Prieš savaitę praūžė 2026 metų Lituanistikos akademijos vasaros sesija, pagal organizatorių studentų paskaičiavimus (kartu su rudens sesijomis), vykusi jau 10 kartą. Pjauname tortą, džiaugiamės ir dalijamės įspūdžiais, kurie, tikime, paliko žavaus atsiminimo giją moksleivių atmintyse. 

Šios akademijos, kuri vyko liepos 24-26 dienomis, užsiėmimai  buvo įvairaus plauko — nuo literatūrinių, iki istorinių, lingvistinių veiklų. Pirmąją dieną moksleiviai artimiau susipažino su Biblijos vertimų istorija, klausėsi dr. Antano Smetonos paskaitos apie lietuvių kalbos subtilybes ir galiausiai dieną užbaigė susipažindami su lengvai suprantama kalba.

Antrąją akademijos dieną pasitiko klausydami paskaitos apie Balio Sruogos lyriką, paskui — apie tai, kaip vyksta metų žodžio rinkimai. Tuomet visi keliavo į Radvilų rūmus, kur vyko ekskursija apie sovietmečio meną ir jo paslaptis. Grįžę moksleiviai išbandė kritiko duonos mėgindami įvertinti eilėraštį, o tada išgirdo šiemet 50-metį mininčios Helsinkio grupės istoriją. Vėliau studentai kartu su moksleiviais jaukiai susėdo Bernardinų parke po medžiais ir dalinosi mylimiausių poetų bei savo kūrybos eilėmis fone čiulbant paukščiams.

 Paskutinę akademijos dieną moksleiviai minėjo knygnešių karaliaus Jurgio Bielinio 180-metį dirbtuvėse sukurdami šiandien aktualių knygų sąrašus knygnešiams. Ir galiausiai išlaisvino fantaziją režisuodami savo LRT panoramą. Akademija tradiciškai baigėsi įnirtingu protmūšiu bei organizatorių palinkėjimais kiekvienam toliau puoselėti lituanistikos freską bei dar kartą sugrįžti į  akademiją.

Skelbiame registraciją į šių metų Klasikų akademiją atidaryta – kviečiame dalyvauti ir leistis įkvėpiamiems Antikos dievų 9–12 klasių moksleivius iš visos Lietuvos. 

Šiemet Akademiją pradėsime nuo dievų, kurie dažnai tampa pirma pažintimi su klasika – aiškinsimės, ar jie tikrai tokie, kokie mums pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Šalia dievų žvelgsime į jų įkvėptus poetus, svarstysime, ką apie šiuos manė filosofai, ir bandysime nustatyti, kur Antikoje buvo brėžiamos ribos tarp vaizduotės ir tikrovės. Per tris dienas prisiliesime prie Antikos filosofijos, meno, istorijos, religijos, politikos ir literatūros – skaitysime Homerą, Herodotą, Aischilą, Platoną ir kitus pamatinius mūsų civilizacijos tekstus. 

Šių metų Akademiją remia Naujasis Židinys-Aidai ir Phi knygos.

Akademija vyks rugpjūčio 26–28 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Registracija vyksta iki rugpjūčio 16 d. vidurnakčio. Užsiėmimai yra nemokami. 

Registracijos nuoroda – https://forms.gle/xVXbCn31riKwwtCn7

Nikita Kazakevičius. Dr. Veslavos Sidaravičienės nuotr.

Latvis Nikita Kazakevičius pirmą sykį Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete lankėsi dar būdamas vidurinėje mokykloje. Vaikščiodamas po senuosius universiteto kiemus, susimąstė: „O kas būtų, jeigu aš čia studijuočiau?“ Pranašiška įžvalga išsipildė – atvykęs iš Latvijos universiteto per „Erasmus“ mainų programą, jis mokėsi VU Filologijos fakultete. Anot studento, čia jis galėjo gilintis į tas baltistikos sritis, kurios jį labiausiai domina.

„Man labai patinka studijų turinys, dalykų pasirinkimas ir pats dėstymas. Visa tai džiugina ir motyvuoja mokytis“, – prisipažįsta Nikita. VU jis daug dėmesio skyrė prūsistikai, dialektologijai, onomastikai, istorinei gramatikai ir senajai baltų raštijai.

Neįkainojamą studijų patirtį kuria ne tik paskaitos ar dėstytojai, bet ir erdvės, kuriose vyksta paskaitos, seminarai. Istoriniai VU pastatai, jų jaukumas ir atmosfera, studento manymu, skatina smalsumą ir norą mokytis. „Kai studijuoji tokioje aplinkoje, tai tikrai turi įtakos. Jauti universiteto istoriją, tradiciją ir akademinę dvasią“, – įsitikinęs pašnekovas iš Latvijos.

„Norėjau daugiau sužinoti apie gimtąjį kraštą“

Paauglystėje N. Kazakevičius žavėjosi baltų istorija, kultūra, onomastika, folkloru. „Galbūt šiek tiek romantizavau tuos laikus, bet jie man atrodė paslaptingi ir labai įdomūs“, – pasakoja jis. Ieškant daugiau informacijos apie gimtąjį kraštą, teko susidurti ir su lietuviškais tekstais. Iš pradžių mėgino juos suprasti intuityviai, o vėliau pradėjo kryptingai mokytis lietuvių kalbos. Dėl šių priežasčių dar mokydamasis mokykloje jis šiek tiek kalbėjo lietuviškai.

Susidomėjimą Lietuva stiprino ir šeima. Iš Daugpilio kilęs vaikinas jau vaikystėje susidūrė su lietuvių kalba. Augdamas netoli sienos, jis lankydavosi Lietuvoje – su šeima vykdavo į Zarasus, Vilnių, Kauną ar Klaipėdą, dalyvaudavo muzikos festivaliuose. Nors tiesioginių įrodymų nėra, N. Kazakevičius spėja, kad tarp jo protėvių galėjo būti lietuvių – taip manyti leidžia kai kurios giminės narių pavardės. Vis dėlto lietuvių kalba šeimoje neišliko. Artimesnis ryšys su Lietuva atsirado per krikšto mamos vyro šeimą, kilusią iš Turmanto apylinkių.

Be to, N. Kazakevičius atkreipė dėmesį į lietuvių kalbą ir kasdienėje aplinkoje: Baltijos šalyse įprasta ant produktų etikečių matyti užrašus keliomis kalbomis, pavyzdžiui, lietuviškai pienas, latviškai piens, estiškai piim. Taigi lietuvių kalba nuolat buvo kartu, nors iš pradžių ir nekėlė ypatingo susidomėjimo – vaikinas svarstė studijuoti biologiją. Tačiau galų gale suprato norįs geriau pažinti savo kraštą.

Baigęs mokyklą, įstojo į Latvijos universiteto Baltų kalbų programą. „Per pirmąją antro semestro paskaitą lietuvių kalbos dėstytojas prof. Edmundas Trumpa domėjosi, ar auditorijoje yra mokančių šią kalbą. Pasakiau, kad šiek tiek kalbu lietuviškai. Tai išgirdęs, prof. E. Trumpa juokaudamas atsakė: „Tai gal jums čia ir nebūtina lankytis?“ – šiltai prisimena N. Kazakevičius.

Ruošdamiesi kalbotyros įvado, baltų mitologijos ir kitoms paskaitoms, seminarams, kurso draugai tekstus skaitydavo latviškai, o jis rinkdavosi lietuviškus šaltinius. „Tiesa, prie gramatikų beveik nesėdėdavau – nesimokiau taisyklių, formų, kaip linksniuoti ar kirčiuoti. Gal būtų pravertę, nes visko pasitaiko (juokiasi). Kalbą perpratau natūraliai, panašiai kaip vaikas išmoksta savo gimtąją kalbą“, – šypsosi pašnekovas.

Baltų vardynas: atradimai senuosiuose dokumentuose

Domėdamasis senųjų valdovų ir kunigaikščių praeitimi, jis ėmė kelti klausimus, iš kur atsirado vienas ar kitas vardas, ką jis reiškė ir kokias tradicijas atspindėjo. „Labai norėjau tirti baltų onomastiką. Su senaisiais pagoniškais vardais susidūriau dar domėdamasis istorija. Ypač patraukė dvikamieniai baltų ir slavų vardai. Skaičiau apie kunigaikščius ir svarsčiau – iš kur tas vardas, kokia jo kilmė, kodėl jis būtent tokios formos?“ – prisimena N. Kazakevičius.

Pasak jo, krikščioniškojo vardyno istorija šiandien gana gerai žinoma, tačiau senųjų baltų įvardijimo tradicijos vis dar slepia nemažai paslapčių. „Dabar viskas paprasčiau: apie krikščioniškų vardų, pavyzdžiui, Petras ar Jonas, kilmę galima rasti informacijos net Vikipedijoje. O kalbant apie baltų, slavų, germanų ar kitų indoeuropiečių senąjį vardyną, tenka ieškoti specialios literatūros“, – sako jis.

Būtent dėl to senųjų latvių vardų tyrimai tapo viena svarbiausių jo veiklos sričių. Ankstesnių šios srities darbų nėra daug. „Iš esmės apie latvių dvikamienius vardus daugiausia rašė Ernstas Blesė ir Janis Aukstkalnis, šiek tiek dirbo ir Janis Endzelynas. Todėl kiekvienas naujas šios srities tyrimas yra svarbus, – teigia N. Kazakevičius. –Anksčiau buvo manoma, kad tokių vardų išliko labai mažai ir jie žinomi beveik vien iš Livonijos kronikų. Tačiau pradėjus atidžiai skaityti dokumentus paaiškėjo, kad vaizdas gerokai turtingesnis. Net ir anksčiau nagrinėtoje medžiagoje randame dalykų, kurių niekas nepastebėjo. Pavyzdžiui, viename Kuršo dokumente užfiksavau asmenvardį Dovkante. Akivaizdu, kad tai – dvikamienis vardas, tačiau dabartinėje latvių mokslo literatūroje jis nėra minimas.“

1817 m. rankraštinė latgaliečių kalbos gramatika. N. Kazakevičiaus nuotr.

Anot pašnekovo, tokius atradimus neretai apsunkina lotynizuotos ar germanizuotos vardų formos. Vis dėlto kruopštus darbas su senaisiais dokumentais leidžia atrasti naujų dvikamienių vardų.

Naujos medžiagos jis randa kartu su kitais Latvių kalbos instituto tyrėjais rengdamas internetinį latvių asmenvardžių istorinį žodyną (Latviešu personvārdu vēsturiska vārdnīca), kurį šiuo metu sudaro apie 200 publikuotų straipsnių. Pirmasis projekto etapas apėmė daugiau nei šešių šimtmečių – nuo XIII a. kronikų iki XIX a. parapijų knygų – asmenvardžius. Kiekvienas projekto darbuotojas tyrė vis kitą dokumentų grupę. „Mano pirmasis rimtas dokumentas buvo 1599 m. Inflantijos revizija – vienas seniausių šaltinių apie Latgalą. Man reikėjo nuosekliai tikrinti visą medžiagą. Kiti kolegos dirbo su Kuršo dokumentais, bažnytinėmis knygomis ar kitomis revizijomis“, – pasakoja jis. 

Savo bakalauro darbe studentas tyrė 1817 m. rankraštinę latgaliečių kalbos gramatiką, parašytą lenkų kalba. Tyrimo metu transkribavo ir vertė apie 130 puslapių apimties tekstą, analizavo jame užfiksuotas kalbos ypatybes. „Kai kur matyti, kad gramatikos autorius latgaliečių kalbą aiškino per lenkų kalbos prizmę. Pavyzdžiui, mėgino skirti vyriškąją ir moteriškąją veiksmažodžio giminę, bet baltų kalbose tokios kategorijos nėra“, – aiškina pašnekovas. Nors apie šį rankraštį mokslininkai yra užsiminę ir anksčiau, išsamių jo tyrimų iki šiol beveik nėra. Todėl atliktas tyrimas gali padėti geriau pažinti vieną ankstyvųjų latgaliečių kalbos šaltinių.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Dr. Veslava Sidaravičienė

Prof. dr. Daivos Sinkevičiūtės-Villanueva Svensson. Tomo Laurinavičiaus nuotr.

Liepos 15 d. Latvijos Prezidentui Edgarui Rinkēvičiui lankantis Vilniaus universitete Filologijos fakulteto dėstytoja, Baltistikos katedros vedėja prof. dr. Daiva Sinkevičiūte-Villanueva Svensson skaitė pranešimą „Baltistika Lietuvoje, Latvijoje ir pasaulyje“. 

Baltistika Lietuvoje, Latvijoje ir pasaulyje

Ilgą laiką baltistika sieta su baltų kalbų – lietuvių, latvių ir prūsų - tyrimais. Šiandien baltistikos samprata yra platesnė. Baltistika yra tarptautinė mokslo sritis, jungianti ne tik baltų kalbų, bet ir baltų kultūros, baltiškosios tapatybės, Lietuvos ir Latvijos visuomenių raidos ir dabarties tyrimus.

Vis dėlto baltistika yra ne vien mokslo tyrimai ir studijos. Ji reiškia Lietuvos ir Latvijos akademinį bendradarbiavimą, tarptautinės baltistų bendruomenės telkimą ir jaunosios kartos baltistų ugdymą. Šiuo požiūriu ir pristatysiu baltistiką Lietuvoje, Latvijoje ir pasaulyje.

Šiuolaikinės baltistikos pagrindą sudaro tarptautinis akademinis tinklas. Jo branduolys yra Lietuva ir Latvija – valstybės, kuriose vartojamos gyvosios baltų kalbos. 

Lietuvoje baltistiką plėtoja Vilniaus universitetas, pagrindinis Lietuvos baltistikos centras, taip pat Vytauto Didžiojo, Klaipėdos universitetai ir Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Istorijos, Lietuvos kultūros tyrimo institutai. Latvijoje svarbiausias centras yra Latvijos universitetas kartu su integruotais mokslo institutais, į Rygos technikos universitetą integruotos Rėzeknės ir Liepojos akademijos, bei Daugpilio universitetas.

Baltistika seniai peržengė Baltijos šalių ribas. Šiandien lietuvių ir latvių kalbos dėstomos daugiau kaip trisdešimtyje pasaulio universitetų - Varšuvos, Stokholmo, Tartu, Masaryko, Greifsvaldo, Frankfurto Goetės, Vienos, Vašingtono, Tokijo, kur vyksta ir jų tyrimai. Taip pat baltistikos tyrimai vykdomi ir kituose universitetuose, kuriuose baltų kalbos nėra nuolat dėstomos - Leideno, Kopenhagos, Kelno, Jenos, Marburgo, Jeilio universitetuose.

Taigi baltistiką suvokiame kaip tarptautinį akademinį tinklą, jungiantį Lietuvos, Latvijos ir pasaulio mokslo bei studijų institucijas.

Baltistikos pagrindas yra studijos. Plačiausias  studijas siūlo Vilniaus universitetas – nuo bakalauro iki doktorantūros. Pasirinkę Lietuvių filologijos, Lietuvių filologijos ir latvių kalbos bakalauro, taip pat gretutines Latvistikos studijas studentai gali gilintis ne tik į lietuvių ir latvių kalbas, bet ir prūsistiką, baltų kalbų istoriją ir kt.

Magistrantūros Baltų kalbotyros studijose veikia dvigubo diplomo programa su Latvijos universitetu. Taip pat galima rinktis Latvistikos kryptį regionistikos programoje Šiaurės ir Baltijos jūros regiono kalbos ir kultūros.

Baltų kalbotyros absolventė Dovilė Gavelytė 

Doktorantūroje rengiami darbai apima įvairias baltistikos sritis. Taigi Vilniaus universitetas užtikrina visą studijų grandinę ir plačiausią baltistikos specializacijų spektrą.

Latvių kalbos kaip pasirenkamojo dalyko mokoma ir kituose Lietuvos universitetuose – Vytauto Didžiojo bei Klaipėdos universitetuose. Klaipėdos universitetas turi magistro programą Baltų kalbos ir kultūros.

Latvijoje pagrindinis studijų centras yra Latvijos universitetas. Bakalauro pakopoje daugiausia dėmesio skiriama latvistikai, tačiau studentai mokosi lietuvių kalbos ir gali rinktis baltistikos dalykus. Atskirų baltistikos magistro studijų nėra. Studijuojant doktorantūroje galima rašyti disertaciją iš baltistikos.

Lietuvių kalba dėstoma ir Daugpilio universitete.

Užsienyje vienas stipriausių studijų centrų yra Varšuvos universitetas. Jame baltistikos studijos vykdomos visose pakopose.

Kitose šalyse baltistikos studijos organizuojamos skirtingais modeliais. Greifsvalde ar Brno Masaryko universitete vykdomos savarankiškos baltistikos bakalauro ir magistro baltistikos studijų programos. Frankfurto Goethe's ar Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetuose baltistikos specializacija integruota į platesnes lingvistikos ar regiono studijų programas. Pizos universitete daugiausia dėmesio skiriama baltų filologijai magistrantūroje.

Pasaulyje nėra vieno baltistikos studijų modelio – universitetai jas plėtoja pagal savo akademinę tradiciją ir stipriąsias sritis. Šiame kontekste Vilniaus universitetas išsiskiria tuo, kad siūlo nuoseklią trijų pakopų studijų sistemą, grindžiamą moksliniais tyrimais ir plačia dalykų įvairove. Svarbus tarptautiškumo atvejis – kartu su Latvijos universitetu įgyvendinama dvigubo magistro diplomo programa. Užsienio universitetuose ne tik mokoma baltų kalbų, tačiau yra ir baltistikos bakalauro, magistro programos.

Tradiciškai pagrindinė ir svarbiausia baltistikos tyrimų kryptis yra lingvistika. Baltų kalbos dėl savo archajiškumo užima išskirtinę vietą istorinėje ir lyginamojoje kalbotyroje.

Baltistikos tyrimai apima ne tik dabartines lietuvių ir latvių kalbas, bet ir ankstesnius jų raidos etapus, prūsų kalbą, baltų kalbų raštijos paminklus bei jų šaltinius. Tiriamos visos pagrindinės sritys – fonologija, akcentologija ir morfologija, žodžių daryba, leksika, semantika ir sintaksė.

Greta lingvistikos vyksta baltų literatūrų, kultūros ir visuomenės raidos tyrimai, kuriamos ir plėtojamos, daugiausia lingvistinės, duomenų bazės. 

Prūsistikos duomenų bazė, kurią parengė Baltistikos katedros docentas Vytautas Rinkevičius.

Kartu baltistika vis labiau tampa tarpdisciplininė. Nagrinėjami kalbų kontaktai, daugiakalbystė ir sociolingvistikos procesai, tiriama regionistika ir visuomenės raida. Sparčiai plečiasi ir skaitmeninė humanitarika – kuriami skaitmeniniai kalbos ištekliai, taikomos kalbos technologijos.

Darbai sudaro pagrindą tolesniems moksliniams tyrimams, padeda išsaugoti ir visuomenei bei tyrėjams padaryti prieinamą baltų kalbų ir kultūros paveldą.

Baltistikos gyvybingumą rodo aktyvi tarptautinė mokslinė komunikacija. Nuo 1964 metų Lietuvoje ir Latvijoje kas penkerius metus rengiami Tarptautiniai baltistų kongresai, kurie suburia baltistikos tyrėjus iš viso pasaulio.

Reguliariai teminės tarptautinės konferencijos. Į akademinę bendruomenę aktyviai įsitraukia ir jaunoji karta – rengiama tarptautinė studentų konferencija „Baltijos tiltai“ bei Tarptautinė baltistikos mokykla.

Baltistikos tyrimai skelbiami tarptautiniuose žurnaluose Baltistica, Baltu filologija, Acta Baltico-Slavica, taip pat ir kituose tarptautinius mokslo leidiniuose.

Baltistikos plėtrą stiprina ir tarptautiniai projektai. Lietuvoje pagal lituanistikos prioriteto programą remiami bendri tyrimai su užsienio baltistikos tyrimų centrais, o Vilniaus universiteto koordinuojamas Baltnexus tinklas jungia užsienio baltistikos centrus ir skatina ilgalaikį akademinį bendradarbiavimą.

Aukštą Vilniaus universiteto mokslinių tyrimų lygį patvirtina ir tarptautinis pripažinimas – lingvistikos srityje pagal QS dalykinį reitingą universitetas patenka į trečiąjį pasaulio universitetų šimtuką, taip pat įvertinami ir baltistikos tyrėjai.

Vardinės prof. J. Kazlausko Jaunojo mokslininko premijos laureatė Baltistikos katedros docentė Ernesta Kazakėnaitė. Ugniaus Bagdonavičiaus nuot. 

Šiandien baltistika yra tarptautinė mokslo ir studijų sritis, apimanti ne tik baltų kalbų, bet ir kultūros, istorijos, visuomenės bei Baltijos regiono tyrimus. Jos branduolys išlieka Lietuva ir Latvija.

Šiuolaikinė baltistika nebegali vystytis izoliuotai. Jos plėtrą užtikrina tarptautinis bendradarbiavimas – bendri projektai, studijų programos, konferencijos ir akademiniai tinklai, jungiantys Lietuvą, Latviją ir daugiau kaip trisdešimt baltistikos centrų pasaulyje. Todėl šiandien galime drąsiai teigti, kad baltistika kuriama bendradarbiaujant. Tik veikdami kartu galime užtikrinti šios srities gyvybingumą, tarptautinį matomumą ir sėkmingą raidą ateityje. 

Akimirka iš Baltistų kongreso. Vilniaus universiteto studentės – bakalauro pakopos Meda Žukaitė ir magistro pakopos Paula Lacė – su savo valstybių vėliavomis