Sidebar

Bendros naujienos

Lietuvos_Respublikos_Seimas_Ilonos_Šilenkovos_nuotrauka.jpg

Birželio 14-oji ir 15-oji – Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienos. Šia proga birželio 14 d. vyko renginiai, skirti tragiškoms netektims ir pasipriešinimui atminti. Rytas tradiciškai prasidėjo iškilmingu minėjimu Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Dalijamės VU Filologijos fakulteto profesoriaus Pauliaus Subačiaus kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:

Ponia Pirmininke,

Gerbiamosios ir Gerbiamieji,

Mano seneliai turėjo būti išvežti kažkurią birželio pabaigos dieną, bet Vokietijos kariuomenė peržengė slaptaisiais protokolais nustatytą stalininės sovietijos sieną. Todėl sunkvežimis su kareiviais į jų kiemą nebeįsuko. Apie tai, kad yra įtraukti į tremiamųjų sąrašą, jiems pašnibždėjo prie okupantų prisidėjęs, valsčiaus raštinėje dirbęs pažįstamas. Sovietams grįžus ir išvežus artimiausius kaimynus, seneliai paliko ūkį su visu turtu giminaičiams ir, išsikėlę į Ignaliną, išvengė Sibiro. Nuo vaikystės girdėjau šį pasakojimą, kuris autentiškas ne faktų, bet istorinės atminties liudijimo prasme. Ilgainiui ėmiau mąstyti, kaip per kartas perduodama šeimos patirtis lemia skirtingą svarbiųjų praeities įvykių suvokimą. Pavyzdžiui, kodėl vieni hitlerinę okupaciją atsimena kaip pragaištį, kiti – kaip išsigelbėjimą. Šis „kodėl“ bei svarstymai apie anuomečių poelgių ir dabartinių jų vertinimų motyvus, o ne vienos teisingos interpretacijos steigimas, yra esminė gyvo tautos istorijos nervo, gyvo domėjimosi konkrečia artimiausios aplinkos praeitimi sąlyga.

Iš pažiūros įdomumas neatrodo tinkamas žodis kalbėti apie netektis ir kančias, tačiau sakyčiau, kad būtent jis yra raktinis. Kai 1988-ųjų rugpjūtį su Vilniaus universiteto kraštotyrininkais Papilio parapijoje pagal a. a. istoriko Aloyzo Petrašiūno įduotą anketą pirmą kartą užrašinėjau buvusių išvežtųjų atsiminimus, beveik iš kiekvieno pakalbintojo girdėjau liūdną: „taigi kam čia, vaikeli, beįdomu“. Vėliau, įpusėjus pirmam atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečiui, dažnas modernus publicistas atkaria intonacija piktinosi: „kiek čia galima rašyti apie tuos trėmimus, kam čia beįdomu“. O paaiškėjo, kad tas išstūmimo, atsikratymo, perkraustymo į sendaikčių palėpę impulsas tebuvo nepergalėtos asmeninės ir kolektyvinės traumos padarinys. Todėl, manau, prasminga čia paliudyti – šiandieniams studentams, tai yra trečiai, ketvirtai ar net penktai kartai nuo tųjų 1940-tųjų labai įdomu, ką veikė, kaip gyveno jų giminės žmonės per okupacijas, kas jiems nutiko Azijos speige, partizanų žeminėse ir sovietinio nuobodulio kasdienybėje.

Prieš kelias savaites mano pirmakursė studentė Marija Nordkvelle, seminaro apie bibliografinį kodą užduočiai iš milijoninės knygų įvairovės pasirinko tremtinių maldaknygės „Vilties maldos“ faksimilinį leidimą ir rašinio įžangoje papasakojo apie savo močiutę ir jos jaunystės bičiulį, per savo dėdę susijusį su šios relikvijos originalu. Kitos mano buvusios studentės ir diplomantės Živilės Kropaitės su Giedre Čiužaite parengtas laidų ciklas „Stipresni už Sibirą“ tapo bene klausomiausia radijo metų medžiaga, o Živilės knyga „Fainiausia pasauly močiut“ – bestseleriu. Todėl, kad įdomu ir įdomiai. Todėl, kad daugiau klausiama nei atsakoma ir peršama. Taip gija prie gijos, mazgas prie mazgo esame naujai susiejami į artimesnių ir tolimesnių, lyginamų ir kartais nepalyginamų, įvairiopai sužadintos atminties ryšių tinklą. Deja, taip jau yra, kad vakarykštė diena – tarsi dar ne istorija, o domesys išauga tuomet, kai belieka mažai galinčių tiesiogiai liudyti. Atidžiai išklausykime patyrusius tremtį, kol dar galime. Tačiau svarbu bei įdomu ir tai, ką jaunesni atsimena girdėję iš tėvų bei senelių, kokias istorijas pasakojo ar nutylėjo, perdavė ar nuslėpė kiekvieno iš mūsų šeimose. Ir kiekvienas iš mūsų.

Istorijas apie partizanus ir tremtinius, žydų gelbėtojus ir baltaraiščius, sovietų karininkus ir pogrindžio laikraščių platintojus, komjaunuolius ir komunistus. Nes visos šios istorijos yra okupacijos ir genocido, Lietuvos Respublikos gedulo, kurį reikia iki galo išgedėti, istorijos. Jos įdomios ne todėl, kad būtų puolama ar ginama, kaltinama ar teisinama, išsisukinėjama ar ciniškai atremiama: „o kas čia tokio“. Ne todėl, kad šiandien teisingai nuspręstume, kam ir kokius statyti paminklus. Jos įdomios, nes jos ir yra mes. Tokie, kokie esame. Su trapia viltimi ir, tikiu, iš visų jėgų sutelkta pastanga, kad nebepasikartotų.

Ačiū!

53010316788_cf76406e8f_k.jpg

Sveikiname apsigynus baigiamuosius darbus ir sėkmingai baigus studijas Filologijos fakultete! Nepamirškite atsiskaityti su Universitetu ir pasirašyti Diplomų registracijos žurnale. Daugiau informacijos apie tai > 

Bakalauro ir magistro diplomų įteikimo šventė vyks birželio 27-ą dieną, dviem srautais skirtingų programų absolventams. Šventė tradiciškai prasidės Šv. Jonų bažnyčioje 10 valandą ir truks iki 15-os valandos. Numatoma vieno srauto trukmė – 1,5-2 valandos.

Facebook renginys >


I sraute nuo 10.00 val. bus įteikiami diplomai visiems:

  • Anglistikos (kalbotyros / literatūros, lingvistikos, kultūros / medijų lingvistikos)
  • Anglų filologijos
  • Dalykinės (teisės) kalbos (anglų k. / vokiečių k.)
  • Intermedialiųjų literatūros studijų
  • Kalbotyros (taikomosios / gretinamosios)
  • Lietuvių filologijos
  • Lietuvių filologijos ir estų kalbos
  • Lietuvių filologijos ir turkų kalbos
  • Literatūros antropologijos ir kultūros
  • Lenkų filologijos
  • Semiotikos
  • Skandinavistikos (danų / norvegų / suomių ir švedų / švedų)
  • Šiaurės Europos kalbų ir kultūrų (germanistikos / skandinavistikos (norvegų)
  • Vokiečių filologijos.

studijų programų absolventams.


II sraute nuo 13.00 val. bus įteikiami diplomai visiems:

  • Anglų ir kitos užsienio kalbos (ispanų / norvegų / prancūzų / rusų)
  • Ispanų filologijos
  • Italų filologijos
  • Klasikinės (lotynų ir senovės graikų) filologijos
  • Klasikinių studijų
  • Prancūzų filologijos
  • Rusistikos (literatūros, lingvistikos, kultūros / medijų lingvistikos)
  • Rusų filologijos
  • Vertimo (italų k. / latvių k.)
  • Vertimo (raštu / meninio vertimo). 

studijų programų absolventams.


Renginys bus fotografuojamas, nuotraukas bus galima rasti Fakulteto Facebook paskyroje.

Taip pat primename, kad mantijos nėra mūsų Universiteto tradicija. Daug gražiau atrodytumėte pasipuošę universitetinėmis kepuraitėmis ar net tautiniais drabužiais. Kepuraites galima įsigyti čia >  Taip pat VU atributika bus prekiaujama šventės metu.

Rekomenduojamas aprangos kodas – oficialus.

06-12_VU_Ugnius_Bagdonavičius-36.jpg

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Šių metų birželio 12–14 dienomis Vilniaus universitete organizuojamas tarptautinis Šiaurės ir Baltijos šalių germanistikos kongresas „XIII. Nordisch-Baltisches GermanistikTreffen“ (NBGT2024). Tai reikšmingiausias tokio pobūdžio renginys šiame regione ir kartu tai yra didžiausia iki šiol Lietuvoje vokiečių kalba vykusi mokslinė ir politinė diskusija apie vokiečių kalbą ir kultūrą.

Baltijos ir Šiaurės šalių kongrese dalyvauja daugiau nei 70 germanisčių ir germanistų iš 3 Baltijos šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) ir visų 5 Skandinavijos šalių (Danijos, Islandijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos) bei Vokietijos, kurie pristato savo tyrimus ir susirenka diskutuoti apie vokiečių kalbos, literatūros ir kultūros svarbą Šiaurės ir Baltijos šalių regione. Tokios regioninės germanistų konferencijos nuo 1979 metų kas 3 metus rengiamos vienoje iš Skandinavijos ar Baltijos šalių.

Šiaurės ir Baltijos šalių tinklaveika svarbus reiškinys ne tik Lietuvos mokslui, bet ir visuomenės gyvenimui, ypač šiuo metu, kai Vokietija tapo reikšmingu Lietuvos ekonominiu ir saugumo partneriu.

„Atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę padėtį, ypač dėl augančio Vokietijos vaidmens ekonomikos ir saugumo srityje, vokiečių kalbai Lietuvoje tenka svarbesnis vaidmuo, nei anksčiau. Ši konferencija atskleidžia vokiečių kalbos potencialą mūsų šalyje tokiu metu, kai Lietuva ir Vokietija per visą savo istoriją yra arčiausiai viena kitos“, sveikindamas konferencijos dalyvius pabrėžė VU partnerystės prorektorius dr. Artūras Vasiliauskas.

Konferencijos svečius sveikinęs Vokietijos ambasadorius Lietuvoje dr. Cornelius Zimmermannas pasidžiaugė Lietuvos ir Vokietijos santykiais, kurie šiuo metu išgyvena renesansą. Jo Ekscelencija taip pat pabrėžė sparčiai visose srityse augančią vokiečių kalbos svarbą Lietuvoje.

Į Lietuvą šis kongresas atvyko pirmą kartą. Jį rengia VU Vokiečių filologijos katedra, kuri šiuo metu yra aktyvus ir dinamiškas germanistikos centras Baltijos ir Šiaurės šalių regione. Ji vienija 14 germanistikos mokslininkų, atliekančių vokiečių kalbos, kultūros ir literatūros, vokiečių kalbos mokymosi ir mokymo tyrimus, analizuoja vokiečių kalbos vaidmenį Lietuvos istoriniame ir dabartiniame gyvenime, taip pat vykdo gretinamuosius tyrimus su lietuvių kalba ir kultūra. VU Vokiečių filologijos katedrai šiuo metu tenka svarbus vaidmuo rengiant Lietuvai visapusiškus vokiečių kalbos specialistus.

06-12_VU_Ugnius_Bagdonavičius-13.jpg

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

06-12_VU_Ugnius_Bagdonavičius-37.jpg

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

selsi_svedija_foto.jpg

Jau antrus metus Filologijos fakultetas dalyvauja Erasmus+ projekte SELSI, skirtame sakytinei lengvai suprantamai kalbai (angl. easy language). Be Vilniaus universiteto projekte dalyvauja partneriai iš Italijos, Latvijos, Lietuvos, Slovėnijos ir Švedijos. Įvairių sričių specialistai ir tyrėjai susibūrė tam, kad visuomenei pateiktų rekomendacijas, padedančias tikslingiau ir efektyviau vartoti sakytinę lengvai suprantamą kalbą.

Be reguliarių nuotolinių susitikimų projekto partneriai keletą kartų per metus susitinka gyvai vienoje iš partnerių šalių. Paskutinis toks susitikimas vyko gegužės mėnesį Švedijoje. Projekte dalyvaujanti asociacija „Dyslexiförbundet“ kartu su mokykla „Malmö Folkhögskola“ projekto dalyvius ir plačiąją visuomenę gegužės 23 dieną pakvietė į konferenciją Malmėje. Konferencijoje daugiausia kalbėta apie įtraukųjį radiją, taktilinių knygų kūrimą ir naudojimą, metodus, palengvinančius bendravimą žmonėms, turintiems kognityvinių sunkumų.

Be šių temų daug dėmesio buvo skiriama ir vienam iš projekto etapų aptarti. Konferencijos metu Vilniaus universiteto atstovės doc. dr. Laura Vilkaitė-Lozdienė ir Agnė Župerkaitė pristatė sakytinės lengvai suprantamos kalbos gairių rengimą, o partneriai iš Latvijos, Slovėnijos ir Švedijos aptarė, kaip jiems sekėsi šių gairių patarimus patikrinti su skirtingais lengvai suprantamos kalbos vartotojais.

P3139769_copy.jpg

Šiuo metu visuomenėje aktyviai svarstant klausimą dėl rusų kalbos likimo mokyklose, noriu pasidalinti, kaip  kito mano santykis į gimtąją kalbą ir kokią rusų kalbos ateitį matau Lietuvoje. Savo palaikymą Ukrainai išreiškiau dar karo pradžioje. Esu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Slavistikos katedros vadovas. Manau, kad rusų kalbos išmanymas reikalingas ir dėl nacionalinio saugumo, istorijos bei politinių naratyvų ir propagandos išaiškinimo tikslų.

Kaip keitėsi mano asmeninis santykis su rusų kalba

Mano santykis su rusų kalba yra visiškai natūralus žmogui, užaugusiam Lietuvos rusų šeimoje – tai mano gimtoji kalba. Užaugau rusiškoje aplinkoje tarp knygų rusų kalba – net jei tai buvo Džekas Londonas ar Tomas Main Ridas. Rusų kalba buvo artimiausio draugų rato kalba, pagrindinė kalba mokykloje, universitete, skaitytų laikraščių ir žurnalų kalba. Iš dalies taip ir liko. Vėlyvoje paauglystėje ir jaunystėje tam tikrą vietą užėmė lenkų kalba, bet ne gyvam bendravimui, o skaitymui. Lenkiški laikraščiai ir žurnalai buvo įdomesni už sovietinius, knygyne „Draugystė“ galėjai nusipirkti SSRS neišleistų autorių knygų. Lietuvių kalba į mano gyvenimą atėjo Sąjūdžio laikais: tai buvo mitingų ir žiniasklaidos kalba, kuri tapo drąsesnė ir su kuria vietiniai rusakalbiai laikraščiai negalėjo suspėti.

Tuo metu jau buvau baigęs rusų filologiją VU ir pradėjęs dėstyti. Taip gimtoji kalba tapo mano profesijos kalba. VU visiškai atitinka universalios aukštosios mokyklos, kurioje atstovaujamos visos žinijos šakos, idėją. Čia, kaip ir kituose garbinguose universitetuose, tarp kitų užsienio kalbų ir literatūrų nuo seno dėstoma ir tyrinėjama rusų kalba bei literatūra. Kaip tik čia galima plėtoti savaip išskirtines kryptis, pavyzdžiui, tyrinėti vietinės rusų kalbos ypatumus, kuri skiriasi nuo kitų rusų kalbos variantų dėl lietuvių ir lenkų kalbų bei gyvenimo realijų įtakos, analizuoti Lietuvoje gyvenusių ir gyvenančių rašytojų kūrybą ar rusų literatūros recepciją Lietuvoje. Ar kito mano santykis su rusų kalba? Vaikystėje tas santykis tiesiog nebuvo reflektuojamas. Sociolingvistiniai duomenys rodo, kurias kalbas įvairaus amžiaus ir kilmės Lietuvos gyventojų grupės vertina kaip gražiausias, reikalingiausias, prestižiškiausias. Tai man rusų kalba nėra gražesnė už lietuvių ar lenkų. Profesinėje veikloje ji man reikalingiausia, giminaičių ir artimųjų rate natūraliausia. Apie jos prestižiškumą Lietuvoje nėra ir kalbos. Rusų kalba kelia niūrias asociacijas. Juk tai buvo okupacinės kariuomenės, komunistų partijos ir sovietinių represinių organų kalba. Ir šis rusų kalbos koloritas tapo nepakenčiamas prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą. Tai pajutau ne tik iš išorės per smarkiai blogėjantį požiūrį į rusų kalbą, bet ir iš vidaus. Kartais ją vartoti, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose, tiesiog bjauru. Tačiau atramą randu įsitikinime, kad vis dėlto svarbu, jog tai, kas man svarbu, būtų prieinama ir nemokantiems kitų kalbų.

Kodėl Lietuvoje reikėtų išlaikyti giluminį rusų kalbos išmanymą

Galbūt kai kam pasirodys keista, bet aš pradėčiau nuo Lietuvos kultūros ir istorijos paveldo. Mūsų archyvuose ir bibliotekose saugomi vertingi dokumentai ir kita medžiaga rusų kalba, galinti praplėsti mūsų supratimą apie Lietuvos kultūros turtingumą ir įvairovę. Pavyzdžiui, turime tūkstančius pasaulinio garso dailininko Mstislavo Dobužinskio, savo kilme ir kūrybine biografija susijusio su Lietuva, saugojamų objektų, tarp kurių yra ne tik piešinių ir kostiumų bei teatro dekoracijų eskizų, bet ir įvairių rankraščių rusų kalba. Nėra tinkamai įsisavinti filosofo ir kultūros istoriko Levo Karsavino religiniai ir filosofiniai veikalai, kuriuos jis rašė lageryje ir kuriuos sugebėjo išsaugoti kaliniai lietuviai. Aktualizuoti ir reintegruoti šį paveldą į šiuolaikinę kultūrą gali tinkamą pasirengimą turintys specialistai. Be atitinkamų tyrinėtojų rusų kalbos kompetencijų, neturėtume puikių darbų, pavyzdžiui, Vidos Bakutytės apie Vilniaus teatro istoriją, Laimos Laučkaitės apie Vilniaus dailę XX amžiaus pradžioje, Jolantos Širkaitės apie Vilniaus piešimo mokyklą, Helmuto Šabasevičiaus apie Lietuvos tarpukario baletą.

Dar vienas svarbus rusų kalbos išmanymo būtinybės aspektas – siejamas su saugumu. Būdami Vakarų civilizacijos paribyje, mes tiesiog privalome geriau nei kiti suprasti „rusų pasaulio“ vertybes, žinoti jų motyvus, prognozuoti elgesį, įžvelgti tikrąją Rusijos valdžios istorinių ir politinių naratyvų prasmę. Turime mokėti lengvai atmesti melagingus naratyvus, tačiau šie naratyvai paveikė milijonus žmonių ir ne tik Rusijoje – šiandien jie plinta ne tik rusų kalba. Jų pagrindai glūdi Rusijos kultūros ypatumuose. Lengva atšaukti spektaklį ar koncertą, daug sunkiau išsiaiškinti, kas šioje kultūroje generuoja ksenofobišką neapykantą praktiškai visam pasauliui, pasididžiavimą nusikaltimais, militaristinį siautulį, pasirengimą aukoti savo ir kitų gyvybes. Darbas ne daugeliui, bet gerai paruoštiems ekspertams, kurie supranta Rusiją ir galėtų prisidėti prie tinkamų sprendimų pasirinkimų diplomatijos, kontrpropagandos, gynybos, saugumo srityse.

Galiausiai, teko išgirsti nuomonių, kad karas anksčiau ar vėliau baigsis. Labai norisi tikėti ir man Ukrainos pergale, bet Rusija, kad ir kokia ji būtų, išliks. Ji išliks mūsų kaimynė, galbūt nepatogi ir pavojinga, bet turinti didelį ekonominį potencialą. Todėl pati geografija skatins tam tikrų prekybinių ir verslo ryšių atsigavimą. Be to, rusų kalba gali būti naudinga palaikant ekonominius ir diplomatinius santykius su kitomis šalimis, kuriose rusų kalba tradiciškai užėmė svarbią vietą: Ukraina, Baltarusija, Kazachstanu, Armėnija, Sakartvelu, Azerbaidžanu, Vidurinės Azijos šalimis. Čia nepakanka mokyklinio antrosios užsienio kalbos mokėjimo lygio, reikėtų išmanyti rusų verslo kalbą, žodžių konotacijas, frazeologizmus, neverbalinės komunikacijos ypatumus, kultūrinį kontekstą. Be rusų kalbos galimai būtų sunkiau palaikyti diplomatinius santykius su tomis pačiomis šalimis ir bendradarbiauti tarptautinėse organizacijose.

Kaip Rusijos pradėtas karas Ukrainoje pakeitė studijų kontekstą ir požiūrį į kultūros vaidmenį

Tai, kas vyksta pasaulyje, šalyje ir mumyse pačiuose, negali neatsispindėti tame, ką ir kaip dėstome. Pavyzdžiui, Filologijos fakultete buvo parengti programų variantai: rusų filologija ir ukrainistika, lenkų filologija ir ukrainistika, lietuvių filologija ir ukrainistika. Tačiau, matyt, dėl neaiškių absolventų perspektyvų darbo rinkoje jie nesulaukė susidomėjimo. Pavyko pasiūlyti studentams Vilniuje prieglobstį radusio Kyjivo nacionalinio kultūros ir meno universiteto profesoriaus Valerijaus Panasiuko Ukrainos teatro ir kino istorijos kursą. Atnaujinome mūsų pagrindinę rusų filologijos studijų programą, daugiau dėmesio skirdami slavų kalboms, tautosakai, mitologijai, įvedėme tokius dalykus kaip „Vidurio ir Rytų Europos regiono istorija ir kultūra“, „Geopolitiniai pokyčiai ir kalba“, „Rusų imperinė kultūra“. Šiemet priimame į bakalauro Vidurio ir Rytų Europos kalbos ir kultūros studijų programą su dviem specializacijomis – rusistika ir polonistika. Rusistikos magistrantūros studijų programoje peržiūrėti ir atnaujinti dalykai „Rytai ir Vakarai rusų kultūroje“, „LDK kultūros raida“, „Medijų kalbotyra“ ir kiti.

Beje, kultūros vaidmuo dažnai suprantamas supaprastintai, kai Rusijos imperinės ambicijos, agresijos ir kariuomenės nusikaltimų priežastys aiškinamos Dostojevskiu ir baletu. Tačiau tai yra antropologijos abėcėlė: moralės ir elgesio normas formuoja visa aplinka, kurioje žmogus auga, pradedant šeima ir tęsiant mokykliniu ugdymu, etiketu, šventėmis, paminklais, televizija, šou verslu ir pan. Trumpai tariant, žudikus, prievartautojus ir plėšikus užaugino ne Čechovas, o dešimtmečius trunkantys kariniai paradai, tankų formos vaikiški vežimėliai, serialai apie drąsius ir kilnius specialiųjų tarnybų ir represijų organų agentus. Vargu ar galėsime čia ką nors pakeisti, tačiau mūsų galioje yra suprasti, kaip tai vyksta. Beprasmiškas neigimas ir draudimai čia nepadės.

Rusų kalbos ateitis Lietuvoje

Jau dabar matome, kad rusų kalba viešajame gyvenime vartojama gana siaurose srityse. Pirmiausia, noriu paminėti žiniasklaidą, kuri, beje, yra orientuota ne tik į rusakalbę auditoriją šalies viduje, bet ir už jos ribų. Svarbu, kad tarp balsų, kuriais Lietuva kalba pasauliui, būtų ir rusų kalba. Tikiuosi, kad šalies labui šis sektorius bus plėtojamas, siekiant pateikti adekvačią informaciją mūsų regione plačiai vartojama kalba. Pastarųjų dešimtmečių tendencijos rodo, kad mokyklų, kuriose dėstoma rusų kalba,  mažės. Beje, jau šiandien šiose mokyklose tik dalis dalykų dėstoma rusiškai. Vilniaus senojo teatro spektaklius žiūrovai mato ir tikriausiai matys rusų kalba su lietuviškais subtitrais arba lietuvių kalba su rusiškais subtitrais. Viešojo ir privataus gyvenimo paribių zonoje veiks saviveikliniai teatrai, literatūriniai sambūriai, vyks romansų mylėtojų vakarai, jei dalyviai nepraras entuziazmo ir kūrybinio potencialo.

Rusų kalba nepriklauso Rusijos valstybei ir juo labiau jos valdžiai. Tai Lietuvos rusų kalba, o jų dauguma yra lojalūs Lietuvos piliečiai ir šalies patriotai. Be to, rusų kalba asmeniškai bendraudami tarpusavyje plačiai vartoja tautinių mažumų atstovai. Lenkas su baltarusiu ar ukrainiečiu, ukrainietis su totoriumi ir kt. dažniausiai vartos rusų kalbą. Augant Lietuvos ekonomikai, palaipsniui didėjo ekonominė imigracija iš Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos. 2020–2021 m. įvykiai Baltarusijoje sukėlė didelį imigrantų iš Baltarusijos antplūdį. Dėl karo į Lietuvą plūstelėjo pabėgėliai iš Ukrainos ir politiniai emigrantai iš Rusijos. Žiniasklaidoje cirkuliuojantys imigracijos duomenys neleidžia suprasti, kiek tarp imigrantų iš Rusijos yra čia grįžtančių lietuvių. Bet kuriuo atveju, šį pavasarį Lietuvoje atsirado apie 74 tūkst. Ukrainos, 63 tūkst. Baltarusijos, 15 tūkst. Rusijos piliečių. Šios naujos socialinės grupės bendravimo kalba yra rusų kalba. Kokias kalbas moka apie 23 tūkst. imigrantų iš Kirgizijos, Uzbekistano, Tadžikistano? Mažai tikėtina, kad anglų, o ir lietuvių kalbos jie greitai neišmoks. Nemanau, kad artimiausiu metu šios grupės skaičius smarkiai sumažės. Tačiau tai veikiau privataus gyvenimo sfera ir nedidelis segmentas.

Ar Rusija pasikeis?

Istorija moko, kad po trumpų prošvaisčių, kaip po carizmo ar komunizmo žlugimų, Rusija vėl ir vėl pasuka į totalitarinės diktatūros aklavietę. Maskvos valstybė nuo savo atsiradimo siekė plėsti savo valdas, Lietuva tai patyrė ne kartą. Susiklosčiusi XV–XVI a. teorija „Maskva – trečioji Roma“ skelbė, kad Rusija yra vienintelė tikrojo tikėjimo ir autentiškų vertybių salelė, o į likusį pasaulį ji žvelgė kaip į priešišką erezijų ir ydų vandenyną. Šioje doktrinoje glūdi galingi imperializmo ir neapykantos Vakarams, pirmosios Romos pasauliui, pradai. Iš Vakarų Rusija dažniausiai perimdavo ne vertybes, bet technologijas, o pasiskolintos institucijos, tokios kaip teismas ar parlamentas, neišvengiamai tapdavo imitacijomis. „Trečiosios Romos“ doktrina yra dabartinės Rusijos valstybinės ideologijos pagrindas ir, atrodo, per mokyklą, meną ir propagandą giliai įsiskverbė į rusų sąmonę.

Tačiau visais laikais ten atsirasdavo, kad ir ne daug, laisvos dvasios bebaimių žmonių. Atmintyje įstrigo 1991 m. sausio mėn. solidarumo su Lietuva mitingo nuotrauka, kai visą Maniežo aikštę Maskvoje užpildė nuo 500 000 iki milijono žmonių su šūkiais „Šalin rankas nuo Lietuvos!“ ir „Už jūsų ir mūsų laisvę!“. Tai buvo ne vienintelė tokia akcija didžiuosiuose Rusijos miestuose. Prisimename, kaip Maskva ir Sankt Peterburgas sukilo prieš Valstybinis ypatingosios padėties komitetas GKČP (grupė aukščiausių SSRS pareigūnų, organizavusių vadinamąjį „Rugpjūčio pučą“, kurio metu bandyta nušalinti nuo pareigų Michailą Gorbačiovą). Norisi tai prisiminti ir tuo tikėti, tuo labiau, kad turime įrodymų, kaip gali keistis kultūrų ir civilizacijų pagrindai. XX a. pradžioje Maksas Vėberis klasikiniame veikale „Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“ įrodinėjo, kad protestantiškas mąstymas skatina verslumą. Iš to sekė, kad katalikiški regionai ekonominiu požiūriu visada atsiliks nuo protestantiškų. Tačiau šiandien matome, kad taip nėra. Kas atsitiko? Paaiškinimą galima būtų sieti su 1962–1965 m. Vatikano II Susirinkimu, pakeitusiu Katalikų Bažnyčios socialinę doktriną. Po dvidešimties metų šis pokytis jau atsispindėjo ekonominiuose rodikliuose. Taigi, norisi tikėtis, kad Rusija vis dėlto pasikeis. Tuo labiau, kad tai atitinka mūsų interesus, tad ir mes turime dirbti šia kryptimi.

 Kongresas2_copy.jpg

Vokiečių filologijos katedra šių metų birželio 12-14 dienomis rengia tarptautinį Šiaurės ir Baltijos šalių germanistikos kongresą „XIII. Nordisch-Baltisches GermanistikTreffen“ (NBGT2024). Jame dalyvauja ir pranešimus vokiečių kalba skaito daugiau nei 70 germanisčių ir germanistų iš 3 Baltijos šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) ir 5 Skandinavijos šalių (Danijos, Islandijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos) bei Vokietijos.

Kviečiame pasiklausyti plenarinių kongreso pranešimų:

birželio 12 d., trečiadienį, 10:30-11:30 val. Aula Parva

Iwan-Michelangelo D’Aprile (Potsdam) „Vilnius und die literarische Moderne in Deutschland“

birželio 13 d., ketvirtadienį, 9:00-10:00 val. V. Krėvės aud.

Heike Zinsmeister (Hamburg) „Digitale Sprachwissenschaft“

birželio 14 d., penktadienį, 11:00-12:00 val. V. Krėvės aud.

Martin Nielsen (Aarhus) „Wirtschaftskommunikation – Rückblick, Einblick, Ausblick“

Visa kongreso programa: https://www.nbgt.flf.vu.lt/

53693824241_fce011fd6b_k.jpg

Jeigu būtų mūsų valia, turbūt visus kasdienius rūpesčius ir darbus netruktume iškeisti į tingų drybsojimą namie ant sofos. Nedaryti to, ko galima nedaryti – pati tikriausia pragmatiškojo mūsų prado išraiška. Bėda tik ta, kad kažkam tokiu atveju ant pečių užgula papildomų darbų krūva, o mes patys esame priversti prasimanyti alternatyvių būdų savo materialinei gerovei užtikrinti (t. y. kažkokiu būdu gauti maksimalų atlygį už tokį nieko neveikimą).

Vis dėlto gyvenimas surėdytas taip, kad žmogaus gaunama nauda tiesiogiai koreliuotų su protiniu ir fiziniu jo darbu. Maža to, turime nuolat konkuruoti su kitais, kad mūsų įdirbis būtų pripažintas platesniu mastu ir įvertintas didesniu atlygiu. Kitaip sakant, nepaisydama visų mūsų užmačių, gyvenimiškoji realybė visada primena apie save ir priverčia mus visus įnorius derinti su turimomis galimybėmis.

Įdomu tai, kad šį pastangų ir gaunamo rezultato principą galima nesunkiai pritaikyti kalbai. Prancūzų lingvistas, tarptautinės fonetikų asociacijos įkūrėjas Polis Pasy (pranc. Paul Passy) šiomis kategorijomis mąstydamas nurodė, kad pagrindinė kalbos paskirtis yra kuo greičiau ir kuo aiškiau perduoti vieno kalbančiojo informaciją kitam. Tai vadinamojo kalbos ekonomijos principo (angl. The economy principle in language) logika, suponuojanti, kad tą patį informacijos kiekį mes siekiame perduoti kuo mažesnėmis pastangomis.

Reikėtų pastebėti, kad polinkių taupyti savo energiją ir didinti kalbos informacinį krūvį veikimo kryptys yra diametraliai priešingos. Kaip nieko neveikdami negalime pasiekti norimo rezultato, taip ir tylėdami negalime perduoti jokios informacijos, nebent pasitelksime alternatyvius būdus – įvairias veido išraiškas, rankų gestus ir pan. Galėtume sakyti, kad šie du veiksniai, tarsi priešingus elektros krūvius turintys kūnai, nuolat traukia vienas kitą ir paverčia kalbą nuolatinės kaitos objektu. Pavadinkime universitetą uniu ir nesunkiai įsitikinsime, kaip šis principas veikia. O kiek tokių pakitimų įvyksta, kurių mes net nepastebime! Tiesa, kalbos galimybės nuo to nė kiek nesumenksta, nes tokiu atveju viena jos išraiškos forma tiesiog pakeičiama kita.

Padarę išvadą, kad kalba yra savotiškas objektyvių ir subjektyvių aplinkybių žaismas, dabar privalome ją paversti mokslo objektu. Tik ką ir kaip reikėtų tirti? Turbūt jau susidarėte įspūdį, kad mokslininko akis net ir į pavienius garsus turėtų žiūrėti kaip į įvairių faktorių sąveikos rezultatą. O tų faktorių išties labai daug… Tyrimais nustatyta, kad fonetiniam kalbos garsų pavidalui, be anksčiau minėtųjų, įtakos turi kalbančiojo lytis, amžius, tarmė, įvairūs socialiniai, psichologiniai, emociniai veiksniai, taip pat nuovargis, ligos, įvairios balso patologijos ir t. t.

Grupė mokslininkų, pavyzdžiui, nustatė, kad Anglijos karalienė Elžbietos II kalbėjimas (garsų tarimas) reikšmingai pakito Jai pasiekus penktąją dešimtį. Šis pastebėjimas atliepia bendrąją tendenciją, liudijančią, kad vyresni žmonės, ypač sulaukę garbingo amžiaus, yra linkę silpniau artikuliuoti kalbos garsus. Maža to, yra teigiančių, kad dviejų visiškai identiškų garsų ištarti apskritai neįmanoma. Kad ir kaip besistengtume, visada bus matyti bent minimalūs akustinių to paties kalbos garso skirtumai. Viso to pasekmė – nesuskaičiuojami garsų variantai, kurių vienoks ar kitoks susisteminimas ir yra vienas pagrindinių mokslo uždavinių. Kitas būtinas žingsnis – sukauptų žinių pritaikymas naujosioms kalbos technologijoms.

Siekdami visų šių tikslų, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra savarankiški garsai, o kas tik jų variantai. Šiuo atveju neišsiversime be fonologijos – kalbotyros šakos, kalbos garsus tiriančios pagal jų atliekamas funkcijas. Viena svarbiausių jų yra dalykinio turinio (žodžių reikšmių) skyrimas. Jei, pakeitę vieną garso variantą kitu, staiga išgirstame visai kitą žodį, vadinasi, tai du skirtingi garsai arba kitaip – fonemos (balsiai ir priebalsiai). Kitas žingsnis – susieti šias fonemas su kita kalbos vienetų grupe, vadinama specialiu prozodinių elementų terminu. Jais vadinami kirčiai, priegaidės ir intonacijos – labai subtilūs elementai, tarsi klijai į natūralius žodžius, sakinius ir frazes suliejantys balsius ir priebalsius. Kad kompiuteriu atkuriamas žmogaus balsas skambėtų natūraliai, būtina perprasti šių skirtingų kalbos lygmenų sąveiką. Jei to nepavyksta padaryti, kalba akimirksniu virsta sunkiai suprantamu garsų kratiniu. Tai pats tikriausias Achilo kulnas akustinę kalbos garsų struktūrą tiriantiems mokslininkams, eksperimentinės fonetikos specialistams.

Kodėl visa tai taip sudėtinga? Reikalas tas, kad visi minėtieji kalbos elementai turi savitus, tik jiems vieniems būdingus, akustinius požymius, todėl susiduriama su iššūkiu išsiaiškinti, kaip visi šie požymiai gyvojoje kalboje yra suderinami tarpusavyje. Be to, priklausomai nuo kalbinės situacijos ir konteksto šie požymiai gali pakisti arba būti visai niveliuojami.

Tyrimus apsunkina ir tai, kad žmogaus klausos organų sistema, garso bangas transformuojanti į nervinius impulsius ir siunčianti juos smegenims, į fizikinius garso parametrus reaguoja nevienodai. Juk trijų eurų nuolaida atrodo didžiulė tik tada, jei ji sudaro ne mažiau pusės visos prekės kainos. Visai kitaip ją vertiname, kai paaiškėja, kad šie trys eurai tesudaro mažytį procentą ankstesnės kainos. Tai psichofizinio Vėberio-Fechnerio dėsnio, suponuojančio, kad dirgiklio fizinio intensyvumo ir jo sukeliamo pojūčio stiprumo priklausomybė yra logaritminė, esmė, puikiausiai tinkanti ir kalbai. Kitaip sakant, nevalia visais atvejais dėti lygybės ženklo tarp fizikinių ir perceptyvinių (garso suvokimo) kalbos aspektų. Paradoksalu ir fenomenalu tai, kad kartais mes visiškai nereaguojame į labai ryškius garsų skirtumus (kai, pavyzdžiui, kalbame pilna burna arba labai skubėdami), bet išliekame dėmesingi itin subtiliems kalbos elementų požymiams, neretai sunkiai užčiuopiamiems net specialiomis garso analizės programomis.

Kad visa ankstesnė mūsų kalba nebūtų pernelyg gaubiama teorinių prielaidų rūko, paanalizuokime vieną paprastą ir konkretų atvejį. Kokie painūs slėpiniai ir mokslinės dilemos galėtų glūdėti, pavyzdžiui, žodyje oras. Lingvistinį išsilavinimą turintieji nesunkiai įvardins visas pagrindines šio žodžio charakteristikas: kalbos dalį, linksnį, žodį sudarančius balsius bei priebalsius ir t. t. Savo ruožtu eksperimentinės fonetikos specialistui, besigilinančiam į akustinę kalbos garsų struktūrą, prieš akis turėtų atsiverti maždaug pusės sekundės ilgio (apytiksliai tiek laiko užtrunka ištarti šį žodį) spektrograma, kurioje turėtų būti matomi visi akustiniai (fizikiniai) šį žodį sudarančių garsų požymiai. Jau minėjome, kad balsių ir priebalsių sekas gyvais žodžiais paverčia prozodiniai elementai. Ne išimtis ir šis žodis – pirmasis jo skiemuo yra tariamas su kirčiu ir priegaide (t. y. su tam tikromis balso moduliacijomis). Maža to, kiekvieną žodį ištariame vienokia ar kitokia intonacija. Atidesne ausimi pasiklausykime savo pačių tarimo, kai tiesiog tvirtiname oras! ir klausiame oras? Skirtumas akivaizdus, ar ne? Turbūt pastebėjote, kad klausdami kilstelėjome balsą aukštyn galiniame žodžio skiemenyje. Kad vaizdas būtų dar margesnis, praturtinkite savo klausiamąją intonaciją abejonės gaida, tarsi klaustumėte abejodami pačiu savimi ar savo pašnekovu (balsas nuskambės dar šiek tiek kitaip).

Anksčiau mokslininkų buvo teigiama, kad visai šiai kalbos specifikai perteikti (priegaidėms, kirčiams ir intonacijai ištarti), tiesiog kai kurie žodžio garsai yra ištariami ilgiau, garsiau ir aukštesniu balsu. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad situacija yra kur kas painesnė. Didžiausia problema ta, kad šiuo atveju viename vieninteliame žodžio balsyje o kažkokiu būdu turi būti įkomponuoti ir suderinti kirčio, priegaidės ir intonacijos požymiai. Regis, paprastas, tačiau labai painus klausimas, kaip? Priimta manyti, kad tokiais atvejais svarbiausias vaidmuo tenka mūsų balso klostėms, kuriomis mes išgauname vienokias ar kitokias balso moduliacijas. Kuo didesniu greičiu (dažniu) vibruoja klostės, tuo aukštesnis garsas išgaunamas. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip mes varijuojame balso aukščiu.

Dar XIX a. antroje garsaus lietuvių lingvisto F. Kuršaičio teigta, kad balsį su viena lietuvių kalbos priegaide (tvirtagale) tardami mes balsą moduliuojame lygiai, pamažu, iš lėto (balso dažnis kinta labai laipsniškai), o su kita (tvirtaprade) – kur kas staigiau ir aštriau. Ar jūs patys girdite panašų skirtumą, kai tariate žodžių porą kõšė (valgis) ir kóšė (košimo veiksmas)? Dar viena alternatyva – pakeisti patį balso registrą, balso klosčių vibravimo (tiksliau fonacijos) tipą. Norėdami skambėti paslaptingiau ir svajingiau, nejučia nužeminame balsą ir papildome jį lengvu švokštimu (pridedame „smėlio“). O kur dar individualios kiekvieno iš mūsų garsų tarimo ir balso tembro savybės… Klausimų ir veiksnių išties daug, o išvada kol kas paprasta – tik perpratę visą šią dinamiką, galėsime ir kompiuteriu perteikti visus gyvosios kalbos atspalvius.

Nors užčiuopėme tik mažytę kalbos garsų slėpinių dalį, bet turbūt jau įsitikinome, kad kalba yra pats tikriausias fenomenas. Vienas garsus skandinavų lingvistas Bjornas Lindblomas, bandęs perprasti pačias giliausias kalbos garsų varijavimo priežastis, priėjo prie išvados, kad kalbos tyrimai šiuo aspektu – tarsi Pandoros skrynios atvėrimas. Visada išlieka tikimybė, kad spręsdami vieną ar kitą kalbinį klausimą, neįvertiname ar tiesiog nežinome kažkokio svarbaus veiksnio, kažkokio niuanso, kuris sutrukdo mums iki galo perprasti visus analizuojamus kalbos duomenis. Matyt, tai neatsiejama kalbos mokslo (turbūt ir viso mokslo apskritai) žavesio dalis.

Belieka pridėti, kad tokiomis mokslinėmis problemomis gyvena Vilniaus universiteto, Filologijos fakulteto, Alekso Girdenio vardu pavadintoje fonetikos laboratorijoje besidarbuojantys mokslininkai. Ten daroma gausybė garso įrašų, dirbama su įvairiomis garso analizės programomis, gilinamasi į vienų ar kitų kalbos elementų struktūrą, atliekami įvairūs statistiniai skaičiavimai, rengiamos mokslinės publikacijos. Galbūt teko girdėti apie neseniai lietuviškai prabilusius robotus humanoidus Ąžuolą ir Liepą? Dalis lietuvių kalbos žinių juos „pasiekė“ būtent iš šios laboratorijos. Ten pat įrašyta ir parengta garsinė medžiaga žodynams ir įvairiems mokomiesiems leidiniams. Trumpai tariant, čia verda įdomus ir turiningas gyvenimas. Užsukite ir patys tuo įsitikinsite!

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos