Vilniaus universiteto Skandinavistikos centras ir Švedijos ambasada maloniai kviečia dalyvauti kovo 20 d., ketvirtadienį, 11 val. Filologijos fakulteto Z. Zinkevičiaus auditorijoje (92) vyksiančioje Bengt'o Jangfeldt'o paskaitoje (anglų kalba) „The Nobel family: Not only Alfred but one of Europe's biggest industrial dynasties”.

Kartą metuose visų šalių akys krypsta į Švediją, nekantriai laukiant žinios, kam gi šiais metais bus skirta Nobelio premija – vienas garbingiausių apdovanojimų pasaulyje. Dauguma žino, kad Alfredas Nobelis buvo iškilus mokslininkas ir dinamito išradėjas, bet nedaug kas girdėjo, kad jis priklausė genialių žmonių šeimai su unikalia, intriguojančia istorija.

Jo knyga Immanuel Nobel & Söner: Svenska snillen i tsarernas Ryssland (2020; Immanuelis Nobelis ir sūnūs: švedų genijai carinėje Rusijoje) yra akademinis, patraukliai parašytas darbas apie Nobelių šeimą, jos reikšmingus darbus, išradingumą ir neįtikėtiną verslumą. Vertimas į anglų kalbą The Nobel Family: Swedish Geniuses in Tsarist Russia (2023) pateko į The Financial Times geriausių metų knygų sąrašą. Knyga taip pat išversta į rusų, azerų bei suomių kalbas.

Knygos autorius Bengt'as Jangfeldt'as – žinomas Švedijos slavistas, rašytojas ir vertėjas, knygų apie B. Pasternaką, V. Majakovskį, O. Mandelštamą, J. Brodskį, A. Munthe, R. Wallenbergą autorius, prestižinių literatūros premijų (dukart Augusto Strindbergo premijos – aukščiausio Švedijoje literatūrinio apdovanojimo, Švedijos akademijos premijos ir kt.) laureatas. Bengt'as Jangfeldt'as daug rašo ir Rusijos politikos bei istorijos klausimais: jo knyga Vi och dem. Bengt Jangfeldt om Ryssland som idé (2017; Mes ir jie. Bengt'as Jangfeldt'as apie Rusiją kaip idėją) prasidėjus 2022 m. karui buvo išleista pakartotinai ir išversta į daugelį kalbų.

2024 m. rudenį Bengt'as Jangfeldt'as viešėjo Vilniaus universitete ir sužavėjo auditoriją paskaitomis apie Raoulį Wallenbergą ir Josifą Brodskį. Nuoširdžiai džiaugiamės jo grįžimu ir galimybe pristatyti šį puikų autorių platesnei auditorijai, šį kartą per jo pasakojimą apie iškiliąją Nobelių šeimą.

2024 m. Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedros nuotrauka

Šių metų kovo 17 d. prasidės Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedros organizuojama prancūzų filologiją studijuojančių studentų konferencija. Jos metu bus pristatomi baigiamojo kurso studentų bakalauro darbų preliminarūs tyrimų rezultatai. Jau tradicine tapusios konferencijos metu paminimas Frankofonijos mėnuo.

2022 metais konferencija buvo skirta Dangeručio Čebelio 95-osioms gimimo metinėms paminėti, o 2023 metais ją skyrėme Prancūzijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 100-mečio minėjimui. Pernai sukako 250 metų nuo prancūzų kalbos studijų pradžios Vilniaus universitete ir 80 metų, kai įkurta prancūzų kalbos katedra Istorijos ir Filologijos Fakultete. Taip buvo paminėta prancūzų kalbos studijų pradžia Vilniaus universitete.  

2024 metais pirmą kartą studentų konferencija buvo rengiama kartu su Balstogės universiteto Prancūzų lingvistikos katedra (prof. dr Joanna Cholewa ir prof dr Agnieszka Wloczewska). Šiais metais konferencija jau yra trišalė. Konferencijoje Kultūrinė diplomatija – būdas skatinti dialogą dalyvauja ir savo tiriamųjų darbų rezultatus pristato studentai iš Prancūzijos, Liono universiteto. Dėkojame doc. dr. Vitalijai Kazlauskienei už sėkmingai plečiamus mainus su studentais.

Dėkojame visiems konferencijos organizatoriams ir dalyviams bei džiaugiamės gražiu tarptautiniu bendradarbiavimu.

Renginio programą galite rasti čia

Šie metai Lietuvoje oficialiai paskelbti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metais. VU biblioteka prisideda prie jų minėjimo ir kovo 19 d. 17 val. atidaro dokumentinio paveldo parodą Apie dvi Baroko žvaigždes, arba Sarbievijus ir įmantrioji poezija. Ji kvies lankytoją ne tik apžvelgti žymiojo Lietuvos ir Europos poeto, Vilniaus universiteto auklėtinio kūrybą, bet ir pasigrožėti figūriniais eilėraščiais – grafinėmis formomis išsiskiriančia ir dailės elementais praturtinta poezija, gyvavusia Baroko literatūroje.

„Džiaugiamės, galėdami atidaryti parodą apie talentingą asmenybę, kurios žingsniai kadaise skambėjo Vilniaus universiteto erdvėse. Didysis kiemas ir jį supantys pastatai, vienuolijos erdvė aplink dabartinį Observatorijos kiemą – tai Sarbievijaus gyventos vietos. Vienoje jų, kurią dabar vadiname P. Smuglevičiaus sale, atversime poeto literatūrinį palikimą, saugomą VU bibliotekoje. Apsilankiusieji pamatys šių šventinių metų „kaltininką“ – 1625 m. metais Kelne išleistą pirmąjį Sarbievijaus eilėraščių rinkinį, labai išgarsėjusį ir susilaukusį daugybės leidimų“, – sako VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus laikomas vienu iškiliausių lotyniškai rašiusių XVII a. Lietuvos ir Europos Baroko epochos poetų. Jis buvo Lietuvos jėzuitų provincijos narys, retorikos teoretikas, pedagogas, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininkas. Krikščionių Horacijumi ir sarmatų Horacijumi pramintam poetui popiežius Urbonas VIII netgi buvo patikėjęs bažnytinių himnų redagavimą.

Sarbievijaus poetiniuose kūriniuose persipynė antikinė ir krikščioniška tradicijos, Europos ir ATR realijos. Temų įvairovė plati, apimanti tiek kasdienybės ir žemiškojo gyvenimo patirtis, tiek asmeninius religinius išgyvenimus. Kertinis Sarbievijaus kūrybos elementas – tai paties poeto apibrėžta barokinio stiliaus formuluotė: „taiki nesantaika arba netaiki santaika“.­­ Ši antitezė realizuojama tarpusavyje gretinant nederančius žodžius, prasmes ar įvaizdžius, kad išeitų šmaikšti ir sąmojinga mintis. Toks prieštarų konstravimas, konceptas, tapo Baroko epochos ženklu, kuriuo buvo galima nusakyti to amžiaus kūrybą ir mąstymą.

VU bibliotekoje atidaromą parodą sudaro dvi dalys. Pirmoji dedikuota Sarbievijaus gyvenimui ir kūrybai, pradedant pirmąja jo poezijos rinktine Lyrikos knygos laida ir baigiant rezidavimu karaliaus Vladislovo IV Vazos dvare. Lankytojai parodoje galės susipažinti su poeto eilėmis, traktatais, įvairia dokumentine medžiaga, susijusia su Sarbievijaus veikla Vilniaus universitete, kur jis studijavo, o vėliau dėstė, ėjo rektoriaus patarėjo pareigas. Šio didžio poeto dėka Vilniaus universitete susiformavo literatūrinis humanistų būrelis, kuriam priklausė talentingiausi šalies poetai.

Antra parodos dalis yra skirta artificiozinei Baroko poezijai – figūriniams eilėraščiams, primenantiems mįsles ir rebusus, sukonstruotiems taip, kad sudarytų grafinį vaizdą. Skirtingai nei pirmojoje, antrojoje dalyje pristatoma ne vieno poeto kūryba, o tam tikra poezijos rūšis.

Įdomu tai, kad pats Sarbievijus kritiškai vertino artificiozinę poeziją ir jos populiarumą, nors ne kartą buvo pasidavęs šiai poezijos madai, be to, jo poezija buvo cituojama artificiozinės poezijos vadovėliuose.

Data: 2025 kovo 19 d. 17 val. Įėjimas laisvas.

Vieta: VU biblioteka, P. Smuglevičiaus salė (I a.), Universiteto g. 3.

Paroda veiks iki: 2025 m. rugsėjo 28 d.

Kviečiame į kovo 18 d., antradienį, 17.00 val. J. Balkevičiaus auditorijoje vyksiantį LKVTI Literatūros seminarą, kuriame pranešimą skaitys prof. dr. Eglė Kačkutė-Hagan. 

Pranešimo tema: „Daugiakalbiai migrančių motinų balsai šiuolaikinėje pasaulio literatūroje“.

Neseniai pasirodžiusioje monografijoje Mokyklinis literatūros kanonas: šimtmečio raidos rekonstrukcija (2024) Viktorija Šeina-Vasiliauskienė ir Aistė Kučinskienė rašo: „Tiek ilgalaikiame, tiek konkretaus laikotarpio mokykliniame kanone aki­vaizdžiai dominuoja vyrai. Viena vertus, tai lėmė objektyvi aplinkybė – mo­terų įsitraukimas į literatūrinę veiklą Lietuvoje iki pat XX a. antros pusės buvo gerokai mažesnis nei vyrų. Antra vertus, pastebimai mažesnę rašytojų moterų kanonizaciją galėjo lemti visuomeniškai-patriotiškai angažuota ver­tybinė kanono struktūra.“ (p. 521) Lietuvių literatūros kanonas šiuo požiūriu – neišskirtinis.

1962 m. knygoje Silences amerikiečių rašytoja ir literatūros kritikė Tillie Olsen, tyrinėjusi tylos literatūroje, tarp jų ir moterų tylos, priežastis, nurodė, kad viena jų – moterų gyvenimo sąlygos, daugeliui jų nesuteikusios rašymo prabangos. Moterų literatūros tyrimai išplėtojo metodologiją, kurios dėka galima išgirsti ir sugrąžinti moterų balsus į literatūros kanonus.  Šio seminaro metu prof. dr. E. Kačkutė pristatys savo su Valerie Heffernan sudarytą specialų žurnalo Contemporary Women‘s Writing numerį „Motherhood, Mobility, Migration“, kuris skirtas dar neįgarsintiems literatūriniams migrančių motinų balsams. Pranešime svarstoma kaip šiuolaikinėje pasaulio literatūroje prancūzų, italų, ispanų, norvegų, lietuvių ir suomių kalbomis skamba daugiakalbiai migrančių motinų balsai? Apie ką jie kalba, kokias istorijas pasakoja? Kokiomis meninės raiškos priemonėmis įveikia nutildymą vienakalbiuose, patriotiškai angažuotuose nacionaliniuose kanonuose?

Dr. Eglė Kačkutė-Hagan yra Vilniaus universiteto prancūzų literatūros ir lyčių studijų profesorė, lyginamosios moterų literatūros tyrinėtoja ir daugelio tarpdisciplininių tyrimų sumanytoja ir vykdytoja. Tarp jos svarbiausių darbų yra paroda ir fotoistorijų knyga (Dirbančios) motinos portretas (Georg, 2019), publikuota kartu su Marina Cavazza. Šio tyrimo pagrindu paskelbtas ir akademinis straipsnis žurnale Gender, Work and Organisation. Kita svarbi publikacija – straipsnių rinktinė Transgression(s) in Twenty-First-Century Women’s Writing, Leiden: Brill-Rodopi, Faux Titre, vol. 444, sudaryta kartu su Kate Averis ir Catherine Mao.

Seminare bus galima dalyvauti ir nuotoliu Zoom platformoje

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės, VU Filologijos fakulteto mokslininkės dr. Ernestos Kazakėnaitės kalba, pasakyta šiandien Lietuvos Respublikos Seime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio minėjimo ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo proga:

Gerbiamosios ir gerbiamieji, ačiū! Ne tas ėjo pirmas, kas rado, todėl ačiū visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie šios dienos. Toks įvertinimas man yra netikėtas ir norisi kartoti – non sum dignus. Nors atrodytų, kaip gali nesitikėti, jei dalyvauji konkurse ir teiki gausybę dokumentų. Bet taip iš tiesų buvo. Dalyvauti paragino kiti, todėl jaučiau pareigą pabandyti. Prie netikėtumo jausmo prisidėjo ir tai, kad pirmą kartą ši stipendija skiriama kalbos tyrimams, ne istorinių faktų, asmenybių, idėjų ar kt., bet būtent kalbos.

Visi mylintys žodį žinome, kad kalba nėra tik bendravimo priemonė, padedanti susikalbėti, išsikalbėti ar įkalbėti. Ji – neatsiejama mūsų valstybingumo dalis, persismelkusi į bene visas gyvenimo sritis, nesvarbu, norime to ar ne. Tai įtvirtina ir trumpiausias konstitucijos straipsnis, 14-asis: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Nors šiuos keturis žodžius mes dabar suvokiame kaip savaime suprantamą dalyką, taip buvo toli gražu ne visada. Jei žvilgterėtume į ilgą lietuvių kalbos istoriją, matytume, jog už ją reikėjo pakovoti, visai kaip už laisvę, kurios atkūrimą šiandien švenčiame. Galime tik pasidžiaugti, kad besirūpinančiųjų tiek vienu, tiek kitu atsirado, tokių netrūksta ir šioje salėje.

Neretai kalbos puoselėtojams ir švietėjams, kaip antai, M. Daukšai, S. Daukantui ar G. Petkevičaitei-Bitei, jos išsaugojimas reiškė ir tautos išlikimą. Vis dėlto per daug romantizuoti irgi nederėtų, geriau prisiminkime profesoriaus Z. Zinkevičiaus dažnai akcentuotą mintį – mūsų kalbos istorija glaudžiai susijusi su valstybės istorija ir raida, todėl natūralu, kad viena atsispindi kitoje. O istorija – tarsi upė, nestovinti vietoje bei vingiuota. Taip pat ir mūsų kalba, nuolat kintanti. Jos pastovumas yra iliuzija, kurios nebelieka, kai sugretiname skirtingų kartų, o ypač – skirtingų laikotarpių tekstus. Pavyzdžiui, koks savas ir įprastas žodis mums dabar atrodo valstybė, tačiau iš tiesų – pasiskolintas iš latvių. Kaip rekonstravo G. Subačius ir P. Vanags (2016), jį pirmasis pavartojo S. Daukantas XIX a., bet vien to neužteko, prireikė dar pusės amžiaus ir kitų pritariančiųjų, kaip P. Višinskis, A. Janulaitis ir J. Jablonskis, kad valstybė galutinai įsitvirtintų vietoj anksčiau vartotų viešpatystė ir valstija. Šis pavyzdys patvirtina kliše tapusią patarlę – vienas lauke ne karys.

Tačiau ši stipendija skiriama būtent vienam, todėl natūralu, kad aprėpti visos mūsų rašytinės kalbos istorijos tyrime nepavyks. Bet, kaip rašo B. Vilentas perikopių pradžioje, „nederėtų čia man pradėti skųstis“, todėl pasirinkusi principą ad fontes keliausiu prie ištakų. O tokių ieškoti reikėtų XVI amžiuje. Jis mūsų kultūrinėje atmintyje yra itin reikšmingas, nes, kaip vadovėlinė formuluotė teigia, įvyko daug politinių, socialinių ir religinių pokyčių, bet svarbiausia – galime kalbėti apie pirmuosius išlikusius tekstus mūsų valstybine kalba. O tokių vien per XVI a. buvo apie 30, taigi ne vienas ar keli. Būtent pirmosios knygos, kaip iki kaulų smegenų mums žinomas M. Mažvydo parengtas katekizmas ar M. Daukšos postilė, yra svarbi moderniosios lietuvių tapatybės dalis, nes ar atsirastų bent vienas, niekada apie juos negirdėjęs? Ir visai nesvarbu, jog knygų originalus dabar perskaityti gali ar nori mažuma, o seniausią lietuvišką tekstą – 1503 m. knygoje esantį rankraštį – vos vienetai. Tai jau detalės, nemenkinančios jų vertės.

 Iš tiesų visi tuo metu daugiakalbiame krašte publikuoti lietuviški tekstai yra vertingi tyrimo šaltiniai. Juk jie radosi terpėje, kai lietuvių kalba nebuvo viešojo gyvenimo dalis. Tai atspindi lietuviškosios tapatybės formavimo(si) procesus, tautinės kalbinės savimonės raišką. Šiuo etapu baltistų domėtasi ir anksčiau, tačiau tikiu, kad kiekvienai tyrėjų kartai, įgyjančiai vis kitokios patirties ir prieigų, yra svarbu prie jų grįžti ir permąstyti. Iš praeities įvykių galime daug pasimokyti, dalis jų nepavaldūs laikui ir kartojasi, įgydami kitas formas. Be to, jie padeda suprasti, kad nesame nuo visko atsieti individai, bet tam tikros vietos, kalbos ir kultūros kūriniai.

Todėl dar kartą ačiū visiems už jaunųjų mokslininkų palaikymą, jis mums labai reikalingas. Kiekviena stipendija, o ypač ši, man yra didelė atsakomybė ir įsipareigojimas, tad ačiū už pasitikėjimą. Gražios mums visiems šiandien šventės, o kovojantiems už laisvę – ištvermės!

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė).

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė).

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė).

Seimo kanceliarijos nuotrauka

Stop kadras iš Atėnų universitete (ΕΚΠΑ ΝΚUA) daryto vaizdo įrašo

Sveikiname Vilniaus universiteto klasikinės filologijos dėstytoją prof. dr. Fatimą Eloevą, kuriai buvo suteiktas Atėnų universiteto garbės daktaro vardas.

Profesorė F. Eloeva garbės daktaro vardo suteikimo ceremonijos metu pasakė kalbą „Graikija. Laisvės pamokos“. Joje analizavo Dionisijo Solomoso Himno laisvei lingvistinę ir semantinę kompleksiją, nagrinėjant jo santykį su laisve kaip konceptu bei kalbine raiška. Išeities taškas – diskusija apie žodžio „βία“ (bia) reikšmę himne, kurio interpretacijos svyruoja tarp „skubos, veržlumo“ ir „prievartos, jėgos“. Tai parodo, kaip kalbinės reikšmės gali būti ideologiškai apkrautos ir susijusios su politine interpretacija.

Pirmą kartą skaitant himną jo tekstas autoriui pasirodė neįprastas, net bauginantis, tačiau kartu žavintis savo dramatine įtaiga. Laisvė čia nėra tiesiogiai įvardijama, o veikiau palaipsniui atskleidžiama per įtampos kupinas vaizdines priemones. Himnas tampa ne tik tautinės tapatybės, bet ir semiotinės analizės objektu – jo struktūra primena kinematografinį pasakojimą, kuriame laisvė pasirodo kaip grėsminga ir didinga jėga.

Vienas iš kertinių pranešimo aspektų – graikų tradicijoje laisvė dažniausiai apibrėžiama apofatiniu būdu, t. y. per tai, kas ji nėra, o ne per tiesioginius apibrėžimus. Laisvė yra slapta, ji neskamba kaip deklaratyvus lozungas, o slypi teksto potekstėse, poetinėse užuominose, simbolinėse figūrose. Solomoso Himne laisvei tai ypač akivaizdu: laisvė nėra iš karto įvardijama, ji pasirodo tik himno pabaigoje, po įtampos ir grėsmingų vaizdinių kaupimo. Iki tol ji egzistuoja kaip užuomina. Ši tradicija siekia dar Antikos laikus – nuo Platono, kuris valstybės laisvės klausimus gvildeno per neiginius ir paradoksus, iki Sofoklio Antigonės, kur moralinė ir dvasinė laisvė egzistuoja ne kaip įstatymų formuluotė, o kaip vidinis etinis pasirinkimas. Apofatinė laisvės samprata persiduoda ir į šiuolaikinę graikų literatūrą, pavyzdžiui, Jorgo Seferio tekste Άρνηση (liet. Neigimas) laisvė įgauna neapibrėžtumo ir net praradimo atspalvį.

Solomoso kalbos savitumas taip pat dera su šia tradicija. Jo poetinė kalba susipina su jo dvikalbyste (graikų ir italų), o pati lingvistinė raiška tampa eksperimentu, kuriame laisvė ir kalba susilieja į vieną. Solomoso kalba, kaip ir jo suvokiama laisvė, yra hibridinė, ribinė, nuolat kintanti. Tai atspindi ne tik jo individualų kūrybinį kelią, bet ir platesnius lingvistinius procesus, susijusius su graikų kalbos raida ir jos santykiu su tautine tapatybe.

Suprantantys graikiškai profesorės gali pasiklausyti kalbos įrašo nuo 31.40 minutės.

Žydų gelbėtojų diena – kovo 15-oji – išskirtinė atmintina data, skirta prisiminti ir pagerbti drąsius Lietuvos žmones, kurie nacių okupacijos metais gelbėjo žydus, rizikuodami savo ir artimųjų laisve bei gyvybe. Ši diena pirmą kartą oficialiai paminėta 2023 m. kovo 15 d., kai Vilniaus universiteto (VU) Simono Daukanto kiemelyje buvo iškilmingai perskaitytos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių bei Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotų asmenų – pavardės, taip pat pagerbtos Holokausto aukos.

„Tai ypatinga diena, primenanti apie tikrąjį žmogiškumo spindesį. Su pagarba ir dėkingumu prisimename drąsius, kilniaširdžius žmones, kurie net tamsiausiomis mūsų istorijos akimirkomis nepasidavė baimei – išliko orūs, nešė viltį ir, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, gelbėjo kitus. Ypač svarbu, kad šis minėjimas tampa ne tik prasminga, bet ir tauriai puoselėjama tradicija“, – sako renginio globėjas Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas.

Šiemet šią dieną minėti ir prisidėti prie gelbėtojų atminimo įprasminimo kviečiame kovo 17 d. (pirmadienį) 15.00 val. VU Simono Daukanto kiemelyje  (Universiteto g. 5) renginio metu skaitant jų pavardes.

Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu ši atmintina diena pasirinkta neatsitiktinai – būtent 1966 m. kovo 15 d. VU bibliotekininkei Onai Šimaitei buvo suteiktas garbingas Pasaulio tautų teisuolės vardas. O. Šimaitė, turėjusi leidimą lankytis Vilniaus gete tam, kad tariamai grąžintų knygas, į getą, nešdama būtiniausius daiktus, užmezgė ryšį su ten kalintais žmonėmis. Išeidama gelbėjo rankraščius, vertingus leidinius ir netgi žmones. Nacių okupacijos metais ji padėjo dešimtims žydų, dėl to pati buvo suimta ir išsiųsta į Dachau koncentracijos stovyklą.

„Trečiąjį kartą Vyriausybės ir Universiteto organizuojamas Lietuvos žydų gelbėtojų dienos minėjimas demonstruoja užgimusią prasminga tradiciją. Svarbu, kad prie minėjimo prisijungtų kuo įvairesnės bendruomenės, jaunimas. Norime, kad istorija liktų nepamiršta ir taptų pamoka atsakingiems dabarties sprendimams“, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Šios istorinės atminties centre – paprasti, bet drąsūs ir žmogiškumui ištikimi asmenys iš skirtingų visuomenės sluoksnių: politikai, mokslininkai, kunigai, mokytojai, valstiečiai, menininkai. Tarp jų – Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, poetas ir dramaturgas Balys Sruoga, Landsbergių bei Sondeckių šeimos, taip pat garsioji VU bibliotekininkė O. Šimaitė. Visi jie rodo, kad sunkiais laikais kilnios vertybės, pagarba kito gyvybei ir ištikimybė žmogiškumui pranoksta baimę.

Nors svarbiausia atminties data yra kovo 15-oji, įvairūs minėjimai ir renginiai vyksta visą savaitę ar net mėnesį. 2025 metais, kaip ir kasmet, renginiai organizuojami visoje Lietuvoje. Informaciją apie juos, taip pat žydų gelbėtojų ir išgelbėtųjų istorijas galima rasti interneto svetainėje.

Šiemet, tęsdami prasmingą tradiciją, minėjimą organizuojame kovo 17 d. 15 val. VU Simono Daukanto kiemelyje. Renginio metu bus perskaitytos žydus gelbėjusių asmenų pavardės, pagerbtos Holokausto aukos. Renginyje dalyvaus aukščiausi valstybės vadovai, politikai, žydų gelbėtojų ainiai, Lietuvos žydų bendruomenės nariai, tarptautinės bendruomenės atstovai, VU dėstytojai ir studentai.

Norinčius dalyvauti prašome iš anksto registruotis. Registracijos nuoroda pasiekiama čia. Renginys yra atviras visuomenei, todėl laukiami visi, norintys išreikšti padėką ir pagarbą tiems, kurie karo metais nepabūgo padėti kitiems.

Kovo 11-osios proga Vilniaus universitetas (VU) miestui dovanoja šventę, kurioje laukiami VU darbuotojai, studentai ir alumnai, VU senjorai, miestiečiai ir miesto svečiai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventei parengta VU dainų ir šokių ansamblio programa, išsiskirianti lietuviškumu ir jaunatviškumu. Pagrindinė atliekamų kūrinių mintis − jaunų žmonių meilė artimui ir Tėvynei, telkimasis tautoje ir tikėjimas valstybe bei jos ateitimi.

Programoje skambės lietuvių kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio, Donato Zakaro, Felikso Bajoro, Aro Žvirblio kūriniai, bus atliekamos lietuvių choreografų Juozo Lingio, Vytauto Buterlevičiaus, Laimutės Kisielienės choreografijos. Taip pat matysite ir girdėsite ansamblio vadovų Eugenijaus Čiplio, Dovilės Mačiukaitės-Krasauskienės, Alberto Švelgino ir Indrės Jakubėnaitės-Alaburdienės kūrinius, liaudies dainų plėtotes bei šokių kompozicijas.

„Šis koncertas – tai bendrystės židinys. Tai meilė, kurią puoselėjame ir saugome. Mes mylime ir vienas kitą, ir savo žemę, kurią siejame su gyvenimu, su ateitimi“, – sako ansamblio meno vadovas Eugenijus Čiplys.

Koncertas vyks VU Šv. Jonų bažnyčioje. Koncerto pradžia 15.00 val., durys atsidaro 14.30 val. Renginio trukmė 1,15 val.

Įėjimas nemokamas.