Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Nuo 2024 m. gegužės mėnesio Vilniaus universitete (VU) podoktorantūros stažuotę atlieka įvairiuose prestižiniuose žurnaluose beveik 50 straipsnių publikavęs dviejų knygų autorius, tyrėjas dr. Luca Gili. Viduramžių ir antikos logikos bei metafizikos tyrėjas, daugiausia dėmesio skiriantis logikos istorijai ir Aristotelio filosofijai, daktaro laipsnį įgijo Leveno (Leuven) universitete Belgijoje, dirbo Kvebeko universitete Monrealyje.

Nors visų pirma Lietuvą pažino kaip žmonos gimtinę, mokslininkas iš Italijos tikina Klasikinių studijų katedros vedėjo doc. Viliaus Bartninko dėka čia atradęs labai gyvybingą akademinę terpę, kurioje norisi būti dėl intelektinio malonumo ir konkurencingos akademinės aplinkos. Mokslininką kalbina VU Filologijos fakulteto doktorantas Laisvūnas Čekavičius.

Studijavote Pizoje, Italijoje, ir Levene, Belgijoje. Kuo jus patraukė klasika ir filosofija?

Koks sudėtingas klausimas! Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, pasirinkau klasikinę mokymo programą, į kurią įeina įvadas į senovės graikų, lotynų kalbas, antikinę literatūrą ir filosofiją. Tiksliai neprisimenu, kodėl pasirinkau šį variantą, bet mano laikais buvo įprasta, kad gerai besimokantys mokiniai rinktųsi klasikinę mokymo programą, vadinamąjį liceo classico [Italijos liceo classico yra tokio tipo vidurinė mokykla, kur privaloma mokytis senąją graikų ir lotynų kalbas bei literatūrą – aut. past.]. Galbūt per pastaruosius 20 metų viskas pasikeitė, bet manau, kad classico vis dar yra vienas geriausių mokomųjų būdų Italijoje. Mokydamasis vidurinėje mokykloje supratau, kad man labai patinka graikų literatūra ir filosofija.

Nebuvau visiškai tikras, ką veiksiu universitete, bet gavau stipendiją Pizos universiteto Scuola Normale, kuri padengė išlaidas maistui ir mokslui, todėl pasirinkau humanitarinius mokslus daug negalvodamas, ką veiksiu toliau. Jei nebūčiau gavęs stipendijos, tikriausiai būčiau pasirinkęs studijas, kurios suteiktų stabilesnį darbą, pvz., mediciną. Kol studijavau Scuola Normale, dar nebuvau apsisprendęs, ar rinksiuosi klasiką, ar filosofiją – dvi skirtingas bakalauro studijų programas Pizos universitete. Mane sužavėjo Francesco Del Punta viduramžių filosofijos paskaitos, todėl pradėjau studijuoti filosofiją. Tačiau F. Del Punta pastebėjo mano talentą skaityti graikiškus tekstus ir įtikino studijuoti Aleksandrą Afrodizietį, apie kurį tuo metu dar nebuvau girdėjęs, bei rašyti magistro darbą apie šį didįjį Aristotelio komentatorių.

Kuo mane patraukė klasika ir filosofija? Man labai patinka, kad graikai, ypač Platonas ir Aristotelis, taip tiesmukai siekia tiesos ir išminties. Jų mintys mane suviliojo nuo pat pradžių ir iki šiol nesustoja stebinti. Levene atsidūriau taip pat atsitiktinai. Doktorantūros studijas, vadovaujamas a. a. Riccardo Quinto, pradėjau Paduvoje, Italijoje. Deja, Riccardo susirgo reta liga ir netrukus mirė, o Leveno universitetas man pasiūlė dosnią stipendiją, todėl atrodė protinga atsisakyti Italijos programos ir likti tik Levene. Ten dirbau viduramžių filosofijos srityje vadovaujamas Russo Friedmano ir prisijungiau prie didelės jaunų doktorantų ir podoktorantūros studentų, besispecializuojančių senovės ir viduramžių filosofijoje, grupės.

Ankščiau dėstėte Monrealyje, Kanadoje, ir dabar dėstote Kjetyje (Chieti), Italijoje. Kuo skiriasi klasikinės filologijos studijos šiose šalyse?

Nuoširdus atsakymas į šį klausimą tikriausiai nėra labai politiškai korektiškas. Monrealyje darbo sąlygos yra daug geresnės nei Italijoje, kalbant apie darbo užmokestį ir, sakyčiau, apie laisvę atlikti mokslinius tyrimus be didelių biurokratinių rūpesčių. Nors Italijoje apskritai vyrauja biurokratinis košmaras, mažose pietų Italijos vietovėse ypač sunku orientuotis. Galbūt tai skamba stereotipiškai, bet tai tiesa. Jums gali kilti klausimas, kodėl išvykau iš Kanados į Italiją. Atsakymas toks: žmogus gyvena ne vien duona, todėl mielai pasinaudojau galimybe su šeima grįžti į gimtąsias kalvas. Abiejuose universitetuose (UQÀM Monrealyje, Kanadoje, ir Kječio Italijoje) mokosi gana įvairūs studentai, dažniausiai iš socialiai sunkiai besiverčiančių šeimų – tai man labai svarbu, šių institucijų studentai, nors tikriausiai ir nesimokė geriausiose mokyklose, vis dėlto siekia žinių ir nori mokytis, todėl kalbėtis su jais apie senovės filosofiją yra tikras malonumas.

Kuris antikinis tekstas labiausiai suformavo jūsų asmenybę?

Sunku atsakyti. Kai man buvo bene 13 metų, perskaičiau XIX a. italų poeto Giacomo Leopardi knygą „Sielos veikalėliai“ („Operette morali“). Tada man labai patiko G. Leopardi eilėraščiai ir atrodė natūralu pereiti prie jo „filosofinės“ kūrybos, kurią šiandien vertinu ne taip palankiai. G. Leopardi buvo įsimylėjęs antiką, bet tikriausiai tik jo dėka supratau kito reikšmingo italų poeto Dantės didybę. Prisimenu, kad skaičiau mamai priklausiusį Dantės leidinį, kuriame nebuvo „Rojaus“. Leidinio redaktorius buvo marksistas literatūros kritikas Natalino Sapegno, kuris turėjo įprotį aiškinti Dantės eiles ilgomis Akviniečio citatomis. Šiose išnašose atradau filosofiją ir nuo tada ją pamilau. Taigi tam tikra prasme Dantės „Pragaras“ man padarė didžiausią poveikį.

Kalbant apie mano moralės teoriją, visada buvau aristotelininkas, net prieš perskaitydamas Aristotelio „Nikomacho etiką“, todėl drįsčiau teigti, kad Aristotelis manęs šiuo požiūriu nesuformavo, nes jo puslapiuose radau tai, kuo ir taip tikėjau. Nuo trylikamečio Lucos nepasikeičiau vienu atžvilgiu: man vis dar patinka skaityti G. Leopardi „Alla sua Donna“ – himną idealiai moteriai su stipriu platonišku prieskoniu: ji yra „viena iš amžinųjų idėjų“.

Parašėte disertaciją apie Tomo Akviniečio gamtos filosofiją ir neseniai išleidote knygą „Akvinietis apie kaitą ir laiką“ („Aquinas on Change and Time“). Kaip apibūdintumėte antikinės ir viduramžių filosofijos santykį – įžvelgiate tęstinumą ar veikiau skirtumus?

Jūs iš tiesų mėgstate sudėtingus klausimus! Aristotelį atradau per Akvinietį, Akvinietį – per Dantę, taigi, žvelgiant į atradimų tvarką, viduramžių ir antikos filosofai yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Mano studijos universitete patvirtino šį pirminį įspūdį, nes F. Del Punta mėgo skaityti nuodugnias paskaitas apie Aristotelio tekstus – paprastai užtrukdavome ištisus mokslo metus, kol peržvelgdavome tris–keturis skyrius, t. y. iš viso 2–4 Bekkerio puslapius. Tuomet skaitėme visus Aristotelio tekstų komentatorius, tiek vėlyvosios antikos, tiek viduramžių arabų, tiek viduramžių lotynų. Toks nuodugnus požiūris leido man taip pat įžvelgti skirtumus tarp Aristotelio ir jo komentatorių, tačiau, mano supratimu, šie didieji protai nuolat palaiko dialogą tarpusavyje.

Kaip apibūdintumėte pagrindinę savo knygos užduotį ir tezę?

Savo knygoje „Akvinietis apie pokyčius ir laiką“ išsikėliau tris tikslus. Pirma, įrodyti, kad Akvinietis manė, jog įmanoma nuosekliai apibūdinti kaitą (motus) ir kad kaita yra tapati kintančiam daiktui, esančiam dabartyje. Antra, įrodyti, kad Akvinietis buvo nuoseklus prezentistas, kuris nesuteikė galimybės egzistuoti laiko dalims, esančioms praeityje ar ateityje. Galiausiai, parodyti, kad laikas, pasak Akviniečio, egzistuoja nepriklausomai nuo proto ir turėtų būti suprantamas kaip kintančio daikto dispozicija, kurią kaip tokią turi suprasti galimas protas.

Kokios, jūsų nuomone, yra aktualiausios šiuolaikinių tyrimų temos, susijusios su Aristotelio filosofija?

Manau, kad pats Aristotelis turi į tai atsakymą: „Metafizikos“ VII knygos pradžioje jis sako, kad praeityje, kaip ir jo laikais, žmonės bandė atsakyti į klausimą, kas yra „būtis“, t. y. kas yra „substancija“. Mano nuomone, tai vis dar aktuali tema, nors ji ir nėra tokia populiari, kokia buvo dešimtajame dešimtmetyje – 2000 m. pradžioje, kai pasirodė M. Fredės ir G. Patcigo „Metafizikos Z“ komentaras. Jei kalbėtume apie akademines madas, sakyčiau, kad dabar labai populiaru tyrinėti, kaip Aristotelis praktikavo mokslą ir kaip jis argumentavo kokiu nors filosofiniu klausimu, ypač žmonės domisi jo perimtais dialektiniais argumentavimo modeliais.

Kokie tyrimai jus atvedė į Lietuvą ir ką čia siekiate atrasti?

Prieš kelerius metus Leveno Oude Markt gatvėje viena moteris manęs paklausė, kurią kavą mėgstu labiau – „Lavazza“ ar „Illy“. Matyt, atsakiau teisingai, tad prabėgus keleriems metams mes susituokėme ir susilaukėme vaikų. Ji yra lietuvė ir jos dėka jau daugelį metų po truputį atrandu kiekvieną šios nuostabios šalies kampelį. Mes susituokėme nuostabioje Onos bažnyčioje Vilniaus centre.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Tik maždaug prieš metus, viešėdamas Vilniuje, susitikau su Klasikinių studijų katedros vedėju Viliumi Bartninku ir jo dėka atradau labai gyvybingą akademinę aplinką. Iškart panorau tapti jos dalimi – dėl intelektinio malonumo, kurį galėčiau patirti iš pokalbių su kolegomis, dėl iššūkio vėl atsidurti konkurencingoje akademinėje aplinkoje, taip pat dėl to, kad svarsčiau praleisti daugiau laiko Lietuvoje su šeima, nes mano vyresnieji vaikai lanko mokyklą Lietuvoje, kad galėtų geriau susipažinti su mamos gimtąja kalba. Kartais galvoju, kad jei tą vakarą Oude Markt gatvėje būčiau atsakęs, kad man labiau patinka „Lavazza“, gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip.

Jeigu pastaruoju metu patiriate stresą, kviečiame dalyvauti nuotolinėje streso mažinimo programoje Sija. Sija – tai 8 savaičių trukmės psichologų sukurtas chatbot‘as, skirtas stresą patiriančiam 18-25 m. jaunimui.

Dalyvaukite Vilniaus universiteto psichologų moksliniame tyrime ir turėsite galimybę naudotis programa Sija. Dalyvių skaičius ribotas.

Daugiau informacijos ir registracija: www.sijajaunimui.lt

VU Filosofijos fakulteto, Psichotraumatologijos centro psichologų komanda.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos / Eitvydas Kinaitis

2024 m. lapkričio 6 d. Paryžiuje, Collège de France vyko konferencija „Lietuvių kalba: istorija ir perspektyvos“, skirta žymaus prancūzų lingvisto, Collège de France profesoriaus Antoine'o Meillet (1866-1936), tyrusio ir dėsčiusio lietuvių kalbą, palikimui aptarti. Konferenciją atidarė Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė, Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, pagrindinį pranešimą perskaitė VU garbės daktaras prof. Danielis Petit. Konferencijoje Lietuvos ambasados Prancūzijoje kvietimu dalyvavo Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas ir prof. Bonifacas Stundžia. Renginio metu pristatytas nuostabus atradimas – neseniai Collège de France bibliotekoje tyrėjos Inos Valintėlytės atrastas prancūziškas A. Meillet rankraštis „Esminiai lietuvių kalbos fonetikos ir morfologijos bruožai“ – tai prieš šimtmetį, 1923-24 m., jo dėstyto kurso medžiaga.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos / Eitvydas Kinaitis

2024 m. lapkričio 7 d. VU Vokiečių filologijos katedros docentai Skaistė Volungevičienė ir Daumantas Katinas Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos vokiečių kalbos mokytojos Odetos Žebrauskienės kvietimu lankėsi gimnazijoje vykusioje vokiečių kalbos dienoje.

VU Vokiečių filologijos katedros atstovai susitiko su gimnazistais, papasakojo jiems apie studijų ir karjeros galimybes su vokiečių kalba, klausėsi nuotaikingų dainų, apžiūrėjo vokiečių kalbos dienai skirtų plakatų parodą, kartu su mokytojais Odeta Žebrauskiene ir Vidmantu Žebrausku susipažino su Marijampolės miestu.

Nuoširdžiai dėkojame mokytojai Odetai Žebrauskienei, visai Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijai ir tikimės smagaus bei prasmingo tolesnio bendravimo!

Jau visai visai prie pabaigos priartėjo tarptautinis projektas „Get ready for school“ ir greitai pasirodys telefono programėlė „Dandelina eina į mokyklą“, skirta nelietuviams vaikams, kurie ruošiasi eiti į mokyklą lietuvių dėstomąja kalba. Smagiai žaisdami vaikai išmoks pagrindinių mokyklai reikalingų žodžių šiomis temomis: daiktai kuprinėje; daiktai klasėje; mokykla ir kelias į mokyklą; skaičiai, spalvos ir formos; metų laikai ir apranga; jausmai ir kt. Programėlė kurta galvojant apie Lietuvos imigrantų vaikus, tačiau tikėtina, kad ji taip pat pravers kaip linksma mokomoji priemonė lietuvių, gyvenančių svetur, vaikams.
Be to, šio projekto rengėjai sukūrė metodinę priemonę tėvams ir darželių auklėtojams (-oms), kurioje rašoma apie daugiakalbystės ugdymą, pateikiama įvairių praktinių patarimų ir veiklų. Metodinėje priemonėje kalbama apie daugiakalbystės naudą, siūlomi būdai, kaip suderinti šeimos ir valstybės kalbų vartojimą.
Projekte dalyvavo septyni partneriai iš Austrijos, Lenkijos, Lietuvos, Slovėnijos ir Vokietijos, Lietuvą atstovavo Eglė Vaisėtaitė-Žiūkė ir Kristina Jakaitė-Bulbukienė iš Lituanistinių studijų katedros. Todėl telefono programėlė bus prieinama visomis projekto partnerių kalbomis: lietuvių, vokiečių, lenkų ir slovėnų. Metodinė priemonė tėvams yra išversta ne tik į projekto partnerių, bet taip pat ir į anglų, rusų, ukrainiečių, turkų ir kroatų kalbas. Plačiau apie projektą:

Kitą ketvirtadienį, lapkričio 14 d. VU akademinę bendruomenę kviečiame į tarptautinę mokslinę konferenciją 'Root Cause: Comparative Studies in Literature and Translation', skirtą lyginamosios literatūros ir vertimo studijoms. Ši konferencija – LLVS paskelbtų Estų literatūros metų programos dalis. Konferencija vyks Vilnius UNESCO Literatūros miesto namuose (šv. Jono g. 11–16). 

Plenarinius pranešimus skaitys dr. Aija Sakova, Ene Mihkelson tyrimų draugijos pirmininkė, nagrinėjanti atminties, traumos aspektus estų ir vokiečių literatūroje, bei dr. Elle-Mari Talivee, Under ir Tuglaso Literatūros centro mokslininkė, tirianti urbanistinius tekstus. Konferencijoje girdėsite Estijos, Lietuvos ir Čekijos tyrėjų, vertėjų, jaunų mokslininkų pranešimus.

Registracija – 9:45, konferencijos pradžia – 10:00.

Taip pat rasite informaciją anglų kalba ir konferencijos programą, plenarinius pranešimus bei kitų pranešimų santraukas. 

Iškilus klausimų, galite kreiptis .

Kviečiame dalyvauti, maloniai lauksime klausytojų!

Ukmergės rajono savivaldybės, Lietuvių kalbos draugijos ir Zigmo Zinkevičiaus artimųjų iniciatyva įsteigta garsaus Lietuvos kalbininko, baltisto vardo premija bus įteikta mokslininkei už jos atliekamus senosios baltų raštijos tyrimus, mokslo populiarinimą ir lituanistinį švietimą.

Pasidomėjome, kuo E. Kazakėnaitę patraukė senoji baltų raštija, kodėl svarbu ją tirti ir kokie darbai jos laukia artimiausiu metu.

„Senosios baltų raštijos tyrimai man teikia atradimo džiaugsmą. Jaučiu, kaip plečiu savo žinių ribas ir prisidedu prie mūsų bendrojo žinojimo. Apskritai senosios raštijos tyrimai yra toks filologinis darbas, kuris netelpa į tradicinius lingvistikos ar literatūros rėmus, bet apima abu ir dar verčia pastudijuoti kitus mokslus, ne vieną senąją kalbą. Man tai yra svarbu. Gal ir paradoksalu, bet būtent senosios raštijos tyrimai mane atvedė į skaitmeninės humanitarikos sritį. Senąja raštija susidomėjau per privalomas Baltų filologijos įvado paskaitas. Iki to su senaisiais tekstais nebuvau susidūrusi, tik jų adaptuotais variantais mokykloje. Nustebino, kad turiu iš naujo mokytis skaityti gimtąja kalba parašytus tekstus, nes jie skiriasi tiek rašyba, tiek šriftu, neretai ir vartojamais žodžiais. Prisimenu jausmą, kad, atrodo, kiekvieną žodį sprendi kaip uždavinį – pirmiausia transliteruoji, tada bandai suprasti reikšmę ir transponuoti. Senųjų tekstų kalba labai variantiška, todėl nėra taip lengva, kaip galėtų pasirodyti. Kadangi man visada patiko kažką spręsti ir rasti atsakymą, tai ir užkabino. Prie to prisidėjo ir kiti man svarbūs dalykai, pvz., empirika. Raštijos tyrėjai savo tyrimo objektą gali iš tiesų pamatyti ir paliesti realiame pasaulyje. Be to, tokie tyrimai dažnai yra tikras detektyvas, kai turi keletą detalių, o tada bandai atsekti, kaip, kas ir kodėl, tai įtraukia“, – apie savo tyrimų sritį pasakojo mokslininkė.

„Planuoju publikuoti tyrimą apie seniausią samišką tekstelį, pabaigti tyrimą apie mažuosius latvių tekstelius, iki galo sutvarkyti skaitmeninių leidinių baltų kalbomis bibliografiją, tada imtis suomiškos maldos sklaidos tyrimo“, – ateities planais dalijosi premijos laureatė.

Primoji Zigmo Zinkevičiaus premija bus įteikta 2025 m. sausio mėnesį, minint kalbininko 100-ąsias gimimo metines.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Vieną šių metų rugpjūčio savaitę Vilniaus universitete kai kas buvo kitaip. Skirtumas subtilus, iš pradžių nė nepastebėtumei. Auditorijose, kaip paprastai, vyko paskaitos, kiemuose vaikštinėjo ekskursantai, koridoriuose šurmuliavo bičiulių rateliai… Bet gerai įsiklausęs pagalvotum, kad nusikėlei atgal į jėzuitų laikus: visa tai vyko lotynų kalba, kuri buvo gyva, spontaniška, nesurepetuota. Kaip ji čia atsirado?

Ogi į Vilnių atvyko Thalia – tarptautinis lotynų ir senovės graikų kalbų teatro festivalis, kas dvejus metus rengiamas skirtingose šalyse. 2022 metais jis vyko Italijoje, Vičencoje, o šiemet, rugpjūčio 5-10 dienomis, bendradarbiaujant Klasikų asociacijai, Vilniaus universitetui ir Italijoje įsikūrusiai švietimo įstaigai Schola Humanistica, atkeliavo į Vilnių. Thalia čia tikrai nepasijuto svetima – ne veltui sakoma, kad esame tarsi Šiaurės Europos Italija, be to, juk Vilniaus universitete nuo pat jo įkūrimo lotynų kalba šimtmečius buvo lingua franca, kuria vykdavo ir paskaitos, ir teatro pasirodymai. O dabar, po daugybės metų pertraukos, ji čia vėl suskambo gyvai.

Festivalio proga į Vilnių suplūdo Antikos mylėtojai iš viso pasaulio: iš Italijos, Lenkijos, Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, netgi JAV ir Meksikos. Nerašyta dalyvių taisyklė – tarpusavyje bendrauti tik lotyniškai arba senovės graikų kalba. Ir bendravo jie nesivaržydami, patvirtindami, kad dabar vyksta tikras klasikinių kalbų renesansas. Jau ne vienoje Europos šalyje buriasi grupelės entuziastų, besimokančių ne tik skaityti, bet ir šnekėtis šiomis kalbomis. Thalia – tai vienas iš aibės tarptautinių renginių, apjungiančių šios plačiai pasklidusios bendruomenės narius.

Programą sudarė dvi dalys: pats spektaklių konkursas ir paskaitos bei seminarai. Nuo pirmadienio iki šeštadienio dėstytojai iš daugybės Europos universitetų skaitė paskaitas įvairiausiomis Antikos, Viduramžių ir Renesanso temomis: apie dramaturgiją, epigrafiją, metriką, epistolografiją, gyvąją lotynų kalbą ir ne tik. Pavyzdžiui, tarp temų buvo ir Dantės pragaras, ir eilėraščiai romėniškuose antkapiuose, ir Ovidijaus priėmimas Bizantijoje. Seminaruose dalyviai mokėsi rašyti lotyniškas istorijas, nagrinėjo antikinio metro subtilybes. Netrūko ir kitokių įdomybių, antai pirmojo filmo, pastatyto senovės graikų kalba pagal Aristofano „Varles“, peržiūra ir diskusijos su beveik visa kūrėjų komanda. Bet žinoma, pagrindinė atrakcija – tai fabulae scaenicae, t. y. spektakliai.

Spektaklių konkurse dėl auksinės karūnos varžėsi keturios trupės: dvi lietuvių, viena iš Belgijos ir kita iš Italijos. Pjesės parašytos pačių dalyvių ir apjungtos viena bendra tema: metamorfozėmis, kitaip tariant, kismu. Žiūrovams teko susipažinti su sulotynintais liaudies pasakų veikėjais (ar žinojote, kad lotyniškai „pagrandukas” yra crustulius?), su mitiniu Lietuvos įkūrėju Palemonu, dionisiško siuto apimta Agave ir pačiu Jupiteriu. Spektakliai vyko du vakarus istorinėje Vilniaus universiteto Teatro salėje, kurioje XVII ir XVIII amžiais lotyniški vaidinimai būdavo rengiami kasmet – tai buvo jėzuitiško universiteto tradicija. Taigi, nihil novi sub sole.

Klasikų asociacijai atstovavo klasikinės filologijos bakalauro studentų įkurta trupė Theatrum classicum Vilnense. Jos suvaidinta pjesė „Palemonas pas Hiperborėjus“ – laisva romėniškos Lietuvos kilmės mito interpretacija. Rezultatas nenuvylė: buvo iškovota sidabrinė karūna ir apdovanojimas už geriausią antraplanį aktorių. Theatrum classicum tęsia savo veiklą ir šiemet – renka medžiagą naujai pjesei, kuri bus pristatyta sekančiame Thalia festivalyje, vyksiančiame po dviejų metų Portugalijoje.

Šio festivalio dalyviai ir rengėjai yra didelės tarptautinės bendruomenės nariai. Tai yra išties marga šeimynėlė: studentai, akademikai ir visokie savamoksliai klasikinių kalbų mėgėjai. Kiekvienais metais jie susitikinėja kongresuose, vasaros stovyklose, nuotoliniuose kursuose, kartu puoselėdami klasikinę kultūrą ir gyvąją lotynų kalbą. Daugumai tai yra kur kas daugiau negu vien laisvalaikio užsiėmimas. Šiuolaikiniai lotynakalbiai yra tikri romantikai: jie ilgisi tų laikų, kada Europa dar palaikė tiesioginį ryšį su savo antikinėmis ištakomis, kai išsilavinęs žmogus be vertimų galėdavo skaityti klasikinius autorius ir megzti su jais pokalbį tiesiogiai.

Puikus pavyzdys: humanizmo pradininkas Frančeskas Petrarka. Atradęs Cicerono asmeninių laiškų archyvą ir pažinęs po didžio oratoriaus kauke slypintį paprastą žmogų jis taip nusivylė, kad šiam parašė net du piktus laiškus juos abu jungusia lotynų kalba. Ir kas, kad juodu skyrė virš tūkstančio metų? Petrarkai Ciceronas buvo toks pat gyvas, kaip bet kuris kitas bičiulis. Visi mes mylime klasikinį pasaulį, visi juo grožimės iš tolo, bet retas kas drįsta taip arti prie jo prisiliesti, taip giliai į jį pasinerti. Šiuolaikiniai gyvosios lotynų ir senovės graikų kalbos puoselėtojai, kaip pats Petrarka, to ir siekia. Jiems Antika nėra muziejinė vertybė, į kurią reikia žiūrėti atsargiai pro stiklą. Jiems tai yra pats gyvenimas.

Šių metų Thalia buvo proga ir mums Vilniuje susidurti su šitokiu požiūriu į Antiką. Tai buvo ypatinga patirtis visiems, bet ypač klasikinės filologijos studentams, kurie ir spektaklių konkurse varžėsi, ir paskaitose dalyvavo, ir paskui vakarais tęsdavo diskusijas su lotynistais. Nors festivalis jau prieš du mėnesius ūžė ir praūžė, jo atgarsiai tebeskamba universiteto koridoriuose. Gyvosios antikinės kalbos, ilgą laiką čia laikytos kone mistišku dalyku, mums tapo realybe. Thalia buvo puikus pavyzdys, kaip galėtų būti – dabar belieka šį idealą įgyvendinti. Greitai Vilniaus universitete lotynų ir senovės graikų kalba skambės kasdien.