Sidebar

Bendros naujienos

Lapkričio 13 d., trečiadienį, Vilniaus universiteto Filologijos fakultete po renovacijos buvo atidaryta Estų kalbos auditorija, kuri buvo įrengta su privačių Estijos kompanijų finansine pagalba. Kaip pasakojo rektorius Artūras Žukauskas, Universitetas didžiuojasi turėdamas galimybę dėstyti estų kalbą. Jos dėstymas yra labai svarbus, nes padeda vystyti abiejų nedidelių šalių kultūrą.

Pasak Universiteto estų kalbos dėstytojos Eve Raeste, Universiteto parama mokant estų kalbą per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo labai aukšta. Apskritai ši kalba, nors ir nėra tarp populiariausių, susilaukia stabilaus studentų dėmesio – kalbėti estiškai studentai mokosi jau 28 metus. Kiekvienais metais studentų skaičius šiek tiek skiriasi, tačiau įprastai kursą sudaro apie 15 studentų.

Universiteto rektorius taip pat išreiškė tikėjimą, kad ateityje pavyks išplėsti estų kalbos dėstymą, bei kad ne tik Lietuvos studentai, bet ir užsienio studentai, studijuojantys Vilniaus universitete, išmoks estų kalbą.

Estijos televizijos reportažas apie auditorijos atidarymą >

In memoriam prof. Vitas Areška (1927 01 06–2019 11 05)

Kitoks ir lituanistas, kitoks, ne iš VDU ir ne iš VU, baigęs Vilniaus Pedagoginį institutą, Maskvos M. Gorkio pasaulinės literatūros aspirantas (doktorantas). Pedagoginiame institute keliolika metų dėstęs, katedros vedėjas, fakulteto dekanas. Nuo 1971 m. Vilniaus universitete, Lietuvių literatūros katedroje, jos vedėjas. Į jokias aukštesnes pareigas nesutiko būti skiriamas. Buvo kviečiamas dar Jurgio Lebedžio, kai reikėjo „stiprinti katedrą“. Vito Areškos tas nežeidė – sutiko, kad yra „tinkamas kadras“, toks ir jautėsi. Lebedžio mirtis galbūt prisidėjo prie teigiamo sprendimo – prisiimti atsakomybę už Vilniaus universiteto katedrą. Prisiminęs juokdavosi, kad Lebedys bandęs jį vilioti didesniu atlyginimu, buvęs tikras, kad universitetas aukščiau už pedagoginį. Katedros autoritetingesni žmonės (Petronėlė Česnulevičiūtė, Donatas Sauka, Juozas Girdzijauskas) žinojo, kad Vitu Areška galima pasikliauti. Tikriausiai – iš Aldonos Vaitiekūnienės. Iš tų humanitarų, kurie galvojo, kad privalo elgtis pagal aplinkybes, daryti kas įmanoma. Bet ir šiuo požiūriu Vitas Areška buvo kitoks – iš prigimties stipraus, netgi azartiško būdo, nelinkęs pralaimėti, būti nustumtas, įsitikinęs, kad bet kuriuo atveju žmogus iš gyvenimo turi atsiimti savo dalį. Ir universitete išsiskyrė savo išvaizda – visada gerai, netgi elegantiškai apsirengęs, dailiu kostiumu, brangiu kaklaraiščiu, išvaizdžiais batais. Katedroje per pertraukas būdavo geriama kava, koks sumuštinėlis, pyragėlis. Mandagiai atsisakydavo – valgąs namie, žmona rūpinasi, ir kavą, gerą ir stiprią, geriąs namie iš ryto. Aprūpinta šeima. Geras butas Žvėryne. Kartais prasitardavo ką apie dukras, vėliau apie anūką Emilį, dėjo į jį vilčių. Bet labai santūriai, jo namai buvo už katedros dėmesio ribų. Esame buvę sode, Antakalnio gale, Nemenčinės linkui, pušyne. Viskas buvo jo paties rankomis padaryta. Stipriai, patikimai. Buvo patikimas – visi tą jautėm. Daug ką prisiėmė sau – ir ideologinius priekaištus; „pasiaiškinau“ – patikimesniems reziumuodavo. Buvo griežtai apsisprendęs, kad turiu likti katedroje, reikalavo, kad paklusčiau reikalavimams, kurie man buvo keliami. Bet niekad nebandė kaip nors pakreipti mano interesų, juolab neturėjo priekaištų Donatui Saukai, Juozui Girdzijauskui ar Marcelijui Martinaičiui, gal net pripažino jų išskirtinumą. Donatas Sauka, vedėjo remiamas, tapo profesorium 1983 m., jis pats tik 1987-aisiais. Tikriausiai jautė, kad autoritetingesni katedros žmonės negalėtų pritarti jo mintims, likusioms ir 1984 m. Salomėjos tritomio, parengto kalinio ir tremtinio Viktoro Aleknos, daug ką praskleidusio, įvade: Salomėjos Nėries likimas yra laimingas ir istoriškai prasmingas; poema „Bolševiko kelias“ yra meniškiausias to laikotarpio kūrinys... Svarbiau atrodė, kad tritomis, kad ir apkarpytas, išeitų, kad sudarytojas būtų Viktoras Alekna... Gal tik Donatas Sauka irsuprato, ką iš tiesų daro Vitas Areška, kam naudoja savo partinį autoritetą, sukauptą nemažą laiko tarpą dirbant „partinį darbą“ (išrašiau iš autobiografijos tą „partinį darbą“ ir pagalvojau – kaip keistai skamba, kaip beprasmiškai šiandien atrodo ir tie „užstojimai“ , ir tos „užuovėjos“, vedėjo teiktos ir neramesnėms studentų galvoms...). Bet ar tikrai beprasmiškai?

Žmogus, kuris neturėjo pavydo, nelenktyniavo, nesileido į intrigas. Azartiškas, sangviniškas būdas galėjo pastūmėti į kokią riziką, bet įgimtas padorumas grąžindavo atgal. Mokėjo nusijuokti ir pasijuokti – ir iš savęs. Nedramatizavo nei gyvenimo, nei literatūros. Nebuvo linkęs ir lyrikoje ieškoti giluminių dalykų. Nesmulkino ir teksto analizės. Jo kritinio mąstymo potėpiai platūs, ryškūs, apibendrinti. Už literatūros tekstų specifiką svarbesni jam liko gyvenimo tekstai. Ypač socialiniai. Socializmo ideologija jam buvo priimtina ir dėl rupios gyvenimo patirties – po tėvo mirties nebegalėjo mokytis, karo metai dar paauglį (gimęs 1927 m.) prispaudė prie žemės. Turėjo gają ir stiprią motinos pusės giminę – šmaikštuolių, artistų. Azartininkų. Motina išgyveno kone šimtą metų; nemačiau savo motinos nusiminusios, – sakydavo. Pasakojimai apie dėdes (aukštaičiai Malalos), kad ir santūriau, bet atskleisti ir memuarų knygoje Kumelė vardu Emilija (2007), keldavo linksmą susidomėjimą. 

Literatūros kritikas, pats stebėjęsis – kodėl literatūra? Juk buvęs gal net labiau linkęs į tiksliuosius mokslus, į konkrečią gyvenimo veiklą. Literatūra tiesiog įtraukė, maždaug nuo 1971 m., kai rekomenduotas Eugenijaus Matuzevičiaus, buvo priimtas į Rašytojų sąjungą, buvo vienas aktyviausių kritikų, kasmet paskelbdavo maždaug po penkiolika straipsnių ir recenzijų. Pirmoji knyga Tradicija ir ieškojimai (1973). Svarbiausia laikytina monografija Lietuvių tarybinė lyrika (1983), apimanti maždaug keturis dešimtmečius (1940–1981). Siekiama kalbėti ir literatūros mokslo sąvokomis, pirmą kartą pateikiamas lyrikos žanrinės bei tipologinęs klasifikacijos bandymas. Yra parašęs mokyklai skirtų biografinių apybraižų, bet šiandien jose jau maža gyvybės. 

Tad kas lieka, kur vieta žmogaus, turėjusio gyvą kritiko nervą, būdą, atitinkantį kritiko pašaukimą: dalyvauti, vertinti, spręsti? Du dešimtmečius Vitas Areška buvo pačiame viešojo nelaisvos šalies literatūros gyvenimo sukūryje. Patyrė jo įtampas. Veikė skatinančiai, labiau gynybiškai negu puldamas. Vytauto Kubiliaus ir Vito Areškos paralelės galėtų daug ką paaiškinti tame jau į praeitį grimztančiame gyvenime. Vienmečiai, kilę iš to paties Rokiškio krašto. Nelengvų socialinių patirčių. Ir skirtingų, gal net priešingų literatūrinių laikysenų bei principų. 1972 m. ruduo – V. Kubiliaus įrašas dienoraštyje, kad perskaitęs Nemune Vito Areškos straipsnį (turbūt kalbama apie straipsnį „Duona ar grožis?“). Tai – po V. Kubiliaus „Talento mįslių“. V. Areškos tezė – visuomeninis būtinumas, o ne vidinis būtinumas lemia kūrybą. Taip, perskyra, ir ji buvo veiksminga. Sustabdyta V. Kubiliaus disertacija. V. Areška buvo recenzentas. Savo nuomonės neišsigina, jis ir šiandien Kubiliaus disertaciją rekomenduotų, „nes darbas rimtas“, – cituoja V. Kubilius.

Ne, neišsigina, neatsitraukia. Bet pernelyg rimtai, juolab dramatiškai ir nežiūri. Kiekvienas turi žiūrėti ir visuomenės, ir savo interesų. Kodėl tarp lituanistų tiek paniurusių, nelaimingų, negalinčių, nepajėgiančių. Jei nemoki vinies įkalti, tai ką tu moki? Jei jau pradėjai rašyti disertaciją, tai nekomplikuok jos be pabaigos, o pabaik. Pabaik ir imkis kito darbo. Jei silpnas, tai visurs silpnas. Ir lituanistikoje. 

Auditorijose Vitas Areška buvo gyvas, kartais provokuojantis, žaismingas. Jautė su auditorija kontaktą, ieškojo būdų, kaip jį palaikyti. Išliko studentų atmintyje – ir ne tiek filologine išmintim, kiek filologiniu gyvastingumu. Paskaita be kančios ir savigraužos. 

Kitoks. Kitoks lituanistas. Iš esmės tikras, kad gali pasakyti ir apie Salomėją Nėrį, ir apie Eduardą Mieželaitį, ir apie Teofilį Tilvytį tai, ką galima pasakyti, ką pats laiko reikalinga pasakyti. Kad didelių paslapčių nei gyvenime, nei kūryboje nėra. Be savigraužos, kad nepasakė to ar dar ko. Pasakys kitą kartą. Arba kitas pasakys. Lituanistika yra. Turi būti. Tą žinojo iš patirties, jautėsi pasišauktas. Nuo arklo. Pedagogas, su kuriuo nesunku. Jei tik dirbsi pats. Niekam neparodęs, kad yra viršesnis. Kad Vedėjas. Kitoks.

Kitoks ir atsisveikinimas su Vitu Areška. Kitaip nei įprasta. Ne prie karsto ar urnos. Ne prie kapo duobės. Tik baltame popieriaus lape juodomis raidėmis, bėgančiomis prieš akis ir skubrioje, sunkiai įskaitomoje Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjo rašysenoje. Dvidešimt metų (1971–1991) ta beveik neįskaitoma rašysena buvo rašomi katedros „planai“, „ataskaitos“, „pasiaiškinimai“, paliekant kuo didesnius tarpus gyvajam gyvenimui. 

Ačiū, Vedėjau, nors jau ir visai mažai belikę tų, kuriems šis kreipinys buvo įprastas, savas, toks nei per didelis, nei per mažas – kaip tik. 

 

Viktorija Daujotytė 

Lapkričio 11 d., Lenkijos nepriklausomybės dienos proga, Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda keliolikai Lietuvos piliečių skyrė aukštus valstybinius apdovanojimus – Auksinius Kryžius – už nuopelnus plėtojant lenkų kalbą ir kultūrą, veiklą Lietuvos lenkų bendruomenės labui.

Tarp apdovanotųjų – ir VU Polonistikos centro dėstytojai: dr. Teresa Dalecka, doc. dr. Irena Fedorovič, doc. dr. Kinga Geben, dr. Regina Jakubėnas, doc. dr. Viktorija Ušinskienė. 

Vykusios iškilmės tapo apdovanojimų tęsiniu. Reikšmingiausias – ordinas „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro kryžius su žvaigžde – po mirties buvo skirtas vienam iš Vilniaus universiteto Polonistikos centro įkūrėjų profesoriui Algiui Kalėdai šių metų sausio mėnesį. Prieš metus aukštus valstybinius apdovanojimus gavo doc. dr. Miroslav Davlevič ir prof. dr. Kristina Rutkovska.

foto1

Lapkričio 11–12 d. vyksta antrasis rinkimų į Vilniaus universiteto (VU) Tarybą turas, kuriame renkami Universiteto Tarybos nariai šešiose srityse. Dar trijose srityse nugalėtojai išaiškėjo jau pirmajame rinkimų ture. Visa informacija apie pirmojo turo rezultatus > 

Pakartotinai balsuoti Fakulteto bendruomenė kviečiama 105 aud. nuo 9.00 iki 15.00 val.

 
Dėl atstovavimo humanitarinių mokslų interesų sričiai varžosi Universiteto dėstytojai prof. Paulius Vaidotas Subačius ir prof. Jurgita Verbickienė.
 
Taip pat vyksta trijų ne Universiteto darbuotojų kandidatų rinkimai:
 
Humanitarikos, kultūros ir meno interesų srityje varžosi Rolandas Barysas ir doc. dr. Sigitas Narbutas.
 
Teisinės, politinės, socialinės, ūkio, finansų ir administravimo sistemų interesų srityje varžosi Česlav Okinčic ir Diana Vilytė.
 
Aukštųjų technologijų, susijusių su matematikos, fizikos, chemijos ir informatikos mokslais interesų srityje varžosi dr. Elena Vengrienė ir Augustinas Vizbaras.

Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, 18 val. Rašytojų menėje Fakulteto bendruomenė kviečiama į jau 6-ąjį kartą vyksiantį Kalbų vakarą.

Amerikiečių rašytojas, filosofas R. V. Emersonas kartą kalbą sulygino su miesto statyba, sakydamas, jog kalba – tai miestas, kurio statybai kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį. Tad šiais metais studentai, dėstytojai ir alumni iš visos Vilniaus universiteto bendruomenės kviečiami statyti miestą: pa(si)kalbėti, kaip bendrauja skirtingų specialybių atstovai ir ar visuomet jiems pavyksta susišnekėti.

Preliminari renginio trukmė – 2 val. Renginio metu numatoma pertrauka.

Lapkričio 7 d., ketvirtadienį, 12.30–13.00 val. Rašytojų menėje ARKSI Italų kalbotyros ir literatūros katedra Fakulteto bendruomenę kviečia į italų gitaristų dueto Oscar Bauer ir Andrea Lupi akustinį koncertą Spuntino musicale fingerstyle.

15.00 val. 115 aud. atlikėjai taip pat skaitys paskaitą Blues, folk e fingerpicking: contenuti culturali ed emotivi italiani in generi internazionali. Paskaita vyks italų kalba. Rekomenduojamas italų kalbos lygis – A2.

Lapkričio 8 d., penktadienį, 11.00 val. K. Donelaičio aud. Oscar Bauer ir Andrea Lupi italų kalba ves užsiėmimą:

  • a) cantare la voce: respirazione, emissione, interpretazione nei ruoli di cantante e attore;
  • b) la gestione del palco e della performance: equilibrio e completezza tra due musicisti.

Vienos svarbiausių akademinių duomenų bazių „Scopus“ vertintojai pagal visus punktus įvertino žurnalą Baltistica ir pasiūlė įtraukti jį į bazę. Žurnalo publikacijos bus indeksuojamos pagal SJR reitingo rodiklius.

Baltistica – tarptautinis baltų kalbotyros žurnalas, įsteigtas 1965 m. daugiausia Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Kazlausko rūpesčiu. Jį rengia VU Baltistikos katedra, leidžia VU leidykla. Redaktorius: Bonifacas Stundžia (nuo 1996). Žurnale straipsnius, recenzijas ir informacijas skelbia viso pasaulio baltistai lietuvių, latvių, anglų, vokiečių, prancūzų ir rusų kalbomis.

Žurnalas teikia pirmenybę istoriniams, lyginamiesiems ir tipologiniams baltų kalbų ir jų tarmių tyrimams, baltų ir kitų kalbų ryšių klausimams, baltų kalbotyros istoriografijai; skelbia mokslines baltistų diskusijas, naujausių baltų kalbotyros veikalų recenzijas, informaciją apie baltų kalbų tyrimus pasaulyje, tačiau spausdina ne tik grynai baltistinius, bet ir indoeuropeistinio, germanistinio, slavistinio ir bendrosios kalbotyros profilio straipsnius bei recenzijas.

Kviečiame visus besidominančius bendrąja kalbotyra ir ypač lingvistine tipologija sudalyvauti atvirame paskaitų-seminarų cikle LINGVISTINĖ TIPOLOGIJA XXI AMŽIUJE: METODOLOGOGINIAI IŠŠŪKIAI. Pirmas seminaras vyks šį penktadienį, lapkričio 8 d., 13.00 val.,  314b auditorijoje.

Savo trumpame paskaitų-seminarų cikle siūlau kartu pažvelgti į tai, kuo ir kaip užsiima šiuolaikinė lingvistinė tipologija. Susiformavusi XX amžiaus 60-ais metais kaip atsakas į Naomo Čiomskio generatyvinę gramatiką ši disciplina asucijuojasi pirmiausia su Josepho Greenbergo vardu. Per pusę praėjusio amžiaus lingvistinė tipologija plėtėsi ir keitėsi. Per seminarus pažvelgsime, su kokiais metodologiniais iššūkiais susiduria tipologiniai tyrimai ir kaip su šiais iššūkiais yra tvarkomasi skirtingų tipologijos krypčių rėmuose. Į šiuos metodologinius aspektus bus pažvelgta iš konkrečios teorinės problematikos perspektyvos: žiūrėsime, kaip skirtingos prieigos sprendžia morfologijos ir sintaksės dichotomijos ir „žodžio“ sąvokos problemą. Seminarų dalyviai kviečiami aktyviai dalyvauti diskusijoje ir reikšti savo nuomonę. Dalyviai prašomi iš anksto perskaityti Arnoldo Zwicky ir Martino Haspelmath'o straipsnius.

Skaitydami straipsnius, pagalvokite apie tai, kaip būtų galima atsakyti į tokius klausimus:

  1. Kokią problemą stengiasi spręsti autorius?
  2. Kaip jis tai daro?

Laukiu įdomių diskusijų!

Vladimir Panov

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos