Sidebar

Gruodžio 8 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šį semestrą nagrinėjamos gramatikalizacijos temos kontekste artimiausias kalbotyros seminaras bus skiriamas žmogiškajai kalbai būdingo kompleksiškumo slenksčio klausimui. Prisegame Davido Gilio straipsnį "Isolating-monocategorial-associational language".

Tekstas >>

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>

Visi maloniai laukiami!

jurgis-pakerys-5ba3e86257e72.jpg

Nuotrauka Žygimanto Gedvilos

Nuoširdžiai sveikiname profesorių Jurgį Pakerį tapus geriausiu 2023 m. Filologijos fakulteto dėstytoju!

Įvairius edukacinius metodus sujungiantis įdomus dėstymas, nuoširdus studentų motyvavimas ir įtraukimas į konstruktyvias diskusijas buvo įvertintas tiek studentų, tiek rinkimų komisijos.

Džiaugiamės ir linkime toliau įkvėpti ateinančias studentų kartas!

Prof. dr. Jurgis Pakerys yra VU FLF Baltistikos katedros dėstytojas, baltų kalbų darybinės ir kaitybinės morfologijos ir morfosintaksės ekspertas. Profesoriaus publikacijų bei mokomųjų priemonių sąrašą rasite čia >>

52048775062_745012ce5b_o.jpg

 

Antikinė tradicija – reiškinys, turėjęs bene didžiausią įtaką Vakarų civilizacijai. Kodėl graikai buvo tokie įtakingi, kad net planetas vadiname graikiškais, o tiksliau – į lotynų kalbą išverstais graikiškais, vardais? Klasikos mokslų daktaras Vilius Bartninkas, kurio monografiją „Traditional and Cosmic Gods in Later Plato and the Early Academy“ (liet. „Tradiciniai ir kosminiai dievai vėlyvuosiuose Platono darbuose ir ankstyvojoje Akademijoje“) šių metų balandį išleido Kembridžo universiteto leidykla, teigia, kad maždaug iki XX a. vidurio, aiškinant antikinės Graikijos fenomeną – graikų demokratijos ir mokslo filosofijos suklestėjimą, jis buvo apibūdinamas kaip niekur kitur nenutikęs stebuklas. Nors ši teorija gali sužavėti paprastumu, ji paviršutiniška, nereikalaujanti moksliškai gilintis į temą, todėl šiuolaikinės antikinės Graikijos kultūros studijos remiasi kitokiu aiškinimu.

 

Sunku atsekti, kiek graikų kultūra perėmė iš kitų 

 

„Moksliškai toks teiginys neteisingas, kadangi negalime akivaizdžiai įrodyti, kokios kultūros, kaip, kada ir ką paveikė. Pavyzdžiui, kiek graikai perėmė iš Babilono ar Egipto civilizacijų, ir pan. Atsekti šias įtakas tampa lengviau maždaug nuo IV–III a. pr. Kr., prasidėjus helenizmui – graikams keliaujant į rytus ir maišantis kultūroms. Tuo metu lengviau atsekti tiesiogines kultūrines įtakas, nes žinome autorius, jų tekstus ir daugmaž galime nustatyti, kas buvo perimta graikiškajame tekstų korpuse“, – aiškina dr. V. Bartninkas.

 

53076473382_39cebc64d4_o.jpg

Dr. Viliaus Bartninko teigimu, negalime akivaizdžiai įrodyti, kokios kultūros, ką, kaip ir kada paveikė. J. Auškelio nuotr.

Tačiau su ankstesniu laikotarpiu, V a. pr. Kr., sudėtingiau. Pasak klasikos mokslų daktaro, galime stebėti įvairias kultūras ir sakyti, kad jos visos turi, pavyzdžiui, tvano mitą: „Bet ar tai reiškia, kad yra kažkokia kultūra, iš kurios jis perimtas? O gal tai bendras indoeuropiečių mitas, kurį skirtingomis formomis pasakoja skirtingos kultūros? Abudu variantai tobulai tinka. Vis dėlto dažnai šios teorijos sukonstruotos ignoruojant dalį medžiagos. Taip teorijos tampa gražesnės už įrodymus. Paraleles įžvelgti galima, nors jos nereiškia tapatumo. 

Kalbant apie graikų religiją ir mitologiją, reikia turėti omenyje, kad nėra vieno autoritetingo pasakojimo, užfiksuoto tekste, tokiame kaip, pvz., Biblija. Yra daug skirtingų mitų versijų, turinčių skirtingus tikslus. Tai reiškia, kad graikai propagavo pasakojimo meną tikėdamiesi, kad kitas papasakos dar išmoningesnę, įdomesnę ir galbūt smagesnę savo mito versiją. Vėliau susiklostė taip, kad tarp skirtingų mitų versijų ėmė dominuoti Homero ir Hesiodo.“

 

Morališkai nepatogi tradicija

 

„Graikų kalboje „uranas“ reiškia du dalykus. Pirmiausia, tai yra tiesiog fizinis dangus. Be to, jis turi ir teologinę prasmę, nes Hesiodo mite Uranas ir Gaja yra visų dievų protėviai. Taigi Hesiodo versijoje Uranas gimsta iš Gajos ir jiedu tampa pirmąja pora. Galima tai įsivaizduoti kaip seksualinį procesą, tačiau galima ir kaip metaforą. Pavyzdžiui, kad tokiu būdu atsiskiria dangus nuo žemės, o paskui ima maišytis ir taip sukuriama visa kita“, – pasakoja dr. V. Bartninkas.  

Mokslininko teigimu, susilaukęs su Gaja vaikų – milžinų ir galingųjų titanų – Uranas nenori jų priimti. Jis tiesiogine to žodžio prasme neleidžia savo vaikams išnirti iš žemės. Vėliau Uranas bus nubaustas – iškastruotas savo sūnaus Krono, kurį pakurstys motina Gaja.

„Toks yra paveldas. Kai vėliau Platonas imasi aprašyti reiškinius, kaip ir kitiems filosofams, jam rūpi papasakoti apie jų ištakas. Čia susiduriama su dviem problemomis. Pirma, ką daryti su tradicija, kurioje vyras prievartauja moterį arba tėvas yra iškastruojamas sūnaus? Tai keisti ir morališkai nepatogūs dalykai: kodėl dievai, tobulos būtybės, turėtų taip elgtis? Antra, šie pasakojimai susiję ne tik su teologija, bet ir su fizika. Hesiodo pasaulio tvarka paprasta: yra žemė, ji laikosi ant Tartaro – požemio karalystės, o dangaus skliautą laiko Atlantas. Tačiau kas laiko požemį? Šis pasaulis per paprastas, be to, nėra tinkamo visą šį pasaulį nusakančio žodžio. Juk ir mūsų kalboje „pasaulis“ pirmiausia nusako dalykus po saule, tačiau jį vartojame nusakyti visumai. Panašiai ir graikai galvoja apie dangų kaip apie viską, kas apima šį pasaulį, nors, žinoma, dangus nėra tapatus visumai“, – teigia pašnekovas.

 

„Kosmosas“ – žodis, madingas nuo Platono laikų

 

„Platonas vykdo revoliuciją. Viena revoliucija – jis įtvirtina naują tarp filosofų madingą žodį „kosmosas“. Šio žodžio ištakos – grožis, tvarkinga visuma. Tačiau šis žodis tuo metu dar nereiškia dievo – tik visatą, kur viskas vyksta gana dėsningai: yra priežastis, pasekmė, atsinaujinimas, kaita. Vėlesnėje literatūroje žodis „kosmosas“ ima dominuoti ir išstumia „uraną“, – sako dr. V. Bartninkas.

 

52049833591_fb075bbdb6_o_copy_copy.jpg

 

Anot jo, Platonas imasi dvigubo darbo: „Viena vertus, jis ima kalbėti apie kosmoso ir Urano santykį, vartodamas šiuos žodžius sinonimiškai. Mokslinėje literatūroje tai nėra dažnai pastebima, nes daugiausia dėmesio joje skiriama tam, kaip „kosmoso“ sąvoka įsitvirtino teologinėje mintyje ir ėmė reikšti pasaulį ir dievą-visatą. Tačiau aš bandau įrodyti, kad Uranas yra ne ką mažiau svarbi to dalis,  nes tai yra dažniau pasitaikantis žodis, vartojamas kartu su „kosmosu“ įvardyti visatą.

Kita vertus, tas ryšys su Uranu labai svarbus teologiškai, nes Uranas-kosmosas nurodo, kad tai yra dievas. Jei būtų kalbama tik apie kosmosą, auditorijai tai gali signalizuoti, kad vyksta kažkas „nereligiško“, kad dievai išstumiami. Platonui buvo labai svarbu parodyti, kad jo filosofija yra apie ankstesnį etapą, po kurio bus ir Gaja, ir Uranas. Tik geresni, tvarkingesni, labiau atspindintys pasaulio tvarką. Tačiau už jų yra dar galingesnis dievas paslaptingu vardu – Demiurgas.“ 

 

Demiurgas – dieviškasis amatininkas 

 

„Aiškinant pasaulį galima rinktis biologinius procesus, apibrėžiančius, kaip du skirtingi dalykai sąveikauja tarpusavyje, sukurdami naują rezultatą (pvz., vyras + moteris = vaikas). Tačiau Platonas kaip pagrindinį pasaulio aiškinimo būdą renkasi technologinį modelį. Šis susijęs su amatu: yra materija, kurią apdirbant galima pasiekti tikslą. Jeigu rezultatas yra kosmosas – tvarkinga visuma, tuomet technologinis modelis yra daug prasmingesnis. Pagal šį modelį, jei stalius gali pagaminti stalą, tai superbūtybė gali pagaminti kosmosą. Todėl Platonas kalba apie Demiurgą. Ši pažodžiui „amatininką“ reiškianti figūra žymi kūrėją bei tėvą ir tampa filosofijoje įtakinga. Tai – antroji Platono revoliucija“, – pasakoja dr. V. Bartninkas.

Mokslininkas pabrėžia, kad vis dėlto Platonui labiausiai rūpi kitas dalykas. Tuo jis nori parodyti, kad tvarkingas rezultatas – kosmosas – reikalauja tvarkingos priežasties – Demiurgo. Demiurgas – protinga būtybė ir, kas labai netipiška kitiems graikų dievams, nejaučianti jokio pavydo. Linkėdama gero ir galvodama, kaip tą gėrį įkūnyti ir perkelti iš idėjų erdvės į tai, kas yra laikiška ir kinta, ji sukuria pasaulį. Todėl Demiurgo sprendimas – sukurti gyvybę, pasaulį kaip gyvą, dievų pilną būtybę.

 

Platonas „pakrikštijo“ tik vieną planetą

 

„Nors graikai identifikavo mėnulį (Seleną) ir saulę (Heliją), jie neskyrė žvaigždžių nuo planetų, nes žiūrint plika akimi abi ne ką tesiskiria, be to, planetas sunku ilgiau stebėti – jos „bėgioja“ po dangų. Net ir pats graikų kilmės žodis „planeta“ reiškia „klajoklė“. Babilone buvo jau gana anksti suprastas skirtumas tarp planetų ir žvaigždžių judėjimo. Kada tai supranta ir graikai, atsakyti sunku, tačiau Platonas galėtų būti geras kandidatas. Be to, problema yra ir kas konkrečiai juda. Anksčiau nei Platonas kūręs filosofas Anaksagoras dangaus kūnus laikė įkaitusiais akmenimis danguje, taip juos deteologizuodamas. Nes jei tai akmenys, gal tuomet ir Selena su Heliju yra akmenys? Vadinasi, tai nėra dievai“, – komentuoja dr. V. Bartninkas. 

 

Platonas__copy.jpg

 

Jo aiškinimu, Platonas bando tvarkytis su šia situacija iš dalies plėtodamas naują mokslą, astronomiją, iš dalies galvodamas apie dievus. O jam šie dalykai neturėjo skirtumų, nes galvoti apie mokslą ir teologiją reiškė tą patį: „Pirmiausia, Platonas nėra tas, kuris sėdi ir stebi dangų, nors turėjo tokių gabių mokinių, stebėjusių dangaus kūnus ir įrodžiusių jų tvarkingą judėjimą. Šis įrodymas Platono teorijoje tik patvirtino, kad planetos ir žvaigždės yra dievai, nes, kaip ir pasaulis, jos tvarkingai juda ir dėsningai veikia. Tam tikras tvarkingas judesys erdvėje Platonui indikuoja ir protingas mintis. Vadinasi, ir tvarkingą sielą bei esamą ryšį tarp tvarkingo judėjimo ir tvarkingos sielos. O kadangi dangaus kūnai yra itin tvarkingi, niekada nenuklystantys nuo savo tako ir amžini, jų siela geresnė ir jie patys geresni už mus.“

 

Likę vardai – Platono mokinių nuopelnas

 

„Taigi Platonas įsivaizduoja dangaus kūnus kaip gyvybės formas, todėl reikia duoti jiems vardus, – tęsia pašnekovas. – Tačiau kažkodėl Platonas duoda tik vieną vardą – Hermis, arba lotyniškai (perėmėme būtent šią tradiciją) Merkurijus. Keista, bet net Afroditė (Venera) Platono raštuose neturi vardo, nors pats dangaus kūnas yra aiškiai aprašomas. 

Graikų laikais jau išskiriamos penkios planetos – Hermis, Afroditė, Arėjas, Dzeusas ir Kronas. Atitinkamai jų lotyniški pavadinimai – vertiniai iš graikų, kuriuos mes vartojame – yra Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas. Pirmieji tekstai, kur mes juos aptinkame – tai Platono sekretoriaus Pilypo Opuntiečio pseudoplatoniškas tekstas ir kito Platono mokinio, Aristotelio, raštai. Taigi IV a. Platono akademijos aplinkoje jau yra vartojami šie penki planetų pavadinimai: nors mokytojas vartojo tik vieną, jo mokiniai prideda dar keturis. Kyla klausimas: kodėl taip yra ir kodėl šie vardai?“ 

 

Mokslininkai negali atsakyti, iš kur kilo planetų vardai

 

Pasirodo, yra daug spekuliacijų. „Viena versija teigia, kad šie vardai paveldėti iš Rytų pasaulio. Tačiau aš savo knygoje tvirtinu, kad net jeigu tai tiesa, neturime jokių to įrodymų. Juolab kad mes randame alternatyvių sąrašų, kur, pvz., Afroditė vadinama Hera. Dėl to sunku pasakyti, iš kur tie vardai. Gal graikai sugalvojo, o gal tam yra geros teologinės priežastys“, – svarsto dr. V. Bartninkas.  

 

Knygos-virAelis.jpg

Dr. Viliaus Bartninko knyga „Traditional and Cosmic Gods in Later Plato and the Early Academy“

Pasak tyrėjo, žmonės mėgsta gražias istorijas. „Viena iš dominuojančių istorijų apie pavadinimų perėmimą iš kitų kultūrų yra susijusi su kelionėmis. Graikai prekiavo su Viduržemio regiono miestais, todėl plaukiojo. Galbūt kartu su pirkliais ir irkluotojais keliavo ir mąstytojai. Pavyzdžiui, Herodotas. Galbūt taip keliavo ir dangaus kūnais besidomintys filosofai. Dalis jų nuplaukė ten, kur astronomija buvo geriau išsivysčiusi, todėl grįžę apie tai galėjo papasakoti savo polio gyventojams. Galbūt taip nutiko ir pitagorininkams, kurie visą savo filosofinės sektos gyvenimą grindė matematiniais reiškiniais ir domėjosi astronomija. Be to, iš šaltinių aišku, kad Platonas bendravo su pitagorininkais. Galiausiai yra žinoma, kad Babilone jau penkios planetos turėjo vardus. Tai sužinojęs Platonas galėjo juos išversti į graikų kalbą. Deja, šiai versijai neužtenka argumentų.

Visų pirma, nėra jokio teksto ar teksto fragmento, įrodančio šio pasakojimo vientisumą. Net Platono raštuose minimas tik vienas planetos vardas. Antra, kas yra vertimas? Tai reiškia tikslų vardo perteikimą. Ištar – švytinti ir gražiausia planeta babiloniečiams, turinti meilės deivės statusą – gal ir gali būti tapatinama su Afrodite-Venera. Tačiau su likusiomis planetomis taip nėra. Atitikmenų Babilono kultūroje neturi nei teologiniai santykiai tarp Dzeuso ir Krono, nei Hermio figūra. Pastarasis – keliautojų, vagių, įvairių transgresijų dievas – graikų mituose nėra išminčius, koks yra babiloniečių Nabu. Jei ne vertimas, gal adaptacija? Bet ką tuomet daryti su alternatyvių vardų sąrašu?“ – klausia dr. V. Bartninkas. 

Taigi, pasak pašnekovo, turime faktą, bet, deja, neturime jokio gero konteksto nustatyti, iš kur tas faktas kyla: „Belieka spėlioti. Pitagorininkai netinka. Žinoma, kad gražiausia planeta turi būti meilės deivė, kruviniausia – turėti karo dievo vardą, greičiausia – vadintis greičiausio dievo vardu. Tokie paaiškinimai tinka, bet ar jie yra tikri? Pasakojimas gražus, bet tikros istorinės vertės jis neturi.“

Mokslininkas tvirtina, kad šiuo metu antikos studijose vyksta didelis lūžis. Pirmoji paradigma teigė, kad graikai viską patys sugalvojo. Antroji – kad matematikoje, filosofijoje, astronomijoje jie viską perėmė iš Rytų. Naujausia, vis dar veikianti, bet jau silpstanti, teigia, kad nors nėra priežastinio ryšio, bet kažkoks bendrumas yra: mes negalime pasakyti, kas iš kur, bet kai kurie bruožai sutampa. Ketvirtoji, kuri šiuo metu įgauna pagreitį, nepateikia jokio visuotinio paaiškinimo, bet siūlo pasirinkti konkretų laikotarpį, specifinius regionus ir tirti, ar gali būti lokalus priežastinis ryšys.  

Autorė: dr. Gintarė Bidlauskienė

December 5th the Scandinavian Centre will host the visit of Dr. Maria Ahlholm from the University of Helsinki. She will talk on “Translanguaging in the school: implications for conception of language and language pedagogy” at 13.00 o’clock in seminar room 314 AB (in Engliish).

Maria Ahlholm is an Adjunct Professor in Finnish language, with specification in applied linguistics, and her recent research has focused on the language acquisition of newly arrived immigrants, refugees and children. You are warmly welcome to hear about multilingual schools in Finland and discuss current pedagogical trends!

Informuojame, kad įvyko pakartotiniai VU Filologijos fakulteto Tarybos nario / narės rinkimai. Prof. dr. Inesa Šeškauskienė laikoma išrinkta VU Filologijos fakulteto Tarybos nare. 

Sveikiname ir linkime sėkmės!

Sveikiname VU Vokiečių filologijos III kurso studentę Gabiją Misevičiūtę, laimėjusią 2.000 EUR vertės Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo stipendiją.Į stipendiją galėjo pretenduoti Estijos, Latvijos ir Lietuvos studentai ir studentės, studijuojantys / studijuojančios germanistiką.

Naujoji stipendininkė keturis semestrus iš eilės gaus po 500 EUR stipendiją, turės pateikti ataskaitą apie savo veiklas ir dalyvauti bent viename Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo renginyje Vokietijoje arba Baltijos šalyse. Pasak Gabijos, ši stipendija ne tik suteikia piniginę paramą, bet tuo pačiu skatina tobulėti, pasitikėti savimi, duoda galimybę keliauti bei išbandyti save įvairiose srityse.

Daugiau informacijos apie Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondą rasite fondo vokiškoje arba angliškoje svetainėse, taip pat – fondo svetainėje Baltijos šalims.

Gruodžio 1 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šio seminaro metu bus tęsiama gramatikalizacijos tema. 

Prisegame failą ir ta pačia proga raginame seminarui siūlyti tekstus, kurie Jums atrodo svarbūs ir įdomūs.

Tekstas >>

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>

Visi maloniai laukiami!

Gruodžio 7 d., ketvirtadienį, 13.00 val. Z. Zinkevičiaus aud. Dalia Pinkevičienė gins disertaciją „Mišri kalba ir jos socialinės reikšmės: keturių darbo aplinkų Vilniuje tyrimas“ filologijos mokslo krypties daktaro mokslo laipsniui gauti.

Nuotolinio prisijungimo nuoroda >>

Disertacija rengta 2012–2018 metais studijuojant doktorantūroje VU Filologijos fakultete ir ginama eksternu.

Mokslinius tyrimus rėmė Lietuvos mokslo taryba.

Mokslinė konsultantė – prof. dr. Loreta Vaicekauskienė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija, H 004).

Disertacijos gynimo tarybos sudėtis:

  • prof. dr. Ineta Dabašinskienė – tarybos pirmininkė (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004);
  • doc. dr. Laima Nevinskaitė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004);
  • doc. dr. Liutauras Kraniauskas (Klaipėdos universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – S 005);
  • prof. dr. Jūratė Ruzaitė (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, filologija H 004);
  • prof. dr. Anna Verschik (Talino universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004).

Disertaciją galima peržiūrėti Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekose ir VU svetainėje adresu > 

Prisijungimo nuoroda >>

EK__190502_00016_1.jpg

 

Šių metų Lietuvos mokslo premijai nominuotas Filologijos fakulteto profesorės Dainoros Pociūtės-Abukevičienės darbų ciklas „Reformacija Lietuvoje: religinė mintis, italų migracija ir medicinos protestantizacija (2008–2022)“. Profesorė prisipažįsta, kad nominacija verčia jaustis neramiai  – juk konkurso baigtis nežinoma, tačiau ilgamečio įdirbio įvertinimas džiugina.

Apžvelgdama premijai nominuotus tyrimus, prof. D. Pociūtė-Abukevičienė teigia, kad vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo trapią krikščioniškąją savimonę: „Nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.“

 

Šis darbų ciklas apima ypač reikšmingą religinį, o kartu idėjinį, kultūrinį pokytį tiek Europos, tiek Lietuvos kontekste. Gal galėtumėte papasakoti apie esminius šio darbų ciklo aspektus? Apie ką yra šis darbas?

 

Nominuoto darbų ciklo pagrindą sudaro ne visi, bet svarbiausi mano pastarųjų penkiolikos metų mokslo darbai: tai keturios monografijos (viena jų publikuota Italijoje), mokslo straipsniai, įvairiomis kalbomis paskelbti Lietuvos ir užsienio mokslo spaudoje, du mano sudaryti ir su bendradarbiais parengti fundamentalūs kritiniai komentuoti Reformacijos šaltinių, susijusių su Abraomo Kulviečio ir Mikalojaus Radvilos Juodojo reformacine veikla, leidimai. Apibendrinant plačiai, tyrimų rezultatai yra sukoncentruoti į Reformacijos religinės minties bei socialinės raidos istoriją, kritinę Lietuvos ir Europos humanistinės tinklaveikos procesų XVI a. analizę, Lietuvos vaidmens ankstyvųjų naujųjų laikų protestantizmo istorijoje įvertinimą. Gilinuosi į tokias naujas Lietuvos istoriografijos sritis kaip ankstyvosios Lietuvos Reformacijos itališkosios ištakos ir italų religinių disidentų veikla XVI a. Lietuvoje; Lietuvos Reformacijos doktrinų (magistralinių jos srovių, evangelikų liuteronų ir reformatų, nonkonformistinių ir heterodoksinių jos judėjimų) dinamika; medicinos ir gamtos filosofijos minties genezė ir jos konfesiniai kontekstai; medicinos protestantizacija XVI a. antrosios pusės Europoje ir italų medikų – religinių disidentų – migracija bei medicinos praktika Lietuvoje ir Lenkijoje.

Mano tyrimai yra antropologiniai – mane domina žmogus visuomenėje, XVI a. problematikos intelektinius branduolius aš pasiekiu atlikdama detalią asmens socialinės ir kultūrinės aplinkos rekonstrukciją. Labiausiai jaučiuosi priartėjusi prie tokių XVI a. asmenybių kaip Abraomas Kulvietis, Mikalojus Radvila Juodasis, taip pat Lietuvos ir Lenkijos valdovas Steponas Batoras ir jo gydytojas italas Niccolò Buccella, kurio gyvenimo ir veiklos rekonstrukcijai skyriau paskutinę, itin daug darbo pareikalavusią monografiją.

 

Kuo ypatingas Reformacijos laikotarpis Lietuvoje? Kaip jis skiriasi nuo likusioje Europoje vyravusios religinės minties?

 

Vadinamoji tolerancijos teorija, kuri Lenkijos tyrėjų buvo išplėtota XX a., pastaruoju metu vertinama gana kritiškai: protestantizmo teisinis statusas nei Lietuvoje, nei Lenkijoje niekada neprilygo katalikybės statusui, neturėjo valdovų paramos, ir tai ilgainiui sumenkino jo prestižą, nulėmė karjeros siekusių visuomenės atstovų pasirinkimą. Reformacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje specifika yra susijusi su tuo, kad judėjimas vystėsi katalikiškoje monarchijoje: protestantizmas buvo teisiškai nepripažįstamas, vėliau pripažįstamas iš dalies, jo plėtra buvo lėta, reikalavo daug pastangų ir darėsi ilgai trukusiu procesu, kuris galiausiai netapo visuotinis.

Turime pripažinti ir tai, kad dėl daugelio įvairių aplinkybių Reformacija Lietuvoje netapo visuotiniu sąjūdžiu, buvo labai priklausoma nuo pavienių lyderių. Protestantiškoji Reformacija buvo gyvas, nekontroliuojamas judėjimas, tad vos sukurta Lietuvos evangelikų bažnyčia skilo. Tai fragmentavo sąjūdį. Didžiausią „sprogimą“ Reformacija išgyveno Vilniaus vaivadai, kunigaikščiui Radvilai Juodajam apie 1553 m. perėjus į Reformacijos pusę: 1556 m. publikuotame darbe jis paskelbė atsiskiriąs nuo Romos bažnyčios, nes sukūrė tikrąją, gyvą Kristaus bažnyčią. Tai buvo ne tik didžiausių pokyčių, bet ir didžiausio pavojaus katalikybei dešimtmetis. 1555 m. pabaigoje situacijos gelbėti į Vilnių buvo atsiųstas popiežiaus nuncijus Luigi Lippomanas; jį lydėjęs pirmasis Lenkijoje ir Lietuvoje apsilankęs jėzuitas Alfonso Salmeronas reziumavo, kad miestas eretikų rankose.

Viliuosi, kad man pavyko įrodyti, jog ankstyvoji Lietuvos evangelikų bažnyčia buvo sukurta kaip savarankiška institucija, grindusi savo nepriklausomą doktriną (tikėjimo išpažinimus). Žinoma, po Liublino unijos, konfesionalizacijos epochoje, tokia nepriklausomos bažnyčios vizija neturėjo galimybių plėtotis ir išlikti. Reformacijos judėjimas Lietuvoje ir Lenkijoje išsiskyrė heterodoksiniais judėjimais: regionas tapo namais daugeliui žymių italų religinių pabėgėlių, sukūrusių čia stiprius nonkonformistinio judėjimo branduolius. Daug gilinausi į ankstyvojo socinizmo bendruomenės formavimosi ypatumus: joje glūdi Europos liberaliosios minties ištakos. Antitrinitorizmo raida panaši buvo tik Transilvanijoje, tapusioje vienintele Europos valstybe, kurioje unitorizmas (antitrinitorizmas) buvo pripažintas lygia su kitomis konfesija.

Mano manymu, nepaisant komplikuotos raidos, Reformacija Lietuvą išvedė į tikrosios christianizacijos kelią. Vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo labai trapią krikščioniškąją savimonę: nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.

Reformacija supažindino visuomenę su Biblija, krikščioniškuoju mokslu, kaip sakė mūsų Martynas Mažvydas. Neįmanoma nuneigti fakto, kad Reformacijos skelbėjai davė pradžią lietuviškajai raštijai. Tiesa, šis procesas vyko religinės emigracijos Prūsijos kunigaikštystėje sąlygomis. Tautinės raštijos sukūrimas emigracijoje – unikalus Europos kontekste. Procesą palyginti galima su raštija suomių kalba, kurios taip pat nebuvo iki Reformacijos. Tačiau politinė situacija ten buvo visai kitokia, nes Švedijos, kuriai priklausė Suomija, monarchas XVI a. pirmojoje pusėje pradėjo bažnytinę reformą iš viršaus.

 

Galbūt galėtumėte išskirti svarbiausius Reformacijos ir kontrreformacijos santykio taškus Lietuvoje? Kaip tai paveikė tolesnę šalies raidą?

 

Reformacijos ir kontrreformacijos sąvokos yra gana sustabarėjusios ir nevienodai suvokiamos, tad jų sąveikų apibendrinimas yra problemiškas. Reformacija Lietuvoje iš esmės buvo neinstitucinis, nuo pavienių iniciatyvų priklausomas judėjimas, o kontrreformacija – sistemiška dominuojančios Katalikų bažnyčios veikla. Šių jėgų santykis buvo nelygiavertis. Katalikų bažnyčia niekada neprarado savo privilegijuotos teisinės padėties: tai buvo ir feodalinis luomas, ir globali, Apaštalų sosto tinklui priklausanti jėga.

Tiesa, protestantų pastangomis 1573 m. Varšuvos konfederacijos nuostata, teigianti krikščioniškųjų konfesijų laisvę, buvo įtraukta į Trečiąjį Lietuvos Statutą. Tačiau tai protestantiškoms denominacijoms vis tiek nesuteikė lygių teisių su Romos katalikų bažnyčia. Niekur nebuvo ir apibrėžta, kas yra tos krikščioniškosios konfesijos, tad heterodoksai vis tiek neįgijo jokių teisių, o galiausiai iš viso buvo uždrausti kaip eretikai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vienintelė Evangelikų reformatų bažnyčia susiformavo kaip krašto bažnytinė institucija, su savo distriktais ir valdymo organais.

Tam tikrą pakilimą ji išgyveno iki XVII a. antrojo dešimtmečio, tačiau buvo išstumta už sostinės ribų, o ilgainiui virto religine mažuma. O XVIII a. Vilnius jau buvo visiškai katalikiškas miestas: kai kuriais duomenimis, 1768 m. Vilniuje buvo vos 46 reformatai ir 190 liuteronų (daugiausia vokietakalbių). Mūsų kultūros istorijoje jau ne sykį pabrėžta, kad tokia socialinė homogenizacija iš esmės nebuvo palanki kultūros plėtrai. Katalikybei trūko atsinaujinimo versmių, iki pat XVIII a. antrosios pusės visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštesnysis edukacinis tinklas buvo išimtinai jėzuitiškas. Kita vertus, kontrreformacijos procesai šalyje, kurioje valdovas ir valdantysis elitas buvo katalikai, buvo neišvengiami: XVII a. Europoje iš esmės nebuvo daugiakonfesių valstybių.

 

2017 m. minėtas Reformacijos 500 metų jubiliejus. O kuo šis laikotarpis aktualus šiandien?

 

Reformacijos jubiliejus iš tiesų aktualizavo šio judėjimo reikšmę tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Skirtingai nei prieškario laikotarpiu, šių dienų Lietuvoje Reformacijos sąvoka turi pozityvią prasmę, yra siejama su pažanga, socialinės individo laisvės idėjomis. Daug geriau suvokiama ir Prūsų Lietuvos, kaip lietuviškosios liuteronizmo kultūros lopšio, autentika ir svarba. Reformacija tebėra viena mėgstamiausių ir labiausiai tyrinėjamų istoriografijos sričių, nes vis dar yra neaktualizuotų šaltinių, naujų dokumentų.

Jos suvokimą keičia ir gilesnis Romos katalikų bažnyčios istorijos pažinimas, pavyzdžiui, Romos inkvizicijos archyvų atvėrimas visuomenei. Sakyčiau, kad konfesinių procesų raidos tyrimų kokybę šiandien lemia nešališkumas, visapusiškesnis procesų įvertinimas, nes tyrėjams vis labiau prieinami tampa pasauliniai duomenys.

 

Kokius šaltinius skaitėte ir naudojote savo tyrime?

 

Į naują religinės ir konfesinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidos pažinimo ir istoriografinių įrodymų pateikimo lygmenį mano tyrimus visų pirma išvedė Italijos archyvinių šaltinių panaudojimas (pavyzdžiui, senojo Paduvos universiteto archyvo, Inkvizicijos archyvo Italijos valstybiniame archyve Venecijoje), atskleidęs naujus santykių tarp Lietuvos ir Italijos  faktus bei kontekstus, ir kritinė Reformacijos šaltinių analizė. Mano tyrimams būdinga neatsiejama istorinių ir filologinių metodų sintezė. Pastarųjų metų darbai, ypač paskutinė monografija, yra labiau istoriniai nei filologiniai, tačiau visuose juose mano išvados yra paremtos ne tik archyviniais istoriniais dokumentais, bet ir intelektinės minties istorijos liudijimais bei rašytiniu paveldu.

 

Tikriausiai kalbant apie Reformacijos laikotarpį jo įtaka medicinos mokslui nebūtų pirmas dalykas, apie kurį pagalvotume. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip šis laukas buvo paveiktas religinės minties pokyčio?

 

Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje išsiplėtojus socialiniams medicinos istorijos tyrimams, atsivėrė daug konfesinės ir medicinos istorijos raidos perspektyvų. XVI amžius buvo ne tik Reformacijos, bet ir universitetinės medicinos suklestėjimo era, kurioje ryškiausiai sužydėjo anatomijos disciplina.

Medicinos studijų lyderiai ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje buvo Italijos (visų pirma Paduvos ir Bolonijos) universitetai, taip pat kai kurie Prancūzijos universitetai. Italų medikai dėl savo paklausumo užvaldė XVI a. medicinos rinką, dominavo daugelio Europos šalių valdovų ir didikų dvaruose, universitetuose. Italų medicinos studijų modelis visų pirma apėmė filosofiją, kaip prerekvizitinę discipliną, vėliau būdavo pereinama prie medicinos studijų, kuriose jau XVI a. didelę reikšmę įgijo anatomijos ir chirurgijos praktika. Taigi medicina buvo ir teorinė intelektinė, ir praktinė disciplina. Nenuostabu, kad tokio antropologinio studijų objekto kaip medicina studentai ir dėstytojai suvaidino didelį vaidmenį intelektinėje ir religinėje XVI a. istorijoje. Medikai ir farmacininkai Italijoje buvo viena aktyviausių socialinių grupių, slapta įsitraukusių į evangelizmo judėjimą. Daug medikų buvo persekiojami Italijoje 1542 m. atkurtos inkvizicijos, ne vienam jų įvykdyta mirties bausmė. Todėl dalis jų traukėsi iš Italijos į šalis, kuriose galėtų likti evangelikais ir sykiu būti medikais.

Štai toks buvo mano paskutinis ilgai tyrinėtas herojus, Stepono Batoro gydytojas Niccolò Buccella, 1574 m. iš Paduvos pabėgęs nuo antrojo įkalinimo į Transilvaniją, o netrukus, 1576 m. pavasarį, Steponu Batorui tapus Lenkijos ir Lietuvos valdovu, atvykęs ir apsigyvenęs mūsų kraštuose. Tai unikalios integracijos pavyzdys – Buccella čia ne tik gyveno iki mirties, bet ir visiems laikams apgyvendino didelę savo giminės dalį. Visiškai nauja patirtis buvo tyrinėti Venecijoje vykusį jo inkvizicinį procesą, gilinantis į šio proceso bylas, saugomas Italijos valstybiniame archyve Venecijoje.

Įdomu tai, kad medikai suvaidino lemiamą vaidmenį antitrinitorizmo istorijoje (Ženevoje sudegintas antitrinitorius Miguelis Servetas, pirmas aprašęs mažąjį kraujo apytakos ratą, buvo medikas). Po ilgų studijų metų tapo akivaizdu, kad du medikai italai, ilgus dešimtmečius Jogailaičiams, vėliau Batorui dirbęs Giorgio Biandrata ir prie jo prisijungęs Buccella, buvo pagrindiniai Lenkijos ir Lietuvos ankstyvojo socinizmo (brandžios filosofinės antitrinitorizmo atmainos) tinklo lyderiai. Konfesionalizacijos ir medicinos sąsajos ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje yra akivaizdžios, labai iškalbingos ir dar ne iki galo įvertintos.

Paprastas pavyzdys, kurį smulkiau komentavau savo darbuose: mūsų istoriografijoje dominavo pasakojimas, kad medicinos studijų Vilniaus jėzuitų akademijoje nebuvo dėl konkurentų Krokuvoje veiklos. Bet iš tiesų – nieko panašaus! Jėzuitų akademijose medicinos studijų nebuvo todėl, kad patys jėzuitai jas, kaip neatitinkančias jų veiklos tikslų, draudė, o savo draugijos nariams leido užsiimti tik farmacine ir slaugos praktika. Ši aplinkybė iš dalies nulėmė tai, kad XVI–XVII a. Lietuvoje mokytų medikų, nepaisant poreikio, trūko, todėl medicinos lauke italų medikai „eretikai“, nepaisant jų religinės tapatybės, kuriam laikui užsitikrino išskirtinį lyderių vaidmenį. Medicinos studijos taip pat buvo konfesiškai angažuotos: Reformacijos laikais liuteroniškieji universitetai Vokietijoje (taip pat ir Karaliaučiuje) medicinos dalykus ėmė jungti su teologijos studijomis, tad būsimi liuteronų kunigai gaudavo ir medicinos žinių. Tai liudija ir lietuviškosios raštijos raida: liuteroniškoje Jono Bretkūno „Postilėje“ pirmą kartą lietuviškame tekste aptinkame platesnių medicininės tematikos fragmentų.

SAM_5057_copy.JPG

 

2023 m. lapkričio 23–25 d. VU Filologijos fakultete įvyko pirmoji tarptautinė baltistikos mokykla, subūrusi studentus iš 13-os aštuoniose šalyse (Čekijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Sakartvele Suomijoje, Ukrainoje, Vengrijoje) esančių baltistikos centrų.

Per tris intensyvias renginio dienas studentai klausėsi baltistų paskaitų apie istorinę kalbotyrą, senąją raštiją, prūsistiką, onomastiką, baltų kalbų gramatikos subtilybes ir kontaktus. Šias paskaitas dėstė ne tik Vilniaus universiteto mokslininkai, bet ir baltistai iš Latvijos ir Vokietijos. Taip pat kiekvieną dieną buvo numatyta kultūrinė programa.

Daugiau informacijos >>

Renginys vyko pagal projektą „Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas“.

Jį organizavo VU BKKI Baltistikos katedra.

 

SAM_4935_copy.JPG

SAM_4884.JPG

IMG_4805.jpg

SAM_5004.JPG

IMG_4790.jpg

 

VU_Culture-and-Imaginary-Facing-the-War_FB-vent-cover_1920x1005-1536x804.jpg

Lapkričio 30 – gruodžio 1 d. Vilniaus universitetas (VU) kartu su Prancūzijos ambasada ir Prancūzų institutu organizuoja konferenciją „Culture and Imaginary Facing the War“.

Dvi dienas beveik trisdešimt kultūros, mokslo ir žiniasklaidos ekspertų iš įvairių Europos šalių diskutuos apie karo poveikį idėjoms ir kultūrai, ką kultūra gali padaryti karo akivaizdoje, kaip žiniasklaida jį gali aprašyti. Pirmąją konferencijos dieną daugiausia dėmesio bus skiriama Europos (ypač Vidurio ir Rytų) istorijos ir geografijos reprezentacijai, naratyvų sklaidos klausimams. Antrąją dieną diskusija plėsis į kultūros veikėjų telkimą karo Ukrainoje sukeltų sukrėtimų kontekste.

„Pastarųjų metų įvykiai parodė, koks svarbus Europos susitarimas dėl bendrų vertybių, principų, strateginio veikimo. Tam, kad šis susitarimas būtų pasiektas lygiateisiškumo ir pagarbos dvasia, reikalingas nuolatinis atviras dialogas. Prancūzijos instituto inicijuota diskusija aktualizuoja kultūros karo akivaizdoje temą. Nuo teorinių svarstymų apie karo keičiamą mąstymą iki praktinių kultūros institucijų problemų“, – renginio idėją sveikina VU rektorius profesorius Rimvydas Petrauskas.

Europą formavo daugybė kultūrinių tendencijų, mąstymo mokyklų ir vietinių bei kolektyvinių atsiminimų. Ji buvo statoma didžiulio sąmyšio ir sukrėtimų sąlygomis (Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijos žlugimas, Antrasis pasaulinis karas, Šaltasis karas, Berlyno sienos griūtis ir kt.), kurios tapo jos istoriniais etalonais. Šiandien ši praeitis neabejotinai rezonuoja su Rusijos vykdoma plataus masto karine invazija į Ukrainą. Todėl konferencijoje bus keliami ir aptariami klausimai apie bendrą europiečių sąmoningumą ir supratimą šioje srityje: kaip ją suvokia žmonės, gyvenantys skirtinguose Europos regionuose? Kaip mes suprantame skirtingus naratyvus, kuriuos formavo daugybė tapatybių? Ar šiandien atsiranda nauja atminties geografija, besitęsianti iki Kyjivo ir Donbaso, kur šiuo metu svarstomas Europos pusiausvyros klausimas?

Nuo pat pirmosios karo dienos Europa intensyviai mobilizavosi priimdama ir palaikydama Ukrainos kultūros veikėjus. Tačiau šiandien Europos kultūros atstovai susiduria su klausimais, kaip stiprinti kultūrinius ryšius, kai pati Ukrainos kultūrinės tapatybės ir nepriklausomybės idėja yra atakuojama, kokių naujų solidarumo formų jiems reikia sugalvoti? Kokie palaikymo būdai, kokios veiklos, kokie kanalai tam gali būti naudojami?

Konferenciją užbaigs diskusija apie informacijos ir žinių prieinamumo svarbą vykstant karui, ką žiniasklaida gali padaryti nušviesdama visuomenę apie dabartinius sukrėtimus, kylančias įtampas besikeičiančioje geopolitinėje pusiausvyroje ir padarinius Europoje.

Konferencija vyks lapkričio 30 – gruodžio 1 d. VU Teatro salėje. Reikalinga registracija. Daugiau informacijos apie programą, diskusijų dalyvius ir pranešėjus rasite čia

.Renginys-Teatro-saleje-642x410.png

 

VU vyksianti konferencija yra Prancūzų instituto Lietuvoje inicijuojamo naujo viešų debatų ciklo „Karo akivaizdoje – Europos dialogas“ dalis. Šio projekto tikslas yra skatinti dialogą ir debatus apie sukrėtimus Europoje, kuriuos sukėlė karas Ukrainoje.

Viešų debatų ciklą sudaro daugybė renginių, suburiančių pirmaujančius Europos ekspertus iš mokslinių tyrimų, žiniasklaidos, kultūros ir viešosios srities lauko. Projektu siekiama palyginti globalias problemas, su kuriomis susiduria Europa, su vietos kontekstu.

Šis naujas renginių ciklas buvo pristatytas lapkričio viduryje Prahoje, 9-ojo Prahos Europos viršūnių susitikimo metu, o pirmoji ciklo diskusija vyks Vilniuje, Vilniaus universitete. 2024 m. jis bus organizuojamas dar penkiuose Europos miestuose: Varšuvoje, Amsterdame, Sofijoje, Helsinkyje ir Rene.

Šiemet Nordclinic Artmedica vardinė stipendija atiteko Anglų filologijos studijų programos studentei Marijai Stalaučinskaitei ir Skandinavistikos studijų programos studentei Gabijai Kilkutei. Sveikiname Mariją ir Gabiją!

Nordclinic Artmedica vardinės stipendijos tikslas – skatinti Universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos ir Anglų filologijos studijų programų studentus už pasiektus labai gerus studijų rezultatus.

Dėkojame įmonei už iniciatyvą bei bendradarbiavimą, prisidedant prie studentų ugdymo ir tobulėjimo.

Nordclinic Artmedica stipendija įteikta Fakulteto Tarybos posėdyje, kuris įvyko lapkričio 24 d.

IMG_3851.jpeg

Ar žinote, kurį iš romėnų dievų šiuo metu rastumėte parduotuvėje mineralinio vandens pavidalu? O gal galite nuspėti, kaip verčiami lotyniški veiksmažodžiai audio ir video? Klasikų asociacija kartu su LRT kviečia pasitikrinti savo žinias apie senovės Graikijos ir Romos mitus, istoriją ir kultūrą jau antrą kartą organizuojamoje internetinėje Antikos žinių viktorinoje.

„Antika visur aplink mus, todėl modernių jos pavidalų ir formatų dažnai net nebematome arba nesusiejame su antikine praeitimi. Antikos žinių viktorinos idėja iš esmės kilo norint paprastais klausimais dalyviams parodyti, kad apie antiką žinome kur kas daugiau, nei manome. Juk jei klausčiau, kaip atrodė ar funkcionavo demokratinė senovės Atėnų sistema, atsakyti tikriausiai galėtų tik klasikai, istorikai ar politologai. Bet kažkodėl pamirštame, kad patys gyvename demokratinėje valstybėje, kurios veikimas ir institucijos yra vienaip ar kitaip įkvėptos antikinių pavyzdžių“, – pasakoja viktorinos sumanytojas, Vilniaus universiteto (VU) Klasikinės filologijos katedros mokslininkas ir Klasikų asociacijos valdybos narys dr. Tomas Riklius.

Daugiau nei tūkstantmetį gyvavusi antikos kultūra ir jos pasiekti laimėjimai tapo Vakarų kultūros pagrindu, kurį jaučiame iki šiol. Daugelis politinių terminų ir tarptautinių žodžių – tokių kaip „diktatorius“, „maratonas“ ar „gimnazija“ – mus pasiekė būtent iš antikos; mitologinius vardus sau neretai pritaiko įvairios firmos, o mitų siužetai vis dar įkvepia ne tik literatūrą, bet ir kitas meno formas.

Tą patį galima pasakyti apie daugybę kitų kultūrinių ar architektūrinių sąvokų bei konceptų, kurie atsirado dar antikoje. Be kultūrinių romėnų ir graikų išradimų būtų sunku įsivaizduoti kasdienybę. Tarkime, retai susimąstoma, kad tokie įprasti architektūriniai elementai kaip cementas, plytos, kolonos, arkos ar skliautai po visą Europą buvo išplatinti būtent romėnų.

„Tikiuosi, kad ši viktorina pirmiausia paskatins net ir manančius, kad tikrai nieko nežino apie antiką, išbandyti save ir pamatyti, kad, pasirodo, kažką visgi žino. O tuomet Antikos žinių viktorina gal net įkvėps pasidomėti antikine kultūra, istorija ir literatūra. Nes tai yra pagrindas Vakarų kultūros, kurios dalis Lietuva su nesavanorišku pertrūkiu yra jau daugiau nei šešis amžius“, – teigia dr. T. Riklius.

Viktorinos dalyviai turės per kuo trumpesnį laiką atsakyti į penkiolika klausimų iš įvairių sričių. Bus tikrinamos žinios apie antikinę mitologiją, kultūrą, literatūrą, istoriją ir asmenybes.

Žinai daugiau, nei manai, tad pasitikrink savo žinias Antikos žinių viktorinoje. Praėjusiais metais jas pasitikrino beveik tūkstantis dalyvių.

Antikos žinių viktorinoje kviečiami dalyvauti visi besidomintys antikos kultūra ar tiesiog norintys pasitikrinti savo žinias. Viktorina vyks lapkričio 24 d. internetiniu adresu https://antikosviktorina.lrt.lt/.

AZV_2023_baneriai_361x225.png

Filologijos fakulteto rinkimų komisija informuoja, kad rinkimai laikomi neįvykusiais, nes dalyvavo mažiau nei 2/3 rinkėjų. Pakartotiniai rinkimai vyks 2023 m. lapkričio 30 d. Rinkimai bus vykdomi slaptu internetiniu balsavimu.

52518970648_204014e954_o.jpg 

 

Ar žinojote, kad seniai seniai baltų kalbos buvo paplitusios nuo Vyslos upės Vakaruose iki Okos upės Rytuose? Ką apie baltų kilmę gali pasakyti lingvistas, archeologas ir genetiką išmanantis antropologas?

Atsakymus į šiuos ir kitus su baltų kultūra susijusius klausimus pabandė surasti Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto mokslininkai naujame edukacinių filmukų cikle „Baltistikos miniatiūros“. Profesionaliai parengtų vaizdo paskaitų tematika apima įvairias su baltų kalbomis ir kultūromis susijusias sritis: lietuvių kalbos gramatinę sistemą, jos raidą ir mokslinius tyrimus; latvių, prūsų ir kitas baltų kalbas bei kultūras ir jų kilmę; senąją ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytinį paveldą ir jo aidus Vakarų Europoje; Lietuvos žydų, totorių ir kitų tautų raštiją ir kt.

Vaizdo paskaitos paskelbtos specialiai šiam tikslui sukurtame „Youtube“ kanale ir yra laisvai prieinamos visiems susidomėjusiems. Nors paskaitos parengtos lietuvių kalba, jas galima žiūrėti su profesionaliai išverstais angliškais ar lietuviškais subtitrais. Angliški subtitrai skirti lietuvių kalbos nemokantiems žiūrovams, lietuviški – kaip pagalbinė priemonė besimokantiems lietuvių kalbos

 

Projektas gimė iš noro sujungti baltistus visame pasaulyje

 

40 vaizdo paskaitų ciklas yra viena iš projekto „Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimas“ veiklos sričių. Svarbiausios jau aštuonerius metus trunkančio projekto veiklos yra susijusios su studijomis ir lituanistinių disciplinų dėstymo kokybės užtikrinimu: finansuojamos ilgalaikio dėstymo veiklos užsienyje veikiančiuose baltistikos centruose, duodamos stipendijos iš užsienio į semestro studijas, praktikas, vasaros ir žiemos kursus atvykstantiems studentams, organizuojami dėstytojų kompetencijų kėlimo kursai ir vasaros mokyklos.

„Idėja sukurti šį paskaitų ciklą radosi 2020 m. pirmojoje pusėje, pasaulį užklupus pandemijai ir staiga užsidarius valstybių sienoms. Tuo metu daugybė Lietuvos dėstytojų lituanistų, iki tol aktyviai naudodavęsi minėtojo projekto teiktomis galimybėmis vykti skaityti paskaitų į įvairius baltistikos centrus užsienio universitetuose, netikėtai nebeteko šios galimybės ir pajuto savyje didžiulę tuštumą. Tuo metu, kai visi dar mokėmės dėstyti nuotoliu ir naudotis įvairiomis vaizdo srauto perdavimo platformomis, kilo mintis, kad galbūt būtų galima sukurti šį tą profesionalesnio ir didesnę išliekamąją vertę turinčio nei paprastos vienkartinės zoom paskaitos – galbūt ne visuomet tobulos dėl nuolatos stringančio interneto ryšio ar ne visai tvarkingai dėstytojo ekrane pasidalintos prezentacijos. Galbūt būtų galima nufilmuoti paskaitas profesionalia filmavimo įranga, sumontuoti profesionalioje studijoje, iliustruoti tinkamai atrinkta vaizdine medžiaga ir paskelbti viešai, kad nebūtų gėda jų rodyti visiems – tiek studentams, tiek plačiajai visuomenei“, – sako „Baltistikos miniatiūrų“ projekto vadovas doc. Vytautas Rinkevičius.

 

IMG_20220121_110706_copy.jpg

 

Dėstytojams – nauja patirtis

„Baltistikos miniatiūros“, nufilmuotos gražiausiose Vilniaus universiteto ir miesto vietose, suteikė progą dėstytojams išbandyti save nauju vaidmeniu – prieš kameras. „Kreipėmės į VU Filologijos fakulteto dėstytojus su prašymu prisidėti prie projekto ir sukurti scenarijus remiantis savo mėgstamiausių, geriausių paskaitų temomis, kad pagal juos galėtume sukurti neilgus, 10–20 min. trukmės filmukus, kuriuos užsienio baltistikos centrų dėstytojai galėtų rodyti per paskaitas, o vėliau aptarti su studentais“, – pasakoja VU Baltistikos katedros asistentė ir projekto vadovė dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet.

Anot doc. V. Rinkevičiaus, filmavimo metu dėstytojai susidūrė su įvairiausiomis naujomis patirtimis ir iššūkiais: „Ne tik galėjome pasimėgauti moderniausia garso ir vaizdo įrašymo technika ar profesionaliomis grimuotojų paslaugomis, bet ir mokėmės kurti tokio pobūdžio paskaitų scenarijus, nebijoti kalbėti prieš kamerą ir kitų videosiužetų kūrimo subtilybių. Neabejoju, kad ši patirtis leis sukurti ne mažiau įdomių vaizdo paskaitų ir ateityje.“

„Baltistikos miniatiūrų“ ciklą galite rasti čia >> 

ŠIUOLAIKINĖ-LIETUVIŲ-LITERATŪRA-642x400.jpg

Literatūros dabarties ir istorijos klausimas yra sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Istorija yra sisteminis žvilgsnis į proceso raidą, tačiau į tyrimo lauką, be pačios literatūros, patenka labai daug konteksto dalykų: politinių, socialinių, ekonominių. Iki Atgimimo nei krašto, nei išeivijos, nei partizanų, tremtinių ir disidentų literatūra nefunkcionavo kaip vientisas istorinis procesas, tai buvo nesusisiekiančios tikrovės, todėl nepriklausomybės pradžioje literatūros visumos vaizdą teko susidėlioti iš naujo ir dėl įvairių priežasčių tai gerokai užtruko. Lietuvių egzodo literatūros istorija (1945–1990) buvo parašyta pačios išeivijos, o procesas krašte tapo savotišku iššūkiu ir literatūrologams, ir skaitytojams, nes kėlė daugybę vertybinių klausimų ir dėl sovietmečiu pripažintų, ir dėl atstumtų autorių, ir dėl užtrukusio partizanų, tremtinių ir disidentų kūrybos viešinimo.

Pirmieji ledus pralaužė „Literatūra ir menas“

Skirtingos patirtys ir lūkesčiai atgavus nepriklausomybę reikalavo didžiulio pervertinimo darbo, o juk lygia greta politinių įvykių vyko kultūros spurtas: steigėsi naujos leidyklos, redakcijos ir leidiniai, keitėsi kūrėjų kartos ir literatūros edukacijos principai, tvirtinosi nauji autoritetai. Įvykių spartą diktavo didžiuliai geopolitiniai pokyčiai Europoje, kai totalitarinį pasaulį keičianti nacionalinio išsivadavimo idėja supurtė ne tik sovietinės įtakos zonoje atsidūrusias Vidurio Europos šalis, bet ir okupuotas Rytų Europos valstybes prie Baltijos jūros: Lietuvą, Latviją, Estiją. Įvykių smaigalyje lietuvių literatūra atsidūrė 1987 ir 1988 m., kai vieši Lietuvos kultūros fondo, Laisvės lygos ir Sąjūdžio renginiai įsiūbavo politinį judėjimą už šalies nepriklausomybę, o ryškiausiu įvykiu tapo atšaukta cenzūra. 

Atšaukta cenzūra yra pagrindinė laisvos literatūros sąlyga, nes net ir pati kūrybiškiausia Ezopo kalba, grįsta užuominomis, parabolėmis ir nutylėjimais, negali to, ką gali pasakyti menininkas, literatas ar rašytojas savo visuomenei. Visuomenė laisvės sąlygomis taip pat kitaip suvokia kalbą, viešą žodį, ir pokyčiai politinio lūžio momentu yra geriausias to pavyzdys. Reikia prisiminti, kad greta informacinio biuletenio pobūdžio „Sąjūdžio žinių“ ir „Atgimimo“ aukšto lygio erdvę viešoms intelektualų, humanitarų, menininkų politinėms diskusijoms lemtingais 1988 m. pasiūlė tuo metu LTSR kultūros ministerijai ir sovietinei rašytojų sąjungai atskaitingas, vadinasi – ir jų prižiūrimas, savaitraštis „Literatūra ir menas“. Tokia erdvė buvo būtinybė, tačiau veikiančio Glavlito ir redakcijai priskirtų cenzorių požiūriu toks sprendimas buvo rizikingas.

Nepriklausomybės tekstų bruožas – tiesos sakymas

Daugiau ar mažiau iki nepriklausomybės paskelbimo cenzūros atsisakė ir kiti leidiniai, tačiau literatūros ir meno leidiniai, pavyzdžiui, mėnraštis „Pergalė“ (dabartiniai „Metai“), buvo pirmieji, ir jų drąsa lėmė daug. Tuo metu milžiniškas naujos informacijos srautas, politinės, žurnalistinės, humanitarinės, meninės, mokslinės ar tiesiog vertingos diskusijos ieškojo savo egzistavimo nišos, sąveikos su auditorija, nes Sąjūdžio į viešumą pakviestos minios klausėsi ne tik politinių kalbų, bet ir labai aukšto lygio publicistikos, poezijos, pagal jaunosios kartos poetų eiles sukurtų ir atliekamų roko dainų. Visuomenės sąveika su viešu žodžiu buvo grindžiama originaliais tekstais, tiek rašytais pačių poetų, rašytojų, tiek politikų ir žurnalistų. Skiriamasis šių tekstų bruožas buvo ne propagandinė ar ideologinė veikla, bet tiesos sakymas – istorinės, tautinės ir asmeninės. 

knygu-kalnas.jpg

Ši sąveika, be abejo, buvo nulemta ir lietuvių istorijoje reikšmingos poezijos tradicijos, ir „slaptųjų sielų suokalbių“ (laki poeto Sigito Gedos frazė), kurie susiklostė paskutiniais cenzūros dešimtmečiais. Ezopo kalba rašytose knygose skaitytojai ne tik mokėsi užčiuopti paslėptas prasmes, bet ir plėtojo savotišką komunikaciją. Vykstant politiniam lūžiui ši suokalbio situacija leido įvertinti ne tik neblogai per stagnacijos dešimtmečius išsaugotą nacionalinę savimonę, bet ir visuomenės gebėjimą suvokti daugiareikšmę kalbą, klausytis paslėptų prasmių, skaityti tarp eilučių. Sąjūdžio pakilimo metu poezija ir poetai viešuose mitinguose buvo aukštai kotiruojami, o poezijos ir politikos tekstų pasiektas efektas buvo moralinis ir estetinis laisvės ir tiesos išgyvenimo triumfas.

Sąjūdžio balsu tapo geriausi Lietuvos poetai

Lemtingu istoriniu momentu literatūrinės spaudos aplinkoje kūrėsi tai, ką šiandien būtų galima įvertinti kaip kažką visiškai nauja lietuvių literatūros tikrovėje. Be abejo, tai neatsirado tuščioje vietoje: dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių Ezopo kalbos išugdytas jautrumas kalbai buvo nulemtas geros poezijos ir gerų poetų autoriteto. Nuo Maironio „Pavasario balsų“ (1895) politiniais sunkmečiais poezija įkūnijo tautos balsą. Ir dėsninga, kad Sąjūdžio veidu ir balsu Lietuvoje lemiamą akimirką tapo Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, o išeivijoje – Bernardas Brazdžionis ir visa žemininkų karta. Be abejo, „veidas“ šiuo atveju yra bendrinis, nes gerų poetų Lietuvoje visada buvo ir yra nemažai. 

D. Brazdžionio vizitas Lietuvoje 1989 m. vasarą vyko pačiu svarbiausiuoju tautinio pakilimo momentu, ir tai buvo ne tik pirmosios nepriklausomybės metais išugdyto ir jau pripažinto jauno poeto, bet ir išeivijoje kūrybinę brandą pasiekusio gyvo poezijos klasiko sugrįžimas, tikros poezijos mokyklos ir tradicijos susitikimas su savo amžiaus ir jauniausia skaitytojų karta. Minių minios kartu su eiles mitinguose skaitančiu poetu kartojo eilėraščių posmus mintinai, o klasiko autoritetą stiprino šimtatūkstantiniu tiražu perleista ir išsyk išpirkta rinktinė „Poezijos pilnatis“. Tuo pat metu sovietmečiu brendusio Just. Marcinkevičiaus vaidmuo, itin svarbus politiškai bundančioje visuomenėje, buvo daug labiau kvestionuojamas, ir tai truko iki pat poeto mirties.

poezija.jpg

Kritika dėl kompromisinės Just. Marcinkevičiaus laikysenos tiesos atžvilgiu sovietmečiu (Tomas Venclova), dėl poetinės retorikos, kviečiančios jausti, bet ne mąstyti (Ričardas Gavelis), rodėsi įvairiausiomis formomis – ir anoniminės kritikos, ir užuominų kūriniuose, ir tai buvo simptomiška tam laikui. Just. Marcinkevičiaus kritika tiesiog išryškino autoritetų ir istorinės tiesos klausimą. Sąjūdžio metais įsivyravusi tiesosaka reikalavo naujo kalbėjimo formato, naujos kalbos strategijos. Daugiareikšmė Ezopo kalba tapo nebereikšminga politinio lūžio informacijos lauke. Tuo metu spaudoje kalbėjo sovietinės sistemos kankiniai – raštais, liudininkų prisiminimais, o ne oficiozo globoti autoriai. Tremtinių, partizanų ir politinių kalinių liudijimų, kad ir Juozo Urbšio, fone viešas žodis kėlė nuostabą savo istorinės tiesos svoriu ir tikslumu. 

Atsiminimai apie tremtį įkvėpė šiandienos literatūros tendencijas

Dalios Grinkevičiūtės memuarinės apybraižos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ištraukos, paskelbtos 1988 m. literatūrinėje spaudoje, buvo bene ryškiausias tiesos balsas to meto aplinkoje ir, galėtume sakyti, stipriausią išsilaisvinimo poveikį turėjęs literatūrinis įvykis. Cenzūruojamoje sovietinėje spaudoje tremties faktas apskritai buvo ignoruojamas, tad dokumentiškai tikslus asmeninės D. Grinkevičiūtės patirties liudijimas tapo precedento neturinčiu artefaktu, nes tremtis paveikė beveik visą visuomenę, ne tik aukas, bet ir jų šeimas, likusias Lietuvoje. Beje, D. Grinkevičiūtės memuarai – tai ne tik istorinės vertės asmeninių patirčių dokumentas, bet ir grožinės literatūros bruožų turintis kūrinys. Galima būtų visai nedviprasmiškai tvirtinti, kad kaip tik D. Grinkevičiūtės memuarai tapo keleto itin reikšmingų šiandienos lietuvių literatūros tendencijų šaltiniu, arba mažų mažiausiai – jų pirmtaku.  

Pirma, tai tremtinių atsiminimų lavina, kuri buvo itin reikšminga pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, o iki antrojo dešimtmečio vidurio dėl natūralių priežasčių išseko. Jei žvalgysimės po šiuos atsiminimus, matysime, kad didelė jų dalis perima unikalų D. Grinkevičiūtės kalbėjimo stilių – tai ir objektyvus pasakojimas apie sukrečiančias, nežmoniškas, beprasmiškas tikrų žmonių patiriamas kančias, ir itin jautri reakcija į šias kančias, išsakoma taupiais įvertinimais ir atjautos pilnais pastebėjimais. Jokio teismo ar moralizavimo nei budeliams, nei aukoms, gilus egzistencinės situacijos reflektavimas.  

D. Grinkevičiūtės memuarų stiliaus pėdsaką šiandien galėtume atsekti bendroje Sąjūdžio spaudoje: tikslaus, bet kartu ir efektyvaus objektyvumo tuo metu siekė politinė publicistika, humanitarinės diskusijos, visa humanitarinė spauda. Tiesos nereikia pagražinti – toks bendras šios tendencijos leitmotyvas, ir žvelgiant, iš šiandienos pozicijų, tokia tiesos stilistika, nuėjusi nemenką trijų dešimtmečių kelią, evoliucionavo į keletą itin stiprių literatūrinių fenomenų, raidos tendencijų ar krypčių. Viena jų užsimezgė kone iškart, kai buvo atgauta nepriklausomybė, ir ją galbūt geriausiai atspindi paskelbta poetų ir rašytojų eseistika ir dienoraščiai. 

Ne visa šio pobūdžio literatūra pasiekė tokį skaitomumą, kaip Sigito Gedos „Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai (1992–1998)“ (1999), tačiau to siekė daugelis rašančiųjų, o besižvalgydami platesniuose žanro horizontuose, šiandien rasime Alvydo Šlepiko tarptautinio rezonanso sulaukusį romaną „Mano vardas – Marytė“ (2016). A. Šlepiko romanas yra tokio paties stilistinio sprendimo. Ir ši antroji Sąjūdžio metais susiformavusi tendencija iš esmės perlaužė Ezopo strategijos kodą, nes neišvengiamą kalbos gražbylystę laisvės akivaizdoje keitė taupaus ir pasverto žodžio literatūra – poezija, eseistika ir proza. 

Nepriklausomybės prozoje – gręžimasis į save istorijoje

Nėra lengva trumpai apžvelgti tirštą vykusio proceso medžiagą, tačiau svarbu bent sudėlioti vieną kitą ryškesnį punktyrą pakitusiai situacijai nužymėti: minimalistine maniera rašyta Nijolės Miliauskaitės, Donaldo Kajoko poezija fiksuoja naują poeto santykį su kalba ir ja pasakojama tikrove, nors lygiagrečiai toliau evoliucionuoja ir Rimvydo Stankevičiaus, Mindaugo Nastaravičiaus tęsiama Just. Marcinkevičiaus, Vytauto Bložės poetinės raiškos tradicija.

Perlaužtas Ezopo kalbos kodas bene stipriausiai paveikė prozos gyvenimą, ir prozininkų autoriteto kaitos drama nepriklausomybės pradžioje buvo daug gilesnė už poetų. Gero pasakojimo meistrais, kolaboravusiais su totalitarizmu, nusivilta dar sovietmečio pabaigoje – tuomet imta ieškoti būdų, kaip rašyti prozą be privalomų komunizmo statybos siužetų. Aštuntojo dešimtmečio viduryje prasidėjo pasipriešinimas socrealizmo standartams ir vietoje pasakojimo susitelkta į vidinį monologą, archetipinę vaizduotę ir tirštas metaforas. 

Skaitytojas.jpg

Sąjūdžio metais jau buvo galima kalbėti apie poetinę prozą, kuri taip pat panašiu metu palinko į tiesosaką ir minimalizmą. Toks minimalizmas, nors ir gerokai priartėja prie poezijos, visada išsaugo epinės struktūros šerdį, ir tai trečioji svarbi tendencija šiuolaikinėje lietuvių literatūros raidoje. Tokie poetinės prozos meistrai kaip Bitė Vilimaitė, Antanas Ramonas, Vanda Juknaitė iš esmės suformavo naują stilistinę kryptį, kurios tęsinius šiandien matome Danutės Kalinauskaitės, Vido Morkūno, Dainos Opolskaitės kūryboje. Minimalizmo tendencijoms nepasidavusi poetinė proza, pavyzdžiui, Valdo Papievio, vis tiek nuėjo naujų stilistinių paieškų keliu: pasitelkta sakinio fiktyvumo galia. 

Visa plejada jaunesnės kartos prozininkų ir prozininkių sunkiai dėliojasi į naujas nišas, nes yra labai marga, tačiau naujausią lietuvių prozą vienija kalbos gražmenų atmetimas (Gabija Grušaitė), kurio taip troško Ričardas Gavelis, raiškūs dialogai (Undinė Radzevičiūtė), kuriuos vertino Jurgis Kunčinas, personažų socialinių, psichologinių vaidmenų ribos tyrimas (Eglė Frank), svarbus Jolitai Skablauskaitei, Jurgai Ivanauskaitei. Galbūt šiek tiek keista, kad iš lietuvių prozos radikaliai išstumtas siužetinis pasakojimas grįžta tarsi pro galines duris: tarptautinio ir nacionalinio susidomėjimo sulaukė istorinio romano tema. Ir tai ketvirtoji tendencija, kurią galima stebėti jau visoje nepriklausomybės prozoje: gręžiamasi į save istorijoje.

Originaliausia tendencija – grožinė eseistika

Kristinos Sabaliauskaitės, Birutės Jonuškaitės, Agnės Žagrakalytės, Kazimieros Kazijevaitės, Akvilinos Cicėnaitės romanų centre – istorinėse pervartose atsidūrusi šeima, pats jos branduolys. Valstybės ir karalystės paslaptis itin domino rašytoją Petrą Dirgėlą, kurio epiniai užmojai demonstravo vyrišką požiūrio į istoriją tradiciją nepriklausomybės pradžioje, tuo tarpu moterys į istoriją priverčia pažvelgti iš naujo, iš asmeninių tiesos istorijų perspektyvų antruoju ir trečiuoju dešimtmečiais. Profesionalų aukštai vertinamas P. Dirgėla šioje asmeninės tiesos perspektyvoje užleidžia populiarumo pozicijas moterims rašytojoms – tą liudija nacionalinės ir tarptautinės auditorijos susidomėjimas istorinės tematikos kūriniais.

Jonuskaite.jpg

Vienas įdomiausių atšauktos cenzūros ir naujų tiesosakos būdų aplinkoje susiformavusių šiuolaikinės lietuvių prozos reiškinių – grožinė eseistika, kurios debiutas pačioje nepriklausomybės pradžioje atrodė kaip tiesiog patrauklus ir suprantamas kalbėjimas apie ką nors įdomaus iš kasdienybės. Ir tai penktoji iš ryškiausių tendencijų – gali būti, kad ir pati originaliausia, nes nieko panašaus kaimyninių šalių literatūroje nėra. Susiformavusi kaip dienos aktualijų refleksija „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose, šiandien eseistika figūruoja kaip vienas reikšmingiausių, įdomiausių ir skaitomiausių kūrybos žanrų (Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Parulskio, Kęstučio Navako, Giedros Radvilavičiūtės, Regimanto Tamošaičio knygos).

Autorė: doc. Audinga Peluritytė-Tikuišienė 

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos 2023 m. lapkričio 24 d. posėdžio darbotvarkė (projektas)

Posėdis vyks Jono Balkevičiaus (84) aud., pradžia – 11 val. Posėdžio trukmė – iki 90 min.

Įmonės „Reiz Tech“ ir „Nordclinic Artmedica“ stipendijų teikimas

  1. Posėdžio darbotvarkės tvirtinimas ir praėjusio posėdžio protokolo tvirtinimas (prof. dr. Jurgis Pakerys, 5 min.)
  2. 2024 m. MA programų skelbimas: Šiaurės Europos kalbos ir kultūros (doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė, prof. dr. Loreta Vaicekauskienė, 10 min.)
  3. Filologijos fakulteto tarptautiškumo veiklų rėmimo fondo reglamento svarstymas ir tvirtinimas (dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, 20 min.)
  4. Aliaus Jaskelevičiaus Cicerono traktato „Brutas“ vertimo teikimas leidybai (doc. dr. Audronė Kučinskienė, 5 min.)
  5. Vilniaus universiteto dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų konkursų pareigoms eiti ir atestavimo organizavimo nuostatų naujos redakcijos aptarimas (dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas, 20 min.)
  6. Dėl „Artmedica“ stipendijos skyrimo (dr. Linara Bartkuvienė, 5 min.)

Lapkričio 24 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šio seminaro metu bus grįštama prie gramatikalizacijos temos. Bus aptariama Hopperio ir Traugott knygos 4 skyrius apie pragmatinius gramatikalizacijos veiksnius

Prisegame failą ir ta pačia proga raginame seminarui siūlyti tekstus, kurie Jums atrodo svarbūs ir įdomūs.

Tekstas >>

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>

Visi maloniai laukiami!

Šią savaitę, lapkričio 23–25 d., fakultete vyks pirmoji tarptautinė baltistikos mokykla, į kurią sugužės studentai iš užsienio baltistikos centrų.

Registracija į paskaitas jau pasibaigusi, tačiau visus, kada nors besimokiusius baltistinius dalykus, tarp jų ir latvių kalbą, studentus labai kviečiame į atvirą neformalų vakarą šį ketvirtadienį, lapkričio 23 d., nuo 17:10 val. K. Donelaičio a. Šio vakaro metu šnekučiuosimės, žaisime žaidimus bei vaišinsimės.

Vakaras atviras visiems studentams, jei turite daugiau klausimų, rašykite 

Renginį organizuoja VU BKKI Baltistikos katedra.

52517946417_aa9ed02cd1_o.jpg

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos