Dr. Giedriaus Tamaševičiaus lectio ultima absolventibus: „Raidė užmuša – dvasia atgaivina“

Brangūs Vilniaus universiteto bakalaurai ir magistrai,

kai dirbi iš namų ir į paskaitas tenka jungtis nuotoliniu būdu, vienas iš svarbesnių klausimų tiek studentui, tiek dėstytojui – ką apsirengti.

Galiu prisipažinti, kad mane per šiuos metus ne kartą gelbėjo mėlynas Fakulteto džemperis. Vieną dieną atidžiau įsižiūrėjau į jį puošiantį mūsų fakulteto herbą, jį matome ir Fakulteto vėliavoje.

Herbo centre – atversta knyga. Ant jos padėtas senovinis raktas, o atverstuose puslapiuose perskaitome lotynišką sentenciją: Littera occidit. Spiritus vivificat. Raidė užmuša – dvasia atgaivina.

Apie sentenciją pakalbėsime šiek tiek vėliau. Pradėkime nuo atverstos knygos ir rakto simbolių – juos neabejotinai galima susieti su daugeliu patirčių, kurių įgijote studijuodami Vilniaus universitete.

Svarbiausia iš jų  – tai atradimų džiaugsmas. Prisiminkime, regis, tokius tolimus pirmuosius studijų metus. Per juos numatyta nemažai įvadinių kursų, pirmą kartą atsiverstų knygų, pilnų naujų sąvokų, teorijų ir idėjų. Kiekvienas šių įvadinių kursų – tai raktas, atrakinantis duris į kokį nors prieangį, už kiekvieno iš jų – įdomiausi lingvistikos, literatūros, vertimo, tarpdisciplininių tyrimų pasauliai.

Per tolesnius studijų metus kiekviena ir kiekvienas išsprendėte ne vieną keblų akademinį galvosūkį, kol atsirinkote, kurį iš tų pasaulių verta pažinti labiausiai.

Su ypatingu raktu galime palyginti ir daugelio per šiuos metus išmoktas kalbas.

Žinau, kad ir dėstytojai kiekvienus baigiamųjų darbų gynimus pasitinka su nuostaba dėl studentų nueito kelio – nuo tarties keblumų ir nerangių dialogų apie laisvalaikį pirmaisiais studijų mėnesiais iki frazeologijos išmanymo, rimtų vertimo iššūkių ir solidžių diskusijų su gimtakalbiais oponentais ginant baigiamuosius darbus.

Žinoma, vien pramokti kalbą, jos gramatiką neužtenka – juk tai tik raktas į kitos šalies visuomenę. Ją pačią reikia perprasti, aptikti esminius kultūrinius kodus, kuriuos būtina išmanyti, į kuriuos referuojama tiek kasdieniuose pokalbiuose, tiek politiniuose debatuose. Neabejoju, kad ir šiuo keliu jūsų nemažai nukeliauta.

Kaip tai yra svarbu, net ir santykiuose tarp tokių vieni kitus gerai pažįstančių kaimynų kaip danai ir švedai, sužinojau neseniai užsukęs į Danijos ambasados Stokholme internetinę svetainę. Čia, skiltyje, skirtoje danų verslininkams, ketinantiems susitikti su partneriais Švedijoje, tiesiai šviesiai sakoma, kad danų humorą, kuris remiasi saviironija ir dažnai yra suprantamas klaidingai, derėtų vartoti laikantis atsargumo. Kitaip tariant, tik nebandykite juokauti svarbių derybų metu, liksit nesuprasti, o juokelius verčiau pasilikite vakarienei.

Kaip kitą kultūrinio išmanymo reikalaujantį pavyzdį norėčiau paminėti skandinavistikos studentams pažįstamą ir Skandinavijos šalyse ypatingu būdu veikiantį garsųjį Jantės įstatymą. Tai dešimt tezių, paimtų iš danų rašytojo Akselio Sandemoses romano „Pabėgėlis suka ratais“. Knygoje šiais įsakymais besivadovaujanti pilka paprastų žmonių  masė užsipuola tuos, kurie neatitinka vidutinybėms priimtinų normų. Pasinaudosiu prieš keletą metų jūsų kolegų danų kalbos studentų atliktu vertimu ir pacituosiu keletą Jantės įsakymų: Nemanyk, kad esi kažkas. Nemanyk, kad mums prilygsti. Nemanyk, kad žinai daugiau už mus. Nemanyk, kad esi daugiau nei mes. Nemanyk, kad esi kam tikęs. Nemanyk, kad gali mus ko nors išmokyti.

Danijoje šį sąrašą pirmą kartą pamačiau dailiai įrėmintą ir pakabintą vienos didelės įmonės vadovo kabinete. Paaiškėjo, kad tai dovana, kurią bendradarbiai jam įteikė drauge su gėlėmis pirmąją darbo dieną.

Jei skandinavų kultūroje tai reiškia tiesiog šmaikštų kolegišką priminimą, kad būdamas vadovu, tu neišpuiktum, neiškeltum savęs virš kitų, kitaip tariant pats nepradėtum taikyti Jantės įsakymų kolegų atžvilgiu.

Akivaizdu, kad kitos kultūros aplinkoje, kurioje vadovų gebėjimas pažvelgti į save su ironija anaiptol nėra pageidaujama kompetencija, tam dailiam rėmeliui ant sienos nebūtų palikta vietos.

Universiteto alumnai jums taip pat paliudytų, kad esminių kultūros kodų išmanymas neabejotinai praturtina kiekvieną ir atveria nemažai karjeros galimybių – jau dabar jums tampant ambasadoriais – tiesa neoficialiais, bet nemažiau svarbiais – atstovaujančiais Lietuvai, pavyzdžiui, Švedijoje, ar Vokietijai, Lenkijai – Lietuvoje.

Galiausiai, nemažiau svarbu ir tai, kad išmokę naudotis kitų kalbų ir kultūrų pažinimo raktu gebate kitomis akimis pamatyti į savo pačių visuomenę, neužsimiršti, kad pasaulis nesiriboja vien mūsų vietine ančių bala. Juk būtent taip garsiojoje Anderseno pasakoje ką tik išsiritusiems ančiukams sakė išmintingoji mama antis.

Na, o dabar sugrįžkime prie mūsų sentencijos: Littera occidit. Spiritus vivificat. Raidė užmuša – dvasia atgaivina.

Nežinau aplinkybių, kuriomis būtent šie žodžiai buvo parinkti Fakuleto herbui, tačiau sunku nepripažinti jų jėgos.

Šių žodžių autorius – I amžiuje gyvenęs Paulius iš Tarso – didysis krikščionybės skleidėjas, dar vadinamas ir tautų apaštalu. Būtent jo kelionės, laiškai ir ypač asmenybė lėmė, kad krikščionybė išplito visame Romos imperijos pasaulyje. Minėtą citatą skaitome Naujajame Testamente, Antrajame laiške Korinto bendruomenei.

Raidė čia nurodo Mozės įstatymą – su Izraelio tauta Dievo sudarytą Senąją Sandorą, o Dvasia – tai Dievo veikimas per Jėzaus Kristaus Naująją Sandorą, atnaujinusią ir pakeitusią Senąją.

Aklą įstatymo raidės laikymąsi Naujajame Testamente reprezentuoja fariziejai. Aiškumo dėlei, trumpai priminsiu bene ryškiausią evangelinį palyginimą – apie fariziejaus ir muitininko maldą. Pirmasis išdidžiai stovi šventyklos priekyje, mėgaujasi savo pasiekimais ir dėkoja Dievui, kad nėra toks, kaip antai tas nusmurgęs muitininkas. O antrasis, susigūžęs kamputyje mušasi į krūtinę, pripažindamas padarytas klaidas ir nepakeldamas galvos tyliai kartoja prašymą pasigailėti.

Pagal įstatymo raidę teisus yra pirmasis, o antrasis – vertas vien pasmerkimo. Tačiau išteisinimo – to atgaivinimo dvasia – sulaukia būtent jis, o ne pasipūtėlis teisuolis.

Raidės laikymasis iki šiol siejamas su priešinimusi naujovėms, kitoniškumo, bet kokio neatitikimo normai smerkimu, slepiantis po gausiais reglamentais ar normomis, lydimu veidmainystės, klastos, manipuliacijų ir dvigubų standartų.

Tuo tarpu kalbant apie elgesį pagal dvasią, tikimasi empatijos, kai su atjauta atsižvelgiama į unikalų kiekvieno žmogaus atvejį, nebijoma koreguoti esamos tvarkos ir atsinaujinti.

Dvasia atgaivina, kai sprendimai priimami vadovaujantis išmintimi, turint kantrybės ir išlaikant ramybę.

Jau artėdamas prie pabaigos, šią temą pratęsiu keliomis mintimis apie humorą. Juk įvairiais laikais būtent juokas suveikdavo kaip puiki gaivinančios dvasios atsvara prieš visu svoriu slegiančios raidės ribotumą. Dar kartą atsigręžkime į danų humoro tradiciją.

Kodėl būtent danų? Tam yra daug priežasčių. Visų čia neišvardinsiu. Tik pasakysiu tai, ką taikliai yra pastebėjęs danų rašytojas Villy Sørensenas, kad humoras graikų kalba (o būtent iš jos yra kilęs šis žodis) reiškia drėgmę.

Kadangi Danijos klimatas yra labai drėgnas, vadinasi, humoristams rastis čia sąlygos yra itin palankios, kaip, beje, ir Lietuvoje.

Viename iš daugelio ironiškų tekstų, parašytų prieš ketvirtį amžiaus vienai humoristinio pobūdžio enciklopedijai,  Sørensenas lygina ironijos ir humoro apraiškas. Čia pasitelksiu keletą šio teksto minčių, iš kurių atpažinsime, kad ironija – artimesnė užmušančiai raidei, o humoras – atgaivinančiai dvasiai:

Kalbėdamas ironiškai žmogus, nepasako tiesiogiai, ką iš tiesų mano, o humoristas – savo nuomonei ypatingos reikšmės nesuteikia.

Jei ironikas aplinkinių atžvilgiu laikosi distancijos ir jaučiasi esąs protingesnis, tai humoristui – pažįstamas žmogaus silpnumas ir trapumas.

Jei ironiją lydi pašaipi visažinio šypsena, tai humorą – nuoširdus juokas.

Mažasis humoras, kurį galima vadinti ir humoro jausmu, – tai tiesiog komiškumo pojūtis.

Tuo tarpu didesniam humorui ne mažiau būdingas ir tragiškumo arba žmogaus tragikomiško ribotumo pojūtis.

Tie, kurie nepripažįsta šio ribotumo, tampa lengvu ironijos grobiu. Kaip antai, višta ir katinas iš pasakos apie Bjaurųjį ančiuką, kurie visada sakė: „Mes ir pasaulis!“ („jie mat manė, kad atstoja pusę pasaulio, ir dar geresniąją“).  

Galiausiai galima sakyti, kad ironija – tai įžvalga į kitų ribotumą, saviironija – į savo paties ribotumą, o humoras – apskritai į žmogaus ribotumą.

Apibendrindamas danų rašytojo žodžius nuo savęs pridursiu baigiamąjį palinkėjimą – svarbiausia atsirinkti, kada ir kuo pasinaudoti. Tikiu, kad per tuos universitete praleistus metus jūs puikiai išmokote ir šio meno. Kitaip tariant, išsinešate ir šį raktą.

O geriausias dalykas iš visų paminėtų – tai prisiminti, kad Universiteto dvasia visuomet atgaivina.

Tesitęsia jūsų augimas! Vivat Academia!

Šių metų birželio 28 d. vykusios Filologijos fakulteto diplomų teikimo ceremonijos metu tradiciškai nuskambėjo absolventų kalbos. Dėl pandeminės situacijos absolventams diplomai buvo teikiami dviem srautais, tad ir kalbos buvo dvi: pirmajame sraute kalbą sakė Lenkų filologijos bakalaurė Karolina Slotvinska, antrajame – Klasikinės filologijos bakalauras Simonas Baliukonis. Abiem absolventams buvo įteikti Magna cum laude diplomai.

Karolinos Slotvinskos žodis:

Gerbiamas Rektoriau, gerbiama Dekane, Prodekane, mieli dėstytojai, studentai, artimieji, svečiai ir visa universiteto bendruomene,

nepaprastai džiaugiuosi galėdama šią iškilmingą dieną tarti sveikinimo (ir padėkos) žodį. Ir nepaprastai džiaugiuosi galėdama jį tarti gyvai! Baigiamuosius darbus apsigynėme virtualiai, tačiau širdis džiaugiasi, kad šiandien galime vienas kitą pamatyti, sutikti, vienas kitam nusišypsoti nebe iš ekranų, o žiūrėdami vienas kitam į akis, kurios juk atskleidžia tikrąjį sielos pasaulį, tikrus jausmus. Praeitais metais netikėtai užklupusi, bet iki šiol užsitęsusi pandemija tikriausiai visus mus privertė iš naujo permąstyti vertybes, bandyti iš naujo suvokti mus supantį pasaulį. Tačiau svarbiausia – tikiu, kad supratome, kokie esame vieningi, kad išties galime įveikti visus iššūkius. Kartu. Ačiū visai bendruomenei už kiekvieną padrąsinimą, ištiestą pagalbos ranką, kad ir virtualią, ačiū visiems dėstytojams ir ypatingai baigiamųjų darbų vadovams už tikrų tikriausią atsidavimą.

Kartu su mokslo kokybe visus šiuos metus (na, beveik visus) nuostabias sąlygas tobulėti kūrė taip pat ypatingai jaučiama neįprasta VU Filologijos fakulteto vietos dvasia, vadinamasis genius loci. Istoriniai kiemeliai, įkvepiančios freskos, paslaptingi koridoriai, kuriuose tiek priklaidžiota, visada mūsų laukiantis, mus pasitinkantis miegalius Filologyno katinas Vincas... Kartą tam tikros čia vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos metu, lydėdama vieną žymią užsienio mokslininkę, visai nenustebau, kai ši, stabtelėjusi prie Šv. Jonų bažnyčios, šiame Didžiajame kieme, svajingai pasakė, kad tai yra vienas gražiausių universitetinių kiemų visame pasaulyje. O mums šiandien būtent šiame bene gražiausiame ir jaukiausiame kieme bus įteiktas ketverių ar dviejų metų malonaus vargo įrodymas.

Tegul šis diplomas – bet ne pats popierius ir vienokia ar kitokia jo spalva, bet būtent tas jausmas, kuris lydės jį atsiimant, būna stipriausias padrąsinimas tikėti savo jėgomis tolesniame kelyje, tegul tai būna motyvacija nesustoti, siekti naujų aukštybių net tik karjeros kelyje, bet ir mūsų, kaip asmenybių, tobulėjime.

Visada tai pabrėžiu ir šiandien to linkiu Jums – iš asmeninio žodyno išsibraukti žodį „neperspektyvu“, kuris, deja, pastaruoju metu yra toks madingas, kai kalbama apie filologijos studijas. Kad ir kaip patetiškai ar gal romantiškai skambėtų, tačiau širdis tikrai žino geriau. Aš tuo visada tikėjau ir tikiu. Tikiu, kad esant norui visada atsiranda ir galimybės. Lietuvoje jų tikrai nemažai, manau, studijos šiame universitete mus tuo įtikino. Ir toliau būkite atviri iššūkiams, nebijokite ieškoti ir vis atrasti. Nesvarbu, ar tolesnėse magistrantūros ar doktorantūros studijose, ar naujame darbe. Nesvarbu, ar tas darbas bus tiesiogiai susijęs su Jūsų baigtomis studijomis, ar – iš pažiūros – ne. Juk kalba yra visur. O mes esame jos puoselėtojai, sergėtojai, mes ją per visus šiuos metus taip prisijaukinome, todėl ir toliau tuo dalinkimės bei skleiskime jos svarbą. Carpe diem! Sėkmės.

Fot.: Joanna Bożerodska

Simono Baliukonio žodis:

Gerbiamas Rektoriau, gerbiama Dekane, miela fakulteto bendruomene, mieli svečiai,

atrodo, kad filologija, nors ir ne vienintelė tokia, yra ypatingai linkusi kreipti ad universitatem. Juk įvairių tekstų studijos čia visai nepastebimai tampa tuo pačiu ir istorijos, kultūros tyrinėjimais, kalbotyros metodai kartais panėši į tiksliųjų mokslų, o esminiai teksto prigimties klausimai yra filosofiniai. Tad ir į mano mintis šiandien skverbiasi ne tiek konkretybės, kiek universitas per se ir jo natura.

Kaip pirmasis literatūros teorijos objektas yra jos objektas, taip ir mūsų pirmoji ir tuo pačiu nuolatinė užduotis yra universiteto pažinimas. Pradėtas tyrinėti prieš ketverius ar šešerius metus, universitetas ilgai netrukus atsiskleidė esantis kur kas sudėtingesnis nei buvo galima numanyti. Mat universitetas yra tam tikra įtampos teritorija, o bandymas suprasti tiek jį, tiek save jame – nuolatinis aukso vidurio ieškojimas.

Įžengęs į universitetą pirmiausia patyriau, kad čia esu kviečiamas ieškoti vidurio kelio tarp individualaus, absoliučiai nesuvaržyto pažinimo bei pasitikėjimo autoritetu. Juk studijų tikslas yra ugdyti savarankišką asmenybę, tačiau stokodama savojo vedlio žinijos ir klausimų pasaulyje siela nesunkiai pasimeta. Šio laviravimo tarp savarankiškumo ir kliovimosi autoriteto patarimais praktinę išraišką kaip tik neseniai patyrėme rašydami baigiamuosius darbus. Tačiau, kolegos ir bičiuliai, argi ne svarbiau yra tai, kaip šis laviravimas keitė mus pačius? Viena vertus, jis įkvėpė kiekvienai asmenybei reikalingo skepsio, kita vertus mokė ne mažiau svarbaus pasitikėjimo bei kūrė asmeninį santykį.

Pastarasis santykis universitete mezgėsi ne tik tarp mokytojo ir mokinio, bet ir tarp kolegų. Tačiau ir čia teko patirti savotišką įtampą tarp individualumo ir bendruomeniškumo. Vieną vertus, be asmeninių kiekvieno bendruomenės nario studijų pati bendruomenė patiria žalą nelyginant kūnas, kai paralyžiuojami jo nariai. Kita vertus, individualūs ieškojimai čia ypatingi tuo, kad klesti būtent dėl kolegiškumo. Puikiai pamename tas vienišas valandas MKIC‘e ar namuose. Tačiau buvimą čia visų pirma simbolizuoja bendraminčių ir kitaminčių diskusijos ištikusios tiek šiuose kiemeliuose, tiek ir prisėdus kavinėje ar bare. Diskusijos, kurios ne tik lydėdavo pertraukas, bet ir netikėtai užsitęsdavo, kai užsidarius bibliotekai išnirdavom po žvaigždėtu Vilniaus dangumi.

Nemažesnių dilemų patirta ir praktiniame studijų lygmenyje. Universitetas per šiuos metus ne kartą pasireiškė galvos skausmu renkantis studijų dalykus ir papildomai dienotvarkėn spraudžiant neoficialius seminarus. Iš pradžių maniau tai esant savotiška pirmųjų kursų liga, kai dar neišryškėjęs studijų profilis lenkia prie pernelyg įvairios dalykų pynės. Tačiau dabar atrodo, kad tai yra šiandienos universitetą nusakanti itin svarbi įtampa tarp horizontalaus ir vertikalaus pažinimo.

Jei nevaržytų laikas, universitetą toliau būtų galima apmąstyti kaip įtampą tarp intelekto ir dorybių ugdymo, tarp laisvės ir disciplinos, tarp autonomiškumo ir įsišaknijimo visuomenėje, galiausiai, tarp savumo ir kitoniškumo. Būtų šaunu, jei baigdami studijas galėtume drąsiai pasakyti atradę, kas gi yra universitetas ir kaip spręsti minėtas įtampas. Deja, svarstymą vainikuoja veikiau sokratiška aporija nei tvirtas atsakymas. Ir net laiko rėmai neverti tapti pasiteisinimu – juk šioms paieškoms turėjome ne vienerius metus.

Vis tik, keli dalykai yra aiškūs. Pirmiausia, šios ir panašios skirtys yra ne priešingi poliai, o veikiau skirtingi aspektai, kuriais žvelgiame į savąjį tyrimo objektą. Antra, universitetas kaip įtampos teritorija yra transformuojanti erdvė. Ši erdvė ir konkrečiai mūsasis fakultetas keičia santykį su žosme, moko naujai matyti tekstą. Bet svarbiausia – keičia mus, bandančiuosius pažinti žosmę. Įžengus čia, jau per pirmuosius semestrus belieka užsisegti saugos diržus idant išlaikytume savastį spartaus kismo aplinkybėmis, o tokio kismo nesant būtina apsidairyti, ar išties supratome, kur atėję.

Dabar norėtųsi užbaigti džiaugsmingai tariant finis coronat opus ir palikti šią erdvę. Dalis mūsų tą ir padarys. Tačiau minėta transformacija ir patirti ieškojimai skatina likti ir tęsti tai, kas pradėta. Tad pasiliekantiems kartu bei nuolat čia esantiems norėčiau palinkėti būtent to – aistringai tirti universiteto prigimtį ir leistis į kismą, kurį teikia logos bei jo pažinimas. O išeinantiems kolegoms linkiu, kad studijų baigimas būtų veikiau formalumas nei atsiskyrimas nuo transformuojančios įtampos teritorijos.

Birželio 27 d. prasidėjo 57-asis tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, truksiantis iki liepos 11 d. Be gausybės renginių, festivalyje bus įteiktos ir įvairios premijos bei prizai, tarp kurių ir Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Antano Miškinio, Zigmo Gėlės, Dionizo Poškos premijos, taip pat Vilniaus miesto mero premija ir „Poezijos pavasario“ rengėjų premija už geriausią poezijos knygą vaikams. Be premijų, bus įteikti įvairūs prizai – už eseistiką, už lietuvių ir už pasaulio poezijos vertimus, už literatūros sklaidą ir kita.

Birželio 28 d. Rašytojų sąjungos kieme prizas už literatūros sklaidą buvo įteiktas ir Filologijos fakulteto dėstytojai, doc. dr. Audingai Peluritytei-Tikuišienei. Nuoširdžiai sveikiname!

Docentė taip pat dalyvaus ir skaitys pranešimą liepos 8 d. Rašytojų sąjungoje rengiamoje tarptautinėje poetų ir kritikų konferencijoje „Popierinio pasaulio drąsa ir baimė“, kurioje pranešimus skaitys poetai, literatūrologai ir kritikai. Detali festivalio programa >

Sofijos Čiurlionienės premijos laureatu šiemet tapo Vladas Rožėnas, „Intermedialiųjų literatūros studijų“ programos magistras. Premija, įsteigta JAV Vydūno jaunimo fondo, skiriama magistrantams, atliekantiems baigiamųjų darbų tyrimus iš lituanistikos srities, pasižymėjusiems gerais akademiniais pasiekimais ir visuomeniškumu. V. Rožėnas apgynė puikiai įvertintą MA darbą „Kinematografiškumo raiška šiuolaikinėje lietuvių prozoje“, premija pažymėta individuali kūryba ir iniciatyvumas įvairiose srityse.

Prof. Vandos Zaborskaitės premija, skiriama už geriausią magistro darbą iš lietuvių literatūros klasikos, lietuvių (Lietuvos) literatūros istorijos, šiemet įvertinta Justyna Sadovska, „Intermedialiųjų literatūros studijų“ programos magistrė, už baigiamąjį darbą „Atminties naratyvai Stanislovo Moravskio prozoje“. Premiją, įsteigtą prof. V. Zaborskaitės testamentine valia, mecenuoja jos dukra mokytoja lituanistė Virgilija Stonytė.

Sveikiname laureatus!

Premijos bus įteiktos birželio 28 d., pirmadienį, diplomų teikimo ceremonijos metu. Daugiau informacijos apie diplomų teikimus > 

Sveikiname apsigynus baigiamuosius darbus ir sėkmingai baigus studijas Filologijos fakultete! Nepamirškite atsiskaityti su Universitetu ir pasirašyti Diplomų registracijos žurnale. Daugiau informacijos apie tai > 

Šventė vyks dviem srautais skirtingų programų absolventams. Numatoma vieno srauto trukmė – 1,5-2 valandos.

PROGRAMA

I srautas: nuo 10.00 val.

9.15-10.00 – įleidimas.
10.00 – iškilmių pradžia. Į Didįjį kiemą atkeliauja Fakulteto delegacija su vėliava. Giedamas Gaudeamus.
10.05 – Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko sveikinimo žodis.
10.10 – dekanės sveikinimo žodis.
10.20 – nepaprastojo įgaliotojo Norvegijos ambasadoriaus Lietuvoje Ole Terje Horpestad sveikinimo žodis. 
10.23 – nepaprastosios įgaliotosios Suomijos ambasadorės Lietuvoje Arja Makkonen sveikinimo žodis. 
10.26 – nepaprastosios įgaliotosios Švedijos ambasadorės Lietuvoje Inger Buxton sveikinimo žodis.
10.29 – kalba.lt premijos už geriausią šių metų Anglų filologijos bakalauro baigiamąjį darbą įteikimas.
10.34 – Vandos Zaborskaitės premijos įteikimas.
10.37 – Vydūno jaunimo fondo Sofijos Čiurlionienės premijos įteikimas.
10.40 – absolventų žodis.
10.45 – daktaro Giedriaus Tamaševičiaus lectio ultima absolventibus.
11.00 – įteikiami MAGNA CUM LAUDE ir CUM LAUDE diplomai bei Rektoriaus padėkos ilgamečiams fakultetų darbuotojams.
11.10 – įteikiami diplomai visiems Anglistikos, Anglų filologijos, Dalykinės (teisės) kalbos, Intermedialiųjų literatūros studijų, Literatūros antropologijos ir kultūros, Lenkų filologijos, Semiotikos, Skandinavistikos (danų / norvegų / suomių ir švedų / švedų), Šiaurės Europos kalbų ir kultūrų, Vertimo, Vertimo (raštu / žodžiu) ir Vokiečių filologijos studijų programų absolventams.
11.50 – iškilmių pabaiga.

II srautas: nuo 13.00 val.

12.15-13.00 – įleidimas. 
13.00 – iškilmių pradžia. Į Didįjį kiemą atkeliauja Fakulteto delegacija su vėliava. Giedamas Gaudeamus.
13.05 – Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko sveikinimo žodis. 
13.10 – dekanės sveikinimo žodis.
13.20 – nepaprastosios įgaliotosios Prancūzijos ambasadorės Lietuvoje Claire Nathalie Marie Lignieres-Counathe sveikinimo žodis.
13.25 – absolventų žodis.
13.30 – daktarės Erikos Jasionytės-Mikučionienės lectio ultima absolventibus.
13.45 – įteikiami MAGNA CUM LAUDE ir CUM LAUDE diplomai bei Rektoriaus padėkos ilgamečiams fakultetų darbuotojams.
13.55 – įteikiami diplomai visiems Anglų ir kitos užsienio kalbos (ispanų / norvegų / prancūzų), Anglų ir rusų kalbų, Ispanų filologijos, Italų filologijos, Kalbotyros (bendrosios / taikomosios / gretinamosios), Klasikinės filologijos, Klasikinių studijų, Lietuvių filologijos, Prancūzų filologijos, Rusistikos (medijų lingvistikos), Rusų filologijos studijų programų absolventams.
14.35 – iškilmių pabaiga.

*Atkreipiame dėmesį, kad nors studijų programos teikimų programoje yra išvardytos ABC tvarka, renginio metu absolventai diplomus gaus kitokia tvarka.

Renginys bus fotografuojamas bei transliuojamas, todėl visi norintys, bet negalintys dalyvauti, šventę galės stebėti internetu – transliaciją bus galima rasti tiek oficialioje Vilniaus universiteto, tiek Filologijos fakulteto Facebook paskyrose.

Norėtume surengti jums kuo labiau tradicinę šventę, tačiau dėl COVID-19 situacijos esame priversti laikytis šiokių tokių apribojimų: dėl visų dalyvių saugumo į renginį kiekvienas absolventas gali atsivesti DU (2) lydinčiuosius. Lydintysis į renginį be absolvento patekti negalės, tad prašome ateiti kartu.

Visi kiti, norintys pasveikinti absolventus, tai padaryti galės Fakulteto prieigose ir įvairiuose kiemeliuose, kai studentai po teikimų išeis į M. K. Sarbievijaus kiemelį.

Kaukės renginio metu, pagal šiuo metu galiojančias taisykles, privalomos. Absolventai ir svečiai renginio metu turės užimti sėdimas vietas. Jeigu taisyklės keisis, informuosime. 
Atsiimant diplomą, rankos nespaudžiamos.

Šventė vyks VU Didžiajame kieme šalia Šv. Jonų bažnyčios.  

• ĮEITI bus galima TIK pro vartus iš Šv. Jono g. pusės (Šv. Jono g. 12), kiti įėjimai bus uždaryti, prie jų budės apsaugos darbuotojai. 
• IŠEITI bus galima tik per M. K. Sarbievijaus kiemelį.

Labai prašome nevėluoti (bet ir neatvykti anksčiau nei 45 min.!), šventei prasidėjus vartai bus uždaryti, ir visi pavėlavusieji patekti negalės.

Taip pat primename, kad mantijos nėra mūsų Universiteto tradicija. Daug gražiau atrodytumėte pasipuošę universitetinėmis kepuraitėmis ar net tautiniais drabužiais. Rekomenduojamas aprangos kodas – oficialus. 

P. S. Prie įėjimo budintys darbuotojai ir savanoriai turės teisę paprašyti jūsų pasimatuoti temperatūrą, jeigu jiems kils įtarimų dėl asmens sveikatos būklės. Apsaugos darbuotojai turi teisę neįleisti žmonių, kurie atrodys sergantys.

Renginys vyks atviroje erdvėje, todėl rekomenduojame pasirūpinti atitinkama apranga ir apsauga nuo saulės ar skėčiais nuo lietaus.

Šią savaitę, birželio 23 d. prasideda VU Filologijos fakulteto ir Tarptautinės metaforų asociacijos (Researching and Applying Metaphor, RaAM) rengiama 14-ta (virtuali) konferencija Metafora ir erdvė. Plenarinius pranešimus skaitys tokie žinomi mokslininkai kaip amerikietė psicholingvistė Michele Feist, kritinės diskurso analizės principus metaforoms tirti taikantis britų mokslininkas Jonathanas Charteris_Black'as, metaforas gestuose tiriantis Amsterdamo laisvojo universiteto profesorius Alanas Cienkis, žinomas daugiaterpės metaforos specialistas, prieš keletą metų skaitęs paskaitas Vilniaus universitete, Charlesas Forceville'is. Pranešimus skaitys mokslininkai iš 41 pasaulio šalies, penkių žemynų. Konferencija vyks iki birželio 26 d.

Daugiau informacijos galite rasti konferencijos puslapyje > 

BKKI Polonistikos centras džiaugiasi galėdamas pranešti, kad 2021 m. birželio 7 d. POLONICUM premijos komitetas, vadovaujamas J. M. Varšuvos universiteto rektoriaus, nusprendė suteikti prof. dr. Kristinai Rutkovskai POLONICUM 2021 apdovanojimą.

POLONICUM (Varšuvos universiteto Lenkų kalbos ir kultūros centro užsieniečiams) apdovanojimai skiriami užsienio mokslininkams už puikius pasiekimus puoselėjant lenkų kalbą bei lenkų kultūrą ir istoriją pasaulyje. Premijos tikslas – skatinti lenkų kultūros sklaidą užsienyje kalbos, literatūros, kultūros, istorijos ir meno srityse.

Nuoširdžiai sveikiname Profesorę K. Rutkovską pelnius apdovanojimą ir džiaugiamės įspūdingais moksliniais bei didaktiniais pasiekimais.

Sveikiname Filologijos fakulteto TKI Lituanistinių studijų katedros dėstytoją Justiną Bružaitę-Liseckienę, 2021 m. birželio 18 d. sėkmingai apgynusią  daktaro disertaciją tema „Objekto raiška lietuvių kalboje: gimnazijų rusų ugdomąja kalba moksleivių atvejis“. Disertantės mokslinė vadvoė – prof. dr. Loreta Vilkienė.

Linkime sėkmės, drąsos ir ištvermės žengiant vingriais mokslo keliais!