Sidebar

Bendros naujienos

52676594375_6a5d3e70e9_k.jpg

Sveikiname Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių filologijos bakalauro studijų programos IV kurso studentą Liną Daugėlą ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Semiotikos magistrantūros studijų programos II kurso studentą Benediktą Vachniną gavus vardines Prezidento Antano Smetonos stipendijas.

Daugiau apie stipendijas: https://smsm.lrv.lt/lt/naujienos-1/pranesimai-ziniasklaidai-1/geriausiems-studentams-paskirtos-prezidentu-vardines-stipendijos/

 2_copy_copy_copy_copy_copy_copy_copy.jpg

Šie Vasaros lituanistikos kursai yra vieni didžiausių vasarą rengtų Lituanistinių studijų katedros kursų. Atvyko 108 dalyviai iš 28 šalių. Net 44 studentai atvyko iš JAV. 9 – iš Vokietijos. Po 4 – iš Kanados, Latvijos, Prancūzijos, Ukrainos.  Po vieną, du ar tris studentus atvyko iš Airijos, Argentinos, Australijos, Baltarusijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, Kazachstano, Kolumbijos, Kipro,  Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Pietų Afrikos, Rusijos, Suomijos, Švedijos.

Į kursus atvyko 24 kursų dalyviai, gaunantys Švietimo mainų ir paramos fondo finansavimą.

Lietuvių kalbos studentus moko Lituanistinių studijų katedros dėstytojos Lina Vaškevičienė, Aušra Tamošaitienė, Elvyra Petračiūnienė, Vaida Našlėnaitė-Eberhardt, Rita Migauskienė, Eglė Gudavičienė, Aurelija Kaškelevičienė, Aušra Valančiauskienė, Eglė Žurauskaitė, Ieva Ancevičiūtė, Daiva Litvinskaitė, Aurelija Meškerevičiūtė.

Po pietų vyksta paskaitos apie Lietuvos kultūrą – istoriją, kalbą, literatūrą, socialinį ir politinį gyvenimą, kasdienio gyvenimo kultūrą, bitininkystę. Rengiamos ekskursijos po Vilniaus universitetą, Senamiestį. Studentai lankosi Valdovų rūmuose, KGB muziejuje, Sapiegų rūmuose, šoka ir dainuoja kartu su VU folkloro ansambliu „Ratilio“, mokosi tradicinių amatų.

Kursų dalyviai važiuoja į Kauną – aplanko senamiestį ir M. K. Čiurlionio muziejų. Vyksta į Rumšiškes apžiūrėti Lietuvos etnografijos muziejaus.

7_copy_copy_copy_copy_copy_copy_copy.jpg

6_copy_copy_copy_copy_copy_copy_copy.jpg

5_copy_copy_copy_copy_copy_copy_copy.jpg

3_copy_copy_copy_copy_copy_copy_copy.jpg

002._Salos_2024_programa_viešinti_page-0001.jpg

Dalinamės akademinio vasaros seminaro Literatūros salos 2024 programa. Paklausyti pranešimų kviečiame atvykti visus norinčius!

Seminare pranešimus skaitys ir Filologijos fakulteto dėstytojai: doc. dr. Nijolė Keršytė, prof. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Paulius V. Subačius, doktorantė Dovilė Gervytė bei fakulteto studentai – Iveta Ivanauskaitė, Linas Daugėla, Gabrielė Kaveckaitė, Eglė Tauraitė, Monika Kazabuckaitė, Marijus Gailius.

Maloniai kviečiame!

Irena_Smetonienė_Bernardinai.lt_Evgenios_Levin_nuotrauka.jpg

Kalbos ateitį bando nuspėti speciali disciplina – lingvistinė prognostika. Tačiau jos dėsniai yra per daug bendri, kad galėtume prisitaikyti savo kalbai, todėl turime patys mąstyti, kas yra mūsų kalbos gyvybės šaltinis, kas ją palaiko nuolat kintančiame pasaulyje ir leidžia jai išlikti. Žinome, kad kalba perteikia informaciją, sukuria bendravimo erdvę, buria žmones į tam tikras grupes, formuoja kolektyvinę sąmonę. Randasi tautos, formuojasi tautinė tapatybė.

Kaip teigia A. Sverdiolas, pasaulio nėra be kalbos, o kalbos be pasaulio, tame žmogaus pasaulyje ima kurtis tradicijos, kuriose bendra kalba vaidina ypatingą vaidmenį: priklausymas tradicijai pirmiausia reiškiasi tuo, kad kalbama tam tikra kalba. Kalboje iškyla savitos žmogaus egzistencijos klodai: praktiškumas ir teoriškumas, dorovė ir pažinimas. Kaip tik remiantis šiais dalykais kuriami pagrindiniai žmonių bendro buvimo pavidalai – šeima, valstybė ir kita. Kartu su kolegomis išnagrinėję konceptus KALBA, TAUTA, VALSTYBĖ padarėme išvadą, kad kalbai niekas negresia, kol šios trys grandys sujungtos į vienį: kalba yra tautos bendravimo priemonė, valstybės skiriamasis bruožas, raktas į tautos dvasinį pasaulį, jos pasaulio sampratą, kultūrą, vertybių sistemą.

Pasirodžius monografijai tokiu pat pavadinimu, vienas veikėjas savo feisbuke pasityčiojo, kad tai esąs nacių šūkis, šiandien nebetinkamas. Putinui užpuolus Ukrainą, ukrainiečiai savo tapatybę taip pat grindžia kalba, sako esantys atskira tauta ir siekia apginti valstybę. Laukiau, kol šis veikėjas už tai ukrainiečius taip pat išvadins naciais, kaip Putinas. Tyla. Kodėl? Gal pagaliau įsiklausė, kad, anot Vydūno, kalba tautai yra tas pat, kas gyvybė žmogaus kūnui. Papročiai, bendravimo būdas, įprastinė buvimo aplinka; istorinė atmintis, pasakos ir dainos, savoji literatūra ir visi kiti menai; peizažas ir klimatas, dangus, žemė, vandenys – tie dalykai formuoja žmogaus galvoseną ir jauseną, sieja jį su kitais savo tautos žmonėmis (V. Zaborskaitė). O valstybė yra ne kas kita, kaip organizuota tautos galia. Be savo valstybės tauta negali būti laisva, negali laisvai gyventi ir kurti tautinės kultūros (J. Girnius). Kalba yra valstybės protas – negalima pamiršti šios, nuo M. Daukšos ateinančios minties. Tik prigimtinė kalba leidžia valstybės protui, tai didžiajai metaforai, išsiskleisti pasaulyje, jame efektyviai veikti (V. Daujotytė). Taigi kalbos ateitis priklauso nuo tautos (ar ji norės vartoti savo kalbą, ar mesis prie svetimos) ir nuo valstybės (ar ji saugos savo kalbos statusą, sudarys sąlygas ją tirti, mokyti(s), studijuoti).

Kuo daugiau bendraujame su kaimynais lenkais, tuo labiau aiškėja, kad, pasitelkdami jų metodologiją ir tyrinėdami savo kalbą, galime pažinti savo tautos mąstyseną, vertybių sistemą. Nepakartojami atradimai slypi detalėse: kas lietuviui yra žemė, kodėl ji Motina, pradžia ir pabaiga, turto matas, kokios žemės spalvos ir kvapas; kaip lietuvis supranta laisvę, kiek jis už ją pasiryžęs paaukoti, kada atsirado šis žodis, o kas tada buvo prieš tai; kodėl lietuviui duona yra šeimos simbolis ir kodėl ji sakralumo nepraranda iki šiol; kas lietuviui yra namai, darbas, vanduo, ugnis, šeima, išmintis, tiesa ir melas, garbė ir t. t. Anot E. Gudavičiaus, kiekviena kalba – tautos sukaupto patyrimo lobynas, jos gyvenimo, istorijos, materialinių ir dvasinių vertybių atspindys, tautos pasaulio samprata – ypatingas, nepakartojamas reiškinys. Tokių tyrimų tik pradžia, norėdami pasivyti kaimynus lenkus, savo kalbą tyrinėsime dar ilgus metus, kol sudėliosime lietuvio pasaulėvaizdžio mozaiką. Žinoma, kalbą galima tirti įvairiais būdais ir metodais (tas ir daroma), jų nėra galutinio sąrašo, o kalbos faktų daugybė – tikrai visiems užteks vietos po saule.

Jau girdžiu balsų, kad „globalizacija ir kosmopolitiškumas tuoj sunaikins lietuvių kalbą, išeiviai užmiršta ją, vaikai jau nebemoka lietuviškai, kokia čia lietuviška tapatybė“. Iš tiesų, lazda visada turi du galus. Tikrai ir Lietuvoje yra šeimų, kuriose su vaikais specialiai kalbama angliškai, nes lietuvių kalba neprestižinė, taip, močiutės su savo kai kuriais anūkais nebesusikalba lietuviškai, taip, vienas iš buvusių premjerų siūlė įvesti antrą valstybinę kalbą anglų, tačiau iš kelių faktų negalima daryti apibendrinimų. Mokslininkai pastebi ir priešingų dalykų – kad nestabiliame, permainingame, globalizacijos procesų užvaldytame pasaulyje paradoksaliai stiprėja įsišaknijimo ir tapatumo poreikis (A. Samalavičius). Literatūros tyrinėtoja M. Kučinskaitė analizavo G. Grušaitės, V. Rykštaitės, U. Kaunaitės ir Z. Čepaitės romanus, išleistus 2010–2017 m. Jos pastebėjimu, aiškiai matyti kosmopolitiškumo ir lietuviškos tapatybės sandūra, tačiau labai abejotina, ar įmanoma gimtąją tapatybę ištrinti. Naujausi G. Grušaitės, V. Rykštaitės ir U. Kaunaitės romanai tik patvirtina, kad lietuvis vis dėlto ilgisi savo tėvynės, ją sapnuoja, nori išsaugoti lietuvišką pavardę, o su ja – ir savo šaknis bei istoriją. A. Šliogeris teigia, kad joks mirtingasis ar nemirtingasis negali – nebaudžiamas – nupjauti šaknų, jį siejančių su kosmopolio įsčiomis, ir tik globalizmo ar idealizmo kvailiai gali manyti, kad erinijos miega amžinu miegu ir nemato tų, kurie sako – išeisime ir nebegrįšime, nes mūsų tikroji tėvynė ten, kur mūsų melžiama Aukso Karvė. Taigi svarstyklės dar labiau nusvyra į kalbos teigiamos ateities pusę, nes kalba neišnyks, ji formuoja tapatybę.

Dar vienas įkyrus balsas vis klausia: „O kaip bus su norminimu?“ Mano įsitikinimu, dabar esame standartinės kalbos etape, o standartinės kalbos apibrėžtis aiškiai sako, kad tai kalba, kuriai būdinga kokybė, pastovumas, bendras vartojimas, įtvirtinimas, sunorminimas, tikimas raštui ir kalbėjimui. Taigi normos bus, institucijos, kurios jas įtvirtins, taip pat bus. Žinoma, norma yra sutartinis dalykas, visada galima apie tai diskutuoti, keisti, nusistatyti kitus norminimo principus. Tai nuolatinis procesas. Tik reikia tai daryti ne meluojant (kaip buvo su barsuku), ne žeminant tuos, kurie šį darbą dirba, o rašant argumentuotus straipsnius (turiu mintyje straipsnius apie „įtakoti“ ir „kad su padalyviu“), dalyvaujant diskusijose. Natūralu, kad esama skirtingų požiūrių, kad jie laisvai skleidžiasi čia, Mano Universitete, tačiau išlaikyti kultūros lygį diskutuojant ar rašant straipsnius – būtina. Dėl kalbos ateities. Mūsų visų kalbos.

Jeigu šiandien rankose laikyčiau mokyklos baigimo atestatą, vėl rinkčiausi lingvisto kelią. Kalboje dar tiek neatrastų ir neaprašytų dalykų…

53831193193_ac453e174e_k.jpg

Gerbiamas Rektoriau, gerbiamas Dekane, gerbiama Prodekane, brangūs Dėstytojai, Svečiai, Absolventų artimieji, visa Filologijos fakulteto Bendruomene ir Absolventai, kurie jau visai netrukus, su plačiomis šypsenomis, iš Šv. Jonų Bažnyčios žengs į Didįjį kiemą, savo rankose laikydami svarbų mokslo įvertinimą, noriu pasveikinti visus susirinkusius į šiandienos iškilmes, pažyminčias keletą metų trukusios įsimintinos studentų kelionės pabaigą.

Ši kelionė, kaip ir dauguma kitų, nebuvo monotoniška – joje netrūko kliūčių, iššūkių, išbandymų bei nuotykių, kurie paskatino mus tobulėti ir suformavo tvirtą moralinį pagrindą. Mūsų kartos kelionėje pasitaikė COVID-19 pandemija, pakitusi geopolitinė situacija bei dirbtinis intelektas, nejučia įsiliejęs ne tik į kasdienį, bet ir mokslo pasaulį. Kiekvienas iš šių išbandymų tik dar labiau mus sustiprino. Nuotolinės paskaitos paskatino gebėjimą lanksčiau prisitaikyti prie esamos situacijos; visai netoliese pakitusi geopolitinė situacija sustiprino vienybę, ryšį tarp žmonių, suteikė galimybę pajusti vidinę tvirtybę ir nubrėžė nenutrinamas laisvės suvokimo ribas; dirbtinis intelektas atvėrė naujas galimybes, tačiau kartu ir išbandė mūsų sąžiningumą. Kadangi visi esame čia, galime būti tikri – žinias bei vertybes tikrinančius egzaminus išlaikėme ir dėl to galime savimi didžiuotis.

Didžiuokimės, kad baigiame daugiakultūrį ir įvairiakalbį Filologijos fakultetą. Juk MES esame tikrieji žodžio žmonės. MES ne tik išmanome žodžio anatomiją ir gebame jį ištirti iki pat griaučių, o dar svarbiau, kad savo žodžių laikomės! Juk vieną rugsėjo dieną, įžengę pro Filologijos fakulteto duris, kiekvienas sau pažadėjome po keleto metų šias duris sėkmingai užverti. Tai, kad šiandieną visi esame čia ir yra pats tikriausias žodžio laikymosi įrodymas.

Žodžiai: morfemos, fonemos – tokie ir kiti terminai filologijos mokslų neparagavusiam žmogui atrodytų tarsi burtažodžiai, tačiau mūsų fakultete jų netrūksta ir dar ilgai netrūks. Kopdami Filologijos laipteliais, dar pirmuosiuose kursuose supratome, kokios svarbios yra atminties šukės, kad sintaksės medžiai bet kada ir bet kur neauga, kad tekstas turi būti audžiamas it pėdkelnės, o terminai kalba ir literatūra yra kur kas labiau kompleksiški nei juos apibrėžia Lietuvių kalbos žodynas.

Ne tik už atmintin įskiepytus žodžius, bet ir svarbias gyvenimo pamokas visada būsime dėkingi savo Dėstytojams. Už palydą kliūčių kupiname kelyje – savo artimiausiems. Už studentų balso atstovavimą bei darnesnės Bendruomenės kūrimą – Studentų atstovybei. I would also like to thank our international students and our international community for choosing our Faculty. We are grateful for the cultural exchange you bring, the languages you share, and the friendships you foster within our community. Your contribution helps us expand our knowledge and deepen our understanding of the meaning of philology. Galiausiai norisi tarti ačiū visam Fakultetui bei jo Bendruomenei už suteiktas galimybes studijuoti, už sutiktus žmones ir už mumyse išugdytus Filologus ir Filologes.

Šiandien užveriame vieno etapo duris, tačiau kelionė po gyvenimo vingrybes ties čia nesibaigia. Aristotelis sakė, kad be drąsos šiame pasaulyje nieko nepadarysime. Todėl nepaisant to, kur tolesnė kelionė mus nuves, drąsiai svajokit, nes drąsiausios svajonės pildosi, drąsiai klyskit, nes drąsiausios klaidos išmoko vertingiausių pamokų, drąsiai rinkitės ir nebijokite savo sprendimų.

Ir, svarbiausia, niekada nepamirškite šių žodžių: „Po dvidešimties metų tu būsi labiau nusivylęs dalykais, kurių nedarei, negu tais, kuriuos darei. Taigi, išplauk iš ramybės uosto. Pagauk pasatą savo burėms. Tyrinėk. Svajok. Atrask.“ – Markas Tvenas. Ačiū ir didžiausios sėkmės!

Lietuvių filologijos bakalaurė

Aušrinė Tverskytė

J.Dikmoniene.Lectio.visas_vaizdas.jpg

Mieli absolventai, gerbiami dėstytojai, brangūs šeimos nariai ir draugai. Šiandien mes čia susirinkome švęsti ypatingos akimirkos – mūsų brangių studentų universiteto baigimo šventės. Tai diena, kurios jūs visi ilgai laukėte ir dėl kurios sunkiai dirbote. Šiais metais Vilniaus universitetas ir gerbiami mano kolegos dėstytojai suteikė man naują pedagoginį – docentės – vardą. Tad aš esu jiems visiems labai dėkinga ir kartu su jumis švenčiu pergalę. Man yra didelė garbė pasidalinti su jumis šiuo ypatingu momentu.

Pirmiausia, noriu padėkoti jums, mieli absolventai, už jūsų atkaklumą ir darbą. Kiekvienas iš jūsų įdėjo daug pastangų, kad pasiektumėte šį rezultatą, ir tai verta didžiausios pagarbos. Taip pat noriu padėkoti mūsų nuostabiems dėstytojams ir administracijai už jų atsidavimą ir pastangas. Jūsų darbas ir parama padėjo šiems studentams augti ir tobulėti. Galiausiai, dėkoju šeimoms ir draugams, kurie visada buvo šalia, palaikė ir skatino. Jūsų parama yra neparastai brangi.

Per mokslo metus mes visi susidūrėme su iššūkiais ir išmokome daug vertingų pamokų. Kiekvienas iš mūsų turi savo unikalią patirtį. Kita vertus, ji yra panaši į visų mūsų, nes mes einame tuo pačiu mokslo keliu. Aš įstojau į Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos specialybę 1994 metais. Čia įgijau magistro ir daktaro laipsnius ir dėstau Vilniaus universitete „Lotynų kalbą“ ir „Antikinę literatūrą“ jau 24 metus. Pirmaisiais studijų metais dėstytojai mane, kaip ir jus, mokė daug lotyniškų sentencijų, panašiai kaip Seneka mokė savo jaunesnį draugą epikūrininką Lucilijų. Filosofas savo laiškus užbaigdavo dovana-sentencija, kurią Lucilijus turėjo tą dieną apmąstyti. Taip buvo mokomi Epikūro mokiniai: pirmiausia kiekvieną dieną apmąstydavo po vieną sentenciją, vėliau buvo mokomi analizuoti traktatus ir knygas, o galiausiai – patys rašyti mokslo veikalus. Taigi lotyniškos sentencijos, kurias ir jūs mokėtės universitete jums leido suvokti mokslo svarbą ir sunkų mokslo kelią.

Ar prisimenate Vilniaus universiteto šūkį: „hinc itur ad astra“ [iš čia kylama į žvaigždes]? Dažnai tas kelias būna sunkus, todėl reikėtų  apmąstyti ir kitą mintį: „per aspera ad astra“ [per sunkumus į žvaigždes]. Kai klausiame savęs, kodėl reikia taip sunkiai mokytis, mums gali padėti sentencija: „scientia potentia est“ [mokslas yra galia]. Kai kyla klausimas, kam mes mokomės? Galime atsakyti: „non scholae, sed vitae discimus“ [mokomės ne mokyklai, bet gyvenimui]. Kai atrodo užduotis yra neįveikiama, mums padeda kita sentencija: „labor omnia vincit“ [darbas nugali viską]. Jei jau netenkame vilties, tada padeda kita sentencija: „ora et labora“ [melskis ir dirbk] ir „nulla dies sine linea“ [nė dienos be eilutės]. Galiausiai mus pradžiugina užbaigtas darbas ir mes galime su džiaugsmu sakyti: „finis coronat opus“ [pabaiga vainikuoja darbą].

Šios sentencijos pabrėžia mokslo vertę, asmeninio tobulėjimo svarbą, sunkų mokymosi kelią. Jūs ne tik universitete, bet ir gyvenime susidursite su naujais iššūkiais ir jums reikės rinktis: priimti juos, kovoti, ar pasiduoti. Seneka Lucilijui rašė: „vivere, Lucili, militare est“ – gyventi, Liucilijau, reiškia kovoti. Kaip reikia kovoti ir laimėti mes galime pasimokyti iš Vilniaus universiteto. Ne veltui universiteto emblemoje pavaizduotas Vytis – ginkluotas raitelis su skydu ir kardu ir ranka, tiesianti knygą.

Jei trumpai apžvelgtume Vilniaus universiteto istoriją, mes matytume, koks sunkus buvo mūsų universiteto kelias. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai 1570 metais įkūrė čia kolegiją, kuriai po aštuonerių metų karalius Steponas Batoras norėjo suteikti tokias pat teises, kokias turėjo universitetai, tačiau LDK kancleris kalvinistas Mikalojus Radvila Rudasis nepasirašė šio dokumento. Tad po metų, 1579 m. Steponas Batoras vėl pasirašė privilegiją ir sugebėjo priversti vicekanclerį Eustachijų Valavičių antspauduoti dokumentą ir taip ši privilegija įgavo teisinę galią. Greitai Vilniaus universitetas, tuo metu vadinamas Akademija, pradėjo klestėti. Čia buvo humanitarinių mokslų: filosofijos, teologijos, vėliau teisės ir medicinos fakultetai. Tvirtas klasikinių (graikų ir lotynų) kalbų mokymasis buvo įdiegtas jau jėzuitų kolegijoje ir tęsiamas Akademijoje. Tad klasikinės filologijos studijos yra viena seniausiai Vilniaus universitete dėstomų specialybių.

Senasis Vilniaus universitetas klestėjo iki 1655 m., kai Vilnių užėmus Maskvos kariuomenei nukentėjo visa Akademija: buvo sugriauti pagrindiniai Universiteto pastatai, sunaikinta biblioteka, žuvo nemažai dėstytojų ir studentų. Vilniaus akademija pradėjo atsigauti tik po dešimties metų, nors ankstesnės aukštos filologijos mokslo kokybės ilgai dar nepasiekė. 18 amžiaus pradžioje kilo didžiulis maras. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais Vilnius atiteko Rusijos imperijai ir galiausiai caro Nikolajaus I dekretu 1832 metais buvo uždarytas. Vilnių užėmę lenkai 1919 metais čia atidarė savo universitetą. 1939 metais iš lenkų perėmus ir Lietuvai grąžinus Vilniaus kraštą, lietuviams buvo grąžintas ir Viliaus universitetas. Tačiau 1941–1943 m. Vilnių užėmė Vokietija. Tad vėl vyko perversmai, karai. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą 1944 metais universitetas pervadintas „Vilniaus Vinco Kapsuko universitetu“. Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais, Vilniaus universitetas vėl atgavo savo autonomiją ir vardą.

Visos išorinės negandos: karai, marai, okupacijos, priverstinis universiteto uždarymas nesužlugdė Lietuvos intelektualų ir jų noro atkurti Vilniaus universitetą. Čia visada buvo ugdoma stipri dvasia, valia ir intelektas. Pats universitetas visada veikė Lietuvos kultūros raidą, ugdė Lietuvos elitą, kurio dalis jūs irgi esate. Daugelis žymiausių Lietuvos mokslininkų, kultūros ir politikos atstovų yra baigę Vilniaus universitetą. Tad ne veltui mūsų universiteto šūkis yra „Hinc itur ad astra“.

Jūs, siekdami bakalauro laipsnio, perėjote nemažą išbandymų kelią. COVID-19 pandemijos metu jums reikėjo baigti gimnazijas ir stoti į universitetą. 2020 metais ši pandemija išplito visame pasaulyje. Lietuva, kaip ir daugelis šalių įvedė karantiną ir socialinio atstumo taisykles. Buvo daug baimės ir panikos. Mokslas nevyko taip sklandžiai kaip anksčiau, ne visi sugebėjo laiku persitvarkyti ir pereiti prie nuotolinio mokymosi. 2021 metais prasidėjo masinė vakcinacija. Tad Covido baimę pakeitė skiepijimo baimė. Visi svarstė, kokia vakcina skiepytis, o gal visai nesiskiepyti. Kai kas atsisakė skiepų, tad reikėjo sugebėti dirbti ne tik nuotoliniu, bet ir hibridiniu būdu. Praėjus šiai negandai 2022 m. vasarį Rusija pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Vėl visus apėmė baimė, kad karas gali pasiekti ir mūsų šalį. Lietuva buvo viena iš aktyviausių Europos Sąjungos šalių, remiančių Ukrainą. 2023 metais atsiradus dirbtinio intelekto panaudojimo galimybėms, buvo svarstoma, ar studentai sugebės savarankiškai dirbti, išugdys kritinį mąstymą ir patys sugebės rašyti darbus, o gal už juos visus rašto darbus atliks Chat GPT. Tačiau visos šios krizės ir iššūkiai buvo įveikti. Šių metų baigiamieji bakalaurų ir magistrų darbai yra neprasteni nei anksčiau, daugelis gavo pačius aukščiausius įvertinimus.

Taigi jūs baigėte sunkų ir prasmingą gyvenimo etapą. Galite pasididžiuoti, kad baigėte patį geriausią Lietuvos universitetą, kuris atvers jums plačias galimybes ieškoti darbo, tęsti studijas čia, arba vykti studijuoti į užsienio universitetus.

Kai buvau studentė, mus motyvuodavo profesorė Eugenija Ulčinaitė garsių žmonių ir Vilniaus universiteto absolventų bei dėstytojų pavyzdžiais. Ji mokė siekti aukštų tikslų ir būti ambicingais. Viena iš iškilių Vilniaus universiteto asmenybių buvo 17 amžiaus poetas, Teologijos fakulteto profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kurio poeziją lotyniškai mano kartos klasikai skaitė su profesore E. Ulčinaite.

Sarbievijui buvo suteiktas daktaro laipsnis čia, Vilniaus universitete, 1636 metais liepos mėnesį. Poetas jau buvo išleidęs poezijos rinktinę „Trys lyrikos knygos“ lotyniškai, kurios buvo išverstos į lenkų ir anglų kalbas. Jo knygos antraštinį puslapį puošė Peterio Pauliaus Rubenso piešiniai. 17 amžiuje Oksfordo universitete buvo net atsisakyta skaityti Horacijų, o vietoj garsaus romėnų poeto eilių anglai skaitė Sarbievijaus poeziją. 17 amžiuje Vilniaus universiteto bakalauro, licenciato (dabar vadinamo magistro) ir daktaro diplomų teikimas buvo panašus į dabartinių absolventų diplomų teikimus šv. Jonų bažnyčioje. Į iškilmes atvykdavo aukšti bažnyčios ir valstybės pareigūnai, o Sarbievijų pasveikinti atvyko ir pats karalius Vladislovas IV, kuris jam įteikė žiedą.

Ilgainiui atsirado net formulė, kurią ištardavo rektorius, suteikdamas daktaro laipsnį. Naujajam daktarui sakydavo: „Priimkite knygą, o su ja ir teisę dėstyti teologiją, priimkite žiedą, kad žinotumėte, jog nuo šiol jūs esate susituokęs su teologija [...] ir apsisiauskite toga – autoriteto, pastovumo, saikingumo, santūrumo ir visokių kitokių dorybių simboliu [...], pakilkite į katedrą, kurią jūs pasiekėte per savo mokslingumą ir išauklėjimą, kad iš jos galėtumėte vykdyti savo pareigą – dėstyti“ („Vilniaus universiteto istorija 1579–1994“, red. Rolandas Pavilionis, Vilnius, 1994, 61 p.).

Taigi visais laikais aukštasis mokslas buvo didelė vertybė ir didelės pagarbos ženklas. Universitete jūs įgijote ne tik gilesnių specializuotų žinių, bet čia jūs turėjote galimybę siekti asmeninio tobulėjimo. Jūs lavinote kritinį mąstymą ir analitinius gebėjimus. Auštojo mokslo diplomas jums atveria plačias karjeros galimybes, jūs tampate lyderiais savo srityje. Universiteto studijų užbaigimas yra vienas iš daugelio jūsų  gyvenimo etapų. Tad visada siekite naujų iššūkių, nes tik per juos galite atskleisti savo tikrąjį potencialą. Naudokite savo žinias ir įgūdžius, kad padarytumėte teigiamą poveikį savo artimiesiems, Lietuvai ir pasauliui. Būkite drąsūs, kūrybingi ir ambicingi, koks buvo ir poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Siekite savo tikslų su užsispyrimu ir aistra, nes iš čia kylama į žvaigždes – „hinc itur ad astra“.

Pabaigai, noriu palinkėti jums visiems didžiausios sėkmės. Tegul jūsų kelias bus kupinas džiaugsmo ir nuotykių. Mes didžiuojamės jumis ir laukiame jūsų ateities pasiekimų. Sėkmės jums!

Doc. dr. Jovita Dikmonienė

53694167914_15b41b8076_k.jpg

„Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams“, – atvirauja Šiaurės šalis gerai pažįstantis Vilniaus universiteto (VU) Skandinavstikos absolventas Jokūbas Kodoras. Kasdienybėje humoro nestokojantis suomių ir švedų kalbų bei kultūrų žinovas apie tarp šalių pastebėtus skirtumus kalba rimtai – Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius pagrindus – šeimą, laisvę, žmogiškumą.

Pažinti Skandinaviją ir iš jos mokytis

VU Filologijos fakultete Skandinavistikos studijas baigęs J. Kodoras pirmiausia paaiškina, kad „Skandinavijos“ terminas nurodo komplikuotą trijų šalių derinį, į kurį lietuviai visada bando „įsprausti“ ir Suomiją. Deja, ji nėra Skandinavijos šalis ir nesudaro šio geografinio regiono.

„Jeigu norime kalbėti apie Suomiją kaip reginio dalį, geriausia tada vartoti tikslesnį terminą „Šiaurės šalys“ arba mažiau girdėtą „Fenoskandija“. Erasmus stažuotės metu Stokholme ir Helsinkyje terminų skirtumo svarbą patyriau savo kailiu: kai manęs paklausdavo, ką Lietuvoje studijuoju, atsakius Skandinavistiką, žvilgsnis šiek tiek pakrypdavo į šoną. Tad tekdavo taisytis Šiaurės šalių studijos (suom. Pohjoismaiden opinnot, šved. nordiska studier) ir tada viskas būdavo aišku“, – prisimena J. Kodoras.

VU absolventui nesunku įžvelgti Šiaurės šalių privalumus: „Manau, Lietuvai Šiaurės šalys reikalingos kaip politinio profesionalumo ir aukštos švietimo kokybės pavyzdys. Šių šalių pasitikėjimas savo politikais yra daug aukštesnis negu mūsų tautiečių pasitikėjimas savo išrinkta valdžia“. O kalbėdamas apie aukštą Švietimo sistemos kokybę Šiaurės šalyse J. Kodoras teigia, kad švietimo sistemoje pastebi daugiau laisvės, mažesnius krūvius, protingesnius sprendimus: „Vaikai negauna krūvos namų darbų ir daugiau laiko gali praleisti su šeima ir draugais.“

Visada aktyvus ir naujoms patirtims atviras filologas sako, kad Šiaurės šalys, o ypač Suomija, atspindi, o kartu ir atsveria jo būdą: „Tiek kultūra, tiek kalba priverčia stabtelėti, kažkur pradingsta visas skubėjimas, jaučiuosi ramesnis. Tai įžemina ir suteikia balanso gyvenime. Mane žavi ten gyvenantys laisvi, progresyviau mąstantys žmonės, iš kurių galiu mokytis tolerancijos visiems žmonėms, visoms profesijoms, visiems pasirinkimams. Čia Lietuvoje kiekvienas stengiamės siekti aukštumų, tačiau dažnai pamirštame esminius pagrindus – šeimą, laisvę, žmogiškumą“, – taip Skandinavistikos studijų absolventas vertina visas Šiaurės šalių studijų metu išmoktas pamokas.

Ar Suomija geresnė šalis už Švediją?

Nors taip drąsiai teigti, kad Suomija geresnė šalis už Švediją J. Kodoras nedrįsta, vis dėlto atskleidžia, kad gilesnis domėjimasis Suomija, jos kultūra atsirado dėl vienos studijų ypatybės: suomių kalba ir kultūra buvo pagrindinės, o švedų kalba ir kultūra – gretutinės studijos.

„Dviejų kalbų mokymasis vienu metu – gana didelis iššūkis, o procesas vyksta tam tikrais etapais: vienu momentu stengiamasi plačiai domėtis apie vieną kalbą bei kultūrą, o po to dėmesys nukrypsta į kitą. Pradėjus nuo suomių kalbos pirmame kurse, vėliau mokėmės ir švedų, vis bandant sužinoti kuo daugiau apie abi šalis“, – sako absolventas.

Nors artimieji ir pažįstami pasirinkti labiau mėgiamos šalies neprašo, apie kalbų skirtumus kartais pasiteirauja: „Kai manęs paklausia, kuri kalba geresnė – suomių ar švedų – iki šiol negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Tokioje situacijoje jaučiuosi kaip suomių rašytojo Miiko Nousiaineno romano „Aviečių valties pabėgėlis“ (suom. Vadelmavenepakolainen) pagrindinis veikėjas, pasimetęs savo tapatybėje tarp suomio ir švedo. Tad čia – panašus atvejis: man labai patinka ir viena šalis, ir kita“, – šypsosi Jokūbas.

Šventos Liucijos šventė – mažai žinoma, bet unikali tradicija

Bakalauro studijas VU Filologijos fakultete baigęs J. Kodoras visus keturis metus prisimena kaip nuolatinį asmeninį tobulėjimą ir naujų žinių sėmimąsi, tačiau, jeigu reikėtų išskirti vieną įsimintiną patirtį – išskirtų šv. Liucijos dienos minėjimą.

Skandinavistikos studijų absolventas pasakoja, kad dėl savo tikėjimo persekiotos ir galiausiai nužudytos šv. Liucijos šventė, manoma, į Šiaurės šalis atkeliavo XVIII a. iš Vakarų Europos. Kaip tik tuo Švedijoje ėmė formuotis Liucijos su degančiomis žvakėmis ant galvos motyvas, o XX a. šventė pasipildė giesmėmis. „Ir šiais laikais gruodžio 13-tosios ryte ateina Liucija, pasipuošusi baltais rūbais, ant galvos degančia žvakių karūna, giedodama giesmes kartu su žvaigždėmis pasipuošusiu berniukų choru (šved. stjärngossar) bei nykštukais“ – pasakoja J. Kodoras pridurdamas, kad ši plačiai paplitusi šventė gyventojams yra lyg šviesus priminimas tamsiausiame metų laikotarpyje, kad neužilgo vėl ateis šviesesnės dienos, kuriomis bus galima ilgiau mėgautis.

„Niekada iki to nebuvau girdėjęs apie šv. Liuciją ir jos šventę, apie tai sužinojau tik Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre. Čia susipažinau su šios šventės papročiais, o kai pirmą kartą žiemos tamsoje pamačiau ryškias žvakių šviesas ir išgirdau švediškas giesmes – tai prilygo Kalėdiniam stebuklui“, – pasakoja J. Kodoras ir visiems rekomenduoja apsilankyti šioje iškilmėje, ypač tiems, kurie nori pabėgti nuo kalėdinio dovanų pirkimo šurmulio.

„Skandinavistikos centras – be galo šilta ir maloni bendruomenė. Tai ne vien studijos ar kalba, bet ir vietinių bei iš užsienio atvykusių dėstytojų, studentų kuriama bendruomenė, į kurią vis norisi sugrįžti, net ir pabaigus studijas“, – sako J. Kodoras.

 Su artimu kurso draugu šmaikštų klipą apie suomių kalbos sunkumus ir užsieniečiams keistas suomiškas tradicijas sukūręs J. Kodoras ateityje norėtų išversti keletą knygų iš suomių į lietuvių kalbą, sėkmingai baigti magistro studijas ir toliau užsiimti rūpimomis veiklomis, kaip savanorystė kino festivaliuose.

PXL_20240701_094006063.PORTRAIT.jpg

Jau penkerius metus JAV Ilinojaus valstijoje įsikūręs Vydūno jaunimo fondas (Vydunas Youth Fund) remia Vilniaus universiteto pilietiškus, visuomeniškus, kultūriniu veiklumu pasižyminčius ir aukštų akademinių rezultatų siekiančius magistrantus. Kasmet VU atrinkdavo vieną magistrantę ar magistrantą, kuriam būdavo paskirta Sofijos Čiurlionienės vardinė stipendija, taip paskatinant magistrantus tolimesniems lietuvių kalbos ir literatūros mokslams bei pagerbiant rašytoją Sofiją Čiurlionienę už ilgametę jos pedagoginę ir kultūrinę veiklą.

Šią savaitę Filologijos fakultete apsilankė Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkė Vida Brazaitytė. Rašytojos Sofijos Čiurlionienės vardinę premiją buvo nuspręsta skirti stipendijos laimėtojai Literatūros antropologijos ir kultūros magistrantei Evelinai Šimkevičienei. Įteikime taip pat dalyvavo fondo atstovė Lietuvoje Filosofijos fakulteto doc. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė ir Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto direktorė doc. Inga Vidugirytė-Pakerienė.

Paramos sutartis rašytojos Sofijos Čiurlionienės vardinei stipendijai gauti bus pratsta dar penkeriems metams!

PXL_20240701_093838691_copy.jpg

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos