Eglė Jankauskaitė

Skandinavistikos centro jaunesnioji asistentė

Rugpjūčio 3–6 dienomis Vilniaus universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija, kurioje susirinko virš šimto Šiaurės Europos kultūras, literatūras ir kalbas tyrinėjančių mokslininkų, Tarptautinės skandinavistikos asociacijos (IASS) narių, iš daugiau nei 20 pasaulio šalių. Renginį skirtą atminties kultūrai skandinavistikoje organizavo Vilniaus universiteto Skandinavistikos centras.

Konferencija pavojingo viruso metu

Pirmoji Tarptautinės skandinavistikos asociacijos konferencija įvyko dar 1956 metais, Kembridžo universitete. Nuo tada kas dvejus metus tyrėjai renkasi vis kitame universitete, pakaitomis Skandinavijos šalyse ir ten, kur plėtojama skandinavistika. 2018 metais, užsibaigus IASS konferencijai Kopenhagoje, naujo renginio organizavimas perduotas į Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro rankas. Tiesa, 2020-aisiais turėjusią įvykti 33-iąją konferenciją teko nukelti, o ir šiemet ji vyko hibridiniu būdu, didžiajai daliai mokslininkų prisijungiant iš namų.

Vis dėlto, nors šių metų konferencija buvo kiek kitokia nei organizatorių tikėtasi, tačiau vis tiek praturtinanti ir įdomi. Anot Skandinavistikos centro alumnės ir konferencijos savanorės Justės Lemkės, tik prisijungusi prie organizatorių komandos ji nė neįtarė, su kokiais iššūkiais teks susidurti: „Situacija pasaulyje nulėmė, kad konferenciją teko metams atidėti ir šalia gyvo renginio Vilniaus universitete prisijaukinti Zoom platformą. Buvo labai smagu, kad dalis dalyvių galėjo atvykti į Vilnių – konferencijos ir pertraukėlių metu turėjome progų susipažinti ir pabendrauti skandinavų kalbomis. Maloniai nustebino ir tai, kokie aktyvūs buvo nuotoliniu būdu prisijungę dalyviai. Be to, kad buvo įdomu klausyti konferencijos pranešimų, savanoriavimas konferencijoje leido pamatyti, kaip organizuojami tokio tipo renginiai.“

Konferencija vyko hibridiniu būdu

Atmintis – literatūroje, kultūroje ir kalboje

Pasak Ievos Steponavičiūtės-Aleksiejūnienės, Skandinavistikos centro vadovės ir kadenciją ką tik baigusios IASS prezidentės, renginio tema – Atminties kultūra – visų pirma kilo iš šios konferencijos kultūrinės topografijos: „Vilnius, Tomo Venclovos apibūdintas kaip „polikultūrinis ir polichroninis tekstas“, turi nepaprastą, sudėtingą, daugiatautę ir daugiakalbę istoriją, rasime joje ir skandinaviškų pėdsakų. 1579-aisiais įkurtas Vilniaus universitetas yra ryški šių miesto prisiminimų dalis ir jau turi savąją istoriją Tarptautinėje skandinavistų asociacijoje. 1980 metais jos konferencijoje Greifsvalde universitetui atstovavo dr. Svetlana Steponavičienė su pranešimu iš islandų literatūros, o 1991 metais įkurto VU Skandinavistikos centro mokslininkai asociacijos konferencijose reguliariai dalyvauja nuo 2008 metų. Su šia konferencija Vilniaus universitetas tapo ir oficialiosios IASS istorijos dalimi.“

Vilniaus ir Lietuvos sąsajos su Šiaurės šalimis iškilo paskaitose tiek apie istorinę lingvistiką (ar žinojote, kad senovės islandų kalbos žodžiai, reiškiantys „kviečius“ ir „ūkį, fermą“, galimai kilę iš tos pačios proto-indoeuropietiškos šaknies kaip ir lietuviškasis „būvis“?), tiek istoriją bei politikos diskursą. Man, sociolingvistei, itin aktualus buvo Majos Chacińskos pranešimas apie tai, kaip Švedijoje kalbama apie migrantus ir pabėgėlius. Anot jos, tikslūs ir neutralūs pasakymai, kalbant apie migrantus visiškai nepaslepia realybės ir dėl migracijos iškilusių problemų, tai yra, nekuria netikros atminties. Kaip tik, jie padeda objektyviai pažvelgti į tikrovę ir efektyviai spręsti problemas.

Literatūros ir medijų specialistai konferencijoje nagrinėjo postatminties ir materialiosios atminties temas, transkultūrinių migracijų, kultūros kanonų kaitos ir kitas problemas. Pranešimai apie tai, kaip literatūroje vaizduojama ir veikia atmintis ar per atminties studijų prizmę perskaitytos senovės skandinavų sãgos parodė naujus būdus ne tik analizuoti tekstus, bet ir apmąstyti šiuolaikines socialines ir psichologines problemas.

Pati konferencija taip pat turi savo atmintį ir iš kitų itin išsiskiria savo tradicijomis – mokslinius pranešimus papildo ne tik bendra vakarienė, bet ir autorių vakaras, pasivaikščiojimai po miestą ir net dainos. Šiemet konferencijos dalyviai ir vilniečiai galėjo susitikti su į Vilnių specialiai atvykusia Latvijoje gimusia norvegų režisiere Ilze Burkovska Jacobsen ir iš Ciuricho prisijungusiu garsiu islandų rašytoju Sjónu. Konferencijoje gyvai dalyvavusiems svečiams buvo pasiūlytos dvi teminės ekskursijos: Atminties vietos Vilniuje ir Modernistinis Kaunas (o negalėjusieji atvykti, konferencijos partnerių – agentūros Go Vilnius – dėka miestą ir jo muziejus galėjo aplankyti bent virtualiai). O renginio pabaigoje nuskambėjo ir dviejų ilgamečių asociacijos narių perkurta daina „Danger virus“ (pagal Vakarų Afrikos liaudies dainą „Danger waters“), maloniai nustebinusi ne vieną, tokioje konferencijoje dalyvavusį pirmą kartą.

Skandinavistai ekskursijoje Kaune, 2021-08-05

Vilniaus konferencija asociacijos tradicijoms suteikė naujumo, ne tik įnešdama hibridinį formatą, bet ir praplėsdama jos kalbinio horizonto ribas: pirmą kartą šalia skandinavų ir anglų kalbų, pranešimus buvo pakviesta skaityti ir suomių kalba.

Planuojama, kad 34-oji Tarptautinė skandinavistikos konferencija vyks 2023 metais Trumsės (Tromsø) universitete, preliminari jos tema – sveikata ir skandinavistika. Nors šių metų hibridinė konferencija nenuvylė nei moksliniu lygiu, nei džiaugsmu bendraujant su seniai pažįstamais ir naujais kolegomis, tikimasi, kad Norvegijoje vyksiančioje konferencijoje didžioji dauguma tyrėjų dalyvaus gyvai.

Dalinamės džiugia žinia: dar du Filologijos fakulteto mokslo žurnalai, Slavistica Vilnensis ir Taikomoji kalbotyra, buvo įtraukti į duomenų bazę Scopus. Iki šiol į šią duomenų bazę buvo įtraukti keturi Fakulteto žurnalai: Literatūra, Kalbotyra, Baltistica ir Verbum.

Žurnalas Slavistica Vilnensis yra skirtas publikuoti straipsnius, susijusius su paleoslavistika, slavų ir baltų kalbų santykiais, LDK kalbų ir raštijos istorija, slavų raštijos istorija ir slavų kalbų istorine gramatika, lyginamąja, tipologine ir kontrastyvine (gretinamąja) slavų kalbų gramatika, slavų dialektologija, etnolingvistika ir folkloru, sinchroniniais dabartinių slavų kalbų tyrimais, slavų kalbotyros istoriografija; slavų kultūros tyrimais; vertimu, lingvodidaktika ir kt. Taip pat žurnale skelbiamos mokslinės slavistų diskusijos, naujausių slavistikos veikalų recenzijos, informacija apie mokslo renginius ir kitus įvykius, personalijos ir bibliografijos. Daugiau apie žurnalą >

Taikomoji kalbotyra – tarptautinis elektroninis mokslo žurnalas, skirtas publikuoti tiriamuosius, apžvalginius, diskusinius straipsnius, recenzijas ir mokslinius esė taikomosios kalbotyros tematika: iš sociolingvistikos, gimtųjų ir svetimųjų kalbų mokymo ir mokymosi, psicholingvistikos, daugiakalbystės, kalbų politikos, tarpkultūrinės komunikacijos, diskurso analizės ir pragmatikos, leksikografijos, dalykinių kalbų, teismo lingvistikos, gestotyros ir kitų taikomosios kalbotyros šakų. Daugiau apie žurnalą >

Rugpjūčio 3–6 dienomis Vilniaus universitete vyks 33-ioji Tarptautinės skandinavistikos asociacijos (angl. International Association for Scandinavian Studies – IASS) konferencija „Atminties kultūra skandinavistikoje“. Renginys suburs tyrėjus iš įvairių humanitarinių sričių – lingvistus, literatūrologus, istorikus ir medijų tyrinėtojus.

Šios konferencijos ištakos siekia 1956 metus, kai Kembridžo universitete surengta pirmoji skandinavistų konferencija. Nuo tada ji vis kitame universitete organizuojama kas antrus metus. Ankstesnioji konferencija 2018 metais vyko Kopenhagos universitete, o 2016 metais ją rengė Groningeno universitetas Nyderlanduose. Šiemet garbė teko Vilniaus universiteto Skandinavistikos centrui. Nepaisant to, kad dėl Covid-19 pandemijos pernai turėjusį renginį teko nukelti į šiuos metus, o ir šiemet renginys vyks hibridiniu būdu, dalis pranešėjų pranešimus skaitys gyvai, atvykę į Lietuvą. Vilnius – sudėtingos ir turtingos kultūrinės atminties kupinas miestas – yra itin tinkama vieta apmąstyti ir diskutuoti apie praeities suvokimą ir priėmimą.

33-iojoje konferencijoje pranešimus skaitys daugiau nei 130 mokslininkų iš 26 šalių, konferencija vyks Šiaurės ir anglų kalbomis. Atminties tema pastaraisiais metais darosi vis aktualesnė tyrinėjant, kaip visuomenės ir paskiri žmonės mato savo istoriją ir identitetą, ir kaip suvokiami dabarties ir ateities iššūkiai, pavyzdžiui klimato kaita. Taigi konferencijoje kultūrinės atminties tema bus nagrinėjama iš įvairių perspektyvų – istorinės ir istoriografinės, identiteto, lyčių studijų, lingvistinės ir literatūrologinės.

Kultūrinė programa – sena konferencijos tradicija

Rugpjūčio 4-ąją dieną, 18:00, Vilniaus universiteto Mažojoje auloje taip pat vyks ir jau konferencijos tradicija tapęs susitikimas autorių vakaras. Renginys yra nemokamas. Šiemet diskusija vyks su islandų rašytoju Sjón ir latvių-norvegų režisiere Ilze Burkovska Jacobsen. Abu menininkai yra išskirtiniai kūrėjai, apdovanoti daugybe prizų ir savo kūryboje nebijantys paliesti sudėtingų temų. Sjóno kūryboje tikrų įvykių prisiminimai konkuruoja su mitologiniais ir vaizduotės sukurtais vaizdiniais, o Ilzes Burkovskos Jacobsen filmuose gausu autobiografinių detalių.

Konferencija vyks rugpjūčio 3–6 dienomis.

Daugiau informacijos apie renginį rasite čia: http://www.iass2021.flf.vu.lt

Rugpjūčio 4 d., trečiadienį, Vilniaus skandinavistai kviečia į skandinavų menininkų diskusiją atminties tema. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vyks susitikimas su dviem Šiaurės kraštų menininkais – islandų rašytoju Sjónu ir latvių kilmės norvegų režisiere Ilze Burkovska Jacobsen. Renginys yra Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro ir Tarptautinės skandinavistikos studijų asociacijos (IASS) organizuojamos mokslinės konferencijos ,,Atminties kultūra skandinavistikoje“ programos dalis.

Sjón (tikrasis vardas – Sigurjón Birgir Sigurðsson) prisijungs prie renginio nuotoliniu būdu iš Ciuricho. Lietuvoje rašytojas yra lankęsis kelis kartus, į lietuvių kalbą yra išleisti trys jo romanai: „Tavo akys matė mane“ (vertė Jurgita Marija Abraitytė, Apostrofa, 2005), „Baldras, Šešėlio sūnus“ (vertė Rasa Baranauskienė, Apostrofa, 2009) ir „Iš didžuvės nasrų“ (vertė Rasa Baranauskienė, Apostrofa, 2017). Naujausiasis jo romanas „Korngult hár, grá augu“ („Šviesūs plaukai, pilkos akys, 2019) jau išleistas anglų, danų, švedų kalbomis ir yra verčiamas į kitas.

Autorius yra gerai žinomas pasaulyje ne tik dėl daugybę apdovanojimų pelniusių romanų, bet ir kaip poetas, operų libretų, filmų scenarijų ir dainų tekstų autorius. Rašytojas dažnai bendradarbiauja su kitais kūrėjais, pavyzdžiui, Björk, jo žodžiai skambėjo filme „Šokėja tamsoje“ („Dancer in the Dark“), o šiemet Kanų festivalyje buvo pristatytas filmas ,,Dýrið“ (angl. pavadinimas „Lamb“), sukurtas pagal jo ir debiutuojančio režisieriaus Valdimaro Jóhanssono scenarijų.

Ilze Burkovska Jacobsen susitikime dalyvaus gyvai. Ši jau daugelį metų Norvegijoje gyvenanti režisierė kartu su vyru yra įsteigusi kino kompaniją „Bivrost film“, sukūrusi 8 dokumentinius filmus ir 5 dokumentinius serialus. 2019-aisiais jos animacinis dokumentinis serialas apie vaikų seksualinį išnaudojimą „My Body Belongs to Me“ („Mano kūnas priklauso man“) pelnė „Emmy“ apdovanojimą, o kitais metais autobiografinis animacinis filmas „My Favourite War“ („Mano mėgstamiausias karas“) apie autorės vaikystę sovietų okupuotoje Latvijoje buvo apdovanotas Tarptautinio Ansi animacinio festivalio Contrechamp prizu, o vėliau pelnė ir daugybę kitų kino festivalių apdovanojimų.

Renginį ves Anna Estera Mrozewicz (Poznanės universitetas) ir Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė (Vilniaus universitetas). 

Renginį remia Islandų literatūros centras (Miðstöð íslenskra bókmennta) ir Norvegijos Norvegijos aukštojo mokslo tarptautinimo ir kokybės plėtros direkcija (DIKU). Renginio partneris – Go Vilnius.

Pokalbis vyks anglų kalba be vertimo rugpjūčio 4 dieną, 18:00 – 19:30 val. (prašome ateiti anksčiau, nuo 17:45), Mažojoje auloje, Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose (Universiteto g. 3, Vilnius). Norinčius dalyvauti prašome užsiregistruoti čia, būtina turėti galimybių pasą. Daugiau informacijos apie konferenciją ,,Atminties kultūra Skandinavistikoje“ galima rasti čia.

Nuotraukoje – Ilze Burkovska Jacobsen.

Liepos 27-30 d. kviečiame bendruomenę į „Maudučio“ ir Platelių dvaro sodybose vyksiantį XVI-ąjįakademinį vasaros seminarą Literatūros salos. Dalyvių registracija su nakvyne ir maitinimu jau baigta, bet paklausyti pranešimų ir diskusijų kviečiami visi susidomėjusieji.

Programa >

Kodėl Jono vardas, atrodo, kaip buvo populiarus, taip, ko gero, pergyvens dar ne vieną kartą? O kodėl Viktorijos vardas, taip sužibėjęs vienu metu, dabar toli gražu neprasimuša į populiariųjų sąrašus? Gal taip netrukus nutiks ir Mato bei Sofijos vardams? Kas apskritai nulemia vardų madas ir kaip savo vaikus vis tik linkę vadinti lietuviai? Atsakymus į visus šiuos klausimus turi ne vienus metus lietuvių vardus tyrinėjanti Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorė Daiva Sinkevičiūtė. Skaitykite interviu >

Liepos 6 d. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Vokiečių filologijos studentė Kamilė Pavydytė buvo įvertinta LR Prezidento Antano Smetonos stipendija, skirta gabiems jaunuoliams. Mergina šį paskatinimą vadina didele motyvacija toliau mokytis, gilintis ir tirti vokiečių kalbą. Nors Kamilė prisipažįsta, kad vokiečių kalba yra ne vienintelė jos aistra. „Mano hobis nuo seno yra užsienio kalbų mokymasis, jau kelis metus mokausi estų kalbos ir tobulinu italų kalbos žinias, dažnai pradedu mokytis kokią nors naują užsienio kalbą, bet vis grįžtu prie šių dviejų“.

Studijuojate vokiečių filologiją VU Filologijos fakultete. Kas Jus paskatino šalia vokiečių filologijos studijų aktyviai įsitraukti į mokslinius tyrimus – dalyvauti projektuose, skaityti pranešimus studentų konferencijose. Kodėl ši veikla Jums yra svarbi?

Iš tikrųjų įsitraukiau į mokslinę veiklą visai netikėtai – antrame kurse vieno su vokiečių filologija nesusijusio pasirenkamojo dalyko atsiskaitymui parengiau pranešimą apie graikų kilmės žodžius vokiečių kalboje. Po pristatymo sulaukiau kritikos, kad nors pranešimas buvo detalus ir išsamus, jis buvo monotoniškas ir struktūra labiau priminė konferencinę. Šiuos žodžius priėmiau tiesiogiai ir, dėstytojų pastūmėta, nusprendžiau 2020 metais pirmą kartą sudalyvauti Vokiečių filologijos katedros rengiamoje studentų germanistų konferencijoje.

Įstojusi į vokiečių filologijos studijas greitai supratau, kad man labai įdomu analizuoti, bandyti nuo pagrindų suvokti įvairius vokiečių kalbos aspektus, ypač kalbotyros srityje. Anksčiau labai domino ir etimologija, dabar teko susidurti su man nauja ir be galo įdomia elektroninės leksikografijos sritimi. Mokslinė veikla man svarbi dėl to, kad bent kažkiek galiu prisidėti prie šios kalbos tyrimų ar naujų mokslinių įžvalgų.

Kodėl pasirinkote studijuoti Vokiečių filologiją? Kuo šios studijos Jus patraukė?

Vokiečių filologiją pasirinkau studijuoti dėl to, kad mokykloje man sekėsi ir išties domino kalbos – gimtoji lietuvių, taip pat ir anglų, vokiečių. Nors vokiečių kalbą buvau mokykloje pasirinkusi nuo šeštos klasės, ja išties susidomėjau ir pradėjau papildomai savarankiškai plėsti žodyną nuo dešimtos klasės. Paskui pradėjau galvoti, kur galėčiau studijuoti, pasidomėjau Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos studijų programa ir pagalvojau: „Kodėl gi nepabandžius?“ Sudomino ir studijų apraše nurodyti literatūros, kalbotyros seminarai, ir tai, kad buvo galimybė pasirinkti ir nebūtinai su pagrindine studijų kryptimi susijusius pasirenkamuosius dalykus.

Ką Jums asmeniškai reiškia LR Prezidento Antano Smetonos vardinė stipendija ir tai, kad ją laimėjote?

Ši stipendija man yra išties didelis įvertinimas už mano studijų įdirbį. Sužinojusi, jog ją laimėjau, buvau labai maloniai nustebinta. Toks pastebėjimas man yra kaip didelė motyvacija toliau mokytis, domėtis, dirbti ir tirti.

Kur save matote po kelerių metų? Kokie Jūsų studijų ir mokslinės veiklos planai?

Gavus bakalauro diplomą, norėčiau toliau tęsti magistro studijas Vilniaus universitete, matyt, Filologijos fakultete. Nors studijos ir nėra lengvos, jos man yra labai vertingos ir svarbios, studijų dėka augu kaip asmenybė.

Beje, neseniai teko porą mėnesių dirbti vokiečių kalbos mokytoja vienoje mokykloje, o tai man buvo didelis ir džiugus atradimas – niekada negalvojau ir neplanavau, kad kada nors susidursiu su pedagogikos sritimi.

Ką aktyvi studentė ir mokslininkė veikia laisvalaikiu, gal turite kokių nors ypatingų pomėgių?

Mano didžiausias hobis jau nuo seno yra užsienio kalbų mokymasis, jau kelis metus mokausi estų kalbos ir tobulinu italų kalbos žinias, dažnai pradedu mokytis kokią nors kitą užsienio kalbą, bet vis grįžtu prie šių dviejų. Be galo mėgstu keliauti, ragauti įvairių pasaulio virtuvių valgius, neseniai pamėgau ir pati gaminti. Taip pat domiuosi menu ir mėgstu lankytis parodose.

Ko palinkėtumėte savo kolegoms studentams ir tiems jauniems žmonėms, kurie šiuo metu dar tik svarsto, kur stoti?

Palinkėčiau labai gerai įsiklausyti į save ir užduoti sau klausimą – ko AŠ noriu? Reikia sekti savo širdimi ir pomėgiu, nesvarbu, ką sako kiti (dažnai vis girdžiu aplinkoje, kad viena ar kita studijų kryptis yra „neperspektyvi“, „per sunki“, „joje per didelė konkurencija“ ir panašiai). Reikia nepamiršti, kad visa tai darote dėl savęs ir studijos yra indėlis į save kaip žmogų, asmenybę, individą. O gyvenimas, matyt, viską sudėlios į savo vėžes ir galiausiai atsidursite ten, kur turėjote atsidurti, bent aš tuo iš širdies tikiu.

Dr. Erikos Jasionytės-Mikučionienės lectio ultima absolventibus

Mieli absolventai!

Džiaugiuosi galėdama sveikinti Jus, susirinkusius į paskutinę šių mokslo metų paskaitą!

Įprastai savo paskaitose dėstomąją medžiagą sieju su naujesniais savo tyrimais. Šiandien kai kuriuos savo naujesnių tyrimų aspektus susiesiu su palinkėjimais Jums – Vilniaus universiteto absolventams, atviriems bei aktyviems kalbos vartotojams ir individualios kalbėtojo gramatikos kūrėjams. Taigi, labai trumpai pakalbėkime apie kalbėtojo gramatiką ir apie tai, kad iš esmės kalbėtojo gramatika susideda iš mažų bei struktūriškai primityvių dalelių, reikšmingai prisidedančių prie kalbėtojo vaidmens, arba kalbėtojo pozicijos, kūrimo.

Kaip gerai žinote, gramatika – tai žodžių, žodžių junginių ir sakinių sandara, lemianti vienos ar kitos kalbos savitumą. Gramatiniai elementai yra privalomi: mes juos vartojame tam, kad mūsų ištarti sakiniai būtų gramatiški. Vis dėlto XX a. antroje pusėje pradėta akcentuoti, kad vien gramatinės kompetencijos nepakanka, kad kalbos vartojimą sąlygoja vienokia ar kitokia priežastis ar kalbėtojo išsikeltas tikslas. Taip radosi funkcinės kalbõs (kartu ir gramatikos) teorijos, kurios kalbą traktuoja kaip komunikacijos priemonę ir kurių objektas – komunikacinės kalbėtojo kompetencijos, t. y. žinios, reikalingos sėkmingai komunikacijai, taip pat ir kalbėtojo intencijos, kuriomis remiasi pagrindinės kalbos funkcijos. Sekant funkcinėmis teorijomis, teigiama, kad gramatika nėra izoliuota: kalbama apie tiesioginę tarpusavio sąveiką tarp gramatikos ir to, kaip konkrečiõs kalbos vartotojai suvokia, konceptualizuoja pasaulį, tarp gramatikos ir kalbinio konteksto, t. y. diskurso, tarp gramatikos ir diskurso kūrėjų, t. y. pašnekovų, bendriau – tarp gramatikos ir sociumo. Būtent dėl kalbinės minties raidos studijų metu – ir bakalauro, ir ypač magistro studijų lygmeniu – kalbėjote ne tik apie sisteminius gramatikos dalykus, bet ir apie tai, kaip gramatikos reiškiniai bei gramatiniai elementai galėtų būti aprašomi ir aiškinami atsižvelgiant į aktualų kalbos vartojimą, į platesnį – tekstinį, situacinį bei kultūrinį – kontekstą.

Funkcinės gramatikos rėmuose atsiradusioje ir pastaruoju metu populiarėjančioje diskurso gramatikoje kalbėtojo vaidmuo dar labiau sustiprinamas: kalbėtojas sprendžia ne tik, ką sakyti, bet ir kaip pasakyti. Ir gramatika, ir žodynas, kuriais kalbėtojas naudojasi bendraudamas, remiasi jutimine ir pažintine patirtimi, taigi tampa svarbūs socialiniai ir individualūs – individualaus kalbėtojo – gramatikos bei žodyno aspektai. Kalbėtojo gramatikai priklauso ne tik privalomi, pačiõs kalbos sistemos reikalaujami ir nuo kalbėtojo valios nepriklausantys elementai, bet ir neprivalomi, nuo kalbėtojo valios priklausomi, bet, kalbėtojo požiūriu, tam tikroje kalbinėje situacijoje būtini. Keliu ir ginu tezę, kad mums, kalbėtojams, kuriantiems savo gramatiką ir perteikiantiems savo poziciją, itin svarbūs maži, struktūriškai paprasti, iš pirmo žvilgsnio gal net atrodantys ir visai menkaverčiai elementai, lietuvių lingvistikoje įvardijami mažybiniu terminu dalelytės, tokios kaip lietuvių kalbos gal, net, tik, tegu, lai ir daug daug kitų, kurios nėra sakinio propozicinio turinio, atspindinčio realybę, dalis, bet kurios nuspalvina propozicinį turinį įvairiomis spalvomis ir atspalviais.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, iki maždaug XX a. vidurio dalelyčių „reputacija“ nebuvo geriausia: šie maži žodelyčiai lingvistų buvo vertinami kaip perteklinės, bereikšmės kalbos raiškos priemonės, neprisidedančios prie kalbos informatyvumo. Ir tik vėliau „pertekliniai“, „bereikšmiai“ žodeliai pateko į lingvistų akiratį ir iki šių dienų susidomėjimas jais (ypač kalbėtojo kuriamame diskurse) yra itin išaugęs. Kaip tvirtina norvegų kalbininkė Karja Borthen, iš tikrųjų dalelytės yra kur kas geresnės nei jų „reputacija“, ir tai yra daugiau nei vien tik paprasti žodžiai.

Tipiška dalelyčių vartojimo terpė – sakytinės kalbos registrai. Dalelytės sakytiniam diskursui suteikia įvairiopų prasminių atspalvių: apibendrintai tariant, jos signalizuoja kalbėtojo poziciją, ar kalbėtojas yra užtikrintas dėl to, apie ką kalba, ar ne, ar jaučia teigiamas ar neigiamas emocijas, ar klausytojas žino ar bent nujaučia, apie ką kalba kalbėtojas, ir pan. Negana to, vartojant dalelytes, atskleidžiamas kalbėtojo identitetas: vienokios dalelytės gali būti būdingos jauniems, ką tik baigusiems universitetą žmonėms, kitokios – vyresnio amžiaus žmonėms, vienokios – vyrams, kitokios – moterims. Kitaip tariant, dalelytės – svarbi kalbėtojo gramatikos dalis, padedanti formuoti kalbėtojo poziciją.

Remdamasi lietuvių kalbos dalelyčių tyrimais, galiu teigti, kad kalbėtojo vaidmeniui atskleisti svarbios bent kelios dalelyčių grupės, kurios bus aktualios ir Jums, aktyviems kalbėtojo gramatikos kūrėjams. Pirmoji grupė – tokios dalelytės, kurios signalizuoja kalbėtojo požiūrį į realybę, taip pat ir kalbėtojo valią, norus, silpnus ar stiprius pageidavimus, dar kitaip vadinamos modalinėmis dalelytėmis. Vienomis modalinėmis dalelytėmis ką nors tvirtiname (taip) arba neigiame (ne), ko nors klausiame (ar, argi) arba kuo nors abejojame (gal, galbūt), dar kitomis ko nors geidžiame, linkime arba ką nors skatiname (te, tegul, lai). Taigi, mieli absolventai, linkiu nebijoti abejoti, aiškintis, ieškoti ir atrasti. Darydami prielaidas, būkite taktiški ir atsargūs, remkitės tikimybės laipsniais nuo abejonės iki visiško įsitikinimo. Kaip žinote, neretai realybės vertinimas priklauso nuo požiūrio: prireikus keiskite požiūrio poliariškumą iš neigiamo į teigiamą. Jei kas nors atrodys veik ar visiškai neįmanoma, tebūna Jums tai nesunkiai įveikiama.

Antroji grupė – tos dalelytės, kurios paryškina, pastiprina, pabrėžia kalbėtojo žodžių reikšmingumą, emocionalumą, ekspresyvumą, kitaip vadinamos pabrėžiamosiomis, arba stiprinamosiomis, dalelytėmis (tokios kaip gi, net, tik ir pan.). Šias dalelytes vartojame kalbėdami apie ypatingus, išskirtinius ar vienetinius dalykus. Įdomu, kad priklausomai nuo kalbėtojo intencijų, pabrėžiamosios dalelytės gali atlikti ir priešingą – švelninamąją funkciją: pavyzdžiui, į klausimą Ar gali man šį dalyką paaiškinti? galima atsakyti pavartojant dalelytę net: Net nežinau, taip siekiant sušvelninti neigiamą atsakymą, pridengti tikrąją – nežinojimo – poziciją ir būti mandagiems. Taigi, linkiu, kad gyvenime įžvelgtumėte net ir mažiausių dalykų reikšmingumą, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tik maži pasiekimai, Jūsų pačių ir aplinkinių būtų vertinami kaip net labai dideli ir prasmingi laimėjimai. Kurkite konstruktyvų santykį su pašnekovu, kai reikia, pabrėžkite savo poziciją, o kai reikia – ją sušvelninkite.

Galiausiai svarbios tokios dalelytės, kuriomis kalbėtojas atspindi savo kalbos struktūrą, pokalbio su pašnekovu kūrimo žingsnius: vienomis dalelytėmis pradedame pokalbį (na, tai ir pan.), kitas siejame su pokalbių plėtojimu, t. y. jomis parodome naujos temos įvedimą arba grįžimą prie ankstesnės temos (štai, va ir kt.), tiksliname ankstesnius pasakymus arba ieškome tikslesnio žodžio norėdami ką nors apibūdinti (ten, dabar, šita ir kt.), galiausiai, dar kitomis dalelytėmis užbaigiame, apibendriname pokalbį (pavyzdžiui, dalelytė na ar sudėtinė dalelytė tai va ir pan.). Tad linkiu, kad būtumėte struktūruoti ir nuoseklūs kalbėtojai, saviti individualiosios gramatikos sudedamųjų dalių kūrėjai, kad gyvenime, kaip ir kalboje, mažos detalės bei akimirkos įneštų įvairiabriaunio turinio ir dėliotųsi į darnią visumą.

Na, o dabar, dėdami studijų pabaigos tašką, keliaukite mažais žingsneliais į sėkmingą ateitį – į žvaigždes!