2022-07-14
Lectio ultima absolventibus
Brangūs studentai!
Kol diplomai Jums neįteikti, leiskite man į Jus dar kartą kreiptis šiuo jaunatvišku žodžiu. Iš lotynų kalbos kilęs žodis studentas anuomet visų pirma reiškė „uoliai dirbantis, triūsiantis“ žmogus. Todėl galiu sakyti, kad šiandien baigiasi šis Jūsų uolaus darbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto auditorijose, universiteto bibliotekoje, pertraukėlių ir pokalbių gražiuosiuose universiteto kiemeliuose etapas. Tuoj tapsite diplomuotais filologais, Vilniaus universiteto alumnais.
Šiandien dar išklausykite paskutinę paskaitą – lectio ultima absolventibus. Ji tikrai nebus tokia, kokias esate įpratę girdėti. Ne auditorijoje, be teorijų, be apibrėžimų ir beveik be užduočių savarankiškam darbui. Šiandien – šventinė diena Jums, Jūsų artimiausiems žmonėms, ypatinga diena Jūsų dėstytojams ir šiai Šv. Jonų šventovei, per keturis šimtmečius sveikinusiai daug nuostabių, savo savarankišką kelią pradedančių žmonių.
Ir ši šventinė paskaita, žinoma, turi būti apie kalbą, apie daug kalbų, apie kalbas kaip įvairią, spalvingą visumą. Kalba turi daug epitetų. Sakome – tobula kalba, gyva kalba, išnykusi kalba, gimtoji ar svetimoji kalba, mokslo kalba, šiuolaikinė kalba... Ir su jomis visomis studijų metais vienaip ar kitaip susidūrėte, teorijoje ar praktikoje.
Svajonė surasti tobulą kalbą nuo seniausių laikų sklandė įvairiose kultūrose. Žinome pasakojimą apie kalbų susimaišymą, istorijas apie pastangas surasti, tai kas bendra visai žmonijai ir kas galbūt buvo prarasta, išsiaiškinti vienos kalbos pranašumą prieš kitas. Tačiau dabar suprantame, kad svarbiau yra kalbėti apie kalbų panašumus ir tik apie tuos skirtumus, kurie padeda pažinti kitos kalbos ypatumus ir grožį. Umberto Eco rašė, kad klausydamasis kitos kalbos kiekvienas, nors ir nemokėdamas laisvai ja kalbėti, gali suvokti jos „dvasią, tą kultūrinį pasaulį, kurį žmogus išreiškia kalbėdamas tradicijos nugludinta savo protėvių kalba“. Gimtoji kalba suteikia pagrindą, ryšį su artimiausia aplinka, tapatumą.
Kalba yra ne tik svarbiausias kultūros aspektas, bet taip pat ji – priemonė naudotis kultūros, mokslo apraiškomis. O kalbų mokėjimas – tai unikali asmenybės savastis ir turtas. Ir jau nebeužtenka tik gimtosios kalbos, nors ją puikiai išmanyti taip pat nėra paprasta. Johanas Volfgangas fon Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe), nuo mažens įvaldęs mažiausiai keturias svetimąsias kalbas, teigė, kad tas „kuris nesidomi kitomis kalbomis, menkai teišmano ir savo gimtąją kalbą“.
Vilniaus universiteto istorija taip pat neatsiejama nuo daugiakalbystės ir daugiakultūriškumo. Nuo pat įkūrimo čia dirbo dėstytojai iš daugelio Europos šalių. Vėliau šalia akademinės lotynų ir to meto elito lenkų kalbų čia formavosi ir lietuviškoji mokslo kalba. Lietuviški žodžiai sudėti į pirmąjį lietuvių kalbos žodyną. Universiteto spaustuvėje spausdintos lotynų, latvių, lenkų, estų kalbų gramatikos, čia dirbusių mokslininkų traktatai ir straipsniai vokiečių, italų, kitomis kalbomis. Daugiakalbėje akademinėje universiteto bendruomenėje pamažu plėtojosi mintis, kad ne tik mokslo – lotynų – kalba yra svarbi. Bet svarbios ir iš įvairių šalių atvykusių studentų gimtosios kalbos – studentų mainai prieš kelis šimtmečius taip pat buvo aktualus universiteto gyvenimo veiksnys. Žinoma, kad jau nuo XVII a. pradžios buvo kuriamos studentų mokymosi grupės lietuvių, latvių, estų, italų ir vokiečių kalbomis. O XVIII a. pabaigoje vokiečių gamtininkas, rašytojas, keliautojas, Vilniaus universiteto profesorius Georgas Forsteris (Georg Forster), dalyvavęs Džeimso Kuko antrojoje ekspedicijoje aplink pasaulį, savo atsiminimuose rašė, kad Vilnius ir Vilniaus universitetas jam padarę neišdildomą įspūdį savo tolerancija žmonėms bei kalbų įvairove. Šiuolaikiniame pasaulyje daugiakalbystė jau nėra siekiamybė ar patraukli naujovė. Europoje ir mūsų Baltijos regione ji formavosi ištisus šimtmečius. Ir Jūs jau esate įrašyti į šią daugiakalbę universiteto ir Lietuvos istoriją.
Mokindami arba mokindamiesi kalbų, visų pirma ugdome keturis pagrindinius kalbinius gebėjimus. Tai – skaitymas, rašymas, klausymas ir kalbėjimas. Tačiau jie svarbūs ne tik siekiant išmokti užsienio kalbos. Dabar norėčiau pateikti Jums kelias savarankiško darbo užduotis:
Pirmoji – skaitykite.
Jei atrodė, kad studijų metu daug skaitėte, tai tegu šis pojūtis po studijų tampa Jums maloniu įpročiu. Austrų rašytojas Štefanas Cveigas (Stefan Zweig) yra sakęs: „Kai yra knyga, žmogus jau ne vienas tarp keturių savo akiračio sienų, jis dalyvauja visuose praeities ir dabarties įvykiuose, persiima visos žmonijos mintimis ir jausmais.“ Skaitydami juk ne tik ieškome ir gauname žinių. Skaitydamas žmogus mąsto, jaučia, vertina, ugdosi. Apibūdinti skaitymą kaip tik gebėjimą perskaityti parašytą̨ tekstą̨ ir jį suprasti, yra per maža: skaitymas – tai kartu ir prasmės kūrimo, problemų̨ sprendimo veikla. Skaitykite įvairius tekstus, būkite smalsūs ir kritiški. Skaitykite įvairiomis kalbomis, skirtingų laikmečių, žanrų, autorių tekstus, kurkite savo turtingą ir atsakingą pasaulėvaizdį.
Antroji – rašykite.
Dauguma kalbos tyrimų remiasi rašytiniais šaltiniais. Moksliniams tyrimams naudojame įvairių laikmečių laiškus, šifruojame autorių rankraščius, tiriame praeitį fiksuojančius dokumentus, atsiminimus, mokslinius darbus, grožinius tekstus. Kiekvienas tekstas yra savojo laiko, savos bendruomenės, savos kultūros, kultūrų ryšių atspindys. Todėl būkite ir Jūs savo laikmečio liudininkais, rašykite mažus ir didelius tekstus, paremtus universitete ugdomomis vertybėmis – tekstus, kurie teikia žinių, tarnauja tiesai ir laisvei.
Trečioji – klausykite.
Klausymasis reikalauja ypatingų pastangų. Klausykite ir įsiklausykite. Bendraudami įvairiomis kalbomis išgirskite ne tik garsų postūmius giminiškose kalbose, skolinius ar svetimžodžius, atpažinkite kalbos kodus ar panašias gramatines struktūras. Taip, tai padeda tobulinti kalbos įgūdžius. Tačiau taip pat girdėkite bendros praeities sąskambius, atpažinkite ne tik kalbinių, bet ir kultūrinių kontaktų paveldą, jį tirkite, puoselėkite, juo remkitės ir kurkite savąjį.
Ir ketvirtoji – kalbėkite.
Be kalbos neįsivaizduojama jokia akademinė, profesinė ar kasdienio gyvenimo sritis. Būkite ne tik tarpininkais tarp kalbų. „Kai esmė iš anksto apgalvota, žodžiai ateina savaime“, sakė Horacijus. Naudokitės studijų metu suteiktomis žiniomis ir išbandykite visas daugiakalbystės teikiamas galimybes. Būkite atviri ir laisvi bendrauti, mokytis ir tobulėti.
Sėkmės Jums!
Spalio 20 d. nuo 11.00 iki 12.30 maloniai kviečiame į susitikimą su rašytoja Susanne Röckel. Renginio metu bus galimybė susipažinti su daugeliu literatūrinių premijų apdovanotos rašytojos kūryba, taip pat daugiau sužinoti apie šiuolaikinę vokiečių literatūrą, jos tendencijas.
