Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiemet, kaip ir kasmet, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete sausio 6–17 dienomis vyksiantys žiemos lituanistikos kursai sutrauks beveik 40 lituanistikos gerbėjų iš viso pasaulio: Honkongo, Vokietijos, Kinijos, Baltarusijos, Airijos, Nyderlandų, Argentinos, Lietuvos, Italijos, JAV, Kanados, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Suomijos, Taivano, Turkijos, Ukrainos.

Trečią kartą į šiuos kursus mokytis lietuvių kalbos šiemet atskrenda ir Niu Heiveno universiteto profesorius Bradley Woodworth, kuris taip pat yra Jeilio universiteto Baltijos studijų programos vadovas.

„Pradėjau mokytis lietuvių kalbos 2023 m. pavasarį su mokytoja iš Bostono lituanistinės mokyklos. Rudenį tęsiau privačias pamokas pas kitą mokytoją. Abu kartus mokiausi nuotoliu, per Zoom platformą. Pirmą kartą į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos žiemos kursus atvykau praėjusių metų sausį. Paskui 2024 m. vasarą buvau atskridęs į vasaros lituanistikos kursus. Na, o dabar ruošiuosi į jau 2025 m. sausį vyksiančius mokymus.

Profesorius pasakoja, kad jis neturi lietuviškų šaknų, tačiau kalbos ir kultūros profesorių domino visada.

„Taip nutiko, kad būdamas studentas praleidau nemažai laiko Suomijoje, paskui Estijoje ir išmokau abiejų šalių kalbas. Vėliau išmokau rusų kalbą, tapau daugiatautės Rusijos imperijos istoriku. Baltijos regionas nėra didelis, tačiau jo tautos pasauliui gali tapti puikiu pavyzdžiu, kaip išplaukti iš neramių XXI a. vandenų ir sukurti visuomenes, svariai prisidedančias prie teisingos ir stabilios Europos kūrimo.

Labai džiaugiuosi savo kursais Vilniaus universitete. Žinau, kad Universitetas siūlo ir ketverių metų Lituanistinių studijų programą, todėl visus, kurie norėtų geriau pažinti Lietuvą, išmokti lietuvių kalbą, susipažinti su Lietuvos istorija ir literatūra, raginu pasidomėti šia programa.“

VU Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra jau daugiau nei trisdešimtmetį du kartus per metus rengia žiemos ir vasaros lituanistikos kursus. Į juo iš viso pasaulio suvažiuoja dar kalbos nemokantys, bet ja labai susidomėję arba ne vienerius metus lietuvių kalbos žinias šiuose kursuose gerinantys skirtingo amžiaus ir profesijų žmonės. Pagal lietuvių kalbos mokėjimo lygį studentai suskirstomi į skirtingas grupes. Kursų dalyviai kasdien iš ryto po 4 ar 6 akademines valandas mokosi lietuvių kalbos, o po pietų gilinasi į Lietuvos kultūrą, istoriją, kalbą, amatus ir bendravimo ypatumus, keliauja į ekskursijas. 

Daugiau informacijos apie Lituanistinių studijų programą galima rasti VU puslapyje.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Vanesa Feldmanė dar gimnazijoje žinojo, kad savo gyvenimą sies su Lietuva ir lietuvių kalba. Nepaisydama regėjimo negalios, ji atkakliai siekia savo tikslų. Šiuo metu Lietuvoje studijuojanti mergina sako, kad čia jaučiasi bendruomenės dalimi. „Tai – žmonės, su kuriais turiu bendrų interesų, galiu šnekėtis apie viską. Labai norėčiau ir toliau gyventi, studijuoti ir dirbti Lietuvoje. Man be galo patinka Vilnius, jo senamiestis. Lietuvių kalbos verta mokytis vien dėl skambesio. Man gera kalbėti lietuviškai“, – pasakoja Vanesa.

Mergina pradėjo domėtis lietuvių kalba dar mokykloje: „Turiu giminaičių Lietuvoje. Močiutės brolis – latvis – puiku, galiu su juo susikalbėti, bet, pavyzdžiui, su jo žmona – niekaip. Ji kalba tik lietuviškai ir rusiškai, o aš rusiškai nemoku.“

Tad, turėdama laisvo laiko po pamokų, Vanesa ėmė savarankiškai mokytis lietuvių kalbos – klausėsi „YouTube“ kanale esančių įrašų ir muzikos.

„Žmonės, nesikankinkite, nesimokykite kalbos iš pokalbių apie politiką! Per karantiną klausiausi LRT radijo laidų, todėl iš pradžių išmokau kalbėti apie politiką. Kai universitete vyko seminarai apie maistą, pagalvojau: pagaliau išmoksiu kalbėti ir apie maistą“, – juokiasi Vanesa.

Šiuo metu ji Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijuoja intermedialių literatūros studijų magistrantūros programą.

Lietuvių kalbos studijos Latvijoje

Mergina žinojo, kad nori studijuoti lietuvių kalbą, todėl nedvejodama stojo į baltų filologiją Latvijos universitete. Čia studentai ne tik mokosi praktinės lietuvių kalbos, bet ir klausosi paskaitų apie lietuvių literatūrą, tautosaką, Lietuvos istoriją, lygina lietuvių ir latvių kalbų gramatikas, gilinasi į vertimo teoriją. Latvijoje veikiantis Lituanistikos centras aktyviai prisideda prie studentų akademinio augimo: organizuoja mokslines ekspedicijas, kaupia naujausią lituanistinę literatūrą, Lietuvos spaudą ir kuria lietuvių-latvių vertimų dirbtuves. Tai – gyvybingas žinių ir kultūros mainų tiltas tarp Lietuvos ir Latvijos.

„Labai džiaugiuosi, kad dėstytojas Edmundas Trumpa pagaliau sutvarkė mano lietuvių kalbos gramatiką. Pradėjusi lankyti universitetą jau šnekėjau lietuviškai, bet man su gramatika buvo „pievos ir vėjai“, – prisimena ji.

Pirmaisiais studijų metais, 2021-aisiais, atsirado galimybė dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamuose lietuvių kalbos ir kultūros kursuose. „Kitais metais dėstytojas jau pasiūlė vykti į Vilnių ir mokytis lietuvių kalbos ten“, – pasakoja Vanesa.

Dabar netgi būdama Latvijoje mergina bendrauja tik lietuviškai, latviškai kalba tik su tėvais ir keliais draugais.

Besimokydama dvyliktoje klasėje Vanesa susipažino su žmonėmis iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ir per „Zoom“ platformą susirado geriausią draugę. Dabar ji turi daug draugų Lietuvoje.

„Aš esu bendruomenės dalis. Tai – žmonės, su kuriais turiu bendrų interesų, galiu šnekėtis apie viską. Labai norėčiau ir toliau gyventi, studijuoti ir dirbti Lietuvoje. Man be galo patinka Vilnius, jo senamiestis. Lietuvių kalbos verta mokytis vien dėl skambesio. Man gera kalbėti lietuviškai“, – sako Vanesa.

Nors mergina laisvai bendrauja lietuviškai, tačiau pasitaiko ir nesusipratimų. „Pavyzdžiui, su augalų pavadinimais. Draugei sakiau: žinok, tu mane ir nunuodyti galėtumei. Aš su tais augalais ne itin draugauju. Aš net, būna, latvių kalba nežinau jų pavadinimų, – juokiasi. – Yra buvę kuriozų su žodžiu „bauda“. Latvių kalba šis žodis reiškia „malonumą“. Tai buvo mano pirmas išmoktas žodis.“

Tačiau mergina nesijaudina – tikri draugai niekuomet nesijuoks, net jeigu ji pasakys ką nors klaidingai.

Studijos Vilniaus universitete

Baigusi bakalauro studijas, Vanesa nedvejojo nė akimirkos – jos svajonė buvo Lietuva. „Su kolege ieškojome, ką galėtume studijuoti Vilniaus universitete, ir atradome intermedialias literatūros studijas. Vasarą pateikiau dokumentus į tris studijų programas, manydama, kad net jei nepavyks įstoti ten, kur labiausiai noriu, bent jau gyvensiu Lietuvoje. Nuostabu ir keista, kad patekau būtent ten, kur svajojau, ir dar į nemokamą vietą“, – džiaugiasi Vanesa.

Ji įsitikinusi: kad ir kas nutiktų, jos gyvenimas neatsiejamas nuo Lietuvos.

Savo magistro darbą Vanesa rašys iš gastropoetikos: „Tai yra literatūros analizė pagal tekste randamus maisto ir gėrimų aprašus. Aš analizuosiu latvių ir lietuvių kūrinius, lyginsiu, kokie maisto aprašai vartojami, kokiose situacijose tas maistas paminėtas ir pan.“

Vanesa džiaugiasi, kad Latvijos universitete skaitė daug lietuvių literatūros: „Perskaičiau ir Kristijono Donelaičio „Metus“, ir Antano Škėmos „Baltą drobulę“, ir kitus kūrinius. Kadangi per karantiną jau buvau pramokusi lietuvių kalbos, tai, kol kiti studentai mokėsi lietuvių kalbos pagrindų, man leido skaityti knygas. Esu dėkinga savo profesoriui Edmundui Trumpai, kuris supažindino su lietuvių literatūra. Dabar turiu pagrindus, todėl studijuodama Vilniaus universitete jaučiuosi tvirtai.“

Paklausta, ar nesusiduria su sunkumais ieškodama įgarsintos profesinės ir grožinės literatūros, Vanesa nedvejodama atsako: „Kad visiškai nerasčiau medžiagos Vilniaus universitete, dar nėra buvę. Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje yra labai daug įgarsintų knygų. Ten net naujausią literatūrą rasi be didelio vargo. Žinoma, prieš savaitę išleistos knygos tikrai nerasi, nes niekas taip greitai neįgarsins. Latvijoje gal trys–keturios knygos per mėnesį įgarsinamos, o Lietuvoje vien per savaitę – daug daugiau. Be to, Audiosensorinė biblioteka pasirūpino, kad gaučiau prisijungimą prie bookshare@org>. Tai tokia labai didelė duomenų bazė. Viską randu, ko reikia studijoms. Žinoma, padeda ir dėstytojai.“

Šios bibliotekos ištekliais ji naudojasi jau nuo 2020 m., kai kolega sukūrė audiosensorinės bibliotekos paskyrą: „Įsivaizduokite mano džiaugsmą – galiu siųstis visas knygas iš eilės. Visas ir be jokio vargo!“

Mėgstamiausia Vanesos lietuvių autorė – Kristina Sabaliauskaitė. „Vienareikšmiškai“, – priduria ji.

Vanesa užtikrintai sako, kad „Vilniaus universitete gali studijuoti žmonės ne vien su regos, bet ir su kitomis negaliomis. Nuostabi yra ir Vilniaus universiteto neįgaliųjų reikalų koordinatorė. Ji nuolat rūpinasi, kad man viskas būtų pritaikyta.“

Šiuo tekstu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra užbaigia penkių  straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Vilniaus universitetas, Nacionalinės švietimo agentūros projekto „Pedagogų kompetencijų stiprinimas nacionalinėse kvalifikacijos tobulinimo programose ir magistrantūros studijose“ partneris, kviečia dalyvauti nacionalinėje pedagoginių darbuotojų (išskyrus aukštųjų mokyklų darbuotojus) kvalifikacijos tobulinimo programoje KALBŲ MOKYMO(SI) OPTIMIZAVIMAS PASITELKUS GENERATYVINĮ DIRBTINĮ INTELEKTĄ (GDI).

Programa įgyvendinama bendradarbiaujant su tarptautiniais ir nacionaliniais partneriais: Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų asociacija, Lietuvos polonistų asociacija, Lietuvos vokiečių kalbos mokytojų asociacija, Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacija, Vilniaus miesto savivaldybės Bendrojo ugdymo skyrius, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyrius; Lietuvos dirbtinio intelekto asociacija.

Programa skirta svetimųjų kalbų (lenkų, lietuvių, prancūzų, vokiečių ir kt.) mokytojams*, dirbantiems pagal bendrojo ugdymo programas ir siekiantiems išmokti etiškai ir veiksmingai naudoti generatyvinio dirbtinio intelekto technologijas mokymo(si) procese.

Dėl mokytojo komandiruotės bei dalyvavimo visuose programos kontaktiniuose mokymuose būtinas mokyklos direktoriaus raštiškas patvirtinimas.

* Mokymai skirti tik pedagogams, dirbantiems bendrojo ugdymo įstaigose, registruotiems Pedagogų registre ir dirbantiems pedagoginį darbą.

* Esant konkursui pirmenybė teikiama kalbinio ugdymo mokytojams mokantiems lietuvių, prancūzų, vokiečių, lenkų kalbų. Programoje gali dalyvauti kalbinio ugdymo modulių absolventai ir dalyviai.

* Mokymuose gali dalyvauti tik tie pedagoginiai darbuotojai, kurie iki šiol nėra dalyvavę nė vienoje projekto „Pedagogų kompetencijų stiprinimas nacionalinėse kvalifikacijos tobulinimo programose ir magistrantūros studijose“ finansuojamoje veikloje (nei bet kurioje nacionalinėje kvalifikacijos tobulinimo programoje, nei magistrantūros studijose).

Programos anotacija

Programos dalyviai pagilins savo žinias apie GDI galimybes ir iššūkius, turės galimybes išsiaiškinti, kaip veiksmingai, atsakingai bei etiškai naudoti GDI mokant(is) kalbų, sužinos apie naujausias švietimo tendencijas ir geriausias praktikas.

Programos organizavimas

• Programos dalyviai kartu studijuos bendras temas, o specialiai atskirai kalbai skirtus seminarus dirbs grupėse, kurios atitinka jų pasirinktą kalbą.
• Programos apimtis – 270 akademinių valandų (kontaktinio ir savarankiško darbo), iš jų:

–  81 val. (30 proc.) skirta mišriuoju būdu vykdomoms studijoms, kurias sudaro:

• 16 val. teorinių įtraukiamųjų paskaitų,
• 48 val. pratybų (didesne dalimi pagal kalbos specializaciją),
• 11 val. konsultacijų (pagal kalbos specializaciją)
• 6 val. gerosios patirties refleksijai ir sklaidai (praktikos rezultatams pristatyti ir aptarti) baigiamojoje metodinėje konferencijoje;

–  108 val. (40 proc.) skirta pasirinktoje ugdymo įstaigoje atliekamai savarankiškai praktikai;

–  81 val. (30 proc.) skirta dalyvių savarankiškoms studijoms (literatūrai ir šaltiniams analizuoti, dėstytojų parengtoms užduotims atlikti).

• Programos įgyvendintojai – Vilniaus universiteto mokslininkai, dėstytojai ir programos bendraautoriai – šalies ir užsienio mokslininkai.
• Mokymai yra nemokami ir vyks Vilniuje, kelionės išlaidos ir apgyvendinimas nėra finansuojamas.
• Dalyviams, įvykdžiusiems programą, išduodamas programos baigimą patvirtinantis pažymėjimas ir akademinė pažyma. Programos dalyviams, studijuojantiems Vilniaus universitete, įgyti studijų rezultatai pagal Studijų rezultatų įskaitymo Vilniaus universitete tvarkos aprašą ir Vilniaus universiteto studentų neformaliuoju ir savišvietos būdu įgytų kompetencijų pripažinimo ir studijų dalykų (modulių) įskaitymo tvarkos aprašą gali būti įskaityti kaip individualiųjų studijų dalykai arba kaip pasirenkamieji ar privalomieji studijų dalykai, jei įgytos kompetencijos atitinka studijų programos ugdomas kompetencijas.

Programos vykdymas pedagogų grupei (iki 60 asmenų) planuojamas nuo 2025 m. sausio mėn. 31 d. iki 2025 m. liepos 4 d. mėn.

Nacionalinės kvalifikacijos tobulinimo programos įgyvendinimas pagal Švietimo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 12-003-03-06-01 „Pirmiausia – mokytojas“ bus finansuojamas Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės „NextGenerationEU“ lėšomis.

Registracija vyks iki 2025 sausio 20 d.

Registracija čia:

• Lietuvių kalbų mokytojams: https://forms.office.com/e/f3W0iu71fK
• Prancūzų kalbos mokytojams: https://forms.office.com/e/cRnZKMktDz
• Vokiečių kalbos mokytojams: https://forms.office.com/e/tAjH50mRMn
• Lenkų kalbos mokytojams: https://forms.office.com/e/tUBqKQD8a4

Kontaktai pasiteiravimui: Vilniaus universitetas, Andrijana Leonienė, el. p.

Alla ir Jelena yra iš Ukrainos. Abi moterys tris mėnesius Vilniaus universitete mokėsi lietuvių kalbos. Paklaustos apie motyvą, sako, kad mokėsi iš dėkingumo ir pagarbos Lietuvai bei jos žmonėms.

Alla šiuo metu dirba Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje, kur aprašinėja XVIII a. katalikų dvasininkų pamokslus ir juos suvedinėja į katalogus. Visą savo gyvenimą bibliotekininke pradirbusi moteris sako, kad šios pareigos jai naujos, bet labai įdomios. „Toks darbas man lyg dovana“, – džiaugiasi Alla. Apie savo kolegas Alla taip pat kalba su dideliu dėkingumu ir meile: tikri profesionalai, ypač tolerantiški, visada pasiruošę pagelbėti žmonės, „darbe jaučiuosi priimta“, „toks kolegų rūpestis man šildo širdį“.

„Lietuvių kalbos mokausi viena vertus dėl to, kad mūsų ateitis nėra aiški, nežinome, kada viskas pasibaigs. Kita vertus, mes gyvename tarp tokių žmonių, tokioj mus atjaučiančioj šaly, kad mokausi lietuvių kalbos iš dėkingumo: noriu sugebėti kalbėti kalba tų žmonių, kurių namuose gyvenu. Man tai labai svarbu, nes niekaip kitaip dabar atsidėkoti negaliu“, – pasakoja Alla.

Jelena taip pat rado darbą pagal išsilavinimą – privačioje nedidelėje įmonėje dirba buhaltere. Nors lietuvių kalbos mokosi jau ne pirmuose kursuose, Jelenai turimų lietuvių kalbos žinių kasdieniame darbe neužteko: „žodžių jau daug moku, bet dar nedrįstu kalbėti“. Moteris džiaugiasi, kad supratingų kolegų ir direktorės dėka visos keblesnės situacijos išsprendžiamos pozityviai, juokais, tačiau pati maniusi, kad mokytis privalanti.

„Alla teisi, nežinome, kur gyvensime po mėnesio ar po metų, bet šiuo metu esame šalyje, kuri mus priėmė atvira širdimi, suteikė mums namus ir darbą – lietuviai labai tolerantiški, geri žmonės. Todėl manau, kad kalbą mokytis būtina. Tiesiog tai yra teisinga – kalbėti tos šalies, kurioje gyveni kalba. Tai darau iš pagarbos Lietuvai. Kur bebūtume –  Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje – privalome išmokti kalbą, kad įsilietume į šalies gyvenimą“, – teigia Jelena. 

Šie nemokami lietuvių kalbos kursai yra projekto „Lietuvių kalbos mokymai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pasitraukusiems Ukrainos pabėgėliams“ dalis. Projektas finansuojamas 2014-2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.

Elīza Paula Graudiņa prie Baltojo tilto Vilniuje. Nuotrauka – Veslavos Sidaravičienės

Elīza Paula Graudiņa puikiai kalba lietuviškai ir Vilniaus universitete studijuoja intermedialių literatūros studijų magistrantūroje. Mergina prisipažįsta niekada nemaniusi, kad lietuvių kalba taps tokia svarbia jos gyvenimo dalimi. „Kai rinkausi studijas, apie lietuvių kalbą net negalvojau – iš pradžių man nepatiko, kaip ji skamba. Planavau gilintis į latvių kalbą ir kultūrą“, – prisimena Elīza.

Viskas pasikeitė po lemtingo susitikimo su Latvijos universiteto Lituanistikos centro vadovu Edmundu Trumpa ir vasaros kursų Lietuvoje – dabar Elīza studijuoja Vilniuje ir ruošiasi rašyti magistro darbą, kuriame analizuos Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygos „Sibiro haiku“ adaptacijas Lietuvos ir Latvijos teatro scenose.

Studijų pradžia Latvijos universitete

E. P. Graudiņa lietuvių kalbos mokytis pradėjo studijuodama baltų filologijos bakalauro programą Latvijos universitete. „Pirmaisiais metais lietuvių kalbos seminarai yra privalomi visiems studentams, tačiau vėliau galima rinktis, ar tęsti šias studijas. Aš nusprendžiau gilinti lietuvių kalbos žinias“, – sako Elīza.

Kad patobulintų kalbos įgūdžius, ji dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto organizuotuose lietuvių kalbos vasaros kursuose, tačiau mokymasis nuotoliniu būdu tapo tikru iššūkiu. „Visą vasarą mokytis prie kompiuterio nebuvo lengva, tačiau tai padėjo man išlaikyti ryšį su lietuvių kalba ir išmokti naujų dalykų“, – pasakoja ji.

Vėliau Elīza išbandė lietuvių kalbos vasaros kursus Vilniaus universitete. Iš pradžių ją gąsdino tai, kad pateko į aukštesnio lygio grupę, nes jos kalbos įgūdžiai atrodė per menki. „Maniau, kad sugebu pasakyti vos kelis sakinius, kurių reikėjo universiteto egzaminui. Tačiau kursuose supratau, kad galiu daug daugiau“, – sako Elīza.

Esminis lūžis įvyko vieną vakarą, kai ji apsilankė svečiuose pas lietuvius. „Ten buvo kelios merginos, mokančios latviškai, bet didžioji dalis svečių kalbėjo tik lietuviškai. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik bandyti bendrauti. Tada ir suvokiau – aš iš tikrųjų galiu kalbėti lietuviškai“, – prisimena ji.

Meilę lietuvių kalbai skatino ir Lituanistikos centro vadovo E. Trumpos organizuojamos vertimų dirbtuvės. „Į Rygą iš Lietuvos atvykdavo įvairių poetų ir prozininkų. Kai aš dalyvavau, buvo atvykę Vladas Braziūnas ir Rimantas Kmita. Dirbtuvėse studentai kartu su rašytojais verčia tekstus ir garsiai skaito išverstas dalis. Kadangi man patogiau vertimus paruošti iš anksto, tai dažniausiai dirbdavau namuose ir tik vėliau aptardavau su autoriais. Buvo pakviesta ir profesionali vertėja, kuri padėdavo iškilus sudėtingiems klausimams“, – pasakoja Elīza ir prisipažįsta, kad norėtų versti daugiau grožinės literatūros.

Mergina neapsiribojo vien dalyvavimu lietuvių kalbos vasaros kursuose – ji juose ir dėstė. „Praėjusią vasarą dalyvavau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vasaros kursuose kaip studentė. Norėjau prieš studijas sustiprinti savo gramatikos žinias ir viską pasikartoti. Tačiau žiemą instituto organizatoriai pasiūlė grįžti dar kartą – šįkart ne tik kaip studentei, bet ir kaip mokytojai“, – pasakoja Elīza.

Literatūros skaitymo pamokas mergina vedė kartu su instituto doktorantu. Šiais metais ji imasi šios užduoties savarankiškai, nors pripažįsta, kad vis dar jaučia jaudulį: „Labiausiai nerimauju dėl klausimų apie kirčiavimą.“

Nors niekada neplanavo tapti mokytoja, ši patirtis atvėrė naujų galimybių. „Niekada nemaniau, kad tapsiu mokytoja, tačiau dabar dėstyti lietuvių kalbą atrodo kur kas įdomiau nei, pavyzdžiui, latvių“, – sako Elīza.

„Pasirinkau bakalauro ir magistro darbų temas, susijusias su lietuvių kalba“

E. P. Graudiņa savo bakalauro darbą paskyrė lietuvių literatūros vertimų į latvių kalbą 2008–2022 m. laikotarpiu analizei. „Pirmojoje darbo dalyje apžvelgiau įvairių žanrų lietuvių literatūros vertimus, o antrojoje lyginau penkių autorių kūrinių recepciją Latvijoje ir Lietuvoje“, – pasakoja ji.

Analizei Elīza pasirinko Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Undinės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“ ir Andriaus Tapino „Vilko valandą“. Pasirinkimą lėmė šių knygų apdovanojimai ir populiarumas.

„Tyrimo metu pastebėjau daugiau panašumų nei skirtumų, tačiau skirtumai dažniausiai susiję su istorinių romanų recepcija. Pavyzdžiui, Lietuvoje apie „Silva rerum“ kyla diskusijų, ar tai populiarioji, ar grožinė literatūra. Latvijoje tokio klausimo nėra – populiarioji literatūra čia vis tiek laikoma grožine“, – pažymi Elīza.

Ji taip pat pastebėjo, kad lietuviai daugiau dėmesio skiria istorinių detalių tikslumui, tuo tarpu Latvijoje tokios smulkmenos nėra laikomos esminėmis. „Tai nėra mūsų istorija, tad mes dažniau skaitome kūrinius kaip grožinę literatūrą“, – teigia ji.

Įdomių skirtumų atsiskleidė ir analizuojant „Sibiro haiku“ recepciją: „Vienas lietuvių recenzentas kritikavo komikso formatą, tvirtindamas, kad jis perimtas iš kitų kultūrų ir netinkamas tokioms skaudžioms istorinėms temoms perteikti. Tuo tarpu Latvijoje komikso formatas buvo priimtas palankiai ir tokių diskusijų nekilo.“

Magistrantūroje Elīza planuoja tęsti „Sibiro haiku“ tyrimus, tačiau šįkart gilinsis į knygos adaptacijas teatrui. „Šiuo metu planuoju rašyti darbą apie „Sibiro haiku“ pastatymus Lietuvoje ir Latvijoje analizuodama juos intermedialumo požiūriu. Domėsiuosi, kaip grafinis romanas virsta scenarijumi, kaip pereinama nuo vizualumo prie teksto ir kaip galiausiai šis tekstas tampa spektakliu“, – pasakoja ji.

Šiuo metu abu spektakliai jau rodomi Lietuvos ir Latvijos teatruose, o Elīza ketina analizuoti jų įrašus. „Latvijoje įrašų gauti sudėtingiau, nes spektaklis dar tik pradėtas rodyti. Tačiau organizatoriai pažadėjo bent trumpam atsiųsti įrašą, kad mano darbo vadovė galėtų susipažinti su medžiaga“, – sako ji.

Laisvalaikiu Elīza dainuoja Vilniaus universiteto chore „Gaudeamus“. „Vos atvykusi nusprendžiau stoti į chorą – tai buvo savotiškas socialinis eksperimentas. Su choru koncertavome Liepojoje, ir man buvo smagu, kad puikiai supratau tiek lietuvius, tiek latvius. Vieną kartą latvė manęs net paklausė, ar moku kalbėti latviškai. Tai buvo labai linksma, nes esu latvė! Bet, žinoma, malonu“, – juokiasi mergina.

Dėl ateities planų Elīza dar nėra apsisprendusi. „Svarstau apie absolventų praktiką – tai galimybė po studijų išvykti į užsienį ir dėstyti lietuvių kalbą. Kas žino, galbūt tapsiu lietuvių kalbos mokytoja Urugvajuje“, – šypsosi ji.

Kita vertus, Elīzai artimas ir akademinis kelias: „Latvijoje dirbu Literatūros, tautosakos ir meno institute asistente. Galėčiau tęsti mokslinę veiklą, svarstyti apie doktorantūros studijas, galbūt net Lietuvoje.“

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Albino Kentros archyvas / Donato Jokubaičio nuotrauka

Šiandien Albino Kentros (1929–2023) – rezistento, politinio kalinio, atgimimo metraštininko, Laisvės premijos laureato ir Anglų filologijos katedros dėstytojo, su bendraminčiais menininkais kūrusio puošniuosius mūsų fakulteto interjerus, mirties metinės.

Kviečiame pasižiūrėti šiemet sukurtą jo gyvenimą ir kūrybinį palikimą pristatantį trijų dalių dokumentikos ciklą „Prakalbintos sienos“, kuriame atskleidžiama  A. Kentros šeimos istorija ir asmenybė – ypatingas charakteris, organizaciniai bei diplomatiniai gebėjimai, kultūrinės iniciatyvos.

https://youtu.be/nt7ZuX_P13g

https://youtu.be/kmpPw6RDhLU

https://youtu.be/TX8uq5ECI4o

Filmą kūrė dokumentalistė, ne vieno išskirtinio kino portreto autorė Agnė Marcinkevičiūtė ir ukrainietis Aleksandras Dirdovskis – nuo 1991-ųjų kuriantis kiną ir Lietuvoje. Jo filmas apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir Vilių Orvydą „Aliuzija“ (2006 m.) yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų.

Kuriant „Prakalbintas sienas“ panaudoti iki šiol viešai nerodyti, paties Albino Kentros nufilmuoti 7–8 deš. Vilniaus universiteto vaizdai, Filologijos fakulteto interjerų kūrimo darbai, ten dirbę menininkai. Įamžinti Lietuvos dailės korifėjai: Rimantas Gibavičius, Petras Repšys, Šarūnas Šimulynas, Antanas Kmieliauskas, Ramutė Aleksandra Jasudytė, Vytautas Valius.

Mažai kas tuo metu turėjo kameras ir suvokė būtinybę fiksuoti tyliąją kūrybinę menininkų rezistenciją, tad tai kitoks pasakojimas apie to meto tikrovę, nei pateikiamas oficialiojoje „Tarybų Lietuvos kronikoje“.

Filme kalbinti:  Jūratė Vaičėnaitė – Albino Kentros dukterėčia, Petras Repšys – grafikas, medalių kūrėjas, monumentalistas, Bronius Leonavičius – dailininkas, visuomenės veikėjas, Irena Tumavičiūtė – germanistė, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėja ir propaguotoja, vertėja, Saulius Valius – menininkas, Rimantas Dichavičius – dailininkas, fotografas, leidėjas, Loreta Kalnikaitė – partizanų rėmėjų duktė, Lietuvos Laisvės Kovų–Miško Brolių draugijos narė, Antanas Burokas – Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjas, Valentinas Bartašiūnas – 1991 m. sausio 13-osios Seimo gynėjas savanoris, Juozas Valiušaitis – menininkas, Saulė Matulevičienė – Lietuvių literatūros katedros dėstytoja.

Pagrindinis projekto rėmėjas – Medijų rėmimo fondas.

Asociatyvi „Unsplash“ nuotrauka

Ilgą laiką lietuvių kalba buvo neprieinama daugelyje kasdien naudojamų technologijų. Kodėl negalima kalbėti su savo išmaniaisiais įrenginiais lietuviškai, kodėl robotas siurblys nereaguoja į lietuviškas komandas, kodėl balso asistentai mūsų gimtąja kalba yra tokie riboti? Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai tam, kad technologijos taptų kuo prieinamesnės lietuvių kalba, dirba daugiau nei dešimt metų.

Šiuo metu gautas finansavimas projektui „Didžiojo lietuvių kalbos garsyno sukūrimas“ (LIEPA-3), kuris yra vienas reikšmingiausių žingsnių lietuvių kalbos technologijų srityje. LIEPA-3 suteiks naujų galimybių mūsų kalbai būti pritaikytai šiuolaikinėse išmaniosiose sistemose. Projektu siekiama, kad lietuvių kalba taptų neatsiejama technologijų dalimi, kuri būtų lygiai taip pat prieinama kaip ir didžiosios kalbos, tokios kaip anglų ar vokiečių.

„Mes gyvename tokiame pasaulyje, kur kalbos technologijos tampa vis svarbesnės kasdieniame gyvenime. Jei lietuvių kalba neišsilaikys šioje srityje, mes liksime nuošalyje. LIEPA-3 yra mūsų šansas išlaikyti lietuvių kalbą gyvybingą ir integruotą į šiuolaikines technologijas“, – sako VU Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininkas ir vienas iš projekto LIEPA-3 iniciatorių Gediminas Navickas.

Vienas iš projekto LIEPA-3 iniciatorių Gediminas Navickas. Vilniaus universitetas / Justino Auškelio nuotrauka

Pasak VU matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) G. Navicko, šiame projekte ne tik sukuriamos technologijos, bet ir ateities kartoms užfiksuojamas unikalus mūsų kalbos skambesys bei savitumas, kurie ypač svarbūs ir kalbos technologijų kūrimui, ir pačios kalbos tyrimams.

Lietuvių kalbos ateitis technologijose

LIEPA-3 yra tęstinis projektas, kuriuo siekiama užtikrinti lietuvių kalbos išlikimą ir pritaikymą modernioje skaitmeninėje aplinkoje, stiprinant valstybės skaitmeninimo pajėgumus. Šis projektas – ankstesnių projektų LIEPA ir LIEPA-2 sėkmės rezultatas, perimantis jų pasiekimus ir praplečiantis lietuvių kalbos technologijų galimybes.

Projektus LIEPA ir LIEPA-2 taip pat įgyvendino mokslininkai iš VU Matematikos ir informatikos bei Filologijos fakultetų. Abu minėti projektai apėmė dvi esmines kryptis: informacinių technologijų sprendimus – naujas paslaugas visuomenei ir infrastruktūrinius sprendimus, susijusius su lietuvių šnekamosios kalbos garsynu, kalbos sintezatoriais bei šnekos atpažinimo sistemomis.

Gausi mokslininkų komanda jau vykdo naująjį projektą LIEPA-3. Skirtingai nei jo pirmtakai, šis projektas orientuojasi ne į kelias kryptis, o į vieną pagrindinę – plataus masto Didžiojo anotuoto lietuvių kalbos garsyno sukūrimą. Anotuotas garsynas – tai struktūriškai aprašyti garso įrašai (lietuvių šnekos pavyzdžiai), jį sudaro garso įrašai ir juos atitinkantys tekstai su laiko žymėmis. Naujai kuriamas garsynas bus net 10 kartų didesnis nei didžiausias šiuo metu egzistuojantis lietuvių kalbos garsynas ir apims 10 tūkstančių valandų.

Turėdami tokio dydžio garsyną, galėsime turėti lietuvių šnekos atpažintuvus (kai kompiuteriai ir kiti įrenginiai supranta, ką jiems sakome lietuvių kalba), atitinkančius šiuolaikinius kokybės kriterijus.

Nekilnojamojo turto prekeiviai į klausimą, kokie trys svarbiausi komponentai sudaro nekilnojamojo turto vertę, atsako: vieta, vieta ir vieta. Perfrazuojant klausimą: kokie trys svarbiausi komponentai sudaro kalbos technologijų vertę, atsakymas būtų: duomenys, duomenys, duomenys. Iki šiol nėra sukurto įvairiapusiško, išsamaus ir, svarbiausia, didelės apimties lietuvių kalbos garsyno.

Projekto LIEPA-2 metu sukurtas 1000 valandų garsynas yra labai mažas, palyginti su technologiškai pažengusių kalbų garsynais. Be apimties, garsyno kūrimas svarbus ir dar vienu aspektu: kurdami šnekos technologijas kolegos informatikai pasitelkia ir filologus, lingvistus.

VU Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Kardelis. Žygimanto Savicko nuotrauka

„Tai gražus ir prasmingas bendradarbiavimo ir tarpdalykiškumo pavyzdys, kuris tęsiasi nuo projekto LIEPA-1 pradžios. Didelės apimties garsynas svarbus ne tik šnekos technologijoms, jis bus puiki bazė ir įvairiems lingvistiniams tyrimams. Ypač svarbu, kad pusę garsyno sudarys spontaninė kalba, ši dalis gerai parodys šiuolaikinės šnekamosios lietuvių kalbos būklę, kurią mes, deja, dabar matome gana fragmentišką būtent dėl išsamių, plačių duomenų trūkumo. Garsynas svarbus ne tik šnekos technologijų ir lingvistinių tyrimų kontekste – gal nebus per drąsu jį palyginti su didžiuoju Lietuvių kalbos žodynu, kur išsaugoti ne tik mūsų kalbos, bet ir tapatybės ženklai – šiuo atveju ne užrašyti, bet pasakyti gyvu žodžiu“, – džiaugiasi VU Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Kardelis.

Projektą vykdo VU Matematikos ir informatikos fakultetas bendradarbiaudamas su Filologijos fakultetu kartu su partneriais Vytauto Didžiojo universitetu ir Lietuvių kalbos institutu. „Projektui vykdyti skirtas laikas yra labai trumpas – vos daugiau nei pusantrų metų, nors įprastai tokiam darbui reikėtų bent trejų metų. Tačiau projektą vykdo stipriausias šios srities ekspertų konsorciumas, suburtas iš patyrusių organizacijų, todėl tikime, kad projektas bus sėkmingai užbaigtas“, – sako projekto LIEPA-3 vadovė, VU MIF mokslininkė dr. Gražina Korvel.

Laukiami projekto rezultatai

„Projekto LIEPA-3 pagrindinis tikslas – sukurti 10 tūkst. valandų lietuvių kalbos anotuotą garsyną, kuris bus sudarytas pagal diktorių amžiaus, lyties, tarminio regiono kriterijus. Garsynas atspindės šnekos turinio fonetinę, morfologinę, sintaksinę, stiliaus ir tarminę įvairovę, skirtingos įrašymo įrangos ir aplinkos akustinio fono skirtumus“, – svarbą ne tik mokslui, bet ir visuomenei pabrėžia dr. G. Korvel.

Projekto LIEPA-3 vadovė, VU MIF mokslininkė dr. Gražina Korvel. Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Pats garsyno kūrimo procesas reikalauja nemažai darbo: nuo garsinių duomenų rinkimo, apdorojimo ir tikslumo vertinimo iki galutinio duomenų įkėlimo į atviros prieigos platformas, kad projekto rezultatai būtų prieinami visiems besidomintiems. Pasak projekto vadovės, turėdami viešai prieinamą ir išsamų garsyną, mokslininkai galės plėtoti pažangias kalbos atpažinimo, sintezės ir natūralios kalbos apdorojimo metodikas, o tai atvers galimybes dirbtinio intelekto plėtojimui Lietuvoje. Be to, garsynas bus itin vertingas dirbant su moksliniais tyrimais, orientuotais į socialinės įtraukties didinimą – galėsime labiau atsižvelgti į specialiųjų poreikių turinčius žmones ir kurti technologijas, kurios būtų intuityvios ir visiems prieinamos.

Įgyvendinus projektą, atsiras daugybė galimybių praktiškai pritaikyti jo rezultatus. Visų pirma, Lietuvos mokslininkai ir technologijų kūrėjai galės plėtoti pažangias kalbos technologijas ir kurti inovatyvias elektronines paslaugas lietuvių kalba. Be to, viešai prieinami lietuvių kalbos garsyno ištekliai skatins ir kitų šalių mokslininkus, dirbančius kalbos technologijų srityje, įtraukti lietuvių kalbą į savo tyrimus ir taip užtikrinti lietuvių kalbos aktyvumą skaitmeninėje erdvėje bei atverti tarptautinio bendradarbiavimo galimybes.

Pasak G. Navicko, projektu siekiama prisidėti prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Valstybės skaitmeninimo plėtros programos įgyvendinimo, padidinti kalbos technologijų pasiekiamumą, užtikrinti jų veikimą lietuvių kalba ir padėti modernizuoti visuomenės skaitmeninius įgūdžius: „Per ateinančius porą metų bus sukurtas garsynas, kuris taps viešai ir nemokamai prieinamas ir naudojamas moksliniuose tyrimuose bei kuriant skaitmeninius sprendimus. Taip bus prisidedama prie aukštesnės kokybės elektroninių paslaugų kūrimo ir skaitmeninimo plėtros Lietuvoje.“

Šį penktadienį, gruodžio 20 d., 13.00 val., 314 B aud. vyks paskutinis šio semestro kalbotyros doktorantų seminaras. Pranešimą „Dalelytės, muzika, maistas ir gestai: permąstant kalbų arealus“ skaitys doc. dr. Vladimir Panov. 

Anotacija: Šiame ne visiškai akademiniame pranešime bus aptariamos problemos, susijusios su kalbų arealų identifikavimu. Tradicinių kalbinių arealų, tokių kaip Balkanai, Baltija, Pietų Azija ir t. t. apibrėžimai remiasi didžiąja dalimi „branduoliniais“ gramatiniais požymiais: žodžių tvarka, argumentų žymėjimu, TAM katergorijomis ir t. t. Tačiau išeinant už jų ribų ir žiūrint į kitas kalbos sistemos sritis – diskurso žymiklius ir dalelytes, koleksifikaciją, idiomas – galima rasti didesnes už tradicinius kalbinius arealus izoglosų samplaikas. Maža to – panašu, kad tokių bruožų geografinis pasiskirstymas iš dalies persidengia su kai kuriais ne kalbinėmis, bet materialiosios ir nematerialiosios kultūros apraiškomis, pvz. muzikos dermėmis, maisto tipais ir praktikomis, nekalbiniais gestais. Pranešimo metu, remiantis Vakarų Azijos ir Viduržemio jūros makroregiono pavyzdžiu, bus pristatytos šios idėjos.

Prie seminaro galite jungtis ir nuotoliniu būdu per MS Teams.

Lauksime atvykstant arba prisijungiant!