Sidebar

ŠIUOLAIKINĖ-LIETUVIŲ-LITERATŪRA-642x400.jpg

Literatūros dabarties ir istorijos klausimas yra sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Istorija yra sisteminis žvilgsnis į proceso raidą, tačiau į tyrimo lauką, be pačios literatūros, patenka labai daug konteksto dalykų: politinių, socialinių, ekonominių. Iki Atgimimo nei krašto, nei išeivijos, nei partizanų, tremtinių ir disidentų literatūra nefunkcionavo kaip vientisas istorinis procesas, tai buvo nesusisiekiančios tikrovės, todėl nepriklausomybės pradžioje literatūros visumos vaizdą teko susidėlioti iš naujo ir dėl įvairių priežasčių tai gerokai užtruko. Lietuvių egzodo literatūros istorija (1945–1990) buvo parašyta pačios išeivijos, o procesas krašte tapo savotišku iššūkiu ir literatūrologams, ir skaitytojams, nes kėlė daugybę vertybinių klausimų ir dėl sovietmečiu pripažintų, ir dėl atstumtų autorių, ir dėl užtrukusio partizanų, tremtinių ir disidentų kūrybos viešinimo.

Pirmieji ledus pralaužė „Literatūra ir menas“

Skirtingos patirtys ir lūkesčiai atgavus nepriklausomybę reikalavo didžiulio pervertinimo darbo, o juk lygia greta politinių įvykių vyko kultūros spurtas: steigėsi naujos leidyklos, redakcijos ir leidiniai, keitėsi kūrėjų kartos ir literatūros edukacijos principai, tvirtinosi nauji autoritetai. Įvykių spartą diktavo didžiuliai geopolitiniai pokyčiai Europoje, kai totalitarinį pasaulį keičianti nacionalinio išsivadavimo idėja supurtė ne tik sovietinės įtakos zonoje atsidūrusias Vidurio Europos šalis, bet ir okupuotas Rytų Europos valstybes prie Baltijos jūros: Lietuvą, Latviją, Estiją. Įvykių smaigalyje lietuvių literatūra atsidūrė 1987 ir 1988 m., kai vieši Lietuvos kultūros fondo, Laisvės lygos ir Sąjūdžio renginiai įsiūbavo politinį judėjimą už šalies nepriklausomybę, o ryškiausiu įvykiu tapo atšaukta cenzūra. 

Atšaukta cenzūra yra pagrindinė laisvos literatūros sąlyga, nes net ir pati kūrybiškiausia Ezopo kalba, grįsta užuominomis, parabolėmis ir nutylėjimais, negali to, ką gali pasakyti menininkas, literatas ar rašytojas savo visuomenei. Visuomenė laisvės sąlygomis taip pat kitaip suvokia kalbą, viešą žodį, ir pokyčiai politinio lūžio momentu yra geriausias to pavyzdys. Reikia prisiminti, kad greta informacinio biuletenio pobūdžio „Sąjūdžio žinių“ ir „Atgimimo“ aukšto lygio erdvę viešoms intelektualų, humanitarų, menininkų politinėms diskusijoms lemtingais 1988 m. pasiūlė tuo metu LTSR kultūros ministerijai ir sovietinei rašytojų sąjungai atskaitingas, vadinasi – ir jų prižiūrimas, savaitraštis „Literatūra ir menas“. Tokia erdvė buvo būtinybė, tačiau veikiančio Glavlito ir redakcijai priskirtų cenzorių požiūriu toks sprendimas buvo rizikingas.

Nepriklausomybės tekstų bruožas – tiesos sakymas

Daugiau ar mažiau iki nepriklausomybės paskelbimo cenzūros atsisakė ir kiti leidiniai, tačiau literatūros ir meno leidiniai, pavyzdžiui, mėnraštis „Pergalė“ (dabartiniai „Metai“), buvo pirmieji, ir jų drąsa lėmė daug. Tuo metu milžiniškas naujos informacijos srautas, politinės, žurnalistinės, humanitarinės, meninės, mokslinės ar tiesiog vertingos diskusijos ieškojo savo egzistavimo nišos, sąveikos su auditorija, nes Sąjūdžio į viešumą pakviestos minios klausėsi ne tik politinių kalbų, bet ir labai aukšto lygio publicistikos, poezijos, pagal jaunosios kartos poetų eiles sukurtų ir atliekamų roko dainų. Visuomenės sąveika su viešu žodžiu buvo grindžiama originaliais tekstais, tiek rašytais pačių poetų, rašytojų, tiek politikų ir žurnalistų. Skiriamasis šių tekstų bruožas buvo ne propagandinė ar ideologinė veikla, bet tiesos sakymas – istorinės, tautinės ir asmeninės. 

knygu-kalnas.jpg

Ši sąveika, be abejo, buvo nulemta ir lietuvių istorijoje reikšmingos poezijos tradicijos, ir „slaptųjų sielų suokalbių“ (laki poeto Sigito Gedos frazė), kurie susiklostė paskutiniais cenzūros dešimtmečiais. Ezopo kalba rašytose knygose skaitytojai ne tik mokėsi užčiuopti paslėptas prasmes, bet ir plėtojo savotišką komunikaciją. Vykstant politiniam lūžiui ši suokalbio situacija leido įvertinti ne tik neblogai per stagnacijos dešimtmečius išsaugotą nacionalinę savimonę, bet ir visuomenės gebėjimą suvokti daugiareikšmę kalbą, klausytis paslėptų prasmių, skaityti tarp eilučių. Sąjūdžio pakilimo metu poezija ir poetai viešuose mitinguose buvo aukštai kotiruojami, o poezijos ir politikos tekstų pasiektas efektas buvo moralinis ir estetinis laisvės ir tiesos išgyvenimo triumfas.

Sąjūdžio balsu tapo geriausi Lietuvos poetai

Lemtingu istoriniu momentu literatūrinės spaudos aplinkoje kūrėsi tai, ką šiandien būtų galima įvertinti kaip kažką visiškai nauja lietuvių literatūros tikrovėje. Be abejo, tai neatsirado tuščioje vietoje: dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių Ezopo kalbos išugdytas jautrumas kalbai buvo nulemtas geros poezijos ir gerų poetų autoriteto. Nuo Maironio „Pavasario balsų“ (1895) politiniais sunkmečiais poezija įkūnijo tautos balsą. Ir dėsninga, kad Sąjūdžio veidu ir balsu Lietuvoje lemiamą akimirką tapo Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, o išeivijoje – Bernardas Brazdžionis ir visa žemininkų karta. Be abejo, „veidas“ šiuo atveju yra bendrinis, nes gerų poetų Lietuvoje visada buvo ir yra nemažai. 

D. Brazdžionio vizitas Lietuvoje 1989 m. vasarą vyko pačiu svarbiausiuoju tautinio pakilimo momentu, ir tai buvo ne tik pirmosios nepriklausomybės metais išugdyto ir jau pripažinto jauno poeto, bet ir išeivijoje kūrybinę brandą pasiekusio gyvo poezijos klasiko sugrįžimas, tikros poezijos mokyklos ir tradicijos susitikimas su savo amžiaus ir jauniausia skaitytojų karta. Minių minios kartu su eiles mitinguose skaitančiu poetu kartojo eilėraščių posmus mintinai, o klasiko autoritetą stiprino šimtatūkstantiniu tiražu perleista ir išsyk išpirkta rinktinė „Poezijos pilnatis“. Tuo pat metu sovietmečiu brendusio Just. Marcinkevičiaus vaidmuo, itin svarbus politiškai bundančioje visuomenėje, buvo daug labiau kvestionuojamas, ir tai truko iki pat poeto mirties.

poezija.jpg

Kritika dėl kompromisinės Just. Marcinkevičiaus laikysenos tiesos atžvilgiu sovietmečiu (Tomas Venclova), dėl poetinės retorikos, kviečiančios jausti, bet ne mąstyti (Ričardas Gavelis), rodėsi įvairiausiomis formomis – ir anoniminės kritikos, ir užuominų kūriniuose, ir tai buvo simptomiška tam laikui. Just. Marcinkevičiaus kritika tiesiog išryškino autoritetų ir istorinės tiesos klausimą. Sąjūdžio metais įsivyravusi tiesosaka reikalavo naujo kalbėjimo formato, naujos kalbos strategijos. Daugiareikšmė Ezopo kalba tapo nebereikšminga politinio lūžio informacijos lauke. Tuo metu spaudoje kalbėjo sovietinės sistemos kankiniai – raštais, liudininkų prisiminimais, o ne oficiozo globoti autoriai. Tremtinių, partizanų ir politinių kalinių liudijimų, kad ir Juozo Urbšio, fone viešas žodis kėlė nuostabą savo istorinės tiesos svoriu ir tikslumu. 

Atsiminimai apie tremtį įkvėpė šiandienos literatūros tendencijas

Dalios Grinkevičiūtės memuarinės apybraižos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ištraukos, paskelbtos 1988 m. literatūrinėje spaudoje, buvo bene ryškiausias tiesos balsas to meto aplinkoje ir, galėtume sakyti, stipriausią išsilaisvinimo poveikį turėjęs literatūrinis įvykis. Cenzūruojamoje sovietinėje spaudoje tremties faktas apskritai buvo ignoruojamas, tad dokumentiškai tikslus asmeninės D. Grinkevičiūtės patirties liudijimas tapo precedento neturinčiu artefaktu, nes tremtis paveikė beveik visą visuomenę, ne tik aukas, bet ir jų šeimas, likusias Lietuvoje. Beje, D. Grinkevičiūtės memuarai – tai ne tik istorinės vertės asmeninių patirčių dokumentas, bet ir grožinės literatūros bruožų turintis kūrinys. Galima būtų visai nedviprasmiškai tvirtinti, kad kaip tik D. Grinkevičiūtės memuarai tapo keleto itin reikšmingų šiandienos lietuvių literatūros tendencijų šaltiniu, arba mažų mažiausiai – jų pirmtaku.  

Pirma, tai tremtinių atsiminimų lavina, kuri buvo itin reikšminga pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, o iki antrojo dešimtmečio vidurio dėl natūralių priežasčių išseko. Jei žvalgysimės po šiuos atsiminimus, matysime, kad didelė jų dalis perima unikalų D. Grinkevičiūtės kalbėjimo stilių – tai ir objektyvus pasakojimas apie sukrečiančias, nežmoniškas, beprasmiškas tikrų žmonių patiriamas kančias, ir itin jautri reakcija į šias kančias, išsakoma taupiais įvertinimais ir atjautos pilnais pastebėjimais. Jokio teismo ar moralizavimo nei budeliams, nei aukoms, gilus egzistencinės situacijos reflektavimas.  

D. Grinkevičiūtės memuarų stiliaus pėdsaką šiandien galėtume atsekti bendroje Sąjūdžio spaudoje: tikslaus, bet kartu ir efektyvaus objektyvumo tuo metu siekė politinė publicistika, humanitarinės diskusijos, visa humanitarinė spauda. Tiesos nereikia pagražinti – toks bendras šios tendencijos leitmotyvas, ir žvelgiant, iš šiandienos pozicijų, tokia tiesos stilistika, nuėjusi nemenką trijų dešimtmečių kelią, evoliucionavo į keletą itin stiprių literatūrinių fenomenų, raidos tendencijų ar krypčių. Viena jų užsimezgė kone iškart, kai buvo atgauta nepriklausomybė, ir ją galbūt geriausiai atspindi paskelbta poetų ir rašytojų eseistika ir dienoraščiai. 

Ne visa šio pobūdžio literatūra pasiekė tokį skaitomumą, kaip Sigito Gedos „Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai (1992–1998)“ (1999), tačiau to siekė daugelis rašančiųjų, o besižvalgydami platesniuose žanro horizontuose, šiandien rasime Alvydo Šlepiko tarptautinio rezonanso sulaukusį romaną „Mano vardas – Marytė“ (2016). A. Šlepiko romanas yra tokio paties stilistinio sprendimo. Ir ši antroji Sąjūdžio metais susiformavusi tendencija iš esmės perlaužė Ezopo strategijos kodą, nes neišvengiamą kalbos gražbylystę laisvės akivaizdoje keitė taupaus ir pasverto žodžio literatūra – poezija, eseistika ir proza. 

Nepriklausomybės prozoje – gręžimasis į save istorijoje

Nėra lengva trumpai apžvelgti tirštą vykusio proceso medžiagą, tačiau svarbu bent sudėlioti vieną kitą ryškesnį punktyrą pakitusiai situacijai nužymėti: minimalistine maniera rašyta Nijolės Miliauskaitės, Donaldo Kajoko poezija fiksuoja naują poeto santykį su kalba ir ja pasakojama tikrove, nors lygiagrečiai toliau evoliucionuoja ir Rimvydo Stankevičiaus, Mindaugo Nastaravičiaus tęsiama Just. Marcinkevičiaus, Vytauto Bložės poetinės raiškos tradicija.

Perlaužtas Ezopo kalbos kodas bene stipriausiai paveikė prozos gyvenimą, ir prozininkų autoriteto kaitos drama nepriklausomybės pradžioje buvo daug gilesnė už poetų. Gero pasakojimo meistrais, kolaboravusiais su totalitarizmu, nusivilta dar sovietmečio pabaigoje – tuomet imta ieškoti būdų, kaip rašyti prozą be privalomų komunizmo statybos siužetų. Aštuntojo dešimtmečio viduryje prasidėjo pasipriešinimas socrealizmo standartams ir vietoje pasakojimo susitelkta į vidinį monologą, archetipinę vaizduotę ir tirštas metaforas. 

Skaitytojas.jpg

Sąjūdžio metais jau buvo galima kalbėti apie poetinę prozą, kuri taip pat panašiu metu palinko į tiesosaką ir minimalizmą. Toks minimalizmas, nors ir gerokai priartėja prie poezijos, visada išsaugo epinės struktūros šerdį, ir tai trečioji svarbi tendencija šiuolaikinėje lietuvių literatūros raidoje. Tokie poetinės prozos meistrai kaip Bitė Vilimaitė, Antanas Ramonas, Vanda Juknaitė iš esmės suformavo naują stilistinę kryptį, kurios tęsinius šiandien matome Danutės Kalinauskaitės, Vido Morkūno, Dainos Opolskaitės kūryboje. Minimalizmo tendencijoms nepasidavusi poetinė proza, pavyzdžiui, Valdo Papievio, vis tiek nuėjo naujų stilistinių paieškų keliu: pasitelkta sakinio fiktyvumo galia. 

Visa plejada jaunesnės kartos prozininkų ir prozininkių sunkiai dėliojasi į naujas nišas, nes yra labai marga, tačiau naujausią lietuvių prozą vienija kalbos gražmenų atmetimas (Gabija Grušaitė), kurio taip troško Ričardas Gavelis, raiškūs dialogai (Undinė Radzevičiūtė), kuriuos vertino Jurgis Kunčinas, personažų socialinių, psichologinių vaidmenų ribos tyrimas (Eglė Frank), svarbus Jolitai Skablauskaitei, Jurgai Ivanauskaitei. Galbūt šiek tiek keista, kad iš lietuvių prozos radikaliai išstumtas siužetinis pasakojimas grįžta tarsi pro galines duris: tarptautinio ir nacionalinio susidomėjimo sulaukė istorinio romano tema. Ir tai ketvirtoji tendencija, kurią galima stebėti jau visoje nepriklausomybės prozoje: gręžiamasi į save istorijoje.

Originaliausia tendencija – grožinė eseistika

Kristinos Sabaliauskaitės, Birutės Jonuškaitės, Agnės Žagrakalytės, Kazimieros Kazijevaitės, Akvilinos Cicėnaitės romanų centre – istorinėse pervartose atsidūrusi šeima, pats jos branduolys. Valstybės ir karalystės paslaptis itin domino rašytoją Petrą Dirgėlą, kurio epiniai užmojai demonstravo vyrišką požiūrio į istoriją tradiciją nepriklausomybės pradžioje, tuo tarpu moterys į istoriją priverčia pažvelgti iš naujo, iš asmeninių tiesos istorijų perspektyvų antruoju ir trečiuoju dešimtmečiais. Profesionalų aukštai vertinamas P. Dirgėla šioje asmeninės tiesos perspektyvoje užleidžia populiarumo pozicijas moterims rašytojoms – tą liudija nacionalinės ir tarptautinės auditorijos susidomėjimas istorinės tematikos kūriniais.

Jonuskaite.jpg

Vienas įdomiausių atšauktos cenzūros ir naujų tiesosakos būdų aplinkoje susiformavusių šiuolaikinės lietuvių prozos reiškinių – grožinė eseistika, kurios debiutas pačioje nepriklausomybės pradžioje atrodė kaip tiesiog patrauklus ir suprantamas kalbėjimas apie ką nors įdomaus iš kasdienybės. Ir tai penktoji iš ryškiausių tendencijų – gali būti, kad ir pati originaliausia, nes nieko panašaus kaimyninių šalių literatūroje nėra. Susiformavusi kaip dienos aktualijų refleksija „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose, šiandien eseistika figūruoja kaip vienas reikšmingiausių, įdomiausių ir skaitomiausių kūrybos žanrų (Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Parulskio, Kęstučio Navako, Giedros Radvilavičiūtės, Regimanto Tamošaičio knygos).

Autorė: doc. Audinga Peluritytė-Tikuišienė 

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos 2023 m. lapkričio 24 d. posėdžio darbotvarkė (projektas)

Posėdis vyks Jono Balkevičiaus (84) aud., pradžia – 11 val. Posėdžio trukmė – iki 90 min.

Įmonės „Reiz Tech“ ir „Nordclinic Artmedica“ stipendijų teikimas

  1. Posėdžio darbotvarkės tvirtinimas ir praėjusio posėdžio protokolo tvirtinimas (prof. dr. Jurgis Pakerys, 5 min.)
  2. 2024 m. MA programų skelbimas: Šiaurės Europos kalbos ir kultūros (doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė, prof. dr. Loreta Vaicekauskienė, 10 min.)
  3. Filologijos fakulteto tarptautiškumo veiklų rėmimo fondo reglamento svarstymas ir tvirtinimas (dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, 20 min.)
  4. Aliaus Jaskelevičiaus Cicerono traktato „Brutas“ vertimo teikimas leidybai (doc. dr. Audronė Kučinskienė, 5 min.)
  5. Vilniaus universiteto dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų konkursų pareigoms eiti ir atestavimo organizavimo nuostatų naujos redakcijos aptarimas (dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas, 20 min.)
  6. Dėl „Artmedica“ stipendijos skyrimo (dr. Linara Bartkuvienė, 5 min.)

Lapkričio 24 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šio seminaro metu bus grįštama prie gramatikalizacijos temos. Bus aptariama Hopperio ir Traugott knygos 4 skyrius apie pragmatinius gramatikalizacijos veiksnius

Prisegame failą ir ta pačia proga raginame seminarui siūlyti tekstus, kurie Jums atrodo svarbūs ir įdomūs.

Tekstas >>

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>

Visi maloniai laukiami!

Šią savaitę, lapkričio 23–25 d., fakultete vyks pirmoji tarptautinė baltistikos mokykla, į kurią sugužės studentai iš užsienio baltistikos centrų.

Registracija į paskaitas jau pasibaigusi, tačiau visus, kada nors besimokiusius baltistinius dalykus, tarp jų ir latvių kalbą, studentus labai kviečiame į atvirą neformalų vakarą šį ketvirtadienį, lapkričio 23 d., nuo 17:10 val. K. Donelaičio a. Šio vakaro metu šnekučiuosimės, žaisime žaidimus bei vaišinsimės.

Vakaras atviras visiems studentams, jei turite daugiau klausimų, rašykite 

Renginį organizuoja VU BKKI Baltistikos katedra.

52517946417_aa9ed02cd1_o.jpg

00_reol_web.jpg

Šaltinis: https://bookofbooks.ku.dk

Gruodžio 7 d., 15 val. Vinco Krėvės aud. vyks kviestinė Kopenhagos universiteto prof. M. J. Driscoll paskaita “Every book in every language on every subject”: Hernando Colón’s universal library and the Libro de los epitomes

Daugiau informacijos apie paskaitą ir pranešėją rasite čia >>

Maloniai kviečiame dalyvauti!

 

9781527519022.jpgCambridge Scholars Publishing leidykloje išleistoje Anglų filologijos katedros prof. dr. Almanto Samalavičiaus knygoje „BALTIC POSTCOLONIAL NARRATIVES: Literature and Power“ (Baltų postkolonijiniai naratyvai: literatūra ir galia” (2023) nuodugniai aptariama kaip postkolonializmas pateko į baltų kultūros ir literatūros sritį ir su kokiais sunkumais jis susidūrė ir dažnai vis dar susiduria, vietinių ir tarptautinių kultūros ir literatūros diskursų akivaizdoje. Ši studija suteikia įžvalgų apie lietuvių prozą ir analizuoja keletą geriausių Lietuvos postkolonijinės literatūros tekstų. Autorius nagrinėja romanus, parašytus per paskutinį sovietmečio dešimtmetį, ir kai kuriuos naujesnius raštus, sukurtus posovietmečiu. Knyga ypač naudinga kultūros istorikams ir literatūrologams, besidomintiems Rytų Europos ir Baltijos šalių kultūrų bei visuomenių praeitimi ir dabartimi.


Dr. Almantas Samalavičius – architektūros, kultūrologijos ir literatūros srities mokslininkas. Šiuo metu jis yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros instituto profesorius ir kartu Vilniaus universiteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto Anglų filologijos katedros profesorius, kur dėsto kultūros, postkolonijinių ir medijų studijų seminarus. Profesorius yra daugiau nei dviejų dešimčių monografijų, mokslinių esė rinkinių ir redaguotų tomų autorius, tarp jų „Dedalus leidyklos lietuvių literatūros antologija“ (2013), „Neoliberalizmas, ekonomizmas ir aukštasis mokslas“ (2018), „Lietuvos architektūra ir urbanistika“ (2019). Jis yra kviestinis profesorius JAV, Europoje ir Azijoje, keletą kadencijų ėjo Lietuvos PEN prezidento pareigas.

Kvietimas.png

Lapkričio 21 d., antradienį, 16 val. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje (Universiteto g. 3, IV aukštas) vyks Vilniaus universiteto mokslinių straipsnių rinkinio „Totoriai Lietuvos istorijoje ir kultūroje XIV–XXI amžiuje: naujausi tyrimai“ pristatymas. Jame dalyvaus rinkinio sudarytoja doc. dr. Galina Miškinienė, knygos recenzentai dr. Grigorijus Potašenko, prof. Joanna Kulwicka-Kamińska, prof. Sergejus Temčinas, dr. Lina Leparskienė, Turkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje J. E. Bariš Tantekin. Renginį ves Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas doc. dr. Salvijus Kulevičius.

Šis straipsnių rinkinys yra Lietuvos Respublikos (LR) Vyriausybės patvirtintų Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimo renginių programos dalis. LR Seimas 2021 m. paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Lietuvos totoriai paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje: kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę dalyvavo visuose karuose ir sukilimuose, reikšmingai prisidėjo prie jos valstybingumo atkūrimo, Lietuvos kultūros, savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra neatskiriama jos istorijos dalis.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) totorių palikuonys gyvena trijose valstybėse – Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje, o jų tautiečiai Kryme, Tatarstane, Turkijoje. Susidomėjimas šia nedidele etnokonfesine bendruomene neslūgsta, todėl nepriklausomoje Lietuvoje užgimė tradicija rengti tarptautines konferencijas, skirtas Lietuvos totorių istorijos, kultūros, raštijos ir religijos tyrimams. Neatsitiktinai į Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų minėjimo 2021 m. planus buvo įtraukta Vilniaus universiteto tarptautinė mokslinė konferencija „Totoriai Lietuvos istorijoje ir kultūroje XIV–XXI a.: naujausi tyrimai“. Tai buvo tam tikras siekis pratęsti ankstesnius darbus, nagrinėti tiurkų tautos (totorių) transformaciją XX a. ir pristatyti bei aptarti naujus iššūkius, su kuriais ši tiurkų tauta galimai susidurs XXI a. 

Konferenciją organizavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas ir Vilniaus apskrities totorių bendruomenė. Jos partneriai buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Kultūrinių bendrijų studijų centras ir Torunės Mikalojaus Koperniko Kitabistinių tyrimų centras. Dalis konferencijos pranešimų, reprezentuojančių naujausius Lietuvos totorių temos tyrimų rezultatus, išaugo į straipsnius ir buvo sudėti į šį rinkinį. Jį sudaro penki skyriai: „Istorija, kultūra ir religija“, „Kultūra ir tradicija“, „Personalijos“, „Kalba ir literatūra“ ir „Bendruomeninis gyvenimas ir amatai“.

Straipsnių rinkinyje (anglų, lietuvių, baltarusių, rusų ir turkų) kalbomis svarstoma: apie LDK ir Krymo chanato pasienio stepių teritorijų tiurkų kilmės gyventojus; skiriama dėmesio apeiginių tradicijų klostymuisi, praradus gimtąja kalbą, kurios praradimas suponavo ir išskirtinės Lietuvos totorių rankraštinės tradicijos užgimimą XVI a.; atskleidžiami iškilių totorių nežinomi biografiniai faktai; išsamiai aptariami tikriniai vardai, kurie bet kurio regiono toponimikoje yra informacijos apie svarbiausius to krašto tautos materialinės ir dvasinės kultūros istorijos etapus šaltinis, o sakralusis Vokės kraštovaizdis atsiveria totorių gyvenimo pasakojimų geografijoje. Taip pat atskleidžiama kultūrinė įvairovė, kuri paliko pėdsaką tiek Europoje, tiek LDK; sužinome naujų LDK totorių migracijos į Jungtines Amerikos Valstijas faktų, o taip pat apie tradicinius totorių amatus. Leidinyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad XX a. dešimtame dešimtmetyje atkurta kultūrinė diplomatija tarp Turkijos ir Lietuvos turi didžiulės įtakos Lietuvos totorių tradicijoms ir bendrai visai jų kultūrai.

Tikimasi, kad leidinys paskatins visuomenės ir mokslininkų domėjimąsi Lietuvos totorių istorijos ir kultūros raida. Tokio pobūdžio leidiniai yra svarus įnašas į Lietuvos kultūrą.

Leidinio rengėjai dėkoja užsienyje gyvenančių turkų ir giminingų bendruomenių valdybai (Yurtdışı Türkler ve Akraba Topluluklar Başkanlığı), Turkijos Respublikos ambasadai Lietuvoje, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui, Vilniaus apskrities totorių bendruomenei.

Daugiau informacijos: , tel. +370 5 2687103.

fronte-copertina.jpgLapkričio 22 d., trečiadienį, 19 val. Ideas Block - Kompresorinė erdvėje (Goštauto g. 11) kviečiame pasinerti į italų poezijos pasaulį kartu su Vilniuje gyvenančio poeto, VU Anglų filologijos katedros docento dr. Davide Castiglione trečiojo kūrinių rinkinio „Doveri di una costruzione“ („Konstrukcijų pareigos“) pristatymu. Nors knyga originaliai parašyta italų kalba, visi galės mėgautis originalaus kūrinio vertimais į anglų ir lietuvių kalbas.

Šio rinkinio eilėraščiai gilinasi į tvarkos ir netvarkos sąveiką. Jie tyrinėja konstrukcijų susiaurėjimus ir šokio laisvės epifanijas, leisdamiesi į poetišką kelionę per įvairius miesto erdvių kraštovaizdžius. Į šiuos eilėraščius patenka tokie Lietuvos miestai, kaip Vilnius ir Kaunas, taip pat didžėjai, wanna-be lotynų mylėtojai ir alfa vyrai, šunys, elektroninė muzika, el. pašto šiukšlės, meilė, išdavystė, indie video žaidimai ir kt. Tikrovė yra daugialypė ir eilėraščiai stengiasi kuo įžvalgiau pavaizduoti jos srautą.

Kartu su kai kurių savo eilėraščių skaitymu ir aptarimu Davide plačiau pasidalins savo kūrybine patirtimi, kad šis renginys sudomintų visus, kurie nori daugiau sužinoti apie žodžių galią.

Facebook renginys >


Davide Castiglione (Alessandria, Italija, 1985) Vilniaus universitete dėsto kalbotyrą, poeziją ir kūrybinį rašymą. Jis taip pat yra poetas, išleidęs tris rinkinius (italų kalba). Atskiri eilėraščiai pasirodė ir žurnaluose, tinklaraščiuose ir antologijose, tarp jų – Poezijos pavasario festivalio antologijoje (2020, 2021) su Ramunės Brunžaitės vertimais. Kaip mokslininkas, jis yra parašęs monografiją „Poezijos sunkumas: stilistinis modelis“ (Palgrave, Londonas, 2019) ir straipsnių apie poezijos kalbą ir literatūros teorijos klausimus. Norėdami sužinoti daugiau, apsilankykite jo svetainėje >

Lapkričio 13 d. Latvijos ambasada Lietuvoje pakvietė diplomatinę ir akademinę bendruomenę į iškilmingą 105-ųjų Latvijos nepriklausomybės paskelbimo metinių minėjimą Filologijos fakultete. Latvijos ambasadorė Lietuvoje Solveiga Silkalna pasveikino susirinkusius svečius, tarp kurių buvo ir Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas bei Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas. Po sveikinimo žodžio Latvijos ir Lietuvos himnais koncertą pradėjo Latvijos atlikėjų duetas – Katrīna Gupalo ir Edgars Vilcāns. Renginyje dalyvavo LR Seimo nariai, Lietuvoje reziduojantys užsienio ambasadoriai, verslo atstovai, Fakulteto baltistai.

Primename, kad šį penktadienį, lapkričio 17 d., Fakultete vyks renginys „Pažink Latviją“, kurio metu VU Medicinos falkulteto mokslininkė doc. dr. Alina Urnikytė skaitys paskaitą „Ką sako genetika apie lietuvių brolystę su latviais“. Vakarą vainikuos folkloro ansamblio „Dandari“ pasirodymas.

Vytauto Kardelio nuotraukos.

DSC_4053_copy.jpg

DSC_3942.jpg

DSC_3978.jpg

DSC_3277.jpg

DSC_3972.jpg

Spalio 27 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šio seminaro metu bus padaryta pertrauka gramatikalizacijos serijoje ir aptartas Danguolės Kapkan pasiūlytas straipsnis A gradient approach to word order.

Prisegame failą ir ta pačia proga raginame seminarui siūlyti tekstus, kurie Jums atrodo svarbūs ir įdomūs.

Tekstas >>

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>

Visi maloniai laukiami!

Gerbiami Filologijos fakulteto bendruomenės nariai,

Filologijos fakulteto rinkimų komisija informuoja, kad baigėsi kandidatų (-čių) į Filologijos fakulteto Tarybą registracija.

Registruota prof. dr. Inesos Šeškauskienės kandidatūra. Kandidatūrą iškėlė Įvairiakalbių tyrimų centras.

Primename, kad rinkimai į Filologijos fakulteto Tarybą vyks 2023 m. lapkričio 23 d. elektroniniu būdu.

Fakulteto bendruomenės „MS Teams“ kanale skelbiamas patikslintas rinkėjų sąrašas.


Pagarbiai
Filologijos fakulteto rinkimų komisija

2023 m. lapkričio 16 d. 19 val. maloniai kviečiame į X Kultūrinės lingvistikos seminarą. Pranešimą „Viduramžių lenkų ir lotynų kalbų paminklai kaip istorinių-lingvistinių tyrimų objektas” skaitys dr. Dorota Masłej (Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas).

Prisijungti prie seminaro galėsite paspaudę šią nuorodą >>

Seminaras vyks lenkų kalba.

Pranešimo tikslas – nurodyti tyrimų problemas, susijusias su seniausių lenkų ir lotynų kalbų tekstų analize istoriniu-lingvistiniu požiūriu, atsižvelgiant į naujausias metodologines prieigas. Pranešėja aptars šiuolaikinius šios srities tyrimus Europoje ir Lenkijoje ir remdamasi pasirinktais viduramžių lenkų kalbos paminklais pristatys tyrimų kryptis, pasirinktus analizės metodus bei lenkų ir lotynų kalbų ryšius, kuriuos galima nustatyti išlikusioje medžiagoje. 

Dorota Masłej – docentė, dirba Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Lenkų ir klasikinės filologijos fakultete, Lenkų kalbos istorijos katedroje. Dviejų knygų – monografijos apie seniausius Lenkijos viduramžių Viešpaties maldos nuorašus ir vadinamųjų Augustino pamokslų, XV a. lenkų–lotynų k. pamokslų pavyzdžio, rankraščio studijos – autorė. Labiausiai domisi lenkų kalbos vernakularizacijos (verbalizacijos) procesu ir dvikalbyste viduramžiais.


Dorota Masłej, Uniwersytet im. Adama Mickiewicza w Poznaniu

Średniowieczne zabytki polsko-łacińskie jako przedmiot badań historycznojęzykowych

Celem wystąpienia jest wskazanie problemów badawczych związanych z analizą najdawniejszych tekstów polsko-łacińskich z perspektywy historycznojęzykowej z uwzględnieniem najnowszych ujęć metodologicznych. Referentka omówi współczesne badania prowadzone w tym zakresie w Europie i w Polsce, a także – w odniesieniu do wybranych średniowiecznych zabytków polskich – zaprezentuje kierunki badań, wybrane analizy oraz możliwe do rozpoznania w zachowanym materiale relacje między polszczyzną i łaciną. 

Dorota Masłej – adiunkt w Zakładzie Historii Języka Polskiego, pracuje na Wydziale Filologii Polskiej i Klasycznej UAM. Autorka dwóch książek – monografii poświęconej najstarszym odpisom Modlitwy Pańskiej w polskim średniowieczu oraz opracowania rękopisu tzw. Kazań augustiańskich, zabytku stanowiącego przykład XV-wiecznego kaznodziejstwa polsko-łacińskiego. Interesuje się przede wszystkim procesem wernakularyzacji (utekstowienia) języka polskiego oraz dwujęzycznością w średniowieczu.

MicrosoftTeams-image_23.png

 

2023 m. lapkričio 10 d. įmonėje „Reiz“ vyko VU Vokiečių filologijos studenčių, pretendavusių į įmonės įsteigtą 2000 EUR vertės stipendiją, projektų apie tvarią komunikaciją pristatymas. Projektų tikslas buvo pasiūlyti sprendimus, kaip padaryti įmonės komunikaciją su klientais ir darbuotojais tvaresne, empatiškesne ir labiau socialiai įtraukia.   

Komisija, kurią sudarė UAB „Reiz Tech“ ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto atstovės, nutarė apdovanoti abi projektus parengusias studentes ir padalinti numatytą stipendijos sumą perpus. Taip pat studentės bus kviečiamos atlikti praktiką šioje įmonėje. 

Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedra nuoširdžiai sveikina stipendininkes Mariolą Aną Krukovską ir Liubou Tsishchanką, linki joms visokeriopos sėkmės studijose bei džiaugiasi bendradarbiavimu su įmone „Reiz Tech“.

Primename, kad šiemet įsteigta stipendija bus skatinami gerai besimokantys aukštesnių kursų Vokiečių filologijos ir Anglų bei kitos užsienio kalbos (vokiečių) studentai bei studentės, kurie/kurios parengs ir pristatys su vokiečių kalba ir/ar daugiakalbyste susijusius projektus. VU Vokiečių filologijos katedra toliau tęs bendradarbiavimą su įmone „Reiz Tech“, be kita ko, ir organizuodama „Metų vokiečių kalbos mokytojo/-os apdovanojimą“ bei rengdama kitus projektus.

 

MicrosoftTeams-image_24_copy.png

Lapkričio 10 d., penktadienį, Ispanijos karalystės ambasadorė Lietuvoje Maria Nieves Blanco Diaz susitiko su Filologijos fakulteto dekanu prof. dr. Mindaugu Kvietkausku, Erasmus+ mainų koordinatore Giedre Matkėniene ir ispanų kalbą ir kultūrą dėstančiais bei tiriančiais mokslininkais doc. dr. Aiste Kučinskiene, doc. dr. Carmen Caro Dugo ir doc. dr. Migueliu Karlu Villanueva Svensson. 

Susitikimo metu kalbėta apie galimybę tęsti bendrus ambasados ir Fakulteto renginius, tokius kaip ispaniškų filmų kino klubas, taip pat apie naujas bendradarbiavimo ir kultūrinių mainų galimybes. Buvo aptarta ispanistikos padėtis Filologijos fakultete, abiejų šalių studentų tinklaveika ir bendradarbiavimas su Ispanijos universitetais vykdant akademinių mainų programą Erasmus+.

Iš kairės į dešinę: doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson, doc. dr. Carmen Caro Dugo, ambasadorė Maria Nieves Blanco Diaz, dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, doc. dr. Aistė Kučinskienė ir Giedrė Matkėnienė

IMG_3608.jpg

Lapkričio 15 d., ketvirtadienį, kviečiame į susitikimą su estų rašytoju Andrusu Kivirähku. 

Andrus Kivirähk – estų prozininkas, dramaturgas ir scenaristas. Įvairiažanrė rašytojo kūryba apdovanota daugybe literatūrinių premijų, virtusi spektakliais ir televizijos serialais. Jis itin vertinamas už nutrūktgalvišką vaizduotę, taiklią ironiją ir netikėtas etninės kultūros, folkloro, estų istorijos interpretacijas, atmieštas tamsoku humoru. 2020 m. lietuviškai pasirodęs romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ (Mees, kes teadis ussisönu) žaibiškai pelnė skaitytojų simpatijas. „Jaujininkas“ (Rehepapp ehk November) – ne mažiau kultinis romanas Estijoje, jo motyvais sukurtas filmas „Lapkritis“ (November, rež. R. Sarnet, 2017).

„Jaujininkas“ – tai juodojo humoro kupinas pasakojimas apie kaimo gyventojų kasdienybę Estijos užkampyje. Lietingą lapkritį čia persipina ne tik žmonių, bet ir nežemiškų būtybių – velnio, raganos, vėlių, aitvarų, vilkolakių – keliai ir užmačios. Bene svarbiausias kaimiečių užsiėmimas – vogti, smurtauti, girtauti ir nešioti paskalas. Kone kiekvienas jų savaip ydingas, o prireikus pasiruošęs velniui sielą parduoti. Nežemiškieji taip pat ne be trūkumų: aitvaras tėra įkyrus, nuo šeimininko priklausomas padaras, o klastingą ar ilgadantę šmėklą žmogus pajėgus įveikti išmone bei gudrumu. O kokia istorija be meilės, juolab jei ši be atsako? Apie tai gal reikėtų paklausti paties jaujininko.

Kvietimas_Kivirahk-1.png

Vilniaus universiteto, Tartu universiteto ir Latvijos universiteto rektoriai kasmet skelbia stipendijos konkursą. Šiuo konkursu siekiama skatinti domėjimąsi estų, latvių ir lietuvių kalbomis ir kultūromis, šių kalbų mokymąsi. Šiais akademiniais metais konkursą rengia Tartu universitetas, skiriamos stipendijos dydis – 2000 eurų.

Kandidatuoti kviečiami Latvijos, Tartu ir Vilniaus universitetų visų studijų programų ir visų studijų pakopų studentai (taip pat ir studentai, kurie pagal mainų programas minėtuose universitetuose studijuoja visus mokslo metus, t. y. rudens ir pavasario semestre), mokantys estų, latvių arba lietuvių kalbą bent C1 lygiu, o kitas dvi kalbas – bent A1 / A2 lygiu.

Iš pateikto temų sąrašo reikia pasirinkti norimo sudėtingumo temą, o tuomet – 3 kalbas, 3 temas, 3 rašto darbus. Darbus reikia pateikti iki sausio 15 d. el. paštu: .


Temos


C1 lygio temos (arba temos rašantiems gimtąja kalba):

  • LT: Lietuva, Latvija, Estija: bendradarbiavimas ar konkurencija?
  • LV: Lietuva, Latvija, Igaunija: sadarbība vai konkurence?
  • EST: Leedu, Läti, Eesti: kas koostöö või konkurents?
  • LT: Tartu – 2024 m. Europos kultūros sostinės šūkis yra „Išgyvenimo menas“. Kaip interpretuoti?
  • LV: Tartu – 2024. gada Eiropas kultūras galvaspilsētas vadmotīvs ir „Izdzīvošanas māksla“. Kā interpretēt?
  • EST: Tartu – 2024. a Euroopa kultuuripealinna juhtmõte on ellujäämise kunstid. Kuidas tõlgendada?
  • LT: Europos žalioji sostinė – 2023 m. Talinas ir 2025 m. Vilnius – kaip padaryti miestą draugiškesnį aplinkai ir žmogui?
  • LV: Eiropas Zaļā galvaspilsēta – 2023. gadā Tallina un 2025. gadā Viļņa – kā pilsētu padarīt videi un cilvēkiem draudzīgāku?
  • EST: Euroopa roheline pealinn – 2023 Tallinn ja 2025 Vilnius – kuidas muuta linn keskkonna ja inimsõbralikumaks?

A2 lygio temos:

  • LT: Įkvepiantis estas, latvis ir / ar lietuvis
  • LV: Iedvesmojošais igaunis, latvietis un / vai lietuvietis
  • EST: Inspireeriv eestlane, lätlane ja / või leedulane
  • LT: Kultūrinė patirtis Estijoje, Latvijoje ir / ar Lietuvoje
  • LV: Kultūras pieredze Igaunijā, Latvijā un / vai Lietuvā
  • EST: Kultuurielamus Eestis, Lätis ja / või Leedus
  • LT: Ką aš žinau apie Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinę virtuvę?
  • LV: Ko es zinu par igauņu, latviešu un lietuviešu nacionālo virtuvi?
  • EST: Mida tean Eesti, Läti ja Leedu rahvusköögist?

Daugiau apie konkursą galite sužinoti čia.

51637566646_a128153cf8_k.jpg

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos