Sidebar

Bendros naujienos

P3139769_copy.jpg

Šiuo metu visuomenėje aktyviai svarstant klausimą dėl rusų kalbos likimo mokyklose, noriu pasidalinti, kaip  kito mano santykis į gimtąją kalbą ir kokią rusų kalbos ateitį matau Lietuvoje. Savo palaikymą Ukrainai išreiškiau dar karo pradžioje. Esu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Slavistikos katedros vadovas. Manau, kad rusų kalbos išmanymas reikalingas ir dėl nacionalinio saugumo, istorijos bei politinių naratyvų ir propagandos išaiškinimo tikslų.

Kaip keitėsi mano asmeninis santykis su rusų kalba

Mano santykis su rusų kalba yra visiškai natūralus žmogui, užaugusiam Lietuvos rusų šeimoje – tai mano gimtoji kalba. Užaugau rusiškoje aplinkoje tarp knygų rusų kalba – net jei tai buvo Džekas Londonas ar Tomas Main Ridas. Rusų kalba buvo artimiausio draugų rato kalba, pagrindinė kalba mokykloje, universitete, skaitytų laikraščių ir žurnalų kalba. Iš dalies taip ir liko. Vėlyvoje paauglystėje ir jaunystėje tam tikrą vietą užėmė lenkų kalba, bet ne gyvam bendravimui, o skaitymui. Lenkiški laikraščiai ir žurnalai buvo įdomesni už sovietinius, knygyne „Draugystė“ galėjai nusipirkti SSRS neišleistų autorių knygų. Lietuvių kalba į mano gyvenimą atėjo Sąjūdžio laikais: tai buvo mitingų ir žiniasklaidos kalba, kuri tapo drąsesnė ir su kuria vietiniai rusakalbiai laikraščiai negalėjo suspėti.

Tuo metu jau buvau baigęs rusų filologiją VU ir pradėjęs dėstyti. Taip gimtoji kalba tapo mano profesijos kalba. VU visiškai atitinka universalios aukštosios mokyklos, kurioje atstovaujamos visos žinijos šakos, idėją. Čia, kaip ir kituose garbinguose universitetuose, tarp kitų užsienio kalbų ir literatūrų nuo seno dėstoma ir tyrinėjama rusų kalba bei literatūra. Kaip tik čia galima plėtoti savaip išskirtines kryptis, pavyzdžiui, tyrinėti vietinės rusų kalbos ypatumus, kuri skiriasi nuo kitų rusų kalbos variantų dėl lietuvių ir lenkų kalbų bei gyvenimo realijų įtakos, analizuoti Lietuvoje gyvenusių ir gyvenančių rašytojų kūrybą ar rusų literatūros recepciją Lietuvoje. Ar kito mano santykis su rusų kalba? Vaikystėje tas santykis tiesiog nebuvo reflektuojamas. Sociolingvistiniai duomenys rodo, kurias kalbas įvairaus amžiaus ir kilmės Lietuvos gyventojų grupės vertina kaip gražiausias, reikalingiausias, prestižiškiausias. Tai man rusų kalba nėra gražesnė už lietuvių ar lenkų. Profesinėje veikloje ji man reikalingiausia, giminaičių ir artimųjų rate natūraliausia. Apie jos prestižiškumą Lietuvoje nėra ir kalbos. Rusų kalba kelia niūrias asociacijas. Juk tai buvo okupacinės kariuomenės, komunistų partijos ir sovietinių represinių organų kalba. Ir šis rusų kalbos koloritas tapo nepakenčiamas prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą. Tai pajutau ne tik iš išorės per smarkiai blogėjantį požiūrį į rusų kalbą, bet ir iš vidaus. Kartais ją vartoti, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose, tiesiog bjauru. Tačiau atramą randu įsitikinime, kad vis dėlto svarbu, jog tai, kas man svarbu, būtų prieinama ir nemokantiems kitų kalbų.

Kodėl Lietuvoje reikėtų išlaikyti giluminį rusų kalbos išmanymą

Galbūt kai kam pasirodys keista, bet aš pradėčiau nuo Lietuvos kultūros ir istorijos paveldo. Mūsų archyvuose ir bibliotekose saugomi vertingi dokumentai ir kita medžiaga rusų kalba, galinti praplėsti mūsų supratimą apie Lietuvos kultūros turtingumą ir įvairovę. Pavyzdžiui, turime tūkstančius pasaulinio garso dailininko Mstislavo Dobužinskio, savo kilme ir kūrybine biografija susijusio su Lietuva, saugojamų objektų, tarp kurių yra ne tik piešinių ir kostiumų bei teatro dekoracijų eskizų, bet ir įvairių rankraščių rusų kalba. Nėra tinkamai įsisavinti filosofo ir kultūros istoriko Levo Karsavino religiniai ir filosofiniai veikalai, kuriuos jis rašė lageryje ir kuriuos sugebėjo išsaugoti kaliniai lietuviai. Aktualizuoti ir reintegruoti šį paveldą į šiuolaikinę kultūrą gali tinkamą pasirengimą turintys specialistai. Be atitinkamų tyrinėtojų rusų kalbos kompetencijų, neturėtume puikių darbų, pavyzdžiui, Vidos Bakutytės apie Vilniaus teatro istoriją, Laimos Laučkaitės apie Vilniaus dailę XX amžiaus pradžioje, Jolantos Širkaitės apie Vilniaus piešimo mokyklą, Helmuto Šabasevičiaus apie Lietuvos tarpukario baletą.

Dar vienas svarbus rusų kalbos išmanymo būtinybės aspektas – siejamas su saugumu. Būdami Vakarų civilizacijos paribyje, mes tiesiog privalome geriau nei kiti suprasti „rusų pasaulio“ vertybes, žinoti jų motyvus, prognozuoti elgesį, įžvelgti tikrąją Rusijos valdžios istorinių ir politinių naratyvų prasmę. Turime mokėti lengvai atmesti melagingus naratyvus, tačiau šie naratyvai paveikė milijonus žmonių ir ne tik Rusijoje – šiandien jie plinta ne tik rusų kalba. Jų pagrindai glūdi Rusijos kultūros ypatumuose. Lengva atšaukti spektaklį ar koncertą, daug sunkiau išsiaiškinti, kas šioje kultūroje generuoja ksenofobišką neapykantą praktiškai visam pasauliui, pasididžiavimą nusikaltimais, militaristinį siautulį, pasirengimą aukoti savo ir kitų gyvybes. Darbas ne daugeliui, bet gerai paruoštiems ekspertams, kurie supranta Rusiją ir galėtų prisidėti prie tinkamų sprendimų pasirinkimų diplomatijos, kontrpropagandos, gynybos, saugumo srityse.

Galiausiai, teko išgirsti nuomonių, kad karas anksčiau ar vėliau baigsis. Labai norisi tikėti ir man Ukrainos pergale, bet Rusija, kad ir kokia ji būtų, išliks. Ji išliks mūsų kaimynė, galbūt nepatogi ir pavojinga, bet turinti didelį ekonominį potencialą. Todėl pati geografija skatins tam tikrų prekybinių ir verslo ryšių atsigavimą. Be to, rusų kalba gali būti naudinga palaikant ekonominius ir diplomatinius santykius su kitomis šalimis, kuriose rusų kalba tradiciškai užėmė svarbią vietą: Ukraina, Baltarusija, Kazachstanu, Armėnija, Sakartvelu, Azerbaidžanu, Vidurinės Azijos šalimis. Čia nepakanka mokyklinio antrosios užsienio kalbos mokėjimo lygio, reikėtų išmanyti rusų verslo kalbą, žodžių konotacijas, frazeologizmus, neverbalinės komunikacijos ypatumus, kultūrinį kontekstą. Be rusų kalbos galimai būtų sunkiau palaikyti diplomatinius santykius su tomis pačiomis šalimis ir bendradarbiauti tarptautinėse organizacijose.

Kaip Rusijos pradėtas karas Ukrainoje pakeitė studijų kontekstą ir požiūrį į kultūros vaidmenį

Tai, kas vyksta pasaulyje, šalyje ir mumyse pačiuose, negali neatsispindėti tame, ką ir kaip dėstome. Pavyzdžiui, Filologijos fakultete buvo parengti programų variantai: rusų filologija ir ukrainistika, lenkų filologija ir ukrainistika, lietuvių filologija ir ukrainistika. Tačiau, matyt, dėl neaiškių absolventų perspektyvų darbo rinkoje jie nesulaukė susidomėjimo. Pavyko pasiūlyti studentams Vilniuje prieglobstį radusio Kyjivo nacionalinio kultūros ir meno universiteto profesoriaus Valerijaus Panasiuko Ukrainos teatro ir kino istorijos kursą. Atnaujinome mūsų pagrindinę rusų filologijos studijų programą, daugiau dėmesio skirdami slavų kalboms, tautosakai, mitologijai, įvedėme tokius dalykus kaip „Vidurio ir Rytų Europos regiono istorija ir kultūra“, „Geopolitiniai pokyčiai ir kalba“, „Rusų imperinė kultūra“. Šiemet priimame į bakalauro Vidurio ir Rytų Europos kalbos ir kultūros studijų programą su dviem specializacijomis – rusistika ir polonistika. Rusistikos magistrantūros studijų programoje peržiūrėti ir atnaujinti dalykai „Rytai ir Vakarai rusų kultūroje“, „LDK kultūros raida“, „Medijų kalbotyra“ ir kiti.

Beje, kultūros vaidmuo dažnai suprantamas supaprastintai, kai Rusijos imperinės ambicijos, agresijos ir kariuomenės nusikaltimų priežastys aiškinamos Dostojevskiu ir baletu. Tačiau tai yra antropologijos abėcėlė: moralės ir elgesio normas formuoja visa aplinka, kurioje žmogus auga, pradedant šeima ir tęsiant mokykliniu ugdymu, etiketu, šventėmis, paminklais, televizija, šou verslu ir pan. Trumpai tariant, žudikus, prievartautojus ir plėšikus užaugino ne Čechovas, o dešimtmečius trunkantys kariniai paradai, tankų formos vaikiški vežimėliai, serialai apie drąsius ir kilnius specialiųjų tarnybų ir represijų organų agentus. Vargu ar galėsime čia ką nors pakeisti, tačiau mūsų galioje yra suprasti, kaip tai vyksta. Beprasmiškas neigimas ir draudimai čia nepadės.

Rusų kalbos ateitis Lietuvoje

Jau dabar matome, kad rusų kalba viešajame gyvenime vartojama gana siaurose srityse. Pirmiausia, noriu paminėti žiniasklaidą, kuri, beje, yra orientuota ne tik į rusakalbę auditoriją šalies viduje, bet ir už jos ribų. Svarbu, kad tarp balsų, kuriais Lietuva kalba pasauliui, būtų ir rusų kalba. Tikiuosi, kad šalies labui šis sektorius bus plėtojamas, siekiant pateikti adekvačią informaciją mūsų regione plačiai vartojama kalba. Pastarųjų dešimtmečių tendencijos rodo, kad mokyklų, kuriose dėstoma rusų kalba,  mažės. Beje, jau šiandien šiose mokyklose tik dalis dalykų dėstoma rusiškai. Vilniaus senojo teatro spektaklius žiūrovai mato ir tikriausiai matys rusų kalba su lietuviškais subtitrais arba lietuvių kalba su rusiškais subtitrais. Viešojo ir privataus gyvenimo paribių zonoje veiks saviveikliniai teatrai, literatūriniai sambūriai, vyks romansų mylėtojų vakarai, jei dalyviai nepraras entuziazmo ir kūrybinio potencialo.

Rusų kalba nepriklauso Rusijos valstybei ir juo labiau jos valdžiai. Tai Lietuvos rusų kalba, o jų dauguma yra lojalūs Lietuvos piliečiai ir šalies patriotai. Be to, rusų kalba asmeniškai bendraudami tarpusavyje plačiai vartoja tautinių mažumų atstovai. Lenkas su baltarusiu ar ukrainiečiu, ukrainietis su totoriumi ir kt. dažniausiai vartos rusų kalbą. Augant Lietuvos ekonomikai, palaipsniui didėjo ekonominė imigracija iš Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos. 2020–2021 m. įvykiai Baltarusijoje sukėlė didelį imigrantų iš Baltarusijos antplūdį. Dėl karo į Lietuvą plūstelėjo pabėgėliai iš Ukrainos ir politiniai emigrantai iš Rusijos. Žiniasklaidoje cirkuliuojantys imigracijos duomenys neleidžia suprasti, kiek tarp imigrantų iš Rusijos yra čia grįžtančių lietuvių. Bet kuriuo atveju, šį pavasarį Lietuvoje atsirado apie 74 tūkst. Ukrainos, 63 tūkst. Baltarusijos, 15 tūkst. Rusijos piliečių. Šios naujos socialinės grupės bendravimo kalba yra rusų kalba. Kokias kalbas moka apie 23 tūkst. imigrantų iš Kirgizijos, Uzbekistano, Tadžikistano? Mažai tikėtina, kad anglų, o ir lietuvių kalbos jie greitai neišmoks. Nemanau, kad artimiausiu metu šios grupės skaičius smarkiai sumažės. Tačiau tai veikiau privataus gyvenimo sfera ir nedidelis segmentas.

Ar Rusija pasikeis?

Istorija moko, kad po trumpų prošvaisčių, kaip po carizmo ar komunizmo žlugimų, Rusija vėl ir vėl pasuka į totalitarinės diktatūros aklavietę. Maskvos valstybė nuo savo atsiradimo siekė plėsti savo valdas, Lietuva tai patyrė ne kartą. Susiklosčiusi XV–XVI a. teorija „Maskva – trečioji Roma“ skelbė, kad Rusija yra vienintelė tikrojo tikėjimo ir autentiškų vertybių salelė, o į likusį pasaulį ji žvelgė kaip į priešišką erezijų ir ydų vandenyną. Šioje doktrinoje glūdi galingi imperializmo ir neapykantos Vakarams, pirmosios Romos pasauliui, pradai. Iš Vakarų Rusija dažniausiai perimdavo ne vertybes, bet technologijas, o pasiskolintos institucijos, tokios kaip teismas ar parlamentas, neišvengiamai tapdavo imitacijomis. „Trečiosios Romos“ doktrina yra dabartinės Rusijos valstybinės ideologijos pagrindas ir, atrodo, per mokyklą, meną ir propagandą giliai įsiskverbė į rusų sąmonę.

Tačiau visais laikais ten atsirasdavo, kad ir ne daug, laisvos dvasios bebaimių žmonių. Atmintyje įstrigo 1991 m. sausio mėn. solidarumo su Lietuva mitingo nuotrauka, kai visą Maniežo aikštę Maskvoje užpildė nuo 500 000 iki milijono žmonių su šūkiais „Šalin rankas nuo Lietuvos!“ ir „Už jūsų ir mūsų laisvę!“. Tai buvo ne vienintelė tokia akcija didžiuosiuose Rusijos miestuose. Prisimename, kaip Maskva ir Sankt Peterburgas sukilo prieš Valstybinis ypatingosios padėties komitetas GKČP (grupė aukščiausių SSRS pareigūnų, organizavusių vadinamąjį „Rugpjūčio pučą“, kurio metu bandyta nušalinti nuo pareigų Michailą Gorbačiovą). Norisi tai prisiminti ir tuo tikėti, tuo labiau, kad turime įrodymų, kaip gali keistis kultūrų ir civilizacijų pagrindai. XX a. pradžioje Maksas Vėberis klasikiniame veikale „Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“ įrodinėjo, kad protestantiškas mąstymas skatina verslumą. Iš to sekė, kad katalikiški regionai ekonominiu požiūriu visada atsiliks nuo protestantiškų. Tačiau šiandien matome, kad taip nėra. Kas atsitiko? Paaiškinimą galima būtų sieti su 1962–1965 m. Vatikano II Susirinkimu, pakeitusiu Katalikų Bažnyčios socialinę doktriną. Po dvidešimties metų šis pokytis jau atsispindėjo ekonominiuose rodikliuose. Taigi, norisi tikėtis, kad Rusija vis dėlto pasikeis. Tuo labiau, kad tai atitinka mūsų interesus, tad ir mes turime dirbti šia kryptimi.

 Kongresas2_copy.jpg

Vokiečių filologijos katedra šių metų birželio 12-14 dienomis rengia tarptautinį Šiaurės ir Baltijos šalių germanistikos kongresą „XIII. Nordisch-Baltisches GermanistikTreffen“ (NBGT2024). Jame dalyvauja ir pranešimus vokiečių kalba skaito daugiau nei 70 germanisčių ir germanistų iš 3 Baltijos šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) ir 5 Skandinavijos šalių (Danijos, Islandijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos) bei Vokietijos.

Kviečiame pasiklausyti plenarinių kongreso pranešimų:

birželio 12 d., trečiadienį, 10:30-11:30 val. Aula Parva

Iwan-Michelangelo D’Aprile (Potsdam) „Vilnius und die literarische Moderne in Deutschland“

birželio 13 d., ketvirtadienį, 9:00-10:00 val. V. Krėvės aud.

Heike Zinsmeister (Hamburg) „Digitale Sprachwissenschaft“

birželio 14 d., penktadienį, 11:00-12:00 val. V. Krėvės aud.

Martin Nielsen (Aarhus) „Wirtschaftskommunikation – Rückblick, Einblick, Ausblick“

Visa kongreso programa: https://www.nbgt.flf.vu.lt/

53693824241_fce011fd6b_k.jpg

Jeigu būtų mūsų valia, turbūt visus kasdienius rūpesčius ir darbus netruktume iškeisti į tingų drybsojimą namie ant sofos. Nedaryti to, ko galima nedaryti – pati tikriausia pragmatiškojo mūsų prado išraiška. Bėda tik ta, kad kažkam tokiu atveju ant pečių užgula papildomų darbų krūva, o mes patys esame priversti prasimanyti alternatyvių būdų savo materialinei gerovei užtikrinti (t. y. kažkokiu būdu gauti maksimalų atlygį už tokį nieko neveikimą).

Vis dėlto gyvenimas surėdytas taip, kad žmogaus gaunama nauda tiesiogiai koreliuotų su protiniu ir fiziniu jo darbu. Maža to, turime nuolat konkuruoti su kitais, kad mūsų įdirbis būtų pripažintas platesniu mastu ir įvertintas didesniu atlygiu. Kitaip sakant, nepaisydama visų mūsų užmačių, gyvenimiškoji realybė visada primena apie save ir priverčia mus visus įnorius derinti su turimomis galimybėmis.

Įdomu tai, kad šį pastangų ir gaunamo rezultato principą galima nesunkiai pritaikyti kalbai. Prancūzų lingvistas, tarptautinės fonetikų asociacijos įkūrėjas Polis Pasy (pranc. Paul Passy) šiomis kategorijomis mąstydamas nurodė, kad pagrindinė kalbos paskirtis yra kuo greičiau ir kuo aiškiau perduoti vieno kalbančiojo informaciją kitam. Tai vadinamojo kalbos ekonomijos principo (angl. The economy principle in language) logika, suponuojanti, kad tą patį informacijos kiekį mes siekiame perduoti kuo mažesnėmis pastangomis.

Reikėtų pastebėti, kad polinkių taupyti savo energiją ir didinti kalbos informacinį krūvį veikimo kryptys yra diametraliai priešingos. Kaip nieko neveikdami negalime pasiekti norimo rezultato, taip ir tylėdami negalime perduoti jokios informacijos, nebent pasitelksime alternatyvius būdus – įvairias veido išraiškas, rankų gestus ir pan. Galėtume sakyti, kad šie du veiksniai, tarsi priešingus elektros krūvius turintys kūnai, nuolat traukia vienas kitą ir paverčia kalbą nuolatinės kaitos objektu. Pavadinkime universitetą uniu ir nesunkiai įsitikinsime, kaip šis principas veikia. O kiek tokių pakitimų įvyksta, kurių mes net nepastebime! Tiesa, kalbos galimybės nuo to nė kiek nesumenksta, nes tokiu atveju viena jos išraiškos forma tiesiog pakeičiama kita.

Padarę išvadą, kad kalba yra savotiškas objektyvių ir subjektyvių aplinkybių žaismas, dabar privalome ją paversti mokslo objektu. Tik ką ir kaip reikėtų tirti? Turbūt jau susidarėte įspūdį, kad mokslininko akis net ir į pavienius garsus turėtų žiūrėti kaip į įvairių faktorių sąveikos rezultatą. O tų faktorių išties labai daug… Tyrimais nustatyta, kad fonetiniam kalbos garsų pavidalui, be anksčiau minėtųjų, įtakos turi kalbančiojo lytis, amžius, tarmė, įvairūs socialiniai, psichologiniai, emociniai veiksniai, taip pat nuovargis, ligos, įvairios balso patologijos ir t. t.

Grupė mokslininkų, pavyzdžiui, nustatė, kad Anglijos karalienė Elžbietos II kalbėjimas (garsų tarimas) reikšmingai pakito Jai pasiekus penktąją dešimtį. Šis pastebėjimas atliepia bendrąją tendenciją, liudijančią, kad vyresni žmonės, ypač sulaukę garbingo amžiaus, yra linkę silpniau artikuliuoti kalbos garsus. Maža to, yra teigiančių, kad dviejų visiškai identiškų garsų ištarti apskritai neįmanoma. Kad ir kaip besistengtume, visada bus matyti bent minimalūs akustinių to paties kalbos garso skirtumai. Viso to pasekmė – nesuskaičiuojami garsų variantai, kurių vienoks ar kitoks susisteminimas ir yra vienas pagrindinių mokslo uždavinių. Kitas būtinas žingsnis – sukauptų žinių pritaikymas naujosioms kalbos technologijoms.

Siekdami visų šių tikslų, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra savarankiški garsai, o kas tik jų variantai. Šiuo atveju neišsiversime be fonologijos – kalbotyros šakos, kalbos garsus tiriančios pagal jų atliekamas funkcijas. Viena svarbiausių jų yra dalykinio turinio (žodžių reikšmių) skyrimas. Jei, pakeitę vieną garso variantą kitu, staiga išgirstame visai kitą žodį, vadinasi, tai du skirtingi garsai arba kitaip – fonemos (balsiai ir priebalsiai). Kitas žingsnis – susieti šias fonemas su kita kalbos vienetų grupe, vadinama specialiu prozodinių elementų terminu. Jais vadinami kirčiai, priegaidės ir intonacijos – labai subtilūs elementai, tarsi klijai į natūralius žodžius, sakinius ir frazes suliejantys balsius ir priebalsius. Kad kompiuteriu atkuriamas žmogaus balsas skambėtų natūraliai, būtina perprasti šių skirtingų kalbos lygmenų sąveiką. Jei to nepavyksta padaryti, kalba akimirksniu virsta sunkiai suprantamu garsų kratiniu. Tai pats tikriausias Achilo kulnas akustinę kalbos garsų struktūrą tiriantiems mokslininkams, eksperimentinės fonetikos specialistams.

Kodėl visa tai taip sudėtinga? Reikalas tas, kad visi minėtieji kalbos elementai turi savitus, tik jiems vieniems būdingus, akustinius požymius, todėl susiduriama su iššūkiu išsiaiškinti, kaip visi šie požymiai gyvojoje kalboje yra suderinami tarpusavyje. Be to, priklausomai nuo kalbinės situacijos ir konteksto šie požymiai gali pakisti arba būti visai niveliuojami.

Tyrimus apsunkina ir tai, kad žmogaus klausos organų sistema, garso bangas transformuojanti į nervinius impulsius ir siunčianti juos smegenims, į fizikinius garso parametrus reaguoja nevienodai. Juk trijų eurų nuolaida atrodo didžiulė tik tada, jei ji sudaro ne mažiau pusės visos prekės kainos. Visai kitaip ją vertiname, kai paaiškėja, kad šie trys eurai tesudaro mažytį procentą ankstesnės kainos. Tai psichofizinio Vėberio-Fechnerio dėsnio, suponuojančio, kad dirgiklio fizinio intensyvumo ir jo sukeliamo pojūčio stiprumo priklausomybė yra logaritminė, esmė, puikiausiai tinkanti ir kalbai. Kitaip sakant, nevalia visais atvejais dėti lygybės ženklo tarp fizikinių ir perceptyvinių (garso suvokimo) kalbos aspektų. Paradoksalu ir fenomenalu tai, kad kartais mes visiškai nereaguojame į labai ryškius garsų skirtumus (kai, pavyzdžiui, kalbame pilna burna arba labai skubėdami), bet išliekame dėmesingi itin subtiliems kalbos elementų požymiams, neretai sunkiai užčiuopiamiems net specialiomis garso analizės programomis.

Kad visa ankstesnė mūsų kalba nebūtų pernelyg gaubiama teorinių prielaidų rūko, paanalizuokime vieną paprastą ir konkretų atvejį. Kokie painūs slėpiniai ir mokslinės dilemos galėtų glūdėti, pavyzdžiui, žodyje oras. Lingvistinį išsilavinimą turintieji nesunkiai įvardins visas pagrindines šio žodžio charakteristikas: kalbos dalį, linksnį, žodį sudarančius balsius bei priebalsius ir t. t. Savo ruožtu eksperimentinės fonetikos specialistui, besigilinančiam į akustinę kalbos garsų struktūrą, prieš akis turėtų atsiverti maždaug pusės sekundės ilgio (apytiksliai tiek laiko užtrunka ištarti šį žodį) spektrograma, kurioje turėtų būti matomi visi akustiniai (fizikiniai) šį žodį sudarančių garsų požymiai. Jau minėjome, kad balsių ir priebalsių sekas gyvais žodžiais paverčia prozodiniai elementai. Ne išimtis ir šis žodis – pirmasis jo skiemuo yra tariamas su kirčiu ir priegaide (t. y. su tam tikromis balso moduliacijomis). Maža to, kiekvieną žodį ištariame vienokia ar kitokia intonacija. Atidesne ausimi pasiklausykime savo pačių tarimo, kai tiesiog tvirtiname oras! ir klausiame oras? Skirtumas akivaizdus, ar ne? Turbūt pastebėjote, kad klausdami kilstelėjome balsą aukštyn galiniame žodžio skiemenyje. Kad vaizdas būtų dar margesnis, praturtinkite savo klausiamąją intonaciją abejonės gaida, tarsi klaustumėte abejodami pačiu savimi ar savo pašnekovu (balsas nuskambės dar šiek tiek kitaip).

Anksčiau mokslininkų buvo teigiama, kad visai šiai kalbos specifikai perteikti (priegaidėms, kirčiams ir intonacijai ištarti), tiesiog kai kurie žodžio garsai yra ištariami ilgiau, garsiau ir aukštesniu balsu. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad situacija yra kur kas painesnė. Didžiausia problema ta, kad šiuo atveju viename vieninteliame žodžio balsyje o kažkokiu būdu turi būti įkomponuoti ir suderinti kirčio, priegaidės ir intonacijos požymiai. Regis, paprastas, tačiau labai painus klausimas, kaip? Priimta manyti, kad tokiais atvejais svarbiausias vaidmuo tenka mūsų balso klostėms, kuriomis mes išgauname vienokias ar kitokias balso moduliacijas. Kuo didesniu greičiu (dažniu) vibruoja klostės, tuo aukštesnis garsas išgaunamas. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip mes varijuojame balso aukščiu.

Dar XIX a. antroje garsaus lietuvių lingvisto F. Kuršaičio teigta, kad balsį su viena lietuvių kalbos priegaide (tvirtagale) tardami mes balsą moduliuojame lygiai, pamažu, iš lėto (balso dažnis kinta labai laipsniškai), o su kita (tvirtaprade) – kur kas staigiau ir aštriau. Ar jūs patys girdite panašų skirtumą, kai tariate žodžių porą kõšė (valgis) ir kóšė (košimo veiksmas)? Dar viena alternatyva – pakeisti patį balso registrą, balso klosčių vibravimo (tiksliau fonacijos) tipą. Norėdami skambėti paslaptingiau ir svajingiau, nejučia nužeminame balsą ir papildome jį lengvu švokštimu (pridedame „smėlio“). O kur dar individualios kiekvieno iš mūsų garsų tarimo ir balso tembro savybės… Klausimų ir veiksnių išties daug, o išvada kol kas paprasta – tik perpratę visą šią dinamiką, galėsime ir kompiuteriu perteikti visus gyvosios kalbos atspalvius.

Nors užčiuopėme tik mažytę kalbos garsų slėpinių dalį, bet turbūt jau įsitikinome, kad kalba yra pats tikriausias fenomenas. Vienas garsus skandinavų lingvistas Bjornas Lindblomas, bandęs perprasti pačias giliausias kalbos garsų varijavimo priežastis, priėjo prie išvados, kad kalbos tyrimai šiuo aspektu – tarsi Pandoros skrynios atvėrimas. Visada išlieka tikimybė, kad spręsdami vieną ar kitą kalbinį klausimą, neįvertiname ar tiesiog nežinome kažkokio svarbaus veiksnio, kažkokio niuanso, kuris sutrukdo mums iki galo perprasti visus analizuojamus kalbos duomenis. Matyt, tai neatsiejama kalbos mokslo (turbūt ir viso mokslo apskritai) žavesio dalis.

Belieka pridėti, kad tokiomis mokslinėmis problemomis gyvena Vilniaus universiteto, Filologijos fakulteto, Alekso Girdenio vardu pavadintoje fonetikos laboratorijoje besidarbuojantys mokslininkai. Ten daroma gausybė garso įrašų, dirbama su įvairiomis garso analizės programomis, gilinamasi į vienų ar kitų kalbos elementų struktūrą, atliekami įvairūs statistiniai skaičiavimai, rengiamos mokslinės publikacijos. Galbūt teko girdėti apie neseniai lietuviškai prabilusius robotus humanoidus Ąžuolą ir Liepą? Dalis lietuvių kalbos žinių juos „pasiekė“ būtent iš šios laboratorijos. Ten pat įrašyta ir parengta garsinė medžiaga žodynams ir įvairiems mokomiesiems leidiniams. Trumpai tariant, čia verda įdomus ir turiningas gyvenimas. Užsukite ir patys tuo įsitikinsite!

 53509349971_cbcbee049a_k.jpg

VU nuotr.

Netylant kalboms apie švietimo problemas, mokytojų trūkumą, geriausią mokymosi ir mokyklos koncepciją, savo žodį taria ir universitetai. Būtent jų rankose yra būsimų pedagogų ugdymas, o žvelgiant plačiau – siektinos mokyklos įvaizdis. Studijuoti pedagogiką kviečiamas ne tik jaunimas, įgyti pedagogo kvalifikaciją siūloma ir jau turintiems išsilavinimą ir profesinę patirtį žmonėms. Anot Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto direktorės doc. dr. Sandros Kairės, į tokias studijas ateina „labai motyvuoti, žingeidūs, aiškiai žinantys, ko savo pedagoginėje veikloje nori ar norėtų pasiekti studentai ir studentės“.

Viena iš tokios programos alumnių yra VU Filologijos fakulteto profesorė, Užsienio kalbų instituto Medijų lingvistikos centro vedėja dr. Julija Korostenskienė. Ji savo nemenką žinių ir išsilavinimo bagažą nutarė papildyti baigdama profesines pedagogines studijas. Kas lėmė tokį sprendimą?

„Iš vyresnių kolegų sužinojau, kad jų studijų baigimo diplomuose yra prierašas apie įgytą pedagoginį išsilavinimą. Man studijuojant jau buvo kita tvarka ir tokio prierašo savo diplome neturiu. Tad nusprendžiau patobulinti savo darbo su studentais įgūdžius – būti ne tik dėstytoja ir mokslininkė, bet ir profesionali pedagogė“, – pasakoja prof. dr. J. Korostenskienė.

Profesorė teigia, kad pedagogikos studijos padėjo jai geriau susisteminti savo dėstymą, o svarbiausia – „labiau atskleisti besimokančiojo individualybę ir individualumą“.

Prof._dr._Julija_Korostenskienė_c_Steve_Oxford_2.jpg

Profesorė Julija Korostenskienė. Steve Oxford nuotr.

„Dėstytojas yra studento palydovas mokymosi kelionėje. Jo vaidmuo ir pozicija yra šiek tiek kitokie, nei buvau įpratusi manyti anksčiau. Sakyčiau, grynindama savo dėstymo metodus pradėjau daugiau kreipti dėmesio į tai, ar man pavyksta mokymosi procese atskleisti ir besimokančiojo individualybę“, – sako prof. dr. J. Korostenskienė.

Pasak jos, pedagogo kvalifikacija būtina dirbant mokykloje, tačiau studijų metu įgytos žinios pritaikomos ir gerokai plačiau.

„Nemanau, kad pernelyg sutirštinsiu spalvas sakydama, jog šios žinios pritaikomos visur. Žinių suteikė ne tik programos turinys, mokiausi ir iš pačių dėstytojų bei studentų – mano bendrakursių. Čia sutikau įdomių, profesinės ir gyvenimiškos patirties turinčių, susiformavusių pažiūrų žmonių, savo sričių specialistų. Bendravimas su jais buvo vertybė. Be to, įgytos žinios pasitarnauja ir moksliniuose tyrimuose. Pedagoginėse studijose koncentruojamasi į temas, konkrečiai susijusias su mokinio asmenybe ir mokymo procesu, tačiau yra ir platesnių temų, atskleidžiančių bendresnį socialinį kontekstą ir peržengiančių pedagogikos sritį. Šis informacinis laukas man pasitarnauja tyrinėjimuose ir vykdomuose moksliniuose projektuose“, – tikina profesorė.

Taip pat, anot J. Korostenskienės, ne mažiau svarbu, kad pedagogikos studijų metu formuojamas siektinos mokyklos įvaizdis.

„Esu labai dėkinga pedagogikos programos rengėjams, o taip pat valstybei, finansuojančiai šią programą. Tai galimybė įgyti pedagoginį išsilavinimą tiems, kurie ne tik pradeda dirbti, bet jau dirba ir norėtų patobulinti savo įgūdžius. Mokomi dalykai atskleidžia tikrojo, siektino mokymo viziją, dėstytojai dalinasi su studentais ne tik praktiniais įgūdžiais, bet ir lūkesčiais apie tai, kokia turi būti mokykla, kokie joje turi būti mokytojo ir mokinio santykiai, ko ir kaip turi būti mokomi mokiniai. Tai deda tvirtus pamatus šiuolaikiniam mokymui, be kurio valstybės ateities būtų neįmanoma įsivaizduoti“, – įsitikinusi profesorė.

Doc._dr._Sandra_Kairė_c_Agnė_Papievytė.jpg

Doc. Sandra Kairė. Agnės Papievytės nuotr.

Beje, įgyvendindamas profesines pedagogines studijas, VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų institutas bendradarbiauja su programa „Renkuosi mokyti“. Nuo šio rudens šios studijos taps dar prieinamesnės dirbantiems ir ne Vilniuje gyvenantiems asmenims – jos vyks mišriuoju būdu, du trečdalius studijų laiko rengiant nuotolines paskaitas.

Instituto vadovė S. Kairė teigia, kad čia vykdomi įvairūs tyrimai, skirti ateities mokyklų prognozavimui, technologijų integracijai, klimato kaitos švietime problematikai.

„O mūsų tyrimų rezultatai tampa ir pedagoginių studijų turinio dalimi“, – sako S. Kairė. – „Kasmet peržiūrime studijų programas ir jas atnaujiname, siekiame išlaikyti tai, kas pedagogo veikloje yra esmiška, o tuo pačiu integruoti skirtingas inovacijas ir aktualias temas. Antai bakalauro pedagoginėse studijose nuo rudens bus pradėta naudoti 3D įranga ir simuliacinė klasė, studentai galės rinktis studijuoti dalykus, susijusius su dirbtinio intelekto taikymu mokytojo veikloje, medijų raštingumo ugdymu, neformaliuoju ugdymu ir kita. Didelį dėmesį skiriame ateities mokyklų tematikai, nagrinėjame galimus mokyklų scenarijus ir mokytojų vaidmenis, norimos mokyklos kūrimą. Siekiame studentus įtraukti į tiriamąsias veiklas ir praktines veiklas su mokiniais, kurios tampa svarbia erdve ieškoti galimybių ir sprendimų pozityviai valstybės ateičiai kurti.“

Anot S. Kairės, mokytojai rengiami ne tik veiklai „čia ir dabar“, bet ir veiklai, „kuri ateis“.

53645825462_a6430adf21_k.jpg

„Man patiko pati rizikos ir paslapties gaidelė. Dabar tai lėto ir sodraus gyvenimo būdas“, – apie išskirtinių studijų pasirinkimą sako dabar jau Vilniaus universiteto (VU) alumnė, apie doktorantūrą prestižiniuose Oksfordo ir Kembridžo universitetuose galvojanti parodų kuratorė Vaiva Vasiliauskaitė. Daug klausimų dėl studijų pasirinkimo ir ateities perspektyvų sau kėlusi ir iš kitų išgirdusi filologė įsitikinusi – svarbiausia siekti labiausiai tave dominančių tikslų, o ne svetimų vizijų, norint ateityje dirbti mėgstamą ir mylimą darbą.

Pasirinkimuose svarbu ieškoti savęs

„Reikia nebijoti rinktis tai, kas nuoširdžiai įdomu. Sekti klausimu, kuris rūpi – net jei tas klausimas miglotas ir dar neapčiuopiamas, ir ypač, jei jis organiškai persipynęs su klausimu, „kas aš esu“ “, – kalbėdama apie daugeliui jaunuolių dabar aktualų studijų pasirinkimą ir savęs paieškos svarbą sako V. Vasiliauskaitė.

VU Filologijos fakulteto Klasikinių studijų magistrantūros, o prieš tai Klasikinės filologijos bakalauro laipsnius įgijusi alumnė prisimena, kad iki gana egzotiškai šiuolaikiniame pasaulyje skambančių dalykų  - senovės graikų, lotynų kalbos, Antikos -  pasirinkimo studijoms atvedė vidinis susidomėjimas, nors aplinkiniams kėlė daug klausimų.

„Man patiko pati rizikos ir paslapties gaidelė šiame pasirinkime. Kai pasirinkau klasikinės filologijos studijas, daug kas klausdavo, ką ketinu su įgytais laipsniais veikti. Tada dar ir pati nežinojau, bet nė neabejojau, kad savo kelią rasiu. Vedė susidomėjimas. Pradžioje tik miglotai jaučiau, jog klasika padės man įgyti žinias, kurių labiausiai noriu: tiek  giliau suprasti tekstus, kuriuos galima vadinti mūsų civilizacijos pamatais, ir išnagrinėti, kas lėmė jų įsišaknijimą kultūros istorijoje, tiek pačiai išvystyti įgūdžius kalbą įsodrinti prasmėmis. Tačiau klasikos studijos suteikė dar daugiau, sakykime, išvystė tam tikrą gyvenimo būdą, gebą iš aplinkos ištraukti kontekstus, kurie padaro patirtį įvairesnę ir gilesnę. Tai lėto ir sodraus gyvenimo būdas, kuris man labai pritinka“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Meną mylinčioje šeimoje užaugusi ir teksto sąsaja su vaizdais, jų sąveika susižavėjusi mergina dar studijuodama atrado mėgstamą darbą, kurį dirba iki šiol – kuruoja parodas Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejuje, pasitelkdama studijų metu išugdytus gebėjimus: „Universitete įgyti humanitariniai įgūdžiai pravertė skaitant ir į parodų kalbą verčiant meno kūriniuose užkoduotą kontekstą, mat senoji dailė savo siužetus dažniausiai semia iš literatūros šaltinių. Ir nors dirbu ne su Antikos mitologija grįsta klasikine daile, bet Šventuoju Raštu besiremiančia krikščioniškąja daile, sąveikos principas panašus. Kaip sakė Horacijus: „Ut pictura poesis“ – „Poezija tarsi paveikslas,“ ir savo darbe matau, jog tekstai išties dažnai atsiduria drobėse.“

Darbas su antikiniais tekstais išlaisvina vaizduotę

Dabar kasdien su antikiniais tekstais, juose slypinčiais dievais ir pasauliais dirbanti V. Vasiliauskaitė sako, kad susidomėjimą šia sritimi iki šiol veda mintis, jog tai, ką gebame įsivaizduoti ir paveikiai įdėti į žodžius, randa vietą ne vien mūsų vaizduotėje, bet dažnai viena ar kita forma pasibeldžia į tikrovę.

„Senovės poetų giesmės, apdainuojančios Olimpo dievus, iš lūpų į lūpas keliaudamos po Heladę leisdavo augti kultams, suteikdavo vietoms sakralumo dimensiją, įpūsdavo gyvybės kalnams ir giraitėms, ir paskatindavo šalia statyti aukurus ar šventyklas; paaiškindavo pasaulį, o kartu nurodydavo, kaip jame elgtis. Vaizdiniai, įsigalėję tekstuose, virsdavo paveikslais, pastatais, statulomis, miestais; net asmeniniais pasirinkimais ar gyvenimo būdais“, – sako VU alumnė.

V. Vasiliauskaitė įsitikinusi, kad kiekvienas savo kasdienybėje galime pastebėti ir subtilesnį pasaulių radimąsi, kurį įvairūs tekstai mumyse sąlygoja. Pavyzdžiui, kaip tekstai modeliuoja mūsų patirtį aplinkoje: „Kas turi lakią vaizduotę, žino, kad tinkamas tekstas gali sukurti įspūdį, jog po Vilniaus gatvėmis tūno basiliskai, o šalia istorinių senamiesčio vietų šiandien paraleliai glūdi tų vietų atmintis, teikianti vietai jos charakterį arba „dvasią“.

Dabar esame gerokai pažinę gamtą ir paslaptingas Homerinis himnas apie kalnu laigantį ožiakojį Paną nepriverstų baimintis susitikimo su juo temstant Arkadijoje ant kalno. Tačiau graikams panašūs tekstai turėjo visai kitokį autoritetą, kuris leido kalno garsuose, kvapuose ir vaizduose matyti dievybės artumą. Kaip tekstas pamėgdžioja tikrą pasaulį, kad sėkmingai įterpęs į reprezentaciją naują elementą sudarytų įspūdį, kad tas naujas dalykas taip pat gali egzistuoti – tas klausimas man labai rūpi.“

Studijose antikinį pasaulį patyrė per keliones ir naujas pažintis su bendraminčiais

Nors darbą rado dar studijų laiku ir veiklos tikrai netrūko, V. Vasiliauskaitė įsitikinusi, kad norint pasiimti iš studijų kuo daugiau galimybių, viską galima suderinti: „Mano manymu, geras būdas studijuoti yra toks, kuris niekada nepaverčia studijų šalutine veikla ar nuobodžia prievole. Studijos yra tam, kad geriau pažindami save ir studijuojamą sritį, plėstume savo galimybių ribas. Esu didelė nuoširdaus studijavimo šalininkė – tokio, kuris leidžia patirti, koks įdomus ir stebinantis gali būti pasaulis, jeigu neuždarai jo į išankstinio nusistatymo ar išankstinio žinojimo narvą.“

Studijų VU metais V. Vasiliauskaitė pasinaudojo ne viena galimybe paversti studijas daugiau nei knyginiu mokymusi: keliavo į „Erasmus“ mainus senajame Bolonijos universitete, vėliau į vasarinę „Erasmus+“ praktiką Ca‘ Foscari universitete Venecijoje, kurioje už bibliotekų langų teliūskavo gaivūs vandenys ir dainas traukė gondolieriai.

„Tuo laiku šalia praktikos savo malonumui „studijavau“ man įdomius dalykus: Veneto regiono vilas, venecijietišką tapybą, įvairių rašytojų patirtis šiame vandens mieste. Kalbant apie būdus studijuoti, beveik kasmet su „klasikais“ leisdavomės į keliones po graikų, romėnų kraštus ir toliau. Tai labai pakeisdavo perspektyvą į šį dalyką. Be to, VU apstu akademinio tobulėjimo būdų, kuriuos suteikia mūsų bendruomenė: galima dalyvauti VU vykstančiose konferencijose, diskutuoti, publikuoti straipsnius ir vertimus, megzti dialogą su užsienio mokslininkais; mūsų dėstytojai čia mielai padeda“, – apie studijų laikus ir iki šiol nenutrūkusį ryšį su Universitetu pasakoja alumnė.

Po studijų VU, V. Vasiliauskaitė šiemet priimta į doktorantūros studijas prestižiniuose Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. VU alumnės teigimu, šis naujas studijų etapas jau rudenį gali būti nuoseklus Filologijos fakultete pradėto darbo tęsinys, už kurį yra dėkinga už VU dėstytojų nuolatinį skatinimą ir palaikymą, siekiant įstoti ten, kur svajojo.

„Stodama į Oksbridžą jau buvau padėjusi šiokius tokius man aktualių tyrimų pagrindus čia, Lietuvoje. Įsibėgėti padėjo Klasikinės filologijos studentų konferencijos, duodančios progą kasmet įsigilinti į kurso sudėtyje mažiau akcentuojamus tekstus, vėliau kryptį įtvirtino magistro tyrimai. Taip aš susidomėjau Homerinių himnų kraštovaizdžiais, atminčiai skirtais Pindaro poetiniais pasauliais, apskritai – literatūrine pasaulėkūra. Paskui, jau mąstydama apie doktorantūrą, susisiekiau su Kembridžo profesoriumi, kuris šia sritimi domisi, taip pat su Edinburgo, St Andrews profesoriais, kurie visi davė vertingų pasiūlymų, kaip vystyti tokią temą. Iki šio momento atvedęs VU bendruomenės skatinimas, palaikymas ypač daug reiškė“,  – laukiančiais pokyčiais džiaugiasi V. Vasiliauskaitė.

Genesis_Vilnius_2025__CFP_copy.jpeg

Kviečiame teikti siūlymus pranešimams mokslinei konferencijai Genesis – Vilnius 2025, kuri kitų metų spalį vyks Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. Genesis – tai genetinės kritikos, tekstologijos ir susijusių sričių pasaulinės aprėpties konferencijų ciklas, rengiamas skirtingų šalių akademinių humanitarinių institucijų drauge su Paryžiaus Šiuolaikinių tekstų ir rankraščių institutu (ITEM) – svarbiausiu genetinės kritikos centru. Ankstesnės konferencijos vyko Helsinkyje, Krokuvoje, Oksforde, Taipėjuje ir Bolonijoje.

Plačiau apie konferenciją pateiktoje nuorodoje

IMG_1134.jpeg

Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas (VU FLF) tiesia naujus kelius lituanistikai Indijoje – Delio Jawaharlalo Nehru universiteto Kalbų, literatūros ir kultūros fakultete steigiamas lietuvių kalbos lektoratas.

Gegužės gale VU FLF dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas, dr. Gina Holvoet ir prof. Axel Holvoet lankėsi Delio Jawaharlalo Nehru universitete, kur su Kalbų, literatūros ir kultūros fakulteto dekane prof. Shoba Sivasankaran ir prof. Sadhana Naithani aptarė lietuvių kalbos lektorato steigimą.

„Lietuvių kalbos lektorato įsteigimas Delyje, viename didžiausių ir tarptautiškiausių Indijoje Jawaharlalo Nehru universitete, atvers daugybę naujų galimybių. Tai – ir lietuvių kalbos žinių įgiję studentai, galintys tęsti įvairių krypčių studijas Lietuvoje, rinktis VU programas, ir įvairaus mokslinio bendradarbiavimo ryšiai, ir žinių apie Lietuvą sklaida šiuo metu daugiausiai gyventojų pasaulyje turinčioje valstybėje, ir svarbus kultūrinės diplomatijos pasiekimas. Delio lektoratas itin reikšmingai papildo šiuo metu VU kuruojamus lietuvių kalbos lektoratus užsienio universitetuose – jų bus jau dvylika“, - teigia dekanas M. Kvietkauskas.

Indijos literatūros akademijoje Sahitya Akademi prof. M. Kvietkauskas skaitė viešą paskaitą. O Haridvaro Dev Sanskriti universitete, kurio Baltistikos centre jau keletą metų veikia lietuvių kalbos lektoratas (lekt. Ieva Ancevičiūtė), vyko susitikimai su vicerektoriumi ir centro vadovu prof. Chinmay Pandya, lietuvių kalbą besimokančiais studentais, perskaitytos paskaitos šio universiteto filologijos doktorantams.

Vizitą rėmė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o jo eiga rūpinosi LR ambasadorė Indijoje Diana Mickevičienė.

img_4_1716352148280.jpg

img_10_1716352206392.jpg

Birželio 17 d., pirmadienį, 13 val. V. Krėvės (118) auditorijoje Deividas Zibalas gins daktaro disertaciją „Kelionės tikslas – turistų Roma: miestovaizdžiai šiuolaikiniuose Holivudo filmuose“ filologijos mokslo krypties daktaro mokslo laipsniui gauti.

Disertacija rengta 2019–2023 metais Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Mokslinis vadovas – prof. dr. Almantas Liudas Samalavičius (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004).

 

Disertacijos gynimo tarybos sudėtis:

doc. dr. Deimantas Valančiūnas – tarybos pirmininkas (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004),

prof. dr. Andreas Mahler (Berlyno laisvasis universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004),

prof. dr. Irina Melnikova (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004),

doc. dr. Atėnė Mendelytė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004),

doc. dr. Renata Šukaitytė-Coenen (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra – H 003).

 

Disertaciją galima peržiūrėti Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekose ir VU svetainėje adresu

Stebėti disertacijos gynimą galite nuotoliniu būdu pasinaudodami nuoroda

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos