Informuojame, kad įvyko pakartotiniai VU Filologijos fakulteto Tarybos nario / narės rinkimai. Prof. dr. Inesa Šeškauskienė laikoma išrinkta VU Filologijos fakulteto Tarybos nare. 

Sveikiname ir linkime sėkmės!

Sveikiname VU Vokiečių filologijos III kurso studentę Gabiją Misevičiūtę, laimėjusią 2.000 EUR vertės Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo stipendiją.Į stipendiją galėjo pretenduoti Estijos, Latvijos ir Lietuvos studentai ir studentės, studijuojantys / studijuojančios germanistiką.

Naujoji stipendininkė keturis semestrus iš eilės gaus po 500 EUR stipendiją, turės pateikti ataskaitą apie savo veiklas ir dalyvauti bent viename Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondo renginyje Vokietijoje arba Baltijos šalyse. Pasak Gabijos, ši stipendija ne tik suteikia piniginę paramą, bet tuo pačiu skatina tobulėti, pasitikėti savimi, duoda galimybę keliauti bei išbandyti save įvairiose srityse.

Daugiau informacijos apie Vokietijos-Baltijos šalių ateities fondą rasite fondo vokiškoje arba angliškoje svetainėse, taip pat – fondo svetainėje Baltijos šalims.

Gruodžio 1 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šio seminaro metu bus tęsiama gramatikalizacijos tema. 

Prisegame failą ir ta pačia proga raginame seminarui siūlyti tekstus, kurie Jums atrodo svarbūs ir įdomūs.

Tekstas >>

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>

Visi maloniai laukiami!

Gruodžio 7 d., ketvirtadienį, 13.00 val. Z. Zinkevičiaus aud. Dalia Pinkevičienė gins disertaciją „Mišri kalba ir jos socialinės reikšmės: keturių darbo aplinkų Vilniuje tyrimas“ filologijos mokslo krypties daktaro mokslo laipsniui gauti.

Nuotolinio prisijungimo nuoroda >>

Disertacija rengta 2012–2018 metais studijuojant doktorantūroje VU Filologijos fakultete ir ginama eksternu.

Mokslinius tyrimus rėmė Lietuvos mokslo taryba.

Mokslinė konsultantė – prof. dr. Loreta Vaicekauskienė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija, H 004).

Disertacijos gynimo tarybos sudėtis:

• prof. dr. Ineta Dabašinskienė – tarybos pirmininkė (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004);
• doc. dr. Laima Nevinskaitė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004);
• doc. dr. Liutauras Kraniauskas (Klaipėdos universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – S 005);
• prof. dr. Jūratė Ruzaitė (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, filologija H 004);
• prof. dr. Anna Verschik (Talino universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004).

Disertaciją galima peržiūrėti Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekose ir VU svetainėje adresu > 

Prisijungimo nuoroda >>

Šių metų Lietuvos mokslo premijai nominuotas Filologijos fakulteto profesorės Dainoros Pociūtės-Abukevičienės darbų ciklas „Reformacija Lietuvoje: religinė mintis, italų migracija ir medicinos protestantizacija (2008–2022)“. Profesorė prisipažįsta, kad nominacija verčia jaustis neramiai  – juk konkurso baigtis nežinoma, tačiau ilgamečio įdirbio įvertinimas džiugina.

Apžvelgdama premijai nominuotus tyrimus, prof. D. Pociūtė-Abukevičienė teigia, kad vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo trapią krikščioniškąją savimonę: „Nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.“

Šis darbų ciklas apima ypač reikšmingą religinį, o kartu idėjinį, kultūrinį pokytį tiek Europos, tiek Lietuvos kontekste. Gal galėtumėte papasakoti apie esminius šio darbų ciklo aspektus? Apie ką yra šis darbas?

Nominuoto darbų ciklo pagrindą sudaro ne visi, bet svarbiausi mano pastarųjų penkiolikos metų mokslo darbai: tai keturios monografijos (viena jų publikuota Italijoje), mokslo straipsniai, įvairiomis kalbomis paskelbti Lietuvos ir užsienio mokslo spaudoje, du mano sudaryti ir su bendradarbiais parengti fundamentalūs kritiniai komentuoti Reformacijos šaltinių, susijusių su Abraomo Kulviečio ir Mikalojaus Radvilos Juodojo reformacine veikla, leidimai. Apibendrinant plačiai, tyrimų rezultatai yra sukoncentruoti į Reformacijos religinės minties bei socialinės raidos istoriją, kritinę Lietuvos ir Europos humanistinės tinklaveikos procesų XVI a. analizę, Lietuvos vaidmens ankstyvųjų naujųjų laikų protestantizmo istorijoje įvertinimą. Gilinuosi į tokias naujas Lietuvos istoriografijos sritis kaip ankstyvosios Lietuvos Reformacijos itališkosios ištakos ir italų religinių disidentų veikla XVI a. Lietuvoje; Lietuvos Reformacijos doktrinų (magistralinių jos srovių, evangelikų liuteronų ir reformatų, nonkonformistinių ir heterodoksinių jos judėjimų) dinamika; medicinos ir gamtos filosofijos minties genezė ir jos konfesiniai kontekstai; medicinos protestantizacija XVI a. antrosios pusės Europoje ir italų medikų – religinių disidentų – migracija bei medicinos praktika Lietuvoje ir Lenkijoje.

Mano tyrimai yra antropologiniai – mane domina žmogus visuomenėje, XVI a. problematikos intelektinius branduolius aš pasiekiu atlikdama detalią asmens socialinės ir kultūrinės aplinkos rekonstrukciją. Labiausiai jaučiuosi priartėjusi prie tokių XVI a. asmenybių kaip Abraomas Kulvietis, Mikalojus Radvila Juodasis, taip pat Lietuvos ir Lenkijos valdovas Steponas Batoras ir jo gydytojas italas Niccolò Buccella, kurio gyvenimo ir veiklos rekonstrukcijai skyriau paskutinę, itin daug darbo pareikalavusią monografiją.

Kuo ypatingas Reformacijos laikotarpis Lietuvoje? Kaip jis skiriasi nuo likusioje Europoje vyravusios religinės minties?

Vadinamoji tolerancijos teorija, kuri Lenkijos tyrėjų buvo išplėtota XX a., pastaruoju metu vertinama gana kritiškai: protestantizmo teisinis statusas nei Lietuvoje, nei Lenkijoje niekada neprilygo katalikybės statusui, neturėjo valdovų paramos, ir tai ilgainiui sumenkino jo prestižą, nulėmė karjeros siekusių visuomenės atstovų pasirinkimą. Reformacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje specifika yra susijusi su tuo, kad judėjimas vystėsi katalikiškoje monarchijoje: protestantizmas buvo teisiškai nepripažįstamas, vėliau pripažįstamas iš dalies, jo plėtra buvo lėta, reikalavo daug pastangų ir darėsi ilgai trukusiu procesu, kuris galiausiai netapo visuotinis.

Turime pripažinti ir tai, kad dėl daugelio įvairių aplinkybių Reformacija Lietuvoje netapo visuotiniu sąjūdžiu, buvo labai priklausoma nuo pavienių lyderių. Protestantiškoji Reformacija buvo gyvas, nekontroliuojamas judėjimas, tad vos sukurta Lietuvos evangelikų bažnyčia skilo. Tai fragmentavo sąjūdį. Didžiausią „sprogimą“ Reformacija išgyveno Vilniaus vaivadai, kunigaikščiui Radvilai Juodajam apie 1553 m. perėjus į Reformacijos pusę: 1556 m. publikuotame darbe jis paskelbė atsiskiriąs nuo Romos bažnyčios, nes sukūrė tikrąją, gyvą Kristaus bažnyčią. Tai buvo ne tik didžiausių pokyčių, bet ir didžiausio pavojaus katalikybei dešimtmetis. 1555 m. pabaigoje situacijos gelbėti į Vilnių buvo atsiųstas popiežiaus nuncijus Luigi Lippomanas; jį lydėjęs pirmasis Lenkijoje ir Lietuvoje apsilankęs jėzuitas Alfonso Salmeronas reziumavo, kad miestas eretikų rankose.

Viliuosi, kad man pavyko įrodyti, jog ankstyvoji Lietuvos evangelikų bažnyčia buvo sukurta kaip savarankiška institucija, grindusi savo nepriklausomą doktriną (tikėjimo išpažinimus). Žinoma, po Liublino unijos, konfesionalizacijos epochoje, tokia nepriklausomos bažnyčios vizija neturėjo galimybių plėtotis ir išlikti. Reformacijos judėjimas Lietuvoje ir Lenkijoje išsiskyrė heterodoksiniais judėjimais: regionas tapo namais daugeliui žymių italų religinių pabėgėlių, sukūrusių čia stiprius nonkonformistinio judėjimo branduolius. Daug gilinausi į ankstyvojo socinizmo bendruomenės formavimosi ypatumus: joje glūdi Europos liberaliosios minties ištakos. Antitrinitorizmo raida panaši buvo tik Transilvanijoje, tapusioje vienintele Europos valstybe, kurioje unitorizmas (antitrinitorizmas) buvo pripažintas lygia su kitomis konfesija.

Mano manymu, nepaisant komplikuotos raidos, Reformacija Lietuvą išvedė į tikrosios christianizacijos kelią. Vėlai į krikščionybę atsivertusi Lietuvos visuomenė iki Reformacijos turėjo labai trapią krikščioniškąją savimonę: nebuvo spaudos, aukštesnio lygio mokyklų, raštijos tautinėmis kalbomis. Reformacija Lietuvoje buvo pirmasis visapusiškas socialinis sąjūdis, išjudinęs intelektinius visuomenės resursus, paskatinęs knygų leidybą, studijas Italijos, Vokietijos universitetuose, formavęs visuotinio švietimo gaires.

Reformacija supažindino visuomenę su Biblija, krikščioniškuoju mokslu, kaip sakė mūsų Martynas Mažvydas. Neįmanoma nuneigti fakto, kad Reformacijos skelbėjai davė pradžią lietuviškajai raštijai. Tiesa, šis procesas vyko religinės emigracijos Prūsijos kunigaikštystėje sąlygomis. Tautinės raštijos sukūrimas emigracijoje – unikalus Europos kontekste. Procesą palyginti galima su raštija suomių kalba, kurios taip pat nebuvo iki Reformacijos. Tačiau politinė situacija ten buvo visai kitokia, nes Švedijos, kuriai priklausė Suomija, monarchas XVI a. pirmojoje pusėje pradėjo bažnytinę reformą iš viršaus.

Galbūt galėtumėte išskirti svarbiausius Reformacijos ir kontrreformacijos santykio taškus Lietuvoje? Kaip tai paveikė tolesnę šalies raidą?

Reformacijos ir kontrreformacijos sąvokos yra gana sustabarėjusios ir nevienodai suvokiamos, tad jų sąveikų apibendrinimas yra problemiškas. Reformacija Lietuvoje iš esmės buvo neinstitucinis, nuo pavienių iniciatyvų priklausomas judėjimas, o kontrreformacija – sistemiška dominuojančios Katalikų bažnyčios veikla. Šių jėgų santykis buvo nelygiavertis. Katalikų bažnyčia niekada neprarado savo privilegijuotos teisinės padėties: tai buvo ir feodalinis luomas, ir globali, Apaštalų sosto tinklui priklausanti jėga.

Tiesa, protestantų pastangomis 1573 m. Varšuvos konfederacijos nuostata, teigianti krikščioniškųjų konfesijų laisvę, buvo įtraukta į Trečiąjį Lietuvos Statutą. Tačiau tai protestantiškoms denominacijoms vis tiek nesuteikė lygių teisių su Romos katalikų bažnyčia. Niekur nebuvo ir apibrėžta, kas yra tos krikščioniškosios konfesijos, tad heterodoksai vis tiek neįgijo jokių teisių, o galiausiai iš viso buvo uždrausti kaip eretikai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vienintelė Evangelikų reformatų bažnyčia susiformavo kaip krašto bažnytinė institucija, su savo distriktais ir valdymo organais.

Tam tikrą pakilimą ji išgyveno iki XVII a. antrojo dešimtmečio, tačiau buvo išstumta už sostinės ribų, o ilgainiui virto religine mažuma. O XVIII a. Vilnius jau buvo visiškai katalikiškas miestas: kai kuriais duomenimis, 1768 m. Vilniuje buvo vos 46 reformatai ir 190 liuteronų (daugiausia vokietakalbių). Mūsų kultūros istorijoje jau ne sykį pabrėžta, kad tokia socialinė homogenizacija iš esmės nebuvo palanki kultūros plėtrai. Katalikybei trūko atsinaujinimo versmių, iki pat XVIII a. antrosios pusės visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukštesnysis edukacinis tinklas buvo išimtinai jėzuitiškas. Kita vertus, kontrreformacijos procesai šalyje, kurioje valdovas ir valdantysis elitas buvo katalikai, buvo neišvengiami: XVII a. Europoje iš esmės nebuvo daugiakonfesių valstybių.

2017 m. minėtas Reformacijos 500 metų jubiliejus. O kuo šis laikotarpis aktualus šiandien?

Reformacijos jubiliejus iš tiesų aktualizavo šio judėjimo reikšmę tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Skirtingai nei prieškario laikotarpiu, šių dienų Lietuvoje Reformacijos sąvoka turi pozityvią prasmę, yra siejama su pažanga, socialinės individo laisvės idėjomis. Daug geriau suvokiama ir Prūsų Lietuvos, kaip lietuviškosios liuteronizmo kultūros lopšio, autentika ir svarba. Reformacija tebėra viena mėgstamiausių ir labiausiai tyrinėjamų istoriografijos sričių, nes vis dar yra neaktualizuotų šaltinių, naujų dokumentų.

Jos suvokimą keičia ir gilesnis Romos katalikų bažnyčios istorijos pažinimas, pavyzdžiui, Romos inkvizicijos archyvų atvėrimas visuomenei. Sakyčiau, kad konfesinių procesų raidos tyrimų kokybę šiandien lemia nešališkumas, visapusiškesnis procesų įvertinimas, nes tyrėjams vis labiau prieinami tampa pasauliniai duomenys.

Kokius šaltinius skaitėte ir naudojote savo tyrime?

Į naują religinės ir konfesinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidos pažinimo ir istoriografinių įrodymų pateikimo lygmenį mano tyrimus visų pirma išvedė Italijos archyvinių šaltinių panaudojimas (pavyzdžiui, senojo Paduvos universiteto archyvo, Inkvizicijos archyvo Italijos valstybiniame archyve Venecijoje), atskleidęs naujus santykių tarp Lietuvos ir Italijos  faktus bei kontekstus, ir kritinė Reformacijos šaltinių analizė. Mano tyrimams būdinga neatsiejama istorinių ir filologinių metodų sintezė. Pastarųjų metų darbai, ypač paskutinė monografija, yra labiau istoriniai nei filologiniai, tačiau visuose juose mano išvados yra paremtos ne tik archyviniais istoriniais dokumentais, bet ir intelektinės minties istorijos liudijimais bei rašytiniu paveldu.

Tikriausiai kalbant apie Reformacijos laikotarpį jo įtaka medicinos mokslui nebūtų pirmas dalykas, apie kurį pagalvotume. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip šis laukas buvo paveiktas religinės minties pokyčio?

Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje išsiplėtojus socialiniams medicinos istorijos tyrimams, atsivėrė daug konfesinės ir medicinos istorijos raidos perspektyvų. XVI amžius buvo ne tik Reformacijos, bet ir universitetinės medicinos suklestėjimo era, kurioje ryškiausiai sužydėjo anatomijos disciplina.

Medicinos studijų lyderiai ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje buvo Italijos (visų pirma Paduvos ir Bolonijos) universitetai, taip pat kai kurie Prancūzijos universitetai. Italų medikai dėl savo paklausumo užvaldė XVI a. medicinos rinką, dominavo daugelio Europos šalių valdovų ir didikų dvaruose, universitetuose. Italų medicinos studijų modelis visų pirma apėmė filosofiją, kaip prerekvizitinę discipliną, vėliau būdavo pereinama prie medicinos studijų, kuriose jau XVI a. didelę reikšmę įgijo anatomijos ir chirurgijos praktika. Taigi medicina buvo ir teorinė intelektinė, ir praktinė disciplina. Nenuostabu, kad tokio antropologinio studijų objekto kaip medicina studentai ir dėstytojai suvaidino didelį vaidmenį intelektinėje ir religinėje XVI a. istorijoje. Medikai ir farmacininkai Italijoje buvo viena aktyviausių socialinių grupių, slapta įsitraukusių į evangelizmo judėjimą. Daug medikų buvo persekiojami Italijoje 1542 m. atkurtos inkvizicijos, ne vienam jų įvykdyta mirties bausmė. Todėl dalis jų traukėsi iš Italijos į šalis, kuriose galėtų likti evangelikais ir sykiu būti medikais.

Štai toks buvo mano paskutinis ilgai tyrinėtas herojus, Stepono Batoro gydytojas Niccolò Buccella, 1574 m. iš Paduvos pabėgęs nuo antrojo įkalinimo į Transilvaniją, o netrukus, 1576 m. pavasarį, Steponu Batorui tapus Lenkijos ir Lietuvos valdovu, atvykęs ir apsigyvenęs mūsų kraštuose. Tai unikalios integracijos pavyzdys – Buccella čia ne tik gyveno iki mirties, bet ir visiems laikams apgyvendino didelę savo giminės dalį. Visiškai nauja patirtis buvo tyrinėti Venecijoje vykusį jo inkvizicinį procesą, gilinantis į šio proceso bylas, saugomas Italijos valstybiniame archyve Venecijoje.

Įdomu tai, kad medikai suvaidino lemiamą vaidmenį antitrinitorizmo istorijoje (Ženevoje sudegintas antitrinitorius Miguelis Servetas, pirmas aprašęs mažąjį kraujo apytakos ratą, buvo medikas). Po ilgų studijų metų tapo akivaizdu, kad du medikai italai, ilgus dešimtmečius Jogailaičiams, vėliau Batorui dirbęs Giorgio Biandrata ir prie jo prisijungęs Buccella, buvo pagrindiniai Lenkijos ir Lietuvos ankstyvojo socinizmo (brandžios filosofinės antitrinitorizmo atmainos) tinklo lyderiai. Konfesionalizacijos ir medicinos sąsajos ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje yra akivaizdžios, labai iškalbingos ir dar ne iki galo įvertintos.

Paprastas pavyzdys, kurį smulkiau komentavau savo darbuose: mūsų istoriografijoje dominavo pasakojimas, kad medicinos studijų Vilniaus jėzuitų akademijoje nebuvo dėl konkurentų Krokuvoje veiklos. Bet iš tiesų – nieko panašaus! Jėzuitų akademijose medicinos studijų nebuvo todėl, kad patys jėzuitai jas, kaip neatitinkančias jų veiklos tikslų, draudė, o savo draugijos nariams leido užsiimti tik farmacine ir slaugos praktika. Ši aplinkybė iš dalies nulėmė tai, kad XVI–XVII a. Lietuvoje mokytų medikų, nepaisant poreikio, trūko, todėl medicinos lauke italų medikai „eretikai“, nepaisant jų religinės tapatybės, kuriam laikui užsitikrino išskirtinį lyderių vaidmenį. Medicinos studijos taip pat buvo konfesiškai angažuotos: Reformacijos laikais liuteroniškieji universitetai Vokietijoje (taip pat ir Karaliaučiuje) medicinos dalykus ėmė jungti su teologijos studijomis, tad būsimi liuteronų kunigai gaudavo ir medicinos žinių. Tai liudija ir lietuviškosios raštijos raida: liuteroniškoje Jono Bretkūno „Postilėje“ pirmą kartą lietuviškame tekste aptinkame platesnių medicininės tematikos fragmentų.

2023 m. lapkričio 23–25 d. VU Filologijos fakultete įvyko pirmoji tarptautinė baltistikos mokykla, subūrusi studentus iš 13-os aštuoniose šalyse (Čekijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Sakartvele Suomijoje, Ukrainoje, Vengrijoje) esančių baltistikos centrų.

Per tris intensyvias renginio dienas studentai klausėsi baltistų paskaitų apie istorinę kalbotyrą, senąją raštiją, prūsistiką, onomastiką, baltų kalbų gramatikos subtilybes ir kontaktus. Šias paskaitas dėstė ne tik Vilniaus universiteto mokslininkai, bet ir baltistai iš Latvijos ir Vokietijos. Taip pat kiekvieną dieną buvo numatyta kultūrinė programa.

Daugiau informacijos >>

Renginys vyko pagal projektą „Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas“.

Jį organizavo VU BKKI Baltistikos katedra.

Lapkričio 30 – gruodžio 1 d. Vilniaus universitetas (VU) kartu su Prancūzijos ambasada ir Prancūzų institutu organizuoja konferenciją „Culture and Imaginary Facing the War“.

Dvi dienas beveik trisdešimt kultūros, mokslo ir žiniasklaidos ekspertų iš įvairių Europos šalių diskutuos apie karo poveikį idėjoms ir kultūrai, ką kultūra gali padaryti karo akivaizdoje, kaip žiniasklaida jį gali aprašyti. Pirmąją konferencijos dieną daugiausia dėmesio bus skiriama Europos (ypač Vidurio ir Rytų) istorijos ir geografijos reprezentacijai, naratyvų sklaidos klausimams. Antrąją dieną diskusija plėsis į kultūros veikėjų telkimą karo Ukrainoje sukeltų sukrėtimų kontekste.

„Pastarųjų metų įvykiai parodė, koks svarbus Europos susitarimas dėl bendrų vertybių, principų, strateginio veikimo. Tam, kad šis susitarimas būtų pasiektas lygiateisiškumo ir pagarbos dvasia, reikalingas nuolatinis atviras dialogas. Prancūzijos instituto inicijuota diskusija aktualizuoja kultūros karo akivaizdoje temą. Nuo teorinių svarstymų apie karo keičiamą mąstymą iki praktinių kultūros institucijų problemų“, – renginio idėją sveikina VU rektorius profesorius Rimvydas Petrauskas.

Europą formavo daugybė kultūrinių tendencijų, mąstymo mokyklų ir vietinių bei kolektyvinių atsiminimų. Ji buvo statoma didžiulio sąmyšio ir sukrėtimų sąlygomis (Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijos žlugimas, Antrasis pasaulinis karas, Šaltasis karas, Berlyno sienos griūtis ir kt.), kurios tapo jos istoriniais etalonais. Šiandien ši praeitis neabejotinai rezonuoja su Rusijos vykdoma plataus masto karine invazija į Ukrainą. Todėl konferencijoje bus keliami ir aptariami klausimai apie bendrą europiečių sąmoningumą ir supratimą šioje srityje: kaip ją suvokia žmonės, gyvenantys skirtinguose Europos regionuose? Kaip mes suprantame skirtingus naratyvus, kuriuos formavo daugybė tapatybių? Ar šiandien atsiranda nauja atminties geografija, besitęsianti iki Kyjivo ir Donbaso, kur šiuo metu svarstomas Europos pusiausvyros klausimas?

Nuo pat pirmosios karo dienos Europa intensyviai mobilizavosi priimdama ir palaikydama Ukrainos kultūros veikėjus. Tačiau šiandien Europos kultūros atstovai susiduria su klausimais, kaip stiprinti kultūrinius ryšius, kai pati Ukrainos kultūrinės tapatybės ir nepriklausomybės idėja yra atakuojama, kokių naujų solidarumo formų jiems reikia sugalvoti? Kokie palaikymo būdai, kokios veiklos, kokie kanalai tam gali būti naudojami?

Konferenciją užbaigs diskusija apie informacijos ir žinių prieinamumo svarbą vykstant karui, ką žiniasklaida gali padaryti nušviesdama visuomenę apie dabartinius sukrėtimus, kylančias įtampas besikeičiančioje geopolitinėje pusiausvyroje ir padarinius Europoje.

Konferencija vyks lapkričio 30 – gruodžio 1 d. VU Teatro salėje. Reikalinga registracija. Daugiau informacijos apie programą, diskusijų dalyvius ir pranešėjus rasite čia

.

VU vyksianti konferencija yra Prancūzų instituto Lietuvoje inicijuojamo naujo viešų debatų ciklo „Karo akivaizdoje – Europos dialogas“ dalis. Šio projekto tikslas yra skatinti dialogą ir debatus apie sukrėtimus Europoje, kuriuos sukėlė karas Ukrainoje.

Viešų debatų ciklą sudaro daugybė renginių, suburiančių pirmaujančius Europos ekspertus iš mokslinių tyrimų, žiniasklaidos, kultūros ir viešosios srities lauko. Projektu siekiama palyginti globalias problemas, su kuriomis susiduria Europa, su vietos kontekstu.

Šis naujas renginių ciklas buvo pristatytas lapkričio viduryje Prahoje, 9-ojo Prahos Europos viršūnių susitikimo metu, o pirmoji ciklo diskusija vyks Vilniuje, Vilniaus universitete. 2024 m. jis bus organizuojamas dar penkiuose Europos miestuose: Varšuvoje, Amsterdame, Sofijoje, Helsinkyje ir Rene.

Šiemet Nordclinic Artmedica vardinė stipendija atiteko Anglų filologijos studijų programos studentei Marijai Stalaučinskaitei ir Skandinavistikos studijų programos studentei Gabijai Kilkutei. Sveikiname Mariją ir Gabiją!

Nordclinic Artmedica vardinės stipendijos tikslas – skatinti Universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos ir Anglų filologijos studijų programų studentus už pasiektus labai gerus studijų rezultatus.

Dėkojame įmonei už iniciatyvą bei bendradarbiavimą, prisidedant prie studentų ugdymo ir tobulėjimo.

Nordclinic Artmedica stipendija įteikta Fakulteto Tarybos posėdyje, kuris įvyko lapkričio 24 d.