Sidebar

Bendros naujienos

Birželio 12 d. Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, kalbininkei, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros docentei dr. Reginai Venckutei įteikta kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kazickienės atminimo premija. Nuoširdžiausi sveikinimai!

Laureatė savo kalboje jautriai ir įžvalgiai kalbėjo apie mokytojo ir mokinio ryšį – jis prasmingas tik tada, kai yra abipusis supratimas, apie kalbą žmogaus ir tautos gyvenime – gimtoji kalba yra tikrasis tautos gyvybės pagrindas.

Premijos komisijos sprendimą paskelbė Lietuvių kalbos draugijos garbės pirmininkas doc. dr. Aldonas Pupkis, premiją įteikė Kazickų šeimos atstovė Lucy Kazickas, Kazickų šeimos fondo Niujorko biuro direktorė Neila Baumilienė ir LKD valdybos pirmininkė prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė. Reginą Venckutę sveikino Filologijos fakulteto dekanė prof. dr. Inesa Šeškauskienė, Baltistikos katedros vedėja prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė-Villanueva Svensson, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, gausus būrys kolegų ir bičiulių.

Renginį vedė prof. dr. Irena Kruopienė, muzikine programa jį papuošė vargonininkė prof. Renata Marcinkutė-Lesieur ir solistė Eglė Stundžiaitė-Bešėnienė. Šv. Mišias Kazickų šeimos intencijomis aukojo Antanas Saulaitis SJ.

285512415_1036949220359581_171451651439002691_n.jpg

2022 m. birželio 5 d. Lituanistinių studijų katedroje prasidėjo nuotolinės mokytojų, dirbančių užsienio šalių lituanistinėse mokyklose, neformaliosios studijos. Studijos vyks dvi savaites – birželio 5–19 d., jose dalyvauja 8 mokytojai iš įvairių pasaulio šalių: Airijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Norvegijos.

Studijos organizuojamos laimėjus Švietimo mainų paramos fondo Užsienio lietuvių intensyvių neformalių lituanistinių studijų mokytojams organizavimo konkursą. Studijose paskaitas skaitys gausus būrys (19!) Vilniaus universiteto dėstytojų ir kviestinių savo srities specialistų.

Per studijas dalyvės pagilins ir praplės savo žinias apie lietuvių kalbos kaip paveldėtosios mokymo metodiką, apie Lietuvos ir lietuvių kalbos istoriją, tarmes, susipažins su šiandienos politikos aktualijomis, naujausia vaikų ir paauglių literatūra. Taip pat aiškinsis, kaip motyvuoti mokytis kalbos, didinti norą skaityti, dainuoti, kaip prisitaikyti prie Z kartos mokinių, kokie yra skaitmeniniai ištekliai, galintys padėti pažinti Lietuvą. Dalyvės pristatys savo lituanistines mokyklas, rūpesčius, džiaugsmus ir iššūkius, diskutuos apie savo darbo ir emigracijos patirtį, kalbos ir tapatybės išlaikymą, dvikalbystę.

Kad paskaitos neprailgtų, dalyvės mokysis virtualiai vesti ekskursijas, lankysis MO muziejuje ir Istorijų namuose, klausysis apie lietuvių tautinį kostiumą ir tradicinius instrumentus.

yy.jpg

Nuotrauka iš Joanos Pribušauskaitės paskaitos „Kaip atverti mokiniams tekstus?“ (2022-06-07)

Gegužės 15–31 dienomis internetu vyko Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Atvirosios lingvistikos olimpiados pavasario turas. Dėkojame visiems dalyvavusiems!

Daugiausia taškų surinko žemiau išvardyti dalyviai. Juos apdovanojame lingvistikos knygomis ir Fakulteto atributika. Prizai laimėtojų laukia mūsų dekanato III aukšte. 

  • Mark Anochin

  • Indrė Antanavičienė (Vilniaus universitetas)

  • Deimantė Grigaliūnaitė (KTU gimnazija)

  • Milda Kukytė

  • Aušrinė Naujalytė

  • Tomas Paznėkas (Vilniaus licėjus)

  • Kornelija Putriūtė (Vilniaus universitetas)

  • Dovilė Sabulytė

  • Amanda Saukaitė (Vilniaus universitetas)

  • Emilija Škarubskytė

  • Elinga Valiulytė (LMTA)


Sveikiname!

Primename, kad registracija į Devynioliktąją Salų kalbotyros vasaros mokyklą „Academia Grammaticorum Salensis Undevigesima“ vyksta iki birželio 15 d., ir tuo pačiu kviečiame su Salomis susipažinti artimiau.

Daugiau informacijos apie registraciją ir šių metų mokyklą >


Pernai Salų kalbotyros vasaros mokykla „Academia Grammaticorum Salensis“ pasitiko pilnametystę – buvo surengta jau 18-ąjį kartą, kartu įvyko ir tradicija tapęs Salų muzikos festivalis. Mokykla rengiama Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto kartu su asociacija „Academia Salensis“, siekiant inicijuoti ir tęsti lietuvių kalbotyros atnaujinimo darbus. Tačiau per 18 metų ji išaugo į kur kas daugiau apimantį projektą – mokykla, kurią nuolatiniai dalyviai vadina tiesiog Salomis, davė ne tik daug vaisingų akademinių diskusijų, bet ir leido užmegzti tarpusavio draugystes, atgaivinti seną Salų dvarą bei įkurti muzikos festivalį, kartu suburiantį ir vietinius Salų miestelio gyventojus.

 

Salų pradžia ir modernios lingvistikos įsigalėjimas Lietuvoje

Kaip pasakoja pati iš Salų miestelio kilusi dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet, Filologijos fakulteto mokslininkė ir viena pagrindinių mokyklos sumanytojų, idėja įkurti lingvistikos mokyklą kilo vieną vasarą bebraidant po Salų dvarą įkalinusius brūzgynus kartu su habil. dr. Axeliu Holvoetu, išskirtiniu Vilniaus universiteto profesoriumi ir dabartiniu mokyklos moksliniu vadovu. Mokykla pradėta rengti dar tuo metu, kai visuotinai buvo manoma, kad kalbininkas yra tas, kuris nurodinėja žmonėms, kaip reikia kalbėti – mintis apie šiuolaikinių kalbotyros metodų taikymą ir tyrimus, bent jau tarp lituanistų, buvo svetima, o vyraujanti veikla buvo kalbos norminimas. Nors Universitete būdavo skaitomos paskaitos apie šiuolaikines kalbotyros kryptis, visos jos būdavo apžvelgiamos bendrai, be galimybės įsigilinti, kas tai yra, o ir netaikant metodų praktiškai.

„Iš esmės tai buvo sovietinės stagnacijos padarinys, mūsų kalbotyra buvo paremta struktūralizmu ir indogermanistika, teigiant, kad lietuvių kalba yra „seniausia“ indoeuropiečių kalba, ir panašiai. O Akselis nutarė pakviesti žinomus skirtingų modernios lingvistikos krypčių mokyklų atstovus, kad šie iš pirmų lūpų paskaitytų paskaitų ciklus apie savo atstovaujamas mokyklas: leksinę, gramatinę ir fonetinę kalbų tipologiją, arealinę kalbotyrą, generatyvinę gramatiką, kognityvinę gramatiką, funkcinę gramatiką, laringalų teoriją ir kt.. Akseliui kažkaip pavyksta prisikalbint į Salas atvažiuoti savo srities meistrus, išties mylinčius savo darbą. Jų paskaitos ir diskusijos įkvėpė tikrai ne vieną jauną Salų dalyvį pasirinkti lingvistikos studijas ir rašyti disertacijas,“ – projekto pradžią prisimena dr. G. Kavaliūnaitė-Holvoet.

Greta itin kvalifikuotų pranešėjų paskaitų, mokykloje organizuojama ir konferencija, kur pranešimus gali skaityti visi norintys. Dėl to ilgainiui Salose išsivystė tikra jaunųjų mokslininkų kalvė – pradedantieji savo mokslinį kelią iš mokyklos kviestinių dėstytojų gauna pastabų apie savo idėjas ir darbo metodus. Tai pastebi ir Filologijos fakulteto dekanė prof. Inesa Šeškauskienė: „Mano supratimu, Salos pamažu tampa realia doktorantūros mokykla, vieta, kur galima diskutuoti apie rūpimus lingvistikos klausimus arba išklausyti kokio žinomo lingvisto kursą, tegul ir sutrumpinta forma. Man pačiai Salos pirmiausiai yra galimybė būti „mokslo tapsme“, t.y. idėjų generavimo, dalijimosi ir aptarimo procese.

Nors pernai į mokyklą Fakulteto dekanė grįžo jau dešimtus metus, šyptelėdama prisipažįsta, kad vasaromis ten važiuoja dėl kartais sau pačiai ne iki galo suvoktų priežasčių: „Mano pačios tyrimų sritis yra tik iš dalies susijusi su tuo, apie ką kalbame Salose; per 10 metų buvo gal kokie 5 pranešimai, tiesiogiai paliečiantys mano tyrimus. Visi kiti yra labiau bendram išsilavinimui, žinojimui, kas vyksta Fakulteto lingvistų darbuose. Kai tapau dekane, supratau, kad turiu mokyklą palaikyti, skatinti ten važiuoti tiek brandesnius mokslininkus, tiek doktorantus. Lingvistika visų mokslų kontekste yra gana specifinė sritis, ne visuomet ir / ar ne iš karto turinti aiškų taikomąjį aspektą, apie kurį dažnai klausia studentai ar kiti mano pašnekovai. Tačiau gilinantis į kalbas ir bandant suprasti jų veikimo mechanizmą, neabejotinai plečiasi pasaulio kultūrinio pažinimo ribos, ugdomas kritinis mąstymas, be kurio, sakyčiau, išsilavinusio žmogaus gyvenimas yra neįmanomas.

Būtent „Academia Grammaticorum Salensis“ turėtų būti siejama su modernios lingvistikos įsigalėjimu Lietuvoje ir lingvistikos reitingų iškilimu tarptautiniuose vertimuose.2021 m. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete vykdoma lingvistikos studijų kryptis atsidūrė 251-300< pasaulio universitetų reitingų vietoje ir pralenkė visas kitas Vilniaus universiteto studijų kryptis.

262049768_224406379807036_5680613561815377887_n_copy.jpg

 

Daugiau nei vien kalbotyros mokykla

Salų kalbotyros vasaros mokykla svarbi ne vien lingvistikos puoselėjimui: ji tapo būdu išsaugoti istorinį Salų dvarą, o taip pat vieta, kurioje kuriasi patys įvairiausi bendruomeniniai ryšiai. Anot dr. G. Kavaliūnaitės-Holvoet, pradžioje dvaras buvo apleistas, apaugęs brūzgynais, beveik nevalytas nuo sovietmečio: „Iš pradžių bijojome, kad dalyviai, ypač vakariečiai, bus nepatenkinti sąlygomis. Mūsų nuostabai, dėl to niekad nekilo problemų – žmonės klausė paskaitų, maudėsi ežere, dalyvavo atrakcijose ir nesuko galvos dėl buities. Kalbantis su Rokiškio savivaldybe dėl pokyčių, aplinka pamažu ėmė gražėti – buvo tvarkomas parkas, remontuotas stogas, pamatai ir langai.“ Prof. Inesa Šeškauskienė priduria, kad nors išties istorinis Salų dvaras ant ežero kranto yra nekokios būklės, buvimas jame tarsi leidžia prisiliesti prie istorijos, gal net būti jos dalimi. Buvimas dvare įpareigoja mąstyti ne tik apie lingvistiką, bet ir apie tokio puikaus istorinio paminklo išsaugojimą, apie šios vietos vertę regionui ir Lietuvai.

Vasaromis Salų dvare vyksta ne vien akademinės diskusijos, tačiau ir tradicija tapęs muzikos festivalis. Pirmaisiais metais dalyviai po paskaitų sėdėdavo prie laužo, Salų gyventojai arkliais kinkytais vežimais vežiodavo po apylinkes, būdavo vietos ansamblių vakaronių, tačiau vėliau rengėjai nusprendė greta mokyklos organizuoti ir profesionalios muzikos koncertus. Pirmieji buvo pakviesti Kauno styginių kvartetas, kuris su Salomis pasilieka iki šiol. Per daugelį metų čia koncertavo tokie žinomi dainininkai ir muzikantai kaip Virgilijus Noreika, Vilhelmas Čepinskis bei jo orkestras, Martynas Levickis, Liudas Mikalauskas, Chris Ruebens bei Baltijos gitarų kvartetas, ir daug kitų. Koncertai nemokami, todėl į juos kviečiami visi Salų miestelio ir apylinkių gyventojai, taip skleidžiant žinią ir apie patį Salų miestelį.

Jau aštuoniolika metų gyvuojanti iniciatyva leido užmegzti draugiškus ryšius su vietine bendruomene. Tiek mokyklos įkūrėja, tiek Filologijos fakulteto dekanė pamini, kad Salų miestelio bendruomenė laukia čia kasmet sugužančių mokslininkų – iš vietos gyventojų jie gauna medaus, sūrio, uogų ir žolelių arbatai, skolinamos valtys pasiplaukiojimams, o vienas iš gyventojų kasmet siūlo išsimaudyti savo pirtyje. Abi pusės vienodai džiaugiasi Salų pagyvėjimu.

230655859_130550575859284_4099520044287315393_n_copy.jpg

 

Salų vardas su pagarba minimas tarptautiniu mastu

Nemažiau svarbūs ir mokyklos viduje gimstantys bendruomeniniai ir tarptautiniai ryšiai. Dėstytojų ir dalyvių geografija labai plati – žmonės atvyksta iš daugumos Europos šalių, Izraelio, JAV, šiemet sulaukta registracijos iš Peru. Deja, dėl vykstančios pandemijos ir pernai, ir šiemet mokykloje susirinko beveik vien lietuviai. Kaip teigia dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet, užsieniečiai dalyvavo nuotoliniu būdu, nors atvykstantys gyvai jie sukurdavo ypatingą atmosferą.

Viena iš tokių ilgamečių svečių – docentė Anna Daugavet, dirbanti Sankt Peterburgo universitete. Kaip teigia ji pati, mokslininkei Salos – tai integracijos į Europą ir pasaulį vieta: „Tai tikriausiai keistokai skamba kalbant apie mažą lietuvišką miestelį, kur net autobusas nevažiuoja, ar bent jau anksčiau nevažiuodavo. Ta izoliacija ir gana paprastos buitinės sąlygos sudaro ryškų kontrastą su iš viso pasaulio atvykusiais dalyviais, tačiau skatina juos glaudžiau bendrauti tarpusavyje, ypač todėl, kad nemaža žmonių atvažiuoja daug metų iš eilės. Jausdavausi ten visiškai kaip namuose, ir kildavo net toks jausmas, kad tas dvaras vieną savaitę per metus priklauso mums, atvažiavusiems ten pasikalbėti apie šiuolaikinį lingvistikos mokslą. Niekada nesijausdavau užsieniete, nors kaip tokios mano laisvė keliauti į Europą šiaip labai smarkiai ribojama net be pandemijos – jausdavausi sava tarp dalyvių iš Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Ukrainos ir daugelio kitų šalių. Nebuvau praleidusi nė vienos Salų mokyklos pradedant nuo pačios pirmos, vykusios 2004 m., iki 16-osios 2019 m. Mano gyvenime per tą laiką nemaža dalykų buvo pasikeitę – pirmą kartą atvažiavau vos baigusi Sankt Peterburgo universitetą, o pastaraisiais metais buvau jau savo gimtojo universiteto docentė. Bet Salosišliko ta vieta, kur grįždavau nepaisant visų pokyčių, tarsi Šiaurinė Žvaigždė nuolat stovinti vienoje vietoje danguje.

Anot mokslininkės, pastaraisiais metais negalėti atvažiuoti gyvai buvo didelis smūgis. Nors sudalyvauti pavyksta dalyvauti nuotoliniu būdu, vis dėlto Salų mokykloje svarbiausia ne paskaitos ir pranešimai, o neformalioji dalis bendraujant tarp paskaitų prie kavos ar arbatos, ir vaikščiojant aplink ežerą – tai natūralus paskaitų ir pranešimų tęsinys, ir abidvi dalys gražiai papildo vieną kitą. Šią mintį šiltai pratęsia ir dr. G. Kavaliūnaitė-Holvoet – Salose kuriasi ne tik profesinės pažintys, bet ir klostosi istorijos apie šeimas, kurias sukūrė Salose susitikę žmonės. Visa tai mokyklos įkūrėjus itin džiugina.

Per aštuoniolika metų mokykla tapo gerai žinoma tarptautiniu mastu – garsiuose tarptautiniuose lingvistikos kongresuose ir konferencijose jau tapo įprasta girdėti su pagarba minint Salų, nedidelio Lietuvos miestelio, vardą.

264507705_229613119286362_7829719152844980174_n.jpg

VU Filologijos fakulteto Įvairiakalbių tyrimų centras ir Europos modernių kalbų centras (EMKC) organizuoja profesinio tobulėjimo seminarą pedagogams „Kaip kuriame mokymosi aplinką, kurioje visos kalbos yra svarbios“.

Data: 2022 m. spalio 6-7 d.
Vieta: Universiteto g. 7, Vilnius, Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, A9 auditorija.
Lektoriai: EMKC ekspertės Marie Christine CLERC GEVREY (Prancūzija) ir Lea ŠTIBERG (Slovėnija)
Seminaro kalba: anglų

Programa >

Seminaro metu dalyviai gilins žinias apie plurilingvistinio mąstymo ugdymą, diskutuos apie visos mokyklos įsitraukimą, kuriant mokymosi aplinkas, susipažins su priemonėmis, kurios paskatina ir įgalina mokinius kalbų mokytis integruojamų dalykų dermėje bei atliks praktines užduotis pasirengimui savo mokyklos bendruomenėje kurti kalboms draugišką mokymosi aplinką.

Atsižvelgdami į seminaro tikslus ir turinį, kviečiame dalyvauti mokyklų komandas, kurias sudaro 2-4 mokyklos atstovai (pvz., kalbos mokytojas, nekalbinio dalyko mokytojas ir ugdymo įstaigos administracijos darbuotojas; taip pat įsijungti gali skirtingų kalbų mokytojai).

Seminaras yra nemokamas. Dalyviai gaus kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimus.

Registracija: jeigu susidomėjote, rašykite Eglei Petronienei adresu ir jums išsiųsime registracijos formą.

IMG_20220429_0904461-642x410.jpgBalandžio 29 d. vyko kasmetinė Skandinavistikos centro baigiamųjų darbų konferencija. Ji atvira visiems: į ją susirenka Skandinavistikos centro dėstytojai, įvairių metų ir programų skandinavistikos studentai, taip pat alumnai. Priklausydamas pastarajai grupei, nusprendžiau darbe pasiimti laisvą dieną ir atvykti pamatyti prieš keletą metų savo kuruotus „fuksus“. Taip jiems ir pasakiau: „Atėjau jūsų palaikyti iki paskutinės minutės.“

Kartu į šią konferenciją mane atvedė smalsumas, kaip vyksta darbų pristatymai gyvoje ir pilnoje žmonių auditorijoje. Savąjį bakalauro darbą prieš metus apgyniau žvelgdamas į kompiuterio ekraną, mūsų studentų konferencija taip pat vyko tokiu būdu.

Teodoras Bieliackinas – pirmasis Lietuvos skandinavistas

Kaip įprasta, pirmąjį pranešimą konferencijoje skaito dėstytojai. Šiemet išgirdome mūsų literatūros dėstytojos Ievos Steponavičiūtės-Aleksiejūnienės pasakojimą apie pirmąjį profesionalų Lietuvos skandinavistą – žydų kilmės intelektualą Teodorą Bieliackiną (1907–1947). Į Islandiją atvykęs tarpukariu, jis ten baigė islandų kalbos ir literatūros studijas, svajojo grįžti į Lietuvą, dirbti Lietuvos ir Skandinavijos suartinimui, bet dėl karo ir Lietuvos okupacijos liko Islandijoje. T. Bieliackinas reiškėsi ne tik kaip vertėjas ir rašytojas, bet ir įsitraukė į politinę veiklą, islandų spaudoje aktyviai priešinosi vietos komunistų skleidžiamai dezinformacijai apie Baltijos šalis. Pranešime buvo pristatomas jo sumanymas įsteigti Islandijoje Lietuvos diplomatinę atstovybę ir įkurti lietuvių koloniją. Ir nors šio plano T. Bieliackinui per savo trumpą gyvenimą nepavyko realizuoti ir jo vardas ilgus dešimtmečius buvo nugrimzdęs užmarštin, dabar jo asmenybe ir veikla domisi ir Lietuvos, ir Islandijos tyrėjai.

Platus temų spektras

Pagrindinė konferencijos dalis, žinoma, buvo studentų baigiamieji darbai. Šiemet jų buvo arti penkiasdešimties. Mat skandinavistikos studijų programa apima net keturis variantus: švedų, danų, norvegų, taip pat suomių ir švedų – būtent šias dvi kalbas studijavau aš pats. Tiesa, šiemet šios programos absolventų nėra, bet prie bakalaurantų prisijungė ir magistrantai, kurie studijuoja skandinavų kalbas jungtinėje programoje „Šiaurės Europos kalbos ir kultūros“. Konferenciją sudarė dvi dalys: magistrantai ir dalis bakalauro studijų studentų skaitė pranešimus, kiti savo tyrimus pristatė plakatų forma.

Studentų tyrimų spektras labai platus. Iš įvairių perspektyvų (ekokritikos, motinystės studijų, psichoanalizės, mitopoetikos, naratologijos ir kitų) studijuojama skandinavų literatūra ir kinas. Gilinamasi į miesto ar įvairių kultūrų (pavyzdžiui, samių) reprezentacijos, moteriškumo ir vyriškumo konstravimo, literatūros recepcijos problemas. Rašoma ir apie skandinavų repą bei humorą. Tarp kalbotyrai skirtų darbų dominuoja sociolingvistiniai tyrimai, pavyzdžiui, lyginamos Lietuvos ir Skandinavijos tarminio prisitaikymo nuostatos ar kalbinė mandagumo raiška politiniuose debatuose.

Moksliškai studijuojama skandinavų gramatika, nemažai vertimo problemoms skirtų darbų, yra ir edukologinių tyrimų. Skaitę pranešimus susilaukė auditorijos klausimų, bet daugiausia diskusijų ir smagaus šurmulio kilo per plakatų sesiją. Plakatus rengę studentai įsitaisė kiekvienas prie savo stendų ir vis sulaukdavo svečių. Dėstytojai, o ir studentai keliavo nuo stendo prie stendo, kartais susidarydavo net grūstys, nes įsitraukus į mokslinę diskusiją norėjosi tęsti ją toliau, o kiekvienas naujai priėjęs vėl iškeldavo naujų klausimų. Ne vienas studentas giliai atsidusęs konferencijos pabaigoje pripažino, kad tai buvo puikios pratybos prieš baigiamųjų darbų gynimą, o naudingi publikos komentarai suteikė konstruktyvių impulsų darbą tęsti ir užbaigti.

Valborga – tradicinė pavasario šventė

Pasibaigus konferencijai švedų lektorė Ulrika ir kiti dėstytojai pakvietė visus į kiemelį švęsti Valpurgijos nakties, arba Valborgos. Tai yra germanų šalių pavasario šventė, minima paskutinę balandžio naktį, pagerbiant anglosaksų vienuolę šventąją Valpurgą. Iš viso Šiaurės šalių regiono ši šventė labiausiai paplitusi Švedijoje (valborg) ir Suomijoje (vappu) – tuo tarpu Danija ir Norvegija panašiai švenčia Vidurvasarį (pagal mūsų kalendorių – Jonines).

Valborgos šventė populiariausia tarp studentų: tiek Švedijoje, tiek Suomijoje jaunuoliai išeina į gatves, dėvėdami baltas studentiškas kepurėles (suom. ylioppilaslaki, šved. studentmössa), dainuojamos įvairios dainos. Įprastas šios šventės atributas – didžiulis laužas, simbolizuojantis piktųjų dvasių ir raganų išnykimą ir šviesos pergalę prieš tamsą.

Žinoma, laužo nekūrėme, o ir baltų kepurėlių neturėjome. Tačiau sugiedojome kartu keletą švediškų studentiškų dainų ir taip paminėjome šią seną Skandinavijos, o ir mūsų centro tradiciją.

Vieta, kur norisi vėl ir vėl grįžti…

Baigęs skandinavistikos (suomių ir švedų kalbų) studijas, nusprendžiau padaryti metų pertrauką, skirti laiko poilsiui ne tik nuo akademinės veiklos, bet ir apgalvoti, ką norėčiau veikti ir kur save matau toliau. Tačiau per tuos metus ryšys su dėstytojais nenutrūko. Kadangi suomių ir švedų programa Vilniaus universitete gana nauja (priklausau antrajai kartai, baigusiai dvi Šiaurės šalių kalbas), jiems įdomu buvusių studentų grįžtamasis ryšys: su mumis tariamasi, ką vertėtų keisti studijų plane, kaip optimaliai išdėlioti dalykus, kad studijos būtų kuo naudingesnės naujiems studentams.

Džiaugiuosi turėdamas galimybę grįžti į universitetą kaip alumnas. Visada gera susitikti su savo buvusiais dėstytojais, studijas tebetęsiančiais kolegomis studentais ar dalyvauti tokiose konferencijose kaip ši. Kartu gera matyti ateinančius čia studijuoti naujus žmones, siekiančius pažinti šį lietuviams vis dar „egzotišką“ pasaulio kraštą – Skandinaviją, jungiančią daug bendro turinčias, bet ir individualiai savitas šalis.


Jokūbas Kodoras 

Serijoje “Scandinavistica Vilnensis. Mokomosios knygos” išleista Baltijos kalbų ir kultūrų instituto lektorės Ramunės Dambrauskaitės Muralienės parengta „Švedų kalbos gramatika“. Tai elektroninė PDF formato knyga, laisvai prieinama adresu Vol 16 (2022): Ramunė Dambrauskaitė Muralienė. Švedų kalbos gramatika / Swedish Grammar | Scandinavistica Vilnensis (vu.lt) ir spausdinta knyga (tiražas – 100 egzempliorių). Gramatikos rankraščio rengimą iš dalies rėmė Norvegijos finansinis mechanizmas, finansavęs projektą „Norvegų ir kitų skandinavų kalbų studijų plėtra Vilniaus universitete“, kurio metu Skandinavistikos centre buvo rengiamos Šiaurės šalių kalbų gramatikos ir žodynai. Gramatikos leidybą rėmė Švedijos ir Lietuvos bendradarbiavimo fondas (Sweden–Lithuania Cooperation Fund).

Kviečiame skaityti daugiau:

svedu-kalbos-gramatika_3D-642x410_copy.jpg

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos