Dialektologinėje ekspedicijoje Ligūrijoje studentai tyrė italų dialektų ypatumus
2019 m. spalio 16 d.
Rugsėjo 16–21 d. ARKSI Italų kalbotyros ir literatūros katedra surengė jau tradicine tapusią dialektologinę mokomąją ekspediciją, kurioje dalyvavo Italų filologijos programos studentės ir dėstytojai. Viena iš ekspedicijos dalyvių, Karilė Mozerytė, mielai sutiko pristatyti vykusios ekspedicijos tikslus, nuveiktus darbus ir pasiektus rezultatus.
Dialektai – vienas unikaliausių ir labiausiai žavinčių Italijos kultūros aspektų. Deja, ilgą laiką kalbėjimas dialektu laikytas neišsilavinimo požymiu, tad žmonės sąmoningai stengėsi tarmę keisti standartine pripažinta Toskanos regiono (o tiksliau – Florencijos) kalba. Šis reiškinys privedė prie šnektų asimiliacijos ar net nykimo ribos. Jaunoji italų karta dažniau renkasi vartoti standartinę italų kalbą, tad dialektai lieka tik senosios kartos atmintyje. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau žmonių ir organizacijų, suprantančių dialektų išsaugojimo svarbą. Viena tokių yra Ligūrijos regione veiklą nuo 1957 m. vykdanti Associazione San Matteo (prezidentas – Claudio Elena). Tai – savanorių organizacija, įkurta San Bartolomeo al Mare miestelio teritorijai priklausiančių Molino del Fico, Freschi, Bossai ir Richieri vietovių gyventojų iniciatyva, siekiant surinkti lėšų šalia paminėtų vietovių esančios ir tuo metu apleistos kaimo koplyčios restauracijai. Ilgainiui Associazione San Matteo tapo krašto kultūros, papročių ir tradicijų puoselėjimo centru. Asociacija organizuoja paskaitas, ekskursijas, koncertus ir kitus renginius, padedančius gaivinanti Ligūrijos paveldą. Prie vienos iš draugijos veiklos sričių – vietos dialektų tyrimų – jau trečius metus prisideda Vilniaus universiteto dėstytojai ir studentai.
Į dialektologinę ekspediciją Ligūrijoje šiemet vykome aštuoniese: Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojai doc. dr. Diego Ardoino, Alessandra Calì ir prof. dr. Vytautas Kardelis, Pizos ir Vilniaus universitetų doktorantė Julija Šabasevičiūtė ir mes, Italų filologijos trečio kurso studentės Ramunė Blankaitė, Karolina Grigaitė, Karilė Mozerytė ir Gabija Radžiūtė.
Ekspedicijos tikslų buvo ne vienas: tyrėme Ligūrijos dialekto variantus, gilinome žinias apie regiono ir visos šalies istoriją, prisilietėme prie krašto kultūros. Ekspedicijos metu teko garbė susipažinti su profesoriumi Franco Gallea, kuris atskleidė, kad klaidinga yra manyti, jog egzistuoja tik vienas bendras Ligūrijos regiono dialektas: iš tiesų jų yra daugiau ir vos kelių kilometrų atstumu išsidėsčiusių miestelių šnektos pastebimai skiriasi.
Pagrindinis ekspedicijos uždavinys – pažinti Ligūrijos regiono dialekto variantus ir pamėginti išskirti kiekvieno jų charakteristikas ir ypatumus. Paprašėme informantų – vietinių gyventojų, dar tebekalbančių tarmiškai, – pagalbos. Prieš pradedant darbą reikėjo surasti kokį nors atspirties tašką. Kadangi dialektologijos mokslas tiria tarmes istoriniame ir socialiniame kontekste, nusprendėme sujungti šiuos aspektus ir kalbėti su informantais apie jau istorija virtusius daiktus. Daiktus, kuriuos naudodavo mūsų pašnekovai, jų tėvai ar seneliai. Apsilankėme Červo miestelio etnografiniame muziejuje (Museo Etnografico del Ponente Ligure), kuriame eksponuojami XIX–XX a. daiktai, susiję su namais, ūkiu, laisvalaikiu ir pan. Nufotografavome didžiąją dalį eksponatų, vėliau atrinkome pačias informatyviausias nuotraukas, jas sutvarkėme ir sukatalogizavome pagal objektų charakteristikas. Taip pokalbiai su informantais įgavo bendrą formą ir turinį – turėjome ne tik galimybę klausytis šnektos, bet ir išgirsti dalelę istorijos iš pirmų lūpų. Visus pokalbius įrašinėjome, tad turimus failus galime tirti pasitelkdami kompiuterines programas – transkribuoti tekstą, jį padalyti į smulkesnes dalis, atidžiai išnagrinėti atskirus garsus, o sukauptus duomenis panaudoti tolesniuose tyrimuose.
Gilinome žinias ir teoriniame lygmenyje. Čerialės miestelyje turėjome galimybę pasikalbėti su jau minėtu profesoriumi Franco Gallea, kuris mums paaiškino Ligūrijos dialektų skirtybes, jų atsiradimo priežastis bei pasiūlė gausų literatūros sąrašą ateities studijoms. Lankantis Genujoje profesorius Franco Bampi pristatė dialekto gaivinimu, krašto kultūros ir tradicijų puoselėjimu užsiimančios asociacijos A Cumpagna, kuriai jis pats vadovauja, veiklą. Tai – svarbiausia ir didžiausia tokio pobūdžio organizacija regione, turinti virš 800 narių. San Bartolomeo al Mare miestelyje pasikalbėjome su istoriku, Vakarų Ligūrijos studijų centro (Centro Studi Ponentini) prezidentu Giorgio Fedozzi. Ventimilijoje aplankėme pirmąją Ligūrijos regiono biblioteką (Biblioteca Civica Aprosiana), veikiančią nuo XVII a. vidurio, o Bordigeroje – pirmąjį Vakarų Ligūrijos muziejų (Museo-biblioteca „Clarence Bicknell“). Be to, buvome maloniai sutikti Ligūrijos studijų institute (Istituto Internazionale di Studi Liguri), kuriame šią vasarą, vadovaujami archeologų dr. Danielos Gandolfi ir dr. Lorenzo Ansaldo, Erasmus praktiką atliko VU Filologijos fakulteto studentai Gabija Radžiūtė ir Andrej Tacjak.
Keliaudami sėmėmės ir istorinių žinių. Pradėjome nuo paleolito ir pirmųjų šių žemių gyventojų, apie kuriuos išgirdome priešistoriniame muziejuje Museo preistorico dei Balzi Rossi. Tęsėme apžiūrėdami mūsų eros pradžios archeologinius radinius, eksponuojamus Museo archeologico di Ventimiglia. Baigėme naujuosius ir naujausiuosius laikus liudijančiais rakandais Červo miestelyje (Museo Etnografico del Ponente Ligure).
Galų gale pažinome regiono kultūrą iš visai arti – sudalyvavome šv. Mato garbei rengiamoje šventėje San Bartolomeo al Mare miestelyje. Šventės, rengiamos jau 62-ą kartą, šūkis – „...kur tradicija susitinka su gera virtuve“. Prie pokalbių apie petankės varžybas ragavome tradicinių Ligūrijos patiekalų: quaglie alla brace (ant grotelių kepta putpelė), stoccafisso alla ligure („ligūriškai“ paruošta džiovinta menkė), polenta. Šios šventės metu miestelio bendruomenei pristatėme savo darbo rezultatus ir ateities idėjas.
Pagrindiniai ekspedicijos tikslai pasiekti. Girdėdami pašnekovus kalbant ne standartine italų kalba, o dialektu – tuo, kurio klausydami jie užaugo, – pažinome juos iš arčiau, kartu parodėme, kad dialektas – unikalus ir svarbus kultūros bruožas, kurį būtina saugoti. Klausydamiesi profesorių ir lankydami muziejus sukaupėme teorinių bei istorinių žinių. Kalbindami vietinius Ligūrijos gyventojus ir drauge dalyvaudami veiklose patys prisilietėme prie regiono kultūros. Visa tai turi didelę išliekamąją vertę – mes ne tik sukaupėme žinių tolesniems tyrimams ir studijoms, bet ir parodėme žmonėms, kad mums rūpi jie, jų tradicijos ir istorija. Džiaugiamės, kad ši dialektologinės ekspedicijos idėja jau tapo tradicija ir neatsiejama šv. Mato šventės dalimi.
Susitikimas su Associazione San Matteo draugais San Bartolomeo al Mare © V. Kardelio nuotrauka
Kviečiame į tarptautinio projekto „Kol gyveni, tol ir mokaisi“ piešinių parodą VU Bibliotekos Direkcijos koridoriuje. „Kol gyveni, tol ir mokaisi“ – tai jau penktus metus vykstantis tarptautinis projektas, kurį inicijavo VU Filologijos fakulteto dėstytoja Rasa Bačiulienė. Ką tik pasirodė penktoji patarlių rinktinė „Lietuvių-norvegų patarlės. Kol gyveni, tol ir mokaisi. Litauisk-norske ordtak. En lærer så lenge en lever“ (išleido VšĮ „Pamėginčius). Leidinį į savo fondo rinkinius jau įtraukė Norvegijos daugiakalbė nacionalinė biblioteka.
Nacionalinės kultūros premijos laureatas prof. D. Sauka (1929 10 13–2015 05 16) – iškilus lituanistas, tautosakininkas, literatūros tyrėjas, įžvalgus kultūros ir visuomenės kritikas, parašęs išleidęs monografijas „Salomėjos Nėries kūryba, 1921–1940″ (1957), „Žemaitės stebuklas“ (1988), „Jurgis Savickis – XX amžiaus literatūros šifras“ (1994); lietuvių tautosakai skirtą studiją „Tautosakos savitumas ir vertė“ (1970), vadovėlius „Vestuvių lyrinės dainos“ (1980), „Lietuvių tautosaka“ (1982, antrasis iš esmės papildytas leidimas, 2007). Rašęs aktualius eseistinius-publicistinius tekstus, kurių dalis paskelbta knygelėje „Noriu suprasti“ (1990). Už kelių dešimtmečių apmąstymus vainikuojančią kultūrologinę studiją „Fausto amžiaus epilogas“ (1998) apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Jau po D. Saukos mirties pradėtas skelbti jo rankraštinis palikimas. Išsamus intelektualinės autobiografijos rankraštis virto knyga „Donatas Sauka. Apie laiką ir save“ (2018).
