Vilniaus universitas / Ugnius Bagdonavičius

Magnificencija Rektoriau, garbieji Universiteto vadovai, kolegos dekanai, brangioji bendruomene,

pradėdami universiteto akademinius metus, kaip kaskart atsigręžiame į mus vienijančias tradicijas, principus ir simbolius – universiteto vėliavą, himną „Gaudeamus“, iškilmingas lotyniškas frazes, universiteto šūkį – „Hinc itur ad astra“. Visai neseniai fakulteto pirmakursių stovykloje mačiau, kaip studentų atstovybė moko fuksus sušukti šią frazę iškėlus smilių aukštyn, štai taip: „Hinc itur ad astra!”. Kaip puikiai žinome, minėta frazė susijusi su astronomija ir užrašyta ant senosios observatorijos fasado. Tai dalis ilgesnio lotyniško dvieilio, kurį sukūrė VU rektorius, astronomas, fizikas, matematikas, politikas ir poetas, universalus Apšvietos laikų intelektualas Martynas Počobutas. “Haec domus Uraniae est: Curae procul este profanae: Temnitur hic humilis tellus: Hinc itur ad astra" (“Šis namas Uranijos: dinkit, niekingi rūpesčiai! Čia nepaisoma Żemės menkumo: iš čia kylama į žvaigždes”). Iš tiesų šiame dvieilyje Počobutas sutalpino kur kas platesnę, ne tik astronomijos tyrimų, prasmę, juolab, kad jame subtiliai parafrazavo Vergilijaus „Eneidą“, joje dievo Apolono ištartus žodžius („sic itur ad astra“ – „taip kylama į žvaigždes“), skirtus mūšio lauke atlikusiam didžiulį žygdarbį jaunuoliui. Počobuto eilėse užkoduota mintis, kad universitete siekiama peržengti įprastinius kasdienybės rėmus, išplėsti žmogiškojo mąstymo horizontus, įveikti savo pačių ribas, pakilti aukščiau, nei vidutinybė, tobulinti save. Idėja, kad universitetas – tai minties mūšio laukas, kuriame nuolat kuriasi nauja ateitis.

Pasitinkant naujuosius mokslo metus, norisi viltis ir linkėti, kad universitete turėtume kuo daugiau ryžto ir kuo geresnių galimybių susitelkti prie esminių minties mūšių, prie abipusio studentų ir dėstytojų tobulėjimo, o žemiškus reikalus tvarkytis taip, kad jie mus ne slopintų, bet keltų ir leistų dažniau susitikti Uranijos ar kitų mūzų namuose, kaip pasakyta Počobuto. Kaip tai pasiekti dabartyje, šiais Viešpaties metais, šioje situacijoje, šiame politinių kovų ir socialinio gyvenimo kontekste, tarp šių iššūkių ar šios biurokratijos – tai atviras klausimas kiekvienam. Vienoje esminių knygų apie Europos universitetų vaidmenį, kuri vadinasi „Universiteto idėja“, jos autorius, vokiečių egzistencializmo filosofas Karlas Jaspersas teigia, kad universiteto būklė valstybėje visuomet yra iki galo neapibrėžta, ribinė, nes universitetas kiekvienoje visuomenėje turi derėtis dėl savo teisės būti kitoniška, alternatyvia, autonomiška bendrija, kurios pagrindinis tikslas – pažinimo laisvė. Niša universiteto veiklai, anot Jasperso, atsiranda tik tada, kai politinis kūnas – Hobbeso Leviatanas – sutinka savo paties labui apsiriboti ir palikti savyje tuščią erdvę tiesos pažinimui. Erdvę, kurioje gali skleistis ir klausimo laisvė, ir tolerancija klaidai, ir siekis grumtis su kvailybe, ir gebėjimas suabejoti savo pačių teisumu, ir dar daugiau – tikėjimas, kad žmogaus sąmonei ir visuomenei būtina tobulėti toliau, nepaisant visų atkryčių ir klaidų.

Naujame Vilniaus universiteto alumno, poeto Tomo Venclovos eilėraščių rinkinyje „Už Onos ir Bernardinų“, kurį laikau šių metų literatūros įvykiu, yra nuostabus universitetui skirtas eilėraštis pavadinimu „Počobuto observatorija“. Norėčiau kaip palinkėjimą mums visiems pacituoti šio eilėraščio pabaigos eilutes:

„Miestas triūsė, ilsėjos, puotavo, kaip kiekvienas miestas nuo amžių pradžios, ir juto, kad jis tik apsimeta.

Tačiau ant pusapvalių bokštų už neeuklidinio fasado švytėjo Zodiako ženklai.

Netikėjau, kad jie nulemia mūsų likimą, bet žinojau – žvaigždynai vyresni už mus ir gyvuos ilgiau už vergiją.

Jie skelbė kitokią – ne vienodumo, ne melo, ne kerštavimo tvarką. Keisti padarai visatos sode, laimingi žvėrys ir žmonės, pažinę stebuklą.

Tik tiek ir atsinešiau iš praeities. Virš naujosios žolės – Liūtas ir Žuvys, Dvyniai ir Mergelė.”

Tegu mūsų universiteto bendruomenės darbai naujaisiais mokslo metais sustiprins tų žvaigždžių, į kurias siekiame kilti, šviesą.

Prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas

VU Filologijos fakulteto dekanas

2023 / 2024 m. m. pavasario semestro perlaikymai vyks rugsėjo 3–16 d.

Perlaikymų informacija BA studentams >

Perlaikymų informacija MA studentams >

Jei sąraše nerandate dalyko perlaikymo laiko, susisiekite su dėstytoju tiesiogiai bei nuolat sekite informaciją Fakulteto tinklalapyje. Perlaikymų informacija nuolat pildoma dėstytojams paskelbus perlaikymų datas.

Jei turite klausimų, kreipkitės el. paštu  

Rugsėjo 2 d. 14 val. Lietuvių literatūros seminarų auditorijoje paminėsime Lietuvių literatūros katedros profesorės Elenos Nijolės Bukelienės (1934–2006) 90 metų sukaktį.

Atsiminimais apie Profesorę, įžvalgomis apie jos akademinį ir kultūrinį palikimą dalinsis jos kolegos Lietuvių literatūros katedroje prof. Viktorija Daujotytė, doc. Kęstutis Urba, doc. Rita Tūtlytė, Filologijos fakulteto alumnė, Profesorės vaikaitė Elžbieta Kmitaitė.

Kviečiame!

Lietuvių literatūros katedra

Maloniai kviečiame sutikti naujų 2024/2025 studijų metų pradžią drauge!

RUGSĖJO 2 d. PROGRAMA

9:30 Vilniaus universiteto vėliavos kėlimas Bibliotekos kieme.

10:00–11:00 Pirmakursių (bakalaurantų ir magistrantų) imatrikuliacijos ceremonija. Filologijos fakulteto dekanas pagal senovinę Universiteto tradiciją perskaitys kiekvieno, naujai įrašyto į studentų sąrašus, vardą ir pavardę. Vieta: Šv. Jonų bažnyčia.

11:00–12:00 Pirmakursių susitikimai su VU SA FilF kuratoriais. Vieta: Filologijos fakulteto kiemeliai (Universiteto g. 5)

12:00–14:00 Susitikimai su SPK (studijų programų komitetais). Susipažinsite su savo dėstytojais, studijų programos ypatumais.

14:45 – 15:30 Tradicinė Vilniaus universiteto bendruomenės eisena. Vilniaus universiteto bendruomenė šventiškai žygiuos nuo Seimo rūmų iki VU Didžiojo kiemo.

15:30 – 16:30 Iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

16:45–17:45 Susitikimai su SPK (studijų programų komitetais). Susipažinsite su savo dėstytojais, studijų programos ypatumais.

Netrukus prasidėsiantis devintasis „Arqus Café“ sezonas kviečia prisijungti kalbos dėstytojus.

„Arqus Café“ – tai virtuali susitikimų vieta, kurioje „Arqus“ aljanso universitetų studentai ir darbuotojai gali lavinti savo kalbinius įgūdžius ne mokydamiesi, o tiesiog kalbėdami. Tai puiki galimybė studentams neformaliai plėsti savo kalbos ir kultūros žinias kartu su kitais kalbų besimokančiais bendraminčiais.

Šiuo metu kviečiame prisijungti savanorius, norinčius vesti kalbų kavinės susitikimus savo pirmąja arba gimtąja kalba.

Pagrindinė „Arqus Café“ dėstytojų užduotis – palaikyti bei moderuoti pokalbį savo kalba ir skatinti dalyvius mokytis kalbos. Prieš kavinės susitikimus dėstytojams bus surengti mokymai, supažindinantys su pagrindiniais tikslais, temomis ir strategijomis, kaip vesti užsiėmimus. Daugeliu atvejų kiekvienai kalbai galėsime skirti po du dėstytojus, kad jie galėtų vesti užsiėmimus kartu arba pakaitomis.

Jei norite dalytis savo žiniomis ir padėti kitiems tobulinti kalbų įgūdžius, kviečiame užpildyti šią formą ir tapti „Arqus Café“ dėstytoju.

Atkreipkite dėmesį, kad 9-oji „Arqus Café“ kavinė prasidės rugsėjo 23 d. ir tęsis iki 2024 m. gruodžio 6 d. Kavinės užsiėmimai vyks kas savaitę ir truks vieną valandą. Atrinkti dėstytojai galės pasiūlyti užsiėmimą jiems patogiu laiku. Kviečiami visų kalbų atstovai. Vedantiems užsiėmimus bus organizuotas parengiamasis seminaras ir suteiktas dalyvio pažymėjimas, išsamiai aprašantis šį darbą.

Sužinokite daugiau apie „Arqus Café“, o jei turite daugiau klausimų, susisiekite su mumis el. paštu .

Vilniaus universitetas, vykdantis projektą „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“, kviečia Lietuvoje gyvenančius Ukrainos piliečius į nemokamus lietuvių kalbos kursus. Projektas finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.

Tris mėnesius truksiantys kursai prasidės 2024 m. rugsėjo 16 d. Registracija į kursus jau prasidėjusi ir vyks tol, kol bus pasiektas maksimalus dalyvių skaičius, bet ne ilgiau nei iki 2024 m. rugsėjo 9 d.

Užsiėmimai vyks 2 kartus per savaitę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (Universiteto g. 5, 01513 Vilnius) arba nuotoliu. Bus formuojamos iki 15 žmonių dydžio rytinės ir vakarinės grupės auditoriniams mokymams ir rytinės, pietinė ir vakarinės grupės mokymams nuotoliu. Rytinių ir vakarinių grupių paskaitos trukmė – 1,5 val., pietinės – 45 min.

Planuojamų mokymų kalbos lygiai – A1 ir A2, tad dalyviai gali visai nemokėti lietuvių kalbos arba šiek tiek mokėti kalbėti lietuviškai. Kursų dalyviams paaiškinimai bus teikiami anglų kalba, esant galimybei – rusų kalba.

Vietų skaičius ribotas, norintieji dalyvauti kursuose įsipareigoja lankyti ne mažiau kaip 80 proc. visų paskaitų.

Mokymų pabaigoje išduodamas pažymėjimas, patvirtinantis kursų baigimą. Šis pažymėjimas nėra kalbos mokėjimo lygio patvirtinimas. Jeigu kurso dalyviai nori gauti pasiekto kalbos mokėjimo lygio patvirtinimą, jie gali laikyti specialų egzaminą. Šis egzaminas yra mokamas ir vyksta keletą kartų per metus. Daugiau informacijos apie egzaminą: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/testing/level-examinations.

Daugiau informacijos anglų kalba: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/courses/course-for-ukrainians

Registracija: https://www.flf.vu.lt/en/lsk/courses/course-for-ukrainians#registration

Rugpjūčio 5–10 d. Vilniaus universitete vyksta unikalus Europoje tarptautinis lotyniško teatro festivalis THALIA 2024. Vilnius sutraukė gyvosios lotynų kalbos ir antikinio teatro entuziastus iš visos Europos. Festivalio konkursinėje programoje bus pristatytos keturios originalios pjesės lotynų kalba, sukurtos Belgijoje, Italijoje ir Lietuvoje.

Lotyniško teatro festivalis-konferencija THALIA 2024 yra unikalus ne tik Europoje, bet ir pasaulyje renginys, sutraukiantis gyvosios lotynų kalbos ir antikinio-renesansinio teatro mėgėjus iš Belgijos, Italijos, Ispanijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų valstybių. Festivalio metu Vilniaus universiteto auditorijos ir Teatro salėje aidi lotynų ir senovės graikų kalbos, kuriomis skaitomos paskaitos, vyksta diskusijos ir pristatomi spektakliai.

„THALIA metu keturios teatro trupės iš Belgijos, Italijos ir Lietuvos pristatys originalias komedijas lotynų kalba. Pjesės yra itin skirtingos, bet jas visas vienija pagrindinė šių metų festivalio tema – metamorfozė. Ją pasirinkome, nes pokyčiai puikiai atspindi ne tik šiuolaikinį pasaulį, bet ir lotynų kalbos situaciją. Mirusia dažnai vadinama kalba įgauna vis daugiau kvėpavimo visoje Europoje. Lotyniško teatro festivalis THALIA yra vienas iš to įrodymų“, – pasakoja vienas iš THALIA organizatorių, „Schola Humanistica“ bendraįkūrėjas Paolo Pezzuolo.

„Kviečiame ne tik vilniečius, bet ir miesto svečius pasimėgauti šia unikalia patirtimi. Vilnius šią savaitę yra tikras klasikinės kultūros ir lotynų kalbos centras. Net jei nemokate lotyniškai, teatro kalba yra universali. Be to, kviečiame palaikyti dvi Lietuvos atstovų teatro trupes, kurios varžosi konkursinėje THALIA programoje. Viena iš jų pristatys neapsakomai linksmą komediją apie legendinio Palemono atvykimą ir įsikūrimą Lietuvoje“, – teigia Klasikų asociacijos atstovas ir festivalio organizatorius Tomas Riklius.

Žiūrovai turės galimybę Vilniaus universiteto Teatro salėje nemokamai stebėti konkursinius festivalio pasirodymus. Rugpjūčio 8 d., ketvirtadienį, 17 val. iš Belgijos atvykusi trupė pristatys pjesę „Dira lux sed lux“ (lot. Pražūtinga šviesa, bet šviesa), o Lietuvos trupė iš Vilniaus universiteto – originalią komediją „Palemonas pas hiperborėjus“. Rugpjūčio 9 d., penktadienį, 17 val. kita lietuvių trupė pristatys dramą „Fabellae vetuli vetulaeque“ (lot. Senstelėjusios senolio pasakėlės), o teatro trupė iš Italijos – pjesę „Agaujė“.

THALIA – tai septynias dienas trunkantis tarptautinis festivalis-konferencija, skirta antikinio ir renesansinio teatro paveldui puoselėti bei kultūriniam dialogui kurti. Festivalis THALIA pirmąkart buvo surengtas 2022 m. Vicenzoje, Italijoje. Jį rengia Italijoje veikianti švietimo organizacija „Schola Humanistica“. Antrąkart vykstantį tarptautinį renginį Vilniuje organizuoja Klasikų asociacija ir Vilniaus universitetas.

Festivalis siekia pristatyti unikalią renesansinio lotyniško teatro ir literatūros tradiciją Lietuvoje bei Europoje. Programą papildė lotyniškos ekskursijos po Vilnių, Trakus, filmo senovės graikų kalba pristatymas bei užsiėmimai apie lotyniškąjį Lietuvos paveldą, antikinę dramą, kūrybiškumą, gyvosios lotynų kalbos iniciatyvas Europoje.

Festivalio veikslas dalinai finansavo Lietuvos mokslo taryba (Sut. Nr. S-ACO-24-12).

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

Emilijai Čiraitei dar tik 27-eri, bet ji jau išbandė ir sėkmingai vysto skanų verslą – iš Prancūzijos importuoja natūralius vynus. Jauna, ryžtu spinduliuojanti mergina verslą pradėjo nuo atsitikinės vienos vynų paletės draugams. Šiuo metu krautuvę-barą atidariusi pradedanti verslininkė spėja, kad sėkmė ją aplankė tikriausiai todėl, kad ji pardavinėjusi „ne vyną, o savo ir vyndarių istorijas“.

Įkvėpė pažintys su vyndariais

E. Čiraitė 2019 m. baigė prancūzų filologiją, tada porą metų klajojo po Prancūziją dirbdama skirtingus darbus, bet lemiamais tapo vedusieji į vynuogynus, restoranus, vyno parduotuves. Mergina prisimena Reunjono saloje supratusi, kad iš fille au pair algos neišgyvens, tada drąsiai pasibeldusi į vyno parduotuvėlės duris ieškodama papildomo darbo.

„Tuo metu savininkui darbuotojų nereikėjo, bet jis man pasiūlė užsirašyti į vyno kursus, kuriuos sudarė teorinė dalis ir darbas restorane“, – pasakoja mergina, iš pradžių planavusi pasimokyti vos tris mėnesius, bet baigusi visą devynių mėnesių kursą.

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

E. Čiraitė nemažai savanoriavo vynuogynuose – ją užbūrė vyno gamybos procesas, fermentuojamo vyno aromatai, rankų darbas ir vyndarių santykis su savo vynuogynu bei žmonėmis. Ji pasakoja, kad vyndariai ją vertino dėl nuoširdaus darbo.

 „Jie supranta, kad šiame skubančiame pasaulyje aš pora savaičių atiduodu darbui vynuogyne, dovanoju savo laiką – svarbiausią dalyką. Vyndariai tai vertino, tuo labiau kai dirbdavau nemokamai. Kas nori dirbti nemokamai?“ – retoriškai klausia Emilija.

Vyndarius papirkdavo ir nuoširdus lietuvaitės žingeidumas. „Aš iš tų, kurie nebijo užduoti kvailų klausimų. Domėdavausi, kaip jie atskiria, kur pasibaigia vienas vynuogynas ir prasideda kitas, ar tikrai nereikia plauti vynuogių... O vyndariai šypsodamiesi atsakinėdavo. Jie suprasdavo, kad man tiesiog viskas įdomu“, – kaip gimė iki šiol tebesitęsiančios pažintys, prisiminė E. Čiraitė.

Jauna verslininkė pasakoja, kad tik pažinusi visą vyno atsiradimo kelią, vyndarių kasdienybę, sunkumus, su kuriais jiems tenka susidurti, supratusi „tikrą vyno butelio vertę“ ir tai, kad „už vyno visada yra žmogus“.

Pirma paletė draugams virto degustacijomis „Vynuogyno istorijos“

Pirmą vyno paletę E. Čiraitei į Lietuvą pargabeno pažįstamas vyno importuotojas. Tuo metu mergina dar savanoriavo Prancūzijos vynuogynuose, o vynus siuntusi, „nes labai norėjosi duoti to vyno paragauti draugams“. Tačiau gavus virš 600 butelių (aut. past. tiek ir yra viena paletė), reikėjo greitai priimti sprendimą. Mamai patarus, Emilija ėmė organizuoti vyno degustacijas. Verslininkė pripažįsta, kad buvo ir jaudulio, nes „kai esi jaunas, be kapitalo, tau svarbus kiekvienas butelis, skaičiuoji centus“, bet ryžtas ėmė viršų. E. Čiraitė tada galvojusi: „Kad tiek parduočiau, reikės labai daug pasakoti, bet aš kalbėti mėgstu, surengsiu daug degustacijų ir viskas bus gerai“.

Mergina prisimena, kad degustacijoms paruošdavo nemažai teorinės medžiagos, tačiau greitai pastebėjo, kad susirinkusiuosius labiausiai traukė jos patirtis: „Prispausdindavau daug nuotraukų, padėdavau vidury stalo ir imdavau pasakoti savo istorijas, kaip pati įkritau į tą vyną, kaip dirba vyndariai.“ Degustacijų „Vynuogyno istorijos“ dalyviai išgirsdavo tai, ko internete nerasi, ir ragaudavo tik tuos vynus, kuriuos išliūliavo pati Emilija: vienam vynui klijavo etiketes, kitam vašką, trečiam vynuoges rinko. Emilija įsitikinusi: „Nors vyno kelyje tai mažas etapas, bet ir man, ir klientams svarbu, kad aš prie jo prisiliečiau.“

Emilija džiaugiasi atradusi bendraminčių, suprantančių, kad vyno gamybos centre yra žmogus. Emilija tiek draugams, tiek per degustacijas pasakodavo, kad natūralus vynas, tai „mažas vynas su didele istorija“, gero žmogaus rankų darbo vynas. Jam būdingas stiprus vyndario santykis su žeme, meilė darbui, rūpestis bioįvairove, klimato kaita, bendravimas su žmonėmis. „Tai tokie maži dideli dalykai, primiršti gyvenant pašėlusiai greitame šių dienų pasaulyje. Natūralaus vyno pasaulyje tai lengva prisiminti“, – šypsosi Emilija.

Emilija Čiraitė / Ugniaus Bagdonavičiaus / VU FLF nuotr.

Anot E. Čiraitės, iš vienų degustacijų klientai išeidavo nešini dėže vyno, po kitų nenupirkdavo nieko, tačiau ji pastebėjusi, kad per ilgesnį laiką degustatoriai grįžta: „Būna ir tokių, kurie ateina ne tik vyno, bet ir patarimo, kaip, pavyzdžiui, nuvažiuoti pas vyndarius į Prancūziją.  Man tai reiškia įvertinimą, kad galiu būti tiltas tarp Prancūzijos ir Lietuvos.“

Dėkinga būdui ir prancūzų kalbai

Emilija sako mokykloje jokiu išskirtiniu talentu nepasižymėjusi. „Nebuvo taip, kad būčiau mokėjusi gražiai piešti, dainuoti ar šokti, bet pakalbėti ir organizuoti visada galėjau“, – pasakoja apie save Emilija. Tiesa, visada mėgo skaityti ir rašinėlius rašyti, šypteli – „daug žodžių prirašydavau.“

Dar Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje E. Čiraitė pradėjo mokytis prancūzų kalbos, lankė teatro trupę, kur buvo vaidinama prancūziškai. Taip įsitraukė į prancūzakalbių bendruomenę. Mergina jau tada suprato, kad papildoma kalba gali tapti galingu įrankiu, – ją mokant atsiveria dar vienas pasaulis.

Vėliau E. Čiraitė įstojo į Prancūzų filologiją, kur tuometinio Filologijos fakulteto dekano doc. Antano Smetonos pasakyti žodžiai pirmakursiams įsirėžė į atmintį iki šiol.

„Pasveikinęs pirmakursius, jis sakė: džiaukitės, čia išmoksite kitą kodą – kalbą, kitų dalykų jus išmokys darbdaviai, o puikiai išmokti kalbą nėra taip lengva, ir to jūs išmoksite čia“, – prisimena alumnė ir sako tada pasiryžusi išmokti „tą sunkią kalbą“.

E. Čiraitė pastebi, kad universitetinės studijos davė gerokai daugiau nei kalbos išmanymą. Čia ji išmoko prancūziško „art de vivre“, elgesio kodo, kuris, norint užmegzti kontaktą su prancūzais, atlieka labai svarbų vaidmenį. Todėl savo sėkmę Filologijos fakulteto alumnė sieja su kalba: „Jeigu nebūčiau mokėjusi šios kalbos, niekada nebūčiau užmezgusi tokio ryšio su Prancūzijos vyndariais, o būtent šios pažintys paskatino mane verslui.“

Krautuvė-baras tapo „gyva kalbų mokykla“

E. Čiraitė kartu su kolege iš Italijos, pardavinėjančia gurmaniškus itališkus produktus, Vilniaus centre atidarė krautuvėlę-vyninę „Vištidė“. Parduotuvė yra netoli vadinamojo „Kiaušinio“, todėl ir kilo krautuvės pavadinimas.  

Dera ne tik šių dviejų merginų asmenybės, bet ir jų produktai: kas užsuka vyno, mielai nusiperka ir skanaus maisto. Merginas vienija ir atsidavimas savo veiklai, kaip sako Emilija, „nieko išskirtinio nedarome, niekaip ypatingai nesireklamuojame, tiesiog labai daug dirbame ir visko imamės aistringai“. 

Jaukioje krautuvėlėje-bare vos 30 kvadratinių metrų, bet dėl mielos aplinkos žmonės neskuba skirstytis, įsitikinusios verslininkės.

„Visko galime atpjauti, duoti paragauti, neskubame, įsikūrėme jaukiai, kaip namie. Nors erdvė maža, kartais jau atrodo, kad glaudžiamės kaip šprotų dėžutėje, bet klientams čia gera, jie niekur neskuba“, – sako E. Čiraitė.

Maisto produktai į „Vištidę“ traukia ir itališkų skonių pasiilgusius Vilniuje gyvenančius italus. Prancūzų bendruomenė irgi jau gerai žino šią vietą ir mėgsta čia užsukti. Su klientais verslininkės bendrauja anglų, italų, prancūzų ir lietuvių kalbomis.

Jaunos verslininkės spėja, kad klientus traukia tai, kad čia pinasi skirtingos kultūros. Tiesa, būna ir tokių, kurie, pravėrę duris pamano, kad nė viena mergina nekalba lietuviškai, tad jau sukančius atgal tenka šaukti lietuviškai ir susigrąžinti. „Čia galite užeiti, nesvarbu, kokia kalba kalbate, o ir vynų žinovu būti tikrai nereikia, mes jums patarsime, papasakosime, duosime paragauti“, – kviečia savo laiko klientams neskaičiuojanti E. Čiraitė.

Giedrės Olsevičiūtės nuotr.

Esama akimirkų, kai begalybė išardo mūsų nuaustus reikšmių tinklus.

Sunku įsivaizduoti kultūros pasaulį, mūsų fakulteto akademinį gyvenimą, humanitarų diskusijas be profesoriaus Kęstučio Nastopkos. Tai buvo kertinis balsas, laikysena, tonas.

Vienas įžvalgiausių literatūros kritikų, kurio tekstai apie Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Tomo Venclovos ar Vytauto Bložės kūrybą nesensta, nes parašyti su atviro ieškojimo dvasia. Vienas svarbiausių literatūros teoretikų, plėtojęs preciziškų, metodiškų, vakarietiškų sąvokų kalbą, kurios lietuvių humanitarikai taip trūko, ypač sovietmečiu. Lietuviškosios semiotikos mokyklos kūrėjas, pripažintas tarptautiniu mastu, ypač Prancūzijoje, nors greta savo pagrindinio autoriteto Algirdo Juliaus Greimo pats save kukliai vadino tik semiotikos meistrautoju. Gyvų akademinių mainų žmogus – būtent todėl jo kurtas A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras yra ne tik institucija, bet ir akademinė bendruomenė, vis atsinaujinanti jaunosios kartos tyrėjais. Poezijos vertėjas, ypač iš latvių kalbos. Dialogo su žymiais lietuvių ir latvių poetais partneris.

Kartu visa tai jungia tam tikras asmenybės tonas ar virpesys, kurį leidžia pajusti K. Nastopkos sukurtos metaforinės sąvokos – „išsprūstanti prasmė“ (geniali metafora, tikrai išliksianti kaip poezijos skaitymo apibūdinimas ir puikus kritikos knygos pavadinimas), „linksmoji semiotika“, „reikšmių žvejojimas“. Tai žaismės tonas. Laisvės tonas. Rizikos ir jaunatvės tonas.

Ne sąstingio, prisitaikymo, savo statuso sureikšminimo tonas – tikrai ne.

Giedrės Olsevičiūtės nuotr.

Manau, kad profesoriui būdingas laisvės ir žaismės tonas kilo iš jo oponavimo sovietinei valdžiai kartu su rašytojais ir menininkais. Taip pat – iš Lietuvos išsilaisvinimo energijos Sąjūdžio metais. Šis tonas profesoriaus laikysenoje išliko ir vėliau, politiniame ir akademiniame gyvenime atsiradus naujoms konjunktūroms.

Ką besvarstytume apie tai, kaip keičiasi literatūros vaidmenys šiuolaikiniame pasaulyje su jo technologijomis ir vartotojiškumu, vienas vaidmuo nenyksta. Literatūra, menas, poezija suteikia gyvenimui laisvės ir žaismės toną. Jis mus gelbsti tada, kai ištinka tai, ko negalime pakeisti – kaip šią netekties akimirką.

K. Nastopka neabejodamas tvirtino priklausąs tiems autoriams, kurie tebetiki, kad estetiniai diskursai yra reikšmingi, kad jų žinia svarbi. Jo tekstas „Pro domo sua“ apie savuosius kritikos principus (1991 m. knygos „Išsprūstanti prasmė“ įvadas) baigiasi tokiais žodžiais: „J. Kossu-Aleksandravičius kadaise kvietė plunksnos brolius žūtbūtiniam žygiui – ‚kaip savo krauju suvilgyta skepetaite užbėgti už akių aklo likimo stumiamam garvežiui ir parodyti ją, kaip pavojaus ženklą‘. Skepetaitė nuo katastrofos neišgelbėjo. Maža vilties, kad kas išgirs įspėjantį poezijos balsą ir dabartiniame politikos šurmuly. Bet atpažinti jame virpančias būsimo pasaulio prasmes gal ir poezijos galioje“.

Sutapimas – žinią apie profesoriaus Kęstučio netektį išgirdome literatų bendruomenėje, susirinkę akademinio vasaros seminaro „Literatūros salos“ atidarymui kartu su dėstytojais, rašytojais, doktorantais, studentais. Beje, profesorius taip pat buvo šio seminaro dalyvis. Nelaukta žinia pribloškė, bet jau netrukus ji virto dalinimusi gausa reikšmių, kurias literatūros pasauliui turėjo profesoriaus tekstai ir jo laikysena.

Tad profesoriaus Kęstučio Nastopkos asmenybė šiandien – ne praeitis. Tai dar vienas kultūros ženklas, skatinantis atpažinti virpančias prasmes, kurios tikrai išliks ateityje.

Prof. Mindaugas Kvietkauskas

Žodis, tartas Šv. Jonų bažnyčioje 2024 m. liepos 26 d. atsisveikinant su profesoriumi Kęstučiu Nastopka

VU bibliotekos nuotr.

2024 m. liepos 23 d. netekome mums brangaus Mokytojo, Kolegos ir šviesaus Žmogaus – mirė Vilniaus universiteto habilituotas profesorius, emeritas Kęstutis  Valentinas Nastopka. Jis buvo Lietuvos semiotikos šviesulys, Algirdo Juliaus Greimo idėjų skleidėjas, literatūros tyrėjas ir kritikas, latvistas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Baigęs lituanistiką Vilniaus universitete 1962 m., Kęstutis Nastopka stažavosi Rygos universitete, nuo 1966 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1972–2012 dirbo Lietuvos edukologijos universitete (iki 1992 Vilniaus pedagoginis institutas, iki 2011 Vilniaus pedagoginis universitetas), vadovavo Lietuvių ir užsienio literatūros (1989–91), Visuotinės literatūros (1991–96) katedroms. Nuo 1992 dirbo Vilniaus universitete, 1998–2005 vadovavo Literatūros teorijos ir istorijos (iki 2002 Literatūros teorijos) katedrai. 1992 m. Vilniaus universitete su Sauliumi Žuku ir Arūnu Sverdiolu įkūrė Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centrą, 1994 m. inicijavo VU žurnalo Semiotika steigtį, 2005 m. įkūrė semiotikos magistrantūros studijų programą, kurioje dėstė pagrindinius ir specialiuosius semiotikos dalykus (Semiotikos teorija, Reikšmės teorija, Kultūros semiotika, Mitologija ir literatūra).   Kartu su Arūnu Sverdiolu daugiau kaip dvidešimt metų kuravo tarpdisciplininį seminarą, sutelkdavusį ne tik semiotikos studentus bei absolventus, bet ir dėstytojus, doktorantus, mokytojus iš visos Lietuvos, vadovavo tarptautinių tyrimų projektui „Žiliberas“ (2003-2004, 2007-2008), vykdytam kartu su Paryžiaus Politinių studijų ir Limožo universitetų semiotikais, 2007 m. Vilniaus universitete organizavo tarptautinę semiotikos konferenciją Greimo ieškojimas.

Jungtinės Karalystės Karalienės Elžbietos II vizitas Lietuvoje 2006 m. spalio 17 d. Vilnius. foto Džoja Gunda Barysaitė (iš Kęstučio asm. archyvo)

Kęstutis Nastopka išspausdino 5 knygas (Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai, 1971; Lietuvių eilėraščio poetika, 1985; Reikšmių poetika, 2002, Literatūros semiotika, 2010; Išsprūstanti prasmė, 1991; Įsiklausymai, 2020) ir per 160 mokslinių straipsnių akademinėje Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos ir Italijos spaudoje, išvertė į lietuvių kalbą per 20 mokslo straipsnių ir Algirdo Juliaus Greimo veikalą Struktūrinė semantika (2005) bei parengė Greimo knygą Lietuvių mitologijos studijos (2005). (Nastopkos darbų bibliografiją ir interviu apie kelią į semiotiką galima rasti žurnale Semiotika 16, 202; https://www.zurnalai.vu.lt/Semiotika/issue/view/1918).

Kęstučio Nastopkos darbai buvo įvertinti Lietuvos komjaunimo premija (1974 m. už studiją Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai), LSSR valstybine premija (1986 m. už studiją Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius), Latvijos Trijų Žvaigždžių ordinu (1997 už nuopelnus stiprinant Lietuvos ir Latvijos akademinį bendradarbiavimą), Prancūzijos Akademinių Palmių Kavalieriaus ordinu (2007 m. už nuopelnus stiprinant Lietuvos ir Prancūzijos akademinius ryšius), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2012 m. už pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškos semiotikos mokyklos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną), ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi (2015 m.), Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos premija (2022 m. už išliekamosios vertės mokslo tyrimus, meistriškai jungiančius literatūrologinę komparatyvistiką ir semiotiką).

Larisos Dmuchovskajos nuotr.

Reikšmių poetikoje (2002) savo lėmėju, vairuojančiu patikimo metodo paieškas, Nastopka pavadino Algirdą Julių Greimą ir vėliau ne kartą tai patvirtindavo. Tokiu lėmėju ne vienam yra tapęs ir pats Kęstutis Valentinas Nastopka, įtikindavęs semiotinės analizės rišlumu ir moksline argumentacija, bet sykiu mėgęs priminti, kad semiotika – tai linksmas mokslas.

VU Filologijos fakulteto nuotr.

Ačiū už gyvos semiotikos pamokas!

Liepos 23–26 d. literatūros studentai, doktorantai, dėstytojai ir mokslininkai rinksis į akademinį vasaros seminarą „Literatūros salos“, devynioliktus metus organizuojamą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) drauge su Vilniaus universiteto (VU) Lietuvių literatūros katedra. Šių metų seminaras skiriamas autoriaus ir autorystės problematikai aptarti, atsižvelgiant į viešojoje erdvėje pastaraisiais metais aktualias diskusijas dėl rašytojų biografijų ir jų vertinimo bei atminimo įamžinimo. Tradiciškai seminaro programoje – akademinės konferencijos, humanitarų diskusija, susitikimai su rašytojais, geriausio literatūrologinio straipsnio konkurso apdovanojimai.

Kasmet vis kitoje Lietuvos vietoje įsikuriantis seminaras šiemet vyks Suvalkijoje, iš kurios kilę nemažai rašytojų, šiandien atsidūrusių visuomenės debatų epicentre (Salomėja Nėris, Antanas Venclova, Justinas Marcinkevičius). Vieną dieną seminaras viešės Kudirkos Naumiestyje esančiame „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos muziejuje, kitos programos dalys vyks Karalkrėslio kaimo sodyboje „Karaliaus krėslas“.

Šių metų „Literatūros salų“ diskusijų centre – visuomenę jaudinantis klausimas, ar atsižvelgti į rašytojų biografijas vertinant jų kūrybą. Diskusijoje „Biografinė klaida ar klaida biografijoje? Kultūrinė rašytojų biografijų recepcija“ dalyvaus poetė, menotyrininkė ir radijo laidų vedėja doc. Laima Kreivytė (Vilniaus dailės akademija), menotyrininkė ir eseistė, kultūros kritikė prof. Agnė Narušytė (VDA, VU), literatūrologai doc. Dalia Satkauskytė (VU) ir prof. Mindaugas Kvietkauskas (VU). Diskusiją moderuos literatūrologė dr. Aistė Kučinskienė (VU, LLTI).

Programos dalyje „Susitikimas su rašytoja (-u)“ šiemet viešės keturios skirtingų kartų poetės, rašytojos: dr. Akvilina Cicėnaitė, doc. L. Kreivytė, Mūza Svetickaitė, Agnė Žagrakalytė. Tradicija tapusi renginio dalis „Poezija iš atminties“ kvies dalyvius prisiminti ir garsiai ištarti gražiausias eilėraščių eilutes.

Pirmoji seminaro diena skiriama panoraminei autorystės temos apžvalgai – nuo teorinių prielaidų iki šiandieninių autorių įvaizdžio kūrimo praktikų. Seminarą pradės literatūrologės doc. Nijolės Keršytės (VU) pranešimas „Autorius ir mirtis“, mezgantis pokalbį su šiuolaikinėje kritinėje teorijoje įsitvirtinusia XX a. filosofo Michaelio Foucault koncepcija, kad biografinis kūrinio autorius yra „miręs“, t. y. nesusijęs su kūrinio interpretacijomis ir savarankišku kūrinio gyvenimu. Rašytoja ir literatūros tyrėja dr. A. Cicėnaitė (LLTI) aptars lietuvių autorių savireprezentaciją socialiniuose tinkluose. Poetė A. Žagrakalytė kalbės apie atvejus, kai fikcinis personažas pranoksta jį sukūrusį autorių.

Liepos 24 d. seminaras iš Karalkrėslio kaimo persikels į Vinco Kudirkos muziejų, kur susirinkę literatūros mokslininkai aptars autorystės fenomeno formavimosi istoriją. Po įvadinio literatūrologo doc. Marijaus Šidlausko (Klaipėdos universitetas) pranešimo „Autorystė tarp teorijos ir praktikos“ bus atsigręžta į baroko epochą ir nagrinėjama to meto autorystės samprata dailėje (dr. Aistė Paliušytė-Lugovojienė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas) ir literatūroje (doc. Živilė Nedzinskaitė, LLTI). Dr. Vaidas Šeferis (LLTI) aptars lietuvių auditorijai menkai žinomus vokiškuosius Kristijono Donelaičio tekstus ir juose atsiskleidžiantį autoriaus, pasakotojo ir personažų savitumą. Prof. Brigita Speičytė (VU) papasakos apie požiūrį į autorystę cenzūros sąlygomis XIX a. pirmosios pusės Imperatoriškajame Vilniaus universitete. Dr. Dalia Pauliukevičiūtė (LLTI) kalbės apie Lazdynų Pelėdą kaip apie kolektyvinės autorystės reiškinį lietuvių literatūroje.

Trečioji seminaro diena skiriama daugiau teoriniams ir sociologiniams aspektams. Dr. Solveiga Daugirdaitė (LLTI) pristatys šiuo metu vykdomą tyrimą „Nesamos autorės“ apie XX a. 9-ojo dešimtmečio literatūros debiutantes moteris ir jų (ne)įsitvirtinimą literatūros lauke. Prof. Paulius V. Subačius pranešime „Autorius: nuo tvėrėjo iki tvarumo“ atvers tekstologinę autorystės problemos perspektyvą. Doc. D. Satkauskytė (LLTI) pranešimu „Ar autorius vis dar miręs?“ reaguos į pastarųjų metų diskusijas apie autorių atminimo įamžinimą.

Seminaro programoje svarbi vieta tenka jauniausiems literatūros tyrėjams. Doktorantės Jūratė Petronienė (LLTI), Dovilė Gervytė (VU), Monika Klimaitė-Daunienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pristatys jų tirtose srityse – XIX a. literatūroje, XX a. pabaigos literatūroje ir šiandieniniame teatre – atsiskleidžiančias autorystės sampratas. Studentai savo pranešimuose analizuos lietuvių literatūros autorius ir reiškinius nuo XX a. pradžios avangardo iki XX a. pabaigos postmodernisto Ričardo Gavelio bei šiandieninio norvegų rašytojo Karlo Oveʻs Knausgårdo.

„Literatūros salų“ bendruomenė jau trečius metus rengia geriausių mokslinių straipsnių konkursą, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į pagrindinę humanitarų mokslinę produkciją – jų rašomus straipsnius. Geriausių straipsnių autoriai bus paskelbti paskutinę seminaro dieną.

Seminaro „Literatūros salos“ akademinė programa yra atvira visuomenei. Šių metų seminaro rėmėjai ir partneriai: Lietuvos kultūros taryba, Vinco Kudirkos muziejus.

Detali renginio programa.

Dvidešimt pirmoji Salų kalbotyros vasaros mokykla Academia Grammaticorum Salensis Vigesima Prima šiais metais iš Salų (Rokiškio rajonas) keliasi į Antalieptę (Zarasų rajonas). Mokyklos rengėjai nekeičia mokyklos vardo ir tikisi, kad ateis laikas, kai jie vėl galės sugrįžti į Salų miestelį, su kurio bendruomene mokyklos veikla buvo susijusi du dešimtmečius.

Šių metų kalbotyros vasaros mokykla aktuali jauniems mokslininkams ir doktorantams, norintiems dalyvauti tarptautiniame moksliniame diskurse. Šiuolaikinėje kalbotyroje vis svarbesnis tampa siekis teorijas ir išsikeltas hipotezes tikrinti remiantis empiriniais kalbiniais duomenimis, kuriuos dažnai renka pats tyrėjas ar tyrėja. Tam reikalingi tvirti metodologiniai duomenų rinkimo, anotavimo ir kiekybinės analizės pagrindai.  Šių metų vasaros mokykloje siekiama padėti įgyti šiuos pagrindus. Vasaros mokyklos tikslas – dalyviams, pirmiausia doktorantams, suteikti esmines žinias, reikalingas atliekant duomenimis grindžiamus mokslinius tyrimus, nuosekliai vedant juos per minėtus tris darbo su duomenimis etapus, kurie universitetų programose ar vasaros mokyklose retai tebūna sujungiami į vientisą kursą. Salų vasaros mokyklos programa imituos kalbinių duomenų kelionę nuo jų rinkimo lauko tyrimuose, apdorojimo ir anotavimo iki jų kiekybinės analizės ir statistinio hipotezių tikrinimo R statistinės analizės programa. Šie etapai bus pristatomi trijuose paskaitų kursuose:

1. Lingvistiniai lauko tyrimai. Lektorė: Dr. Maria Khachaturyan, Helsinkio universitetas, Suomija.
2. Duomenų anotavimas. Lektorė: dr. Alena Witzlack-Makarevich, Jeruzalės hebrajų universitetas, Izraelis.
3. Kiekybiniai metodai. Lektorius: dr. Steven Moran, Nešatelio universitetas, Šveicarija.

Rengiant vasaros mokyklą daug dėmesio skirta programos vientisumui ir sąsajoms tarp šių trijų kursų: lektorių bendradarbiavimo dėka juose bus aptariami tie patys pavyzdžiai ir naudojami tie patys duomenys. Be to, lingvistinių lauko tyrimų kurso dalyviai galės praktiškai išbandyti, kaip renkami kalbiniai duomenys, ir juos panaudoti kituose dviejuose kursuose.

Salų kalbotyros vasaros mokyklos mokslinį lygį ir tarptautinę reikšmę rodo augantis mokyklos populiarumas tarp užsienio šalių jaunųjų mokslininkų. Dalyvių geografija šiemet labai išsiplėtė: laukiame atvykstant
dalyvių ne tik iš Lietuvos mokslo ir studijų institucijų, bet ir iš Palermo ir Bolonijos universitetų Italijoje, Sorbonos ir Lijono universitetų Prancūzijoje, Oksfordo universiteto Didžiojoje Britanijoje, Humboldtų, Potsdamo ir Diuseldorfo universitetų Vokietijoje, Ciuricho universiteto Šveicarijoje, Delfto technologijos universiteto Olandijoje, Orhuso universiteto Danijoje, Zagrebo universiteto Kroatijoje, Šegedo universiteto Vengrijoje, Helsinkio ir Turku universitetų Suomijoje, Adgerio universiteto Švedijoje, Graco universiteto Austrijoje, Varšuvos ir Liublino universitetų  bei iš Lenkijos mokslų akademijos, Latvijos universiteto ir net iš Irano mokslo ir technologijų universiteto bei Pekino normalinio universiteto Kinijoje.

Tradiciškai Salų vasaros mokyklą lydi ir Salų muzikos festivalis. Renginio metu vyks du koncertai:

liepos 21 d. Salų švento kryžiaus bažnyčioje po sekmadienio mišių 13 val. koncertuos Kauno styginių kvartetas.  Programoje Johann Sebastian Bacho, Wolfgango Amadeus Mozarto, Juozo Naujalio, Johanneso Brahmso, Teisučio Makačino, Astoro Piazzollos kūriniai.

Liepos 22 d. 18:30 Antalieptės šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje koncertuos Kauno styginių kvartetas ir akordeonininkas Laimonas Salijus. Programoje Astoro Piazzollos, Teisučio Makačino, Fausto Beccalosi kūriniai.

Daugiau informacijos www.academiasalensis.org

„Labai dažnai iš vardo galima atpažinti lietuvį, nes mūsų vardų galūnės ir jų formos mus išskiria iš kitų kalbų vardų. Daugelis užsienyje gimusių emigrantų iš Lietuvos vaikų vardų liudija lietuvių tapatybę, taigi emigracijoje gimusių vaikų tėvams, išvykusiems iš Lietuvos, yra labai svarbi lietuvių kalba“, – sako Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesorė Daiva Sinkevičiūtė, tirianti emigrantų iš Lietuvos vaikų vardus. Su asmenvardžių tyrėja kalbamės apie vaikų vardus emigracijoje ir jų lietuviškumą, įprastumą lietuvių kalbai.

Kodėl ėmėte tirti emigrantų vaikų vardus? Kodėl jie tapo Jums aktualūs?

Pasižiūrėti į emigrantų vaikų vardus vardyno tyrėjos žvilgsniu ketinau senokai, nes dirbant su lietuvių vardais ir juos analizuojant, tarp jų pasitaikydavo lietuvių kalbai nebūdingų vardų, taip pat specifinių lietuvių kalbos raidžių neturinčių asmenvardžių, pavyzdžiui, Azuolas, Sharlote. Man buvo įdomu, kaip plačiai šie vardai yra išplitę emigracijoje. Matant didelę anglų kalbos įtaką Lietuvoje, kur dominuojanti visuomenės dalis yra lietuviai, kur lietuvių kalba yra valstybinė kalba, natūraliai kyla klausimas, kaip užsienyje kitų kalbų ir kultūrų įtaką išgyvena iš Lietuvos išvykę žmonės, ar jie nori, ar jiems sekasi išlaikyti lietuvių kalbą. Juk vienas iš lietuviškumo rodiklių ir yra vaikams duodami lietuvių asmenvardžiai. Dėl to prieš trejus metus dalyvavau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos skelbtame konkurse taikomiesiems kalbotyros mokslams vykdyti ir laimėjau projektą, skirtą pastarųjų trijų dešimtmečių emigrantų vaikų vardų, duotų užsienio šalyse, tyrimui.

Emigrantų iš Lietuvos elgseną analizavę kitų sričių tyrėjai yra minėję emigrantų problemas dėl jų lietuviškų vardų ir pavardžių. Dalis lietuvių asmenvardžių užsienyje dažnai yra nepatogūs tarti ir dėl to yra sunkesnė komunikacija kitomis kalbomis. Norėdami išvengti problemų, emigrantai pasivadina kitais, kitakalbei aplinkai priimtinais, vardais arba juos vartoja vien savo rate. Todėl vienas iš mano tikslų ir buvo pažiūrėti, kiek užsienyje gimusių Lietuvos piliečių vardai būdingi lietuvių kalbai, kreipiant dėmesį į jų formas, registravimo ypatybes. Mano supratimu, mums patiems yra svarbu suprasti ir įsivertinti ne tik Lietuvoje kylančius asmenvardžių užrašymo, sudarymo iššūkius, bet ir užsienio šalyse gyvenančių Lietuvos piliečių problemas, susijusias su asmenvardžiais, nes jų vardai taip pat yra lietuvių vardyno dalis.

Ar dažnai iš Lietuvos emigravę tėvai savo vaikus vadina kitų kalbų vardais, kurie neturi lietuvių kalbai būdingų galūnių, o jų formos yra įprastos kitoms kalboms?

Ištyrusi didžiosiose emigracijos iš Lietuvos šalyse – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje – registruotus Lietuvos piliečių vardus, kurie kartu su pasikartojusiais sudarė daugiau nei 53 tūkstančius vardų, pamačiau, kad lietuvių kalbai nebūdingi asmenvardžiai nedominuoja emigrantų iš Lietuvos vardyne. Tėvams apsisprendus duoti vaikui vieną vardą – tokia vardų davimo strategija, kai tėvai susitaria vaiką vadinti vienu vardu, dominuoja, nes apima maždaug devynis iš dešimties atvejų – jie dažniausiai išrenka lietuvių, o ne kitoms kalboms būdingos formos vardus. Daugelis emigrantų iš Lietuvos užsienyje vaikams duoda vardus, kurie turi lietuvių kalbai įprastas galūnes, užrašyti įprastomis formomis, pavyzdžiui, Emilija, Gabija, Goda, Amelija, Matas, Benas, Danielius, Domas. Kai kurie tėvai, vaikus vadindami lietuvių kalbai įprastais vardais stengiasi, kad jie būtų įprasti ir kitose kalbose. Pavyzdžiui, emigrantai Norvegijoje, Vokietijoje mėgsta vardą Jonas, nes jis įprastas ne tik Lietuvoje, bet ir šiose šalyse.

Dalis į užsienio šalis emigravusių tėvų duoda vaikams lietuvių kalbai nebūdingus vardus. Tokie vardai, kaip pavyzdžiui, mergaičių Elizabeth, Melani, berniukų Jacob, Nathan, yra dalies mūsų emigrantų vaikų vardai. Iš didžiųjų emigracijos šalių daugiausia tokių lietuvių kalbai nebūdingų vardų yra Vokietijoje, kur jie apima apie trečdalį mergaičių ir šiek tiek mažiau nei pusę berniukų vardų. Kitose šalyse jie yra retesni: Jungtinėje Karalystėje jų yra apie penktadalį, Airijoje – apie šeštadalį visų emigrantų duotų vaikų vardų, o Norvegijoje – dar mažiau.

Taip pat pasitaiko tėvų, kurie skirtingas kalbas ir kultūras derina duodami vaikui du, kartais daugiau, vardų ir vadina, pavyzdžiui, Jason Tomas, Noah Vytautas, Saulė Margaret, Anna Ieva. Kartais tą patį vardą dubliuoja, jį registruodami skirtingoms kalboms būdingomis formomis, pavyzdžiui, Dorotėja Dorothea. Vis dėlto tokia emigrantų vaikų vardų davimo strategija nėra dažna, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje taip pavadintas vienas iš dešimties vaikų.

Taigi Jūsų tyrimų rezultatai rodo, kad emigrantai iš Lietuvos vaikams dažniausiai duoda lietuvių kalbai įprastų formų vardus, kai nusprendžia vaiką vadinti vienu vardu. Ar dažni emigracijoje su lietuvių kalbos žodžiais siejami vardai, pavyzdžiui, Saulė, Aistis, nes ankstesniuose savo interviu esate minėjusi, kad lietuviai mėgsta gamtinius vardus?

Šiuo požiūriu išsamiai tyriau emigrantų iš Lietuvos vaikų vardus, duotus Jungtinėje Karalystėje. Kiekybiškai tokie šios šalies emigrantų asmenvardžiai nėra dažni – apima mažiau nei šeštadalį mergaičių vardų ir perpus retesni yra berniukų vardyne. Panašus santykis yra ir Norvegijoje, tik ten jų apimama dalis yra šiek tiek didesnė. Remiantis šių šalių atvejais matyti, kad lietuviški vardai yra būdingesni mergaitėms, bet nėra plačiai išplitę.

Emigrantai iš Lietuvos Jungtinėje Karalystėje dažniausiai duoda gamtinius vardus. Iš jų dažnai kartojasi mergaičių vardai Liepa, Smiltė, Saulė, Miglė, Rugilė, Luknė, gamtiniai berniukų vardai Ąžuolas, Tauras, Aidas – retesni. Emigravusiems lietuviams yra svarbi Lietuvos mitologija, istorija. Dėl to mergaites dažnai vadina pagoniškųjų deivių Austėja, Gabija, Milda, berniukus – Lietuvos kunigaikščių, kartais ir mitinių, karaliaus Mindaugas, Vytautas, Gediminas, Kernius, Šarūnas vardais, taip pat dažni iš Lietuvos upių, pajūrio vietovių pavadinimų atsiradę vardai Rusnė, Ūla, Nida. Šie vardai yra populiarūs ir Lietuvoje, taigi lietuviški emigrantų vardai yra panašūs į Lietuvoje duodamus vaikų vardus.

Kaip vardus vaikams renka mišrios emigrantų šeimos, kuriose vienas iš tėvų yra lietuvis, nes dalis Lietuvos piliečių būtent tokiose šeimose ir gimsta? Ar skiriasi jų vardai nuo lietuvių šeimose gimusių vaikų vardų?

Aš dirbau su nuasmenintais duomenimis ir nežinojau nei apie tirtus vardus davusius tėvus, nei šeimose vartojamas kalbas, vaikų gimimo eiliškumą ir kt. Tyrimo rezultatai gauti vien žinant, kad tai yra užsienyje gimusių Lietuvos piliečių vardai. Taigi dalis asmenvardžių galėjo būti duoti mišriose šeimose Lietuvos pilietybę turintiems vaikams.

Vis dėlto reikia nepamiršti, kad yra nemažai mišrių šeimų vaikų, kurių vienas iš tėvų yra lietuvis, bet vaikas neturi Lietuvos pilietybės. Įtraukus šiuos vardus į tyrimą, rezultatai galėtų būti kitokie. Nors mišriose šeimose užsienyje gyvenantys lietuviai namuose irgi kalba lietuviškai, moko vaikus lietuvių kalbos, bet jų elgsena ir vardų davimo strategijos gali būti kitos, nes turi susitarti nevienodos kultūrinės patirties, skirtingomis kalbomis kalbantys tėvai.

Mano supratimu, mūsų valstybė turėtų skirti didesnį dėmesį Lietuvos pilietybės neturintiems lietuviams. Turėtų vykti tikslinės plataus pobūdžio iš Lietuvos emigravusių žmonių apklausos, jų rezultatus naudojant ne vien tyrimams, bet ir kuo efektyviau siekiant susigrąžinti iš Lietuvos išvykusius žmones. Mane sužavėjo Vokietijos ekonominių tyrimų instituto vykdomos šios šalies emigrantų namų ūkių apklausos, kurių rezultatai yra reprezentatyvūs ir prieinami įvairių sričių šios šalies tyrėjams. Turbūt nereikia sakyti, kaip būtų naudinga tokiu būdu apklausti ir išvykėlius iš Lietuvos, ir pas mus atvykusius emigrantus, ne tik siekiant analizuoti susidariusią padėtį, bet ir ieškant susidariusių problemų sprendimo būdų.

Pastaruoju metu svarstant kitų kalbų, pavyzdžiui, vokiečių Günter, latvių Jānis ir kt., asmenvardžių užrašymo su lietuvių kalbai nebūdingais diakritiniais ženklais klausimus, mums patiems atrodo aktualūs užsienyje registruoti lietuvių kalbai būdingi vardai ir tėvų elgsena. Ar emigravę iš Lietuvos žmonės duoda vaikams vardus su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis?

Šis klausimas man taip pat buvo įdomus. Aš tyriau, ar dažnai emigrantai vaikus vadina vardais su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis. Mano tyrimo rezultatai parodė, kad daugelis didžiosiose emigracijos iš Lietuvos šalyse duotų mūsų piliečių vardų neturi raidžių su diakritikais. Vardai su diakritikus turinčiomis raidėmis būdingesni mergaitėms, pavyzdžiui, Augustė, Smiltė, Aušra, Mėja. Dažniausi jie yra Norvegijoje, kur sudaro apie trečdalį mergaičių vardų. Kitose tirtose šalyse jų yra mažiau: Junginėje Karalystėje, Airijoje – ketvirtadalis, Vokietijoje – septintadalis mergaičių vardų. Berniukams tokius vardus duoda labai retai. Nors daugiausiai berniukų vardų su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis yra taip pat Norvegijoje, mažiausiai – Vokietijoje, bet net ir Norvegijoje jie nesiekia keturių procentų visų šios šalies emigrantų iš Lietuvos berniukų vardų. Taigi vardų su specifinėmis raidėmis davimo tendencijos yra aiškios, jos matomos ir iš dažniausių emigrantų vardų, duotų mano tirtu 1990–2020 m. laikotarpiu. Tarp dvidešimties dažniausių Jungtinės Karalystės, Norvegijos ir Airijos vardų yra Kamilė, Gabrielė, Lėja, Viltė, Austėja ir kt., o tarp dažniausių minėtose šalyse duotų berniukų vardų yra vien Jokūbas.

Jūs minėjote, kad yra atvejų, kai vaikai registruoti lietuvių kalbai įprastais vardais, kuriems trūksta raidžių su diakritikais. Ar tokie atvejai yra dažni? Galbūt jie ir didina vardų, duotų be specifinių lietuvių kalbos raidžių – ė, ū, š ir kt., skaičių?

Tyrimo rezultatai apie vardus su diakritikus turinčiomis raidėmis mane nustebino. Aš tikėjausi rasti didelę perdirbtų, netinkamai registruotų vardų įvairovę. Juk iš Lietuvos išvykę žmonės stengiasi įsitvirtinti kitose šalyse, nejaugi jiems svarbi lietuvių kalba. Vis dėlto lietuvių kalba emigrantams yra labai svarbi. Daugelis tėvų, pasirinkę lietuvių vardus, kurie turi specifines raides ė, ū, š ir kt., asmenvardžius su jomis ir registruoja. Netinkamai specifinių lietuvių kalbos raidžių požiūriu registruoti asmenvardžiai yra labai reti. Beveik visose šalyse jie nesiekia vieno procento, išskyrus Airiją, kur sudaro apie du procentus emigrantų duotų mergaičių vardų. Berniukų vardai su specifinėmis lietuvių kalbos raidėmis yra pavieniai.

Taigi emigrantams rūpi jų vaikų vardų formos – tėvai vardus renka ir registruoja atsakingai, o tobulėjant technologijoms specifinės lietuvių kalbos raidės, atrodo, nesukelia problemų. Didžioji dalis emigracijoje duotų vardų, kurie turi mums įprastas formas, specifinių lietuvių raidžių požiūriu yra registruoti tinkamai. Manyčiau, kad šis reiškinys atspindi ir dabarties žmonių dėmesį asmenvardžiams – dokumentuose registruoti tinkamas jų formas ir jas išlaikyti vartosenoje.

Sakėte, kad pasitaikė vardų, nors ir nedaug, kurie yra įprastų formų, bet juose nėra specifinių lietuvių kalbos raidžių. Kokių raidžių dažniausiai trūksta vardams?

Galima išskirti du būdus, kaip tėvai užsienyje registruoja vaikus vardais, kurių formos turėtų turėti specifines lietuvių raides, tačiau jų nėra. Tėvai dažniausiai registruoja vardus tų pačių formų raidėmis, kurios yra be diakritinių ženklų, pavyzdžiui, vietoj Ainė, Andrėja, Jokūbas yra Aine, Andreja, Jokubas. Kitais retais atvejais vietoj specifinių lietuvių kalbos raidžių yra kitos raidės ar jų deriniai, pavyzdžiui, vietoj Šarlotė yra Sharlote.

Kadangi tėvai mergaitėms dažniau duoda vardus su diakritikus turinčiomis raidėmis, tai ir atvejų, kai mergaičių varduose jų trūksta, yra gerokai daugiau. Užsienyje registruotuose emigrantų varduose dažniausiai trūksta raidės ė. Dažniausiai pasitaikanti pozicija yra vardų galūnės, pavyzdžiui, Deimante, Kamile vietoj Deimantė, Kamilė, rečiau – vardų baigmenys, pavyzdžiui, Austeja, Matejus vietoj Austėja, Matėjus, ar jų šaknys, pavyzdžiui, Leja, Rejus vietoj Lėja, Rėjus. Dėl kitų raidžių problemų kyla rečiau ir tai, sakyčiau, priklauso nuo to, kad kitos raidės su diakritikais nėra plačiai paplitusios varduose kaip ė. Tokie atvejai yra, pavyzdžiui, Anzelika, Timuras vietoj Anželika, Timūras. Vis dėlto tokie vardai, vertinant juos viso emigrantų vardyno kontekste, nėra dažni.

Ar pasitaikė atvejų, kai tėvai registravo kitoms kalboms būdingus vardus su diakritinius ženklus turinčiomis raidėmis?

Iš tiesų tokių atvejų yra ne tik emigrantų, bet ir pačios Lietuvos vardyne, nes dalis Lietuvos lenkų, rusų vardų yra lietuvių kalbai nebūdingi vardai su diakritikus turinčiomis raidėms, pavyzdžiui, Lukaš, Ričard, Ždan. Jie mums atrodo įprasti kitataučių vardai ir nekelia klausimų. Iš emigrantų vardų pastebėjau, kad užsienyje tėvai ir kitoms kalboms būdingiems vardams prideda raides su diakritikais, pavyzdžiui, yra Charlottė, Daniellė vietoj Charlotte, Danielle. Tai yra lietuvių kalbos poveikis kitų kalbų asmenvardžiams. Dar yra retų atvejų, kai tėvai perdirba lietuvių kalbai įprastus vardus, bet juose išlaiko raides su diakritikais, pavyzdžiui, Aristėia, Matėas vietoj Aristėja, Matėjas. Man šie vardai akivaizdžiai rodo, kad ne raidės su diakritikais, bet tėvų skonis, supratimas apie vardų grožį yra problema. Kad tėvams patinka tokie vardai, manau, yra ugdymo, visuomenės švietimo problemos.

Noriu pridurti, kad tirtas emigrantų specifinių lietuvių kalbos raidžių rašymo klausimas yra vienas iš daugelio. Taip pat aktualu būtų pasižiūrėti vardų su raidėmis j, y, taip pat, manau, nuo pastarųjų metų ir vardų su raidėmis x, w, q užrašymus, nors jų pasitaiko ir anksčiau, pavyzdžiui, Alexandra. Taigi tirtinų emigrantų vardų užrašymo klausimų yra daugiau.

Kas dar Jums atrodo įdomu emigrantų vardyne?

Šiuo metu toliau dirbu su emigrantų vaikų vardais ir siekiu nustatyti, kiek vardai ne tik jų formų, bet ir kamienų įprastumo požiūriu yra būdingi lietuvių kalbai. Kaip minėjau, lietuviški vardai, dažniau duoti mergaitėms, nėra išplitę. Tačiau emigracijoje, kaip ir Lietuvoje, duodama daug krikščioniškų vardų, kurie turi skirtingus kamienus, pavyzdžiui, šalia mums tradicinės formos Jokūbas pasitaiko iš anglų kalbos perimta bei sulietuvinta forma Džeikobas. Kuriuos variantus renkasi emigrantai? Su tradiciniais vardais siejant lietuvių tapatybės išlaikymą, labai svarbu įvertinti ir skolintų, vien lietuvių kalbai būdingų kamienų, vardų, pavyzdžiui, Gertrūda, Ignė, Juozas, Rapolas, dalį. Preliminarus emigrantų Norvegijoje vaikų vardų tyrimas parodė, kad jie būdingesni berniukams, taigi ir šiuo požiūriu skiriasi mergaičių vardai nuo berniukų. Man įdomus atrodo ir emigrantų gebėjimas visiškai suderinti lietuvių ir kitų kalbų vardus, duodant vardus, pavyzdžiui, Barbara, Laura, Aris, Marius. Kaip dažnai pagal šią strategiją emigrantai vadina vaikus? Šiandien man šie klausimai atrodo labai aktualūs, dėl to planuoju tyrimo tąsą.

Šiemet tarptautiniame onomastikos kongrese Helsinkyje pristatysiu emigrantų iš Lietuvos Jungtinėje Karalystėje taikomas dviejų vardų, iš kurių bent vienas yra būdingas lietuvių kalbai, davimo strategijas. Šie klausimai įdomūs ne tik mums, lietuviams, bet ir kitų šalių tyrėjams, svarstantiems emigrantų identiteto, tapatybės, integracijos ir kt. klausimus. Mes ir mūsų problemos, kaip ir kitų didelių ar mažų kalbų, taip pat rūpi kitiems. Labai svarbu mūsų kalboje, kultūroje vykstančius reiškinius matyti ir vertinti platesniame kitų kalbų, kultūrų reiškinių kontekste.

Taigi apibendrinant pokalbį galima teigti, kad emigrantų iš Lietuvos vardai dažniausiai būdingi lietuvių kalbai ir yra neatskiriama Lietuvos vardyno dalis. Kodėl emigrantai renka savo vaikams lietuvių kalbai būdingus vardus?

Taip, iš iki šiol atliktų tyrimo rezultatų aš taip matau dabartinius mūsų emigrantų vaikų vardus. Užsienyje duoti emigrantų vardai jų formų požiūriu dažniausiai yra įprasti lietuvių kalbai, jiems būdingi tie patys davimo polinkiai kaip ir Lietuvoje. Žinoma, yra skirtumų, kuriuos dažniausiai lemia kitakalbė aplinka. Vis dėlto mūsų emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai išlaiko lietuviškumą, net ir patirdami stiprią kitų kalbų, kultūrų įtaką. Nesvarbu, kad vadindami vaikus tėvai vaikams duoda universalius vardus, tokius kaip Kaja ar Amanda, tinkančių kelioms kalboms, bet šie vardai tinka mūsų kalbai, jie užrašyti mums įprastomis raidėmis ir jų deriniais, mes juos puikiai galime linksniuoti.

Apskritai lietuviai yra unikalūs dėl savo vardų, kurie turi ir archajiškas, lietuvių kalbai būdingas galūnes. Dėl to užsienyje lietuviai atpažįstami kaip nevietiniai. Kitų kalbų emigrantų vardų tyrimai rodo, kad kitoms kalboms būdingus vardus turintys emigrantai, ypač moterys, atsiduria nepalankioje padėtyje – jiems sunkiau rasti darbą, išsinuomoti būstą. Nors tokių tyrimų apie lietuvių vardus kol kas neturime, bet tikėtina, kad ir mūsų emigrantai susiduria su tokiomis problemomis. Vis dėlto emigrantų duoti vaikams lietuvių vardai rodo, kad tėvai jiems priskiria lietuvio tapatybę. Kita vertus, tėvų išrinkti vaikams lietuvių kalbai būdingi vardai greičiausiai atspindi šeimų ketinimus ar tėvų vaikams priskiriamas viltis grįžti atgal į Lietuvą, kur jie yra įprasti.

Šis interviu yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiamo projekto „Lietuvos emigrantų vaikų vardai 1991-2020 m. “ Nr. K-12/2022 dalis.

Sveikiname Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių filologijos bakalauro studijų programos IV kurso studentą Liną Daugėlą ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Semiotikos magistrantūros studijų programos II kurso studentą Benediktą Vachniną gavus vardines Prezidento Antano Smetonos stipendijas.

Daugiau apie stipendijas: https://smsm.lrv.lt/lt/naujienos-1/pranesimai-ziniasklaidai-1/geriausiems-studentams-paskirtos-prezidentu-vardines-stipendijos/

Šie Vasaros lituanistikos kursai yra vieni didžiausių vasarą rengtų Lituanistinių studijų katedros kursų. Atvyko 108 dalyviai iš 28 šalių. Net 44 studentai atvyko iš JAV. 9 – iš Vokietijos. Po 4 – iš Kanados, Latvijos, Prancūzijos, Ukrainos.  Po vieną, du ar tris studentus atvyko iš Airijos, Argentinos, Australijos, Baltarusijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, Kazachstano, Kolumbijos, Kipro,  Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Pietų Afrikos, Rusijos, Suomijos, Švedijos.

Į kursus atvyko 24 kursų dalyviai, gaunantys Švietimo mainų ir paramos fondo finansavimą.

Lietuvių kalbos studentus moko Lituanistinių studijų katedros dėstytojos Lina Vaškevičienė, Aušra Tamošaitienė, Elvyra Petračiūnienė, Vaida Našlėnaitė-Eberhardt, Rita Migauskienė, Eglė Gudavičienė, Aurelija Kaškelevičienė, Aušra Valančiauskienė, Eglė Žurauskaitė, Ieva Ancevičiūtė, Daiva Litvinskaitė, Aurelija Meškerevičiūtė.

Po pietų vyksta paskaitos apie Lietuvos kultūrą – istoriją, kalbą, literatūrą, socialinį ir politinį gyvenimą, kasdienio gyvenimo kultūrą, bitininkystę. Rengiamos ekskursijos po Vilniaus universitetą, Senamiestį. Studentai lankosi Valdovų rūmuose, KGB muziejuje, Sapiegų rūmuose, šoka ir dainuoja kartu su VU folkloro ansambliu „Ratilio“, mokosi tradicinių amatų.

Kursų dalyviai važiuoja į Kauną – aplanko senamiestį ir M. K. Čiurlionio muziejų. Vyksta į Rumšiškes apžiūrėti Lietuvos etnografijos muziejaus.

Dalinamės akademinio vasaros seminaro Literatūros salos 2024 programa. Paklausyti pranešimų kviečiame atvykti visus norinčius!

Seminare pranešimus skaitys ir Filologijos fakulteto dėstytojai: doc. dr. Nijolė Keršytė, prof. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Paulius V. Subačius, doktorantė Dovilė Gervytė bei fakulteto studentai – Iveta Ivanauskaitė, Linas Daugėla, Gabrielė Kaveckaitė, Eglė Tauraitė, Monika Kazabuckaitė, Marijus Gailius.

Maloniai kviečiame!

Kalbos ateitį bando nuspėti speciali disciplina – lingvistinė prognostika. Tačiau jos dėsniai yra per daug bendri, kad galėtume prisitaikyti savo kalbai, todėl turime patys mąstyti, kas yra mūsų kalbos gyvybės šaltinis, kas ją palaiko nuolat kintančiame pasaulyje ir leidžia jai išlikti. Žinome, kad kalba perteikia informaciją, sukuria bendravimo erdvę, buria žmones į tam tikras grupes, formuoja kolektyvinę sąmonę. Randasi tautos, formuojasi tautinė tapatybė.

Kaip teigia A. Sverdiolas, pasaulio nėra be kalbos, o kalbos be pasaulio, tame žmogaus pasaulyje ima kurtis tradicijos, kuriose bendra kalba vaidina ypatingą vaidmenį: priklausymas tradicijai pirmiausia reiškiasi tuo, kad kalbama tam tikra kalba. Kalboje iškyla savitos žmogaus egzistencijos klodai: praktiškumas ir teoriškumas, dorovė ir pažinimas. Kaip tik remiantis šiais dalykais kuriami pagrindiniai žmonių bendro buvimo pavidalai – šeima, valstybė ir kita. Kartu su kolegomis išnagrinėję konceptus KALBA, TAUTA, VALSTYBĖ padarėme išvadą, kad kalbai niekas negresia, kol šios trys grandys sujungtos į vienį: kalba yra tautos bendravimo priemonė, valstybės skiriamasis bruožas, raktas į tautos dvasinį pasaulį, jos pasaulio sampratą, kultūrą, vertybių sistemą.

Pasirodžius monografijai tokiu pat pavadinimu, vienas veikėjas savo feisbuke pasityčiojo, kad tai esąs nacių šūkis, šiandien nebetinkamas. Putinui užpuolus Ukrainą, ukrainiečiai savo tapatybę taip pat grindžia kalba, sako esantys atskira tauta ir siekia apginti valstybę. Laukiau, kol šis veikėjas už tai ukrainiečius taip pat išvadins naciais, kaip Putinas. Tyla. Kodėl? Gal pagaliau įsiklausė, kad, anot Vydūno, kalba tautai yra tas pat, kas gyvybė žmogaus kūnui. Papročiai, bendravimo būdas, įprastinė buvimo aplinka; istorinė atmintis, pasakos ir dainos, savoji literatūra ir visi kiti menai; peizažas ir klimatas, dangus, žemė, vandenys – tie dalykai formuoja žmogaus galvoseną ir jauseną, sieja jį su kitais savo tautos žmonėmis (V. Zaborskaitė). O valstybė yra ne kas kita, kaip organizuota tautos galia. Be savo valstybės tauta negali būti laisva, negali laisvai gyventi ir kurti tautinės kultūros (J. Girnius). Kalba yra valstybės protas – negalima pamiršti šios, nuo M. Daukšos ateinančios minties. Tik prigimtinė kalba leidžia valstybės protui, tai didžiajai metaforai, išsiskleisti pasaulyje, jame efektyviai veikti (V. Daujotytė). Taigi kalbos ateitis priklauso nuo tautos (ar ji norės vartoti savo kalbą, ar mesis prie svetimos) ir nuo valstybės (ar ji saugos savo kalbos statusą, sudarys sąlygas ją tirti, mokyti(s), studijuoti).

Kuo daugiau bendraujame su kaimynais lenkais, tuo labiau aiškėja, kad, pasitelkdami jų metodologiją ir tyrinėdami savo kalbą, galime pažinti savo tautos mąstyseną, vertybių sistemą. Nepakartojami atradimai slypi detalėse: kas lietuviui yra žemė, kodėl ji Motina, pradžia ir pabaiga, turto matas, kokios žemės spalvos ir kvapas; kaip lietuvis supranta laisvę, kiek jis už ją pasiryžęs paaukoti, kada atsirado šis žodis, o kas tada buvo prieš tai; kodėl lietuviui duona yra šeimos simbolis ir kodėl ji sakralumo nepraranda iki šiol; kas lietuviui yra namai, darbas, vanduo, ugnis, šeima, išmintis, tiesa ir melas, garbė ir t. t. Anot E. Gudavičiaus, kiekviena kalba – tautos sukaupto patyrimo lobynas, jos gyvenimo, istorijos, materialinių ir dvasinių vertybių atspindys, tautos pasaulio samprata – ypatingas, nepakartojamas reiškinys. Tokių tyrimų tik pradžia, norėdami pasivyti kaimynus lenkus, savo kalbą tyrinėsime dar ilgus metus, kol sudėliosime lietuvio pasaulėvaizdžio mozaiką. Žinoma, kalbą galima tirti įvairiais būdais ir metodais (tas ir daroma), jų nėra galutinio sąrašo, o kalbos faktų daugybė – tikrai visiems užteks vietos po saule.

Jau girdžiu balsų, kad „globalizacija ir kosmopolitiškumas tuoj sunaikins lietuvių kalbą, išeiviai užmiršta ją, vaikai jau nebemoka lietuviškai, kokia čia lietuviška tapatybė“. Iš tiesų, lazda visada turi du galus. Tikrai ir Lietuvoje yra šeimų, kuriose su vaikais specialiai kalbama angliškai, nes lietuvių kalba neprestižinė, taip, močiutės su savo kai kuriais anūkais nebesusikalba lietuviškai, taip, vienas iš buvusių premjerų siūlė įvesti antrą valstybinę kalbą anglų, tačiau iš kelių faktų negalima daryti apibendrinimų. Mokslininkai pastebi ir priešingų dalykų – kad nestabiliame, permainingame, globalizacijos procesų užvaldytame pasaulyje paradoksaliai stiprėja įsišaknijimo ir tapatumo poreikis (A. Samalavičius). Literatūros tyrinėtoja M. Kučinskaitė analizavo G. Grušaitės, V. Rykštaitės, U. Kaunaitės ir Z. Čepaitės romanus, išleistus 2010–2017 m. Jos pastebėjimu, aiškiai matyti kosmopolitiškumo ir lietuviškos tapatybės sandūra, tačiau labai abejotina, ar įmanoma gimtąją tapatybę ištrinti. Naujausi G. Grušaitės, V. Rykštaitės ir U. Kaunaitės romanai tik patvirtina, kad lietuvis vis dėlto ilgisi savo tėvynės, ją sapnuoja, nori išsaugoti lietuvišką pavardę, o su ja – ir savo šaknis bei istoriją. A. Šliogeris teigia, kad joks mirtingasis ar nemirtingasis negali – nebaudžiamas – nupjauti šaknų, jį siejančių su kosmopolio įsčiomis, ir tik globalizmo ar idealizmo kvailiai gali manyti, kad erinijos miega amžinu miegu ir nemato tų, kurie sako – išeisime ir nebegrįšime, nes mūsų tikroji tėvynė ten, kur mūsų melžiama Aukso Karvė. Taigi svarstyklės dar labiau nusvyra į kalbos teigiamos ateities pusę, nes kalba neišnyks, ji formuoja tapatybę.

Dar vienas įkyrus balsas vis klausia: „O kaip bus su norminimu?“ Mano įsitikinimu, dabar esame standartinės kalbos etape, o standartinės kalbos apibrėžtis aiškiai sako, kad tai kalba, kuriai būdinga kokybė, pastovumas, bendras vartojimas, įtvirtinimas, sunorminimas, tikimas raštui ir kalbėjimui. Taigi normos bus, institucijos, kurios jas įtvirtins, taip pat bus. Žinoma, norma yra sutartinis dalykas, visada galima apie tai diskutuoti, keisti, nusistatyti kitus norminimo principus. Tai nuolatinis procesas. Tik reikia tai daryti ne meluojant (kaip buvo su barsuku), ne žeminant tuos, kurie šį darbą dirba, o rašant argumentuotus straipsnius (turiu mintyje straipsnius apie „įtakoti“ ir „kad su padalyviu“), dalyvaujant diskusijose. Natūralu, kad esama skirtingų požiūrių, kad jie laisvai skleidžiasi čia, Mano Universitete, tačiau išlaikyti kultūros lygį diskutuojant ar rašant straipsnius – būtina. Dėl kalbos ateities. Mūsų visų kalbos.

Jeigu šiandien rankose laikyčiau mokyklos baigimo atestatą, vėl rinkčiausi lingvisto kelią. Kalboje dar tiek neatrastų ir neaprašytų dalykų…

Gerbiamas Rektoriau, gerbiamas Dekane, gerbiama Prodekane, brangūs Dėstytojai, Svečiai, Absolventų artimieji, visa Filologijos fakulteto Bendruomene ir Absolventai, kurie jau visai netrukus, su plačiomis šypsenomis, iš Šv. Jonų Bažnyčios žengs į Didįjį kiemą, savo rankose laikydami svarbų mokslo įvertinimą, noriu pasveikinti visus susirinkusius į šiandienos iškilmes, pažyminčias keletą metų trukusios įsimintinos studentų kelionės pabaigą.

Ši kelionė, kaip ir dauguma kitų, nebuvo monotoniška – joje netrūko kliūčių, iššūkių, išbandymų bei nuotykių, kurie paskatino mus tobulėti ir suformavo tvirtą moralinį pagrindą. Mūsų kartos kelionėje pasitaikė COVID-19 pandemija, pakitusi geopolitinė situacija bei dirbtinis intelektas, nejučia įsiliejęs ne tik į kasdienį, bet ir mokslo pasaulį. Kiekvienas iš šių išbandymų tik dar labiau mus sustiprino. Nuotolinės paskaitos paskatino gebėjimą lanksčiau prisitaikyti prie esamos situacijos; visai netoliese pakitusi geopolitinė situacija sustiprino vienybę, ryšį tarp žmonių, suteikė galimybę pajusti vidinę tvirtybę ir nubrėžė nenutrinamas laisvės suvokimo ribas; dirbtinis intelektas atvėrė naujas galimybes, tačiau kartu ir išbandė mūsų sąžiningumą. Kadangi visi esame čia, galime būti tikri – žinias bei vertybes tikrinančius egzaminus išlaikėme ir dėl to galime savimi didžiuotis.

Didžiuokimės, kad baigiame daugiakultūrį ir įvairiakalbį Filologijos fakultetą. Juk MES esame tikrieji žodžio žmonės. MES ne tik išmanome žodžio anatomiją ir gebame jį ištirti iki pat griaučių, o dar svarbiau, kad savo žodžių laikomės! Juk vieną rugsėjo dieną, įžengę pro Filologijos fakulteto duris, kiekvienas sau pažadėjome po keleto metų šias duris sėkmingai užverti. Tai, kad šiandieną visi esame čia ir yra pats tikriausias žodžio laikymosi įrodymas.

Žodžiai: morfemos, fonemos – tokie ir kiti terminai filologijos mokslų neparagavusiam žmogui atrodytų tarsi burtažodžiai, tačiau mūsų fakultete jų netrūksta ir dar ilgai netrūks. Kopdami Filologijos laipteliais, dar pirmuosiuose kursuose supratome, kokios svarbios yra atminties šukės, kad sintaksės medžiai bet kada ir bet kur neauga, kad tekstas turi būti audžiamas it pėdkelnės, o terminai kalba ir literatūra yra kur kas labiau kompleksiški nei juos apibrėžia Lietuvių kalbos žodynas.

Ne tik už atmintin įskiepytus žodžius, bet ir svarbias gyvenimo pamokas visada būsime dėkingi savo Dėstytojams. Už palydą kliūčių kupiname kelyje – savo artimiausiems. Už studentų balso atstovavimą bei darnesnės Bendruomenės kūrimą – Studentų atstovybei. I would also like to thank our international students and our international community for choosing our Faculty. We are grateful for the cultural exchange you bring, the languages you share, and the friendships you foster within our community. Your contribution helps us expand our knowledge and deepen our understanding of the meaning of philology. Galiausiai norisi tarti ačiū visam Fakultetui bei jo Bendruomenei už suteiktas galimybes studijuoti, už sutiktus žmones ir už mumyse išugdytus Filologus ir Filologes.

Šiandien užveriame vieno etapo duris, tačiau kelionė po gyvenimo vingrybes ties čia nesibaigia. Aristotelis sakė, kad be drąsos šiame pasaulyje nieko nepadarysime. Todėl nepaisant to, kur tolesnė kelionė mus nuves, drąsiai svajokit, nes drąsiausios svajonės pildosi, drąsiai klyskit, nes drąsiausios klaidos išmoko vertingiausių pamokų, drąsiai rinkitės ir nebijokite savo sprendimų.

Ir, svarbiausia, niekada nepamirškite šių žodžių: „Po dvidešimties metų tu būsi labiau nusivylęs dalykais, kurių nedarei, negu tais, kuriuos darei. Taigi, išplauk iš ramybės uosto. Pagauk pasatą savo burėms. Tyrinėk. Svajok. Atrask.“ – Markas Tvenas. Ačiū ir didžiausios sėkmės!

Lietuvių filologijos bakalaurė

Aušrinė Tverskytė

Mieli absolventai, gerbiami dėstytojai, brangūs šeimos nariai ir draugai. Šiandien mes čia susirinkome švęsti ypatingos akimirkos – mūsų brangių studentų universiteto baigimo šventės. Tai diena, kurios jūs visi ilgai laukėte ir dėl kurios sunkiai dirbote. Šiais metais Vilniaus universitetas ir gerbiami mano kolegos dėstytojai suteikė man naują pedagoginį – docentės – vardą. Tad aš esu jiems visiems labai dėkinga ir kartu su jumis švenčiu pergalę. Man yra didelė garbė pasidalinti su jumis šiuo ypatingu momentu.

Pirmiausia, noriu padėkoti jums, mieli absolventai, už jūsų atkaklumą ir darbą. Kiekvienas iš jūsų įdėjo daug pastangų, kad pasiektumėte šį rezultatą, ir tai verta didžiausios pagarbos. Taip pat noriu padėkoti mūsų nuostabiems dėstytojams ir administracijai už jų atsidavimą ir pastangas. Jūsų darbas ir parama padėjo šiems studentams augti ir tobulėti. Galiausiai, dėkoju šeimoms ir draugams, kurie visada buvo šalia, palaikė ir skatino. Jūsų parama yra neparastai brangi.

Per mokslo metus mes visi susidūrėme su iššūkiais ir išmokome daug vertingų pamokų. Kiekvienas iš mūsų turi savo unikalią patirtį. Kita vertus, ji yra panaši į visų mūsų, nes mes einame tuo pačiu mokslo keliu. Aš įstojau į Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos specialybę 1994 metais. Čia įgijau magistro ir daktaro laipsnius ir dėstau Vilniaus universitete „Lotynų kalbą“ ir „Antikinę literatūrą“ jau 24 metus. Pirmaisiais studijų metais dėstytojai mane, kaip ir jus, mokė daug lotyniškų sentencijų, panašiai kaip Seneka mokė savo jaunesnį draugą epikūrininką Lucilijų. Filosofas savo laiškus užbaigdavo dovana-sentencija, kurią Lucilijus turėjo tą dieną apmąstyti. Taip buvo mokomi Epikūro mokiniai: pirmiausia kiekvieną dieną apmąstydavo po vieną sentenciją, vėliau buvo mokomi analizuoti traktatus ir knygas, o galiausiai – patys rašyti mokslo veikalus. Taigi lotyniškos sentencijos, kurias ir jūs mokėtės universitete jums leido suvokti mokslo svarbą ir sunkų mokslo kelią.

Ar prisimenate Vilniaus universiteto šūkį: „hinc itur ad astra“ [iš čia kylama į žvaigždes]? Dažnai tas kelias būna sunkus, todėl reikėtų  apmąstyti ir kitą mintį: „per aspera ad astra“ [per sunkumus į žvaigždes]. Kai klausiame savęs, kodėl reikia taip sunkiai mokytis, mums gali padėti sentencija: „scientia potentia est“ [mokslas yra galia]. Kai kyla klausimas, kam mes mokomės? Galime atsakyti: „non scholae, sed vitae discimus“ [mokomės ne mokyklai, bet gyvenimui]. Kai atrodo užduotis yra neįveikiama, mums padeda kita sentencija: „labor omnia vincit“ [darbas nugali viską]. Jei jau netenkame vilties, tada padeda kita sentencija: „ora et labora“ [melskis ir dirbk] ir „nulla dies sine linea“ [nė dienos be eilutės]. Galiausiai mus pradžiugina užbaigtas darbas ir mes galime su džiaugsmu sakyti: „finis coronat opus“ [pabaiga vainikuoja darbą].

Šios sentencijos pabrėžia mokslo vertę, asmeninio tobulėjimo svarbą, sunkų mokymosi kelią. Jūs ne tik universitete, bet ir gyvenime susidursite su naujais iššūkiais ir jums reikės rinktis: priimti juos, kovoti, ar pasiduoti. Seneka Lucilijui rašė: „vivere, Lucili, militare est“ – gyventi, Liucilijau, reiškia kovoti. Kaip reikia kovoti ir laimėti mes galime pasimokyti iš Vilniaus universiteto. Ne veltui universiteto emblemoje pavaizduotas Vytis – ginkluotas raitelis su skydu ir kardu ir ranka, tiesianti knygą.

Jei trumpai apžvelgtume Vilniaus universiteto istoriją, mes matytume, koks sunkus buvo mūsų universiteto kelias. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai 1570 metais įkūrė čia kolegiją, kuriai po aštuonerių metų karalius Steponas Batoras norėjo suteikti tokias pat teises, kokias turėjo universitetai, tačiau LDK kancleris kalvinistas Mikalojus Radvila Rudasis nepasirašė šio dokumento. Tad po metų, 1579 m. Steponas Batoras vėl pasirašė privilegiją ir sugebėjo priversti vicekanclerį Eustachijų Valavičių antspauduoti dokumentą ir taip ši privilegija įgavo teisinę galią. Greitai Vilniaus universitetas, tuo metu vadinamas Akademija, pradėjo klestėti. Čia buvo humanitarinių mokslų: filosofijos, teologijos, vėliau teisės ir medicinos fakultetai. Tvirtas klasikinių (graikų ir lotynų) kalbų mokymasis buvo įdiegtas jau jėzuitų kolegijoje ir tęsiamas Akademijoje. Tad klasikinės filologijos studijos yra viena seniausiai Vilniaus universitete dėstomų specialybių.

Senasis Vilniaus universitetas klestėjo iki 1655 m., kai Vilnių užėmus Maskvos kariuomenei nukentėjo visa Akademija: buvo sugriauti pagrindiniai Universiteto pastatai, sunaikinta biblioteka, žuvo nemažai dėstytojų ir studentų. Vilniaus akademija pradėjo atsigauti tik po dešimties metų, nors ankstesnės aukštos filologijos mokslo kokybės ilgai dar nepasiekė. 18 amžiaus pradžioje kilo didžiulis maras. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais Vilnius atiteko Rusijos imperijai ir galiausiai caro Nikolajaus I dekretu 1832 metais buvo uždarytas. Vilnių užėmę lenkai 1919 metais čia atidarė savo universitetą. 1939 metais iš lenkų perėmus ir Lietuvai grąžinus Vilniaus kraštą, lietuviams buvo grąžintas ir Viliaus universitetas. Tačiau 1941–1943 m. Vilnių užėmė Vokietija. Tad vėl vyko perversmai, karai. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą 1944 metais universitetas pervadintas „Vilniaus Vinco Kapsuko universitetu“. Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais, Vilniaus universitetas vėl atgavo savo autonomiją ir vardą.

Visos išorinės negandos: karai, marai, okupacijos, priverstinis universiteto uždarymas nesužlugdė Lietuvos intelektualų ir jų noro atkurti Vilniaus universitetą. Čia visada buvo ugdoma stipri dvasia, valia ir intelektas. Pats universitetas visada veikė Lietuvos kultūros raidą, ugdė Lietuvos elitą, kurio dalis jūs irgi esate. Daugelis žymiausių Lietuvos mokslininkų, kultūros ir politikos atstovų yra baigę Vilniaus universitetą. Tad ne veltui mūsų universiteto šūkis yra „Hinc itur ad astra“.

Jūs, siekdami bakalauro laipsnio, perėjote nemažą išbandymų kelią. COVID-19 pandemijos metu jums reikėjo baigti gimnazijas ir stoti į universitetą. 2020 metais ši pandemija išplito visame pasaulyje. Lietuva, kaip ir daugelis šalių įvedė karantiną ir socialinio atstumo taisykles. Buvo daug baimės ir panikos. Mokslas nevyko taip sklandžiai kaip anksčiau, ne visi sugebėjo laiku persitvarkyti ir pereiti prie nuotolinio mokymosi. 2021 metais prasidėjo masinė vakcinacija. Tad Covido baimę pakeitė skiepijimo baimė. Visi svarstė, kokia vakcina skiepytis, o gal visai nesiskiepyti. Kai kas atsisakė skiepų, tad reikėjo sugebėti dirbti ne tik nuotoliniu, bet ir hibridiniu būdu. Praėjus šiai negandai 2022 m. vasarį Rusija pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Vėl visus apėmė baimė, kad karas gali pasiekti ir mūsų šalį. Lietuva buvo viena iš aktyviausių Europos Sąjungos šalių, remiančių Ukrainą. 2023 metais atsiradus dirbtinio intelekto panaudojimo galimybėms, buvo svarstoma, ar studentai sugebės savarankiškai dirbti, išugdys kritinį mąstymą ir patys sugebės rašyti darbus, o gal už juos visus rašto darbus atliks Chat GPT. Tačiau visos šios krizės ir iššūkiai buvo įveikti. Šių metų baigiamieji bakalaurų ir magistrų darbai yra neprasteni nei anksčiau, daugelis gavo pačius aukščiausius įvertinimus.

Taigi jūs baigėte sunkų ir prasmingą gyvenimo etapą. Galite pasididžiuoti, kad baigėte patį geriausią Lietuvos universitetą, kuris atvers jums plačias galimybes ieškoti darbo, tęsti studijas čia, arba vykti studijuoti į užsienio universitetus.

Kai buvau studentė, mus motyvuodavo profesorė Eugenija Ulčinaitė garsių žmonių ir Vilniaus universiteto absolventų bei dėstytojų pavyzdžiais. Ji mokė siekti aukštų tikslų ir būti ambicingais. Viena iš iškilių Vilniaus universiteto asmenybių buvo 17 amžiaus poetas, Teologijos fakulteto profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kurio poeziją lotyniškai mano kartos klasikai skaitė su profesore E. Ulčinaite.

Sarbievijui buvo suteiktas daktaro laipsnis čia, Vilniaus universitete, 1636 metais liepos mėnesį. Poetas jau buvo išleidęs poezijos rinktinę „Trys lyrikos knygos“ lotyniškai, kurios buvo išverstos į lenkų ir anglų kalbas. Jo knygos antraštinį puslapį puošė Peterio Pauliaus Rubenso piešiniai. 17 amžiuje Oksfordo universitete buvo net atsisakyta skaityti Horacijų, o vietoj garsaus romėnų poeto eilių anglai skaitė Sarbievijaus poeziją. 17 amžiuje Vilniaus universiteto bakalauro, licenciato (dabar vadinamo magistro) ir daktaro diplomų teikimas buvo panašus į dabartinių absolventų diplomų teikimus šv. Jonų bažnyčioje. Į iškilmes atvykdavo aukšti bažnyčios ir valstybės pareigūnai, o Sarbievijų pasveikinti atvyko ir pats karalius Vladislovas IV, kuris jam įteikė žiedą.

Ilgainiui atsirado net formulė, kurią ištardavo rektorius, suteikdamas daktaro laipsnį. Naujajam daktarui sakydavo: „Priimkite knygą, o su ja ir teisę dėstyti teologiją, priimkite žiedą, kad žinotumėte, jog nuo šiol jūs esate susituokęs su teologija [...] ir apsisiauskite toga – autoriteto, pastovumo, saikingumo, santūrumo ir visokių kitokių dorybių simboliu [...], pakilkite į katedrą, kurią jūs pasiekėte per savo mokslingumą ir išauklėjimą, kad iš jos galėtumėte vykdyti savo pareigą – dėstyti“ („Vilniaus universiteto istorija 1579–1994“, red. Rolandas Pavilionis, Vilnius, 1994, 61 p.).

Taigi visais laikais aukštasis mokslas buvo didelė vertybė ir didelės pagarbos ženklas. Universitete jūs įgijote ne tik gilesnių specializuotų žinių, bet čia jūs turėjote galimybę siekti asmeninio tobulėjimo. Jūs lavinote kritinį mąstymą ir analitinius gebėjimus. Auštojo mokslo diplomas jums atveria plačias karjeros galimybes, jūs tampate lyderiais savo srityje. Universiteto studijų užbaigimas yra vienas iš daugelio jūsų  gyvenimo etapų. Tad visada siekite naujų iššūkių, nes tik per juos galite atskleisti savo tikrąjį potencialą. Naudokite savo žinias ir įgūdžius, kad padarytumėte teigiamą poveikį savo artimiesiems, Lietuvai ir pasauliui. Būkite drąsūs, kūrybingi ir ambicingi, koks buvo ir poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Siekite savo tikslų su užsispyrimu ir aistra, nes iš čia kylama į žvaigždes – „hinc itur ad astra“.

Pabaigai, noriu palinkėti jums visiems didžiausios sėkmės. Tegul jūsų kelias bus kupinas džiaugsmo ir nuotykių. Mes didžiuojamės jumis ir laukiame jūsų ateities pasiekimų. Sėkmės jums!

Doc. dr. Jovita Dikmonienė

„Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams“, – atvirauja Šiaurės šalis gerai pažįstantis Vilniaus universiteto (VU) Skandinavstikos absolventas Jokūbas Kodoras. Kasdienybėje humoro nestokojantis suomių ir švedų kalbų bei kultūrų žinovas apie tarp šalių pastebėtus skirtumus kalba rimtai – Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius pagrindus – šeimą, laisvę, žmogiškumą.

Pažinti Skandinaviją ir iš jos mokytis

VU Filologijos fakultete Skandinavistikos studijas baigęs J. Kodoras pirmiausia paaiškina, kad „Skandinavijos“ terminas nurodo komplikuotą trijų šalių derinį, į kurį lietuviai visada bando „įsprausti“ ir Suomiją. Deja, ji nėra Skandinavijos šalis ir nesudaro šio geografinio regiono.

„Jeigu norime kalbėti apie Suomiją kaip reginio dalį, geriausia tada vartoti tikslesnį terminą „Šiaurės šalys“ arba mažiau girdėtą „Fenoskandija“. Erasmus stažuotės metu Stokholme ir Helsinkyje terminų skirtumo svarbą patyriau savo kailiu: kai manęs paklausdavo, ką Lietuvoje studijuoju, atsakius Skandinavistiką, žvilgsnis šiek tiek pakrypdavo į šoną. Tad tekdavo taisytis Šiaurės šalių studijos (suom. Pohjoismaiden opinnot, šved. nordiska studier) ir tada viskas būdavo aišku“, – prisimena J. Kodoras.

VU absolventui nesunku įžvelgti Šiaurės šalių privalumus: „Manau, Lietuvai Šiaurės šalys reikalingos kaip politinio profesionalumo ir aukštos švietimo kokybės pavyzdys. Šių šalių pasitikėjimas savo politikais yra daug aukštesnis negu mūsų tautiečių pasitikėjimas savo išrinkta valdžia“. O kalbėdamas apie aukštą Švietimo sistemos kokybę Šiaurės šalyse J. Kodoras teigia, kad švietimo sistemoje pastebi daugiau laisvės, mažesnius krūvius, protingesnius sprendimus: „Vaikai negauna krūvos namų darbų ir daugiau laiko gali praleisti su šeima ir draugais.“

Visada aktyvus ir naujoms patirtims atviras filologas sako, kad Šiaurės šalys, o ypač Suomija, atspindi, o kartu ir atsveria jo būdą: „Tiek kultūra, tiek kalba priverčia stabtelėti, kažkur pradingsta visas skubėjimas, jaučiuosi ramesnis. Tai įžemina ir suteikia balanso gyvenime. Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams. Čia Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius pagrindus – šeimą, laisvę, žmogiškumą“, – taip Skandinavistikos studijų absolventas vertina visas Šiaurės šalių studijų metu išmoktas pamokas.

Ar Suomija geresnė šalis už Švediją?

Nors taip drąsiai teigti, kad Suomija geresnė šalis už Švediją J. Kodoras nedrįsta, vis dėlto atskleidžia, kad gilesnis domėjimasis Suomija, jos kultūra atsirado dėl vienos studijų ypatybės: suomių kalba ir kultūra buvo pagrindinės, o švedų kalba ir kultūra – gretutinės studijos.

„Dviejų kalbų mokymasis vienu metu – gana didelis iššūkis, o procesas vyksta tam tikrais etapais: vienu momentu stengiamasi plačiai domėtis apie vieną kalbą bei kultūrą, o po to dėmesys nukrypsta į kitą. Pradėjus nuo suomių kalbos pirmame kurse, vėliau mokėmės ir švedų, vis bandant sužinoti kuo daugiau apie abi šalis“, – sako absolventas.

Nors artimieji ir pažįstami pasirinkti labiau mėgiamos šalies neprašo, apie kalbų skirtumus kartais pasiteirauja: „Kai manęs paklausia, kuri kalba geresnė – suomių ar švedų – iki šiol negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Tokioje situacijoje jaučiuosi kaip suomių rašytojo Miiko Nousiaineno romano „Aviečių valties pabėgėlis“ (suom. Vadelmavenepakolainen) pagrindinis veikėjas, pasimetęs savo tapatybėje tarp suomio ir švedo. Tad čia – panašus atvejis: man labai patinka ir viena šalis, ir kita“, – šypsosi Jokūbas.

Šventos Liucijos šventė – mažai žinoma, bet unikali tradicija

Bakalauro studijas VU Filologijos fakultete baigęs J. Kodoras visus keturis metus prisimena kaip nuolatinį asmeninį tobulėjimą ir naujų žinių sėmimąsi, tačiau, jeigu reikėtų išskirti vieną įsimintiną patirtį – išskirtų šv. Liucijos dienos minėjimą.

Skandinavistikos studijų absolventas pasakoja, kad dėl savo tikėjimo persekiotos ir galiausiai nužudytos šv. Liucijos šventė, manoma, į Šiaurės šalis atkeliavo XVIII a. iš Vakarų Europos. Kaip tik tuo Švedijoje ėmė formuotis Liucijos su degančiomis žvakėmis ant galvos motyvas, o XX a. šventė pasipildė giesmėmis. „Ir šiais laikais gruodžio 13-tosios ryte ateina Liucija, pasipuošusi baltais rūbais, ant galvos degančia žvakių karūna, giedodama giesmes kartu su žvaigždėmis pasipuošusiu berniukų choru (šved. stjärngossar) bei nykštukais“ – pasakoja J. Kodoras pridurdamas, kad ši plačiai paplitusi šventė gyventojams yra lyg šviesus priminimas tamsiausiame metų laikotarpyje, kad neužilgo vėl ateis šviesesnės dienos, kuriomis bus galima ilgiau mėgautis.

„Niekada iki to nebuvau girdėjęs apie šv. Liuciją ir jos šventę, apie tai sužinojau tik Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre. Čia susipažinau su šios šventės papročiais, o kai pirmą kartą žiemos tamsoje pamačiau ryškias žvakių šviesas ir išgirdau švediškas giesmes – tai prilygo Kalėdiniam stebuklui“, – pasakoja J. Kodoras ir visiems rekomenduoja apsilankyti šioje iškilmėje, ypač tiems, kurie nori pabėgti nuo kalėdinio dovanų pirkimo šurmulio.

„Skandinavistikos centras – be galo šilta ir maloni bendruomenė. Tai ne vien studijos ar kalba, bet ir vietinių bei iš užsienio atvykusių dėstytojų, studentų kuriama bendruomenė, į kurią vis norisi sugrįžti, net ir pabaigus studijas“, – sako J. Kodoras.

 Su artimu kurso draugu šmaikštų klipą apie suomių kalbos sunkumus ir užsieniečiams keistas suomiškas tradicijas sukūręs J. Kodoras ateityje norėtų išversti keletą knygų iš suomių į lietuvių kalbą, sėkmingai baigti magistro studijas ir toliau užsiimti rūpimomis veiklomis, kaip savanorystė kino festivaliuose.