma, kiekvienai kartai tenka ir savi išbandymai. Birželį išlydėtiems mūsų absolventams teko labai daug – pandemija, Rusijos karo prieš Ukrainą pradžia, globalios politinės tvarkos eižėjimas. Ir vis dėlto jie baigė studijas be galo aukštais rezultatais, dar labiau pasitikintys savimi, pilietiškai sąmoningesni ir toliau atviri pasauliui. Jūs, pirmakursiai, pradėdami savo kelią, tikriausiai susidursite su savosiomis kliūtimis, bet kartu atrasite ir savo stiprybes. Universitetas yra vieta, kur ugdomi ne tik profesiniai gebėjimai, bet ir orumas, drąsa, pasitikėjimas.

Mūsų fakultete kasdien susitinka įvairios tapatybės, kalbos, kultūros. Labai noriu pabrėžti – ši erdvė yra demokratijos, atvirumo, pagarbos visiems namai. Kurkite jų atmosferą savo dėmesiu kitam ir kitokiam, savo draugystėmis, savo pokalbiais. Kiekvienas dialogas su kitu, kuriame siekiame išgirsti ir įsiklausyti, praturtina mus pačius.

Taigi pradedame bendrą kelionę, bendrą audinį, kurį kursime visus šiuos metus. Linkiu, kad šiame audinyje netrūktų minties spalvų, kūrybingų ornamentų ir draugystės. Linkiu baigti studijas tokiems,  kad jus būtų galima girti Sarbievijaus odės žodžiais: „Išmintis ir valdžia puikiai pritinka tau / Ir didingus žygius gimdantis ryžtas, ir / Žodžiai tokie, kurie plaukia į širdis lyg/ Upė, auksą išplaunanti“.

Sveikinu visą bendruomenę su Rugsėjo 1-ąja, sveikinu jus, pirmakursiai, tapus Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto nariais!

Prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas

VU Filologijos fakulteto dekanas

Klasikų akademijos dalyvius užvakar pasveikinęs Filologijos fakulteto dėstytojas Simonas Baliukonis priminė ne tik Antikos reikšmę šių dienų kultūrai, bet ir atkreipė dėmesį į tai, kad Akademijos šerdį sudaro ne tik paskaitos ir seminarai, bet ir pokalbiai tarp akademijos dalyvių, dėstytojų ir studentų.

Fakulteto kieme pakalbinome Klasikų akademijoje dalyvaujančius moksleivius Ūlą, Joną ir Rusnę, kurie papasakojo apie savo susižavėjimą Antika ir patvirtino diskusijų svarbą.

„Dalyvauju jau antrą kartą. Džiaugiuosi atradusi tą pačią atmosferą, dėl kurios ir sugrįžau. Labai malonu būti apsuptai ta pačia tema besidominčių žmonių – čia kuriasi bendruomenė. Seminarų metu pabendraujame su dėstytojais, o per pertraukas dar labiau įsigiliname į tai, kas labiausiai įsiminė. Taip mezgasi artimas ryšys, kuris tęsiasi ir už universiteto ribų“, – teigia Rusnė, Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos dvyliktokė.

„Pirmą kartą Akademijoje dalyvavau dar prieš devintą klasę – tuomet daugiau klausiausi nei kalbėjau. Dabar jaučiuosi labiau pasiruošęs diskusijoms, galiu pasidalyti savo mintimis apie Homero ar Aristotelio kūrinius. Akademija mane praturtina įvairiais kultūriniais kontekstais, supažindina su filosofinėmis idėjomis ir leidžia pažvelgti į kasdienius dalykus kitaip“, – pastebi Jonas, Vilniaus licėjaus vienuoliktokas.

„Dalyvauju pirmą kartą. Iš pradžių lankiausi renginyje „Studentas vienai dienai“, vėliau – Lituanistikos akademijoje, o ten ir sužinojau apie Klasikų akademiją. Mane traukia mitologija ir Antikos kultūra – tai vienas iš laikotarpių, stipriausiai paveikusių žmonių pasaulio suvokimą. Akademijoje visi aktyviai įsitraukia, vyksta gyvos diskusijos, dalijamasi mintimis. Tokie renginiai leidžia praplėsti akiratį, kurio mokykloje, orientuotoje į egzaminus, kartais pritrūksta“, – savo mintimis dalijosi Ūla, Juodšilių „Šilo“ gimnazijos dvyliktokė.

Klasikų akademija tampa erdve, kurioje jaunimas gali atrasti Antikos tekstus, filosofiją ir idėjas ne tik kaip mokymosi medžiagą, bet ir kaip gyvą įkvėpimo šaltinį.

Vilniaus universiteto nuotrauka

2025–2026 mokslo metais Vilniaus universiteto studentai kviečiami prisijungti prie „Arqus“ daugiakalbystės modulio, kuriame studentai galės pasirinkti mokytis lietuvių, norvegų arba prancūzų kalbą A1 lygiu. Modulio dalyviai taip pat bus skatinami lavinti ir jau mokamą užsienio kalbą, pasitelkdami neformalias veiklas, tokias kaip „Arqus Café“. Modulis jungia tiek formalų, tiek neformalų mokymąsi ir teorines įžvalgas apie kalbą ir kultūrą, taip studentams yra suteikiama galimybė kritiškai permąstyti savo mokymosi strategijas ir kultūrines patirtis.

Modulis vyks nuo 2025 m. rugsėjo iki 2026 m. sausio ir bus organizuojamas nuotoliniu būdu per „Microsoft Teams“ bei MOODLE platformas. Jis apima 150 akademinių valandų (50 kontaktinių ir 100 savarankiško darbo) ir yra nemokamas.  Studentai už šį modulį gaus 5 ECTS kreditus, „Arqus“ universitetų dalyviams bus išduodamas pažymėjimas. Registracija vyks rugsėjo 1–16 d.

Šių metų modulis tęsia 2024–2025 m. vykdyto bandomojo projekto, kuris buvo skirtas lietuvių kalbai ir kultūrai, tradiciją. Bandomojo projekto dalyviai derino lietuvių kalbos A1 kursus su paskaitomis apie Lietuvos kultūrą, kalbą ir politiką. „Daugiakalbystės modulis man suteikė vertingų įžvalgų apie kalbų mokymąsi, kultūrinę adaptaciją ir literatūros reprezentaciją. Supratimas apie skirtingus mokymosi stilius leido geriau pažinti savo paties kalbų mokymosi būdus. Lietuvos sociolingvistinės aplinkos pažinimas pagilino supratimą apie istorinius daugiakalbystės kontekstus. Galiausiai, pažintis su moterų literatūra Lietuvoje papildė mano kultūrines žinias apie šalį, kurioje dabar gyvenu. Šis modulis praturtino ne tik mano akademines žinias, bet ir asmeninį požiūrį į kalbą bei komunikaciją įvairiuose kontekstuose“, – apie modulį atsiliepia vienas iš jo dalyvių.

Prisijungę prie 2025–2026 m. modulio, studentai ne tik įgis naujų kalbinių įgūdžių, bet ir praplės savo kultūrines žinias. Registruotis galite čia.

2024 / 2025 m. m. pavasario semestro perlaikymai vyks rugsėjo 2–16 d.

Perlaikymų informacija BA studentams >  

Perlaikymų informacija MA studentams >

Jei sąraše nerandate dalyko perlaikymo laiko, susisiekite su dėstytoju tiesiogiai bei nuolat sekite informaciją Fakulteto tinklalapyje. Perlaikymų informacija nuolat pildoma dėstytojams paskelbus perlaikymų datas.

Jei turite klausimų, kreipkitės el. paštu  

Vilniaus universiteto nuotrauka

Buvimas laisvuoju klausytoju suteikia progą atnaujinti turimus gebėjimus ir įgyti naujų kompetencijų, sako Vilniaus universiteto (VU) studijų prorektorius doc. Valdas Jaskūnas. Ši unikali VU siūloma galimybė suteikia vertingų žinių, kurios gali būti pritaikomos profesinėje srityje ir prisidėti prie asmeninio tobulėjimo.

„Kuo toliau, tuo labiau žmonės yra linkę investuoti į save ir asmeninį tobulėjimą. Prieš 20 metų buvo investuojama į materialius dalykus, tačiau dabar žmonės suvokia materialinių gėrybių ribotumą, todėl yra labiau linkę investuoti į save, gebėjimus ir kompetencijas“, – kalba doc. V. Jaskūnas.

Laisvuoju klausytoju gali tapti kiekvienas, turintis vidurinį išsilavinimą, nepriklausomai nuo amžiaus, ankstesnių studijų ar patirties. Tokia galimybė sudaroma du kartus per metus. Priėmimas į rudens semestrą vykdomas iki rugsėjo 1 d., o į pavasario – iki vasario 1 d.

Kaip sako VU studijų prorektorius, laisvojo klausytojo statusą dažniausiai renkasi darbo patirties turintys žmonės. Vis dėlto pašnekovas priduria, kad tokia galimybe pasinaudoja ir vyresni asmenys: „Dirbantys ir vaikus auginantys žmonės ne visada atranda laiko studijoms, todėl laisvojo klausytojo statusas jiems – puiki išeitis. VU lankydami vieną ar kelis studijų modulius jie gali suderinti asmeninį ir profesinį gyvenimą.“

Pasak doc. V. Jaskūno, dalis žmonių modulius pasirenka vedami smalsumo, kiti nori pramokti, pavyzdžiui, naujos kalbos: „Daug kas mokosi naujų kalbų arba tobulina jau pramoktos kalbos žinias. Universitetas siūlo per 30 pasaulio kalbų – nuo kinų iki prancūzų. Be to, yra žmonių, besirenkančių dalykus, kuriems anksčiau jautė mažiau poreikio, pavyzdžiui, filosofiją, kuri yra nepamainoma ugdant sisteminio mąstymo ir argumentuoto samprotavimo gebėjimus.“

Klausytoju norintis tapti asmuo gali pasirinkti vieną ar kelis modulius iš siūlomų įvairiuose VU fakultetuose. Nuo filosofijos pradmenų iki scenos baimės įveikimo mokantis viešojo kalbėjimo – tai tik dalis modulių, kuriuos siūlo VU, pavyzdžių.

„Niekas negimsta mokėdamas – visko galima išmokti. Pavyzdžiui, viešojo kalbėjimo įgūdžiai yra reikalingi daug kam, tačiau retas jų yra mokęsis. Vieniems viešasis kalbėjimas yra įgimtas, o kiti šį įgūdį lavina. Laisvojo klausytojo statusą turintiems žmonėms siūloma galimybė to išmokti“, – teigia doc. V. Jaskūnas.

Anot pašnekovo, populiariausios programos, kurias renkasi laisvieji klausytojai, susijusios su medicina, psichologija, teise ar pedagogika. „Būti laisvuoju klausytoju naudinga, nes tokie asmenys įgyja naujų žinių ir gebėjimų. Šiais laikais yra nemažai darbdavių, kurie apmoka darbuotojų kursus, kad jie galėtų kelti kvalifikaciją, todėl pažyma gali būti reikšmingas dokumentas darbdaviui“, – sako VU studijų prorektorius.

Doc. V. Jaskūnas pažymi, kad siūlomų modulių kaina nėra didelė, o pasirinkimas didžiausiame šalies universitete – labai platus: „VU už gana nedidelę kainą galima gauti gerą ekspertizę ir žmones, kurie yra savo srities profesionalai.“

Studijų įmoka už pasirinktą dalyką (modulį) apskaičiuojama padauginus vieno kredito kainą, nurodytą studijų sutartyje, iš to dalyko kreditų skaičiaus. Skirtinguose fakultetuose vieno kredito kaina gali skirtis. Tikslią kainą, dalyko aprašą ar kitą informaciją suteikia fakultetas, kuriame organizuojamos paskaitos. VU alumnams, studijų modulius pasirinkusiems Kauno ar Teisės fakultetuose, Verslo mokykloje, taikoma 10 proc. nuolaida.

Norintieji sudaryti laisvojo klausytojo sutartį turi užpildyti prašymą fakultete, kuriame ketina rinktis studijų modulį. Fakultetas, gavęs prašymą, susisiekia dėl sutarties pasirašymo ir apmokėjimo.

Laisvojo klausytojo sutartis pasirašoma vienam semestrui ar pasirinktam studijų modulių kiekiui. Sutartis galioja nuo studijuojamo modulio pradžios iki egzaminų, galutinių peržiūrų pakartotinio perlaikymo termino pabaigos. Klausytojas neprivalo atsiskaityti už studijuojamą dalyką, tačiau akademinė pažyma išduodama tik sėkmingai išklausius dalyką ir už jį atsiskaičius.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Praėjusią savaitę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyko tarptautinė konferencija „Cosmology and Argument in Ancient Philosophy“, sutelkusi dėmesį į argumentavimo technikas, kuriomis senovės filosofai grindė kosmologines teorijas.

Renginyje dalyvavo vienuolika pranešėjų iš Kembridžo, Tiubingeno, Oslo, Ženevos, Notingemo, Mainco Johano Gutenbergo ir St. Andrews universitetų. Pranešimų temos apėmė platų spektrą – nuo pasaulio kaip teksto sampratos iki kosmologinės teologijos bei kosmoso kaip embriono idėjos.

„Tai pirmoji, mano galva, tokio tarptautinio lygio konferencija apie Antikos intelektualinę tradiciją Lietuvoje. Ji sudarys pagrindą tolimesniems tyrimams ir akademiniam bendradarbiavimui. Svečiai iš tokių institucijų kaip Kembridžas, Tiubingenas, Oslas teigiamai įvertino mūsų universitetą ir miestą“, – pažymi VU Klasikinės filologijos katedros vedėjas doc. dr. Vilius Bartninkas.

Filologijos fakultetas džiaugiasi galėjęs prisidėti prie šios akademinės diskusijos ir tikisi, kad bendradarbiavimas tarp tyrėjų tęsis.

Skelbiame VU Filologijos fakultete 2025 / 2026 m. m. rudens semestre studentams siūlomų atvirų studijų dalykų sąrašą. Šiuos dalykus galima rinktis MA studentams pagal individualųjį studijų planą vietoje studijų programoje numatytų pasirenkamųjų dalykų. 

4 kurso BA studentai, kurie nori susidaryti individualųjį studijų planą, dalykus gali rinktis iš Filologijos fakulteto siūlomų dalykų Individualiųjų studijų sąraše. 

Daugiau informacijos rasite čia >

Gintaro Lukoševičiaus nuotr.

Rugsėjo 3 d., trečiadienį, 18 val. kviečiame jus į performatyvius poezijos skaitymus VU Filologijos fakultete (Universiteto g. 5, Vilnius), kur VU Filologijos fakulteto bendruomenės nariai, poetai ir draugai Dovydas Grajauskas ir Pijus Opera dalinsis savo kūryba.

Jų tekstus muzika apgaubs gitaristo Danieliaus Skeivelo ir bosisto Pijaus Oro atliekamos improvizacijos. Patyrę džiazo muzikantai kalbėsis su tekstais, o poetų tekstai įsiklausys į muziką.

Šis teksto ir muzikos dialogas – improvizacija, tad niekada tiksliai nežinosime, kur mus nuves ir kaip nustebins koncerto eiga – tegyvuoja kūrybiškumas.

Nemokamas renginys atviras visiems.

Daugiau informacijos apie renginį rasite čia >>

Maloniai kviečiame sutikti naujų 2025/2026 studijų metų pradžią drauge!

RUGSĖJO 1 D. PROGRAMA

9:30 Vilniaus universiteto vėliavos kėlimas Bibliotekos kieme.

10:00–11:00 Pirmakursių (bakalaurantų ir magistrantų) imatrikuliacijos ceremonija. Filologijos fakulteto dekanas pagal senovinę Universiteto tradiciją perskaitys kiekvieno, naujai įrašyto į studentų sąrašus, vardą ir pavardę. Vieta: Šv. Jonų bažnyčia.

11:00–13:00 Susitikimai su SPK (studijų programų komitetais). Susipažinsite su savo dėstytojais, studijų programos ypatumais.

12:00–13:00 Pirmakursių susitikimai su VU SA FilF kuratoriais. Vieta: Filologijos fakulteto kiemeliai (Universiteto g. 5)

14:45–15:30 Tradicinė Vilniaus universiteto bendruomenės eisena. Vilniaus universiteto bendruomenė šventiškai žygiuos nuo Seimo rūmų iki VU Didžiojo kiemo.

15:30–16:30 Iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

Daugiau informacijos rasite čia >>

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Artėjant rugsėjui, Vilniaus universitetas (VU) kviečia į tradicinius naujų mokslo metų renginius – nuo VU bendruomenės eisenos iki integracijos renginių būsimiems studentams StudentAUK. Pirmakursių laukia smagūs užsiėmimai, ekskursijos, pažintys su VU bendruomene ir siūlomomis galimybėmis.

Siekdami palengvinti studijų pradžią, rugpjūčio 29 d. 12 val. kviesime susipažinti su svarbiausiomis VU e. paslaugomis. Mokymu metu bus galima sužinoti, kaip prisijungti prie visų reikiamų informacinių sistemų VU, ir užduoti rūpimus klausimus. Tai galėsite padaryti dalyvaudami nuotolinėje paskaitoje.

13.30 val. organizuojamoje nuotolinėje paskaitoje magistrantūros studentai galės sužinoti apie jiems aktualias paslaugas. Nuorodą rasite čia.

Rugsėjo 1 d. 9.30 val. tradiciškai RENOVATIO STUDIORUM ceremonija prasidės VU vėliavos pakėlimu Bibliotekos kieme (Universiteto g. 3), o pirmakursiams susipažinus su fakultetų erdvėmis 14.45 val. VU darbuotojai, studentai ir alumnai rinksis į įspūdingą eiseną nuo Seimo rūmų iki VU Didžiojo kiemo, kur skambės VU vadovų ir svečių sveikinimai, pirmakursių priesaika ir oficialiai bus paskelbta naujų studijų metų pradžia.

Nuo 1994 m. kasmet organizuojama eisena yra vienintelis tokio masto renginys, kuriame dalyvauja studentai, VU darbuotojai ir alumnai, o stebėti gali Vilniaus miesto gyventojai ir svečiai. Eisenos metu studentai demonstruoja savo fakultetų atributiką, skanduoja šūkius ir stengiasi išsiskirti unikalia apranga.

Rugsėjo 2–4 d. pirmakursiai turės galimybę dalyvauti renginiuose, skirtuose iš arčiau susipažinti su savo kurso draugais, kuratoriais ir kuratorėmis, fakulteto (padalinio) administracija ir VU teikiamomis galimybėmis bei paslaugomis.

Rugsėjo 5 d. įvadinių dienų savaitę užbaigs VU Studentų atstovybės organizuojamas renginys „Ad astra“. Šiemet būsimi studentai galės klausytis diskusijų aktualiomis temomis, susipažinti su studentiškomis iniciatyvomis ir dalyvauti uždaromajame koncerte.

VU pirmakursiai taip pat turės galimybę susipažinti su VU pastatų istorija – rugsėjo 8–10 d. vyks net trys tam skirtos ekskursijos. Pažinti Saulėtekio miestelio kompleksą padės ekskursija „Vilniaus universitetas Saulėtekyje – mokslui ir pasauliui“, ieškoti atsakymo į klausimą „Nuo ko bėga observatorija?“ kvies ekskursija „VU Idėjų observatorija – istorija ir dabartis“, o ekskursija po centrinį VU architektūrinį ansamblį leis atrasti įspūdingas ir istorijų pilnas vietas.

Daugiau informacijos apie įvadinių renginių programą rasite specialiame tinklalapyje, nuorodą į renginį socialiniame tinkle „Facebook“ – čia.

LRT / E. Balžio nuotr.

LRT KLASIKA kviečia dramaturgus, scenaristus, režisierius, garso menininkus ir visus kūrybingus žmones dalyvauti radijo pjesių konkurse – laukiami įvairaus žanro kūriniai, sukurti radijo teatrui: nuo dramos iki komedijos, nuo absurdo iki fantastikos. Šia iniciatyva siekiama paskatinti šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos plėtrą, atrasti naujus pasakojimo būdus radijo teatre ir pritraukti įvairias – tiek klasikinio, tiek šiuolaikinio garso pasakojimo ieškančių – klausytojų auditorijas.

„Radijo teatras – tai ypatingas menas be dekoracijų, grimo, kostiumų ar vaizdinių sukuriamo spaudimo, todėl tokį kūrinį vaizduotė pjausto lengvai it peilis. Ir nesvarbu, kaip vadintume – audio spektakliu, garso serialu ar radijo teatru, tačiau garsas čia – vienintelis ir nepakartojamas argumentas įtaigai sukurti. Labai džiaugiamės galėdami paskatinti visą rašančią ir kuriančią bendruomenę prisidėti prie šios meno formos raidos ir klestėjimo Lietuvoje“, – sako LRT KLASIKOS vadovas Dainius Vanagas.

Konkurse gali dalyvauti visi ne jaunesni nei 14 metų kūrėjai. Vienas dalyvis gali pateikti tik vieną kūrinį – tai gali būti vientisa pjesė arba serijinis radijo spektaklis, tinkamas bent 40 minučių trukmės pastatymui. Kūrinys turi būti parašytas lietuvių kalba, anksčiau neskelbtas ir nepristatytas viešai.

Pasiūlymai priimami iki 2025 m. spalio 3 d. elektroniniu būdu – užpildant dalyvio anketą, pateikiant trumpą pjesės pristatymą ir patį kūrinį.

Konkurso prizinis fondas – 4000 eurų. Pirmoji vieta pelnys 2500 eurų ir galimybę išgirsti savo kūrinį įgyvendintą LRT KLASIKOS radijo teatre. Antrosios vietos laimėtojui skiriama 1000 eurų, trečiosios – 500 eurų.

Kūrinius vertins penkių narių komisija, sudaryta iš LRT KLASIKOS redaktorių ir nepriklausomų ekspertų. Vertinimo kriterijai: meninė ir kultūrinė vertė, dramaturginis tinkamumas radijo formai, idėjos aktualumas bei originalumas.

LRT / J. Stacevičiaus nuotr.

Registracijos formą ir taisykles galite rasti nuorodoje >>

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Jau ketvirti metai iš eilės „Literatūros salose“ renkamas geriausias praėjusių metų straipsnis iš lietuvių literatūrologijos srities. Šiemet konkurso „Metų straipsnis“ laureate tapo Filologijos fakulteto doc. dr. Inga Vidugirytė-Pakerienė už straipsnį „Miestas kitaip: erdvė Giedros Radvilavičiūtės esė „Racionalūs sprendimai“.

Dar kartą sveikiname laureatę!

Konkurso vertinimo komisiją sudarė:

• doc. dr. Aurelija Mykolaitytė (pirmininkė),

• doc. dr. Jurgita Katkuvienė,

• dr. Neringa Markevičienė,

• prof. dr. Brigita Speičytė,

• asist. dr. Eleonora Terleckienė.

Dėkojame Komisijai už nuoseklų ir profesionalų darbą.

Rekomenduojamų straipsnių trumpasis sąrašas

Vertinimo komisija skaitytojams taip pat pateikė abėcėlės tvarka sudarytą kokybiškų ir originalių mokslinių straipsnių sąrašą:

• Roma Bončkutė, Kraštovaizdis ir religijų kovos: Johanneso Voigto Geschichte Preußens (1827–1839) ir Simono Daukanto BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845), Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2024, t. 47, p. 183–211.

• Nida Gaidauskienė, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės moteriškosios savivokos slenksčiai, in: Moterų istorijos eskizai, Vilnius: LLTI, 2024, p. 283–316.

• Giedrė Kazlauskaitė, „Baisiai nemėgstu rašyti laiškų!“: socialinis Vinco Mykolaičio-Putino portretas epistolikoje, Tautosakos darbai, 2024, nr. 68, p. 51–72.

• Ieva Kristinaitytė, Prarasto tautos epo beieškant: Aušros poeto Andriaus Vištelio poema Kastītis ir Juraite, Literatūra, 2024, nr. 66 (1), p. 44–63.

• Loreta Mačianskaitė, Kančia pagal Antaną Vienuolį, arba dar kartą apie gamtos figūras ir žmogiškas reikšmes apsakyme „Paskenduolė“, Literatūra, 2024, nr. 66 (1), p. 98–116.

• Dalia Pauliukevičiūtė, Atpildo ir atgailos paieškos: derybos dėl Salomėjos Nėries, in: Moterų istorijos eskizai, Vilnius: LLTI, 2024, p. 317–330.

• Paulius V. Subačius, Kirčių dygliai teksto gyvatvorėje, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2024, t. 47, p. 259–276.

• Mikas Vaicekauskas, 1900 m. Paryžiaus parodos eksponatų perdavimo klausimu: Susivienijimo lietuvių Amerikoje, Mortos Zauniūtės ir Jono Basanavičiaus korespondencija (1905–1909), Literatūra, 2024, nr. 66 (1), p. 64–97.

• Vykintas Vaitkevičius, Iš dokumentinio paveldo tyrimų: Lietuvos partizanų laiškai, Tautosakos darbai, 2024, nr. 68, p. 101–120.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete dirbanti humanitarinių mokslų daktarė prof. Eglė Kačkutė nauja lyčių studijų kryptimi, motinystės studijomis, susidomėjo dėl asmeninių išgyvenimų. Tapusi mama mokslininkė sako išgyvenusi krizę, kuri paskatino į šią temą gilintis akademiškai. Europinio motinystės tyrimų tinklo „Mothernet“ koordinatorė, moterų literatūrai skirto Oksfordo universiteto žurnalo „Contemporary Women‘s Writing“ specialaus numerio „Motherhood, Mobility, Migration“ sudarytoja, monografijos ir daugelio mokslinių straipsnių tapatybės, motinystės, lyčių dinamikos klausimais autorė prof. E. Kačkutė sutiko papasakoti apie savo kelią į lyčių studijas ir atskleisti, kaip jos siejasi su filologija ir kokias problemas sprendžia.

„Kai pati susilaukiau sūnaus – išgyvenau didelę krizę. Sugriuvo absoliučiai visos mano gyvenimą ir asmenybę iki tol laikiusios sistemos. Supratau, kad tai negali būti mano asmeninė problema, kad tai yra kur kas didesnis sisteminis klausimas, kurį verta nuodugniai ištirti“, – teigia mokslininkė.

Kaip asmeninė patirtis tapo tyrimų objektu

Prof. E. Kačkutė daug metų tyrinėjo moterų literatūrą, lyčių reprezentacijas literatūroje, todėl motinystės tema mokslininkei visuomet atrodė svarbi, nors aiškiai ir nebuvo artikuliuota. O štai tapus mama ir patyrus didelį virsmą, suveikė tyrėjos refleksas. „Mano profesija yra tyrėja – ėmiau problemą tirti visomis man prieinamomis priemonėmis – ieškoti jungčių, atsakymų į klausimus kur, kas ir kodėl neveikia“, – sako pašnekovė. Kadangi mokslas grindžiamas kolektyviniu mąstymu, prof. E. Kačkutė netrukus atrado ir kitų tyrėjų, nagrinėjančių tą pačią problematiką.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Paklausta apie konkrečius tyrimus, į kuriuos gilinasi šiuo metu, prof. E. Kačkutė sako rengianti dvi tyrimų finansavimo paraiškas. Vieną jų – medicininės humanitarikos srityje. Anot mokslininkės, toks tyrimas padėtų suprasti neišnešiotus kūdikius pagimdžiusių motinų poreikius. Kitas tyrimas susijęs su motinystės ir darbo derinimu.

„Rudenį prie mano vadovaujamos tyrimų grupės „Apmąstant motinystę“ / „ThinkingMotherhood“ prisijungs podoktorantūros stažuotoja. Ji atliks literatūros srities tyrimą, kurio metu aiškinsis kaip visuomenėje aptariami įstatymų projektai išlaisvina literatūrinę vaizduotę ir leidžia rastis motinystės poetikos kūriniams ir ką iš jų galima sužinoti apie reprodukcinę sveikatą, moterų poreikius ir meninio teksto kūrimo principus“, – pasakoja profesorė. Ji pripažįsta nekantriai laukianti kolegės ir būsimų mokslinių debatų. Tiesa, tai ne visi darbai: „Mothernet“ tyrimų, kuriuos koordinuoja prof. E. Kačkutė, narių dar laukia netradicinių gimdymo praktikų tyrimas (projekto vadovė dr. Ieva Bisigirskaitė, dalyvės – gydytoja akušerė-ginekologė Živilė Sabonytė-Balšaitienė ir mokslo darbuotoja Ugnė Gudžinskaitė), o kitais mokslo metais ji pati jau norėtų imtis seniai planuojamos monografijos.

Vis dėlto svarbiausiu darbu mokslininkė vadina šiuo metu naujai kuriamą Lyčių studijų bakalauro programą ir pabrėžia, kad motinystė tėra vienas iš daugelio vaidmenų, susijusių su socialine ir kultūrine lyčių dinamika, o lyčių diskursai yra neatsiejami nuo politikos ir vertybinių nuostatų: „Dabar, kai pasaulyje vyksta tokie dideli vyksmai ir iš naujo deramasi dėl galios santykių, ši tema kaip niekada aktuali“.

Sąsajos su filologija ir „MotherNet“ projektas

Yra tokių, kurie nustemba, kad būtent VU Filologijos fakulteto mokslininkių darbai susiję su lyčių studijomis ir motinystės tema, tad pasiteiravome pačios prof. E. Kačkutės, kaip ji paaiškintų šią sąsają. Anot profesorės, lyčių studijos literatūrologijos, sociolingvistikos ir lingvistikos kontekste yra suvokiamos kaip kritinė prieiga, analizės įrankis, kuris leidžia filologiniuose reiškiniuose atskleisti socialinę ir kultūrinę lyčių dimensiją kaip tam tikrą sistemą, kuri yra užkoduota ir perduodama per kalbos įrankius – žodžius, gramatines formas, diskurso strategijas, ženklų sistemą, estetinius literatūros sprendimus, menines strategijas.

„Lyčių ir su lytimis susijusi nuostatų sistema tampa tyrimo objektu, o tekstai, diskursai, kalba (arba jų junginys) yra analizės duomenys, per kuriuos ne tik lytys, bet ir lytys jų kontekstuose perprantamos, permąstomos ir kritiškai tyrinėjamos. Lyčių, feministinė prieiga gali pasiūlyti įrankių, kaip tą sistemą atpažinti, dekonstruoti, kritiškai analizuoti“, – aiškina tyrėja.

Kalbėdama apie kuruojamą „MotherNet“ projektą, mokslininkė pasakoja, kad šio Europos Sąjungos (ES) finansuojamo tyrimo tikslas – suburti stipriausių motinystę tyrinėjančių mokslininkų tinklą Europoje. Nors projektas pasibaigė, ir tinklas sėkmingai sukurtas, jo nariai ir toliau tyrinėja sudėtingą motinystės reiškinį.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

„Svarbiausia problema, kurią mokslininkės/ai sprendžia, yra bloga demografinė situacija Europoje, o tai yra motinystės krizė. Tinkle mėginame suvokti šios krizės priežastis ir kurti problemos sprendimo būdus. Kadangi motinystė didžiausia dalimi yra moterų reikalas, tai ir žiūrime į ją iš feministinės perspektyvos. Kaip pagerinti su moterų reprodukcine sveikata susijusias paslaugas, kaip padėti sėkmingai suderinti apmokamą darbą su vaikų auginimu, kokią nacionalinę ir tarptautinę politiką kurti, kad atsirastų vietos vaikų auginimui, priežiūrai, kokius ekonominius sprendimus priimti, kad ES piliečiai galėtų išeiti į pensiją“, – pagrindinius klausimus vardija pašnekovė, pabrėžianti ir kultūros svarbą.

Pasak prof. E. Kačkutės, kultūros – televizijos, kino, literatūros, vaizduojamųjų menų svarba šiame problemų lauke yra didžiulė. Be to, ji teigia, kad oficialiai moterys įstatymų kūrime ir sprendimų priėmime dalyvauja dar gana neseniai – vos daugiau nei šimtmetį, todėl valstybių, visuomenės, paslaugų, medicinos bei kultūrinio turinio kūrimo sistemos buvo formuojamos vadovaujantis vaizduote, kurioje stinga rūpesčio etikos ir tvarumo.

Todėl ji siūlo tokias sistemas vertinti kritiškai, jas permąstyti, kad išlaikytumėme gyvenimui rastis ir augti reikalingą terpę. VU Filologijos fakulteto mokslininkė pabrėžia, jog kalba ne tik apie klimatą, bet ir apie kultūrines, socialines sistemas bei vidaus ir užsienio politiką. Profesorė atkreipia dėmesį, kad nesunku pastebėti, kaip, anot jos, niekinančiai autokratiniai ir imperialistiniai režimai elgiasi su motinomis, gimdymu ir gyvybe.

Apžvelgdama „MotherNet“ tinklo rezultatus, tyrėja džiaugiasi, kad pavyko suburti tyrėjų grupę, sutelkti jų žinojimą ir tyrimų įgūdžius, taip pat identifikuoti kelis probleminius laukus: reprodukciniai moterų kūnai ir tai, kaip su jais elgiamas (į tai įeina ir psichinė motinų sveikata); ideologinės motinystės konstrukcijos, įteisinančios vienų moterų motinystę ir rūpesčio darbą ir nuvertinančios kitų; motinoms priskiriamos funkcijos ir nepakeliamai dideli lūkesčiai, motinų dalyvavimas darbo rinkoje. Apie tai rašoma „MotherNet“ tinklo publikacijose, kurias galima rasti projekto „MotherNet“ svetainėje. „Visose minėtose srityse reikalingos intervencijos, kurias ateities tyrimais tikimės pasiūlyti“, – tiki tyrėja.

Trijų asmenų Roxanne Bolinger šeima, lydima VU Filologijos fakulteto dėstytojos Birutės Onos Palovienės, vaikšto po Fakulteto kiemelius. Lietuvoje daugiau nei savaitę viešintys amerikiečiai Roxanne, jos vyras Jimas ir 30-metis sūnus Calebas šypsosi čia sutinkamiems žmonėms, lėtai apžiūrinėja aplinką. Jie ką tik daugiau nei valandą praleido VU bibliotekoje, kurios darbuotojai aprodė ten saugomus Williamo Riegelio Schmalstiego (William Ruegel Schalstieg) darbus. lietuviams tai žymus JAV indoeuropeistas ir baltistas (1929–2021), o Roxanne – jos prieš ketverius metus anapilin iškeliavęs tėtis. „Mums ši kelionė ypatinga, nes tai ne tiesiog atostogos, per jas daugiau sužinojome apie tėtį ir tai, ką jis mylėjo“, – prisipažįsta Roxanne. 

Meilė kalbai, žmonėms ir šaliai

Kad W. R. Schmalstiegas mylėjo Lietuvą, nėra tik žodžiai. Puikiai lietuviškai kalbėjęs ir ilgus metus lietuvių kalbos tyrimams pašventęs Pensilvanijos valstijos universiteto (Pennsylvania State University) profesorius Schmalstiegas, Lietuvoje labiausiai žinomas dėl savo darbų „Lietuvių kalbos istorinė sintaksė“ („A Lithuanian Historical Syntax“) ir „Istorinė baltų kalbų veiksmažodžio morfologija“ („The historical morphology of the Baltic verb“), jautė ypatingą ryšį su Lietuva, pirmiausia per kalbą.

Roxanne pasakoja, kad tėčiui, svajojusiam tapti pilotu, viskas pasikeitė, įstojus į koledžą. Tada būsimo jaunojo studento tėvas pataręs išmokti rusų kalbą. Taip jau nutiko, kad pradėjęs mokytis rusų kalbos, W. R. Schmalstiegas susidomėjo ir kitomis, o supratęs, kad turi galimybę studijuoti vieną seniausių indoeuropiečių kalbų, tiesiog susižavėjo šia idėja. „Pirmiausia jis pamilo kalbą, o vėliau ir žmones“, – pasakoja Roxanne. Ji prisimena, kad pirmi tėčio vizitai į Lietuvą buvo nelengvas iššūkis. „Susirašinėjimo jam nepakako, norėjo čia atvykti dėl tyrimų ir žmonių, akademinio bendravimo. Jis jautėsi labai pagerbtas, kai pagaliau jam tai pavyko.“ Čia užsimezgusios draugystės su profesoriais Algirdu Sabaliausku, Zigmu Zinkevičiumi bei kitais garsiais to meto lingvistais sutvirtino ryšį su Lietuva. 1991 m. W. R. Schmalstiegas rinko Amerikos mokslininkų parašus JAV prezidentui, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, o savo vaikams dar ilgai ir vėliau kartodavęs, kad širdyje jaučiasi lietuvis.

Kelionė laiku ir naujas žvilgsnis į tėčio darbą

Pirmą kartą Roxanne Lietuvoje lankėsi 1985 m., įkalbėta tėčio. „Augdami nuolat girdėdavome minint Lietuvą. Tačiau gyvenome nedideliame mieste, kuriame yra įsikūręs Pensilvanijos valstijos universitetas, mums buvo labai neįprasta keliauti taip toli.“ Galbūt dėl tokio išskirtinumo aplankytos vietos ir sutikti žmonės įsirėžė į atmintį, tad Roxanne gali palyginti: per 40 metų įvyko neįtikėtinų pasikeitimų.

Ši kelionė išryškina ne tik bėgantį laiką, bet ir atgaivina daug prisiminimų. Roxanne paklausus, ką ji vaikystėje maniusi apie tėčio darbą, jai pirmiausia iš atminties iškyla linksmos akimirkos: „Mums būdavo labai keista girdėti jį kalbant lietuviškai. Negana to, jis specialiai sulietuvindavo mūsų pavardę Schmalstieg, pridėdamas prie jos as ir mus juokindavo kartodamas: „Aš esu Šmolstygas.“ Mums, vaikams, tai būdavo labai juokinga“.

Vaikystėje tėčio darbas ne jai vienai atrodė kiek keistas, o Lietuva labai tolima maža šalis. „Kai mano draugai paklausdavo, kuo užsiima mano tėtis, dažniausia reakcija būdavo: „Ką? Kas tai per kalba? Kur ji vartojama? Ir kam ją studijuoti?“ Roxanne požiūris vėliau, žinoma, keitėsi, tačiau ji pripažįsta, kad ir dabar galbūt iki galo nesuvokia tėčio atsidavimo kalbotyros studijoms – jis parašęs mokslinių veikalų apie lietuvių, baltų, senąją prūsų, o vėliau ir apie hetitų kalbą – tačiau sako suprantanti, kas jį sužavėjo žmonėse ir šalyje: „Sunku būtų to nepastebėti. Lietuva yra nuostabus kraštas, čia gyvenantys žmonės neįtikėtinai svetingi. Sutiktųjų svetingumo dėka ši kelionė yra ir mus praturtinanti patirtis – per juos mes daugiau sužinome apie tėčio darbo užkulisius“.

Nors Roxanne visada žinojo apie tėčio knygas, mokslinius straipsnius ir kad tėtis yra gerbiamas Lietuvos mokslininkų, tačiau apsilankymas jam artimose vietose tą žinojimą užtvirtina ir šildo širdį. Vieno iš vizitų metu, jiems buvo parodyta ant tuometinio Lietuvių literatūros ir kalbos instituto laiptų, tikriausiai profesoriaus aparatu daryta, W. R. Schmalstiego nuotrauka. Toje pačioje vietoje nusifotografavo ir Roxanne su šeima. Apsilankymo VU bibliotekoje metu Roxanne sujaudino, kaip pagarbiai darbuotoja Joana Bartkevičienė pristatė jos tėčio darbus, o į VU Filologijos fakultetą užsukti buvo būtina, nes čia mokslininkas lankė skirtingas lietuvių kalbotyros paskaitas.

Vizito metu aplankytos mokslininkui reikšmingos vietos, čia įvyko ir susitikimai su tėčiui artimo profesoriaus A. Sabaliausko dukromis: VU Filologijos fakulteto dėstytoja Birute Ona Paloviene ir Lietuvių kalbos instituto (LKI) Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Danute Liutkevičiene, ir Z. Zinkevičiaus anūku, LKI vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Mindaugu Šinkūnu. Garsaus indoeuropeisto ir Vilniaus universiteto garbės daktaro W. R. Schmalstiego dukra po daugiau nei savaitės, praleistos Lietuvoje, sako negalinti nustoti džiaugtis šiuo apsilankymu, o prisiminusi, kad tėtis save vadindavo lietuviu, pripažįsta po šios kelionės taip pat besijaučianti truputį lietuvė.

Vilniaus universiteto nuotrauka

Vilniaus universitetas ne tik suteikia tvirtą pagrindą ateities karjerai, bet ir telkia stiprią bendruomenę. Net ir pabaigus studijas, universitete sukurti ryšiai neišnyksta, nes alumnai išlieka neatsiejama mūsų bendruomenės dalimi. Tęsdamas gražią tradiciją, rugsėjo 27 d. VU kviečia į antrąjį VU alumnų festivalį, vyksiantį VU centrinių rūmų kiemeliuose.

Alumnų festivalis – tai šventė, skirta visiems VU alumnams ir jų šeimoms. Kviečiame registruotis, dalyvauti patiems ir tapti šio festivalio ambasadoriais – socialiniuose tinkluose „Facebook“ bei „LinkedIn“ pakviesti į renginį atvykti kurso draugus ar dėstytojus. Tam galite naudoti specialiai šiems socialiniams tinklams dizaino komandos parengtus viršelio paveikslėlius („Facebook“, „LinkedIn“). Tikime, kad tai bus puiki proga susitikti, užmegzti naujus ir atkurti senus ryšius bendruomenės apsuptyje.

Prisidėkite prie prasmingos tradicijos tąsos, nes VU alumnų festivalis – tai galimybė ne tik dalytis studijų laikų prisiminimais, bet ir išvysti, kuo universitetas gyvena šiandien. 

Festivalio metu vyks diskusijos su žinomais VU alumnais – savo srities profesionalais ir universiteto mokslininkais – universitetui ir visuomenei aktualiomis temomis. Taip pat pasirūpinsime šeimos nariais – mažųjų ir suaugusiųjų laukia įvairios pramogos, užduotys, atradimai ir ekskursijos.

Festivalio programoje: 

• Pagrindinė diskusija apie universiteto vaidmenį stiprinant visuomenės atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms

• Ekskursijos po VU ansamblį – pirmieji užsiregistravusieji gaus pranešimą apie atsidariusią registraciją

• Veiklos visai šeimai – vaikų užimtumu rūpinsis VU Vaikų universitetas

• Laisvalaikiui skirtos VU erdvės, kuriose kviečiame pasimatyti su savo grupiokais ir kursiokais

• Vakarinė programa su VU kolektyvų pasirodymais ir ypatingu svečiu

Durys atsidaro 13:00 val., programos pradžia 14:00 val.

Pernai pirmą kartą surengtame festivalyje apsilankė per 2300 VU bendruomenės narių. Į Alma Mater sugrįžę renginio dalyviai klausėsi diskusijų, dalyvavo ekskursijose ir koncertuose.

Gaukite naujausią informaciją pirmieji, užsiregistravę į festivalį!

Kartą VU studentas – visada VU alumnas!

Išsamesnė informacija su VU Filologijos fakulteto alumnams siūloma programa bus viešinama VU Filologijos fakulteto puslapyje ir „Facebook paskyroje“.

Dr. Joanna Tabor. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas (VU) – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus. VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pristato šių centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje.

Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros, gestotyros ir baltistikos katedros vedėja dr. Joanna Tabor yra Lietuvai nusipelniusi mokslininkė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tyrėja pasakoja prisimenanti, nuo ko prasidėjo jos kelias į lituanistiką, kaip ji 1995-aisiais baigusi mokyklą suprato, kad viskas, ką žinojo apie Lietuvą, rėmėsi romantizuotu mūsų šalies įvaizdžiu, susiformavusiu skaitant Adomo Mickevičiaus, Juzefo Ignaco Kraševskio ir Česlovo Milošo kūrinius.

Kadangi apie šią šalį pašnekovė norėjo sužinoti daugiau, smalsumo vedama nusprendė išbandyti baltistikos studijas. Įtakos tokiam pasirinkimui galėjo turėti ir protėvio Taboro genai – Vaitiekus Albertas I Taboras buvo žymus XV–XVI a. Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus miesto gynybinės sienos statybos skatintojas ir rėmėjas.

Pasak mokslininkės, sprendimas studijuoti jai nekėlė abejonių, nors studijos nebuvo lengvos. Studijuojant sunkiausia buvo perprasti lietuvių kalbos kirčiavimą: „Mano nuomone, užsieniečiui beveik neįmanoma išmokti lietuviškai kalbėti be akcento. Kai studijavau, kartais bijodavau atsakinėti, baiminausi, kad pasakysiu kažką neteisingai.“ Nepaisant to, ji visada ragino ir ragina baltistus ir kalbos besimokančius studentus nebijoti klysti. „Nesvarbu, koks yra tavo akcentas, svarbiausia – susikalbėti.“

Baltistikos studijos Joannai kelia daug gražių prisiminimų. Mokslininkei vis dar išlikęs ryškus įspūdis, kurį pirmosiose paskaitose paliko lietuvių kalbos melodingumas ir skambesys. Šios studijos suteikė jos gyvenimui spalvų, praturtino ne tik mokslo, bet ir kultūrinės patirties prasme. Anot alumnės, kalbos mokymasis – tai langas į pasaulį per kitokią, dažnai netikėtą, prizmę.

Studijų draugai – lyg šeima

Baltų filologijos katedra Varšuvos universiteto Polonistikos fakultete buvo įsteigta 1990 m., tačiau kaip atskira studijų kryptis baltistika pradėta dėstyti tik po penkerių metų. Pirmaisiais metais šias studijas pasirinko 12 studentų, tarp jų – dvi lietuvės iš Punsko krašto. „Kiti buvo kaip aš – keistuoliai, susidomėję baltistika, o ne tuo metu populiariomis specialybėmis, tokiomis kaip verslas ar ekonomika. Jie buvo įdomūs, plačių akiračių žmonės. Kurso draugė Lucija iki šiol yra mano geriausia draugė, o su kitais bendrakursiais taip pat palaikome ryšius. Mes funkcionavome kaip šeima“, – prisimena Joanna, pabrėždama mokslininkų bendruomenės šilumą ir palaikymą, kuris skatino tęsti studijas. Tuo metu Varšuvos universitete dėstė žinomi kalbininkai – Akselis Holvoetas, Voicechas Smočynskis ir puikios lietuvių kalbos dėstytojos – Ona Vaičiulytė-Romančuk, Irena Aleksaitė, Nijolė Birgiel ir kiti.

Trečiame kurse ji vieną semestrą studijavo Vilniuje: „Gyvenau bendrabutyje Saulėtekyje su labai spalvinga kompanija iš viso pasaulio – buvo studentų iš Suomijos, Norvegijos, Japonijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos.“ Joanna aktyviai dalyvavo Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose užsieniečiams, kurie iki šiol organizuojami VU Filologijos fakultete ir pritraukia būrius norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos iš įvairių pasaulio kampelių.

„Intensyviai mokėmės lietuvių kalbos, bet turėjome ir labai įdomių kultūros paskaitų, pvz., su dėstytoja Brone Stundžiene, taip pat važiavome į ekskursijas po visą Lietuvą. Studijos Vilniuje paskatino prabilti – turėjau pradėti kalbėti lietuviškai įvairiomis gyvenimo situacijomis“, – pasakoja pašnekovė. Iki šiol ji labai šiltai prisimena kursų dėstytojas – Joaną Pribušauskaitę, Virginiją Stumbrienę, Elvyrą Petrašiūnienę – bei administratorę Liną Blauzdavičiūtę.

Magistro darbą J. Tabor rašė apie lietuvių rašytojo, poeto, publicisto Juozo Erlicko kūrybą: „J. Erlickas tuo metu buvo ant bangos. Dėmesį patraukė rašytojo šmaikštus tonas ir komentuojamos tuometės realijos. Po rimtos ir dažnai liūdnos klasikos tai buvo atgaiva, be to, norėjau kuo geriau pažinti šiuolaikinę Lietuvą, o tai buvo puikus būdas.“

Po magistrantūros studijų pašnekovė įstojo į doktorantūrą, stažavosi Vilniuje, rinko medžiagą disertacijai. Tema buvo neįprasta – J. Tabor analizavo Jurgio Savicko kūrybos paraleles su lenkų tapytojo Vitoldo Voitkevičiaus paveikslų motyvais. „Pasirodė, kad abu kūrėjai labai panašiai vaizduoja vaiko figūrą – labai moderniai, antisentimentaliai. Labai svarbią vietą jų kūriniuose taip pat užėmė kaukės, kurios papildomai pabrėžė vaizduojamų herojų ir situacijų ambivalentiškumą“, – atskleidžia ji. Apsigynusi daktaro disertaciją, mokslininkė nusprendė kuriam laikui pasitraukti iš akademinio pasaulio ir įsidarbino leidykloje.

Vėliau Baltų filologijos alumnė pradėjo dėstyti lietuvių literatūrą ir redagavimo pagrindus Varšuvos universiteto Baltistikos katedros studentams – ji turėjo šių sričių praktinės patirties. Netrukus tapo katedros vedėja. „Stengiuosi perduoti studentams meilę lietuvių kalbai ir kultūrai, populiarinu Lietuvą Lenkijoje, daugiausia versdama.“ Joanna į lenkų kalbą yra išvertusi daugelio lietuvių rašytojų kūrybą: Ričardo Gavelio, Kazio Sajos, Jurgio Savickio, Renatos Šerelytės, Undinės Radzevičiūtės, Birutės Jonuškaitės, Giedros Radvilavičiūtės, Lauryno Katkaus, Rimanto Kmitos ir kitų autorių. Taip pat vertė ir nemažai mokslinės literatūros: Viktorijos Daujotytės, Kristupo Saboliaus, Dainoros Pociūtės, Jūratės Čerškutės, Brigitos Speičytės, Aušros Martišiūtės-Linartienės tekstus.

Jaunoji baltistų karta taip pat verčia lietuvių literatūrą į lenkų kalbą. Dauguma pastaraisiais metais Lenkijoje pasirodžiusių į lenkų kalbą išverstų lietuvių autorių knygų – Varšuvos baltistų darbo rezultatas.

Joanna Vilnių pamilo akimirksniu

Lietuvių kalbos pažinimas atvėrė daug durų ir praplėtė akiratį. „Atvykusi į Vilnių iš karto pamilau šį miestą“, – pripažįsta mokslininkė. Ji prisimena laiką Vilniuje – valandų valandas klaidžiodavo po Senamiesčio gatves, Bernardinų kapines, gėrėdavosi architektūra. Didžiausią įspūdį jai paliko Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Baltų filologijos alumnė Vilniuje jaučiasi kaip namuose – tai vienas mylimiausių jos miestų Europoje. „Kai ilgai neaplankau, visada imu jausti, kad noriu ten sugrįžti“, – teigia ji. Dėstytoja taip pat sako pasiilgstanti Kuršių nerijos, ypač ramios, ne sezono metu, Nidos.

Į Lietuvą Joanna dažnai atvyksta tiek darbo reikalais, tiek susitikti su draugais. Jų turi nemažai – labai gerų, tikrų draugų su kuriais kartu keliauja, atostogauja. „Baltistika man suteikė galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis“, – priduria šypsodamasi.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė

Vilniaus universiteto nuotrauka

Siekdamas mažinti socialinę atskirtį ir paskatinti moksleivius iš socialiai pažeidžiamų šeimų siekti aukštojo mokslo, Vilniaus universitetas (VU) skiria specialią 450-mečio stipendiją. Gabiausi, bet finansinių resursų stokojantys pirmakursiai iki rugpjūčio 6 d. kviečiami teikti paraiškas šiai stipendijai gauti. Vieno studento stipendija per metus siekia 3000 eurų.

2024 m. VU skyrė rekordinį specialių VU įsteigtų 450-mečio stipendijų skaičių – 141. Ši nuo 2019 m. gyvuojanti iniciatyva kasmet padeda daugiau kaip 100 talentingų pirmakursių iš socialiai pažeidžiamos aplinkos lengviau įsitvirtinti naujame mieste kritiškai svarbiais pirmaisiais studijų metais.

„Prieš 6 metus įsteigta VU450 stipendija siekiama didinti aukštojo mokslo prieinamumą ir paskatinti gabius, tačiau su finansiniais iššūkiais susiduriančius jaunuolius siekti aukštojo mokslo. Iš patirties žinome, kad pirmieji studijų metai dažnai būna tie kertiniai, per kuriuos studentai turi įsitvirtinti tiek universitete, tiek naujame mieste, todėl ši finansinė pagalba yra labai svarbi. Ši priemonė leidžia koncentruotis į studijas“, – įsitikinęs VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Net du trečdaliai VU studentų atvyksta iš mažesnių miestų ir rajonų, todėl gyvenimas didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose – jiems dažnai tampa nemenku iššūkiu. Suprasdamas šią situaciją, VU siekia padėti jaunuoliams iš regionų, kuriems finansiniai sunkumai galėtų sutrukdyti siekti aukštojo išsilavinimo.

Vienas šios stipendijos gavėjų Edgaras Zaboras iš Kretingos rajono dabar yra VU Medicinos fakulteto ketvirtakursis. Jis prieš ketverius metus gavo specialią VU stipendiją, nes pirmasis siekė aukštojo mokslo savo šeimoje, be to, yra našlaitis, dalį laiko praleidęs globos namuose, kitą dalį – gyvenęs pas gimines. Kaip sako brandos egzaminus vien šimtukais išlaikęs talentingas jaunuolis, ši stipendija padėjo jam galutinai apsispręsti svarstant, ar vykti studijuoti į užsienį, ar tęsti mokslus Lietuvoje.

„Nuo mažens domėjausi gamtos mokslais, mokykloje dalyvaudavau gamtos mokslų olimpiadose, o devintoje klasėje supratau, kad mane traukia neuromokslai“, – pasakoja Edgaras. Baigdamas mokyklą, jis rinkosi tarp studijų Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, tačiau galiausiai apsisprendė likti Lietuvoje ir studijuoti mediciną.

„Svarstydamas, kur noriu studijuoti, pasvėriau visus pliusus ir minusus. Kadangi buvau moksleivis iš rajono ir man buvo aktualus pragyvenimo aspektas, tai vienas iš traukiančiųjų veiksnių stoti į VU buvo galimybė gauti įvairius paskatinimus ir stipendijas“, – prisimena jaunuolis.

Tarp stipendijų gavėjų šiais mokslo metais daugiausia yra jaunuoliai, pirmieji šeimoje siekiantys aukštojo mokslo ir esantys iš daugiavaikių šeimų.

Į 3000 eurų dydžio stipendijas gali pretenduoti stojantieji, kurių šeimos mėnesinių pajamų vidurkis per paskutinius 3 mėnesius vienam asmeniui buvo ne daugiau nei 500 eurų, be to, jie nėra anksčiau įgiję bakalauro ar magistro kvalifikacinio laipsnio ir nėra gavę VU gimtadienio stipendijos, o pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų prašyme pirmu numeriu renkasi studijas VU.

300 eurų dydžio stipendijos, mokamos 10 mėnesių, padeda jautrių socialinių grupių studentams prisitaikyti naujoje aplinkoje ir labiau motyvuoja studijuoti.

VU specialių stipendijų fondą sudaro 300 000 eurų per metus. Pernai jį reikšmingai papildė VU gimtadienio aukciono metu surinkta beveik 73 000 eurų suma. Be to, prie šių stipendijų fondo pastaraisiais metais aktyviai prisideda ir verslo įmonės – VU partnerės.

Paraiškas gauti stipendiją 2025–2026 studijų metais galima teikti iki rugpjūčio 6 d. Daugiau informacijos apie 450-mečio stipendiją rasite čia.

Be šios finansinės paramos Vilniaus universitete skiriamos ir šios stipendijos.