Paskutines savaites prieš naujus akademinius metus Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto (VU FLF UKI) dėstytojai praleido kurdami ir atnaujindami dalykinės anglų kalbos aprašus skirtingų mūsų Universiteto studijų programų studentams.
Mokymus vedė Getingeno universiteto Kalbų ir perkeliamųjų gebėjimų plėtotės centro direktorius dr. Johann Fischer, šioje srityje dirbantis jau daugiau nei 25 m. Mokymų metu dalykinę anglų kalbą dėstantys VU FLF UKI dėstytojai, visą dėmesį skyrė užduotimis grindžiamai kalbų mokymo/si metodologijai (ang. TBA – Task-based approach).
Pakalbinome dr. J. Fischer apie šią naują kalbų mokymo metodologiją, jos pranašumus ir privalumus studentams.
– Gal galite šiek tiek plačiau paaiškinti, kas tiksliai yra užduotimis grindžiamas mokymas/is?
Norime, kad studentai anglų kalbos pratybų metu „išgyventų“ tikras, gyvenimiškas situacijas, su kuriomis jie vėliau susidurs studijų metu, atlikdami tyrimus ar dirbdami mokslinį darbą. Galvojame, kokios situacijos yra realios ir kasdienės įvairių sričių studentams bei tyrėjams ir mėginame pritaikyti prie tokių situacijų kalbos mokymąsi. Svarbiausias tokio mokymo/si metodo tikslas yra tai, kad studentai galėtų jaustis laisvai ir užtikrintai bendraudami užsienio kalba apie savo studijas ar jų srities tyrimus. Taip pat atsižvelgiame ir į tai, kokius kalbos aspektus dar būtų galima sustiprinti, ką dar būtų galima pasimokyti tokio pobūdžio anglų kalbos paskaitose.
Getingene šį mokymo/si metodą pradėjome taikyti prieš dešimtmetį ir nuolat jį peržiūrime, koreguojame pagal studentų poreikius. Visi mano kolegos, kurie ilgą laiką buvo taikę tradicinius kalbos mokymo/si metodus, labai greitai ir noriai pradėjo taikyti būtent šį užduotimis grindžiamą metodą. Tokį patį norą matau ir Vilniaus universitete.
Taikant tokį metodą ir pats dėstytojas nuolatos mokosi iš savo studentų, sužino daug įvairios informacijos. Paskaitose nebelieka sauso gramatikos mokymo/si ir iš paskaitų dingsta nuobodumas. Siekiame, kad studentai kūrybiškai pažiūrėtų į kalbos mokymąsi. Studentai yra daug labiau motyvuoti ieškoti kūrybinių sprendimų ir užsienio kalba perteikti tai, kas jiems patiems įdomu ar svarbu jų studijose, ar būsimoje profesijoje, pristatyti savo pačių pasiekimus, tyrimus ar atradimus.
– Kuo skiriasi užduotimis grindžiamas kalbų mokymas/is nuo įprasto, pasiėmus vadovėlį ir imituojant situacijas?
2018 m. išleistas Bendrųjų Europos kalbų mokėjimo metmenų papildomas tomas (ang. Companion volume to the Common European Framework of Reference) pabrėžia, kad kalbinė kompetencija yra labai svarbi kuriant bendrą Europos švietimo erdvę. Šiame dokumente pagrindinis dėmesys skiriamas į individą orientuotam kalbų mokymui/si, padedančiam išreikšti savas mintis ir asmeninį mąstymą. Tokiu mokymo/si būdu nesistengiama simuliuoti klišinių situacijų. Besimokantieji skatinami pristatyti savo mintis ir savo interesus, kalbėti apie tai, kas patiems studentams patinka ar yra artima.
– Ar skiriasi tik mokymo/si principas ar ir egzaminai, kiti atsiskaitymai?
Vasaros pradžioje jau viešėjau Vilniaus universitete ir VU FLF UKI dėstytojams vedžiau profesinio tobulinimo kursus. Jų metu mokėmės taikyti užduotimis grindžiamą mokymo/si metodiką. Dabar tęsiame kursą ir ruošiame atsiskaitymus, kurie atspindėtų ir papildytų šią mokymo/si metodiką. Rengiame naują egzamino struktūrą, kuri skirtųsi nuo įprastų kalbų egzaminų.
Vengiame sausų gramatikos testų ir siekiame, kad studentai pirmiausia mokėtų užsienio kalba perteikti specifinei auditorijai savo studijų ar tyrimų dalykus bei savas mintis. Taip pat norime pakeisti kursus, kad studentai viso semestro metu galėtų dirbti grupėmis, o galutinis atsiskaitymas taip pat būtų susijęs su darbu grupėse ir mokslinių tyrimų lauku. Egzamino metu pagrindinį dėmesį skiriame produkciniams gebėjimams, t. y. rašymui ir kalbėjimui, nors jų raiškos forma bus glaudžiai susijusi su klausymu ir skaitymu, kuomet studentai, naudodamiesi autentiškais šaltiniais (pvz. vaizdo ir teksto formatu), turės parengti kalbėjimo bei rašymo pateiktis grupėse.
Nacionalinės kultūros premijos laureatas prof. D. Sauka (1929 10 13–2015 05 16) – iškilus lituanistas, tautosakininkas, literatūros tyrėjas, įžvalgus kultūros ir visuomenės kritikas, parašęs išleidęs monografijas „Salomėjos Nėries kūryba, 1921–1940″ (1957), „Žemaitės stebuklas“ (1988), „Jurgis Savickis – XX amžiaus literatūros šifras“ (1994); lietuvių tautosakai skirtą studiją „Tautosakos savitumas ir vertė“ (1970), vadovėlius „Vestuvių lyrinės dainos“ (1980), „Lietuvių tautosaka“ (1982, antrasis iš esmės papildytas leidimas, 2007). Rašęs aktualius eseistinius-publicistinius tekstus, kurių dalis paskelbta knygelėje „Noriu suprasti“ (1990). Už kelių dešimtmečių apmąstymus vainikuojančią kultūrologinę studiją „Fausto amžiaus epilogas“ (1998) apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Jau po D. Saukos mirties pradėtas skelbti jo rankraštinis palikimas. Išsamus intelektualinės autobiografijos rankraštis virto knyga „Donatas Sauka. Apie laiką ir save“ (2018).
