Pauliaus Balčyčio nuotr.

Kviečiame į Filologijos fakultete vyksiantį Literatūros seminarą „Atminties konfliktai, aktyvizmas ir susitaikymas Holokausto (po)atminties pasakojimuose“. Seminaras vyks gruodžio 17 d., antradienį, 17 val. Filologijos fakultete, J. Balkevičiaus auditorijoje (Universiteto g. 5). Seminaro pranešėja – Vilniaus universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Greta Štikelytė.

Pranešime bus koncentruojamasi į atminties konfliktus, kylančius dėl lietuvių įsitraukimo į Holokausto nusikaltimus kaltės konfigūracijų ir individualias bei kolektyvines tų konfliktų išraiškas Holokausto (po)atminties literatūroje. Remiantis sociologine konflikto koncepcija, skirtingi atminties režimai ir jų įtaka konfliktų reprezentacijai bei jų formavimui bus analizuojami anglų kalba publikuotų išeivijos autorių autobiografiniuose pasakojimuose: Ritos Gabis „A Guest at the Shooters’ Banquet“ („Svečias šaulių puotoje“), Julijos Šukys „Siberian Exile“ („Sibiro tremtis“) ir Silvijos Foti „Storm in the Land of Rain: A Mother's Dying Wish Becomes Her Daughter's Nightmare“ („Vėtra Lietaus šalyje. Jono Noreikos anūkės pasakojimas“) bei lietuviškai publikuotose istorijos populiarinimo knygose – Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ ir Arkadijaus Vinokuro „Mes nežudėme“. Bus aptariami didžiausią konfliktiškumo potencialą turintys Lietuvoje vykdyto Holokausto aspektai, konfliktų reprezentacijose išryškėjančios kolektyvinių bei individualių pasakojimų sankirtos ir tai, kaip generacinis nuotolis modifikuoja aukos-nusikaltėlio-stebėtojo tapatybes bei santykius.

„Skaitydama Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ supratau, kad visą gyvenimą Lietuvoje vykusį Holokaustą suvokiau klaidingai – įsivaizduodavau, kad į Lietuvą įsiveržę vokiečiai gaudė Lietuvoje gyvenusius žydus ir vežė juos į koncentracijos stovyklas. Nieko nežinojau apie Holokaustą kulkomis, o tą žinojimo stoką aštrino tai, kad mano aplinka buvo jam labai palanki (mama 30 metų dirbo žydų mokykloje, vieni proseneliai buvo Pasaulio tautų teisuoliai – šeima visą gyvenimą bendravo su jų išgelbėta moterimi, puikiai mokiausi istoriją mokykloje). Taigi į doktorantūrą mane atvedė bandymas išsiaiškinti, ar dėl savo nežinojimo esu kalta pati, ar tam nežinojimui buvo ir kitokių priežasčių. O pradėjusi gilintis į istorinių pasakojimų subtilybes pastebėjau, kad kiekvienas pasakotojas pateikia savo versiją, tačiau tam tikri elementai ir struktūros juose atsikartoja, o faktus kartais užgožia retorika. Panūdo suprasti, kodėl vieni pasakojimai pristatomi kaip objektyvūs ir nekritikuotini, o kituose atsiskleidžia daugiau niuansų“, – apie savo darbo temos idėją pasakoja doktorantė Greta Štikelytė.

„Gretos Štikelytės disertacija „Atminties konfliktų struktūra ir raiška lietuvių ir lietuvių diasporos Holokausto (po)atminties literatūroje“ kolegų buvo įvertinta kaip itin profesionalus ir aktualus tyrimas, kuriame suformuotas metodoliginis modelis gali būti naudingas tiriant ir kitus atminties konfliktus“, – teigia disertacijos vadovė prof. dr. Dalia Satkauskytė.

Norinčius jungtis prie Literatūros seminaro nuotoliu, kviečiame naudotis Zoom platformos nuoroda.

Filologijos fakulteto Baltistikos katedros mokslininkė dr. Ernesta Kazakėnaitė sako, kad neseniai pasirodęs jos kartu su kolega iš Upsalos universiteto prof. Rogier Blokland parengtas straipsnis apie samių rankraštį tik „truputį ypatingas“, tačiau šio rankraščio vandenženkliai leidžia spėti, kad jis yra XVI a. pab. arba XVII a. pirmos pusės, o tai reiškia, kad ji atrado seniausią išlikusį šia kalba parašytą rankraštį.

„Švedijos nacionalinės bibliotekos fonduose saugoma rankraštinė knygelė pavadinimu „Pater noſter: Varijs Linguis“ į mano akiratį pateko rengiant knygą apie latvišką XVI a. maldą ir jos sklaidą pasaulyje, nes tame rinkinyje kartu publikuotos 20 maldų, tarp jų ir latviška, kurią dar 1955 m. aprašė H. Biezais. Paskutinis rankraščio puslapis labai defektinis ir sunkiai įskaitomas, bet nenorėjau palikti knygoje sakinio, kad tekstas neįskaitomas, todėl stengiausi man žinomais būdais ir technologijomis jį perskaityti. Lengva nebuvo, nes rašyba labai pakitusi ir jau buvau benuleidžianti rankas. Kai identifikavau, kad tai samiškai, negalėjau rasti nieko ankstesnio. Buvo sunku patikėti, kad tai galėtų būti seniausias, todėl susisiekiau su keliais finougristais, visi patvirtino, kad taip ir yra. Tuomet su samių kalbų specialistu, Upsalos universiteto profesoriumi Rogier Blokland ėmėmės beveik metus trukusio tyrimo. Jo egzistavimas tame rinkinyje yra labai netikėtas ir mįslingas, todėl kelia daug naujų mokslinių klausimų tiek finougristams, tiek to regiono istorikams, į kuriuos, tikėkimės, pavyks atsakyti ateityje.” – teigė tyrėja dr. E. Kazakėnaitė.

Filologijos fakultete net dvi dienas iš eilės vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lenkijos ir Lietuvos mokslo ryšiai Vilniaus universiteto istorijoje“, kuria pažymimas Polonistikos katedros trisdešimtmetis. Į konferenciją susirinkusius polonistus, profesorius, bičiulius ir partnerius iš skirtingų Lenkijos universitetų ir Lenkijos mokslų akademijos pasveikinęs Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas prisiminė laisvų ir visaverčių akademinių polonistikos studijų atkūrimą Vilniaus universitete po XX a. vidurio tragedijų ir okupacijų ir linkėjo išlaikyti tą dvasią, su kuria Vilniaus polonistika buvo kuriama.

„Polonistikos centras buvo įsteigtas kaip viena iš tų vizionieriškos akademinės laisvės iniciatyvų kitokiai ateičiai, susitelkus Lenkijos ir Lietuvos humanitarams, abiejų valstybių polonistams ir lituanistams (Algis Kalėda, prisiminkime, taip pat buvo lituanistas ir polonistas kartu, iki šiol – konceptualiausias lietuvių romano tyrėjas). Štai tokia jungtis, toks naujų perspektyvų atsivėrimas, tokia intelektuali ir atvira dvasia į polonistiką labai traukė ir jaunus žmones.” – dalijosi prisiminimais Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas.

„Verta iš naujo atsigręžti į tas idėjas ir tą dvasią, kuria Vilniaus polonistika buvo kuriama. Tai intelektualinės energijos, tai dialogiško atvirumo, tai bendradarbiavimo tarp Lietuvos, Lenkijos ir kitų Vidurio Europos kultūrų, tai asmeninio iniciatyvumo dvasia, tai suvokimas, kad polonistika turi svarbią misiją visai Lietuvos visuomenei, stiprindama tiltą tarp jos ir Lenkijos visuomenės bei Lietuvos lenkų bendruomenės, gilindama joje lenkiškojo Lietuvos kultūrinio paveldo ir bendros istorijos suvokimą.” – polonistikos reikšmę platesniame kontekste dėstė Filologijos fakulteto dekanas.

Vilniaus universitetas / Justino Auškelio nuotr.

Studentai sako, kad tai savo vietą atradęs dėstytojas, kad jo paskaitose nebūna monotoniško skaidrių skaitymo, jos yra kruopščiai parengtos ir paremtos ne tik nauja mokomąja medžiaga, bet ir asmeninėmis kelionėmis bei meile Antikos ir Romos kultūrai. Studentai žavisi jo iškalba ir gebėjimu bet kurią dėstomą medžiagą susieti su globaliu kontekstu. Šio dėstytojo studentai yra jam dėkingi už paskaitose kuriamą atvirą dialogui atmosferą ir už tai, kad reikalui esant jis labai paprastai paaiškina dalykus, kurie turėtų būti savaime suprantami.

Sveikiname!

Akira Takaki Vilniuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Akira Takaki devynerius metus Helsinkio universitete studijavo lietuvių kalbą. „Mokytis lietuvių kalbos pradėjau 2015 m. Prieš trejus metus baigiau Bendrosios kalbotyros magistrantūrą. Rašiau apie ištiktukus suomių, estų, latvių ir lietuvių kalbose. Šią vasarą baigiau slavistikos ir baltistikos magistrantūrą. Taigi dabar esu dvigubas magistras“, – šypsosi pašnekovas.

Paklaustas, kaip atrado lietuvių kalbą, atsako, kad tokį susidomėjimą lėmė „Eurovizija“, ir priduria, kad jau dešimt metų kiekvieną dieną klausosi lietuviškos muzikos.

„Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“

Akira „Eurovizija“ susidomėjo 2006 m., kai laimėjo Suomijos grupė „Lordi“: „Pradėjau sekti įvairių šalių atrankas ir dalyvauti diskusijų forumuose. Viename iš tokių tarptautinių forumų vykdavo įvairūs dainų konkursai. Naujų leidimų konkurse (New Releases Game) dalyviai kiekvieną mėnesį galėdavo siųsti po vieną dainą iš bet kurios šalies, kuri pasirodė praėjusį mėnesį, o kiti – balsuoti už jiems patikusią. Daina, surinkusi daugiausia balų, laimėdavo. Aš pasirinkau Lietuvą. Radau dainą, kurią atliko muzikantas, seniai dalyvavęs „Eurovizijos“ atrankoje, ją įkėliau ir nuo tada nuolat dalyvaudavau panašaus pobūdžio konkursuose.“

Akira atrado mažai žinomą Lietuvos atlikėją, kurio sceninis vardas – „GeraiGerai“. „Dėl tokios muzikos pradėjau domėtis lietuvių kalba. Norėjau suprasti, apie ką yra dainuojama“, – sako jis ir priduria, kad Lietuva kasmet į „Euroviziją“ turėtų siųsti dainas lietuvių kalba, o dar geriau – žemaičių ar prūsų: „Visos šalys turėtų atlikti dainas gimtąja kalba. Dainuoti kalba, kuri nėra tau gimtoji – nesąmonė.“

Paklaustas, kokia lietuvių siųsta „Eurovizijos“ daina yra mėgstamiausia, Akira sako, kad ilgą laiką tai buvo 1999 m. daina „Strazdas“, kurią atliko Aistė Smilgevičiūtė. Tačiau, jo nuomone, šių metų atlikėjo Silvester Belt daina „Luktelk“ yra geriausia Lietuvos daina „Eurovizijos“ istorijoje.

Kadangi Akira jau dešimt metų klausosi lietuvių grupių ir atlikėjų, jam patinka ne viena daina, o labiausiai jį žavi liaudies arba elektroninė, psichodelinė liaudies muzika.

„Turbūt mėgstamiausia lietuvių grupė yra „Driezhas“. Tai truputį avangardiška grupė, jungianti etno, elektro, ambient, darkwave, synthpop muzikos elementus. Abejingų nepalieka „Drumbacilos“ stilius – svajingos, melancholiškos melodijos derinamos su frenetiškais ritmais. Norėčiau paminėti dainininkę Monikaze. Man patinka jos išradingas eksperimentinės populiariosios muzikos stilius. Klausausi ir mažiau žinomų grupių ir atlikėjų, pavyzdžiui, „Romowe Rikoito“ – tai neofolkloro muzikos grupė, dainuojanti prūsiškai. „Golden Parazyth“ atlieka alternatyvią populiariąją muziką. „Vėjopatis“ groja šiuolaikinę elektroninę muziką ir su lietuvių folkloru elementais. Saulius Petreikis yra žinomas liaudies muzikantas ir multiinstrumentalistas.

„Solo ansamblis“ – eksperimentinio postpanko grupė. „Girių dvasios“ – tai elektroninės ethno-dub muzikos projektas, grojantis senas sutartines, o „Kamanių šilelio“ muzikoje jaučiama elektroninės ir ambiento muzikos įtaka. „Vilniaus energija“ yra psichodelinio repo grupė.

„Fume“ – tai elektroninio ambiento ir klasikinės muzikos derinys. „Palmės žiedas“ atlieka alternatyvią elektroninę muziką. „Planeta Polar“ dainuoja ispaniškai, tai – Lotynų Amerikos populiariojo fanko grupė. Rūta MUR keri retro synthwave su giliu vokalu. Vitalijus Špokaitis groja elektroninę muziką su satyriniais-intelektiniais elementais“, – vardija Akira.

Jam taip pat labai patinka grupė „Fanera“, kuri kuria atvirą ir humoristinę šokių muziką. Gabrielė Vilkickytė atlieka atmosferinę indie muziką, kurioje klausytoją veikia jaudinantys, daugiasluoksniai tekstai. Jo nuomone, grupė „Garbanotas“ yra geriausia psichodelinio roko grupė Lietuvoje. Alina Orlova – viena žinomiausių alternatyvios liaudies muzikos atlikėjų Lietuvoje. Akira pabrėžia, kad dainai svarbiausia – melodija.

Lietuvių kalbos studijos

Gimnazijoje Akira nežinojo, į kokį universitetą norėtų stoti: „Vienas draugas pasiūlė studijuoti bendrąją kalbotyrą Helsinkio universitete, kadangi jau tuomet mokėjau daug kalbų. Vidurinėje mokykloje, vėliau gimnazijoje mokiausi lotynų kalbos. Mūsų vidurinės mokyklos klasė buvo vienintelė Suomijoje, kurioje buvo galima tobulinti lotynų kalbos žinias. Žinoma, mano šeima taip pat yra dvikalbė. Mama kalba suomiškai, tėtis – japoniškai. Kalbu angliškai, švediškai, kadangi Suomijos mokyklose privaloma mokytis švedų kalbos. Rusų studijavau gimnazijoje ir universitete, truputį moku vengrų, kartvelų, estų, bulgarų kalbas, lankiau ir vieną šumerų kalbos kursą universitete. Moku okinavų kalbą. Hokaido saloje studijavau ainų kalbą. Tai yra tokia izoliuota kalba, kuria buvo kalbama Japonijoje. Manau, kad tikrų gimtakalbių jau nebėra.“

Akira lietuvių kalbos mokėsi Helsinkio universitete. Tiesa, metus gyveno Japonijoje. Tuomet vieną semestrą studijavo lietuvių kalbą nuotoliniu būdu Vilniaus universitete, sykį dalyvavo vasaros kursuose Kaune.

„Kaunas – toks gražus, švarus kompaktiškas miestas. Galėčiau jame gyventi, – tvirtina jis. – Taip pat esu stovyklavęs prie Panevėžio, kita stovykla vyko Žemaitijoje. 2016 m., po metus trukusių lietuvių kalbos studijų, mėginau su vilniečiais bendrauti lietuviškai, bet nepasisekė. Buvau truputį nusivylęs, nes jutau, kad gerai moku ir laisvai galiu kalbėti, bet nesupratau, ką kiti žmonės man kalba.“

Vis dėlto Akira tikina, kad dabar jau puikiai susikalba ir jam neiškyla tokių nesusipratimų.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, kuriame pristatomi užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Baltistikos studijos Helsinkio universitete prasidėjo kartu su Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybe. Šiuo metu Helsinkyje vykdomos lietuvių ir latvių kalbos bakalauro ir baltų filologijos magistrantūros studijų programos. Baltistikos centre mokoma lietuvių ir latvių kalbų, lietuvių ir latvių literatūros bei šalityros, dėstomas baltistikos įvadas ir įvairūs specialieji kursai. Daugiau informacijos apie Helsinkio universiteto Humanitarinio fakulteto Kalbų skyriaus baltistikos studijas galima rasti Baltnexus tinklalapyje.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Šiandien, gruodžio 3 d., 18 val. Rašytojų klube vyks Juozo Tysliavos „Išklydusio futuristo dainos“ ir Juozo Kėkšto „Ruduo žydi aguonom“ poezijos rinktinių pristatymas. Tai pirmosios dvi knygos naujausioje leidyklos „Slinktys“ serijoje „Modernioji XX amžiaus lietuvių poezija“. Rinktinių sudarytojai – Filologijos fakulteto studentai Martynas Pumputis ir Linas Daugėla.

Vienos iš rinktinių sudarytojas Martynas Pumputis teigė, jog „šia serija siekiame atkreipti dėmesį į primirštus, mažiau skaitytus, bet dėmesio vertus XX amžiaus lietuvių poetus. Tiesą sakant, įkyrėjo matyti kas trejus metus išleidžiamų tų pačių kanoninių rašytojų knygas. Norisi pasiūlyti kažką naujo, bet iš praeities. Juozą Tysliavą atradau bakalauro studijų metais, kai dėstytoja Aistė Kučinskienė dėstė apie avangardą. Svarbiausia Tysliavos poezijos ypatybė – neužsidarymas vienoje poetinėje programoje. Gebėjimas jungti priešingus ir netgi vienas kitam priešiškus simbolizmą ir avangardą (Vytautas Kubilius tai laiko istoriniu poeto nuopelnu, praskynusiu kelią Miškiniui ir Aisčiui), veržlią jaunatvę ir brandų tragizmą, miesto ir žemdirbiškąją kultūras, keliauti po Europos sostines, jose gyventi ir vis tiek atsiminti, kad yra „Nemuno laukų sūnus“.

Tuo tarpu kitas sudarytojas Linas Daugėla savo santykį su Juozo Kėkšto poezija įvardijo taip: „Juozą Kėkštą atradau kažkada užtikęs eilėraštį apie iš kamionetės, riedančios saulėtekin, išmestą žmogų. Prisiminiau, kaip ir pats pirmam kurse netilpęs į paskutinį troleibusą pėstinau Saulėtekin. Man patiko Kėkšto ironijos žaismė su tragiškumu, kurio jo poezijoje daug. Kaip ir įdomiai kuriamo rudens, persmelkiančio ne vieną poezijos rinkinį. Taip pat stebino ir tai, kad paskutinė poezijos rinktinė išleista tik sovietmetį. Naujoje rinktinėje ruduo ne vien slogus – eilėraščiuose dažnai žydi jaunatviška žaisme, pastangomis keisti pasaulį, dažnai sušvykšo ir džiugesio gaida.“

Daugiau apie renginį galite rasti čia:

Daugumoje mokslinės literatūros, nagrinėjančios nemotinystės klausimą, dominuoja aiški skirtis tarp sąmoningos ir nepasirinktos bevaikystės. Neseniai prestižinė „Palgrave Macmillan“ leidykla publikavo straipsnių rinkinį „Negotiating Non-Motherhood: Representations, Perceptions, and Experiences“, kuriuo siekiama panaikinti šią skirtį ir pažvelgti į tai, kas sieja vaikų neturinčių moterų patirtis, vaikų neturėjimą suvokiant kaip sudėtingą sociokultūrinį reiškinį. Rinkinyje skelbiami tarptautinio Mothernet projekto skirtingas disciplinas atstovaujančių mokslininkių straipsniai, nagrinėjantys nemotinystę įvairiuose kultūriniuose ir nacionaliniuose kontekstuose. Rinkinį sudarė Jenny Björklund (Upsalos universitetas, Švedija), Dovilė Kuzminskaitė (Vilniaus universitetas, Lietuva) ir Julie Rodgers (Meinuto universitetas, Airija).

„Mothernet“ projektas pradėtas vykdyti 2020 metais, gavus „Europos horizontas“ finansavimą. Projektas vienijo Vilniaus universiteto grupę „Apmąstant motinystę“, Upsalos universiteto  „Mother Anyway“ ir Meinuto universiteto „Motherhood“ projektų dalyves. „MotherNet“ projektą koordinavo VU Filologijos fakulteto mokslininkė prof. dr. Eglė Kačkutė-Hagan, kuri taip pat yra ir grupės „Apmąstant motinystę“ vadovė. Viena iš leidinio „Negotiating Non-Motherhood: Representations, Perceptions, and Experiences“ sudarytojų – Filologijos fakulteto Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų instituto doc. dr. Dovilė Kuzminskaitė, priklausanti VU veikiančiai grupei „Apmąstant motinystę“.

Daugiau informacijos galite rasti pateiktoje nuorodoje:

Lapkričio 28–30 d. mūsų fakultete vyks antroji tarptautinė baltistikos mokykla. Filologijos fakulteto K. Donelaičio auditorijoje vienas po kito gražia lietuviška kalba prisistatinėjo trys dešimtys iš skirtingų pasaulio kraštų į Tarptautinę baltistikos mokyklą atvykę skirtingų pakopų studentai. Savo sveikinimo kalboje Baltistikos katedros vedėja prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė-Villanueva Svensson teigė, jog „nesvarbu, kuo tapsite ateityje – tyrėjais, vertėjais ar pasirinksite kitą kelią – Jūs jau esate mūsų kalbos ir kultūros ambasadoriai“.

Tarptautinės baltistikos mokyklos dalyvius sveikinęs Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas linkėjo jiems megzti tvirtus ryšius ir priminė apie ateinančiais metais Vilniaus universitete vyksiantį, Lietuvos Respublikos Prezidento globojamą XIV Tarptautinį baltistų kongresą, kuriame būtų malonu išvysti ir šiandienos veidus.

Lapkričio 29 d., penktadienį, Filologijos fakultete, Anglų filologijos programa jau tryliktąjį kartą surengė kasmetinį Viljamo Šekspyro sonetų vertimo konkursą Algimantos Railaitės-Pranckevičienės vardinei stipendijai laimėti. Džiaugiamės galėdami pranešti, jog šių metų konkurso nugalėtoja tapo Anglų filologijos II kurso studentė Milda Kuliešaitė!

Šis konkursas nėra lengvas – reikalauja kūrybiškumo bei sumanumo, kantrybės, atidumo detalėms ir labai gero abiejų – lietuvių ir anglų – kalbų supratimo. Taip pat reikalingas jautrumas poetinei formai, sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp originalaus metro ir rimo schemos, kartu perteikiant soneto nuotaiką.

Komisija, kurią sudarė 9 nariai, pagyrė Mildos vertimą už meniškumą, o komisijos pirmininkas dr. Rimas Užgiris pasveikino anglų kalba: "Members thought it was the most artful translation of Sonnet 130, retaining rhyme and a good amount of iambic meter, while also preserving key meanings. The third stanza in particular captures the humor which is so important to this poem. This translation also preserves the sense of the volta in the final couplet (i.e., I love you just the way you are), while leaving open whether any volta could save the day after what went before (and so leaving open another possible meaning: that romantic lies might actually be necessary)" (vert. „Nariai manė, kad tai meistriškiausias 130 soneto vertimas, nes jame išlaikytas rimas ir geras jambinis metras, tačiau išsaugotos pagrindinės prasmės. Ypač trečioje strofoje perteiktas humoras, toks svarbus šiam eilėraščiui. Šiame vertime taip pat išsaugota paskutinio kupleto volta prasmė (t. y. Myliu tave tokią, kokia esi), kartu paliekant atvirą klausimą, ar kokia nors volta gali išgelbėti dieną po to, kas buvo prieš tai (ir taip paliekant kitą galimą prasmę: kad romantiškas melas iš tikrųjų gali būti būtinas).“

Šiemet įteikti stipendijos į Fakultetą atvyko mecenatas Andrius Pranckevičius. Mecenatui dėkojame už prasmingą veiklą ir puoselėjamus draugiškus santykius su Anglų filologijos programa ir Filologijos fakultetu. Stipendijos laureatė Milda Kuliešaitė buvo pristatyta ir pasveikinta Fakulteto Tarybos posėdžio metu, lapkričio 29 d.

Nuoširdžiai sveikiname studentę!

Anna Krawczyk ir jos atlikti vertimai. Asmeninio archyvo nuotr.

Anna Krawczyk, baigusi studijas Varšuvos universiteto Baltistikos katedroje, praleido dalį studijų laiko Lietuvoje besimokydama lietuvių kalbos. Anna sako, kad „Lietuvoje žmonės rūpinasi vieni kitais, o Vilnius – nuostabus miestas, kuriame gera gyventi“. Jos gyvenime poezijos vertimai tapo tiltu, jungiančiu dvi tautas.

Lietuvių kalbos studijos Varšuvoje ir Lietuvoje

Anna lietuvių kalbą pradėjo studijuoti 2017 m. Varšuvos universitete, kai studijų laikų draugas paskatino mokytis šios kalbos, tačiau net santykiams nutrūkus susidomėjimas lietuvių kalba nenuslopo.

„Meilę vyrui pakeitė meilė kalbai“, – juokiasi.

Ji didžiuojasi priėmusi tokį sprendimą ir pabrėžia, kad lietuvių kalba – labai graži. Vėliau pagal įvairias studijų programas ji plėtė lietuvių kalbos žinias vasaros mokyklose Klaipėdoje. Mergina sako, kad vasaros kursų tikslas nėra vien kalbos mokymasis – per mėnesį negali įgyti daug žinių. Šių kursų esmė – bendruomenė. Klaipėdoje ji susipažino su žmonėmis iš viso pasaulio, kurie domisi lietuvių kalba ir kultūra.

Vieną semestrą Anna turėjo galimybę studijuoti Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kur įgijo daugybę naujų žinių.

„Ypač vertinu tai, kad lietuvių kalbos gramatika, kultūra ir komunikacija buvo dėstomos atskirai – manau, tai puikus sprendimas. Didžiausias iššūkis buvo įsigilinti į dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartoseną. Kai kurios šios konstrukcijos sutampa su lenkų kalbos gramatika, tačiau kitos pasirodė labai archajiškos ir sudėtingos. Padalyviai man – tarsi kosmosas! Labai sudomino ir lietuvių slengas. Puikiai prisimenu žodį „moralkė“, kuris vartojamas ir lenkų kalboje. Šis žodis puikiai apibūdina vidines moralines dilemas po vakaro, kai per daug išgėrėme ir ryte gėdijamės savo poelgių. Tada sakome, kad „turime moralkę“, – pasakoja Anna.

Studijų metais merginai sunkiai sekėsi susirasti lietuvių draugų, kadangi, būnant tarptautinėje aplinkoje, sunku iš jos išeiti, o ir kalbos lygis dar nėra pakankamas. Tačiau viskas pasikeitė po Lietuvos rašytojų sąjungos organizuoto renginio „Abiejų Tautų Respublikos literatūros seimelis“. Į „Seimelį“ atvyksta kūrėjai iš Lietuvos ir vertėjai iš Lenkijos. Savaitę jie dirba kartu. Renginyje dalyvavę poetai įtraukė Anną į vertimo veiklą ir pamažu tapo artimiausiais draugais.

Anna yra girdėjusi apie stereotipą, kad lietuviai yra nedraugiški ir uždari, tačiau tam visiškai nepritaria: „Vilniuje buvau sutikta labai šiltai – galbūt dėl to, kad mokėjau lietuviškai? Visuomet jaučiausi grupės dalimi, niekada nejutau, jog esu kažkokia užsienietė. Lietuvoje žmonės, atrodo, tikrai rūpinasi vieni kitais. Pavyzdžiui, autobuso ar troleibuso vairuotojai dažnai palaukia vėluojančių keleivių, o jei kas pameta piniginę, iškart atsiranda bent dešimt norinčių padėti. Tokie poelgiai man tiesiog paglosto širdį – žmonės čia pastebi vienas kitą.“

„Tiesa, galbūt pirmasis įspūdis gali susidaryti priešingas, bet net jei lietuviai atrodo nedraugiški, jie vis tiek labai mieli! Pavyzdžiui, kartą Klaipėdoje parduotuvėje pasakiau pardavėjai „viso gero“, o ji, piktokai pažvelgusi, atsakė „viso geriausio“. Pagalvojau, gal ji supyko, kad nepalinkėjau to paties“, – juokiasi mergina.

Poezija – tai tiltas tarp dviejų tautų

Anna dvejus metus dirbo Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatore. Jos veikla buvo itin įvairi: vedė lenkų kalbos kursus, rengė edukacinius užsiėmimus vaikams, kurie lankė lenkų mokyklas Lietuvoje, organizavo „Poezijos pavasario“ renginius, kūrė skelbimus socialiniams tinklams ir vertė tekstus iš lietuvių į lenkų kalbą. Vertimų veiklą Anna pradėjo dar studijų metais, o dabar ši patirtis tapo neatsiejama jos profesinio kelio dalimi.

Varšuvos universiteto Baltistikos katedroje studentai intensyviai gilina vertimo įgūdžius – visi dėstytojai yra puikūs vertėjai, o per keturis semestrus tenka dirbti su skirtingo stiliaus tekstais.

„Pirmąjį semestrą verčiame filmų tekstus, antrąjį – poeziją, trečiąjį – apsakymus, o galiausiai – oficialius dokumentus“, – pasakoja Anna.

Po studijų ji pradėjo versti tekstus socialiniams tinklams, renginių aprašymus, o viena leidykla netgi paprašė išversti dvikalbės antologijos apie Zbignevą Herbertą įvadą. Tačiau, kaip pati pripažįsta, didžiausią iššūkį vertimuose kelia kultūrų skirtumai.

„Pavyzdžiui, ilgai svarsčiau, kaip tiksliausiai išversti žodį „profsąjunga“. Lietuvišką reikšmę puikiai suprantu, tačiau lenkiškai tai būtų „związek zawodowy“ – ilgas ir oficialus terminas. Net tėvų klausiau, ar lenkų kalboje egzistuoja trumpesnis atitikmuo, bet jie atsakė, kad tokio nėra. Tada supratau, kokia prasta mano lenkų kalba!“ – juokiasi Anna.

Šiuo metu ji verčia teatro tinklalapį ir dirba prie knygos vertimo, tačiau apie pastarąjį projektą kol kas pasakoja kukliai – esą dar per anksti dalintis smulkmenomis.

2023 m. gegužės 20–21 d. Varšuvos universitete vyko „Poezijos pavasaris“, kuriame dalyvavo garsūs lietuvių poetai Antanas A. Jonynas, Gytis Norvilas ir Indrė Valantinaitė. Šis renginys – ne tik literatūros šventė, bet ir svarbi patirtis Baltistikos katedros studentams bei alumnams, kurie pažintį su lietuvių kalba dažnai pradeda versdami tekstus „Poezijos pavasario“ almanachams. Tai puiki proga išmėginti vertėjo darbą.

„Poezija tarsi tiltas, kuris mus jungia. Mes juk – kaimynai, o verčiama tiek mažai kūrinių“, – priduria Anna.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra pradeda penkių straipsnių ciklą, kuriame bus pristatyti užsienio baltistikos centrų alumnai. Jie po studijų baigimo ne tik toliau gilina lietuvių kalbos žinias, bet ir savo veiklą sieja su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.

Varšuvos universiteto Baltistikos katedros lietuvių kalbos studijos prasidėjo 1990 m., kai Polonistikos fakultete buvo įkurta Baltų filologijos katedra. Jai vadovavo prof. habil. dr. Wojciechas Smoczyńskis. Vėliau ši katedra buvo pertvarkyta į Baltistikos skyrių, kurio vadovė nuo 2014 m. yra dr. Joanna Tabor. Šiuo metu Varšuvos universitete vykdomos bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijos, kuriose dėstomos lietuvių ir latvių kalbos, gramatika, literatūra, taip pat supažindinama su Baltijos šalių istorija ir dabartimi. Studentai turi galimybę mokytis vertimo meno.

Varšuvos baltistai aktyviai organizuoja renginius, tokius kaip susitikimai su lietuvių poetais festivalyje „Poezijos pavasaris“ ir vertimo dirbtuvės. Be to, kartu su Vilniaus ir Tartu universitetų kolegomis jie rengia tarptautinę studentų ir doktorantų konferenciją „Bridges in the Baltics“. Daugiau informacijos apie baltistiką Varšuvos universitete galima rasti Baltenxus tinklalapyje.

Straipsnis parengtas pagal Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vykdomą projektą „Informacinis ir koordinuojantis Baltistikos centrų portalas“ (Nr. 1.78 Mr SU-1006), remiamą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

Lapkričio 29 d., 13.00 val., 314 B aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą, kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu, doc. dr. Vladimir Panov ir Ignu Rudaičiu. Seminare pranešimą skaitys Ignas Rudaitis, tema: „Kodėl aktualu žmonių kalbos įsisavinimą mėginti atkartoti kompiuteriuose?".

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu Ms Teams platformoje.

Visi maloniai kviečiami!

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto mokslininko doc. Viliaus Bartninko monografija „Traditional and Cosmic Gods in Later Plato and the Early Academy“ sulaukė tarptautinės mokslininkų komisijos įvertinimo – jai skirta „2025 Manfred Lautenschlaeger Award for Theological Promise“ premija.

„Sunku nusakyti jaudulį. Man pirmas toks tarptautinis apdovanojimas. Ir dar iš teologijos! Ir Heidelbergo universiteto komisijai šis tas naujo. Jų nugalėtojų sąraše dominuoja biblistai ir šiuolaikiniai teologai, dar nėra buvę laimėtojo iš grynai pagoniškos teologijos. Esu be galo dėkingas, ypač savo vadovams Gábor Betegh ir Vytautui Ališauskui už palaikymą“, – savo „Facebook“ paskyroje džiaugsmu dalijosi mokslininkas.

2023 m. doc. V. Bartninkas išleido 300 puslapių monografiją, kurią išleido Kembridžo universiteto leidykla.

„Tai yra knyga apie mano vaikystės svajonių pasaulį, graikų mitus ir dievus, tai yra knyga apie mūsų visų svajonių pasaulį – visatą ir norą vis labiau pažinti Merkurijų, Venerą ir kitus kosminius kūnus. Šie du pasauliai pirmą kartą aštriai susidūrė Platono mąstyme, kuomet jis suprato, kad dangaus kūnai yra dievai. Būtent, Merkurijus tėra vertinys iš graikų kalbos, kitaip sakant, Hermis, o šis ir kiti dangaus kūnai imti graikų vadinti dievų vardais būtent Platono ir jo mokinių darbuose. Bet tada iškyla klausimas: ką daryti su senaisiais dievais, tokiais kaip Atėnė? Atsakymai yra mano knygoje“, – taip dar 2023 m. savo kūrinį apibūdino doc. V. Bartninkas.

„Manfred Lautenschlaeger Award for Theological Promise“ apdovanojimas kasmet skiriamas vos dešimčiai jaunų mokslininkų iš viso pasaulio už išskirtines disertacijas arba pirmuosius podoktorantūros darbus, parašytus „Dievo ir dvasingumo“ (plačiąja prasme) tema. Laureatus atrenka 20 recenzentų iš 15 šalių, o premijos įteikiamos iškilmingoje ceremonijoje, kuri vyksta Heidelbergo universitete Vokietijoje.

Praėjusią savaitę Meinuto universitete (Airija) vyko Arqus aljanso vadovų susitikimas, kuriame buvo aptartos tarpinės darbo grupių veiklos ataskaitos ir pasirengimas jų vertinimui, skatinamas tarpinstitucinis bendradarbiavimas įgyvendinant Arqus veiklos planus bei numatomos ateities perspektyvos ir artimiausi darbai.

Susitikimo metu 11-oji darbo grupė „Daugiakalbis ir daugiakultūris centras“ pristatė savo veiklas, tarp jų: Arqus kalbų kavinės; Daugiakalbystės modulio įgyvendinimas; paskaitų ciklas „9 mėnesiai, 9 universitetai“; elektroninių išteklių, skirtų kalbų mokymuisi, rinkimo eiga. Taip pat buvo aptarti ir kiti svarbūs klausimai, t. y. kursų Arqus aljanso dėstytojams dėstantiems anglų kalba organizavimas, paskaitų ciklo apie  dirbtinio intelekto (DI) panaudojimą mokant kalbų rengimas.

Arqus aljansas skiria daug dėmesio dirbtinio DI naudojimui mokymo(si) procese. Darbo grupės yra skatinamos telkti pastangas ir kartu vertinti DI keliamus iššūkius ir pritaikymo galimybes studijų procese.

Vilniaus universiteto koordinacinis komitetas, kartu su 11-osios darbo grupės „Daugiakalbis ir daugiakultūris centras“ vadove Roma Kriaučiūniene, džiaugiasi galėdami pristatyti visai Arqus bendruomenei naująjį Arqus anglų kalbos stiliaus vadovą (Arqus English Style Guide), kuris buvo pristatytas susitikimo Meinuto universitete metu.

Kviečiame susipažinti su šiomis gairėmis ir naudoti jas rengiant įvairius dokumentus komunikacijai anglų kalba.

2025 m. rugsėjo 25–27 d. vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Ratio, affectus, sensus: Literatūrinė baroko kultūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, skirta pažymėti Baroko literatūros metus ir 1625 m. išleisto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos rinkinio Lyricorum libri tres 400 metų jubiliejų. Renginiu siekiama suburti ir paskatinti tyrėjus pasidalinti įžvalgomis apie XVII a. literatūrinę kultūrą LDK, Sarbievijaus kūrybą, Baroko recepciją vėlesniais laikais ir daugeliu kitų aktualių temų.

Konferenciją organizuoja VU Filologijos fakultetas drauge su LLTI Senosios literatūros skyriumi.

Daugiau informacijos apie konferenciją galima rasti čia.

Asociatyvi nuotr. / „Pixabay“ nuotr.

Filologijos fakultetas įsigijo akių judesių įrašymo įrangą „Eye-Link Portable Duo“, kuri leidžia sekti ir įrašyti, kur tiksliai ekrane žiūri tyrimo dalyvis.

Akių judesiai yra labai plačiai tiriami kaip savotiškas langas į mūsų mąstymą – kai akimis fiksuojame kokį nors objektą, mes iškart bandome jį suvokti. Šis procesas vyksta automatiškai ir nuo mūsų nepriklauso. Todėl įrašydami ir analizuodami žmogau akių judesius mokslininkai gali daryti išvadas, kaip jis ar ji suvokia tai, į ką žiūri: kas suvokiama greitai ir paprastai, kas kelia iššūkių, kur sutelkiame dėmesį, o ką išvis praleidžiame pro akis.

Akių judesių įrašymo tyrimai yra tapę savotišku aukso standartu kalbos suvokimui tirti. Duodami dalyviui visiškai įprastą ir natūralią užduotį (tarkim, skaityti tekstą ar atlikti testą) mokslininkai gali tyrinėti įvairiausius kalbos suvokimo klausimus. Pavyzdžiui, bandoma nustatyti, kaip suvokiame įvairias kalbines konstrukcijas, ar bandome nuspėti, ką skaitysime toliau, kaip iškoduojame perkeltines žodžių reikšmes, į ką kreipiame dėmesį skaitydami tekstą arba kaip geriausiai mokomės naujo žodyno ar konstrukcijų mokydamiesi užsienio kalbos.

„Eye-Link Portable Duo“  leidžia itin dideliu tikslumu sekti ir įrašyti akių judesius, taigi ši įranga įgalina mokslininkus naudoti skirtingas eksperimentines akių judesių įrašymo metodikas. Tokios įrangos buvimas Fakultete atveria galimybę visiškai naujiems tyrimų laukams ir aukščiausio lygio bendradarbiavimui su užsienio tyrimų centrais.

Sausio mėnesį pakviesime kolegas į kelių dienų seminarus apie akių judesių įrašymo metodo taikymo galimybes kalbos suvokimui tirti.

Daugiau informacijos apie įrangą galite rasti čia:

Vilniaus universitetas / Katažinos Polubinskos nuotrauka

Filologijos fakulteto Literatūros antropologijos ir kultūros magistrė Evelina Verbickaitė-Šimkevičienė tapo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija surengto geriausio magistro darbo konkurso laureate humanitarinių mokslų srityje.

Evelinos magistro darbo tema: „Lietuvos lenkų literatūros vertimai į lietuvių kalbą XX a. 3–4 deš.: kultūrinės atminties dinamika“. Darbo vadovė – prof. dr. Brigita Speičytė.

Sveikiname Eveliną ir linkime jai sėkmės tęsiant mokslus doktorantūroje!

Studente, ar žinojai, kad 2024 m. lapkričio 28–30 d. mūsų fakultete vyks antroji tarptautinė baltistikos mokykla? Į ją sugužės per 20 užsienio baltistikos centrų studentų. Kviečiame ir tave užsukti susipažinti ir pabendrauti lapkričio 28 d. (ketvirtadienį) 17 val. K. Donelaičio auditorijoje, o lapkričio 29 d. (penktadienį) nuo 16.15 val. vyks literatūrinės baltistikos vakaras su Linu Daugėla Rašytojų menėje.

Taigi nepraleisk galimybės pasiklausyti dominančių paskaitų, į kurias gali užsukti visi VU Filologijos fakulteto studentai ir be registracijos. Programą galite rasti čia:

Daugiau informacijos Baltistikos katedros paskyroje „Facebook“

Jei turi klausimų, rašyk

Renginį organizuoja VU Baltistikos katedra, finansuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotrauka

Lapkričio 15 d. Vilniaus universiteto (VU) Centrinė rinkimų komisija patvirtino į Tarybą išrinktus narius. Ateinančius penkerius metus aukščiausioje VU strateginio valdymo institucijoje humanitarinių mokslų sričiai atstovausiantis Filologijos fakulteto dėstytojas, mokslo darbuotojas ir tarybos pirmininkas prof. Jurgis Pakerys mano, kad universitetas visuomenei turėtų „pateikti supančio pasaulio interpretacijas, pagrįstas moksliniu pažinimu ir duomenų analize“, ir teigia, kad dėl bendrų strateginių tikslų Tarybos nariai iš pradžių turėtų šiek tiek pamiršti, iš kokių sričių atėjo, ir „tapti darnia komanda“.

Kas Jus paskatino kandidatuoti?

Kaip ir kitais panašiais atvejais, kandidatuoti paskatino kolegos, kurie pakalbino, o aš pagalvojau ir sutikau.

Ar kolegos buvo iš Filologijos fakulteto?

Ne tik iš Filologijos. Tai buvo svarbu, nes juk kalbame apie humanitarinių mokslų atstovo vietą. Ir čia atsiranda šiokio tokio sudėtingumo, tam tikra intriga. Jeigu kas klaustų manęs, ar aš filologas, atsakyčiau, kad taip, į klausimą, ar aš humanitaras, irgi atsakyčiau teigiamai, bet paskui svarstyčiau, ne kasdien juk, ne visada. Žinote, čia yra panašiai, kaip klausti žmogaus, ar jis tiki, ir jis atsako, kad taip, bet koks konkrečiai yra jo tikėjimas, kokios jo tikėjimo praktikos? Sakysim, lingvistas esu labai dažnai, filologas – priklausomai nuo to, kiek man ir literatūra rūpi, o jau humanitaras būnu tiek, kiek man svarbi filosofija, istorija, menotyra ir kiti dalykai.

Kokį Jūs, kaip humanitarinių mokslų atstovas, matote universiteto vaidmenį šiandienos visuomenėje?

Manau, kad pagrindinis universiteto vaidmuo yra pateikti mus supančio pasaulio interpretacijas, pagrįstas moksliniu pažinimu ir duomenų analize. Tai darome organizuodami studijas ir pristatydami savo tyrimus. Visiškai suprantamas yra visuomenės noras išgirsti aktualiausių dalykų interpretacijas, su tuo sutinku, bet labai svarbios ir mažiau žinomų klausimų interpretacijos, tų klausimų suaktualinimas – tai visų mokslininkų atsakomybė.

Taryboje atstovausite humanitariniams padaliniams. Kokiems klausimams planuojate skirti daugiausia dėmesio?

Manau, kad iš pradžių mums, Tarybos nariams, reikėtų šiek tiek pamiršti, iš kokių sričių atėjome, tapti darnia komanda, bendradarbiaujančia su Senatu, su rektoriumi ir jo komanda. Turime išsiaiškinti, kas iki šiol buvo daroma tinkamai, kokios priemonės veikė, o ką reikėtų pakoreguoti. Taip pat manau, kad turime saugotis pagundų užsiimti įvairiais smulkiais dalykais, mikrovadyba, turime susitelkti ties strateginiais universiteto klausimais. O šie turėtų būti paremti ne gražiais ir ambicingai skambančiais žodžiais. Siekčiau kuo daugiau konkretumo, pagrįstumo ir kad planuojamus dalykus būtų galima nesunkiai pamatuoti, įvertinti. Žinoma, bus ir konkrečių su humanitariniais mokslais susijusių klausimų, pavyzdžiui, dėl lėšų skirstymo, dėl mokslo etatų plėtros, dėl infrastruktūros ir panašiai – tada, suprantama, būsiu vienas iš humanitarų atstovų, bet visada stengsiuosi matyti tuos klausimus platesniame universiteto ir valstybės kontekste.

Esate labai studentų mylimas dėstytojas. Kokia Jūsų paslaptis?

Tikriausiai į šį klausimą geriau atsakytų studentai, bet galiu pabandyti ir aš. Turbūt vienas iš svarbių dėmenų yra banalus – kad man patinka mano darbas, tiek moksliniai tyrimai, tiek ir dėstymas, iš jų abiejų semiuosi užsidegimo, bet noriu pabrėžti, kad ne visada sekasi ir ne visada lengva. Taip pat atrodo, kad studentai vertina, kai sugebu sudėtingesnius dalykus paaiškinti paprasčiau. Kartais duodu ir kūrybinių užduočių, pavyzdžiui, kai aiškinamės, kas yra gramatinės kategorijos, kaip jos žymimos, paprašau, kad mažos studentų grupelės sukurtų dirbtinių kalbų fragmentus. Tada lentoje užrašome sakinį viena iš tų kalbų, o auditorija kartu su manimi turi išsiaiškinti, kas ir kaip ten užkoduota. Kartais net ir man būna nelengva!

Simono Lukoševičiaus nuotr.

2024 m. spalio 24–27 d. Vilniuje vyko Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo konferencija, kurią organizavo Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondas (Deutsch-Baltische Zukunftsstiftung, DBJW). Konferenciją globojo tuometinė LR Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Šis renginys subūrė jaunimą iš Baltijos šalių, Vokietijos bei kitų valstybių aptarti aktualias visuomenės ir politikos problemas bei ieškoti jų sprendimo būdų. Šių metų konferencijos pagrindinė tema – „Dirbtinis intelektas ir krizių valdymas“.

Atidarymo ceremonija Vilniaus universitete

Konferencija prasidėjo spalio 24 d. iškilminga atidarymo ceremonija Vilniaus universiteto Mažojoje Auloje. Dalyvius pasveikino Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo pirmininkas Thomas von Lüpke. Sveikinimo žodžius taip pat tarė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje dr. Cornelius Zimmermann, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas Saulius Olencevičius, LR Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas bei Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Pagrindinį pranešimą skaitė generolas leitenantas Jürgenas-Joachimas von Sandrartas, vadovaujantis Šiaurės Rytų daugianacionaliniam korpusui Lenkijoje. Tarp garbingų svečių buvo ir brigados generolas Christophas Huberis, vadovaujantis Vokietijos brigadai Lietuvoje, Vokietijos kariuomenės atstovai, LR Ekonomikos viceministrė Erika Kuročkina, buvusi Europos Parlamento narė Viola von Cramon-Taubadel, LR Seimo, Vyriausybės nariai, universitetų ir jaunimo organizacijų atstovai.

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Darbo grupės: jaunimo idėjos tvariai ateičiai

Svarbiausia konferencijos dalis – keturios teminės grupės, kuriose dalyviai kūrė politinius sprendimus tvariai ateičiai. Jų siūlymai bus pateikti politikos formuotojams Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

A grupė: Dirbtinis intelektas pabėgėlių apsaugai ir humanitarinei pagalbai (Lietuva)

Ši darbo grupė nagrinėjo, kaip etiškai ir efektyviai naudoti dirbtinį intelektą gerinant pabėgėlių apsaugą ir humanitarinę pagalbą, išvengiant diskriminacijos ir šališkų sprendimų.

B grupė: Dirbtinis intelektas sveikatos apsaugos srityje (Latvija)

Šios darbo grupės tikslas buvo išanalizuoti, kaip dirbtinis intelektas gali pagerinti sveikatos paslaugų kokybę ir prieinamumą, ypač krizių, tokių kaip pandemijos, metu.

C grupė: Dirbtinis intelektas ir dezinformacija (Vokietija)

Dalyviai gilinosi į dirbtinio intelekto sukurtos dezinformacijos pavojus demokratinių rinkimų metu ir kūrė strategijas, kaip atpažinti bei užkirsti kelią tokiam turiniui.

D grupė: Dirbtinis intelektas ir klimato kaita (Estija)

Ši darbo grupė siūlė politines rekomendacijas, kaip dirbtinis intelektas gali padėti mažinti CO₂ emisijas ir kurti tvarius aplinkosaugos sprendimus.

Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo mainų tinklas (GBYEN)

Lygiagrečiai su darbo grupėmis dirbo Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo mainų tinklas (GBYEN), kuris subūrė pilietinės visuomenės, valdžios ir politikos atstovus. Jie diskutavo, kaip dirbtinis intelektas gali būti naudojamas jaunimo mainuose, siekiant pagerinti organizacijų veiklą ir padėti jauniems žmonėms kovoti su dezinformacija.

Simono Lukoševičiaus nuotr.

Perspektyvos

Konferencijos šūkis „Europa turi tave išgirsti“ („Europe shall hear you“) pabrėžė jaunimo balsų svarbą politiniuose sprendimuose. Dalyviai per artimiausius mėnesius pristatys savo idėjas Vokietijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionaliniuose parlamentuose.

Ši konferencija ne tik suteikė galimybę dialogui ir tinklaveikai, bet ir pasiūlė konkrečių politinių impulsų, galinčių lemti ilgalaikius pokyčius. Vokietijos ir Baltijos šalių jaunimo konferencija dar kartą parodė jaunimo svarbą dirbtinio intelekto formuojamoje ateityje.

Daugiau informacijos apie Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo veiklą Lietuvoje rasite šioje svetainėje >>>

Lapkričio 12–13 d. vykusiame antrajame rinkimų į Vilniaus universiteto (VU) tarybą ture buvo išrinkti likę 6 Tarybos nariai. Lapkričio 15 d. VU Centrinė rinkimų komisija patvirtino galutinius antrojo turo rezultatus ir į Tarybą išrinktus narius. 

Naujai išrinkta VU taryba 2024–2029 m. 

VU dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai, atstovaujantys šioms mokslo sritims ir kryptims – vidiniai nariai:

• prof. dr. Jurgis Pakerys, humanitarinių mokslų sritis;
• prof. dr. Urtė Neniškytė, gamtos mokslų srities biochemijos, geologijos, fizinės geografijos, paleontologijos, biologijos, biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros, botanikos, zoologijos kryptys;
• doc. Birutė Švedaitė-Sakalauskė, socialinių mokslų sritis;
• prof. dr. Algirdas Utkus, medicinos ir sveikatos mokslų sritis;
• prof. Gintautas Tamulaitis, gamtos mokslų srities matematikos, fizikos, chemijos, astronomijos, informatikos kryptys arba technologijos mokslų sritis.

Ne VU darbuotojai ar studentai:

• dr. Rasa Antanavičiūtė, humanitarikos, kultūros ir meno sritis;
• Marius Jurgilas, teisės, politikos, socialinė, ūkio, finansų ir administravimo sistemų sritis;
• Algimantas Markauskas, aukštųjų technologijų, susijusių su biomedicinos mokslais, sritis;
• Jūratė Petrauskienė, aukštųjų technologijų, susijusių su matematikos, fizikos, chemijos ir informatikos mokslais, sritis.

VU Studentų atstovybės nustatyta tvarka renkami nariai:

• Klėja Merčaitytė, Studentų atstovybės prezidentė;
• Justinas Kondratas, studentų išrinktas atstovas.

Plačiau apie vykusius VU tarybos rinkimus skaitykite čia: