Vilniaus universitetqas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka 

2024 m. gruodžio 11 d. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės apdovanojo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytoją doc. dr. Kingą Geben III laipsnio Sidabro garbės ženklas „Už nuopelnus“.

Šis apdovanojimas skirtas Vilniaus universiteto Polonistikos centro mokslinei bendradarbei už aktyvią visuomeninę bei mokslinę veiklą puoselėjant lenkų tautinį palikimą.

„Dirbdama su studentais, dažnai keliu klausimus apie tapatybę, kultūrą ir kalbos išsaugojimą. Kartu bandome ieškoti atsakymų į tokius esminius klausimus: kas iš tikrųjų formuoja mūsų tapatybę? Kokias tradicijas norime išlaikyti ir puoselėti skirtingų kultūrų bei istorinių įtakų laikais? Pastebiu, kad šiuolaikinis jaunimas vis geriau suvokia, kaip svarbu kurti pilietiškumo jausmą, puoselėti kultūrinį paveldą bei rūpintis savo kalba. Be to, mano mokslinis kelias yra glaudžiai susijęs su sociolingvistiniais tyrimais, apimančiais kalbines nuostatas, kalbinį elgesį ir tapatybės išsaugojimą. Todėl šis apdovanojimas man yra tikrai reikšmingas – jis įprasmina mano pastangas puoselėti lenkų kalbą ir kultūrą Lietuvoje ir įrodo, kad ši veikla yra svarbi tiek akademiniame, tiek visuomeniniame kontekste“, – pasakoja docentė.

„Apdovanojimų renginio metu buvo pabrėžta, kad tautinės mažumos yra neatsiejama Lietuvos visuomenės dalis. Ši mintis priminė, jog mūsų šalyje labai svarbi pagarba kultūrinei ir kalbinei įvairovei, o rūpinimasis lenkų kalbos ir kultūros išsaugojimu yra reikšmingas ne tik šiai tautinei mažumai, bet ir pačiai Lietuvai. Mano visuomeninė veikla – pavyzdžiui, lenkų kalbos diktantų plačiajai visuomenei rengimas, dalyvavimas taisyklingos kalbos radijo ir televizijos programų kūrime bei savanoriška veikla organizacijoje, besirūpinančioje senųjų Rasų kapinių išsaugojimu – yra įvertinta kaip svarbus indėlis į kultūros paveldo išsaugojimą. Šis apdovanojimas man yra svarbus ne tik asmeniškai – jis parodo, kad visuomeninė veikla ir savanoriškas darbas yra laikomas rūpinimusi neatsiejama Lietuvos ir Lenkijos kultūros bei istorijos dalimi. Man tai liudija, kad istorinės atminties išsaugojimas iš tiesų yra svarbus mūsų šaliai“, – teigia doc. dr. Kinga Geben.

Pasirodė naujas mokslinio žurnalo „Literatūra“ t. 66 (2) numeris, skirtas slavų literatūroms.

Kviečiame susipažinti su šiame numeryje publikuotais Armėnijos, Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos mokslininkų straipsniais. 

Mokslinis žurnalas laisvai prieinamas internete: https://www.zurnalai.vu.lt/literatura/issue/view/2572

Pedagogo užrašai. Tapti ar netapti filologu?

Šių metų spalio 26–27 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete įvyko 7-asis moksleiviams skirtas akademinis savaitgalis – „Lituanistikos akademijos“ rudens sesija. Renginys organizuojamas aktyvių lietuvių filologijos programos studentų: sumanydami veiklas, kviesdami lektorius, patys pristatydami savo darbus siekiame burti lituanistika besidominčių gimnazistų bendruomenę ir paskatinti rinktis šias studijas. Vienas „Lituanistikos akademijos“ tikslų – keisti vis dar pasitaikančius stereotipus apie humanitarus, parodyti moksleiviams filologijos studijų įvairumą ir laukiančias plačias veiklos galimybes. Ar „Lituanistikos akademijai“ pavyksta griauti mitus ir sudominti lietuvių filologijos studijų kryptimi, kalbėjomės su keliais rudens sesijos dalyviais.

Kai kurie „Lituanistikos akademijos“ veikloje dalyvaujate pirmą, kai kurie – ne pirmą kartą. Ką manėte apie filologijos studijas iki dalyvavimo šiame renginyje? Kaip įsivaizdavote filologą ir ką jis daro?

Adrijus P. Prieš ateidamas į „Lituanistikos akademiją“ maniau, kad filologijos studijos iš esmės reikalingos tik kalbų mokytojams rengti. Taip pat, kad toks išsilavinimas pravartus vertėjams ir redaktoriams.

