Sidebar

Bendros naujienos

kursai-2-678x550.jpg

Kursų dalyviai. Straipsnio autorės asmeninio archyvo nuotr.

Dalinamės Lituanistinių studijų katedros asistentės dr. Kristinos Jakaitės-Bulbukienės interviu su studentais iš užsienio, kurie Filologijos fakultete mokėsi lietuvių kalbos.

 

Šįkart nusprendžiau pakalbinti du Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros studentus, šį pavasario semestrą besimokiusius lietuvių kalbos. Pati jiems dėsčiau klausomo ir skaitomo teksto supratimą ir mačiau, kaip jie vargsta skaitydami ir klausydami ir kaip džiaugiasi tuos tekstus supratę. Kai studentus mokai, kai girdi jų pasakojamas istorijas ir klausimus, kai matai, kas jiems juokinga ir kas sunku, būna taip įdomu! Bet tas įdomumas taip ir lieka tarp universiteto sienų.

Tad prieš jūsų akis pokalbis su Cea Cea Moller [tarti Sei Sei Moler] iš Australijos, turinčia Australijos ir Lietuvos pilietybę, ir Wlodzimierzu Scieszko [tarti Vlodzimiež Ščieško], arba broliu Wojteku [tarti Voitek], iš Lenkijos. Norėčiau pabrėžti, kad visas mūsų pokalbis vyko tik lietuviškai, jame – apie motyvaciją mokytis lietuvių kalbos, persilaužimą, juokingus žodžius ir proto mankštą.

Kristina: Iš pradžių norėčiau jūsų paprašyti papasakoti, kodėl ėmėte mokytis lietuvių kalbos?

Cea Cea: Mano mama lietuvė, vaikystėje ji su manimi žaisdavo „Virė virė košę“, tą ir išmokau [juokiasi], dar mokėjau „nepatinka“, „nenoriu“, „ne“ ir viskas. Suaugusi visada norėjau išmokti lietuviškai, tas mano noras stiprėjo ir vieną dieną prieš trejus metus pradėjau dainuoti lietuviškame chore Adelaidėje, taip pat susiradau mokytoją iš Melburno, mokiausi internetu, bet buvo per lengva. Tuomet susiradau mokytoją iš Lietuvos, pradėjau galvoti, gal man reikia važiuoti dviem savaitėms į kursus Lietuvoje, o tada pagalvojau – kodėl ne keturiems mėnesiams?

Kristina: Atvažiavau į Lietuvą šį vasarį?

Cea Cea: Taip, vieną savaitę prieš semestro pradžią.

Kristina: Tad lietuvių kalbos mokeisi iki mūsų studijų semestro trejus metus?

Cea Cea: Taip, bet laiko, kurį skyriau mokymuisi, buvo skirtingai, iš pradžių tik truputį, o paskui vis daugiau. O universitete mokiausi labai daug. [Ranka nubrėžia laiko, kurį praleido mokydamasi, kreivę ir juokiasi.]

Kristina: Wojtekai, o kokia tavo istorija?

Wojtek: Mano istorija bus truputį kitokia negu Cea Cea, aš esu lenkas, vienuolis, gyvenau Prancūzijoje 20 metų, bet mūsų bendruomenėje galima keliauti, pakeisti vienuolyną.

Kristina: Koks tavo ordinas?

Wojtek: Šventojo Jono broliai. Pasakiau, kad noriu važiuoti į Vilnių.

Kristina: Kodėl į Vilnių?

Wojtek: Lietuviai ir lenkai turi bendrą istoriją, bendrą kultūrą, taip pat Lietuva netoli Lenkijos, galiu būti arčiau savo šeimos, tas pats oras, ta pati gamta, virtuvė ta pati [juokiasi], man buvo įdomu, aš turėjau tokią svajonę. Ir atsirado tokia galimybė. Iš pradžių buvo sunku, kadangi nekalbėjau lietuviškai, taip pat buvo tas periodas, kai buvo kovidas, karantinas, neturėjau daug kontaktų su žmonėmis. Bet aš norėjau išmokti lietuvių kalbą, labai norėjau, turėjau daug motyvacijos.

Kristina: O iš kur ta motyvacija?

Wojtek: Labai mėgstu kalbėti, susitikti su žmonėmis, bet, kad susitiktum ir kalbėtum, reikia mokėti kalbą. Truputį bijojau eiti į universitetą, nes visai nemokėjau lietuvių kalbos ir nekalbu angliškai, o dabar visi žmonės kalba, visas jaunimas kalba. Galvojau, nieko nesuprasiu, man bus per sunku. Iš pradžių mokiausi privačiai su mokytoja, bet, jeigu būčiau žinojęs, kad į universitetą galima eiti nemokant nei anglų, nei lietuvių kalbos, tada būčiau ėjęs iškart, kai atvažiavau.

Kristina: O kada atvažiavai?

Wojtek: Atvažiavau 2020-aisiais. Antraisiais gyvenimo metais pradėjau studijuoti universitete, buvo labai įdomu: 11 studentų iš 9 šalių, mūsų dėstytojos buvo Virginija Stumbrienė ir Lina Vaškevičienė. Jos buvo tikros mamos, kai būdavo kieno nors gimimo diena, visada būdavo šventė, buvo tokia šeimyninė atmosfera, kaip namuose, ir man labai patiko tokia atmosfera. Taip pat mes tikrai intensyviai dirbome, viskas vyko labai laimingoje atmosferoje, buvo daug džiaugsmo ir man patiko, kad mokytojos sugebėjo prisitaikyti prie mūsų lygio ir kartu padėti kiekvienam iš mūsų daryti pažangą.

Kristina: Tad jau mokaisi lietuvių kalbos trejus metus, taip?

Wojtek: Jau Lietuvoje trejus metus, tai taip, tiek ir mokausi.

Kristina: Kada jūs supratote, kad jau galite kalbėti?

Cea Cea: Kad aš negaliu dar [juokiasi]. Neturėjau šito momento. Gal šiek tiek tai patyriau, kai buvau Šiauliuose su savo šeima, pusbrolio žmona nekalbėjo angliškai ir turėjau kalbėti tik lietuviškai visą savaitgalį. Po šio savaitgalio jau pradėjau jausti, kad žmonės gali mane suprasti.

Wojtek: Pirmo semestro universitete pabaigoje. Prisimenu, pirmą semestrą per pertraukas visi kalbėjo savo kalba, žmonės iš Argentinos – argentinietiškai, aš kalbėjausi su tokia moterimi lenkiškai. Ir po to truputį – nežinau, trys keturi mėnesiai – ir mes pradėjome kalbėtis lietuviškai per pertraukas. Visada truputį trūko žodžių ir visada nežinodavome, ar geras linksnis, bet mes kalbėjome. Galvoju, kad man reikia dabar gyvenimo mėnesį tik su lietuvių kalba ir paskui bus daug daug geriau.Brolis-Wojtek_is-asmeninio-archyvo2.jpg

Kristina: Suprantu, jums reikia vasaros stovyklos.

Wojtek: Taip, taip, stovykla būtų gerai. [Juokiasi.]

Kristina: Kas jums juokinga lietuvių kalboje? Koks žodis ar frazė?

Cea Cea: Juokinga – funny? Nežinau, yra tik sunku, ne juokinga [juokiasi]. Negaliu sugalvoti.

Kristina: Man visada Erasmus studentai, kurie pradeda mokytis lietuvių kalbos, sako, kad labai juokinga „šiukšlių dėžė“.

Cea Cea: Kaip sakyti, kai ir sninga, ir lyja, yra tarp?

Kristina: Šlapdriba?

Cea Cea: „Šlapdriba“, aš nežinau kodėl, bet „šlapdriba“ man labai juokinga. Ir „šitas“, nes anglų kalboje nėra labai geras žodis. „Ačiū“ yra labai keistas žodis, nes skamba kaip „apči“ [čiaudėjimo garsas].

Kristina: O tau, Wojtekai?

Wojtek: Tikrai daug laiko prireikė, kad galėčiau ištarti tą žodį „šiukšlių dėžė“. Man patinka trumpi ir lengvi žodžiai: „faina“, „ačiū“, taip pat „sveika, sveikas“. Man buvo labai įdomu, kai buvo toks momentas, kad mūsų dėstytojai kažkas nukrito ant stalo, ir ji pasakė „Jėzus Marija“ [juokiasi]. Labai įdomu.

Kristina: O dabar pakalbėkime apie tai, kas sunku lietuvių kalboje. Aš žinau, kad viskas, bet kas dar? [Juokiasi.]

Cea Cea: Visos galūnės. Jų yra per daug, labai sunku atsiminti. Dar sunku priešdėliai, yra du skirtingi žodžiai „laukti“ ir „sulaukti“. Tad sunkiausia yra galūnės ir priešdėliai. Aš nesupratau, kai girdėjau lietuviškai kalbančius žmones, visi mano grupėje suprato daugiau, aš negyvenau Lietuvoje ir man nebuvo aišku.

Kristina: Tu norėjai pasakyti, kad jei būtum girdėjus daugiau lietuvių kalbos, tau būtų lengviau suprasti gramatiką?

Cea Cea: Taip, man šis [dalykas] klasėje yra sunkiausias, nesupratau tiek, kiek kiti studentai.

Kristina: Turiu pasakyti, Cea Cea, kad tavo atsakymas nebuvo labai originalus [juokiasi], tai tikra tiesa, visada sunkiausia yra galūnės ir priešdėliai. O tau, Wojtekai?

Wojtek: Na, aš niekada nebuvau labai talentingas, gabus kalboms, lenkų gramatika man buvo taip pat sunki [juokiasi], prancūzų kalba taip pat, aš visada galvoju, kad, kai mokaisi kalbą, reikia gyventi toje šalyje, taip ta kalba po truputį ateina. Man gramatiką visada truputį sunku prisiminti. Galūnės, priešdėliai, dalyviai, pusdalyviai…

Cea Cea: O taip!

Wojtek: Universitete yra toks ritmas, reikia pabaigti programą, negalima tiesiog atsistoti ir išeiti, reikia eiti toliau. Iš pradžių aš suprantu žodį, tada ateina linksnis, ne visada labai greitai, bet yra tokie momentai, kai šviesos įsijungia mano galvoje, ir tada aš suprantu. Pirmą ir antrą semestrą buvo daug tokių akimirkų, man labai buvo įdomu girdėti, kaip žmonės kalba, klausytis radijo, nors ir negreitai, bet supratau, ką žmonės man sako. Kai vaikai auga, jie kasdien ką nors naujo pamato, galvoju, kad su kalba man taip pat. Pirmieji metai bus tokie, kur yra labai daug atradimų, bet po to bus mažiau tų atradimų.

Kristina: O tu, Cea Cea, atsimeni tokią šviesą galvoje? Kai supratai ką nors.

Cea Cea: Kaip Wojtekas sakė, kai girdėjau anksčiau, kaip kažkas kalbėjo, tai nesupratau, o dabar suprantu.

Kristina: Cea Cea, noriu tavęs paklausti, kiek laiko tu darydavai namų darbus? Tavo namų darbai būdavo fantastiški.

Cea Cea: Kartais labai daug, keletą valandų per dieną.

Wojtek: Aš galiu pasakyti, Cea Cea, kad man buvo labai įdomu pamatyti, kaip atrodė tavo knyga, tu labai daug dirbai ir viskas buvo parašyta pieštuku, aš nedirbau prie namų darbų labai ilgai.

Cea Cea: Bet aš neturėjau kitų dalykų daryti, aš neturėjau kito darbo.

Kristina: Na taip, čia iš tikrųjų skirtinga – tik studijuoti ar studijuoti ir dar dirbti.

Kristina: Kaip jūs įsivaizdavote Lietuvą, kol dar nemokėjote lietuviškai, ir ar pasikeitė jūsų įsivaizdavimas, kai jau išmokote kalbą?Cea-Cea-Moller_is-asmeninio-archyvo-768x1024_copy.jpeg

Cea Cea: Dabar visi atrodo nice, malonūs, kai kalbame ta pačia kalba, ir, pavyzdžiui, kai ėjau pirkti bilietų (dažnai traukiniu važinėju) pardavėja neatrodė labai simpatiška, kai jai reikėjo kalbėti angliškai. Bet kai vieną dieną pradėjau lietuviškai, ji man pasakė: „Kalbi labai gražiai“, taip, dabar žmonės labai simpatiški. Nepakito mano nuomonė daug, bet aš pati esu laimingesnė, kai suprantu ženklus ir kai galiu lengviau suprasti aplinkinius.

Kristina: Wojtekas sakė: „Aš esu lenkas“, o kaip tu, Cea Cea, save pristatytum? Kas tu?

Cea Cea: Ne lietuvė dar. Australė.

Kristina: Lietuve būsi tada, kai kalbėsi laisvai?

Cea Cea: Taip.

Kristina: O tavo, Wojtekai, ar pasikeitė santykis su šalimi, su Lietuva, kai išmokai lietuviškai?

Wojtek: Taip, tikrai taip. Per kalbą galiu geriau pažinti žmones ir jų gyvenimus. Kaip Cea Cea sako, kai žmonės supranta, kad mes mokame lietuvių kalbą ir mes norime kalbėti lietuviškai, žmonės tampa labai simpatiški, labai džiaugiasi ir nori bendrauti… Na, geras dialogas tada su žmonėmis. Man labai svarbu mokėti lietuvių kalbą, kadangi čia bus mano darbas – kalbėtis su žmonėmis, girdėti juos. Pirmą mėnesį, kai atvažiavau į Lietuvą, buvo tik galimybė šypsotis ir kūno kalba bendrauti, o dabar aš galiu daugiau kalbėti ir suprasti, tai man labai svarbu. Kalbėti dar gana sunku, bet suprasti daug geriau sekasi, lengviau.

Kristina: O tas santykis ne su aplinka, o su šalimi, Lietuva?

Wojtek: Visada norėjau daugiau sužinoti apie istoriją, turėjau studento pažymėjimą ir norėjau eiti į muziejus, bet, kai studijavau, neturėjau laiko. Dabar nebeturiu pažymėjimo, bet turiu daugiau laiko. [Juokiasi.] Man patinka daugiau sužinoti apie istoriją, apie gyvenimą, apie šalį. Norėčiau daugiau klausytis radijo, ieškau tokios laidos, kur lietuviai kalba negreitai, tokios laidos, kur aš galėčiau mokytis tikros lietuvių kalbos, bet labai dažnai yra apie karą ar apie politiką, kalba labai greitai ir man per sunku.

Cea Cea: Tu gali žiūrėti „Beatos virtuvę“! Yra subtitrai. [Juokiasi.]

Kristina: Būtent apie tai ir norėčiau paklausti. Jeigu jūs sutiktumėte žmogų, kuris planuoja pradėti mokytis lietuvių kalbos, kokį patarimą jam duotumėte?

Wojtek: Pirmas patarimas – studijuoti universitete nuo nulio, pradėti studijuoti, po to ieškoti vietos, kur galima kalbėtis su lietuviais, nežinau, gal bendrabutyje, bet bendrabutyje truputį sunku, nes aš galvoju, kad studentai iš Argentinos bus kartu, studentai iš kitų šalių bus kartu, tai reikės tarptautinės kalbos, bet labai svarbu, kad universitetas nebūtų tik viena vienintelė vieta, kur aš kalbu lietuviškai. Reikia kitos vietos, kur galima kalbėti. Lietuviai nėra tokie žmonės, kurie spontaniškai kalba su žmonėmis, kurie nemoka lietuviškai. Universitete taip, bet čia tokia vieta, kur jaunimas, ir jūsų [dėstytojų] profesija tokia, kad reikia padėti studentams užsieniečiams. Bet ne visada lengva susitikti tokių žmonių, kurie nori kalbėti, čia ne Italija, čia kita kultūra.

Kristina: Tas tiesa. Kartais galima pasikalbėti, kai laukiame poliklinikoje visą valandą, bet kitu atveju – ne. Tie žmonės, kurie kalba su visais, mums atrodo keisti.

Cea Cea: Jeigu aš grįžčiau į Lietuvą, manau, daryčiau ką nors ligoninėje. Ne dėl pinigų, bet kad turėčiau kontaktų su lietuviais.

Kristina: Ligoninėje – turi omeny savanoriautum? Dirbtum?

Cea Cea: Savanoriaučiau, taip, norėčiau turėti ką nors už universiteto.

Kristina: O ką jūs turite omeny, kai sakote, kad reikia pradėti studijuoti universitete, kad būtų kalbos sistema galvoje?

Wojtek: Universitete bus programa, patirtis, dėstytojai žino, kur reikia pradėti, kur mes einame, ir tai labai svarbu. Man asmeniškai mokytis vienam sunku. Man svarbu būti grupėje, ne tik dėstytoja ir aš, bet ir kiti studentai, kad galėtume kalbėtis. Jeigu aš mokysiuosi vienas, aš nežinosiu daug dalykų, aš neturėsiu patirties.

Kristina: Taip, tai tu sakai, kad reikia mokytis universitete, mokytis su grupe ir ieškoti vietos, kur galima kalbėti lietuviškai?

Wojtek: Taip, manau, kad tai labai svarbu.

Cea Cea: Pirmas dalykas, galima greičiau išmokti lietuviškai kalbėti Lietuvoje, o ne Australijoje. Dar vienas dalykas: kai buvau Prancūzijoje ir mokiausi prancūzų kalbos, turėjau draugą prancūzą, kuris nekalbėjo angliškai. Tai būtų geriausias variantas išmokti kitą kalbą, bet negaliu dabar taip mokytis, nes turiu vyrą. [Ilgai juokiasi.] Manau, kad kitą kartą bandyčiau turėti kitą grupę žmonių, kurie yra ne universitete, ir kalbėti su jais tik lietuviškai. Aš manau, kad geriau būtų mažesniame mieste, ne Vilniuje, gal Šiauliuose, kur daugiau žmonių nekalba angliškai.

Kristina: Bet nė vienas nepasakėte, kad reikia daryti namų darbus, negirdėjau tokios frazės. [Juokiasi.]

Wojtek: Taip, padeda.

Cea Cea: Nežinojau, kad bus namų darbai. Čia buvo tikra proto mankšta.

Kristina: Labai jums ačiū, kad sutikote pasikalbėti ir pasidalijote savo mintimis apie kelią į lietuvių kalbą!

Šaltinis: pasauliolietuvis.lt

Lietuvių fondo (JAV) įsteigta Bernardo Brazdžionio vardinė stipendija šiais metais Lietuvių literatūros katedros sprendimu buvo paskirta trims studentams lituanistams: trečiakursiui Linui Daugėlai, ketvirtakursėms Ivetai Ivanauskaitei ir Gabijai Kišonaitei. Stipendija skirta įvertinti ir paskatinti studentus už lietuvių literatūros studijų ir kūrybinius pasiekimus. Visi trys stipendijos laimėtojai išsiskiria kaip gabūs ir motyvuoti lietuvių literatūros studentai, pasižymi individualiais jaunų literatūros tyrėjų ir kritikų gabumais bei interesais, literatūros sklaidos darbais. Linas Daugėla yra ir literatūriniame gyvenime dalyvaujantis, savo kūrybą skelbiantis jaunasis poetas.  

Dėkojame mecenatams, sveikiname B. Brazdžionio stipendininkus ir linkime geriausios kūrybinės kloties! 

Stipendijos diplomai buvo įteikti spalio 27 d. Filologijos fakulteto Tarybos posėdžio metu.

 

Nuotraukoje iš kairės: Lietuvių literatūros katedros vedėja prof. Brigita Speičytė, „Lietuvių fondo“ atstovė dr. Daiva Litvinskaitė, stipendijos laureatai Iveta Ivanauskaitė, Gabija Kišonaitė, Linas Dirgėla, VU Filologijos fakulteto dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas ir prodekanė doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė

IMG_3410.jpg

Algimantos Railaitės – Pranckevičienės vardinė stipendija šiais mokslo metais atiteko Anglų filologijos studijų programos antro kurso studentei Patricijai Česonytei. Tokį sprendimą priėmė Anglų filologijos SPK sudaryta komisija. Nuoširdžiai sveikiname studentę, kurią ši stipendija įpareigoja siekti ambicingų tikslų studijuojant Filologijos fakulteto anglų filologijos programoje bei tęsti Algimantos Railaitės – Pranckevičienės pradėtus darbus.

Pagerbdamas šviesų savo mamos atminimą prieš dvyliką metų stipendiją įsteigė Andrius Pranckevičius. Algimanta Railaitė – Pranckevičienė 1968 – 1973 metais studijavo anglų kalbą ir literatūrą tuomečiame Vilniaus valstybiniame universitete Filologijos fakultete. Baigusi universitetą, Algimanta mokytojavo Panevėžio 5-oje vidurinėje mokykloje. Puikiai išmanydama anglų literatūrą, ji dalį savo laiko skyrė anglų literatūros vertimams, ypač vertino Šekspyrą ir kitus anglų literatūros klasikus. Todėl kandidatai, dalyvaujantys konkurse jos vardo stipendijai laimėti, gauna užduotį išversti Šekspyro kūrinio ištrauką į lietuvių kalbą. Šiais metais konkurso dalyviai vertė V. Šekspyro 145-ąjį sonetą. 

Šiemet įteikti stipendijos į Fakultetą atvyko mecenatas Andrius Pranckevičius (nuotraukoje dešinėje). Mecenatui dėkojame už prasmingą veiklą ir puoselėjamus draugiškus santykius su Filologijos fakultetu. 

Stipendijos laureatė buvo pristatyta ir pasveikinta Fakulteto Tarybos posėdžio metu spalio 27 d.

 

Nuotraukoje iš kairės: Anglų filologijos ir Anglistikos studijų programų komiteto pirmininkė doc. dr. Linara Bartkuvienė, Fakulteto prodekanė doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė, stipendininkė Patricija Česonytė, dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas ir mecenatas Andrius Pranckevičius

IMG_3400.jpg

cover issue 2337 enPasirodė naujas mokslinio žurnalo „Literatūra“ numeris, skirtas slavų literatūroms. Daugiau apie naują žurnalo numerį 65 (2) galite sužinoti čia >>


STRAIPSNIAI


Татьяна Пахарева

Соловьиный сад у самого моря: к вопросу об ахматовском интертексте в поэме А. Блока «Соловьиный сад» | Lakštingalų sodas prie jūros: apie Achmatovos intertekstą A. Bloko poemoje „Lakštingalų sodas“


Полина Поберезкина

Португалия в русской поэзии XVIII–XХ веков | Portugalija XVIII–XX a. rusų poezijoje


Андрей Десницкий

Поэзия русской релокации-22: основные мотивы | Rusų relokantų poezija-22: pagrindiniai motyvai 


Tomas Čenys

The Evolution of the Concept of Prison in Viktor Pelevin’s Works | Kalėjimo sampratos raida Viktoro Pelevino kūryboje


Олег Лекманов

«Мальчик плохо различал лица»: мир глазами ребенка в рассказе Ф. Горенштейна «Дом с башенкой» | „Berniukas blogai skyrė veidus“: pasaulis vaiko akimis F. Gorenšteino apsakyme „Namas su bokšteliu“


PUBLIKACIJOS


Павел Глушаков

Неопубликованное письмо профессора Ф. П. Федорова об исторической прозе Русского зарубежья | Nepublikuotas profesoriaus F. P. Fiodorovo laiškas apie Rusų išeivijos istorinę prozą 

Spalio 27 d., penktadienį, 13.00 val. 402 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Seminare bus tęsiama gramatikalizacijos tema. Šį penktadienį  kalbėsime apie reanalizę ir analogiją. Prisegame skaitinį.

Tekstas >>

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>

Visi maloniai laukiami!

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos 2023 m. spalio 27 d. posėdžio darbotvarkė (projektas)

Posėdis vyks Jono Balkevičiaus (84) aud., pradžia – 11 val. Posėdžio trukmė – 90 min.

      I. Bernardo Brazdžionio vardinės stipendijos teikimas (prof. dr. Brigita Speičytė, Lietuvių fondo atstovė dr. Daiva  Litvinskaitė).

      II. Algimantos Railaitės-Pranckevičienės vardinės stipendijos teikimas (dr. Linara Bartkuvienė, mecenatas Andrius Pranckevičius).

  1. Posėdžio darbotvarkės tvirtinimas (prof. dr. Jurgis Pakerys).
  2. Praėjusio posėdžio protokolo tvirtinimas (prof. dr. Jurgis Pakerys).
  3. Anglistika (MA): ištęstinių studijų pristatymas (Studijų kolegijos pirmininkė dr. Linara Bartkuvienė).
  4. 2024 m. priėmimo į Filologijos fakulteto studijų programas plano svarstymas ir tvirtinimas (tęsinys) (studijų prodekanė doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė).
  5. SPK 2022–2023 studijų metų ataskaitos (Studijų kolegijos pirmininkė dr. Linara Bartkuvienė, studijų prodekanė doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė).
  6. FilF praktikos nuostatų atnaujinimas (studijų prodekanė doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė).
  7. Pedagoginių vardų teikimo svarstymas (dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas).
  8. Dėl Priėmimo-atestacijos komisijos nario keitimo (dekanas prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas).
  9. Individualiųjų studijų dalykų aprašų tvirtinimas (studijų prodekanė doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė).
  10. Mokslo kolegijos siūlymas dėl rankraščių aprobavimo leidybai tvarkos (dr. Artūras Ratkus).
  11. Dėl ukrainiečių studentų prašymų atleisti nuo studijų įmokos (studijų prodekanė doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė).

Spalio 23-27 dienomis kviečiame į XXIII-ąją Pasaulinę italų kalbos savaitę Vilniuje, organizuojamą VU Filologijos fakulteto Italų kalbotyros ir literatūros katedros bei Italų kultūros instituto Vilniuje. Šių metų tema – „(Ne)tvari kalba?“ (Una lingua (in)sostenibile?).

Įvairūs Savaitės renginiai persipins su VU italistų sumanytomis BIP programos „Italistika ir Rytų Baltijos šalys“ (Italia(nistica) e Baltico orientale) veiklomis, kurios į Vilnių sukvies daugiau nei 30 mokslininkų italistų iš devynių aukštųjų mokyklų penkiose Europos šalyse.

Visą savaitę vyks paskaitos italistikos, kalbos tvarumo temomis, o BIP dalyviai bus kviečiami dalyvauti baltistikos paskaitų cikle, skirtame supažindinti su Baltijos šalių istorija, kultūra ir kalbiniais ypatumais.

Kiekvieną Savaitės dieną lauks vis nauja muzikinė italų ir lietuvių atlikėjų ruošiama dovana, kuri kvies pažinti gražiosios šalies melodijų įvairovę.

Pilna programa > 

manifesto_SLIM_2023-1.png

Spalio 5-6 d. Vilniaus universitete vyko Arqus Veiklos linijos 11 (VL11) Daugiakalbis ir daugiakultūris centras vadovų susitikimas, kuriame buvo aptarta nauja iniciatyva - Arqus daugiakalbystės modulis. Susitikime dalyvavo Leipcigo universiteto VL11 vadovas, Leipcigo universiteto Kalbų centro direktorius prof.dr. Olaf Bärenfänger ir jo komandos narės: Alba Delgado, Kerstin Gackle ir Irmgard Wanner. Renginį vedė VL11 bendravadovė iš Vilniaus universiteto prof.dr. Roma Kriaučiūnienė kartu su savo komandos narėmis prof.dr. Nijole Burkšaitiene, Orinta Gerikaite ir asist. dr.Egle Žurauskaite.

Pagrindinis susitikimo tikslas buvo aptarti Arqus daugiakalbystės modulio, kuriuo galės naudotis visų Arqus universitetų studentai, koncepciją, turinį ir įgyvendinimo strategiją. VL11 siekia sukurti, išbandyti ir įgyvendinti šį modulį iki 2026 m.

IMG 6272

Susitikimą pradėjo studijų prorektorius doc. dr. Valdas Jaskūnas, Filologijos fakulteto dekanas prof.dr. Mindaugas Kvietkauskas ir VU Arqus veiklų vadovė dr. Julija Savickė. Pirmoji diena buvo skirta plačioms diskusijoms įvairiais Arqus daugiakalbystės modulio aspektais, kurių metu buvo suformuluota pagrindinė jo struktūra ir turinys. Be to, vyko produktyvūs susitikimai su keliomis suinteresuotųjų šalių grupėmis.

Viename ypač turiningame posėdyje vyko diskusijos su kolegomis iš Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto profesoriumi R. Želviu ir docente Sandra Kaire bei Leipcigo universiteto Edukologijos fakulteto mokslininke Makhabbat Kenzhegaliyeva. Jie pasidalijo vertingomis įžvalgomis, įgytomis rengiant bendrą modulį Mokyklos visame pasaulyje skirtą mokytojų rengimo studijų programoms. Daugelis jų įžvalgų pasirodė esančios pritaikomos kuriant Arqus daugiakalbystės modulį. Taip pat buvo išnagrinėtos tolesnio bendradarbiavimo galimybės  modulių pilotavimo procese.

IMG_6286.JPG

Dar vienas svarbus susitikimas buvo diskusijos su kolegomis iš Vilniaus universiteto: VU Arqus veiklų vadove Julija Savicke,  Studijų, kokybės ir plėtros departamento atstove, viena iš VL6 vadovių  Lina Malaiškaite, ir  su departamento direktoriumi, vienu iš VL5 vadovų Andriumi  Uždanavičiumi. Šios sesijos tikslas buvo nustatyti trijų  Arqus veiklos linijų (VL11, VL6, VL5) bendradarbiavimo metodus visame Arqus daugiakalbystės modulio kūrimo ir įgyvendinimo procese. Buvo pateikta daug pasiūlymų, ypač dėl modulio akreditavimo ir įgyvendinimo procedūrų.

Antrąją dieną Arqus daugiakalbystės modulis buvo pristatytas Arqus aljanso universitetų Kalbų centrų direktorių tinklui ir VL11 valdybos nariams. Abi grupės pateikė teigiamų atsiliepimų ir pasiūlė papildomų idėjų, kaip patobulinti modulio struktūrą, turinį ir plėtrą. Planuojama, kad modulis bus akredituotas Vilniaus universitete ir pripažintas bei patvirtintas kitų Arqus universitetų.

IMG_6187.JPG

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos