Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičaus nuotr.

Spalio 10-ąją minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Šia proga Vilniaus universitetas (VU) kartu su „Jaunimo linija“, prisidėdamas prie nacionalinės kampanijos „Žalia šviesa gyvenimui“, pasipuošė žaliai. VU – didžiausią jaunų žmonių bendruomenę vienijanti mokslo įstaiga Lietuvoje – skiria dėmesį studentų psichikos sveikatai ir emocinei gerovei. Kviečiame visus VU bendruomenės narius būti dėmesingus vieni kitiems, kurti palaikančią aplinką ir prisidėti prie saugios akademinės erdvės.

„Psichikos sveikata yra tokia pat svarbi kaip ir fizinė. Tad ir rūpintis ja turime taip pat – ir nepamiršti, kad tai ne vienkartinis veiksmas. Studijų metu patiriame daug iššūkių, todėl pasirūpinti savo psichikos sveikata – būtina. Spalio 10-oji tik primena, kad turime pradėti nuo mažų žingsnių ir pradėti šiandien. Vilniaus universitete visada rasite pagalbą: čia dirba psichologai, treneriai, vyksta grupinės terapijos, yra erdvės fizinei ir emocinei savijautai stiprinti. Būkime bendruomenė, kuri rūpinasi savimi ir vieni kitais“, – sako VU organizacijos vystymo ir bendruomenės reikalų prorektorė prof. Vilmantė Pakalniškienė.

Žaliai pasipuošė ir VU Bendruomenės gerovės skyrius, 10 val. kviečiantis į studentams skirtus pirmosios psichologinės pagalbos mokymus su „Jaunimo linijos“ savanoriais. Renginio dalyviai gaus VU dalyvio sertifikatus. Tuo metu 15 val. visi VU bendruomenės nariai laukiami filmo „Man viskas gerai“ peržiūrą. Šis režisieriaus Ernesto Jankausko filmas pasakoja apie mokslininkę Mariją, kuri po psichiatrijos ligoninėje praleisto laiko šeimai ir kolegoms stengiasi įrodyti, kad jai viskas gerai. Po peržiūros Bendruomenės gerovės skyriaus psichologai kvies į diskusiją apie nerimą, psichikos sveikatos stigmą ir santykius. Registracija į renginius vyksta čia.

Kampanijos tikslas – skatinti atvirą kalbėjimą apie emocijas, mažinti stigmas ir priminti, kad emocinė sveikata yra tokia pat svarbi kaip fizinė.

Šių metų tema – #SureikšminkimeJausmus. Ji primena, kad jausmų slėpimas ar neigimas gali turėti skaudžių pasekmių, o gebėjimas atvirai apie juos kalbėti yra svarbiausia emocinės sveikatos sąlyga. Sustokime ir sureikšminkime jausmus, kad ir kur būtume – mokykloje, darbe, namuose, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, savo mieste ar bendruomenėje.

Kviečiame atkreipti dėmesį į psichikos sveikatą ir primename – jei patiriate emocinių sunkumų ar jaučiate nerimą, Bendruomenės gerovės skyrius visada pasiruošęs jums padėti. Kreipkitės el. paštu .

VI Academia Polonica sesija vyks 2025 m. spalio 10–11 d. Bauskės pilyje Latvijoje. Programoje numatyta diskusijų tema „Paribio kultūra – kalbos, simboliai, atmintis“, skirta lenkų, lietuvių ir latvių paribio kultūrai bei kalboms. Joje dalyvaus šią tematiką nagrinėjantys tyrėjai – M. Jankowiak, K. Rutkowska ir A. Kazjukevics. Diskusijos tikslas – priartinti jaunimui svarbius regiono istorinius ir šiuolaikinius įvykius bei skatinti gilesnį bendro kultūrinio paveldo suvokimą.

Edukacinės kelionės į Bauskę metu taip pat bus apibendrinti konkurso rezultatai „Vietos ir istorijos, kurios mus jungia. Tarp atminties ir užmaršties“, paskelbto per V Academia Polonica sesiją.

Planuojama ir aplankyti dvarų kultūrai svarbias vietas: Rundalės ir Bauskės pilis Latvijoje bei Pakruojo dvarą Lietuvoje.

Medžiaga iš diskusijų panelės, konkurso ir edukacinės kelionės taps vertingu indėliu lenkų kalbos ir lenkiškos tapatybės sklaidai lenkų–lietuvių–latvių paribio regione. Pagal šiuos renginius parengti podkastai, esė ir interviu bus skelbiami Academia Polonica svetainėje.

Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedra jau 10-tą kartą dalyvauja
nuo 2016 metų Lietuvoje rengiamose Vokiečių kalbos dienose.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Spalio 2-4 d. Filologijos fakultete vyko tarptautinė konferencija „Genesis – Vilnius 2025: Genesis & Mimesis“. Dalijamės kalba, kurią renginio atidaryme sakė ITEM (pranc. Institut des textes et manuscrits modernes) direktorė Nathalie Ferrand: „Nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų: genetinė kritika kaip kompasas tekstų ir rankraščių vandenyne“.

Moderniųjų tekstų ir rankraščių instituto (ITEM) vardu man didžiulė garbė ir malonumas atidaryti tarptautinę konferenciją, skirtą genetinei kritikai.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie šių metų konferencijos koncepcijos kūrimo ir organizavimo: profesoriui Pauliui Subačiui ir jo kolegoms, organizaciniam komitetui, parengusiam įtraukią programą, Vilniaus universitetui, priėmusiam šį renginį, ir dalyviams iš įvairių disciplinų ir šalių, susirinkusiems čia šiandien. „Genesis – Vilnius 2025“ yra šeštasis iš serijos susitikimų, kurie prasidėjo Helsinkyje 2017 m., paskui 2019 m. vyko Krokuvoje, 2022 m. – Oksforde, 2023 m. – Taipėjuje ir 2024 m. – Bolonijoje.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Moderniųjų tekstų ir rankraščių institutas jau kurį laiką plėtoja glaudų mokslinį bendradarbiavimą su kitomis šalimis ir žemynais: nuo devintojo dešimtmečio su Lotynų Amerika (ypač Brazilija, per Associação dos Pesquisadores do Manuscrito Literario), su Japonija, kur kolegos jau daugelį metų glaudžiai bendradarbiauja su Prousto specialistais. Bendradarbiavimas su Afrika vyksta jau apie dvidešimt metų, o neseniai jis pradėtas ir su Indija. Taigi „Genesis“ konferencijų modelis palaipsniui plečia savo ribas. Šie susitikimai – nelyg vėjo rožė, žyminti disciplinos permainas globaliu mastu.

Įspūdingas ne tik šių tarptautinių konferencijų paplitimas, bet ir dažnis. Dabar jos vyksta kasmet. Tačiau šis reguliarumas nesumažino kasmetinėse konferencijose nagrinėjamų temų turtingumo ar aktualumo. Tai aiškiai matyti, pavyzdžiui, iš programos, kuri mūsų laukia per ateinančias tris dienas. Kasmetiniai susitikimai nesumažino mūsų noro ir malonumo praktikuoti genetinę kritiką. Jau šiemet esame suplanavę pagrindinių temų rinkinį visoms „Genesis“ konferencijoms ateinantiems penkeriems metams, iki pat 2030 m. Konferencijos vyks Lisabonoje, Tokijuje, Salonikuose ir Antverpene. 2028 m.  švęsdami genetinės kritikos atsiradimo šešiasdešimtmetį, konferenciją surengsime Paryžiuje.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Viena iš priežasčių, kodėl genetinė kritika ir toliau domina mokslininkus, o šių susidomėjimas disciplina netgi didėja, manyčiau, yra tokia: genetinė kritika suteikia savotišką kompasą, leidžiantį orientuotis ir nepasiklysti gana keistoje, sudėtingoje ir netgi labirintiškoje tekstualumo formoje, t. y. autoriaus rankraštyje. Mokslininkai, dirbantys su ekstensyviais genetiniais dosjė (pavyzdžiui, romanistai), žino, kad medžiaga, prieinama skaitant rankraščius, gali akinti turtingumu. Visgi mokslininkas privalo šią medžiagą pateikti racionaliai ir įtikinamai. Genetinės kritikos metodas ir sąvokos leidžia jam tai padaryti, o prireikus pasitelkti ir kitų disciplinų, priklausančių rankraščių studijų sričiai, pavyzdžiui, kodikologijos ir paleografijos, priemones.

Disciplinos pradžioje genetinės kritikos praktikai laikyti ekscentrikais, laiką leidusiais perrašinėdami autoriniuose tekstuose išbraukytas ištraukas, eikvodami mėnesius, atrodytų, bevaisiams dalykams. Kai kurie manė, kad genetinės kritikos atstovų darbas buvo bevertis, nes jo rezultatai nebuvo akivaizdūs – tik nesibaigiančios tekstų ir rankraščių detalių apžvalgos. Dabar šį darbą vertiname kitaip: rankraščių aprašymas ir visų juose esančių smulkmių fiksavimas yra nepakeičiamas mūsų tyrimų etapas. Su didinamuoju stiklu nagrinėti ištrintas dokumentų vietas – geriausias būdas įsigilinti į konkrečius kūrybinio darbo mechanizmus, kad galėtume juos suprasti. Dėka šio kantraus darbo genetinė kritika atskleidė kitą tekstualumo formą, kuri meta iššūkį klasikiniams interpretacijos metodams, ilgą laiką grįstais vien vadinamaisiais baigtiniais, t. y. publikuotais, tekstais. Genetinė kritika fundamentaliai naujina mūsų supratimą apie kūrybą ir kūrėjus. Šio požiūrio vaisiai vis aiškiau matomi kasmet leidžiamose ir vis daugėjančiose publikacijose. Šiandien genetinę kritiką galima apibrėžti kaip „rašytinių išradimų mokslą“. Šią apibrėžtį pasiskolinau iš Danielio Ferrerio, kuris ją suformulavo leidinyje, skirtame Virginijos Woolf rašymo procesams.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Trys konferencijos dienos bus skirtos nuostabiai diskusijų temai: „Genesis & Mimesis“ (liet. Genezė ir mimezė). Tai sudėtinga tema tiek filosofams, tiek literatūros tyrėjams. Ji veda prie pačių mūsų kultūros ištakų ir ragina prisiminti tokius autorius kaip Platonas ir Auerbachas. Mimezė yra ne kas kita, kaip viena iš pagrindinių mūsų santykio su tiesa ir tikrove formų. Mąstant apie genezę ir mimezę kartu, galima įsivaizduoti mimezę ne tik kaip rezultatą, užtikrinantį meno kūrinio egzistavimą, sukuriant tikrovės iliuziją ar santykį su tuo, kas yra tiesa, bet ir kaip procesą, t. y., kaip kelią tų pačių rezultatų kūrimo ar siekimo link. Mimezė gali būti suprantama ir kitaip – kaip modelių, t. y. kitų tekstų ir autorių, imitavimas, kai rašytojas bando rasti savo kelią į originalumą.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Labai tikėtina, kad mimezės ir genezės klausimui apmąstyti trijų dienų nepakaks. Vis dėlto idėja, kurią „Genesis – Vilnius 2025“ konferencijai pasiūlė pagrindinis renginio organizatorius prof. Paulius V. Subačius, neabejotinai atvers kelią tolesniems tyrimams, kuriuos plėtosime ateityje.

Orintos Labutytės nuotr.

Rugsėjo gale Vilniaus universiteto (VU) Filologijos ir Filosofijos fakultetų alumnai, Lietuvių filologijos ir užsienio (turkų) kalbos, Artimųjų Rytų (Turkologijos) studijų programų absolventai būrėsi Turkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje, kur buvo švenčiama bendrystė, Lietuvos ir Turkijos kultūriniai ryšiai ir  jau daugiau nei 30 metų besitęsianti draugystė.

Šių metų renginyje dalyvavo VU Partnerystės prorektorius dr. Artūras Vasiliauskas, Filologijos fakulteto profesorius habil. dr. Bonifacas Stundžia, dėstytojai bei gausiai susirinkę alumnai. Sveikinimo žodį svečiams tarė Turkijos Respublikos ambasadorė J. E. Esra Toplu, VU prorektorius  dr. Artūras Vasiliauskas. Pasisakiusieji džiaugėsi abipusiai naudingu bendradarbiavimu, daugiau nei šimtu išleistų absolventų bei jų labai skirtingais profesiniais pasirinkimais. Turkiška kultūra dvelkiančio susitiko susitikimo metu VU absolventės Skaistė Keršytė ir Ema Yanardağ atliko dainų turkų ir lietuvių kalbomis.

Orintos Labutytės nuotr.

Tai jau antras toks susitikimas, kuriame prieš pora dešimtmečių ir vėliau VU baigę turkų kalbos specialistai dalijosi prisiminimais, šypsenomis ir ateities planais. Studentų ir dėstytojų iniciatyva atsiradusį renginį palaiko Turkijos Respublikos ambasada bei Yunus Emre institutas. Kadangi visi jaučia norą puoselėti šią bendrystę, tikimės, kad tokie susitikimai taps kasmetiniais.

Vaivos Žeimantienės nuotr.

Vilniaus universitete 2026 m. vasario 2–4 d. vyks bendros Vilniaus ir Hamburgo universitetų germanistų kūrybinės dirbtuvės vokiečių kalba „Tekstynai ir jų sudarymas: skaitmeninės humanitarikos perspektyvos ir didaktika“. Kviečiame dalyvauti ir prisijungti prie diskusijos apie skaitmeninę humanitariką, tekstynus, tekstynų lingvistiką, germanistiką ir vokiečių kaip užsienio kalbos dėstymą.

Konferencijos plenariniai pranešimai:

• prof. dr. Jörg Meier (Insbruko universitetas / P. J. Šafariko universitetas) „Deutsch- und mehrsprachige Presse in Mittel- und Osteuropa im Kontext der Korpora digitaler Quellensammlungen. Aufgaben und Perspektiven für Lehre und Forschung“
• prof. dr. Cordula Meißner (Insbruko universitetas) „Möglichkeiten der Korpuspragmatik – am Beispiel der Untersuchung von Indexikalität“

Iki 2025 m. spalio 30 d. adresu laukiame pranešimų tezių vokiečių kalba apie tekstynais grįstus kalbos ir literatūros tyrimus, tekstynų (pavyzdžiui, literatūrinių ar istorinių), skirtų analizei skaitmeniniais įrankiais, sudarymą, tekstynais grįstus kalbų mokymo(si) modelius, skaitmeninės humanitarikos metodus, tekstynų didaktiką.

Visą informaciją apie konferenciją rasite čia >>

Konferencija rengiama pagal Vilniaus ir Hamburgo universitetų germanistikos katedrų bendradarbiavimo projektą „Tekstynų didaktika ir tekstynais grįsti stabiliųjų junginių tyrimai“ (projekto svetainė). Projektą finansuoja Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos lėšų.

Konferencija vyks vokiečių kalba.

Organizatorių vardu: Skaistė Volungevičienė (Vilnius), Vaiva Žeimantienė (Vilnius), Heike Zinsmeister (Hamburg).

DAAD (Vokietijos akademinės mainų tarnybos) Informacijos centras Rygoje 2025 m. spalio 7 d., 15.00 val., kviečia visus susidomėjusius į informacinį seminarą apie stipendijas vasaros kursams Vokietijos universitetuose.

Kursai:

• trukmė - 3-4 savaitės
• kalbos mokėjimo lygis - mažiausiai A2
• DAAD sėkmės atveju apmoka kursus, apgyvendinimą ir draudimą bei suteikia dienpinigius

Informacinis renginys:

• 2025 m. spalio 7 d., 15.00-16.00 val.
• renginio kalba - anglų ir/arba vokiečių
• prisijungimo informacija: https://www.daad.lv/en/event/online-consultation-on-summer-course-scholarships-2026/

Kokie tiltai sieja Lietuvą su Italija? VU Filologijos fakulteto profesorius dr. Diego Ardoino sako, kad Lietuvos ryšys su „Bel Paese“ yra senas ir stiprus, o vienu iš paskutinių kultūrinio bendradarbiavimo pavyzdžių mini Ligūrijos pakrantėje (Italija) įvykusį kultūros ir literatūros festivalį „Cervo in Blu d'Inchiostro“.

Prof. dr. Diego Ardoino / Vytauto Kardelio nuotr.

Daugiau nei dešimtmetį Cervo mieste vykstantis festivalis skatina literatūrinį dialogą tarp rašytojų, skaitytojų ir moksleivių. Kadaise buvęs lokalus, šiuo metu festivalis apima ne tik Šiaurės Italiją, bet ir Prancūziją bei Lietuvą, todėl šių metų festivalio programoje atsirado net keli lietuviški akcentai.

Rugsėjo pradžioje VU Filologijos fakulteto Italų kalbotyros ir literatūros katedros mokslininkai prof. dr. Diego Ardoino ir doc. dr. Dainius Būrė festivalio gimtinėje pristatė „lotyniškąją teoriją“ – Renesanso laikais gyvavusią hipotezę apie itališką lietuvių kalbos kilmę bei Italijos baroko kelius Lietuvoje, pradedant garsiąja Lenkijos ir Lietuvos sosto įpėdinio kunigaikščio Vladislavo Vazos kelione į Italiją 1624–1625 m. ir baigiant architektūros paminklais, tapusiais italų kultūrinės įtakos Baltijos šalyse simboliu. Apie festivalį ir lietuvių mokslininkų dalyvavimą jame galite skaityti ir itališkoje spaudoje.

Doc. dr. Dainius Būrė / Vytauto Kardelio nuotr.

Norime priminti ir apie šio festivalio atgarsius Filologijos fakultete: XXV-tos pasaulinės italų kalbos savaitės metu, spalio 20 dieną, vyks susitikimas su italų rašytoja, prestižinio literatūros konkurso „Premio Campiello” laimėtoja Federica Manzon. Susitikimą su rašytoja moderuos „Cervo in Blu d'Inchiostro“ festivalio iniciatorė, tikinti, kad literatūrą reikia ne tik studijuoti, bet ir išgyventi bendraminčių rate, Francesca Rotta Gentile. Kviečiame dalyvauti.

Juozas Tysliava (1902–1961), eilėraščio juodraščio fragmentas.

Spalio 3 d. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje bus atidaryta rankraščių paroda „Taisanti ranka“, skirta VU Filologijos fakultete spalio 2–4 d. vyksiančiai tarptautinei mokslinei konferencijai „Genesis – Vilnius 2025“. Parodai parinkti Lietuvos rašytojų, mokslininkų ir visuomenės veikėjų rankraštiniai dokumentai, atskleidžiantys jų veikalų radimosi ir kaitos procesą.

Būtent tokius archyvinius dokumentus tiria genetinė kritika, siekdama suvokti kultūriškai reikšmingų veikalų teksto raidą, rekonstruoti kūrėjo dirbtuvę, rašymui ir publikavimui įtaką dariusius aplinkos veiksnius. Greta rankraštinių teksto korekcijų autoriui atkarpas išbraukiant ar įterpiant pateikiami retesni pavyzdžiai: papildymai įklijomis, cenzoriaus taisymų žymės, laužinio korektūra.

Parodos lankytojai išvys iškilių Lietuvos istorijos ir kultūros asmenybių – Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio, Kazio Griniaus, Juozo Tumo-Vaižganto, Kazimiero Būgos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Kazio Binkio, Alfonso Nykos-Niliūno ir kitų – autografus, žymių kūrinių – Balio Sruogos „Milžino paunksmės“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Antano Škėmos „Baltos drobulės“ ir kitus rankraščius.

Konferencijų ciklas „Genesis“ yra kas kartą vis kitoje šalyje rengiamas tarpdisciplininis genetinės kritikos specialistų forumas. Konferencija Vilniuje yra šeštoji, ankstesnės vyko Helsinkyje, Krokuvoje, Oksforde, Taipėjuje ir Bolonijoje. Šių metų konferencijos tema – „Genesis & Mimesis“.

Filologus, istorikus, filosofus ir menotyrininkus įtraukiantys „Genesis“ forumai skirti nuo XX a. vidurio intensyviai plėtojamai, Prancūzijoje gimusiai critique génétique – autorinių rankraščių ir skaitmeninių rašymo liudijimų mokslinės analizės krypčiai. Ji laikoma viena iš dominuojančių teksto ir kūrybos proceso tyrimų metodologijų. Genetinė kritika plačiai praktiškai taikoma rengiant šiuolaikines mokslines Naujųjų laikų literatūrinių, istorinių, filosofinių veikalų publikacijas tradicine ir skaitmenine forma.

Paroda veiks iki lapkričio 28 d.

Daugiau informacijos apie konferenciją rasite čia.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Kitą savaitę prasideda registracija į tradicinį Vilniaus universiteto (VU) renginį „Studentas vienai dienai“. Šis renginys – išskirtinė proga moksleiviams ir visiems besidomintiems su VU susipažinti iš arčiau – išbandyti dominančias studijų programas ir užduoti rūpimus klausimus dėl studijų proceso. Renginyje dalyvavę studentai sako, kad jis ne tik suteikė naujų įspūdžių, bet ir sustiprino apsisprendimą studijuoti VU.

„Šis renginys buvo labai naudingas – jis padėjo iš arčiau pažinti universitetą, suteikė galimybę išbandyti įvairias studijų kryptis ir sustiprino mano apsisprendimą dėl tolimesnio kelio. Tikrai rekomenduočiau kitiems moksleiviams dalyvauti, nes tai puiki proga ne tik pamatyti, kokios yra paskaitos, bet ir atrasti save bei galbūt susidėlioti ateities planus“, – sako VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakultete kiekybinę ekonomiką studijuojanti pirmakursė Gabrielė Balionytė.

„Ypač verta, jei svarstai apie studijas Vilniaus universitete – ši patirtis gali tapti lemiamu žingsniu apsisprendžiant. Man šis renginys buvo itin naudingas, nes galiausiai pasirinkau VU kaip savo studijų vietą“, – priduria ji.

VU Medicinos fakultete mediciną pirmame kurse studijuojanti Laura Gataveckaitė sako renginio metu turėjusi galimybę susipažinti su VU erdvėmis, studijų programomis ir dėstytojais.

„Visada smagu patirti naujų įspūdžių, taip pat žvilgtelti į tai, koks galėtų būti gyvenimas ateityje. Rekomenduočiau bent kartą apsilankyti kiekvienam moksleiviui, ypač jei pavyksta užsiregistruoti į dominančias paskaitas. Dalyvavimas renginyje – puiki galimybė įsitikinti, ar siekiama kryptis tikrai domina. Nepavykus gauti vietų norimose srityse rekomenduoju registruotis ir į mažiau aktualias paskaitas, galbūt taip atrasite potencialias sritis, apie kurias net nepagalvojote“, – pataria studentė.

G. Balionytė sako, kad dalyvauti renginyje „Studentas vienai dienai“ paskatino noras geriau pažinti VU: „Jau kurį laiką svajojau apie studijas čia, todėl norėjosi pamatyti, kaip atrodo tikras studento gyvenimas, susipažinti su paskaitų aplinka ir dėstytojais. Prie sprendimo prisidėjo ir draugai, su kuriais kartu sutikome dalyvauti šiame renginyje.“

Ji sako turėjusi galimybę pasiklausyti įvairių paskaitų – nuo ekonomikos teorijos iki politikos ir žurnalistikos – ir priduria, kad dalyvavimas jose suteikė progą išbandyti kelias dominusias sritis.

„Labiausiai įsiminė žurnalistikos paskaita, nes joje buvo daug kalbama apie tuo metu vykusius aktualius įvykius, pateikiama daug pavyzdžių, o tai leido dar labiau įsitraukti. Mane labai sužavėjo ir dėstytojų darbo stilius – buvo įdomu pamatyti, kaip vyksta studijos universitete ir kuo jos skiriasi nuo mokyklos“, – pasakoja studentė.

Balandį vykusio renginio metu moksleiviai galėjo rinktis daugiau kaip 445 paskaitas iš politikos filosofijos, žurnalistikos, informatikos, teisės, odontologijos, ekonomikos, istorijos ir daugelio kitų sričių. Tarp populiariausių paskaitų – „Kaip sėkmingai parašyti VBE anglų k. egzamino rašymo užduotis pagal atnaujintas programas“, „Mitai ir faktai apie mūsų smegenis“, „Rytų medicina: istorija ir dabartis“, „Studijų paslaptys – ko mokykloje nesužinosi“ ir kitos.

Šiemet „Studentas vienai dienai“ vyks spalio 20–24 d., registracija į paskaitas prasideda spalio 6 d. 10 val. Dėl riboto vietų skaičiaus kviečiame registruotis atsakingai ir rinktis ne daugiau nei 5 paskaitas.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas Alumnų festivalyje kvietė į diskusiją su mokytojais „Kokiomis rožėmis klotas filologo kelias į mokyklą?“. Pokalbį moderavo Mokslo ir strateginės plėtros prodekanas doc. dr. Giedrius Tamaševičius, o patirtimi dalijosi fakulteto absolventai: Vilniaus Jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Živilė Račkauskienė, KTU gimnazijos anglų kalbos mokytojas Karolis Zeniauskas ir Vilniaus „Saulės“ privačios gimnazijos vokiečių kalbos mokytojas Edvinas Šimulynas.

Diskusijoje kalbėta apie tai, kaip gimsta mokytojo pašaukimas, kokius įspūdžius palieka studijos Filologijos fakultete ir kokie iššūkiai laukia mokykloje. Absolventai pasakojo, kad pedagogo kelią jiems atvėrė tiek šeimos aplinka, tiek įkvepiantys mokytojai, tiek universiteto patirtys: nuo pirmųjų paskaitų, kuriose jie buvo vadinami „kolegomis“, iki ilgam įstrigusių dėstytojų žodžių, paskatinusių rinktis pedagogiką.

Mokytojai pabrėžė, kad ši profesija – tai nuolatinis santykis su mokiniais, kūryba ir augimas drauge. Jie dalijosi patirtimi, kaip hobiai padeda užmegzti ryšį su jaunimu, kaip teatras ar muzika tampa papildomais būdais pažinti mokinius, o literatūra – galimybe ugdyti kritinį mąstymą bei skatinti diskusijas.

Ne mažiau svarbios buvo mintys apie kalbų mokytojų trūkumą ir daugiakalbystės vertę šiuolaikinėje visuomenėje. Kalbų mokėjimas, pasak diskusijos dalyvių, ne tik atveria platesnes ateities galimybes, bet ir lavina įvairias kompetencijas, reikalingas kitose srityse.

Kalbėta ir apie iššūkius: abiturientų patiriamą neužtikrintumą, mokytojų atsakomybę padėti pasiruošti egzaminams, poreikį įsitraukti į profesines bendruomenes. Svarbiausia žinutė būsimiems pedagogams – nebijoti „pasimatuoti mokytojo batų“: daug kas ateina su patirtimi, o bendruomenė visuomet palaiko ir padrąsina.

Žanetos Ružauskytės nuotr.

Diskusijos pabaigoje skambėjo padėka mokytojams už jų pasiaukojimą, ištikimybę pašaukimui ir drąsą dalytis patirtimi.

VU Polonistikos centras kartu su Vroclavo universiteto Antropologinės lingvistikos laboratorija bei Polonistų glotodidaktikos studentų būreliu kviečia į tarptautinį mokslinį seminarą "Lenkų kalba – kalbų atmainų mozaika" (iš ciklo: "Lenkų kalba: negimtoji, antroji ir paveldėta") .

Renginys vyks spalio 14 d., VU Filologijos fakultete, A 6  aud. (Domus Philologiae, II a.). Renginio kalba: lenkų.

Seminaro programą raste čia >>

Vilniaus universitetas ir Hamburgo universitetas pasirašė dvigubo diplomo sutartį (Double Degree), atveriančią unikalią galimybę studentams germanistams siekti dviejų universitetų diplomų.

Pagal susitarimą, dvigubą diplomą galės gauti studentai, nuo 2025 m. studijuojantys arba vėliau įstoję į VU Germanistikos bakalauro programą. Sutartis vainikavo jau ketverius metus trunkantį glaudų Vilniaus ir Hamburgo universitetų bendradarbiavimą – dvigubas diplomas buvo vienas svarbiausių partnerystės tikslų. Iki šiol studentai į Hamburgą vykdavo semestro studijoms, o dabar jų laukia dar platesnės tarptautinės galimybės.

„Vilniaus universitetas siekia plėsti bendradarbiavimą su stipriais užsienio universitetais tiek mokslo, tiek studijų srityje. Turime gerų naujienų Filologijos fakulteto studentams – šiuos mokslo metus pradedame su dar viena dvigubo diplomo programa. Nuo 2025 m. germanistikos bakalauro studentai galės įgyti dvigubą Vilniaus ir Hamburgo universitetų diplomą. Džiaugiamės partneryste su mūsų svarbiu akademiniu partneriu ir naujomis galimybėmis mūsų germanistams“, – teigia Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Hamburgo universitetas yra vienas prestižiškiausių Vokietijoje – jam suteiktas „Exzellenzuniversität“ (Excellence University) statusas. Universitetas garsėja savo inovatyviais tyrimų projektais, stipriais akademiniais tinklais ir aiškia kryptimi kurti darnią ateitį skaitmeniniame amžiuje.

Skaistės Volungevičienės nuotr.

Naujai atsivėrusios studijų galimybės suteiks mūsų studentams dar didesnį konkurencinį pranašumą akademinėje ir profesinėje karjeroje.

Kontaktinis asmuo VU Filologijos fakultete – doc. dr. Skaistė Volungevičienė

Hamburgo universitete – prof. dr. Heike Zinsmeister.

Vilniaus universiteto nuotr.

Spalio 2–4 d. Vilniaus universitete (VU), Filologijos fakultete, vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Genesis – Vilnius 2025: Genesis&Mimesis“. Anot VU Filologijos fakulteto profesoriaus Pauliaus V. Subačiaus, konferencijoje bus keliami klausimai apie tai, kaip kūrinio komponavimo procese subalansuojamas vientisumas ir poetinis trapumas, kaip sufikcinimo veiksmuose gali būti atpažįstama autoriaus pasitelkta medžiaga, kodėl redagavimas kartais patobulina idėjų raišką, o kartais jas užtemdo.

Konferencijų ciklas „Genesis“ yra kas kartą vis kitoje šalyje rengiamas tarpdisciplininis genetinės kritikos specialistų forumas. Konferencija Vilniuje yra šeštoji, ankstesnės vyko Helsinkyje, Krokuvoje, Oksforde, Taipėjuje ir Bolonijoje.

Filologus, istorikus, filosofus ir menotyrininkus įtraukiantys „Genesis“ forumai skirti nuo XX a. vidurio plėtojamai, Prancūzijoje gimusiai critique génétique – autorinių rankraščių ir skaitmeninių rašymo liudijimų mokslinės analizės krypčiai. Ji laikoma viena iš dominuojančių teksto ir kūrybos proceso tyrimų metodologijų. Genetinė kritika plačiai taikoma rengiant šiuolaikines mokslines Naujųjų laikų literatūrinių, istorinių, filosofinių veikalų publikacijas tradicine ir skaitmenine forma.

Kadangi genetinė kritika dalį ne tik terminijos, bet ir konceptų perėmė iš biomokslų, jos akademinėje teritorijoje plėtojami rašymo ekologijų, tekstų epigenetikos ir egzogenetikos tyrimai, kurie orientuojasi į tarpdalykinį dialogą ir idėjų perimamumą. Vilniaus konferencijoje bus diskutuojama, kaip analogijos, brėžiamos pasitelkiant mimezės ir mimikrijos konceptus, veikia teorinės minties plėtotę, kokių sąveikų esama tarp genetinės kritikos, genetikos, semiotikos, sociologijos ir psichoanalizės.

Forumą VU ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) rengia drauge su Moderniųjų tekstų ir rankraščių institutu (ITEM) – pirmuoju ir svarbiausiu genetinės kritikos centru pasaulyje, prestižine Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) institucija. Konferencijoje dalyvaus tyrėjai iš 19 šalių, greta Europos valstybių – mokslininkai iš JAV, Kanados, Japonijos, Argentinos, Kolumbijos. Plenariniai pranešėjai: Barbara Bordalejo – Letbridžo (Lethbridge) universiteto (Kanada) Humanitarinių inovacijų laboratorijos vadovė; Paola Italia – Bolonijos universiteto profesorė; Franz Johansson – ITEM tyrėjas ir Sorbonos universiteto profesorius; Dirk Van Hulle – Oksfordo universiteto profesorius, Mokslinio redagavimo ir teksto teorijos centro vadovas; Juozas Rimantas Lazutka – VU genetikos profesorius.

Renginio programą rasite čia.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Prieš 400 metų buvo pirmąkart išleistas garsiausias Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus lotyniškos poezijos rinkinys „Lyricorum libri tres“, dėl to 2025-ieji metai Lietuvoje paskelbti Baroko literatūros metais. Abiejų Tautų Respublikos neolotyniškasis jėzuitų poetas Sarbievijus buvo vadinamas krikščioniškuoju arba sarmatiškuoju Horacijumi. Jo teorinės mintys apie poeziją ir retoriką tebėra vertinamos ir įkvepia vis naujus Baroko literatūros ir autorių tyrimus, tad šis jubiliejus suteikia galimybę patyrinėti Baroko literatūrinės kultūros mastą ir įvairovę, kuri pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė didelio susidomėjimo tiek akademiniame pasaulyje, tiek populiariojoje kultūroje. Šia proga Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas surengė kelių dienų tarptautinę mokslinę konferenciją „Ratio, affectus, sensus: Literatūrinė baroko kultūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Iš skirtingų pasaulio kraštų į konferenciją susirinkusius jos dalyvius pasveikinęs Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas pažymėjo, kad žymus Baroko epochos poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus buvo mūsų universiteto absolventas ir profesorius, o pristatydamas Vilniaus universitetą, pabrėžė nuo pat jo įkūrimo pradžios čia tvyrojusią tarptautiškumo dvasią.

„Vilniaus universitetas nuo pat įkūrimo pradžios buvo tarptautinis mokymosi centras. Pirmieji profesoriai čia atvyko iš Bohemijos, pirmasis rektorius buvo lenkas, seniausią išlikusią disertaciją parašė portugalų mokslininkas, ilgiausiai rektoriaus pareigas ėjo ispanas, pirmieji teisės profesoriai buvo iš Vokietijos, o pirmieji medicinos profesoriai – iš Prancūzijos ir Austrijos. Sarbievius taip pat priklausė šiai tarptautinei iškilių mąstytojų bendruomenei, kuri formavo universiteto tapatybę kaip „universitas magistrorum et scholarium“, – įžvalgomis dalinosi Vilniaus universiteto rektorius, prof. Rimvydas Petrauskas.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šios daugiadisciplininės konferencijos tikslas – paskatinti diskusiją apie „ilgojo XVII a.“ (nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. vidurio) literatūrinę kultūrą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šis istorinis laikotarpis, susijęs su dramatiškais pokyčiais ir visuotine kultūros krize, dažnai apibūdinamas prieštaringai, nuolatinėje įtampoje tarp proto ir jausmų, griežtos struktūros ir aistrų bei pan. Atsižvelgdami į šį prieštaravimą, kviečiame nagrinėti Baroko literatūrą ir jos raišką per dinamiškos proto (ratio), emocijų (affectus) ir jausmų (sensus) sąveikos prizmę, kurią galima įžvelgti įvairiuose šio laikotarpio žanruose ir vėlesnėje jų recepcijoje, išlaikančioje barokinę dvasią.

Vytauto Kardelio nuotr.

Šį rugsėjį įvyko jau devintoji dialektologinė ekspedicija į Ligūrijos regioną, kurią, pasinaudodami Erasmus+ programa, organizuoja Vilniaus universiteto Italų kalbotyros ir literatūros katedros dėstytojai. Šiemet komandą sudarė Diego Ardoino, Dainius Būrė, Gustaw Ferdynand Juzala-Deprati, Vytautas Kardelis, Julija Šabasevičiūtė bei studentės Ignė Glebauskaitė, Joanna Marcinkewicz ir Ugnė Rimkutė.

Ligūrijos dialektu kalba vis mažiau ir mažiau žmonių, todėl svarbiausias šios ekspedicijos tikslas buvo, pasitelkiant technologijas, įamžinti šį dialektą, kad jis išliktų gyvas ir džiugintų dar daugelį kartų. Esame ypač dėkingi „Communitas Diani“ bei „Associazione San Matteo“ nariams, mokytojai Paola Ardissone, kapitonui Giannetto Novaro ir istorikui Giorgio Fedozzi, kurie padėjo mums tai įgyvendinti. Ekspedicijos metu susitikome su vietiniais gyventojais, kurie ne tik supažindino su Ligūrijos dialektu, bet ir jos turtinga kultūra ir tradicijomis. Pavyzdžiui, labai įdomu, kad Ligūrijoje, kaip ir Lietuvoje, gyvuoja verbų pynimo tradicija. „Circolo Culturale Cà de Pujö“ kultūrinės asociacijos bei meistro Roberto Messico dėka turėjome progą iš arti stebėti pynimo procesą ir susipažindinti su įvairiomis pynimo technikomis. Skirtingai nei Lietuvoje, čia verbos (vakarų Ligūrijos dialektu – pârmuei) pinamos ne iš lauko gėlių, o iš išdžiovintų palmių lapų.

Vytauto Kardelio nuotr.

Be susitikimų su informantais turėjome galimybę patyrinėti mažus, bet itin gražius Ligūrijos miestelius. Vieną popietę praleidome iki-romėniškos kilmės Albenga miestelyje, kur aplankėme katedrą bei žymųjį V a. pastatytą Battistero paleocristiano. Taip pat klaidžiojome siauromis ankstyvųjų viduramžių Cervo gatvelėmis, kur aplankėme įspūdingą bažnyčią dei Corallini, pastatytą, kaip rodo jos pavadinimas, ir koralų žvejybos pajamų dėka. Bendradarbiaudama su Imperijos technologijų centru (Polo tecnologico imperiese) ir su „Cervo in blu d’inchiostro“ literatūros festivaliu (tarpininkaujant mokytojoms Francesca Rotta Gentile Cavigioli ir Caterina Amoretti), mūsų komanda turėjo galimybę plaukti burlaiviu nuo Porto Maurizio iki Cervo Ligūrijos jūra, iš kur atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Šios kelionės metu, lydimi kapitono Giorgio Timm, dalyvavome tiesioginėje festivalio transliacijoje, kur pasakojome apie lietuvių tarmes, dalinomės pastebėtais panašumais ir skirtumais tarp mūsų kalbų ir kultūrų ir kurio metu Julija Šabasevičiūtė ir Gustaw Ferdynand Juzala-Deprati atliko dvi liaudies dainas iš skirtingų Lietuvos regionų.

Vytauto Kardelio nuotr.

Šią ekspediciją vainikavo jau 66 metus vykstanti San Matteo kaimo šventė, skirta mažo miestelio bendruomenės globėjui. Turėjome galimybę prisidėti savanoriaudami, mes buvome labai šiltai priimti ir greitai įsiliejome į renginio šurmulį. Šventės dalyviai mus noriai mokė linijinių šokių, o mes atsilyginome parodydami, kaip šokama Lietuvoje.

Vytauto Kardelio nuotr.

Esame be galo dėkingi už šią nuostabią galimybę, už neįkainojamas patirtis, naujas pažintis ir nepamirštamus prisiminimus. Ši kelionė dar kartą įrodė, kaip svarbu saugoti ir perduoti kultūrines tradicijas, nes jos – mūsų ryšys su praeitimi ir ateitimi.

Monikos Požerskytės nuotr.

Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas džiaugiasi galėdamas pasveikinti savo alumnus – poetus Giedrę Kazlauskaitę ir Dovydą Grajauską, tapusius prestižinės 2025 metų Jotvingių premijos laureatais.

Pagrindinė Jotvingių premija šiemet skirta Giedrei Kazlauskaitei už poezijos knygą „Marialė“. Laureatė įvertinta už daugiasluoksnį laiko suvokimą eilėraščio erdvėje, gebėjimą analitiškai reflektuoti asmenines ir universalias patirtis, kasdienybės stebuklų įžvelgimą per metaforos galią bei jautrią nūdienos pasaulio dramų refleksiją.

Gintaro Lukoševičiaus nuotr.

Jaunojo jotvingio premija atiteko Dovydui Grajauskui už knygą „Debreceno gatvės bliuzas“. Jo kūryboje išskirtas gyvas socialinis pulsas, naujų sąskambių paieška, žaismingas kalbos struktūrų laužymas, atminties įprasminimas ir prasmės ilgesio raiška.

Laikinasis kultūros ministras Šarūnas Birutis, sveikindamas laureatus, pabrėžė, jog ši premija – tai ne tik kūrėjų įvertinimas, bet ir tradicijos tąsa: „Jotvingių premija yra daugiau nei vienkartinis apdovanojimas, tai ir tradicijos tąsa, ir svarbus ženklas, kad mes kaip visuomenė vertiname poetinį žodį, branginame savo kūrėjus ir jaučiame geros poezijos poreikį. Šalia brandaus, pripažinto talento įvertinimo Jaunojo jotvingio premija atveria duris ateities balsams, patvirtindama, kad lietuviška poezija yra gyva ir nuolat atsinaujinanti.“

Abu laureatai bus pagerbti spalio 4 d. baigiamajame 36-ojo tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ vakare. Primintina, kad Jotvingių premiją dar 1985-aisiais įsteigė poetas Sigitas Geda, o nuo 1990 metų ji yra neatsiejama Druskininkų poezijos festivalio dalis.

Sveikiname!

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Dvikalbystė arba daugiakalbystė emigravusių lietuvių ar imigrantų Lietuvoje, taip pat ir tautinių mažumų šeimose neretai kelia klausimų ir sunkumų tėvams, aplinkai ir, žinoma, patiems vaikams. Tėvai ieško atsakymų, ar teisingai elgiasi šeimoje bendraudami viena ar keliomis kalbomis, kaip jų sprendimai atsilieps vaiko raidai ar mokymuisi, bendravimui su bendraamžiams. Tuo tarpu vaikai bando prisitaikyti – atliepti tėvų ir draugų lūkesčius. Mokslininkai ieško atsakymų, kodėl vieni vaikai augdami moka ir sėkmingai vartoja abi ar visas savo aplinkos kalbas, o kiti – ne. Nuo ko tai priklauso ir kaip galima tokioms šeimoms padėti?

Daugiakalbystė – pirmiausia iššūkis tėvams

Pasaulinio lygio šeimų kalbų politikos srities mokslininkė, Jungtinės Karalystės Bato universiteto profesorė Xiao Lan Curdt-Christiansen daug metų aktyviai nagrinėja dvikalbystės ir daugiakalbystės reiškinį bendruomenėse, namų aplinkoje ir mokyklose Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Kinijoje, Prancūzijoje bei Singapūre, aiškindamasi, kaip šeimų kalbų politiką veikia vidiniai ir išoriniai veiksniai.

Mokslininkės įsitikinimu, kalbų įvairovę svarbu matyti ne kaip kliūtį, o kaip galimybę mokytis, bendrauti, tapti atviresniems. Kartu ji sutinka, kad dvikalbių ar juolab daugiakalbių vaikų ugdymas nėra lengva užduotis, nes tėvai susiduria su daugybe iššūkių, tokių kaip žinių trūkumas, į vienakalbystę orientuota šalies švietimo politika, vaikų bendraamžių spaudimas ar diskriminacija dėl kalbos visuomenėje.

„Tautinių mažumų ar imigrantai tėvai gali padėti savo vaikams tapti dvikalbiais, priimdami apgalvotus sprendimus dėl kalbinio jų ugdymo. Tėvai turi būti sąmoningi, palaikantys ir nuoseklūs vartodami kalbas namuose“, – atkreipia dėmesį mokslininkė.

Hanos Holub nuotr.

Kokių veiksmų gali imtis dvikalbių šeimų tėvai? Pasak prof. X. L. Curdt-Christiansen, savo gimtąją kalbą vaikams galima pristatyti kaip tapatybės, ryšio su šeima ir brangaus paveldo dalį, taip pat kaip kultūrinį, edukacinį ir kalbinį kapitalą, o valstybinę kalbą – kaip svarbią akademiniu požiūriu, būtiną socialiniam mobilumui ir integracijai. Reikėtų vengti kurią nors kalbą iškelti kaip „geresnę“ ar „naudingesnę“. Dvikalbystę galima pateikti kaip normą ir siekiamybę, stengtis, kad vaikai suprastų, jog kelių kalbų mokėjimas ir vartojimas lavina kūrybiškumą, palengvina mokymąsi – ir ne tik kitų kalbų.

Anot pašnekovės, tyrimai rodo, kad emocinis ryšys, kuriamas per gimtąją tėvų kalbą, padeda vaikams ją labiau vertinti. Tėvams savo kalbą šeimoje rekomenduojama vartoti kuo daugiau, ypač vaikus guodžiant, myluojant, drausminant, pasakojant jiems istorijas. Vyresni broliai, seserys ar kiti šeimos nariai ir artimieji taip pat galėtų rodyti pavyzdį vaikams aktyviai kalbėdami namuose vartojama kalba.

„Imigrantai ir tautinių mažumų tėvai gali sąmoningai kurti dvikalbę aplinką, derindami teigiamas kalbines nuostatas, nuoseklias gimtosios savo kalbos vartojimo praktikas, strateginę kalbų vadybą ir puoselėdami emocinius ryšius su savo gimtąja kalba. Toks sąmoningas požiūris ir veiksmai leidžia užsitikrinti, kad vaikai taps dvikalbiais, palaiko vaikų ryšį su jų šaknimis, o kartu padeda sėkmingai integruotis į visuomenę ir švietimo  kontekstą. Žinoma, visame šiame procese labai svarbus išorinės aplinkos palaikymas, ypač ugdymo įstaigose, taip pat bendraamžių grupėse“, – sako prof. X. L. Curdt-Christiansen.

Aplinkinių pagalba – reikšminga

Pasak mokslininkės, kartais daugiakalbystę šeimose aplinka gali apsunkinti. Pavyzdžiui, jei mokykloje skatinama ar netgi reikalaujama, kad mokiniai visada kalbėtų vien valstybine kalba, tai gali pakenkti tėvų pastangoms namuose puoselėti savo kalbas. Vaikai gali nustoti vartoti gimtąją tėvų kalbą, jei ji laikoma „nekieta“, „nesvarbia“ ar socialiai izoliuojančia. Jei bendraamžiai ir medijos nepalankiai nušviečia tautinių mažumų, imigrantų kalbas, vaikai savo tėvų gimtąsias kalbas taip pat gali laikyti nepriimtinomis.

Mokslininkė iš Jungtinės Karalystės kalba ir apie vis labiau stiprėjančią „viena valstybė – viena kalba“ ideologiją. Ši ideologija remiasi prielaida, kad šalyje galima tik viena kalba, o kelių kalbų vartojimas – grėsmė saugumui, todėl yra linkusi slopinti mažumų balsus, didinti kalbinę diskriminaciją, marginalizaciją ar priverstinę asimiliaciją. Valstybinės kalbos vartojimas šiuo atveju tapatinamas su lojalumu, tarsi kalbėjimas kitomis kalbomis savaime reikštų „mažesnį patriotizmą“. Svarbiausia – vienakalbystės ideologija, dažnai siejama su nacionalizmu, asimiliacijos politika arba kolonializmo palikimu, nepaiso žmonių mobilumo, nors globalizacijos laikais migracija pasaulyje yra įprastas reiškinys. Žmonės, persikeldami į kitą šalį, atsiveža ir savo kalbą, tapatybę bei kultūrą.

„Jei žmonės sako, kad girdėdami kitas kalbas viešumoje jaučiasi nejaukiai, jaučia grėsmę, tai dažnai kyla iš nežinomybės baimės arba iš atskirties pojūčio. Viešojoje erdvėje girdimos kitos kalbos nėra grėsmė – tai gyvybingos, įvairialypės ir globaliai susijusios visuomenės ženklas. Žmonės, kirtę imigracijos valstybės sieną, nenustoja būti savimi. Kalba yra jų tapatybės, šeimos, kultūros ir emocinio gyvenimo dalis. Kai žmonės kalba savo kalba, nėra taip, kad jie kažką slėptų ar būtų priešiški – jie tiesiog yra žmonės. Stipri visuomenė – ne ta, kurioje visi vienodi. Stiprią visuomenę kuria žmonės, kurie jaučiasi gerbiami, saugūs ir galintys prisidėti prie bendro gėrio – nesvarbu, kokia kalba jie kalba namuose ir su artimaisiais“, – tvirtina mokslininkė.

Hanos Holub nuotr.

Tačiau stipri visuomenė nėra vienintelis daugiakalbystės privalumas. Dvikalbiai ir daugiakalbiai žmonės išsiskiria tam tikrais įgūdžiais. Vienas jų – gebėjimas bendraujant išmoningai laviruoti tarp kalbų. Jungtinės Karalystės tyrėjo, Londono universiteto koledžo profesoriaus Li Wei teigimu, dvi kalbas mokantys vaikai ir suaugusieji dažnai savo mintis perteikia kūrybiškai pasitelkdami visus savo turimus kalbinius išteklius iš visų mokamų kalbų.

Hanos Holub nuotr.

Tai, kas vadinama kalbų maišymu, žmonių dažnai smerkiama kaip aplaidumas ar laikoma prasto kalbų mokėjimo įrodymu. Tačiau bene garsiausias pasaulyje tarpkalbiavimo srities specialistas ragina deramai įvertinti unikalų dvikalbių ir daugiakalbių žmonių gebėjimą bendraujant vis kirsti ribas tarp skirtingai pavadintų, tarsi izoliuotų kalbų ir realios jų vartosenos, skatina atkreipti dėmesį į tai, kad ne vieną kalbą kasdienybėje aktyviai vartojantys žmonės taip pat nuolat peržengia skirtis tarp kalbos ir kitų semiotinių bei kognityvinių žmogiškųjų išteklių. Profesoriaus žodžiais, turėtume labiau susitelkti į tai, ką daryti daugiakalbiai yra geriausiai įgudę, o ne į tai, „ko jie nedaro“ ar „nemoka“.

Profesoriai X. L. Curdt-Christiansen ir L. Wei savo temas išsamiai pristatys rugsėjo 25–27 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vykstančioje 7-ojoje tarptautinėje taikomosios kalbotyros konferencijoje „Kalbos ir žmonės“.

Konferenciją organizuoja Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacija (LITAKA) ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra. Taikomosios kalbotyros konferencijos Vilniaus universitete organizuojamos nuo 2005 m. Šiemet renginyje dalyvauja daugiau kaip 100 dalyvių iš 20 šalių. Programoje – 84 žodiniai ir stendiniai pranešimai, 3 plenariniai pranešimai, du iš jų – profesorių X. L. Christiansen ir L. Wei.

Siekiant didesnės plenarinių pranešimų turinio sklaidos, jie bus tiesiogiai transliuojami LITAKA „Facebook“ paskyroje. Vėliau asociacijos svetainėje bus publikuoti ir laisvai prieinami jų įrašai.

Daugiau apie konferenciją ir jos programą skaitykite čia.

Vakar Filologijos fakultete lankėsi naujasis Ispanijos Karalystės ambasadorius J. E. Fernando Fernández-Aguayo. Be dekano prof. dr. Mindaugo Kvietkausko susitikime dalyvavo mūsų fakulteto ispanų kalbos ir literatūros dėstytojai prof. dr. Miguel Villanueva, lekt. Claudia Medrano González ir doc. dr. Aistė Kučinskienė, podoktorantūros stažuotoja iš Madrido universiteto Silvia Peterssen Fernández bei Ispanijos ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotoja Alejandra Rubio del Barrio ir ambasadoriaus asistentė kultūros klausimais Greta Jurkūnaitė, beje, mūsų fakulteto magistrantė!

Su ambasadoriumi aptartas ispanų kalbos ir kultūros dėstymas Filologijos fakultete, studentų susidomėjimas ir įsitraukimas, naujoji pedagogų perkvalifikavimo programa, įvairios ispanakalbės kultūros sklaidos formos. Ambasadorius ir jo pavaduotoja pabrėžė siekiantys ir toliau sėkmingai bendradarbiauti su fakultetu, organizuoti ispaniško kino peržiūras, prisidėti rengiant Ispanų kultūros savaitę, puoselėti Česlavo Milošo skaitykloje esančią ir jų iniciatyva papildomą ispanakalbės literatūros lentyną.

Dekanas M. Kvietkauskas pabrėžė, kad ispanų kalba ir kultūra atveria įvairias ateities perspektyvas mūsų studentėms ir studentams, be tradicinių filologinių darbų šios kalbos bei kultūros pažinimas atveria kelią dirbti gamtos mokslų, verslo ir kitose aukštų kompetencijų reikalaujančiose srityse, kuriose Ispanijos mokslininkai turi stiprias tarptautines pozicijas. Žinoma, aptartas ir didelis ispanų kalbos mokytojų poreikis bei būdai, kaip fakultetas drauge su ambasada galėtų prisidėti jį atliepdami.

Džiaugiamės pirmu J. E. Fernando Fernández-Aguayo vizitu ir nauja bendradarbiavimo pradžia.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Iki spalio 10 d. 15 val. pratęsiamas kandidatų į Vilniaus universiteto tarybą (toliau – Taryba) kėlimo laikotarpis, remiantis VU senato nutarimu. Kandidatūras galima teikti į vieną poziciją – išorinio Tarybos nario, kuris nėra VU darbuotojas ar studentas, atstovaujančio aukštųjų technologijų, susijusių su biomedicinos mokslais, interesų sričiai. Rinkimai vyksta iš Tarybos nario pareigų pasitraukus Algimantui Markauskui, kuris Taryboje atstovavo šiai sričiai po 2024 m. rinkimų.

Reikalavimai kandidatams:

• Pasižymi nepriekaištinga reputacija.
• Elgesys atitinka VU akademinės etikos kodekso nuostatas.
• Nebuvo pripažintas padaręs nusikalstamą veiką ar atleistas už šiurkštų drausmės pažeidimą (arba nuo atleidimo praėjo ne mažiau kaip penkeri metai).
• Supranta VU misiją ir puoselėja VU vertybes.

Kandidatus gali kelti VU akademinės bendruomenės nariai, dirbantys pagal neterminuotą darbo sutartį arba ne mažiau kaip trejus metus pagal terminuotą sutartį (ne mažiau kaip puse etato).

Kandidatai keliami pateikiant VU kamieninio akademinio padalinio rinkimų komisijai šiuos dokumentus:

• Asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
• Kandidato duomenų anketą su deklaracija dėl nepriekaištingos reputacijos ir interesų konflikto atskleidimo.
• Sutikimą kandidatuoti.
• Motyvacinį arba rekomendacinį laišką.
• Pažymą apie teistumą (neteistumą).

VU taryba yra VU valdymo organas, atsakingas už tai, kad VU veikla ir valdymas atitiktų VU misiją, tikslus ir akademinius interesus. VU taryba prižiūri, ar VU veikla vykdoma laikantis viešumo ir atskaitomybės visuomenei principų. Dėl to kandidatams į VU tarybos narius keliami aukšti reikalavimai tiek moralės, tiek profesinės kompetencijos atžvilgiu.

Taryba yra sudaroma 5 metams iš 11 narių: 5 nariai – iš VU akademinio personalo darbuotojų, 4 – išorės (ne VU bendruomenės) nariai ir 2 – VU studentų atstovai (iš jų 1 – ne VU bendruomenės narys). Šios kadencijos Taryba prisiekė 2024 m. gruodžio 17 d. Daugiau apie Tarybą galite sužinoti čia.

Kandidatų į Tarybos narius – ne VU bendruomenės narius aukštųjų technologijų, susijusių su biomedicinos mokslais, srityje kėlimas vyksta nuo birželio 30 iki spalio 10 d.

Kaip iškelti kandidatūrą?

Kandidatūros teikiamos Padalinio rinkimų komisijai pristatant šiuos dokumentus:

1. Asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
2. Kandidato į Tarybos narius duomenų anketą su deklaracija dėl nepriekaištingos reputacijos ir interesų konflikto atskleidimo.
3. Ne Vilniaus universiteto darbuotojo sutikimą kandidatuoti į Tarybos narius.
4. Motyvacinį arba rekomendacinį laišką.
5. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotą pažymą apie teistumą (neteistumą) (rinktis pagrindą „Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims (įmonėms, įstaigoms, organizacijoms) dėl galiojančio teistumo“).

Pasibaigus kandidatų kėlimo laikotarpiui, vyks VU senato posėdis, skirtas VU tarybos narių kandidatūroms apsvarstyti, po kurio bus registruojami kandidatai ir skelbiamas galutinis kandidatų į VU tarybos narius sąrašas.

Šie rinkimai organizuojami vadovaujantis VU senato patvirtintu Vilniaus universiteto tarybos narių rinkimų ir įgaliojimų nutraukimo tvarkos aprašu , VU senato 2025 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. TPN-35 „Dėl Vilniaus universiteto tarybos nario rinkimų inicijavimo“ ir VU senato 2025 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. SPN-36 .