Filologijos fakulteto Baltistikos katedros mokslininkė dr. Ernesta Kazakėnaitė sako, kad neseniai pasirodęs jos kartu su kolega iš Upsalos universiteto prof. Rogier Blokland parengtas straipsnis apie samių rankraštį tik „truputį ypatingas“, tačiau šio rankraščio vandenženkliai leidžia spėti, kad jis yra XVI a. pab. arba XVII a. pirmos pusės, o tai reiškia, kad ji atrado seniausią išlikusį šia kalba parašytą rankraštį.

„Švedijos nacionalinės bibliotekos fonduose saugoma rankraštinė knygelė pavadinimu „Pater noſter: Varijs Linguis“ į mano akiratį pateko rengiant knygą apie latvišką XVI a. maldą ir jos sklaidą pasaulyje, nes tame rinkinyje kartu publikuotos 20 maldų, tarp jų ir latviška, kurią dar 1955 m. aprašė H. Biezais. Paskutinis rankraščio puslapis labai defektinis ir sunkiai įskaitomas, bet nenorėjau palikti knygoje sakinio, kad tekstas neįskaitomas, todėl stengiausi man žinomais būdais ir technologijomis jį perskaityti. Lengva nebuvo, nes rašyba labai pakitusi ir jau buvau benuleidžianti rankas. Kai identifikavau, kad tai samiškai, negalėjau rasti nieko ankstesnio. Buvo sunku patikėti, kad tai galėtų būti seniausias, todėl susisiekiau su keliais finougristais, visi patvirtino, kad taip ir yra. Tuomet su samių kalbų specialistu, Upsalos universiteto profesoriumi Rogier Blokland ėmėmės beveik metus trukusio tyrimo. Jo egzistavimas tame rinkinyje yra labai netikėtas ir mįslingas, todėl kelia daug naujų mokslinių klausimų tiek finougristams, tiek to regiono istorikams, į kuriuos, tikėkimės, pavyks atsakyti ateityje.” – teigė tyrėja dr. E. Kazakėnaitė.

Filologijos fakultete net dvi dienas iš eilės vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lenkijos ir Lietuvos mokslo ryšiai Vilniaus universiteto istorijoje“, kuria pažymimas Polonistikos katedros trisdešimtmetis. Į konferenciją susirinkusius polonistus, profesorius, bičiulius ir partnerius iš skirtingų Lenkijos universitetų ir Lenkijos mokslų akademijos pasveikinęs Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas prisiminė laisvų ir visaverčių akademinių polonistikos studijų atkūrimą Vilniaus universitete po XX a. vidurio tragedijų ir okupacijų ir linkėjo išlaikyti tą dvasią, su kuria Vilniaus polonistika buvo kuriama.

„Polonistikos centras buvo įsteigtas kaip viena iš tų vizionieriškos akademinės laisvės iniciatyvų kitokiai ateičiai, susitelkus Lenkijos ir Lietuvos humanitarams, abiejų valstybių polonistams ir lituanistams (Algis Kalėda, prisiminkime, taip pat buvo lituanistas ir polonistas kartu, iki šiol – konceptualiausias lietuvių romano tyrėjas). Štai tokia jungtis, toks naujų perspektyvų atsivėrimas, tokia intelektuali ir atvira dvasia į polonistiką labai traukė ir jaunus žmones.” – dalijosi prisiminimais Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas.

„Verta iš naujo atsigręžti į tas idėjas ir tą dvasią, kuria Vilniaus polonistika buvo kuriama. Tai intelektualinės energijos, tai dialogiško atvirumo, tai bendradarbiavimo tarp Lietuvos, Lenkijos ir kitų Vidurio Europos kultūrų, tai asmeninio iniciatyvumo dvasia, tai suvokimas, kad polonistika turi svarbią misiją visai Lietuvos visuomenei, stiprindama tiltą tarp jos ir Lenkijos visuomenės bei Lietuvos lenkų bendruomenės, gilindama joje lenkiškojo Lietuvos kultūrinio paveldo ir bendros istorijos suvokimą.” – polonistikos reikšmę platesniame kontekste dėstė Filologijos fakulteto dekanas.

Vilniaus universitetas / Justino Auškelio nuotr.

Studentai sako, kad tai savo vietą atradęs dėstytojas, kad jo paskaitose nebūna monotoniško skaidrių skaitymo, jos yra kruopščiai parengtos ir paremtos ne tik nauja mokomąja medžiaga, bet ir asmeninėmis kelionėmis bei meile Antikos ir Romos kultūrai. Studentai žavisi jo iškalba ir gebėjimu bet kurią dėstomą medžiagą susieti su globaliu kontekstu. Šio dėstytojo studentai yra jam dėkingi už paskaitose kuriamą atvirą dialogui atmosferą ir už tai, kad reikalui esant jis labai paprastai paaiškina dalykus, kurie turėtų būti savaime suprantami.

Sveikiname!

Akira Takaki Vilniuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Akira Takaki devynerius metus Helsinkio universitete studijavo lietuvių kalbą. „Mokytis lietuvių kalbos pradėjau 2015 m. Prieš trejus metus baigiau Bendrosios kalbotyros magistrantūrą. Rašiau apie ištiktukus suomių, estų, latvių ir lietuvių kalbose. Šią vasarą baigiau slavistikos ir baltistikos magistrantūrą. Taigi dabar esu dvigubas magistras“, – šypsosi pašnekovas.

Paklaustas, kaip atrado lietuvių kalbą, atsako, kad tokį susidomėjimą lėmė „Eurovizija“, ir priduria, kad jau dešimt metų kiekvieną dieną klausosi lietuviškos muzikos.

„Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“

Akira „Eurovizija“ susidomėjo 2006 m., kai laimėjo Suomijos grupė „Lordi“: „Pradėjau sekti įvairių šalių atrankas ir dalyvauti diskusijų forumuose. Viename iš tokių tarptautinių forumų vykdavo įvairūs dainų konkursai. Naujų leidimų konkurse (New Releases Game) dalyviai kiekvieną mėnesį galėdavo siųsti po vieną dainą iš bet kurios šalies, kuri pasirodė praėjusį mėnesį, o kiti – balsuoti už jiems patikusią. Daina, surinkusi daugiausia balų, laimėdavo. Aš pasirinkau Lietuvą. Radau dainą, kurią atliko muzikantas, seniai dalyvavęs „Eurovizijos“ atrankoje, ją įkėliau ir nuo tada nuolat dalyvaudavau panašaus pobūdžio konkursuose.“

Akira atrado mažai žinomą Lietuvos atlikėją, kurio sceninis vardas – „GeraiGerai“. „Dėl tokios muzikos pradėjau domėtis lietuvių kalba. Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“, – sako jis ir priduria, kad Lietuva kasmet į „Euroviziją“ turėtų siųsti dainas lietuvių kalba, o dar geriau – žemaičių ar prūsų: „Visos šalys turėtų atlikti dainas gimtąja kalba. Dainuoti kalba, kuri nėra tau gimtoji – nesąmonė.“

Paklaustas, kokia lietuvių siųsta „Eurovizijos“ daina yra mėgstamiausia, Akira sako, kad ilgą laiką tai buvo 1999 m. daina „Strazdas“, kurią atliko Aistė Smilgevičiūtė. Tačiau, jo nuomone, šių metų atlikėjo Silvester Belt daina „Luktelk“ yra geriausia Lietuvos daina „Eurovizijos“ istorijoje.

Kadangi Akira jau dešimt metų klausosi lietuvių grupių ir atlikėjų, jam patinka ne viena daina, o labiausiai jį žavi liaudies arba elektroninė, psichodelinė liaudies muzika.

„Turbūt mėgstamiausia lietuvių grupė yra „Driezhas“. Tai truputį avangardiška grupė, jungianti etno, elektro, ambient, darkwave, synthpop muzikos elementus. Abejingų nepalieka „Drumbacilos“ stilius – svajingos, melancholiškos melodijos derinamos su frenetiškais ritmais. Norėčiau paminėti dainininkę Monikaze. Man patinka jos išradingas eksperimentinės populiariosios muzikos stilius. Klausausi ir mažiau žinomų grupių ir atlikėjų, pavyzdžiui, „Romowe Rikoito“ – tai neofolkloro muzikos grupė, dainuojanti prūsiškai. „Golden Parazyth“ atlieka alternatyvią populiariąją muziką. „Vėjopatis“ groja šiuolaikinę elektroninę muziką ir su lietuvių folkloru elementais. Saulius Petreikis yra žinomas liaudies muzikantas ir multiinstrumentalistas.

„Solo ansamblis“ – eksperimentinio postpanko grupė. „Girių dvasios“ – tai elektroninės ethno-dub muzikos projektas, grojantis senas sutartines, o „Kamanių šilelio“ muzikoje jaučiama elektroninės ir ambiento muzikos įtaka. „Vilniaus energija“ yra psichodelinio repo grupė.

„Fume“ – tai elektroninio ambiento ir klasikinės muzikos derinys. „Palmės žiedas“ atlieka alternatyvią elektroninę muziką. „Planeta Polar“ dainuoja ispaniškai, tai – Lotynų Amerikos populiariojo fanko grupė. Rūta MUR keri retro synthwave su giliu vokalu. Vitalijus Špokaitis groja elektroninę muziką su satyriniais-intelektiniais elementais“, – vardija Akira.

Jam taip pat labai patinka grupė „Fanera“, kuri kuria atvirą ir humoristinę šokių muziką. Gabrielė Vilkickytė atlieka atmosferinę indie muziką, kurioje klausytoją veikia jaudinantys, daugiasluoksniai tekstai. Jo nuomone, grupė „Garbanotas“ yra geriausia psichodelinio roko grupė Lietuvoje. Alina Orlova – viena žinomiausių alternatyvios liaudies muzikos atlikėjų Lietuvoje. Akira pabrėžia, kad dainai svarbiausia – melodija.

Lietuvių kalbos studijos

Gimnazijoje Akira nežinojo, į kokį universitetą norėtų stoti: „Vienas draugas pasiūlė studijuoti bendrąją kalbotyrą Helsinkio universitete, kadangi jau tuomet mokėjau daug kalbų. Vidurinėje mokykloje, vėliau gimnazijoje mokiausi lotynų kalbos. Mūsų vidurinės mokyklos klasė buvo vienintelė Suomijoje, kurioje buvo galima tobulinti lotynų kalbos žinias. Žinoma, mano šeima taip pat yra dvikalbė. Mama kalba suomiškai, tėtis – japoniškai. Kalbu angliškai, švediškai, kadangi Suomijos mokyklose privaloma mokytis švedų kalbos. Rusų studijavau gimnazijoje ir universitete, truputį moku vengrų, kartvelų, estų, bulgarų kalbas, lankiau ir vieną šumerų kalbos kursą universitete. Moku okinavų kalbą. Hokaido saloje studijavau ainų kalbą. Tai yra tokia izoliuota kalba, kuria buvo kalbama Japonijoje. Manau, kad tikrų gimtakalbių jau nebėra.“

Akira lietuvių kalbos mokėsi Helsinkio universitete. Tiesa, metus gyveno Japonijoje. Tuomet vieną semestrą studijavo lietuvių kalbą nuotoliniu būdu Vilniaus universitete, sykį dalyvavo vasaros kursuose Kaune.

„Kaunas – toks gražus, švarus kompaktiškas miestas. Galėčiau jame gyventi, – tvirtina jis. – Taip pat esu stovyklavęs prie Panevėžio, kita stovykla vyko Žemaitijoje. 2016 m., po metus trukusių lietuvių kalbos studijų, mėginau su vilniečiais bendrauti lietuviškai, bet nepasisekė. Buvau truputį nusivylęs, nes jutau, kad gerai moku ir laisvai galiu kalbėti, bet nesupratau, ką kiti žmonės man kalba.“

Vis dėlto Akira tikina, kad dabar jau puikiai susikalba ir jam neiškyla tokių nesusipratimų.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Baltistikos studijos Helsinkio universitete prasidėjo kartu su Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybe. Šiuo metu Helsinkyje vykdomos lietuvių ir latvių kalbos bakalauro ir baltų filologijos magistrantūros studijų programos. Baltistikos centre mokoma lietuvių ir latvių kalbų, lietuvių ir latvių literatūros bei šalityros, dėstomas baltistikos įvadas ir įvairūs specialieji kursai. Daugiau informacijos apie Helsinkio universiteto Humanitarinio fakulteto Kalbų skyriaus baltistikos studijas galima rasti Baltnexus tinklalapyje.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Šiandien, gruodžio 3 d., 18 val. Rašytojų klube vyks Juozo Tysliavos „Išklydusio futuristo dainos“ ir Juozo Kėkšto „Ruduo žydi aguonom“ poezijos rinktinių pristatymas. Tai pirmosios dvi knygos naujausioje leidyklos „Slinktys“ serijoje „Modernioji XX amžiaus lietuvių poezija“. Rinktinių sudarytojai – Filologijos fakulteto studentai Martynas Pumputis ir Linas Daugėla.

Vienos iš rinktinių sudarytojas Martynas Pumputis teigė, jog „šia serija siekiame atkreipti dėmesį į primirštus, mažiau skaitytus, bet dėmesio vertus XX amžiaus lietuvių poetus. Tiesą sakant, įkyrėjo matyti kas trejus metus išleidžiamų tų pačių kanoninių rašytojų knygas. Norisi pasiūlyti kažką naujo, bet iš praeities. Juozą Tysliavą atradau bakalauro studijų metais, kai dėstytoja Aistė Kučinskienė dėstė apie avangardą. Svarbiausia Tysliavos poezijos ypatybė – neužsidarymas vienoje poetinėje programoje. Gebėjimas jungti priešingus ir netgi vienas kitam priešiškus simbolizmą ir avangardą (Vytautas Kubilius tai laiko istoriniu poeto nuopelnu, praskynusiu kelią Miškiniui ir Aisčiui), veržlią jaunatvę ir brandų tragizmą, miesto ir žemdirbiškąją kultūras, keliauti po Europos sostines, jose gyventi ir vis tiek atsiminti, kad yra „Nemuno laukų sūnus“.

Tuo tarpu kitas sudarytojas Linas Daugėla savo santykį su Juozo Kėkšto poezija įvardijo taip: „Juozą Kėkštą atradau kažkada užtikęs eilėraštį apie iš kamionetės, riedančios saulėtekin, išmestą žmogų. Prisiminiau, kaip ir pats pirmam kurse netilpęs į paskutinį troleibusą pėstinau Saulėtekin. Man patiko Kėkšto ironijos žaismė su tragiškumu, kurio jo poezijoje daug. Kaip ir įdomiai kuriamo rudens, persmelkiančio ne vieną poezijos rinkinį. Taip pat stebino ir tai, kad paskutinė poezijos rinktinė išleista tik sovietmetį. Naujoje rinktinėje ruduo ne vien slogus – eilėraščiuose dažnai žydi jaunatviška žaisme, pastangomis keisti pasaulį, dažnai sušvykšo ir džiugesio gaida.“

Daugiau apie renginį galite rasti čia:

Daugumoje mokslinės literatūros, nagrinėjančios nemotinystės klausimą, dominuoja aiški skirtis tarp sąmoningos ir nepasirinktos bevaikystės. Neseniai prestižinė „Palgrave Macmillan“ leidykla publikavo straipsnių rinkinį „Negotiating Non-Motherhood: Representations, Perceptions, and Experiences“, kuriuo siekiama panaikinti šią skirtį ir pažvelgti į tai, kas sieja vaikų neturinčių moterų patirtis, vaikų neturėjimą suvokiant kaip sudėtingą sociokultūrinį reiškinį. Rinkinyje skelbiami tarptautinio Mothernet projekto skirtingas disciplinas atstovaujančių mokslininkių straipsniai, nagrinėjantys nemotinystę įvairiuose kultūriniuose ir nacionaliniuose kontekstuose. Rinkinį sudarė Jenny Björklund (Upsalos universitetas, Švedija), Dovilė Kuzminskaitė (Vilniaus universitetas, Lietuva) ir Julie Rodgers (Meinuto universitetas, Airija).

„Mothernet“ projektas pradėtas vykdyti 2020 metais, gavus „Europos horizontas“ finansavimą. Projektas vienijo Vilniaus universiteto grupę „Apmąstant motinystę“, Upsalos universiteto  „Mother Anyway“ ir Meinuto universiteto „Motherhood“ projektų dalyves. „MotherNet“ projektą koordinavo VU Filologijos fakulteto mokslininkė prof. dr. Eglė Kačkutė-Hagan, kuri taip pat yra ir grupės „Apmąstant motinystę“ vadovė. Viena iš leidinio „Negotiating Non-Motherhood: Representations, Perceptions, and Experiences“ sudarytojų – Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto doc. dr. Dovilė Kuzminskaitė, priklausanti VU veikiančiai grupei „Apmąstant motinystę“.

Daugiau informacijos galite rasti pateiktoje nuorodoje:

Lapkričio 28–30 d. mūsų fakultete vyks antroji tarptautinė baltistikos mokykla. Filologijos fakulteto K. Donelaičio auditorijoje vienas po kito gražia lietuviška kalba prisistatinėjo trys dešimtys iš skirtingų pasaulio kraštų į Tarptautinę baltistikos mokyklą atvykę skirtingų pakopų studentai. Savo sveikinimo kalboje Baltistikos katedros vedėja prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė-Villanueva Svensson teigė, jog „nesvarbu, kuo tapsite ateityje – tyrėjais, vertėjais ar pasirinksite kitą kelią – Jūs jau esate mūsų kalbos ir kultūros ambasadoriai“.

Tarptautinės baltistikos mokyklos dalyvius sveikinęs Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas linkėjo jiems megzti tvirtus ryšius ir priminė apie ateinančiais metais Vilniaus universitete vyksiantį, Lietuvos Respublikos Prezidento globojamą XIV Tarptautinį baltistų kongresą, kuriame būtų malonu išvysti ir šiandienos veidus.

Lapkričio 29 d., penktadienį, Filologijos fakultete, Anglų filologijos programa jau tryliktąjį kartą surengė kasmetinį Viljamo Šekspyro sonetų vertimo konkursą Algimantos Railaitės-Pranckevičienės vardinei stipendijai laimėti. Džiaugiamės galėdami pranešti, jog šių metų konkurso nugalėtoja tapo Anglų filologijos II kurso studentė Milda Kuliešaitė!

Šis konkursas nėra lengvas – reikalauja kūrybiškumo bei sumanumo, kantrybės, atidumo detalėms ir labai gero abiejų – lietuvių ir anglų – kalbų supratimo. Taip pat reikalingas jautrumas poetinei formai, sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp originalaus metro ir rimo schemos, kartu perteikiant soneto nuotaiką.

Komisija, kurią sudarė 9 nariai, pagyrė Mildos vertimą už meniškumą, o komisijos pirmininkas dr. Rimas Užgiris pasveikino anglų kalba: "Members thought it was the most artful translation of Sonnet 130, retaining rhyme and a good amount of iambic meter, while also preserving key meanings. The third stanza in particular captures the humor which is so important to this poem. This translation also preserves the sense of the volta in the final couplet (i.e., I love you just the way you are), while leaving open whether any volta could save the day after what went before (and so leaving open another possible meaning: that romantic lies might actually be necessary)" (vert. „Nariai manė, kad tai meistriškiausias 130 soneto vertimas, nes jame išlaikytas rimas ir geras jambinis metras, tačiau išsaugotos pagrindinės prasmės. Ypač trečioje strofoje perteiktas humoras, toks svarbus šiam eilėraščiui. Šiame vertime taip pat išsaugota paskutinio kupleto volta prasmė (t. y. Myliu tave tokią, kokia esi), kartu paliekant atvirą klausimą, ar kokia nors volta gali išgelbėti dieną po to, kas buvo prieš tai (ir taip paliekant kitą galimą prasmę: kad romantiškas melas iš tikrųjų gali būti būtinas).“

Šiemet įteikti stipendijos į Fakultetą atvyko mecenatas Andrius Pranckevičius. Mecenatui dėkojame už prasmingą veiklą ir puoselėjamus draugiškus santykius su Anglų filologijos programa ir Filologijos fakultetu. Stipendijos laureatė Milda Kuliešaitė buvo pristatyta ir pasveikinta Fakulteto Tarybos posėdžio metu, lapkričio 29 d.

Nuoširdžiai sveikiname studentę!