Hubertas S. Iki šio akademinio savaitgalio į filologijos studijas žvelgiau kiek skeptiškai: galvojau, kad jos daugiausia susijusios su kalbos istorija, gramatikos taisyklėmis ir literatūra. Įsivaizdavau filologą skaitantį daug klasikinių tekstų ir analizuojantį kalbos struktūrą. Maniau, kad jo darbas – tirti tekstus ir galbūt versti ar redaguoti.

Olivija B. Iki artimesnės pažinties filologus įsivaizdavau tiriančius tam tikrą kalbą, jos kilmę, gramatiką, fonetiką ir įvairiausius kitus dalykus, susijusius su raidėmis, žodžiais ar jų junginiais, plačiau – kalbotyra. Galbūt filologijos mokslas man kiek siejosi su kalbos istorija ar jos tyrimais, kapstymusi giliau, nei prireikia buityje ar mokykloje.

Olivija Š. Iki „Lituanistikos akademijos“ mano suvokimas apie filologiją bei filologo darbą buvo gana stereotipinis. Galvojau, kad filologai labai daug skaito ir dirba su tekstu. Įsivaizdavau, kad per kiekvieną paskaitą universitete jie mokosi analizuoti kūrinius, suprasti jų sukūrimo kontekstą. Taip pat maniau, kad filologai tobulai išmano kalbą, vartoja ją be klaidų ir taiso kitus.

Rusnė Z. Prieš atvykdama į šį renginį net nežinojau, kad yra tokios studijos. Jeigu ir yra, tai turbūt kokia nors pedagogikos studijų dalis. Maniau, kad filologai – tai labai specifiškos srities istorikai, kurie tiria senus tekstus ir verčia juos iš senų kalbų. Dar maniau, kad filologai nemėgsta žmonių, kurie rašo su klaidomis arba kalba netaisyklingai.

Kai kurie esat užsiminę, kad baigę gimnaziją svarstote rinktis lietuvių filologijos studijas. Kaip jūsų aplinkoje kalbama apie šias studijas? Ar palaikomas noras studijuoti lituanistiką?

Emilė K. Mano mama baigė filologijos studijas ir pasirinko visai kitą karjeros kelią, todėl patarė man geriau nestudijuoti to paties. Ką gi aš veiksiu su ta filologija? Tačiau pasikeitė ne tik mano požiūris į filologiją, bet ir tėvų – galbūt jie iš tikrųjų mato mano potencialą, o gal tik susitaikė su mano „negabumu“ kitiems dalykams. Aišku, tikrai dažnai svarstau, ką vėliau veikčiau gyvenime, jei įstočiau į filologiją. Dar nesu tikra, kad tai mano kelias, bet dalyvauju šioje studentų veikloje, kad pažinčiau save ir pati sužinočiau, ko noriu.

Olivija B. Iš tikrųjų nesu sutikusi daug žmonių, kurie domisi šia sritimi. Esu girdėjusi, kad humanitariniai mokslai neturi daug potencialo, o žmogus, kuris nemoka matematikos, nemoka nieko. Arba: ką tu su tais humanitariniais mokslais ateityje veiksi? Jeigu skirčiau savo aplinką į dvi grupes, tai viena būtų humanitarų, kurie galbūt svarsto apie filologijos studijas, o kita – tų, kurie žvelgia į šią kryptį su šiokia tokia pašaipa ir mano, kad norint gerai uždirbti reikia stoti į matematikos ar informãcinių technologijų studijų programą.

Olivija Š. Dalis mano aplinkos žmonių, išgirdę, kad svarstau studijuoti filologiją, nustebo ir paklausė: jei įstotum į filologiją, tai ką dirbtum baigusi šias studijas? Nemažai žmonių teigia, kad filologo profesija yra neperspektyvi arba neaktuali. Manoma, jog filologą greitai pakeis dirbtinis intelektas ir nebus šios profesijos specialistų poreikio. Ir kad studijuoti kalbą paprasčiausiai nėra įdomu ar reikalinga – juk žmonės kažkaip vartoja ją nestudijavę. Tačiau turiu draugų, kurie studijuoja filologiją ir nėra nusivylę šiomis studijomis. Jie teigia, kad tai yra įdomu ir atveria plačias galimybes. Mano manymu, svariausia priežastis studijuoti filologiją – mokydamasis apie kalbą, jos struktūrą, pokyčius joje, imi mąstyti kitaip. Filologai kitaip suvokia kalbą – ne tik kaip komunikacijos priemonę, bet kaip sistemą. Kalbėdami dažnai nepastebime, kaip kalba kinta, tai vyksta natūraliai. Filologai stebi kalbos pokyčius ir analizuoja jų priežastis. Toks požiūris skatina mąstymo lankstumą ir gilesnį kalbos supratimą.

Ar „Lituanistikos akademija“ pakeitė (papildė) jūsų nuomonę apie filologiją? Ar kas nors nustebino? Kaip dabar apibūdintumėte filologiją ir filologą?

Adrijus P. Akademija padėjo suprasti, kad filologas yra tyrėjas, kuris bendradarbiaudamas su informatikais ar fizikais gali gerinti netgi dirbtinio intelekto kalbą, tirti fonetiką ir tobulinti šnekos sintezę. Tai labai įvairus mokslas, kurio reikšmė visuomenėje dažniausiai nematoma.

Emilė K. Mano suvokimą tikriausiai pakeitė pirmoji vasaros sesija. Nors visada supratau, kad filologijoje nėra viskas taip paprasta, po pirmosios „Lituanistikos akademijos“ likau, švelniai tariant, pasibaisėjusi savo negebėjimu susikaupti ir sutelkti dėmesį. Supratau, kad ne viskas privalo patikti, kad gali būti nuobodu. Svarbiausia, kad pirmasis apsilankymas Filologijos fakultete manęs smarkiai neišgąsdino ir atėjus rudeniui vėl užsiregistravau į „Lituanistikos akademiją“. Vienas dalykas mane iš tikrųjų nustebino: tai kontrastas tarp renginio dalyvių ir jį organizuojančių studentų. Dalis dalyvių per užsiėmimus supranta, kad vis dėlto nenori studijuoti filologijos, o šalia sėdi studentai, mėgstantys pasirinktą dalyką ir gyvenantys juo. Tai labai intriguoja ir skatina leistis į filologijos pasaulį bei jame atrasti tai, ką mato jie.

Hubertas S. Taip, „Lituanistikos akademija“ iš tiesų praplėtė mano suvokimą apie filologiją. Nustebino, kiek daug filologija apima – nuo tekstų analizės iki kalbos filosofijos. Dabar filologiją apibūdinčiau kaip studijas, kurios ne tik analizuoja kalbą ir literatūrą, bet ir atveria platesnes galimybes suprasti visuomenę, istoriją, kultūrą. Filologas, mano akimis, yra tyrėjas, kuris gali analizuoti ir interpretuoti tekstus, tai darydamas atskleisti gilesnius kultūrinius, istorinius, socialinius kontekstus.

Kamilė U. Akademija mane labai sužavėjo. Visada žavėjausi lietuvių kalba ir žmonėmis, kurie sieja savo gyvenimą su ja. Pradedant nuo savo lietuvių kalbos mokytojų, kurios yra labai inteligentiškos, išmintingos, iki pat rašytojų. Lietuvių kalbos mokytoja ir pati svajoju tapti. Nustebino platus dėstytojų žodynas, jis netgi truputį ir išgąsdino… Ši patirtis labai motyvavo dar daugiau skaityti, domėtis ir tobulėti. Man atrodo, kad filologijos studijas pasirinkę žmonės tobulės visą savo gyvenimą, atras vis ką nors naujo. Galbūt neįmanoma tapti visažiniu, bet tokios studijos – puikios durys, kurios atveria visai kitokį žvilgsnį į pasaulį.

„Lituanistikos akademijoje“ iš arčiau pamatėte studentišką gyvenimą, savo kailiu patyrėte, kas yra paskaitos, seminarai, netgi lauko tyrimas – kalbinote vilniečius, ėmėte iš jų interviu. Ar po šios patirties norėtumėte ką nors pakeisti lietuvių kalbos ir literatūros pamokose mokykloje?

Adrijus P. Norėčiau, kad mokykloje atsirastų literatūros kūrinių seminarai, kuriuose galėtume dalyvauti diskusijose, o ne skaitytume sukramtytą medžiagą. Norėčiau, kad būtų mokomasi net ne tik kalbos kultūros, o daugiau dėmesio skiriama lietuvių kalbos raidai, kad mokyklos suole sužinotume apie nebevartojamus vietininkus ir kodėl Mažvydas kreipiasi į mus bralei, o ne broliai.

Hubertas S. Norėčiau, kad pamokose būtų skiriama daugiau dėmesio šiuolaikiniams tekstams ir jų analizei. Be to, galėtų būti daugiau diskusijų apie šiandien aktualias temas, siejant jas su literatūra. Taip pat galėtų būti labiau pabrėžiama, kaip kalba veikia kasdienį mūsų gyvenimą ir formuoja mąstymą, kad mokiniai matytų ir suprastų praktinę naudą.

Kamilė U. Manau, kad lietuvių kalbos ir literatūros pamokų įdomumas priklauso nuo mokytojo. Kurio mokytojo pamokos bus įdomesnės – ar to, kuris griežtas, monotoniškas, nelaimingas ir nesimėgaujantis tuo, ką daro, ar to, kuris motyvuos, pateiks naujos įdomios medžiagos, kuris kupinas entuziazmo ir myli savo darbą? Manau, atsakymas aiškus. Ką tikrai norėčiau pakeisti, tai švietimo sistemą. Manau, jog iš dalies sistema yra kalta, kad nemažai jaunimo į lietuvių kalbos ir literatūros pamokas žiūri atgrasiai. Kalbos, literatūros pamokos gali būti beribės, o yra suspaustos į gana siaurus rėmus, kurie daugumai sunkiai įveikiami.

Olivija Š. Pastebėjau, kad per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas kūrinius dažnai analizuojame paviršutiniškai. Užuot įsiskaitę ir įsigilinę į jų problematiką, analizuojame kelis aspektus, kurių galbūt prireiks per egzaminą. O juk įdomiau būtų pažvelgti į kūrinį iš socialinės, istorinės perspektyvos arba patyrinėti, kaip, pavyzdžiui, personažo veiksmai būtų vertinami šiuolaikinėje visuomenėje. Būtų labai įdomu ir naudinga per lietuvių kalbos pamokas kalbėti apie visuomenės problemas ir susieti jas su analizuojamu kūriniu – tai leistų mokiniams geriau suprasti kūrinio aktualumą. Mokyklos galėtų kviesti dėstytojus iš universitetų, filologus, kad jie papasakotų apie kalbą savo tiriamu aspektu. Taip būtų galima sudominti jaunus žmones filologija.

Radvilė S. Mane ypač sužavėjo VU Dramos teatro nariai ir jų interaktyvi paskaita, per kurią pasirinktus tekstus analizavome apmąstydami potekstę, skaitymo aplinkybes, savo asmeninį santykį su jais. Patys turėjome pajusti ryšį su savo tekstu, suprasti aplinkybes, nuotaiką, mintį, kurią tekstas turėjo perduoti. Mokykloje to nemoko. Visai norėtųsi, kad tokių užsiėmimų būtų literatūros pamokose, nes toks analizavimo būdas, mano nuomone, visai kitaip sujungia tekstą su skaitančiuoju, ir žodžiai bei jais reiškiama mintis gali tūkstantį kartų stipriau atsiskleisti. Lietuvių kalbos pamokose norėtųsi šiek tiek daugiau įvairovės: ne vien mokytis taisykles ir atlikti užduotis, o pamėginti suprasti, iš kur visa tai atsirado.

Išvardykite tris bruožus, kurie, jūsų manymu, yra būtini filologui. Kodėl?

Emilė K. Mano akimis, jų yra tikrai daugiau nei trys – mažiausiai penki, ir tikrai sunku išsirinkti. Neskirstysiu nuo svarbiausio iki mažiau svarbių. Kaip ir literatūroje svarbus kūrybiškumas, taip jis labai svarbus ir filologui; nemanau, kad vaizduotės neturintis žmogus leistųsi į literatūros pasaulį. Smalsumas – tikriausiai nesmalsiam žmogui greit pabostų domėtis sudėtingu filologijos pasauliu. Na, ir kantrumas. Mano galva, yra tikrai daug sunkių paskaitų ir dalykų filologyne, kurie nelengvai perkandami ir reikalauja kantrybės, todėl kantrumas ir pasiryžimas čia labai padeda.

Olivija B. Valia, analitinis mąstymas ir gebėjimas žvelgti kitu kampu. Tai pirmi bruožai, apie kuriuos pagalvojau. Valia neatsiejama nuo mokymosi ir yra svarbi tobulėjant kiekvienoje srityje. Vieno dalyko tyrimai gali apimti daugybę aspektų, todėl manau, kad žmogus, neturintis valios, nesugebėtų būti filologu. Tam reikalingas ir analitinis mąstymas. O sakydama „žvelgti kitu kampu“, omeny turiu tai, kad humanitariniai mokslai neveikia pagal griežtai surašytas formules ar taisykles. Į tiriamą objektą žvelgiama giliau, iš įvairiausių pusių, kad būtų įmanoma atrasti kuo daugiau.

Radvilė S. Pirma, filologui reikalingas atvirumas naujiems dalykams, kad būtų įmanoma atrasti naujų kalbos tyrimo būdų, kad būtų galima priimti naujus požiūrius į fonetikos, gramatikos ir kitokias taisykles, kad būtų įmanoma jas įvertinti. Taip pat reikia būti smalsiam. Filologui visad reikia naujų žinių. Tai, mano nuomone, yra būtina visose mokslo srityse. O kad sužinotum apie naujus atradimus ir galėtum juos suprasti, reikia būti apsiskaičiusiam.

Rusnė Z. Filologui būtina būti geru oratoriumi. Reikia sugebėti gerai ir drąsiai kalbėti prieš didelę auditoriją, sugebėti užkalbinti praeivius interviu ir juos apklausti, drąsiai perskaityti savo kūrinį prieš kitus žmones. Filologui reikalingas ir meniškumas. Filologija yra neapibrėžtas mokslas, todėl, manau, tiksliuko protui gali būti sunku tai suprasti. Jeigu esi meniškas, lengviau nagrinėti ir kurti tekstus. Taip pat būtina didelė motyvacija mokytis visą gyvenimą. Iš studentų girdėjau, kad gali tekti prisiversti valandų valandas ką nors rašyti. To tikrai nepadarysi be nors mažo lašelio motyvacijos.

Tekstas spausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ (2024 m. Nr. 11). 

2021-2024 m. VU Filologijos fakulteto komanda (projekto koordinatorė doc. dr. Jelena Konickaja, projekto vykdytoja Gražina Bikulčiūtė, projekto administratorė Aida Jungaityte) dalyvavo ES tarptautiniame projekte, skirto slovakų kalbos kaip vienos iš ES kalbų mokymuisi. Projektas buvo finansuojamas pagal Erasmus+ programą (Nr. 2021-1-SK01-KA220-ADU-000035229), tai programos KA2 – Kalbos – Mokymosi visą gyvenimą programos dalis. VU Filologijos fakulteto komanda dalyvavo pirmos svetainės sukūrime 2014 m. Praėjo daug laiko, slovakų kalboje atsirado pokyčių, vartotojų poreikiai taip pat pasikeitė, todėl ir kilo mintis atnaujinti svetainę.

Slovakų kalbos mokymuisi Lietuvoje nėra daug galimybių, todėl projekto įgyvendinimas mums buvo svarbus: svetainė suteikia galimybę mokytis šios slavų kalbos lietuviškai, skaityti ne tik gramatinius paaiškinimus, bet ir originalius tekstus, o be to, susipažinti su šalimi, jos istorija, gražiausiomis Slovakijos vietovėmis.

Tarptautinė komanda dalyvių iš skirtingų Europos šalių – Prancūzijos, Kroatijos, Vengrijos, Slovakijos, Vokietijos su projekto organizatoriumi – tarptautine jaunimo nevyriausybine organizacija E@I (Slovakija) stropiai dirbo dvejus metus, organizavo susitikimus įvairiose šalyse, taip pat Lietuvoje, Vilniaus universitete. Susitikimų metu buvo išspręsta daug klausimų, susietų su svetainės turinio, vertimų į skirtingas kalbas (nemokama platforma siūlo mokytis slovakų kalbos 16 kalbomis!), taip pat su edukacinio projekto pristatymu plačiajai auditorijai. Sklandžios tarptautinės komandos pastangos jau dabar matomos interneto svetainėje. Svetainė www.slovake.eu buvo žymiai patobulinta, praplėstas pamokų skaičius, daugiau galimybių įgauna mediateka ir žodynas...

Džiaugiamės galėdami Naujųjų metų išvakarėse pakviesti visus kalbų mylėtojus susipažinti su nauja kalba ir praplėsti savo lingvistinį išsilavinimą.

Veselé Vianoce a veľa šťastia v Novom roku!

Seminaras „Dabartiniai emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai ir lietuvių kalba“

2024 m. gruodžio 16 d. (pirmadienį) 15 val. nuotoliniu būdu MS Teams kanale vyks seminaras Dabartiniai emigrantų iš Lietuvos vaikų vardai ir lietuvių kalba. Seminare Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė pristatys 2022-2024 m. vykdyto projekto „Lietuvos emigrantų vaikų vardai 1991-2020 m.“ tyrimų rezultatus. Projektą finansavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija pagal Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programą. Seminarą organizuoja Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedra.

MS Teams nuorodą galite rasti čia. 

Laukiama prisijungiant!

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija / Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Audronės Kučinskienės padėkos kalba, pasakyta 2024 m. gruodžio 11 d. Valdovų rūmuose vykusio Kalbos vakaro metu Felicijos Bortkevičienės kalbos premijos įteikimo proga.

Turbūt kai kas iš jūsų stebisi, kaip nutiko, kad šiandien čia, kur teikiama Felicijos Botkevičienės premija „už reikšmingą lituanistinę veiklą“, šalia Lituanistinių mokyklų sąjungos, neabejotinai vertos šio apdovanojimo, atsidūriau aš, kuri tik puse lūpų galiu vadintis lituaniste. Nors baigusi lietuvių kalbos studijas, laikau save visų pirma lotynų kalbos ir Antikos kultūros lauko žmogumi. Už tai, kad stoviu čia, pirmiausia turiu dėkoti kolegoms, kuriems šovė į galvą keista mintis pagerbti mano pastangas rūpinantis antikinių vardų bei terminų lietuvinimu, diegiant gimtosios kalbos pojūtį jauniesiems vertėjams, per lotynų kalbos studijas ugdant gilesnį gimtosios kalbos suvokimą. Dėkoti reikia ir vertinimo komisijai, kuri lituanistiką suprato platesne prasme, tarsi išplėsdama jos ribas. Kaip tik čia įžvelgiu didžiausią šio apdovanojimo prasmę – įtraukti į lituanistikos lauką ne tik kalbininkus, tikruosius lituanistus, bet ir kitų kalbų mokytojus bei vertėjus – visus mano bendradarbius, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie gimtosios kalbos puoselėjimo.

Turbūt nesitikite, kad savo kalboje apsieisiu nepacitavusi Cicerono, o atidesni jo skaitytojai jau mano įžangoje turbūt įžvelgė Cicerono parafrazę. Kaip tik šis autorius tavo vedliu, formuojančiu mano pačios kalbą ir padedančiu mokyti kalbos kitus.

non tam praeclarum est scire Latine quam turpe nescire. (Cic. Brut. 140) – „Ne taip šaunu yra lotyniškai mokėti, kaip gėdinga nemokėti“.

Šia sentencija tinka pasinaudoti kalbant apie klasikinių studijų ir lotynų kalbos svarbą žmogaus išsilavinimui. Bet iš tiesų Ciceronas turi galvoje ne svetimą kalbą ir jos mokėjimą. Latinitas – viena iš keturių oratoriaus kalbos „dorybių“ (virtutes), privalumų, kurių nepaisymas veda į priešingybę – kalbos ydas (vitia). Nepaisant Latinitas, kalba tampa „barbariška“. Be to, priduria Ciceronas, Latine scire yra ne tiek gero oratoriaus, kiek Romos piliečio savybė. Jei perkeltume tai į mūsų realybę ir žodžius Latine, Latinitas pakeistumėm Lithuane, Lituanitas, turėtume ne mažiau vertą dėmesio sentenciją: ne taip šaunu yra švariai lietuviškai kalbėti, kiek gėdinga nekalbėti, ir tai, man rodos, ne tiek gero oratoriaus, kiek Lietuvos piliečio savybė.

Štai ir atlikome vertimo plačiąja prasme veiksmą: ne tik išvertėme sakinį, bet ir pakomentavome, taip sakant, perkėlime ir pritaikėme savo kultūrai. Šiam veiksmui nusakyti Ciceronas vartoja keletą veiksmažodžių su įvairiais prasmės niuansais. Atrodo, kad vertimas kaip veikla jam neturi apibrėžtumo, todėl nėra didelio poreikio paženklinti šį aktą tam tikru konkrečiu žodžiu. Visos kryptys, kur link mus veda vertimą reiškiantys žodžiai, yra parankios.

Įprasčiausias ir neutraliausias lotyniškas vertere, arba convertere, yra bendrašaknis ir bendrareikšmis su lietuvišku „versti“. Be jo, Ciceronas pirmą kartą vertimo prasme pavartoja veiksmažodį transferre, naujosiose kalbose tapsiantį žodžių „versti“, „vertimas“ pagrindu (pvz., translate, tranlation). Transferre, pažodžiui pernešti, turi reikšmės atspalvį „perkelti iš vienos kultūros į kitą“, ypač kai kalbama, Cicerono atveju, apie graikiškų kūrinių, o mūsų atveju – lotyniškų perteikimą savo tėvynainių pažinimui. Toliau į darbą paleidžiamos metaforos. Interpretari – „tarpininkauti“ Cicerono kalboje perteikia tikslų, pažodinį vertimą; explicare – „išskleisti“ originalo tekstą savąja kalba, imitando exprimere – „mėgdžiojant“ svetimą kalbą, tarsi vaške ar marmure savojoje kalboje „išspausti, išreikšti“ ne pavienius žodžius, bet kūrinio jėgą (non verba, sed vim). Galiausiai reddere – „atiduoti“ skaitytojui lotyniškai/lietuviškai perteiktus graikų/romėnų rašytojų kūrinius. Veiksmažodis reddere turi skolos grąžinimo atspalvį. Vertėjas kaip įsiskolinimą pasiima originalo tekstą ir privalo jį „atiduoti“ skaitytojui savosios kalbos žodžiais. Tačiau vertėjas nemano esąs skolingas atskaičiuoti skaitytojui lygiai tiek žodžių (tarsi monetų), kiek jų buvę originalo tekste, bet verčiau atsverti juos pagal minties svorį. Galime suprasti, kad iškeistas į naująją valiutą originalo tektas įgys naują kokybę.

Štai ko privalome mokytis iš Cicerono, štai ko mokau savo studentus ir jaunuosius vertėjus: pernešti lotyniškus tekstus į lietuvišką terpę, tarpininkaujant tarp Antikos ir mūsų kultūros išversti, išskleisti tautiečiams antikinę mintį, kuo tiksliau, ko arčiau originalo išreikšti, įspausti lietuvių kalboje stiliaus skambesį ir atiduoti  visa tai kaip vertėjo skolą skaitytojams, ne žodis į žodį, bet mintis į mintį (not ad verbum, sed ad sensum). Converti ut orator „išverčiau kaip oratorius“ – skelbia garsioji Cicerono frazė (Opt. gen. 14). Ir tai anaiptol nereiškia „išverčiau laisvai“, kaip dažnai interpretuojama, bet išverčiau, vadovaudamasis oratoriui būdingu kalbos pojūčiu, subtiliai parinkdamas ir derindamas kiekvieną žodį, posakį kalbos figūrą, kad jie optimaliai perteiktų originalo teksto grožį ir įtaigą.

Vertėjo darbą visuose lygmenyse valdo deramumo (decorum, gr. prepon) principas – vienas svarbiausių retorikos reikalavimų. Iš esmės tai saiko ir gero skonio pojūtis, kurio stoka gyvenime veda prie netinkamo elgesio, o mene – prie neskoningumo. Vertėjas, kaip ir geras oratorius, kiekvieną žodį, retorinę figūrą ar stiliaus puošmeną privalo priderinti prie bendro kalbos stiliaus, koncepcijos ir situacijos.

Cicerono vertėjas, tikriausiai ir visi kiti vertėjai, susiduria su tais pačiais iššūkiais, kuriuos įveikti teko pačiam oratoriui, užsimojusiam savo tautiečiams lotyniškai perteikti graikų filosofijos bei retorikos mintį. Kitaip nei Lukrecijus, besiskundžiantis „gimtosios kalbos skurdumu“ (patrii sermonis egestas), Ciceronas atkakliai tvirtina, „kad lotynų kalba ne tik nėra skurdi [...], bet dargi turtingesnė už graikų“ (Fin. I.10). Taip ir mes galime skųstis, kokia kaimietiška, agrarinė yra mūsų kalba, kaip jai stinga abstrakčių sąvokų subtiliems mintiems niuansams perteikti. Galime kliautis angliškais vertimais, kurie esą daug tikslesni ir geresni nei lietuviški. Bet galime manyti priešingai, kad jokia kita kalba neįmanoma taip tiksliai ir taupiai perteikti lotyniško teksto minties, stiliaus, metro kaip lietuviškai. Tai dėl nepaprastos šių giminystės, gramatinės sistemos artumo, lietuvių kalbos sintaksės bei kirčių lankstumo.

Taigi aš laikausi Cicerono pozicijos. O jis išties liejasi žodžių, epitetų gausa, ieškote ieško atitikmenų graikiškiems terminams. Versdamas tiesiog jauti tą kūrybos procesą ir tarsi jame dalyvauji. Įvesdamas naują terminą autorius dažnai priduria „tarsi, lyg“, tuo parodydamas, kad naudoja jį neįprasta reikšme, metaforiškai ir paaiškina per palyginimą: graikai sako taip, o mes galbūt galėtumėm pasakyti taip, taip ir anaip.

Tad vertėjas turi suvaldyti tą nepaprastą žodingumą, nors kartais išties ima stigti gimtosios kalbos žodžių. Galynėdamasis su ta gausa ir įvairove, vertėjas pasineria į tą patį žodžių paieškos bei terminų kūrimo vyksmą ir neišvengiamai turtina savo paties kalbą.

Pauliaus Balčyčio nuotr.

Kviečiame į Filologijos fakultete vyksiantį Literatūros seminarą „Atminties konfliktai, aktyvizmas ir susitaikymas Holokausto (po)atminties pasakojimuose“. Seminaras vyks gruodžio 17 d., antradienį, 17 val. Filologijos fakultete, J. Balkevičiaus auditorijoje (Universiteto g. 5). Seminaro pranešėja – Vilniaus universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Greta Štikelytė.

Pranešime bus koncentruojamasi į atminties konfliktus, kylančius dėl lietuvių įsitraukimo į Holokausto nusikaltimus kaltės konfigūracijų ir individualias bei kolektyvines tų konfliktų išraiškas Holokausto (po)atminties literatūroje. Remiantis sociologine konflikto koncepcija, skirtingi atminties režimai ir jų įtaka konfliktų reprezentacijai bei jų formavimui bus analizuojami anglų kalba publikuotų išeivijos autorių autobiografiniuose pasakojimuose: Ritos Gabis „A Guest at the Shooters’ Banquet“ („Svečias šaulių puotoje“), Julijos Šukys „Siberian Exile“ („Sibiro tremtis“) ir Silvijos Foti „Storm in the Land of Rain: A Mother's Dying Wish Becomes Her Daughter's Nightmare“ („Vėtra Lietaus šalyje. Jono Noreikos anūkės pasakojimas“) bei lietuviškai publikuotose istorijos populiarinimo knygose – Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ ir Arkadijaus Vinokuro „Mes nežudėme“. Bus aptariami didžiausią konfliktiškumo potencialą turintys Lietuvoje vykdyto Holokausto aspektai, konfliktų reprezentacijose išryškėjančios kolektyvinių bei individualių pasakojimų sankirtos ir tai, kaip generacinis nuotolis modifikuoja aukos-nusikaltėlio-stebėtojo tapatybes bei santykius.

„Skaitydama Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ supratau, kad visą gyvenimą Lietuvoje vykusį Holokaustą suvokiau klaidingai – įsivaizduodavau, kad į Lietuvą įsiveržę vokiečiai gaudė Lietuvoje gyvenusius žydus ir vežė juos į koncentracijos stovyklas. Nieko nežinojau apie Holokaustą kulkomis, o tą žinojimo stoką aštrino tai, kad mano aplinka buvo jam labai palanki (mama 30 metų dirbo žydų mokykloje, vieni proseneliai buvo Pasaulio tautų teisuoliai – šeima visą gyvenimą bendravo su jų išgelbėta moterimi, puikiai mokiausi istoriją mokykloje). Taigi į doktorantūrą mane atvedė bandymas išsiaiškinti, ar dėl savo nežinojimo esu kalta pati, ar tam nežinojimui buvo ir kitokių priežasčių. O pradėjusi gilintis į istorinių pasakojimų subtilybes pastebėjau, kad kiekvienas pasakotojas pateikia savo versiją, tačiau tam tikri elementai ir struktūros juose atsikartoja, o faktus kartais užgožia retorika. Panūdo suprasti, kodėl vieni pasakojimai pristatomi kaip objektyvūs ir nekritikuotini, o kituose atsiskleidžia daugiau niuansų“, – apie savo darbo temos idėją pasakoja doktorantė Greta Štikelytė.

„Gretos Štikelytės disertacija „Atminties konfliktų struktūra ir raiška lietuvių ir lietuvių diasporos Holokausto (po)atminties literatūroje“ kolegų buvo įvertinta kaip itin profesionalus ir aktualus tyrimas, kuriame suformuotas metodoliginis modelis gali būti naudingas tiriant ir kitus atminties konfliktus“, – teigia disertacijos vadovė prof. dr. Dalia Satkauskytė.

Norinčius jungtis prie Literatūros seminaro nuotoliu, kviečiame naudotis Zoom platformos nuoroda.

Filologijos fakulteto Baltistikos katedros mokslininkė dr. Ernesta Kazakėnaitė sako, kad neseniai pasirodęs jos kartu su kolega iš Upsalos universiteto prof. Rogier Blokland parengtas straipsnis apie samių rankraštį tik „truputį ypatingas“, tačiau šio rankraščio vandenženkliai leidžia spėti, kad jis yra XVI a. pab. arba XVII a. pirmos pusės, o tai reiškia, kad ji atrado seniausią išlikusį šia kalba parašytą rankraštį.

„Švedijos nacionalinės bibliotekos fonduose saugoma rankraštinė knygelė pavadinimu „Pater noſter: Varijs Linguis“ į mano akiratį pateko rengiant knygą apie latvišką XVI a. maldą ir jos sklaidą pasaulyje, nes tame rinkinyje kartu publikuotos 20 maldų, tarp jų ir latviška, kurią dar 1955 m. aprašė H. Biezais. Paskutinis rankraščio puslapis labai defektinis ir sunkiai įskaitomas, bet nenorėjau palikti knygoje sakinio, kad tekstas neįskaitomas, todėl stengiausi man žinomais būdais ir technologijomis jį perskaityti. Lengva nebuvo, nes rašyba labai pakitusi ir jau buvau benuleidžianti rankas. Kai identifikavau, kad tai samiškai, negalėjau rasti nieko ankstesnio. Buvo sunku patikėti, kad tai galėtų būti seniausias, todėl susisiekiau su keliais finougristais, visi patvirtino, kad taip ir yra. Tuomet su samių kalbų specialistu, Upsalos universiteto profesoriumi Rogier Blokland ėmėmės beveik metus trukusio tyrimo. Jo egzistavimas tame rinkinyje yra labai netikėtas ir mįslingas, todėl kelia daug naujų mokslinių klausimų tiek finougristams, tiek to regiono istorikams, į kuriuos, tikėkimės, pavyks atsakyti ateityje.” – teigė tyrėja dr. E. Kazakėnaitė.