Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete dirbanti humanitarinių mokslų daktarė prof. Eglė Kačkutė nauja lyčių studijų kryptimi, motinystės studijomis, susidomėjo dėl asmeninių išgyvenimų. Tapusi mama mokslininkė sako išgyvenusi krizę, kuri paskatino į šią temą gilintis akademiškai. Europinio motinystės tyrimų tinklo „Mothernet“ koordinatorė, moterų literatūrai skirto Oksfordo universiteto žurnalo „Contemporary Women‘s Writing“ specialaus numerio „Motherhood, Mobility, Migration“ sudarytoja, monografijos ir daugelio mokslinių straipsnių tapatybės, motinystės, lyčių dinamikos klausimais autorė prof. E. Kačkutė sutiko papasakoti apie savo kelią į lyčių studijas ir atskleisti, kaip jos siejasi su filologija ir kokias problemas sprendžia.

„Kai pati susilaukiau sūnaus – išgyvenau didelę krizę. Sugriuvo absoliučiai visos mano gyvenimą ir asmenybę iki tol laikiusios sistemos. Supratau, kad tai negali būti mano asmeninė problema, kad tai yra kur kas didesnis sisteminis klausimas, kurį verta nuodugniai ištirti“, – teigia mokslininkė.

Kaip asmeninė patirtis tapo tyrimų objektu

Prof. E. Kačkutė daug metų tyrinėjo moterų literatūrą, lyčių reprezentacijas literatūroje, todėl motinystės tema mokslininkei visuomet atrodė svarbi, nors aiškiai ir nebuvo artikuliuota. O štai tapus mama ir patyrus didelį virsmą, suveikė tyrėjos refleksas. „Mano profesija yra tyrėja – ėmiau problemą tirti visomis man prieinamomis priemonėmis – ieškoti jungčių, atsakymų į klausimus kur, kas ir kodėl neveikia“, – sako pašnekovė. Kadangi mokslas grindžiamas kolektyviniu mąstymu, prof. E. Kačkutė netrukus atrado ir kitų tyrėjų, nagrinėjančių tą pačią problematiką.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Paklausta apie konkrečius tyrimus, į kuriuos gilinasi šiuo metu, prof. E. Kačkutė sako rengianti dvi tyrimų finansavimo paraiškas. Vieną jų – medicininės humanitarikos srityje. Anot mokslininkės, toks tyrimas padėtų suprasti neišnešiotus kūdikius pagimdžiusių motinų poreikius. Kitas tyrimas susijęs su motinystės ir darbo derinimu.

„Rudenį prie mano vadovaujamos tyrimų grupės „Apmąstant motinystę“ / „ThinkingMotherhood“ prisijungs podoktorantūros stažuotoja. Ji atliks literatūros srities tyrimą, kurio metu aiškinsis kaip visuomenėje aptariami įstatymų projektai išlaisvina literatūrinę vaizduotę ir leidžia rastis motinystės poetikos kūriniams ir ką iš jų galima sužinoti apie reprodukcinę sveikatą, moterų poreikius ir meninio teksto kūrimo principus“, – pasakoja profesorė. Ji pripažįsta nekantriai laukianti kolegės ir būsimų mokslinių debatų. Tiesa, tai ne visi darbai: „Mothernet“ tyrimų, kuriuos koordinuoja prof. E. Kačkutė, narių dar laukia netradicinių gimdymo praktikų tyrimas (projekto vadovė dr. Ieva Bisigirskaitė, dalyvės – gydytoja akušerė-ginekologė Živilė Sabonytė-Balšaitienė ir mokslo darbuotoja Ugnė Gudžinskaitė), o kitais mokslo metais ji pati jau norėtų imtis seniai planuojamos monografijos.

Vis dėlto svarbiausiu darbu mokslininkė vadina šiuo metu naujai kuriamą Lyčių studijų bakalauro programą ir pabrėžia, kad motinystė tėra vienas iš daugelio vaidmenų, susijusių su socialine ir kultūrine lyčių dinamika, o lyčių diskursai yra neatsiejami nuo politikos ir vertybinių nuostatų: „Dabar, kai pasaulyje vyksta tokie dideli vyksmai ir iš naujo deramasi dėl galios santykių, ši tema kaip niekada aktuali“.

Sąsajos su filologija ir „MotherNet“ projektas

Yra tokių, kurie nustemba, kad būtent VU Filologijos fakulteto mokslininkių darbai susiję su lyčių studijomis ir motinystės tema, tad pasiteiravome pačios prof. E. Kačkutės, kaip ji paaiškintų šią sąsają. Anot profesorės, lyčių studijos literatūrologijos, sociolingvistikos ir lingvistikos kontekste yra suvokiamos kaip kritinė prieiga, analizės įrankis, kuris leidžia filologiniuose reiškiniuose atskleisti socialinę ir kultūrinę lyčių dimensiją kaip tam tikrą sistemą, kuri yra užkoduota ir perduodama per kalbos įrankius – žodžius, gramatines formas, diskurso strategijas, ženklų sistemą, estetinius literatūros sprendimus, menines strategijas.

„Lyčių ir su lytimis susijusi nuostatų sistema tampa tyrimo objektu, o tekstai, diskursai, kalba (arba jų junginys) yra analizės duomenys, per kuriuos ne tik lytys, bet ir lytys jų kontekstuose perprantamos, permąstomos ir kritiškai tyrinėjamos. Lyčių, feministinė prieiga gali pasiūlyti įrankių, kaip tą sistemą atpažinti, dekonstruoti, kritiškai analizuoti“, – aiškina tyrėja.

Kalbėdama apie kuruojamą „MotherNet“ projektą, mokslininkė pasakoja, kad šio Europos Sąjungos (ES) finansuojamo tyrimo tikslas – suburti stipriausių motinystę tyrinėjančių mokslininkų tinklą Europoje. Nors projektas pasibaigė, ir tinklas sėkmingai sukurtas, jo nariai ir toliau tyrinėja sudėtingą motinystės reiškinį.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

„Svarbiausia problema, kurią mokslininkės/ai sprendžia, yra bloga demografinė situacija Europoje, o tai yra motinystės krizė. Tinkle mėginame suvokti šios krizės priežastis ir kurti problemos sprendimo būdus. Kadangi motinystė didžiausia dalimi yra moterų reikalas, tai ir žiūrime į ją iš feministinės perspektyvos. Kaip pagerinti su moterų reprodukcine sveikata susijusias paslaugas, kaip padėti sėkmingai suderinti apmokamą darbą su vaikų auginimu, kokią nacionalinę ir tarptautinę politiką kurti, kad atsirastų vietos vaikų auginimui, priežiūrai, kokius ekonominius sprendimus priimti, kad ES piliečiai galėtų išeiti į pensiją“, – pagrindinius klausimus vardija pašnekovė, pabrėžianti ir kultūros svarbą.

Pasak prof. E. Kačkutės, kultūros – televizijos, kino, literatūros, vaizduojamųjų menų svarba šiame problemų lauke yra didžiulė. Be to, ji teigia, kad oficialiai moterys įstatymų kūrime ir sprendimų priėmime dalyvauja dar gana neseniai – vos daugiau nei šimtmetį, todėl valstybių, visuomenės, paslaugų, medicinos bei kultūrinio turinio kūrimo sistemos buvo formuojamos vadovaujantis vaizduote, kurioje stinga rūpesčio etikos ir tvarumo.

Todėl ji siūlo tokias sistemas vertinti kritiškai, jas permąstyti, kad išlaikytumėme gyvenimui rastis ir augti reikalingą terpę. VU Filologijos fakulteto mokslininkė pabrėžia, jog kalba ne tik apie klimatą, bet ir apie kultūrines, socialines sistemas bei vidaus ir užsienio politiką. Profesorė atkreipia dėmesį, kad nesunku pastebėti, kaip, anot jos, niekinančiai autokratiniai ir imperialistiniai režimai elgiasi su motinomis, gimdymu ir gyvybe.

Apžvelgdama „MotherNet“ tinklo rezultatus, tyrėja džiaugiasi, kad pavyko suburti tyrėjų grupę, sutelkti jų žinojimą ir tyrimų įgūdžius, taip pat identifikuoti kelis probleminius laukus: reprodukciniai moterų kūnai ir tai, kaip su jais elgiamas (į tai įeina ir psichinė motinų sveikata); ideologinės motinystės konstrukcijos, įteisinančios vienų moterų motinystę ir rūpesčio darbą ir nuvertinančios kitų; motinoms priskiriamos funkcijos ir nepakeliamai dideli lūkesčiai, motinų dalyvavimas darbo rinkoje. Apie tai rašoma „MotherNet“ tinklo publikacijose, kurias galima rasti projekto „MotherNet“ svetainėje. „Visose minėtose srityse reikalingos intervencijos, kurias ateities tyrimais tikimės pasiūlyti“, – tiki tyrėja.

Trijų asmenų Roxanne Bolinger šeima, lydima VU Filologijos fakulteto dėstytojos Birutės Onos Palovienės, vaikšto po Fakulteto kiemelius. Lietuvoje daugiau nei savaitę viešintys amerikiečiai Roxanne, jos vyras Jimas ir 30-metis sūnus Calebas šypsosi čia sutinkamiems žmonėms, lėtai apžiūrinėja aplinką. Jie ką tik daugiau nei valandą praleido VU bibliotekoje, kurios darbuotojai aprodė ten saugomus Williamo Riegelio Schmalstiego (William Ruegel Schalstieg) darbus. lietuviams tai žymus JAV indoeuropeistas ir baltistas (1929–2021), o Roxanne – jos prieš ketverius metus anapilin iškeliavęs tėtis. „Mums ši kelionė ypatinga, nes tai ne tiesiog atostogos, per jas daugiau sužinojome apie tėtį ir tai, ką jis mylėjo“, – prisipažįsta Roxanne. 

Meilė kalbai, žmonėms ir šaliai

Kad W. R. Schmalstiegas mylėjo Lietuvą, nėra tik žodžiai. Puikiai lietuviškai kalbėjęs ir ilgus metus lietuvių kalbos tyrimams pašventęs Pensilvanijos valstijos universiteto (Pennsylvania State University) profesorius Schmalstiegas, Lietuvoje labiausiai žinomas dėl savo darbų „Lietuvių kalbos istorinė sintaksė“ („A Lithuanian Historical Syntax“) ir „Istorinė baltų kalbų veiksmažodžio morfologija“ („The historical morphology of the Baltic verb“), jautė ypatingą ryšį su Lietuva, pirmiausia per kalbą.

Roxanne pasakoja, kad tėčiui, svajojusiam tapti pilotu, viskas pasikeitė, įstojus į koledžą. Tada būsimo jaunojo studento tėvas pataręs išmokti rusų kalbą. Taip jau nutiko, kad pradėjęs mokytis rusų kalbos, W. R. Schmalstiegas susidomėjo ir kitomis, o supratęs, kad turi galimybę studijuoti vieną seniausių indoeuropiečių kalbų, tiesiog susižavėjo šia idėja. „Pirmiausia jis pamilo kalbą, o vėliau ir žmones“, – pasakoja Roxanne. Ji prisimena, kad pirmi tėčio vizitai į Lietuvą buvo nelengvas iššūkis. „Susirašinėjimo jam nepakako, norėjo čia atvykti dėl tyrimų ir žmonių, akademinio bendravimo. Jis jautėsi labai pagerbtas, kai pagaliau jam tai pavyko.“ Čia užsimezgusios draugystės su profesoriais Algirdu Sabaliausku, Zigmu Zinkevičiumi bei kitais garsiais to meto lingvistais sutvirtino ryšį su Lietuva. 1991 m. W. R. Schmalstiegas rinko Amerikos mokslininkų parašus JAV prezidentui, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, o savo vaikams dar ilgai ir vėliau kartodavęs, kad širdyje jaučiasi lietuvis.

Kelionė laiku ir naujas žvilgsnis į tėčio darbą

Pirmą kartą Roxanne Lietuvoje lankėsi 1985 m., įkalbėta tėčio. „Augdami nuolat girdėdavome minint Lietuvą. Tačiau gyvenome nedideliame mieste, kuriame yra įsikūręs Pensilvanijos valstijos universitetas, mums buvo labai neįprasta keliauti taip toli.“ Galbūt dėl tokio išskirtinumo aplankytos vietos ir sutikti žmonės įsirėžė į atmintį, tad Roxanne gali palyginti: per 40 metų įvyko neįtikėtinų pasikeitimų.

Ši kelionė išryškina ne tik bėgantį laiką, bet ir atgaivina daug prisiminimų. Roxanne paklausus, ką ji vaikystėje maniusi apie tėčio darbą, jai pirmiausia iš atminties iškyla linksmos akimirkos: „Mums būdavo labai keista girdėti jį kalbant lietuviškai. Negana to, jis specialiai sulietuvindavo mūsų pavardę Schmalstieg, pridėdamas prie jos as ir mus juokindavo kartodamas: „Aš esu Šmolstygas.“ Mums, vaikams, tai būdavo labai juokinga“.

Vaikystėje tėčio darbas ne jai vienai atrodė kiek keistas, o Lietuva labai tolima maža šalis. „Kai mano draugai paklausdavo, kuo užsiima mano tėtis, dažniausia reakcija būdavo: „Ką? Kas tai per kalba? Kur ji vartojama? Ir kam ją studijuoti?“ Roxanne požiūris vėliau, žinoma, keitėsi, tačiau ji pripažįsta, kad ir dabar galbūt iki galo nesuvokia tėčio atsidavimo kalbotyros studijoms – jis parašęs mokslinių veikalų apie lietuvių, baltų, senąją prūsų, o vėliau ir apie hetitų kalbą – tačiau sako suprantanti, kas jį sužavėjo žmonėse ir šalyje: „Sunku būtų to nepastebėti. Lietuva yra nuostabus kraštas, čia gyvenantys žmonės neįtikėtinai svetingi. Sutiktųjų svetingumo dėka ši kelionė yra ir mus praturtinanti patirtis – per juos mes daugiau sužinome apie tėčio darbo užkulisius“.

Nors Roxanne visada žinojo apie tėčio knygas, mokslinius straipsnius ir kad tėtis yra gerbiamas Lietuvos mokslininkų, tačiau apsilankymas jam artimose vietose tą žinojimą užtvirtina ir šildo širdį. Vieno iš vizitų metu, jiems buvo parodyta ant tuometinio Lietuvių literatūros ir kalbos instituto laiptų, tikriausiai profesoriaus aparatu daryta, W. R. Schmalstiego nuotrauka. Toje pačioje vietoje nusifotografavo ir Roxanne su šeima. Apsilankymo VU bibliotekoje metu Roxanne sujaudino, kaip pagarbiai darbuotoja Joana Bartkevičienė pristatė jos tėčio darbus, o į VU Filologijos fakultetą užsukti buvo būtina, nes čia mokslininkas lankė skirtingas lietuvių kalbotyros paskaitas.

Vizito metu aplankytos mokslininkui reikšmingos vietos, čia įvyko ir susitikimai su tėčiui artimo profesoriaus A. Sabaliausko dukromis: VU Filologijos fakulteto dėstytoja Birute Ona Paloviene ir Lietuvių kalbos instituto (LKI) Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Danute Liutkevičiene, ir Z. Zinkevičiaus anūku, LKI vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Mindaugu Šinkūnu. Garsaus indoeuropeisto ir Vilniaus universiteto garbės daktaro W. R. Schmalstiego dukra po daugiau nei savaitės, praleistos Lietuvoje, sako negalinti nustoti džiaugtis šiuo apsilankymu, o prisiminusi, kad tėtis save vadindavo lietuviu, pripažįsta po šios kelionės taip pat besijaučianti truputį lietuvė.

Vilniaus universiteto nuotrauka

Vilniaus universitetas ne tik suteikia tvirtą pagrindą ateities karjerai, bet ir telkia stiprią bendruomenę. Net ir pabaigus studijas, universitete sukurti ryšiai neišnyksta, nes alumnai išlieka neatsiejama mūsų bendruomenės dalimi. Tęsdamas gražią tradiciją, rugsėjo 27 d. VU kviečia į antrąjį VU alumnų festivalį, vyksiantį VU centrinių rūmų kiemeliuose.

Alumnų festivalis – tai šventė, skirta visiems VU alumnams ir jų šeimoms. Kviečiame registruotis, dalyvauti patiems ir tapti šio festivalio ambasadoriais – socialiniuose tinkluose „Facebook“ bei „LinkedIn“ pakviesti į renginį atvykti kurso draugus ar dėstytojus. Tam galite naudoti specialiai šiems socialiniams tinklams dizaino komandos parengtus viršelio paveikslėlius („Facebook“, „LinkedIn“). Tikime, kad tai bus puiki proga susitikti, užmegzti naujus ir atkurti senus ryšius bendruomenės apsuptyje.

Prisidėkite prie prasmingos tradicijos tąsos, nes VU alumnų festivalis – tai galimybė ne tik dalytis studijų laikų prisiminimais, bet ir išvysti, kuo universitetas gyvena šiandien. 

Festivalio metu vyks diskusijos su žinomais VU alumnais – savo srities profesionalais ir universiteto mokslininkais – universitetui ir visuomenei aktualiomis temomis. Taip pat pasirūpinsime šeimos nariais – mažųjų ir suaugusiųjų laukia įvairios pramogos, užduotys, atradimai ir ekskursijos.

Festivalio programoje: 

• Pagrindinė diskusija apie universiteto vaidmenį stiprinant visuomenės atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms

• Ekskursijos po VU ansamblį – pirmieji užsiregistravusieji gaus pranešimą apie atsidariusią registraciją

• Veiklos visai šeimai – vaikų užimtumu rūpinsis VU Vaikų universitetas

• Laisvalaikiui skirtos VU erdvės, kuriose kviečiame pasimatyti su savo grupiokais ir kursiokais

• Vakarinė programa su VU kolektyvų pasirodymais ir ypatingu svečiu

Durys atsidaro 13:00 val., programos pradžia 14:00 val.

Pernai pirmą kartą surengtame festivalyje apsilankė per 2300 VU bendruomenės narių. Į Alma Mater sugrįžę renginio dalyviai klausėsi diskusijų, dalyvavo ekskursijose ir koncertuose.

Gaukite naujausią informaciją pirmieji, užsiregistravę į festivalį!

Kartą VU studentas – visada VU alumnas!

Išsamesnė informacija su VU Filologijos fakulteto alumnams siūloma programa bus viešinama VU Filologijos fakulteto puslapyje ir „Facebook paskyroje“.

Dr. Joanna Tabor. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas (VU) – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus. VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pristato šių centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje.

Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros, gestotyros ir baltistikos katedros vedėja dr. Joanna Tabor yra Lietuvai nusipelniusi mokslininkė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tyrėja pasakoja prisimenanti, nuo ko prasidėjo jos kelias į lituanistiką, kaip ji 1995-aisiais baigusi mokyklą suprato, kad viskas, ką žinojo apie Lietuvą, rėmėsi romantizuotu mūsų šalies įvaizdžiu, susiformavusiu skaitant Adomo Mickevičiaus, Juzefo Ignaco Kraševskio ir Česlovo Milošo kūrinius.

Kadangi apie šią šalį pašnekovė norėjo sužinoti daugiau, smalsumo vedama nusprendė išbandyti baltistikos studijas. Įtakos tokiam pasirinkimui galėjo turėti ir protėvio Taboro genai – Vaitiekus Albertas I Taboras buvo žymus XV–XVI a. Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus miesto gynybinės sienos statybos skatintojas ir rėmėjas.

Pasak mokslininkės, sprendimas studijuoti jai nekėlė abejonių, nors studijos nebuvo lengvos. Studijuojant sunkiausia buvo perprasti lietuvių kalbos kirčiavimą: „Mano nuomone, užsieniečiui beveik neįmanoma išmokti lietuviškai kalbėti be akcento. Kai studijavau, kartais bijodavau atsakinėti, baiminausi, kad pasakysiu kažką neteisingai.“ Nepaisant to, ji visada ragino ir ragina baltistus ir kalbos besimokančius studentus nebijoti klysti. „Nesvarbu, koks yra tavo akcentas, svarbiausia – susikalbėti.“

Baltistikos studijos Joannai kelia daug gražių prisiminimų. Mokslininkei vis dar išlikęs ryškus įspūdis, kurį pirmosiose paskaitose paliko lietuvių kalbos melodingumas ir skambesys. Šios studijos suteikė jos gyvenimui spalvų, praturtino ne tik mokslo, bet ir kultūrinės patirties prasme. Anot alumnės, kalbos mokymasis – tai langas į pasaulį per kitokią, dažnai netikėtą, prizmę.

Studijų draugai – lyg šeima

Baltų filologijos katedra Varšuvos universiteto Polonistikos fakultete buvo įsteigta 1990 m., tačiau kaip atskira studijų kryptis baltistika pradėta dėstyti tik po penkerių metų. Pirmaisiais metais šias studijas pasirinko 12 studentų, tarp jų – dvi lietuvės iš Punsko krašto. „Kiti buvo kaip aš – keistuoliai, susidomėję baltistika, o ne tuo metu populiariomis specialybėmis, tokiomis kaip verslas ar ekonomika. Jie buvo įdomūs, plačių akiračių žmonės. Kurso draugė Lucija iki šiol yra mano geriausia draugė, o su kitais bendrakursiais taip pat palaikome ryšius. Mes funkcionavome kaip šeima“, – prisimena Joanna, pabrėždama mokslininkų bendruomenės šilumą ir palaikymą, kuris skatino tęsti studijas. Tuo metu Varšuvos universitete dėstė žinomi kalbininkai – Akselis Holvoetas, Voicechas Smočynskis ir puikios lietuvių kalbos dėstytojos – Ona Vaičiulytė-Romančuk, Irena Aleksaitė, Nijolė Birgiel ir kiti.

Trečiame kurse ji vieną semestrą studijavo Vilniuje: „Gyvenau bendrabutyje Saulėtekyje su labai spalvinga kompanija iš viso pasaulio – buvo studentų iš Suomijos, Norvegijos, Japonijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos.“ Joanna aktyviai dalyvavo Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose užsieniečiams, kurie iki šiol organizuojami VU Filologijos fakultete ir pritraukia būrius norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos iš įvairių pasaulio kampelių.

„Intensyviai mokėmės lietuvių kalbos, bet turėjome ir labai įdomių kultūros paskaitų, pvz., su dėstytoja Brone Stundžiene, taip pat važiavome į ekskursijas po visą Lietuvą. Studijos Vilniuje paskatino prabilti – turėjau pradėti kalbėti lietuviškai įvairiomis gyvenimo situacijomis“, – pasakoja pašnekovė. Iki šiol ji labai šiltai prisimena kursų dėstytojas – Joaną Pribušauskaitę, Virginiją Stumbrienę, Elvyrą Petrašiūnienę – bei administratorę Liną Blauzdavičiūtę.

Magistro darbą J. Tabor rašė apie lietuvių rašytojo, poeto, publicisto Juozo Erlicko kūrybą: „J. Erlickas tuo metu buvo ant bangos. Dėmesį patraukė rašytojo šmaikštus tonas ir komentuojamos tuometės realijos. Po rimtos ir dažnai liūdnos klasikos tai buvo atgaiva, be to, norėjau kuo geriau pažinti šiuolaikinę Lietuvą, o tai buvo puikus būdas.“

Po magistrantūros studijų pašnekovė įstojo į doktorantūrą, stažavosi Vilniuje, rinko medžiagą disertacijai. Tema buvo neįprasta – J. Tabor analizavo Jurgio Savicko kūrybos paraleles su lenkų tapytojo Vitoldo Voitkevičiaus paveikslų motyvais. „Pasirodė, kad abu kūrėjai labai panašiai vaizduoja vaiko figūrą – labai moderniai, antisentimentaliai. Labai svarbią vietą jų kūriniuose taip pat užėmė kaukės, kurios papildomai pabrėžė vaizduojamų herojų ir situacijų ambivalentiškumą“, – atskleidžia ji. Apsigynusi daktaro disertaciją, mokslininkė nusprendė kuriam laikui pasitraukti iš akademinio pasaulio ir įsidarbino leidykloje.

Vėliau Baltų filologijos alumnė pradėjo dėstyti lietuvių literatūrą ir redagavimo pagrindus Varšuvos universiteto Baltistikos katedros studentams – ji turėjo šių sričių praktinės patirties. Netrukus tapo katedros vedėja. „Stengiuosi perduoti studentams meilę lietuvių kalbai ir kultūrai, populiarinu Lietuvą Lenkijoje, daugiausia versdama.“ Joanna į lenkų kalbą yra išvertusi daugelio lietuvių rašytojų kūrybą: Ričardo Gavelio, Kazio Sajos, Jurgio Savickio, Renatos Šerelytės, Undinės Radzevičiūtės, Birutės Jonuškaitės, Giedros Radvilavičiūtės, Lauryno Katkaus, Rimanto Kmitos ir kitų autorių. Taip pat vertė ir nemažai mokslinės literatūros: Viktorijos Daujotytės, Kristupo Saboliaus, Dainoros Pociūtės, Jūratės Čerškutės, Brigitos Speičytės, Aušros Martišiūtės-Linartienės tekstus.

Jaunoji baltistų karta taip pat verčia lietuvių literatūrą į lenkų kalbą. Dauguma pastaraisiais metais Lenkijoje pasirodžiusių į lenkų kalbą išverstų lietuvių autorių knygų – Varšuvos baltistų darbo rezultatas.

Joanna Vilnių pamilo akimirksniu

Lietuvių kalbos pažinimas atvėrė daug durų ir praplėtė akiratį. „Atvykusi į Vilnių iš karto pamilau šį miestą“, – pripažįsta mokslininkė. Ji prisimena laiką Vilniuje – valandų valandas klaidžiodavo po Senamiesčio gatves, Bernardinų kapines, gėrėdavosi architektūra. Didžiausią įspūdį jai paliko Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Baltų filologijos alumnė Vilniuje jaučiasi kaip namuose – tai vienas mylimiausių jos miestų Europoje. „Kai ilgai neaplankau, visada imu jausti, kad noriu ten sugrįžti“, – teigia ji. Dėstytoja taip pat sako pasiilgstanti Kuršių nerijos, ypač ramios, ne sezono metu, Nidos.

Į Lietuvą Joanna dažnai atvyksta tiek darbo reikalais, tiek susitikti su draugais. Jų turi nemažai – labai gerų, tikrų draugų su kuriais kartu keliauja, atostogauja. „Baltistika man suteikė galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis“, – priduria šypsodamasi.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė

Vilniaus universiteto nuotrauka

Siekdamas mažinti socialinę atskirtį ir paskatinti moksleivius iš socialiai pažeidžiamų šeimų siekti aukštojo mokslo, Vilniaus universitetas (VU) skiria specialią 450-mečio stipendiją. Gabiausi, bet finansinių resursų stokojantys pirmakursiai iki rugpjūčio 6 d. kviečiami teikti paraiškas šiai stipendijai gauti. Vieno studento stipendija per metus siekia 3000 eurų.

2024 m. VU skyrė rekordinį specialių VU įsteigtų 450-mečio stipendijų skaičių – 141. Ši nuo 2019 m. gyvuojanti iniciatyva kasmet padeda daugiau kaip 100 talentingų pirmakursių iš socialiai pažeidžiamos aplinkos lengviau įsitvirtinti naujame mieste kritiškai svarbiais pirmaisiais studijų metais.

„Prieš 6 metus įsteigta VU450 stipendija siekiama didinti aukštojo mokslo prieinamumą ir paskatinti gabius, tačiau su finansiniais iššūkiais susiduriančius jaunuolius siekti aukštojo mokslo. Iš patirties žinome, kad pirmieji studijų metai dažnai būna tie kertiniai, per kuriuos studentai turi įsitvirtinti tiek universitete, tiek naujame mieste, todėl ši finansinė pagalba yra labai svarbi. Ši priemonė leidžia koncentruotis į studijas“, – įsitikinęs VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Net du trečdaliai VU studentų atvyksta iš mažesnių miestų ir rajonų, todėl gyvenimas didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose – jiems dažnai tampa nemenku iššūkiu. Suprasdamas šią situaciją, VU siekia padėti jaunuoliams iš regionų, kuriems finansiniai sunkumai galėtų sutrukdyti siekti aukštojo išsilavinimo.

Vienas šios stipendijos gavėjų Edgaras Zaboras iš Kretingos rajono dabar yra VU Medicinos fakulteto ketvirtakursis. Jis prieš ketverius metus gavo specialią VU stipendiją, nes pirmasis siekė aukštojo mokslo savo šeimoje, be to, yra našlaitis, dalį laiko praleidęs globos namuose, kitą dalį – gyvenęs pas gimines. Kaip sako brandos egzaminus vien šimtukais išlaikęs talentingas jaunuolis, ši stipendija padėjo jam galutinai apsispręsti svarstant, ar vykti studijuoti į užsienį, ar tęsti mokslus Lietuvoje.

„Nuo mažens domėjausi gamtos mokslais, mokykloje dalyvaudavau gamtos mokslų olimpiadose, o devintoje klasėje supratau, kad mane traukia neuromokslai“, – pasakoja Edgaras. Baigdamas mokyklą, jis rinkosi tarp studijų Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, tačiau galiausiai apsisprendė likti Lietuvoje ir studijuoti mediciną.

„Svarstydamas, kur noriu studijuoti, pasvėriau visus pliusus ir minusus. Kadangi buvau moksleivis iš rajono ir man buvo aktualus pragyvenimo aspektas, tai vienas iš traukiančiųjų veiksnių stoti į VU buvo galimybė gauti įvairius paskatinimus ir stipendijas“, – prisimena jaunuolis.

Tarp stipendijų gavėjų šiais mokslo metais daugiausia yra jaunuoliai, pirmieji šeimoje siekiantys aukštojo mokslo ir esantys iš daugiavaikių šeimų.

Į 3000 eurų dydžio stipendijas gali pretenduoti stojantieji, kurių šeimos mėnesinių pajamų vidurkis per paskutinius 3 mėnesius vienam asmeniui buvo ne daugiau nei 500 eurų, be to, jie nėra anksčiau įgiję bakalauro ar magistro kvalifikacinio laipsnio ir nėra gavę VU gimtadienio stipendijos, o pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų prašyme pirmu numeriu renkasi studijas VU.

300 eurų dydžio stipendijos, mokamos 10 mėnesių, padeda jautrių socialinių grupių studentams prisitaikyti naujoje aplinkoje ir labiau motyvuoja studijuoti.

VU specialių stipendijų fondą sudaro 300 000 eurų per metus. Pernai jį reikšmingai papildė VU gimtadienio aukciono metu surinkta beveik 73 000 eurų suma. Be to, prie šių stipendijų fondo pastaraisiais metais aktyviai prisideda ir verslo įmonės – VU partnerės.

Paraiškas gauti stipendiją 2025–2026 studijų metais galima teikti iki rugpjūčio 6 d. Daugiau informacijos apie 450-mečio stipendiją rasite čia.

Be šios finansinės paramos Vilniaus universitete skiriamos ir šios stipendijos.

Prof. Vytauto Sinkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Su liūdesiu pranešame, kad netekome ilgametės Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bendruomenės narės doc. dr. Reginos Sinkevičienės. Velionė Regina Sinkevičienė buvo tuo metu veikusio Užsienio kalbų instituto Humanitarinių mokslų Vokiečių kalbos katedros vedėja. Doc. dr. R. Sinkevičienė prisidėjo prie germanistikos studijų plėtros, studentų ugdymo ir akademinės bendruomenės telkimo.

Nuoširdi užuojauta artimiesiems.

Jau dvidešimtą vasarą – liepos 28–31 dienomis – skirtingų Lietuvos mokslo ir studijų institucijų literatūros krypties studentai, doktorantai, dėstytojai, mokslininkai ir kitų humanitarinių sričių tyrėjai rinksis į akademinį seminarą „Literatūros salos“. Svarbiausias šios Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuojamos akademinės stovyklos požymis ir tikslas – dėstytojų ir studentų akademinė bendrystė, skirtingų humanitarinių disciplinų idėjinė apykaita. Seminaro programoje – akademinė konferencija, humanitarų diskusija, susitikimas su rašytoju, studentų vakaras bei geriausio literatūrologinio mokslinio straipsnio konkursas.

Kaskart skirtingose Lietuvos ar kaimyninių šalių vietovėse rengiamas seminaras šiemet, minint lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejų ir Baroko literatūros metus, įsikurs Dzūkijoje – barokiniame Liškiavos vienuolyno ansamblyje. Seminaro tema – „Menai ir tinklai“ – siejama su Baroko kultūrai ir M. K. Čiurlionio kūrybai būdingu menų sinteziškumu ir šiuolaikinės kultūros savybe – tinkliškumu.

Konferencinėje dalyje literatūros mokslininkai (dr. Gintarė Bernotienė, dr. Neringa Butnoriūtė,  dr. Nida Gaidauskienė,  dr. Giedrė Ivanova,  doc. Jurga Katkuvienė, dr. Eleonora Terleckienė, doc. Inga Vidugirytė-Pakerienė), istorikai (doc. Martynas Jakulis), filosofai (doc. Vilius Dranseika, Edvardas Šumila), menotyrininkai (doc. Laima Kreivytė) pristatys savo tyrimus, kurių problematika įvairi – nuo Liškiavos vienuolyno įkūrimo istorijos ir barokinės literatūros kritikos iki šiuolaikinio meno kuratorystės principų. Literatūrologai daugiausiai analizuos M. K. Čiurlionio kūrybinę biografiją, jo kūrybos pėdsakus XX a. poezijoje, taip pat – lietuvių literatūros ir muzikos sąsajas, šiuolaikinės literatūros bruožus Baroko kultūrinio palikimo kontekste. Seminaro vieta – Dzūkija – aktualizuoja ir partizanų kūrybą: doc. J. Katkuvienė pristatys tyrimą apie partizanės Dianos Glemžaitės poeziją. Seminare nuskambės ir dešimt studentų pranešimų įvairiais literatūros ir kitų menų bei jų sąveikų klausimais.

Seminaro tradicinės humanitarų diskusijos dėmesio centre – literatų plačiąja prasme savireprezentacijos ir misijos šiuolaikinėje visuomenėje problema. Kintant literatūros paskirčiai ir skaitmenizuojantis bei globalėjant literatūros sklaidos terpei, keičiasi ir rašytojų savivoka. Diskusijoje „Tarp eilučių ir tarp vaidmenų: šiuolaikinio literato vieta visuomenėje“ politinio korektiškumo ir žodžio laisvės, technologijų ir socialinių tinklų įtakos, globalumo ir sumišusių tapatybių klausimais kalbėsis rašytoja ir literatūrologijos doktorantė Akvilina Cicėnaitė, literatūros kritikė dr. N. Butnoriūtė, literatūros projektų organizatorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, menotyrininkė, poetė doc. L. Kreivytė, mokslininkas ir poetas prof. Mindaugas Kvietkauskas.

Programos dalyje „Susitikimas su rašytoju“ šiemet viešės poetas, festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ pradininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kornelijus Platelis, ką tik išleidęs eilėraščių rinkinį „Su Ferdinandu“. Tradicija tapusi renginio dalis „Poezija iš atminties“ kvies dalyvius gražiausias eilėraščių eilutes ištarti garsiai atmintinai.

„Literatūros salų“ bendruomenė jau ketvirtus metus rengė geriausių mokslinių straipsnių konkursą, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į humanitarų pagrindinę mokslinę veiklą – jų straipsnius, kuriuose pristatomi naujausi literatūrologų atradimai. Geriausių straipsnių autoriai bus paskelbti ir apdovanoti paskutinę seminaro dieną.

„Literatūros salų“ akademinė programa yra atvira visuomenei. Vieną dieną (liepos 30-ąją) seminaras persikels į Druskininkų biblioteką, kad mokslinė konferencija būtų prieinamesnė Druskininkų gyventojams ir svečiams.

Seminarą organizuoja VU Filologijos fakultetas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Seminaro partneris Druskininkų biblioteka, seminarą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR Kultūros ministerija.

Visą renginio programą galite rasti čia >>

Vilniaus universiteto / Justino Auškelio nuotr.

Belaukiant kito „Arqus Café“ sezono, Europos kalbų dienos proga „Arqus“ daugiakalbystės centras organizuoja specialų renginį „Language Dives“, skirtą pažinčiai su naujomis kalbomis.

Rugsėjo 26 d. siūlysime pasinerti į įvairias kalbas pradedančiųjų (A1) lygiu. Užsiėmimų metu išmoksite prisistatyti ir palaikyti trumpą pokalbį naująja kalba.

„Language Dives“ – tai galimybė dalyvauti „Arqus Café“ susitikimuose pasirinkta kalba, kurios iki šiol nesate mokęsi. Kiekvienas užsiėmimas truks 45 minutes. Kad dalyviai galėtų pasirinkti jiems įdomiausią ir patogiausią variantą, sieksime pasiūlyti kuo daugiau skirtingų laikų ir kalbų.

Šiuo metu ieškome savanorių, kurie norėtų vesti užsiėmimą savo gimtąja kalba. Registracija vyksta iki liepos 30 d. (imtinai).

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto alumnas ir jaunas literatūros kritikas Martynas Pumputis jau spėjo sulaukti priekaištų dėl savo aštrių recenzijų, tačiau juos priima ir rašo toliau. Pokalbyje su poete, eseiste ir literatūros kritike Giedre Kazlauskaite Martynas atvirai pasakoja apie kritiko darbo užkulisius, kaip pats pasirinko recenzento kelią, kaip derina leidyklos „Slinktys“ redaktoriaus, šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojo ir kritiko vaidmenis ir kodėl, jo manymu, net griežčiausia recenzija nepajėgi sumažinti skaitomų knygų populiarumo.

Tiems, kurie skaito „Šiaurės Atėnus“, „Literatūrą ir meną“, „Naująjį Židinį – Aidus“, Martynas jau yra pažįstamas kaip literatūros kritikas. Nors, kaip pats juokauja, tikriausiai yra įsiminęs dėl savo griežtesnių recenzijų, – tokia kritiko dalia, – nemažai rašo ir palankių. G. Kazlauskaitės paklaustas, kaip nutiko, kad pasirinko būtent tokį kelią, Martynas sveikos kritikos nestokoja ir sau bei sako studijų pradžioje bandęs rašyti poeziją, tačiau nepavyko: „Man grožinė kūryba nelabai ir sekėsi“.

O štai kritika Martyno dėmesį traukė visada. „Kai dar nerašiau recenzijų, kultūriniuose leidiniuose mane žavėjo būtent recenzijų skiltys. Galvojau, „oho, žmogus perskaito knygą ir tada skiria savo laiko jai aptarti“, – pasakoja Martynas ir prisipažįsta, kad recenzijas jam rašyti sekasi daug geriau. Pamėginęs literatūros kritiko darbą, už kurį labiau mėgsta tik skaityti, Martynas sako prie savo kūrybos grįžti nesvarstęs.

Ką galima kritikuoti, o ko nevertėtų

„Tu rašai gana aštrias recenzijas, su humoru ir ironija. Bet ar tau kartais negaila silpnesniųjų, ne pirmojo plano poetų. Ar tai neatrodo kaip gulinčiojo spardymas?“ – domisi Giedrė, mananti, kad rašymas didelės žalos visuomenei nedaro, yra kas užsiima ir daug žalingesniais niekais. Anot Martyno, kuris jau yra sulaukęs tokio priekaišto po apžvalgų apie Nijolės Daujotytės, Gintaro Bleizgio ir Ramūno Čičelio knygas, tokia pastaba ydinga ir nelabai pritaikoma kultūriniam laukui, nes autoriaus, kuris yra finansuojamas ir turi leidyklos užnugarį, auka pavadinti nebūtų galima.

O štai apie tuos, kurie kažkur regionų spaustuvėlėse už savo pinigus išsileidžia šimtą egzempliorių draugams ir giminaičiams, Martynas sako, kad jų kritikuoti nereikėtų, ir priduria, kad vienintelė, anot jo, prie silpniausiųjų autorių priskirtino Tomo Taškausko knyga, apie kurią yra rašęs, buvo išleista leidykloje.

Pašnekovai sutaria: kad ir kokios recenzijos – neigiamos ar palankios – svarbu, kad jos būtų konstruktyvios, neįžūlios ir nenukreiptos ad hominem.

O kaip su skaitytojų mėgstamomis, bet ne itin vertingomis knygomis? Martynas džiaugiasi, kad žmonės skaito, pastebi knygas, ir mano, kad knyga vienu metu gali būti ir populiari, ir nelabai pripažinta literatūros lauke. Tokiu atveju kritika veikia kaip atsvara: „Kuo knyga populiaresnė, tuo daugiau svorio reikia į kitą pusę. Jeigu ji nėra labai aukšto literatūrinio lygio, praėjus kažkiek metų, nebebus tokia populiari. Atsiminsime tik, kad ji buvo labai mėgstama skaitytojų“, o tai nebūtų labai gerai.

Ir kritikas turi jausmus

„Klausimas, kiek žmogus yra nusiteikęs kurti, jeigu viena recenzija atbaidytų jį nuo rašymo?“ – retoriškai klausia Martynas. Tačiau pasiteiravus, ar galvoja apie autoriaus poziciją, norą būti suprastam ir ar stengiasi įsilipti į jo batus, atsako suprantantis rašančius ir neneigiantis autoriaus teisės jaustis blogai dėl kritikuojamos knygos: „Neišvengiamai visiems žmonėms kyla tam tikrų emocijų, kai apie jų kūrinius kalba neigiamai ar teigiamai. Aš žinau, kad man irgi būtų liūdna ir turbūt skaudu, bet nemanau, kad išlieti emocijas recenzentui yra išeitis.“

Giedrės užklaustas, ar nesijaustų nejaukiai, jeigu, pvz., parašytų nelabai palankią recenziją apie universiteto dėstytojo (-os) knygą ir jis (ji) sureaguotų: „Žinai ką, Martynai, tu esi nebrandus“, atsako trumpai – jaustųsi ir būtų truputį liūdna, bet iš karto ir sutiktų, nes tame būtų tiesos.

Giedrė antrina Martynui: visur pasaulyje žmonės yra jautrūs, opūs kritikai ir įvairiai reaguoja į recenzijas. Vis dėlto visiems reikėtų laikytis tam tikro etiketo: rašyti savo vardu (ne slapyvardžiu), prisiimant visą atsakomybę už savo tekstą ar recenziją, neperžengiant ribų, kontroliuojant turinį, išlaikant civilizuotą diskursą.

Darbas su knygomis ir interesų derinimas

Mielai ir kitų filologinių darbų besiimantis Martynas per daug nenutolsta nuo kritiko veiklos – dirba su kitų žmonių kūryba. Šiais metais sudarė „Poezijos pavasario“ almanachą – anot Giedrės, tai gan bjauri užduotis, nes kai išeina almanachas, visi turi pretenzijų. Taip pat sudarinėja knygas. Nors Martynas mano, kad sudarytojo nuopelnas mažas, bet jam smagu dirbti su tekstais, ypač jeigu toji kūryba mažiau skaitoma ir mažiau žinoma, kaip Juozo Tysliavos. „Malonu XX a. pirmosios pusės autorių iš naujo pristatyti skaitytojams ir taip grąžinti į literatūros apyvartą“, – pripažįsta Martynas.

Leidykloje „Slinktys“ taip pat atsakingą darbą dirbantis Martynas sako, kad šališkumo pavyksta išvengti bandant atskirti savo, autorių ir leidyklos interesus: „Kai rašau leidyklos projektus Lietuvos kultūros tarybai, bandau negalvoti apie kritiką. O kai rašau kritiką, mėginu negalvoti apie leidyklos interesus. Žinau, tai atrodo įtartinai, nes automatiškai galima įžvelgti kokių nors paslėptų ketinimų. Vis dėlto esu žmogus, kuris parašė daugiausia neigiamų recenzijų apie „Slinkčių“ išleistas knygas...“

Paklaustas, ar nesulaukia priekaištų iš leidyklos vadovo, Martynas šypsosi ir sako su vadovu sutariantys, kad nuoširdumas yra vertybė.

Kritika būtina

Pačiam Martynui atrodo natūralu, kad į „Poezijos pavasario“ almanachą jis pakvietė savo kūrybą siųsti ir tuos rašytojus, apie kuriuos yra neigiamai atsiliepęs. Daugiau polemikos spaudoje literatūros tema pasigendantis Martynas tiki, kad kritika turėtų būti normalizuota. Prie šio tikslo bando prisidėti ir pats – į „Poezijos pavasario“ almanacho anketą įtraukė klausimą apie trijų nemėgstamų (ne kaip asmenų) autorių kūrybą. Jis mano, kad jeigu literatūros bendruomenė garsiai įvardytų savo antipatijas, nutiktų teigiamų dalykų.

„Labai norėčiau tikėti, kad jeigu normalizuotume kalbėjimą apie tai, kas nepatinka, galbūt kritiškos recenzijos nekeltų tokių aštrių reakcijų. Gal nebūtų ir išpuolių prieš kritikus. Be to, norint atsakyti į tokį klausimą tektų perskaityti bent kelias knygas, jas įvertinti ir argumentuoti kodėl – visiška smegenų mankšta“, – kritikos pliusus vardija tas, kuriam kritika yra įgūdis ir mielas darbas.

Filmuotą Giedrės Kazlauskaitės ir Martyno Pumpučio pokalbį kviečiame žiūrėti „YouTube“ kanale.

Hanos Holub nuotr.

Lituanistinių studijų katedros rengiami tradiciniai Vasaros lituanistikos kursai šiemet vyks nuo liepos 7 d. iki rugpjūčio 1 d. Mokytis lietuvių kalbos atvyksta 98 dalyviai iš 28 šalių. Daugiausia studentų – 33 – atvyksta iš Jungtinių Amerikos Valstijų, 13 – iš Vokietijos. Po vieną, du ar kelis studentus – iš Australijos, Austrijos, Baltarusijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, Kanados, Kazachstano, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos, Singapūro, Slovėnijos, Suomijos ir Švedijos.

21 kursų dalyvis dalyvauja su Švietimo mainų ir paramos fondo finansavimu.

Lietuvių kalbos studentai mokysis kasdien po 4 arba 6 akademines valandas, pradedančiųjų, pažengusiųjų ir jau mokančiųjų grupėse. Kursus ves 11 dėstytojų: Lina Vaškevičienė, Ieva Ancevičiūtė, Elvyra Petračiūnienė, Rita Migauskienė, Vaida Našlėnaitė Eberhardt, Aurelija Kaškelevičienė, Giedrė Junčytė, Aušra Valančiauskienė, Inga Daraškienė, Daiva Litvinskaitė ir Eglė Gudavičienė.

Hanos Holub nuotr.

Po pietų kursų dalyviai klausysis paskaitų apie Lietuvos kultūrą – istoriją, kalbą, literatūrą, socialinį ir politinį gyvenimą, kasdienę kultūrą, bitininkystę, meną. Jie taip pat šoks ir dainuos kartu su VU folkloro ansambliu „Ratilio“. Bus organizuojamos ekskursijos po Vilniaus universitetą, Vilniaus arkikatedros požemius, Senamiestį ir į KGB muziejų.

Šeštadieniais kursų dalyviai vyks į Trakus ir Kauną.

Renginio programą galite rasti čia >>

Daugiau informacijos rasite nuorodoje >>

Liepos 3-6 dienomis Druskininkuose vyks 34-oji akademinių studijų savaitė „Baltos lankos“, kasmet sutraukianti per šimtą dalyvių – mokslininkų, dėstytojų, studentų bei jiems prijaučiančių, – besidominčių humanitarinių, socialinių bei gamtos mokslų sritimis. Renginyje bus pristatomi naujausi Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai, išmėginami įvairūs metodologiniai įrankiai, keliami klausimai ir rengiamos diskusijos, skatinamas tarpdisciplininis ir tarpinstitucinis mokslininkų, dėstytojų ir studentų bendradarbiavimas.

2025 m. „Baltų lankų“ programa siūlo platų temų spektrą: Lietuvos filosofijos bei dailės tyrimų apžvalgos, fenomenologija, partizanų fotografijos, irracionalumas ir autoritarizmas pasaulio politikoje, architektūros istorija, dirbtinis intelektas, logikos istorija, matematika kaip kultūros reiškinys ir kitos.

Lino Daugėlos nuotr.

Pranešėjai ir pranešėjos – žinomi savo sričių specialistai, akademikai: filosofai Algis Mickūnas, Arūnas Sverdiolas, Gintautas Mažeikis, Jonas Dagys, Mintautas Gutauskas, Laurynas Peluritis, filosofės Danutė Bacevičiūtė, Jolanta Saldukaitytė, literatūrologas Saulius Žukas, Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Rūta Kačkutė, meno istorikė Giedrė Mickūnaitė, architektūros istorikė Marija Drėmaitė, matematikas Rimas Norvaiša.

Ilgametis „Baltų lankų“ savaitės pranešėjas bei dalyvis, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Mintautas Gutauskas šį renginį apibūdina kaip turintį ypatingą atmosferą.

„Baltos lankos“ yra išskirtinės savo atmosfera ir laiko ritmu. Tarpdalykinė erdvė išplečia akiratį, pažadina vaizduotę ir protą. Čia susitinki su kolegomis ir studentais, čia nėra laipsnių, titulų, administracinių protokolų, čia gali neskubėdamas bendrauti tiek apie dalykus, tiek apie tai, kas ateina į galvą pušų paunksmėje. Čia, priešingai nei konferencijose, beveik visi spėja pasakyti, ką norėjo, beveik visi spėja paklausti, kas parūpo; o kas nespėja ko aptarti – tam dar lieka vakaras, naktis ir Liškiava“, – pasakoja VU filosofas.

Renginio metu numatomas naujausios prof. Arūno Sverdiolo knygos „Dirbinio rastis ir tvermė“ pristatymas, kuriame į diskusiją kviečiami įsitraukti ir kiti savaitės dalyviai bei dalyvės.

Lino Daugėlos nuotr.

„Naujausia knyga pratęsia ankstesnėje knygoje „Steigtis ir sauga“ (1996) nagrinėtus pavyzdinius ir kartotinius veiksmus, lemiančius socialumą, bendrą žmonių egzistenciją, skirtingų istorinių bendrijų susibūrimo pamatus. Knygoje nuo pavyzdinių veiksmų pereinama prie veikalų ir dviejų svarbiausių jų buvimo būdo dėmenų – rasties ir tvermės. Šie dėmenys būdingi veikalams todėl, kad jie būva pasaulyje, laiko akiratyje. Veiksmas prasideda, tęsiasi ir baigiasi, o veikalas tampa tuo, kas jis yra, veiksmui pasibaigus, suteikus prasmei dirbtinį kūną. Vis dėlto veikalas auga iš veiksmo šaknies. Knygos pagrindinė tema yra ypatingų veikalų – dirbinių, gaminių ir tiekinių, sudarančių materialiąją kultūrą – rastis ir tvermė, gyvavimas žmonių pasaulyje“, – apie knygą pasakoja autorius.

Renginio dalyviai taip pat turės galimybę diskusijas tradiciškai perkelti į vakaronę ant Liškiavos piliakalnio. Esant galimybei bus lankomas Liškiavos vienuolyno ansamblis ir Švč. Trejybės bažnyčia.

Lino Daugėlos nuotr.

Kviečiame registruotis. Daugiau informacijos rasite čia >>

Tekstą parengė Aurita Petrulytė ir Justina Katauskaitė.

Iki susitikimo!

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Vilniaus universitetas (VU) iškilmingai baigia dar vienerius studijų metus. Birželio 27 d. VU Šv. Jonų bažnyčioje vykstančiose tradicinėse „Finis anni academici“ iškilmėse pagerbti nusipelnę akademinės bendruomenės nariai, skirti apdovanojimai už reikšmingus mokslo pasiekimus ir iškilmingai įteikti simboliniai atminties diplomai nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems ir iš universiteto pašalintiems VU bendruomenės nariams. Renginio metu tylos minute taip pat pagerbti akademiniais metais išėję VU studentai, darbuotojai, senjorai.

Šv. Jonų bažnyčioje simboliniais atminties diplomais iškilmingai buvo pagerbti 42 lietuvių, žydų ir lenkų kilmės nuo totalitarinių režimų nukentėję ir iš VU pašalinti jo bendruomenės nariai.

Tarp jų – Ekonomikos ir prekybos fakulteto studentai Vytautas Stonis, pašalintas 1948 m. už tai, kad buvo „buožės vaikas“, ir Gediminas Šinkūnas, pašalintas 1977 m. už „elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“.

VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas keletą simbolinių diplomų įteikė okupaciniu laikotarpiu neteisybę patyrusių VU studentų ir darbuotojų giminaičiams. Likusieji diplomai, garsiai perskaičius nominantų pavardes, perduoti į VU muziejų, nes nei pačių nominantų, nei jų giminaičių rasti nepavyko.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Geriausios socialinių ir humanitarinių mokslų sričių publikacijos kategorijoje apdovanojimus gavo Filologijos fakulteto vyresnysis mokslo darbuotojas Artūras Ratkus. Už geriausią taikomąjį darbą apdovanotas Filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto asistentas Alius Jaskelevičius.

VU rektoriaus padėkos įteiktos absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais. Padėkas gavo 50 pirmosios ir 69 antrosios pakopos studijų programų absolventai, tarp jų pirmosios pakopos Filologijos fakulteto absolventai – Monika Kazabuckaitė ir Laura Grizickaitė.

Padėkos įteiktos ir antrosios pakopos ir vientisųjų studijų programų absolventams, kurių studijos ir mokslinė veikla įvertinta Magna cum laude diplomais, tarp jų Filologijos fakulteto absolventams – Benediktui Vachninui ir Viltei Stukaitei.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Plačiau apie renginį skaityti pateiktoje nuorodoje >>

Praėjusiais metais, Lietuvos sezono Prancūzijoje metu, Sorbonos ir Vilniaus universitetai pasirašė strateginės partnerystės sutartį. Bendradarbiavimui įgaunant konkretesnę formą, praeitą savaitę VU viešėjo Sorbonos universiteto prezidentė prof. Nathalie Drach-Temam su delegacija. Vizito metu net devyni vieno seniausių pasaulyje universiteto atstovai susitiko su VU rektoriumi prof. Rimvydu Petrausku, VU mokslininkais.

Dalijamės akimirkomis iš Filologijos fakultete birželio 27 dieną įvykusio susitikimo su Sorbonos universiteto prancūzų literatūros profesoriumi Maxime Decout ir Slavistikos katedros profesore Luba Jurgenson. Nuotraukose: svečiai iš Sorbonos universiteto bei VU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas, mokslo ir strateginės plėtros prodekanas doc. dr. Giedrius Tamaševičius, Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedros vadovė prof. dr. Eglė Kačkutė-Hagan, dėstytoja Greta Štikelytė, doc. dr. Paulius Jevsejevas, VU Filosofijos fakulteto dekanas prof. dr. Jonas Dagys, prof. dr. Kristupas Sabolius.

Šio vizito Lietuvoje metu užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys Sorbonos universiteto prezidentei prof. Nathalie Sylvie Drach-Temam įteikė Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždę“. Apdovanojimas įteiktas už kryptingą darbą stiprinant Lietuvos ir Prancūzijos universitetų bendradarbiavimą.

Prof. dr. Patricia Ronan / Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Jolanta Šinkūnienė (Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų institutas) kalbina Patriciją Ronan (ICAME valdybos pirmininkę).

Jolanta Šinkūnienė. Praėjusią savaitę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyko 46-oji kasmetinė tarptautinė Kompiuterinio šiuolaikinės ir viduramžių anglų kalbos archyvo konferencija ICAME (International Computer Archive of Modern and Medieval English). Birželio 17-21 d. senuosius Vilniaus universiteto rūmus pripildė įkvepiančios diskusijos apie sinchroninius ir diachroninius anglų kalbos tyrimus, naują programinę įrangą, taikomą lingvistiniams tyrimams, statistinius metodus ir daugelį kitų tekstynų lingvistikai aktualių klausimų. Ar nesuklysime sakydami, kad ICAME yra pirmoji ir seniausia tekstynų lingvistus vienijanti asociacija, nes ji gyvuoja jau 46 metus. Kokie veiksniai, jūsų nuomone, galėjo lemti tokią sėkmę?

Patricia Ronan. Taip, kiek man žinoma, taip ir yra. ICAME yra konferencijų ciklas, kurio organizavimą inicijuoja valdyba, sprendžianti dėl metinių konferencijų vietos ir skirianti prizus bei apdovanojimus.

Manau, kad konferencijų ciklo sėkmę lemia įvairios priežastys: ICAME konferencijose tradiciškai vyrauja šilta, draugiška atmosfera, jaučiama labai stipri bendruomenės dvasia. Stengiamasi skirti užtektinai dėmesio ne tik temų, bet ir pranešėjų mokslinių interesų įvairovei. Bendruomeniškumo jausmą palaiko ir kasmetinė kelionė laivu – būtina konferencijos sąlyga – bei konferencijos vakarienė su jau beveik privaloma tapusia diskoteka. Pradedantys tyrėjai yra tokie pat laukiami, kaip ir patyrę kalbininkai, – taip konferencija tampa visiems palankia terpe bendrauti.

J.Š. Esate ICAME valdybos pirmininkė. Kaip vertinate ICAME raidą per pastaruosius 46 metus? Ar buvo kokių nors reikšmingų lūžio taškų? Ar lingvistinių tyrimų plėtra nuosekliai ėjo koja kojon su technologijų pažanga pasaulyje?

P.R. Sakyčiau, kad matėme laipsnišką, bet kartu neįtikėtiną kompiuterijos ir jos galios augimą, kuris leido analizuoti vis didesnius duomenų rinkinius ir gauti reikšmingesnius rezultatus.  Tai reiškia, kad tekstynų lingvistika tampa vis galingesniu įrankiu, padedančiu rasti atsakymus į vis daugiau tyrėjams kylančių klausimų. Akivaizdūs lūžio taškai – Web2.0 atsiradimas, kai vartotojai galėjo pradėti kurti turinį internete, o laisvai ir lengvai prieinamų tarptautinių lingvistinių duomenų kiekis išaugo neregėtu mastu. Dabar visos pasaulio kalbos mums pasiekiamos ranka. Antrasis lūžis, kurį pastebime pastaruosius dvejus metus, – didžiulių kalbos modelių, tokių kaip ChatGPT, atsiradimas, leidžiantis tyrėjams taikyti mišrius metodus ir pateikti atsakymus į gerokai daugiau mokslinių klausimų.

J.Š. Šiųmetės ICAME konferencijos tema – „Per tekstynus į žvaigždes. Tyrinėti praeitį, brėžti gaires ateities tyrimams“. Manau, kad jau aptarėme didžiąją dalį praeities, o kaip dėl ateities? Kur link krypsta tekstynų lingvistika, turint minty naujausius dirbtinio intelekto pasiekimus?

P.R. Dirbtinio intelekto atsiradimas iš tiesų yra labai svarbus pokytis tekstynų lingvistikai. Jau dabar matome, kad į kai kurias tekstynų analizavimo programas, pavyzdžiui, AntConc, integruojamos dirbtinio intelekto pagalbinės priemonės, tam kad tekstynų tyrimai būtų lengvesni ir prieinamesni. Trūkumas yra tas, kaip buvo parodyta šių metų ICAME46 pirmajame plenariniame pranešime, kad turime būti atsargūs ir toliau analizuoti žmonių kalbą, kad neatsidurtume situacijose, kai analizuojame kalbinius duomenis, kuriuos sukūrė ne žmonės, o statistiniais duomenimis paremtas modelis.

J.Š. Kaip manote, kokį vaidmenį Vilniuje vykusi konferencija ICAME46 gali suvaidinti tekstynų lingvistikos raidoje? Ar konferencijoje pristatytų pranešimų tematika rodo tam tikras šiuo metu besiformuojančias tekstynų lingvistikos tendencijas?

P. R. Manau, labai vertinga, kad konferencijos programoje daug dėmesio skirta dirbtinio intelekto panaudojimui. Kalbotyros sritis apskritai ir tekstynų lingvistika konkrečiai, kaip ir bet kuri kita mokslo ir švietimo sritis, turi nustatyti, kaip efektyviausiai ir etiškai integruoti dirbtinį intelektą. Kita svarbi kryptis – lingvistiniai tyrimai, atskleidžiantys, kaip kalba vartojama komerciniame diskurse, įskaitant ir mokslo finansavimo diskursą. Šiai tyrimų krypčiai iki šiol nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, o visi akademinės bendruomenės nariai žino apie svarbų kalbos vaidmenį kuriant šių sričių tekstų paveikumą.

J.Š. Viena iš šiuolaikinių tarptautinių mokslinių tyrimų tendencijų yra augantis daugiadiscipliniškumo, tarpdiscipliniškumo ir transdiscipliniškumo vaidmuo sprendžiant sudėtingus visuomenės iššūkius. Tekstynų lingvistika nuo pat pradžių buvo tarpdisciplininė sritis: informatikai dirbo kartu su kalbininkais, nors ICAME veiklos pradžioje disciplinų atskirtis greičiausiai buvo daug labiau pastebima nei dabar. Kaip manote, ar ICAME nariai ateityje bendradarbiaus ir su kitų disciplinų bei kitų mokslo sričių atstovais, atlikdami savo mokslinius tyrimus?

P. R. Atsiradus didesniems tekstynams, vis svarbesnis tampa kiekybinių ir statistinių metodų panaudojimas. Mes plėtojame kiekybinę kryptį, taip pat integruojame daugiau žinių apie tai, kaip sukurti naudingus įrankius tekstynais grįstiems tyrimams. Be to, būtų gerai, jei mums pavyktų padėti mokslinei bendruomenei geriau suprasti, kokie naudingi tekstynų lingvistikos metodai ne tik kalbininkams, bet apskritai ir humanitariniams mokslams, ir socialiniams mokslams, ir netgi gamtos mokslams, kuriems jie gali pasiūlyti galingus įrankius ir metodus duomenims ir žinioms valdyti.

J.Š. ICAME nariai tradiciškai daugiausia dėmesio skiria įvairiems tekstynams anglų kalba. Ar tikėtina, kad ateityje, siekiant skatinti kalbinę įvairovę ir įtrauktį, ICAME konferencijose tiriamų kalbų apimtis išsiplės? 

P. R. ICAME tradiciškai turi stiprią kontrastyvinės lingvistikos tyrimų kryptį. Jau daugelį metų ICAME konferencijose organizuojama kontrastyvinės lingvistikos pranešimų sekcija, kuri yra labai patraukli, pritraukianti daugybę pranešėjų ir didelę klausytojų auditoriją. Kadangi ICAME aiškiai orientuota į anglų kalbos tyrimus, nemanau, kad būtų pereita prie kažkurios kitos kalbos analizės, tačiau kontrastyvinė kryptis išliks stipri.

J.Š. O dabar asmeninis klausimas. Jums ir daugeliui ICAME dalyvių tai buvo pirmasis vizitas Vilniuje. Kaip jums patiko šis miestas? Ar „netikėtai nuostabus“ Vilnius, kaip jį vadina oficiali miesto turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“, pateisino jūsų lūkesčius?

P. R. Vilnius pavergė mano širdį. Tai nuostabus miestas su nuostabiais žmonėmis. Nemanau, kad „netikėtai nuostabus“ turėtų likti miesto reklaminiu šūkiu. Atsižvelgiant į tai, ką Vilnius gali pasiūlyti, kiekvienas turėtų visiškai tikėtis, kad miestas jį nustebins.

J. Š. Galiausiai, ar galėtumėte pasidalyti keliais žodžiais ar palinkėjimais Vilniaus universitetui ir jo bendruomenei?

P.R. Konferencijos ICAME46 dalyviams ir ICAME valdybos nariams, taip pat ir man asmeniškai, didelį įspūdį paliko puikus konferencijos organizavimas. Universitete mus pasveikino Partnerystės prorektorius, Filologijos fakulteto dekanas ir daugybė nepaprastai atsidavusių organizatorių bei pagalbininkų. Susipažinome ne tik su labai svetinga ir itin veiksmingai dirbančia universiteto bendruomene, bet ir su labai energinga ir novatoriška institucija, su kuria daugelis mokslininkų norės sustiprinti bendradarbiavimo ryšius.

J.Š. Dėkoju už įdomų pokalbį!

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

2025 m. birželio 17–21 d. Filologijos fakultete vyko 46-oji ICAME (angl. International Computer Archive of Modern and Medieval English) konferencija „Per Corpora ad Astra: Exploring the Past, Mapping the Future“ (liet. „Per tekstynus į žvaigždes. Tyrinėti praeitį, brėžti gaires ateities tyrimams“). Tai kasmet vis kitoje šalyje organizuojama tarptautinė konferencija, suburianti kalbininkus, dirbančius kalbos technologijų, tekstynų, kompiuterinės lingvistikos, statistinių, diachroninių ir sinchroninių kalbos tyrimų srityse. Konferencijos ICAME46 metu Vilniaus universitete buvo pristatytos pažangiausios tyrimų metodikos, kalbos duomenų apdorojimo įrankiai ir aktualiausi tekstynai iš viso pasaulio. Konferencijoje dalyvavo daugiau nei 130 mokslininkų iš 19 pasaulio šalių, buvo perskaityta daugiau kaip 100 pranešimų. Savo tyrimus pristatė tiek patyrę, gerai žinomi tyrėjai, tiek jauni mokslininkai, dar tik pradedantys akademinę karjerą.

„Džiugu, kad šių metų ICAME konferencijoje Vilniuje savo tyrimus pristatė net 27 doktorantai iš įvairių Europos universitetų. Šiuo metu vienas pagrindinių Europos mokslo ekosistemos uždavinių yra jaunųjų talentų pritraukimas į akademiją. Teko kalbėtis su jaunaisiais mokslininkais konferencijos metu, klausytis jų pranešimų – jie rimtai pasiryžę tęsti darbą mokslinių tyrimų srityje, o ICAME konferencijos ne vienam suteikia dar didesnį impulsą siekti tolesnės karjeros būtent moksle. Taip pat ICAME konferencijose gyvuoja tradicija skirti John’o Sinclair’o vardo prizą geriausiam jaunojo tyrėjo pranešimui – smagu, kad šiemet buvo nemažai puikių pranešimų ir nebuvo lengva išrinkti laimėtoją“, – konferencijos įspūdžiais dalijosi ICAME46 organizacinio komiteto pirmininkė ir ICAME valdybos narė prof. dr. Jolanta Šinkūnienė.

„Įgijau puikios patirties konferencijoje ICAME46 ir man buvo didelė garbė gauti John’o Sinclair’o prizą už pranešimą. Jau trečią kartą dalyvavau ICAME konferencijoje ir, kaip visada, joje buvo daug įdomių ir verčiančių susimąstyti pranešimų. Ne mažiau įspūdinga buvo ir pažintinė programa, suteikusi man unikalią galimybę susipažinti su Vilniumi ir pabendrauti su kitais dalyviais“, – konferencijos patirtimi džiaugėsi Oslo universiteto doktorantas, John’o Sinclair’o prizo laimėtojas Mathiasas Russnesas.

Konferencijos ICAME46 metu jaunieji tyrėjai turėjo galimybę pabendrauti ir su patyrusiais mokslininkais, menančiais net pirmąsias ICAME konferencijas. „Aš labai džiaugiausi galimybe išklausyti puikų prof. Rūtos Petrauskaitės plenarinį pranešimą, kuriame ji pristatė mano buvusio kolegos ir mokytojo John’o Sinclair’o 1980 m. duomenimis paremtą gramatikos aprašo prieigą bei įvardijo John’ą Sinclair’ą kaip šiandienos dirbtinio intelekto revoliucijos pradininką“, – pasakojo Birmingemo universiteto profesorė Antoinette Renouf, dalyvavusi vienose iš ankstyviausių ICAME konferencijų.

Viena iš Lietuvos dalyvių, plenarinio pranešimo autorė prof. Rūta Petrauskaitė (VDU), teigė nežinojusi, ko tikėtis iš konferencijos. „Konferencijoje ICAME dalyvavau pirmą kartą ir nežinojau, kaip jos bendruomenė priims mano pranešimą. Po pranešimo vykusi diskusija buvo labai naudinga. Gyvos ir energingos diskusijos per kitas sesijas taip pat atskleidė diskusinę ICAME dvasią“, – po konferencijos sakė prof. R. Petrauskaitė.

Be tekstynų lingvistikos pradininkės Lietuvoje prof. Rūtos Petrauskaitės, plenarinius pranešimus konferencijoje skaitė skaitmeninės mokslo komunikacijos tyrinėtoja prof. Rosa Lorés (Saragosos universitetas), statistinės analizės ir duomenų vizualizacijos srityse dirbantis dr. Lukas Sönningas (Bambergo universitetas) bei prof. Sebastianas Hoffmannas (Tryro universitetas), kurio viena mokslinių interesų sričių – tekstynų fonetika.

Greta daugybės įdomių pranešimų, konferencijos dalyvių laukė ir turininga pažintinė programa po Vilniaus miestą ir apylinkes. Konferencijos dalyvius labai sužavėjo Vilnius.

„Vilnius pavergė mano širdį. Tai nuostabus miestas su nuostabiais žmonėmis. Nemanau, kad „netikėtai nuostabus“ turėtų likti miesto reklaminiu šūkiu. Atsižvelgiant į tai, ką Vilnius gali pasiūlyti, kiekvienas turėtų visiškai tikėtis, kad miestas jį nustebins“, – teigė ICAME valdybos pirmininkė prof. Patricia Ronan.

Atidarymo vakaro metu konferencijos dalyviai turėjo galimybę susipažinti su Vilniaus rotuše, paklausyti styginių kvarteto koncerto, ekskursijų metu apžiūrėti Vilniaus senamiestį, paplaukioti jachtomis ir paragauti kibinų Trakuose.

„ICAME46 Vilniuje buvo itin gerai organizuotas ir aukšto lygio renginys, vykęs tikrai įspūdingose šio vaizdingo miesto vietose. Konferencija ne tik parodė Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslininkų bendruomenės akademinį pajėgumą, bet ir puikiai atskleidė turtingas Lietuvos akademines tradicijas bei aiškų siekį vis aktyviau dalyvauti tarptautinėje mokslo erdvėje. Programa buvo puikiai subalansuota ir apėmė tiek pagrindines tekstynų lingvistikos sritis, tiek naujas sąsajas su sparčiai augančia dirbtinio intelekto sritimi. Išvykau iš Vilniaus su dideliu įkvėpimu organizuoti ICAME47 konferenciją ir nekantriai laukiu, kada kitais metais Koblenco mieste galėsiu pasveikinti daugybę kolegų iš Lietuvos!“, – kalbėjo kitais metais Koblenco universitete vyksiančios ICAME47 konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas prof. Andreasas Weilinghoffas.

Konferencija ICAME46 buvo įsimintinas ir reikšmingas mokslinis renginys ne tik Filologijos fakultetui, bet ir Vilniaus universitetui bei Lietuvai – ji leido pristatyti Lietuvą kaip inovatyvią, atvirą ir akademiškai aktyvią šalį.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Birželio 20 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai. Per ceremoniją doc. dr. DIEGO ARDOINO skaitė lectio ultima.

Greitai paskaičiavus, būtų galima pasakyti, kad dauguma jūsų, kurie šiandien gausite diplomą, su Vilniaus universiteto Filologijos fakultetu susiejo ketvirtadalį ar penktadalį savo gyvenimo metų. Tai yra daug laiko, ypač dvidešimtmečiui, nes dvidešimtmečio žmogaus laikas tam tikra prasme turi daugiau vertės ir potencialo nei penkiasdešimtmečio. Būdamas dvidešimtmetis esi imlus, žvalus, kupinas energijos, turi mažai praeities ir daug ateities prieš akis, tave maitina aistra, entuziazmas, intelektinė drąsa, tu neturi per daug išankstinių nuostatų ir, mažai pažindamas pasaulį, vis dar manai, kad gali jį pakeisti. Esi tarsi kamieninė ląstelė, kuri turi galimybę rinktis ir per ugdymo procesą, kurio vienas pagrindinių etapų yra universitetas, tapti tuo, kuo nori tapti. O universitetinio kelio svarbą galų gale įrodo tai, kad šiandien visi susirinkote čia pasipuošę šypsenomis, kartu su savo artimaisiais ir brangiausiais draugais.

Diplomo įteikimas yra svarbus ritualas, žymintis kiekvieno mūsų perėjimą iš vieno gyvenimo etapo į kitą; ritualas, užbaigiantis vieną iš svarbiausių socialaus individo savęs kūrimo procesų (t. y. antropopoezę), dėl kurio žmogus, įgijęs kultūrą, tampa visavertis.

Šiandien jūs oficialiai baigiate Filologijos fakultetą. Fakultetą, kurį sunku apibūdinti, nes „filologija“ yra senas, daugiasluoksnis ir orus terminas, turintis daug reikšmių.

Aristotelio „Metafizikos“ žodžius pasitelkiant, filologiją, kaip ir būtį (τὸ ὂν), galima apibrėžti kaip πολλαχῶς λεγόμενον – „daug reikšmių turinčią sąvoką“.

Vis dėlto pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių, tarp kurių – ir progresyvus techninio-tiksliojo žinojimo prestižas ir dominavimas, ši sąvoka tampa nebemadinga. Net kai kurie kolegos ją laiko vengtina, nes ji yra pasenusi, dulkėta ir, svarbiausia, jų nuomone, „gąsdina studentus“. Trumpai tariant, studijų programos pavadinimas „italų filologija“ turėtų būti pakeistas patrauklesniais pavadinimais, tokiais kaip „italų kalba ir kultūra“, „italų kalba ir civilizacija“ ir pan.

Šiandien norėčiau pabandyti paėjėti prieš srovę ir per kelias minutes parodyti, kad dabar „filologijos“ sąvoka yra aktualesnė nei bet kada ir kad filologinis požiūris ir metodas, kurio išmokote mūsų fakultete, šiandien yra nepakeičiamas emancipacijos įrankis, užtikrinantis mąstymo nepriklausomybę ir, galiausiai, laisvę.

Man labiausiai patinkantį glaustą ir tikslų filologijos sąvokos apibrėžimą pateikė Immanuelis Kantas: […] die Philologie, die eine critiſche kenntniſʒ der Buͤcher und Sprachen (Litteratur und Linguiʃtik) in ſich faßt – „filologiją, kuri apima kritinį knygų ir kalbų (literatūros ir kalbotyros) pažinimą“. Kitais žodžiais tariant, filologija yra istorinio pobūdžio disciplina, visų pirma pasižyminti kritiniu požiūriu.

Iš pradžių filologija (terminas, kuris humanistinio renesanso laikais buvo paimtas iš klasikinės antikos) reiškė visapusišką antikos pasaulio pažinimą – filologas Augustas Boeckhas kalbėjo apie universae antiquitatis cognitionem historicam et philosopham – „visuotinės antikos istorinį bei filosofinį pažinimą“, bet XVIII a. filologijos sąvoka buvo pradėta taikyti jau ir šiuolaikinėms kalboms bei knygoms.

Šiandien anglakalbėje aplinkoje philology reiškia the study of language, especially its history and development, t. y. „kalbos, ypač jos istorijos ir raidos, studijas“.

Tuo tarpu vokiškai kalbančioje aplinkoje Philologie yra mokslas, tiriantis istorinio, literatūrinio  ir kultūrinio-istorinio turinio tekstus tam tikra kalba ir juos interpretuojantis lingvistiniu, istoriniu, kultūriniu-istoriniu ir socialiniu požiūriu.

O italų ir prancūzų kalbų aplinkoje filologia ir philologie išlaiko tiek bendresnę reikšmę, pabrėžiamą vokiečių tradicijoje, tiek techninę, susijusią su teksto kritika / ekdotika, t. y. disciplina, kuri lietuvių tradicijoje vadinama „tekstologija“.

Visų šių apibrėžimų bendras vardiklis yra „kritinis žinojimas“. Bet ką tai reiškia konkrečiai? Ar tai požiūris, kuris galėtų būti taikomas ir už universiteto auditorijų ribų?

Kai žmogus, skaitydamas laikraštį, savęs klausia: „Kuo remiantis pateikiama ši žinia? Kas slypi už šios informacijos? Koks jos patikimumas?“ – jis užsiima filologija. Istorikai, rekonstruodami faktus, dirbdami su liudijimais, liudytojais ir pasakojimais, užsiima filologija.

Užsiimti filologija reiškia įgyti, puoselėti ir lavinti kritinį mąstymą.

Jau kurį laiką ir Lietuvoje labai populiarios tapo tokios sąvokos kaip fact checking, fake news ar cancel culture. Visa tai parodo, kokia šiais laikais reikalinga yra filologija, nes vadinamasis fact checking, t. y. žiniasklaidos ar politikų skleidžiamos informacijos teisingumo tikrinimas, yra ne kas kita kaip filologinio požiūrio taikymas. Taigi faktų tikrinimas reiškia filologijos metodų taikymą, o filologinis požiūris yra didžiausias fake news – melagingų naujienų – priešas. Tad nihil novi sub sole – nieko naujo po saule.

Kita vertus, vadinamoji cancel culture (atšaukimo kultūra) yra priešinga filologiniam požiūriui, nes, laikydamasi aistoriško požiūrio, vertina tekstus, asmenybes ir jų nuomonę tik pagal šiuolaikinius parametrus, o norint suprasti tinkamai, juos reikia vertinti socialiniame ir istoriniame kontekste, kuriame šie tekstai buvo sukurti ir šios asmenybės veikė.

Man visada labai patiko ispanų filosofui José Ortegai y Gassetui priskirtas aforizmas: Siempre que enseñes, enseña a la vez a dudar de lo que enseñas – „Kai mokai, mokyk ir abejoti tuo, ką mokai“.

Mokyti abejoti reiškia mokyti nepriimti kitų idėjų pasyviai, o jas patikrinti. Mokyti abejoti reiškia ugdyti supratimą apie tikrovės sudėtingumą, prisiimti atsakomybę, ieškoti, siekti tiesos. Abejonė ne paralyžiuoja, o skatina veikti. Abejoti reiškia ne spręsti pagal išorę, o gilintis. Abejonė ir apdairumas yra pagrindiniai filologijos recepto ingredientai. Filologinis požiūris apsaugo nuo supaprastinimo, ideologinio konformizmo ir pensée unique – unifikuoto mąstymo. Siūlanti ne atsakymus, o priemones jiems gauti, filologija pažadina protą, yra priešnuodis propagandai, taigi suteikia sąmoningumą, gebėjimą mąstyti ir rinktis. Galėtume pasakyti, kad filologija yra žinių higienos forma ir kad, cituojant italų filologą Luciano Canforą, la filologia è la più eversiva delle discipline – „filologija yra maištingiausia disciplina iš visų“, nes neapsiriboja viena, o gali būti taikoma įvairiausiose srityse, siekiant išsiaiškinti, kaip iš tiesų yra.

Visi gerai žinome, kad, pučiant karo vėjams, būna kaip niekad sunku ar beveik neįmanoma atskirti tikrovės nuo propagandos.

Brangūs jaunieji kolegos, pritaikykite praktikoje tai, ko išmokote šiame fakultete, toliau elkitės filologiškai ir mokykite aplinkinius mąstyti ir veikti filologiškai, nes būtent tai galiausiai atveda į laisvę.

Kuo geriausios sėkmės jums.

Doc. dr. Diego Ardoino

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Birželio 20 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.

Ceremonijos metu Intermedialių literatūros studijų magistrė Viltė Stukaitė tarė savo absolventės žodį.

Gerbiamas Vicerektoriau, gerbiamas Dekane, Prodekane, mieli dėstytojai, studentai, artimieji ir svečiai, miela universiteto bendruomene,

esu dėkinga už suteiktą galimybę šią iškilmingą dieną studentų vardu tarti padėkos žodį. Atrodytų, kad studia humanitatis, o ypač filologija yra linkusi formuoti ir transformuoti žvilgsnį. Žodžio meilės mokslas, grįstas įvairiausių tekstų studijomis, ne kartą ragino mintį kreipti žmogaus link. Tikiu, kad filologija per se yra orientuota į žmogaus supratimą ir pažinimą. Siekis išsiaiškinti, kas ir koks žmogus yra, kaip jis mąsto bei suvokia save studijuojant jėzuitų akademijos erdvėse fokusavo žvilgsnį į žmoniškumo ženklus įvairiausiose tekstų formose. Iš tiesų filologijos studijos yra prigimtinai tarpdiscipliniškos. Ketverius ar šešerius metus tirdami kalbą, literatūros tekstus bei jų sąsajas su vizualiaisiais menais skverbėmės ir į kultūros, filosofijos bei istorijos gelmes. Tad ir mano mintys šiandien krypsta į filologiją sensu lato ir į jos prigimtį bei prasmę.

Esu įsitikinusi, kad filologija kuria ir reformuoja šiūdienybės žmogų. Šios studijos įgalina kompleksiškai žvelgti į įvairiausius kultūros reiškinius, juos vertinti ir analizuoti. Įžengusi į universitetą patyriau, kad filologinė mintis visų pirma yra laisvo žmogaus mintis. Iš tiesų, universiteto erdvėse tarp studentų ir dėstytojų bei kolegų užsimezgantys dialogai kūrė laisvą erdvę, skatinančią diskutuoti, suskliausti besąlygišką autoriteto priėmimą, ragino ieškoti savojo balso. Tapsmas universiteto bendruomenės dalimi, viena vertus, skatino atvirai žvelgti ir priimti skirtingas perspektyvas. Kita vertus, filologijos studijos įskiepijo ir kritišką požiūrį.

Tikiu, kad universitetas, o ypač studia humanitatis yra asmens tapsmo erdvė, ugdanti laisvą mąstymą bei atsakomybę už bendruomenę. Šios studijos formuoja laisvą žmogų – sąmoningą pilietį, kuriam rūpi polis ir jo klestėjimas. Taigi universitetas tampa ir mūsų tapatybės pamatu, ir diskusijų agora, kurioje gimsta sąmoningas įsipareigojimas Politėjos kūrimui ir išsaugojimui.

Manau, kad būtent laisvų dėstytojų ir studentų bendruomenę persmelkęs dėmesys nepriklausomai minčiai bei dialogui yra gyvybingos akademinės kultūros esmė. Ši akademinė laisvė reiškiasi ne vien autonomiškoje universiteto erdvėje, bet ir valstybės ir Akademijos sąveikoje. Joje glūdi Respublikos idėja – ne tik demokratinių santykių tinklas, bet ir įsipareigojimas piliečiams, bendros būties kūrimui ir išlaikymui.

Laisvieji menai įgalina mus ne tik suprasti pasaulį, bet ir aktyviai jame veikti: kritiškai vertinti politinius procesus, puoselėti kultūrinę atmintį, tinkamai reaguoti į populizmo bei autoritarizmo grėsmes. Būtent todėl humanitarinis išsilavinimas nėra privilegija ar atgyvena, o demokratijos sąlyga. Tik taip užtikrinama, kad neliksime abejingi viešajam reikalui, o tapsime Politėjos bendrakūrėjais.

Šią kalbą norėčiau užbaigti padėka universiteto bendruomenei. Dėkoju dėstytojams, o ypač baigiamųjų darbų vadovams, lydėjusiems naujų atradimų link. Ačiū tariu ir kolegoms už diskusijas, juoką bei pokalbius, išsprūdusius ir už universiteto ribų. Linkiu, kad laisva mintis visada lydėtų mus.

Intermedialių literatūros studijų magistrė

Viltė Stukaitė

 Doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson / Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Birželio 20 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bakalaurams ir magistrams Šv. Jonų bažnyčioje buvo įteikti diplomai.

Ceremonijos metu doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson skaitė lectio ultima.

Brangūs absolventai,

pagal tradiciją vienam iš fakulteto dėstytojų tenka skaityti lectio ultima – paskutinę paskaitą jums kaip bakalaurantams ir magistrantams šiame fakultete. Šiandien ši nepelnyta garbė tenka man. Prisiminęs kolegų lectiones ultimae, perskaitytas paskutiniais metais, radau vieną įdomų dėsningumą. Stebėtinai daug kalbų semiasi motyvų, posakių iš senovės Graikijos kalbos, literatūros ar filosofijos, taip pat iš senovės Romos, neretai ir iš Naujojo Testamento, nors įprastai tai visiškai nesusiję su jų tyrimų lauku. Bet jokio paradokso nėra. Viena lectio ultima funkcijų yra apibrėžti tradicijos svarbą. O nuo ko pradėti, jei ne nuo senovės Graikijos, Romos ar krikščionybės pradžios? Juk būtent ten ir yra mūsų, Vakarų civilizacijos, pagrindai.

Kaip indoeuropeistas, turėčiau kalbėti apie indoeuropiečių prokalbę, turbūt apie indoeuropiečių protėvynę. Kaip žinia, iš indoeuropiečių prokalbės atsirado daugelis dabartinių Europos ir dalis Azijos kalbų. Sąsaja su mumis yra akivaizdi, bet ką tai galėtų mums pasakyti apie filologijos studijų prasmę? Pažiūrėsime, bet jei nieko kito, tai bent apie atradimų džiaugsmą.

Nėra lietuvio, kuris nežinotų, kad „lietuvių kalba yra labai sena“. Tiksliau būtų „lietuvių kalba yra konservatyviausia iš dabar kalbamų indoeuropiečių kalbų“. Tai yra tiesa, bet ne visa tiesa. Jei sugrupuotume kalbas pagal jų svarbą rekonstruojant indoeuropiečių prokalbę, lietuvių įeitų į garbingą antrą grupę kartų su lotynų, gotų, tocharų ir dar viena kita. Pirmai grupei priklauso tik trys kalbos: vedų (arba ankstyvoji sanskrito stadija), senoji graikų ir hetitų. Tai – anksčiausiai paliudytos indoeuropiečių kalbos, jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Norėčiau prie jų stabtelėti ne dėl jų archajiškumo, o dėl tekstų. Juk svarbu ne tik, kaip kalbėjo indoarijai, graikai ir hetitai, bet ir apie ką kalbėjo. Tai – trys langai į ištisas civilizacijas, į naujus pasaulius.

Pradėkime nuo hetitų. Hetitų karalystė gyvavo apie penkis šimtus metų. Karališkuosiuose archyvuose hetitų sostinėje Hatuše rasti tūkstančių tūkstančiai molio lentelių, parašytų dantiraščiu. Daug ką žinome apie jų istoriją, ritualus, įstatymus ir t. t. Tie, kurie domisi arkliais, jų treniravimu karo vežimams, gali perskaityti seniausią pasaulyje hipologijos vadovėlį, parašytą hurito Kikulio. Deja, literatūrinių tekstų nėra daug ir jie gana prozaiški. Hetitai priklausė vadinamajam vėlyvajam bronzos amžiui, kuris prasidėjo šešioliktame amžiuje prieš Kristų. Dažnai jis vadinamas pirmu globalizacijos laikotarpiu. Hetitai, egiptiečiai, huritai, asirai, elamitai, Mikėnų graikai ir kiti bendravo itin glaudžiai, ar bent jų elitas. Prekybiniai ryšiai tarp valstybių klestėte klestėjo, taip pat kultūriniai ryšiai. Karų ir konfliktų netrūko, bet taip pat atsirado diplomatijos, dialogo ir susitarimo svarbos suvokimas. Tarp mums žinomų tekstų yra aibė sutarčių tarp valstybių, daug laiškų, kartais gan asmeniškų, tarp karalių ar kitų didikų. Deja, neįprastai įdomus ir dinamiškas vėlyvojo bronzos amžiaus pasaulis sužlugo staiga ir, galima sakyti, netikėtai, dvylikto amžiaus pradžioje prieš Kristų. Specialistai dar diskutuoja, kodėl taip įvyko, o mums tai gali priminti, kad civilizacija nėra savaiminė duotybė. Jei jos nepuoselėjame, galime jos netekti.

Bet eikime prie indų ir graikų. Čia padėtis yra stebėtinai panaši. Pirmiesiems paminklams (Homero epai Graikijoje, Rigvedos himnai Indijoje), galima drąsiai teigti, niekada nebuvo prilygta. Abu veikia kaip savotiškos durys tarp dviejų pasaulių, tuo pat metu yra indoeuropiečių poetinės tradicijos kulminacija ir naujų civilizacijų pradžia. Kitaip negu hetitų pasaulis, civilizacijos, kurios prasidėjo Homero epuose ir Rigvedoje, gyvos iki šiol, kad ir su begalybe peripetijų. Abiejose kultūrose vystėsi filosofija, mokslai, be galo įvairi ir turtinga literatūra. Iki ne taip seniai klasikinis pasaulis buvo natūrali vieta, kur Vakarų kultūra pasisemdavo įkvėpimo, pamokančiųjų istorijų. Indų tradicijoje jų irgi netrūksta. Negaliu susilaikyti nepapasakojęs poros jų.

Pirma yra iš Mahābhāratos, nesibaigiančios epinės poemos, pasakojančios apie karą tarp dviejų karališkosios šeimos šakų, Kauravų ir Pāṇḍavų. Veiksmas, kuris iš esmės yra tik dialogas, vyksta prieš pat paskutinį mūšį. Abi kariuomenės išrikiuotos viena prieš kitą. Pirmąją eilę, savaime suprantama, užima pagrindiniai herojai su savo vadeliotojais karo vežimuose. Pāṇḍavų herojus Ardžuna (kurio vardas reiškia ‚baltasis‘ ar ‚švytintis‘) žiūri į priešiškų gretų žmones, į savo. Supranta, kad iki nakties dauguma jų mirs, tos pačios genties, tos pačios šeimos nariai nužudys vieni kitus. Ardžuna meta lanką ir strėles ir sako „nekovosiu“. Šalia stovi vežimo vadeliotojo pavidalu dievas Krišna (kurio vardas reiškia ‚juodasis‘ ir turi atitikmenį prūsų kalboje, kirsnan). Krišna bando įtikinti Ardžuną kovoti, įvairiais būdais aiškina, kodėl taip reikia. Pokalbis yra ilgas ir sudėtingas. Ardžuna vis tiek atsisako. Galų gale, Krišna nebežinodamas, ko griebtis, pasirodo toks, koks iš tikrųjų yra, dievo pavidalu, iš esmės sutapęs su pačiu kosmosu. Ardžuna mato pačią visatą ir supranta, kad žudyti ir mirti yra tik veiksmai, kad būti kariu, herojumi nėra nei geriau, nei blogiau negu turėti bet kokį kitą likimą, bet tai – jo likimas, kurį jis privalo išpildyti. Ardžuna pakelia lanką, strėles ir išjoja į mūšį.

Ši istorija jums turbūt buvo žinoma. Antra, esu beveik įsitikinęs, kad ne. Aleksandras Makedonietis nemirė Babilonijoje, artėjant trisdešimt trečiam gimtadieniui. Per paskutinį mūšį jis buvo sužeistas ir šurmulyje pasiklydo. Dienomis ir naktimis klajojo, beveik nieko nesuvokdamas. Galų gale pamatė stovyklą. Prie laužų sėdėjo vyrai su įstrižomis akimis ir gelsvos spalvos veidais. Jie buvo kariai. Jie priglaudė Aleksandrą, jį gydė, ir galų gale priėmė į savo gretas. Jis toliau kovojo svetimose žemėse, karuose, apie kuriuos mažai ką žinojo. Vis tiek jis buvo karys, ištikimas savo vadui ir savo būriui, ir nelabai jautė, kad būti galingiausiu visų laikų generolu kuo nors skirtųsi nuo to, kaip būti eiliniu kariu. Ir taip ėjo metai, jau beveik pamiršo, kas jis yra. Vieną dieną kaip ir kiti kariai Aleksandras gavo atlyginimą – sidabrinę monetą. Joje buvo kažkas keisto. Aleksandras žiūrėjo žiūrėjo ir staiga suvokė „tai – aš, kai buvau Makedonijos karalius“.

Kaip veikiausiai jau supratote, ši nuostabi istorija nėra tikra. Ją sugalvojo anglų rašytojas Robert Graves. Aš ją žinau iš savo mėgstamiausio rašytojo Jorge Luis Borges, kuris kažkur ją perpasakoja. Manau, Ardžunos ir Aleksandro istorijų moralas yra akivaizdus: kiekvienam skirtas tam tikras likimas, turime jį išpildyti. O koks mūsų likimas? Įtariu, labai skirtingas, bet mus vienija vienas dalykas. Mes – filologai. Įstojome į filologijos studijas, jas tęsėme, baigėme. Dirbame ir, tikėkimės, jūs dirbsite kaip filologai. Net ir tie iš jūsų, kurie suks kitu keliu, vis tiek studijavote filologiją. Tai visada bus dalis to, kuo esate.

O kas yra filologai? Tai – „tekstų ir žodžių žmonės“. Ardžunos ir Aleksandro istorijos yra istorijos apie asmeninį likimą, bet jos turi ir platesnę, socialinę interpretaciją. Koks yra mūsų šiuolaikinis pasaulis, žino visi. Dezinformacija, sąvokų iškraipymas, terminai be realaus turinio, interpretacijos, ištrauktos iš konteksto, be tinkamos informacijos, yra mūsų kasdienybė. Manau, filologai, kaip tekstų ir žodžių žmonės, čia turi kur pasitarnauti visuomenei sakydami tiesą apie tekstus ir žodžius, apie tai, ką mes išmanome.

Tokiu palinkėjimu ir baigsime. Linkiu sėkmės.

Doc. dr. Miguel Karl Villanueva Svensson

Viniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šiais metais rašytojos Sofijos Čiurlionienės vardinės stipendijos laimėtoja paskelbta Literatūros antropologijos ir kultūros magistrantė Rasa Alė Petronytė.

Vydūno jaunimo fondo įsteigta stipendija Rasai Alei Petronytei skirta už jos aktyvią savanorišką veiklą lituanistikos srityje bei pastangas išsaugoti ir skleisti etnokultūrinį palikimą.

Nuoširdžiai sveikiname laureatę!

Dr. Ernesta Kazakėnaitė / Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Iš pernai įkurto prof. J. Kazlausko vardo subfondo filologijos mokslui remti investicijų grąžos šiemet paskirta pirmoji vardinė premija pradedančiajai mokslininkei už išskirtinį mokslinį darbą filologijos mokslo srityje. Šių metų laureate tapo dr. Ernesta Kazakėnaitė, jai atiteko 3 500 eurų premija.

Prof. Jono Kazlausko premijos įteikimas. Iš kairės: VU fondo direktorius Justinas Noreika, laureatė dr. Ernesta Kazakėnaitė, prof. J. Kazlausko dukra, mecenatė Eglė Danielienė, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas (Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.)

Premija įteikta iškilmingos diplomų įteikimo ceremonijos filologijos absolventams metu. Kalbėdama renginyje, dr. E. Kazakėnaitė pacitavo fragmentą iš dainos, kuri, kaip manoma, buvusi mėgstamiausia paties prof. J. Kazlausko. Ji buvo užrašyta Būdų kaime – netoli Birštono, mokslininko gimtinės:

Upės plauks į melsvą tolį,
Gervės grįš ir vėl išskris.

„Gervės šiandien man ne tik Jonas Kazlauskas, vis grįžtantis į baltistikos pasaulį per savo knygas ir šią gražią paramos iniciatyvą, bet ir jūs, mieli absolventai, kurie kaip gervės išskrendate, bet, labai tikiuosi, bent trumpam ateity ir sugrįšite“, – linkėjo dr. E. Kazakėnaitė.

Sveikiname laureatę!