Brangūs Bakalaurai!
Skaitau jums trumpą paskutinę paskaitą ir, kaip ir kiekvienoje paskaitoje, norėčiau kai ką parodyti ir įrodyti. Šiandien paskaita bus apie tris Jonus ir apie tris veiksmažodžius. Pirmiausia ginsiu tezę, kad šventovė, kurioje esame, liudija ne apie du, o apie tris Jonus, iš kurių mums yra ko pasimokyti. Tada bandysiu parodyti, kad gyvenime jums bus labai svarbu remtis trimis veiksmažodžiais: versti, leisti ir duoti.
Pradėsiu nuo pirmojo Jono – Krikštytojo. Žinoma, mes jį labiausiai pažįstame kaip krikštytoją, o žymiausias jo pakrikštytasis buvo Jėzus Kristus. Ten net įvyko nedidelis ginčas, kai Jėzus atėjo pas Joną krikštytis, o tas ėmė atsisakinėti: „Žmogau, tu juk ypatingas, aš visiems sakiau, kad nesu vertas tau nei kurpių atrišti, tai kaip aš tave krikštysiu, čia tu turėtum mane krikštyti!“ Bet Jėzus sako: „Atsipalaiduok, išlaikysi tu tuos egzaminus, darbą gausi, meilėj seksis, viskas bus gerai, tik tu mane pakrikštyk“. Ir Jonas pakrikštija Jėzų.
Bet kalbėdami apie Joną kaip Krikštytoją, kartais pamirštame jo mirtį. Jis buvo tiesus ir drąsus kalbėtojas, todėl buvo galiausiai suimtas ir vėliau nukirsdintas. To priežastis – Jonas aštriai kritikavo Erodą Antipą dėl įvairių dalykų ir vienas iš geriausiai žinomų – tai jo vedybos: Erodas Antipas buvo palikęs žmoną ir vedęs savo netikro brolio žmoną.
Todėl norėčiau, kad ir jūs gyvenime būtumėte drąsūs ir tiesūs kaip Šventasis Jonas Krikštytojas ir visada sakytumėte tiesą, net jei tai būtų pavojinga.
Antrasis Jonas yra mums labai artimas, nes jis, be kita ko, yra rašytojas – tai Šventasis Jonas apaštalas ir evangelistas. Kalbėsiu apie Evangeliją pagal Joną. Kas yra jos autorius, pasakyti ne taip jau lengva. Čia ne bakalauro darbas, kurį Jonas būtų baigęs paryčiais ir gegužės 27 dieną atnešęs, kad vadovas ir įkvėpėjas pasirašytų, o mes turėtume Viešpaties patvirtinimą, kad ginti leidžiama. Jei žiūrėtume plagiato patikros, sistema rodytų, kad darbas originalus, daugiau bendrybių turi ir įtarimų kelia kitų trijų evangelistų darbai, bet apie patį Evangelijos pagal Joną autorių žinome vis tiek mažai. Vis dėlto labai įdomu, kad šiame tekste penkis kartus kalbama apie „mokinį, kurį Jėzus mylėjo“ ir būtent jis galėtų būti Evangelijos autorius, nes taip nurodoma pačioje teksto pabaigoje.
Todėl noriu palinkėti, kad būtumėte originalūs, paslaptingi ir labai mylimi autoriai, kad ir ką jūs gyvenime beveiktumėte.
Trečiasis mūsų šventovės Jonas yra Jonas Kristupas Glaubicas (Johann Christoph Glaubitz). XVIII amžiaus antrajame ketvirtyje Vilnių nusiaubė keli gaisrai, mūsų šventovės net varpai išsilydė. Tada Šventųjų Jonų bažnyčios rekonstrukcijos projektą parengė Glaubicas ir jo dėka mus pakylėja būtent toks fasadas ir būtent toks altorius mus dabar apkabina.
Puikiai žinote, kad vienokia ugnis įkvepia, o kitokia – sunaikina. Todėl bus ir jūsų gyvenime gaisrų ir kartais atrodys, kad gal paprasčiau ką nors iš naujo pastatyti. Bet tikiu, kad sugebėsite nepabėgti ir atgaivinti nepavykusį darbą, prikelti suklupusį draugą arba patys prisikelti ir atsigauti. Būkite kantrūs, velniop pelenus, paaukštinkit varpinę ir vieną dieną jums nušvis barokas ir iškils šventovė.
Kai paliksite universitetą, prisiminkite mūsų trijų Jonų bažnyčią, vaikščiodami Vilniuje pamatykite jos varpinę ir būkite kaip tie trys Jonai.
Dabar pereikime prie trijų veiksmažodžių: versti, leisti ir duoti. Apie juos kalbėsiu todėl, kad nemažai jais domėjausi – lietuvių, latvių ir prūsų kalboje. Šių veiksmažodžių pagrindu sudaromos priežastinės konstrukcijos, o pasaulyje juk viskas turi priežastis ir mums reikia tuos priežastinius mechanizmus pažinti – tam ir reikia akademinio ir gyvenimiškojo universiteto. Todėl ginu tezę, kad jums ateityje bus labai svarbu versti, leisti ir duoti.
Pradėkime nuo versti. Pagrindinė jo reikšmė yra ‘griauti, guldyti’, o iš griovimo, stūmimo išaugo reikšmė ‘daryti taip, kad įvyktų veikėjo siekiamas veiksmas’, pavyzdžiui, sakinys Tu pri-vertei mane sugrįžti istoriškai reiškia, kad tu mane tarytum stūmei, griovei, kad aš sugrįžčiau. Todėl linkiu, kad tokiose situacijose, kai jūsų gyvenimo kelias judės ne ten, kur norite, būtumėte drąsūs ir pri-verstumėte patį kelią pakeisti kryptį, nutiestumėte naują kelią ten, kur jums, o ne kitiems reikia. Taip pat bus situacijų, kai jokių kliūčių nebus, išskyrus jus pačius. Tada reikės pažiūrėti į veidrodį ir pasitelkti sangrąžinį variantą – pri-si-versti, kad judėtumėte ten, kur ir svajojote.
Eikime prie leisti. Kiekvieną kartą, kai jūs tiesiog leidžiate vandenį į vonią, susiduriate su senoviška šio veiksmažodžio reikšme – ‘duoti valią judėti’, todėl ir mūsų pavyzdyje jūs suteikiate galimybę vandeniui judėti, persikelti į vonią. Kai prie leisti pridedame bendratį, gauname priežastinę konstrukciją, kur veikėjas tiesiog suteikia sankciją, sudaro sąlygas veiksmui įvykti, pavyzdžiui: Tu leidai man sugrįžti. Todėl noriu, kad ir Jūs gyvenime nepamirštumėte leidžiamojo kauzatyvumo, o kai reikia, ir patys pa-si-leistumėte ir at-si-leistumėte.
Pabaigai – apie duoti. Dažniausia šio veiksmažodžio reikšmė – ‘padaryti, kad kas nors ką nors gautų’. Pavyzdžiui, jei kalbėtojas sako Duok man alaus!, tai klausytojas suvokia, kad čia turėtų įvykti nurodytojo geismo objekto gavimas. Na bet ką reiškia, jei žmogus tau sako Duok man pamiegoti? To norimo objekto pats duoti negalì, bet iš tiesų čia pakanka netrukdyti, kad žmogus gautų tai, ko nori. Todėl nepamirškite, kad galima daug pasiekti tiesiog kitam netrukdant, ir linkiu, kad jūs gyvenime daug duotumėte ir kad jums daug duotų.
Kai baigiu paskaitas, manęs dažnai klausia, kas bus egzamine. Tad priminsiu. Mielieji bakalaurai, gyvenimo egzamine būkite drąsūs ir visada sakykite tiesą, būkite kuklūs, bet labai mylimi autoriai, o kai praūžia ugnis, nubaltinkite šventovę. Kai reikės, priverskite savo kelią judėti ten, kur jūs norite, kai reikės, tiesiog patys prisiverskite, kai reikės, leiskite ir pasileiskite, kai reikės, duokite ir jums bus duodama.
Būkite laimingi, pirmyn protą, aukštyn širdis, tegyvuoja mūsų Akademija, tegyvuoja mūsų laisva Respublika!
VU FLF Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros profesorius dr. Jurgis Pakerys
