Sveikiname mūsų studentus, kurie dalį vasaros atostogų paskyrė mokslui!

Šiemet net devyni VU Filologijos fakulteto studentai, vadovaujami fakulteto dėstytojų, dalyvavo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamoje vasaros praktikoje.

„Studentų vasaros praktika – nuostabi proga akademiniam jaunimui pasimatuoti mokslininko batus, patirti ne tik rimtų sunkumų, atradimų džiaugsmą. Puiku, kad ši LMT programa taip vaisingai gyvuoja“, –  teigia VU Filologijos fakulteto Mokslo ir strateginės plėtros prodekanas doc. dr. Giedrius Tamaševičius.

Studentų darbų temos:

• „Drąsos vaidmuo piliečio gyvenime: platoniškasis modelis dialoge Lachetas“;
• „Leksinės kompetencijos raida anglų kaip svetimosios kalbos mokinių rašiniuose. Longitudinis tyrimas“;
• „Nepatikimas pasakojimas airių literatūroje ir kine: Claire Keegan novelės Foster ekranizacija Colm Bairéad filme The Quiet Girl“;
• „Teksto navigacija: informacijos sisteminimo dinamika Hierosolymitana peregrinatio leidimuose“;
• „Antižanriškumo principas avangardinėje lietuvių literatūroje“;
• „Paralelinio literatūrinio tekstyno plėtimas naudojant DI pagrįstus NLP modelius tekstų skaitmeninimui, lygiavimui ir anotavimui“;
• „Interpretatio romana kaip transkultūrinio vertimo strategija: senosios lietuvių religijos atvejis (XV-XVII a.)“;
• „Imperiniai Romos atvaizdai kaip vaizdinės propagandos analizės modelis“;
• „Laisvės diskursas imperijos plėtros kontekste“.

Filologijos fakulteto studentai ir dėstytojai, iš kairės į dešinę: Iveta Ivanauskaitė, doc. dr. Nijolė Juchnevičienė, doc. dr. Aistė Kučinskienė, dr. Deividas Zibalas, Fausta Bauer, Kornelija Mikalauskaitė, dr. Eleonora Terleckienė, Deinoras Petrauskas, dr. Antanas Keturakis, dr. Tomas Riklius, doc. dr. Laura Vilkaitė-Lozdienė, Justė Pečkaitytė, doc. dr. Vytautas Ališauskas, Vilius Mėdžius. Domantas Zaluba (VU Filosofijos fakultetas), Palina Salei (Vytauto Didžiojo universitetas), Pijus Makselis ir doktorantas Simonas Baliukonis fotografuotis negalėjo, tačiau juos taip pat norime paminėti ir juos.

Linkime visiems dar daug atradimų mokslo srityje.

Vilniaus universiteto nuotrauka

Rugsėjo 25–27 d. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete vyks Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacijos (LITAKA) ir VU Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros organizuojama 7-oji tarptautinė taikomosios kalbotyros konferencija „Kalbos ir žmonės“.

Taikomosios kalbotyros konferencijos VU organizuojamos nuo 2005 m. Per šį laiką renginys tapo plačiai žinomas ir laukiamas tiek Lietuvos, tiek užsienio akademikų. Šiemet į jį susirinks daugiau nei 100 dalyvių iš 20 šalių – tiek pripažintų mokslininkų, tiek pradedančiųjų, doktorantų ir magistrantų. Konferencijoje dalyvaus įvairių Lietuvos mokslo institucijų tyrėjai. Programoje numatyti 84 žodiniai ir stendiniai pranešimai, vyks trys plenariniai posėdžiai su iškiliais kviestiniais svečiais.

Taikomoji kalbotyra – XX a. antroje pusėje susiformavęs tarpdalykinis kalbos mokslas, kurio populiarumas toliau auga. Taikomosios kalbotyros specialistai analizuoja žmonių, visuomenių ir kalbų sąveiką globaliame, nuolat kintančiame ir iššūkių kupiname pasaulyje: kalbų mokymą(si), mokėjimą, testavimą, vartojimą, kalbines nuostatas, tapatybinius, kognityvinius, psichologinius, neurologinius su kalba susijusius procesus ir kt.

„Konferencijos pavadinimas neatsitiktinai fiksuoja pagrindinius taikomosios kalbotyros, dabar jau labai plataus tyrimų lauko, dėmenis: kalba gyvena tarp žmonių, ji skirta žmonėms, yra iš esmės apie žmones ir žmonių pasaulį“, – sako VU Filologijos fakulteto mokslininkė prof. Inesa Šeškauskienė, šiųmečio konferencijos mokslinio komiteto pirmininkė. Pasak VU fakulteto docentės Ingos Hilbig, vadovaujančios renginio organizaciniam komitetui, taikomosios kalbotyros darbai ne tik gausina, papildo, tikslina turimas mokslo žinias, bet ir siūlo atsakymų į atskirų žmonių ir ištisų visuomenių gyvenime kylančius probleminius su kalbomis susijusius klausimus, tarkime, kaip veiksmingiau mokyt(is) naujų kalbų, kaip dirbti su įvairiakalbių vaikų klasėmis, kaip atpažinti neapykantos kalbą ar kurlink kreipti nacionalinę kalbų politiką.

Konferencijoje bus pristatomi naujausi sociolingvistikos, psicholingvistikos, kognityvinės lingvistikos, tekstynų lingvistikos, lingvistinės pragmatikos, diskurso analizės, leksikografijos, vertimo, lingvodidaktikos, kalbų įsisavinimo, gestotyros ir kitų taikomosios kalbotyros sričių tyrimų rezultatai.

Be bendrųjų pranešimų sekcijų, vyks keturios teminės. Net dvi iš jų bus skirtos Ukrainos karo pabėgėlių Europoje (Suomijoje, Estijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje) integracijai, kintančiai kalbinei šių žmonių tapatybei, kalbos vaidmeniui darbo rinkoje ir įsiliejant į naują visuomenę. Trečioje sekcijoje bus kalbama ir diskutuojama apie viešojo skaitmeninio diskurso mums metamus iššūkius: dezinformaciją, netikras naujienas, neapykantos kalbą, figūratyviąją kalbą, kalbėjimo apie klimato kaitą ypatumus. Ketvirtoje numatyti pranešimai apie dideles skaitmenines kalbos duomenų sankaupas, pranešėjai pristatys, kam jos naudojamos, aptars tokių duomenų tvarkymo ir laikymo, jų saugumo problematiką.

Taikomosios kalbotyros tyrimai turi didelę praktinę socialinę ir kultūrinę reikšmę, taigi daugybė konferencijos pranešimų gali būti aktualūs bei įdomūs ir plačiajai visuomenei. Tai ypač pasakytina apie plenarinius pranešimus. Plenarinių posėdžių pranešėjai – trys pasaulinio lygio mokslininkai, savo sričių ekspertai. Bato universiteto Jungtinėje Karalystėje profesorė Xiao Lan Curdt-Christiansen ir Oslo universiteto profesorė emeritė Elizabeth Lanza kalbės apie šeimos kalbų politiką (angl. Family Language Policy).

Šeimos kalbų politikos tema, daug metų aktyviai tyrinėjama ir VU Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkių, itin aktuali nūdienos Lietuvai ir mūsų diasporai – emigrantams tėvams, siekiantiems perduoti lietuvių kalbą vaikams, bet taip pat ir imigrantų Lietuvoje šeimoms. Kodėl vieni vaikai, augdami dvikalbėje aplinkoje, moka ir sėkmingai vartoja abi ar visas savo aplinkos kalbas, o kiti – ne? Nuo ko tai priklauso ir kaip galima padėti šeimoms?

Remdamasi empiriniais tyrimais iš įvairių pasaulio vietų, prof. X. L. Curdt-Christiansen aptars, kaip šeimų kalbų politiką veikia galingi išoriniai veiksniai: ideologiniai, sociopolitiniai, socioekonominiai, sociokultūriniai. Tačiau ne mažiau svarbūs yra ir jos pristatysimi vidiniai veiksniai: kas vyksta pačiose šeimose? Kokios tėvų nuostatos dėl kalbų vertės bei reikalingumo? Kokius konkrečius sprendimus jie priima dėl savo vaikų kalbų ir kalbinio jų ugdymo? Kaip kasdien su jais bendrauja, kaip elgiasi? Koks pačių vaikų vaidmuo?

Prof. E. Lanza savo pranešime susitelks į ankstyvąją dvikalbių vaikų socializaciją namų aplinkoje ir tėvų pokalbių su jais strategijas. Kokios duoda geriausių rezultatų, o kokios – vengtinos? Mokslininkė pristatys plačią tėvų ir vaikų sąveikų, taip pat ir skaitmeninėje terpėje, tyrinėjimų panoramą, aptars, kaip bendraujant kuriamos, įtvirtinamos, persvarstomos šeimos narių tapatybės. Ji taip pat parodys, kaip laisvas, takus kalbų kaitaliojimas šnekantis šeimose gali padėti išlaikyti ir sustiprinti žmonių atsivežtines – mažumos kalbas gyvenant socialinės daugumos kalbos apsuptyje.

Trečias plenarinis pranešėjas – Londono universiteto koledžo profesorius Li Wei. Jis išsamiai gvildens minėtą reiškinį ir tarpkalbiavimo (angl. translanguaging) konceptą. Mokslininkas pabrėš, kad, laikantis šio, dar palyginti mažai paplitusio ir taikomo, požiūrio, kalbos yra politiniai ir ideologiniai konstruktai, o ne lingvistiniai faktai ar mūsų psichikos realijos. Dvikalbiai individai – tiek vaikai, tiek suaugusieji – dažnai renkasi perteikti savo mintis kūrybiškai, pasitelkdami visus savo turimus kalbinius išteklius.

Tai, kas vadinama kalbų maišymu, kaip žinome, dažnai smerkiama ar netgi draudžiama (pvz., mokyklose per pamokas). Tačiau garsiausias tarpkalbiavimo srities ekspertas ragina deramai įvertinti unikalų dvikalbių žmonių gebėjimą bendraujant vis kirsti ribas tarp skirtingai pavadintų, tarsi izoliuotų kalbų ir realios jų vartosenos, atkreipti dėmesį į ne vieną kalbą kasdienybėje aktyviai vartojančių žmonių gebėjimą nuolat peržengti ribas tarp kalbos ir kitų semiotinių bei kognityvinių žmogiškųjų išteklių. Prof. L. Wei išsamiai pristatys tarpkalbiavimo sampratos radimąsi ir raidą, nagrinės jos ir paties reiškinio reikšmę ir poveikį kalbų teorijoms, tyrimų metodologijoms, kalbų politikai ir praktikai.

Siekiant užtikrinti kuo didesnę plenarinių pranešimų turinio sklaidą ne tik akademinei auditorijai – kolegoms ir studentams, bet ir tėvams, ugdytojams bei visiems besidomintiems kalba, šie pranešimai bus įrašomi ir vėliau paskelbti konferencijos ir LITAKA svetainėje.

Kai kurių konferencijos pranešimų pagrindu bus išleistas specialusis atvirosios prieigos mokslinio VU žurnalo „Taikomoji kalbotyra“ numeris.

LITAKA ir konferencijos informacinė svetainė yra čia.

Konferenciją remia „Go Vilnius“, Lietuvos mokslo taryba ir VU Filologijos fakultetas.

Tekstą parengė VU Filologijos fakulteto Taikomosios kalbotyros instituto doc. Inga Hilbig.

Rugsėjo 24 d., trečiadienį, 17 val. K. Donelaičio auditorijoje vyks Julijaus Slovackio (Juliusz Słowacki) dramų knygos MINDAUGAS, LIETUVOS KARALIUS / MINDOWE, KRÓL LITEWSKI. KORDIANAS / KORDIAN pristatymas.

Dalyvaus: vertėja prof. Regina Koženiauskienė, prof. Brigita Speičytė, Varšuvos universiteto dėstytojas dr. Tomasz Jędrzejewski, knygos dailininkas Rokas Bilinskas, leidyklos „Slinktys” vadovas Juozas Žitkauskas.

J. Slovackio dramų fragmentus ir jų vertimus skaitys Łukasz Kołpak ir Pijus Opera.

Maloniai kviečiame!

Jelenos Konickajos nuotr.

2025 m. rugpjūčio 25–30 d. Sorbonos universitete Paryžiuje (Prancūzija) vyko neeilinis XVII Tarptautinis slavistų kongresas, pirmą kartą surengtas ne slavų šalyje. Kongresas subūrė mokslininkus, tyrinėjančius slavų kalbas, literatūrą ir istoriją, iš 43 pasaulio šalių. Lietuvai atstovavo Lietuvos slavistų asociacijos, vadovaujamos  doc. dr. Viktorijos Makarovos, organizuota 16 mokslininkų delegacija. Tai buvo gausiausia Baltijos šalių delegacija: Estija delegavo 9 dalyvius, Latvija – nė vieno. VU Filologijos fakulteto atstovai skaitė pranešimus įvairiomis temomis skirtingose kongreso aikštelėse: prof. Kristina Rutkovska kalbėjo apie teologinės minties raidą Vilniaus universitete XVII a.; doc. dr. Viktorija Makarova – apie Lietuvos ir Kroatijos medijų diskursų ypatybes; doc. dr. Jelena Konickaja pristatė pranešimą apie rusų ir slovėnų biblinės frazeologijos gretinimą; doc. dr. Viktorija Ušinskienė – apie baltumo semantikos skirtumus rusų, lenkų ir lietuvių kalbose; dr. Tomas Čenys pasakojo apie pionierių stovyklos įvaizdžio evoliuciją šiuolaikinėje rusų literatūroje.

Lietuvos delegacijos nariai VU Filologijos fakulteto dėstytojai: doc. dr. V. Ušinskienė, dr. T. Čenys, doc. dr. Jelena Konickaja, doc. dr. V. Makarova / konferencijos dalyvių nuotr.

Kongreso metu buvo atnaujintos ir sukurtos naujos Tarptautinio slavistų komiteto skirtingų slavistikos mokslo sričių tarptautinės komisijos. Vilniaus universiteto mokslininkai tapo penkių komisijų nariais: prof. K. Rutkovska – keturių komisijų (sociolingvistikos, folkloro, etnolingvistikos, dialektologijos), doc. J. Konickaja – frazeologijos komisijos, doc. V. Makarova – diskurso lingvistikos komisijos ir doc. G. Miškinienė – naujai akredituotos kitabistikos komisijos sekretore ir etnolingvistikos komisijos narė.

XVII Tarptautinio slavistų kongreso Paryžiuje pradžia / Jelenos Konickajos nuotr.

Tarptautinis slavistų komitetas. Tarp jų – Lietuvos slavistų asociacijos pirmininkė doc. dr. Viktorija Makarova / konferencijos dalyvių nuotr.

Kviečiame į mokslinę konferenciją „Nuo metaforos į sąvoką ir atgal“, skirtą profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 80 metų sukakčiai.

Pranešimus skaitys žinomi Lietuvos mokslininkai, vertinantys ir plėtojantys profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės literatūrologines ir filosofines idėjas. Pranešėjai svarstys kultūros saugos, kūrybos antropologijos, biografijos atodangų, moteriškosios rašysenos ir kitas problemas.

Renginys vyks Vilniaus universitete šių metų spalio 1 ir 2 dienomis. Spalio 1 d. – Vinco Krėvės auditorijoje, spalio 2 d. – Kristijono Donelaičio auditorijoje.

Konferencijos metu veiks paroda „Šviesos raštai“ (Profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė: fotografijos ir dokumentai); spalio 1 d. 11 val. vyks šios parodos atidarymas (erdvėje prie Vinco Krėvės auditorijos). Tai dviejų dalių paroda. Pirma dalis (erdvėje prie Vinco Krėvės auditorijos) – fotografo menininko Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos. Antra dalis – prof.  Viktorijos Daujotytės-Pakerienės eksponatai iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Vilniaus universiteto archyvo bei iš asmeninio archyvo. Ši antra parodos dalis bus eksponuojama Kristijono Donelaičio auditorijoje nuo spalio 1 d. 18 val.

Spalio 2 d. 15 val. Kristijono Donelaičio auditorijoje prasidės baigiamoji konferencijos dalis – Kūrybos popietė. Savo kūrybą skaitys Rimvydas Stankevičius (Kūrybos popietės vedėjas), Giedrė Kazlauskaitė, Mindaugas Kvietkauskas, Greta Ambrazaitė, Kornelijus Platelis, Antanas A. Jonynas, Aidas Mačėnas ir kiti.

Rengėjai: Lietuvių literatūros katedra, Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų institutas, Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Vilniaus universiteto archyvas.

Renginio  programa.

Aliaksandras Paršankou. Zmicerio Lukašuko nuotr.

2021 m. Aliaksandras Paršankou dėl susidariusios politinės situacijos Baltarusijoje buvo priverstas pasitraukti iš savo šalies. Persikėlęs į Prahą, aktyvistas tęsė tai, kas jį domino nuo mokyklos laikų – tyrinėjo LDK istoriją – ir išmoko lietuvių kalbą. Kaip pats sako, studijuojant LDK, lietuvių kalba yra būtina ir ją turėtų mokėti kiekvienas išsilavinęs žmogus – juk tai seniausia gyva išlikusi indoeuropiečių kalba.

Šiuo metu A. Paršankou skaito paskaitas apie LDK čekų, rusų, anglų, baltarusių ir lenkų kalbomis Lietuvos ir įvairiuose kituose universitetuose ir bibliotekose. „Man svarbus požiūris, kuriuo atskleidžiu kunigaikštystės daugiakultūrį ir daugiatautį charakterį. LDK nėra jokios tautos ar kultūros nuosavybė“, – pabrėžia jis. Dėstytojo nuomone, LDK yra pavyzdys, kaip svarbu palaikyti kultūrų dialogą ir gebėti priimti skirtingas nuomones.

„Baltarusiai gali pasimokyti, kas yra tikroji meilė ir pagarba savo šaliai ir kultūrai, o lietuviai, žvelgdami į mūsų patirtį, gali dar kartą įsitikinti, kokia svarbi yra demokratija ir žodžio laisvė“, – įsitikinęs A. Paršankou. Jis siekia tapti tarpininku tarp baltarusių ir lietuvių. Anot mokslininko, svarbiausia yra turėti bendrą tikslą – taikų vystymąsi, kuriuo siekiama kasdien gerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Aliaksandras yra Baltarusijos opozicijos Koordinacinės tarybos, suvienijusios baltarusius kovai už demokratiją savo šalyje, narys ir demokratinių jėgų aktyvistas. Jo nuomone, kalbos mokėjimas padeda geriau suprasti šalį: „Mūsų politinė emigracija iš Baltarusijos daugelį privertė mokytis lietuvių kalbos.“ Anot pašnekovo, po dešimties metų tai turės didžiulį poveikį tiek Baltarusijos, tiek Lietuvos kultūrai. Šios žinios suteiks pagrindą naujoms literatūros ir mokslinių tyrimų temoms.

„Norėjau, kad draugai lietuviai mane suprastų“

Pirmą kartą su lietuvių kalba Aliaksandras susidūrė 2017 m., kai į Mokslų akademijos biblioteką Minske atvyko Lietuvos mokslų akademijos delegacija, minėjusi Pranciškaus Skorinos leidybos veiklos 500 metų jubiliejų. Tąkart vyko šio XVI a. Lietuvos spaustuvininko, išspausdinusio pirmąją knygą Lietuvoje rusėnų kalba, knygos „Pranciškaus Skorinos rusėniškajai Biblijai – 500“ pristatymas. „Šioje delegacijoje buvo žmonių, kurie vėliau tapo labai gerais mano draugais: Sigitas Narbutas, Daiva Narbutienė, Rima Cicėnienė“, – prisimena jis.

Aliaksandro gyvenimas pasikeitė, kai dėl susidariusios politinės situacijos teko bėgti iš Baltarusijos. Jo draugas ir kolega, Čekijos ir Lietuvos kalbininkas habil. dr. Ilja Lemeškinas pasiūlė atvykti į Prahą. Karolio universitete jis pradėjo rengti daktaro disertaciją „Pranciškaus Skorinos rusėniškosios Biblijos šaltiniai“. „Studijuoti LDK istoriją nemokant lietuvių kalbos yra absurdiška. Tiems, kas šiuo metu tiria LDK istoriją, lietuvių kalba yra būtina, nes tai yra šios mokslo krypties mokslo kalba“, – tvirtina tyrėjas. Nors iš pradžių nerimavo, ar pavyks išmokti lietuvių kalbą, disertacijos vadovas habil. dr. I. Lemeškinas nedvejojo – Aliaksandrui tikrai pavyks.

Aliaksandras Paršankou ir Sigitas Narbutas. Iljos Lemeškino nuotr. 

Mokslininką lietuvių kalbos Prahos Karolio universitete mokė dr. Geda Montvilaitė. Jis ne kartą dalyvavo lietuvių kalbos ir kultūros kursuose – tiek nuotoliniu būdu Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, tiek gyvai Vilniaus universitete. Nors pašnekovas pripažįsta, kad jam smagiausia ir prasmingiausia lietuvių kalbos mokytis bendraujant su draugais, vis dėlto ir dėstytojus prisimena labai šiltai, ypač Aureliją Kaškelevičienę, kuriai jaučia ypatingą dėkingumą už perteiktas žinias ir nuoširdų palaikymą. Įkvėptas šios patirties, jis sako norįs panašų modelį pritaikyti baltarusių kalbos sklaidai – pakviesti žmones iš viso pasaulio mokytis ir šios kalbos.

Mokslininkas studijuoja knygų istoriją ir kultūrą, o ypatingą dėmesį skiria LDK knyginės kultūros paveldui. „Naujausiame savo moksliniame straipsnyje, kurį rašiau kartu su Lietuvių kalbos instituto mokslininke dr. Nadiežda Morozova, pavyko įrodyti, kad „Mažoji kelionių knygelė“ iš tiesų buvo spausdinta Vilniuje, o jos meninė puošyba yra vokiškos kilmės“, – pasakoja jis. Negana to, anot Aliaksandro, remiantis netiesioginiais įrodymais, pavyko patikslinti ir šios knygos išleidimo datą.

Lietuva Aliaksandrui – tai žmonės

Pirmą kartą po priverstinės emigracijos mokslininkas į Lietuvą atvyko 2022 m. vasario 23 d. Knygų mugės šurmulį netikėtai užgožė kitą dieną Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą. Aliaksandras teigia, kad pasinėrimas į lietuvių kalbos ir literatūros pasaulį jam leido karą išvysti lietuvio akimis. „Visi buvome kartu – solidarūs“, – prisimena mokslininkas. Tuo metu patirta bendrystė ir žmonių vienybė ir pačiam Aliaksandrui suteikė stiprybės bei vilties, o Lietuva jam tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Aliaksandras Lietuvoje jaučiasi kaip namuose. Muziejai, bibliotekos – tai vietos, kurias visuomet stengiasi aplankyti. Tačiau svarbiausia jam – pažinti žmones. O pažinčių būna pačių įvairiausių: jis šypsodamasis prisimena vieną netikėtą pažintį su taksistu, kuris save laikė prūsu. „Taksistas labai nustebo, kai pasakiau, kad prūsai buvo baltai, o ne slavai“, – pasakoja tyrėjas. Atvykęs į Lietuvą, jis visuomet susitinka su kolegomis iš Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto. „Niekur manęs taip nepasitinka, kaip draugai Lietuvoje. Patys svetingiausi žmonės!“ – džiaugiasi jis.

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija 2023–2024 m. už pasiekimus mokantis lietuvių kalbos A. Paršankou skyrė Kazimiero Būgos stipendiją. Ja siekiama skatinti lietuvių kalbos ir literatūros sklaidą užsienyje ir remti užsienio aukštosiose mokyklose besimokančius lietuvių kalbos studentus. Aliaksandrui tai – atsakomybė, kurią jis nuoširdžiai prisiima.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Tekstą parengė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Užsienio šalių lituanistikos (baltistikos) centruose dirbantys dėstytojai į VU Filologijos fakultetą atvyksta tobulintis nuo 2009 m. Todėl visai nenuostabu, kad šiandien čia iš Estijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Sakartvelo, Suomijos, Vengrijos, Vokietijos, Jerevano universitetų atvykę dėstytojai jaučiasi kaip namuose, nes vieni kitiems yra pažįstami ir žino, kad žino, kad yra laukiami.

Įvairi dėstytojų bendruomenė savaitę truksiančių kursų metu domėsis Lietuvos sostine, gilinsis ne tik į miesto istoriją, istorines vietas, bet ir naujausius mokslinio, kultūrinio gyvenimo aspektus. Dėstytojams bus skaitomos dešimt paskaitų, skirtų Vilniaus pažinimui, po pietų rengiama kultūrinė programa (ekskursija po Vilnių ir išvyka į Vilniaus rajone esančius dvarus), koncertas, skirtas M. K. Čiurlionio metams, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir botaninio atspaudo edukacija, taip pat planuojame diskusiją-vakarienę, skirtą lituanistikos (baltistikos) centrų problemoms ir ateities perspektyvoms aptarti.

Linkime, kad bendrijos aura toliau skleistųsi, o Filologijos fakultete kasmet susirenkantis lietuvybės ambasadorių branduolys vis tvirtėtų.

Džiaugiamės galėdami pranešti apie prieš kelias dienas pasirodžiusią knygą „Language Variation, Change and Standardisation“, sudarytą Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentės dr. Gintarės Judžentytės-Šinkūnienės. Tai aktualių mokslinių straipsnių rinkinys, išleistas leidykloje „Cambridge Scholars Publishing“. Leidinyje derinami tiek teoriniai, tiek praktiniai klausimai, permąstomas kalbos variantiškumo ir standartizavimo santykis, siūloma nauja kalbos standartizavimo tyrimo sistema, leidžianti peržengti tradicinės, normatyvinės vienos kalbos sampratos ribas. Knygoje keliamos mintys, kad tarp kalbos pokyčių ir standartizavimo egzistuoja konceptualiai neįveikiamas atotrūkis, o kai kurios kalbos variacijos tampa svarbiu žmogaus galios šaltiniu ir esminiu tapatybės ženklu tiems, kurie jas paveldi. „Language Variation, Change and Standardisation“ kviečia tęsti akademines diskusijas, atkreipia dėmesį į aktualias kalbos problemas ir skatina nuodugnesnį dialogą tarp akademikų ir visuomenės.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

„Žiūrėdama į šios knygos pavadinimą jaučiu asmeninį santykį su visais trimis terminais. Su kalbos kitimais pradėjau dirbti dar rašydama disertaciją, kai rengdama antrąją jos dalį aiškinausi, kaip susiformavo latvių kalbos vietos prieveiksmiai, kaip kito jų sistema. Vėliau susidomėjau, kokiais deiktiniais žodžiais baltų kalbose konstruojama erdvė. Ir žodis „variantiškumas“ čia atsiskleidė visomis spalvomis. Vis dar su šypsena prisimenu, kai viena Skuodo rajono gyventoja rodydama į muziejų pasakė: „Va tas šitai antai tas va yra muziejus. Tikrai visoje Lietuvoje daugiau nė vieno tokio muziejaus nėra“. Standartizavimo klausimai sudomino šiek tiek vėliau, kai atsidūriau evangelikų liuteronų savaitraščio „Svečias“ spaustuvėje. Esu dėkinga visiems knygos autoriams, kurie padėjo šiuos terminus sujungti“, – mintimis dalijosi knygos sudarytoja, Filologijos fakulteto docentė dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė.