Kovo 17 d. Filologijos fakultete lankėsi Smith College studentų grupė iš JAV, vadovaujama judaikos ir žydų literatūros profesoriaus Justin Cammy.

Po žydų atminties vietas Lietuvoje ir Lenkijoje keliaujančią grupę priėmęs VU Filologijos fakulteto dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas pakvietę sudalyvauti tradiciškai Filologijos fakultete vykstančiame Žydų gelbėtojų dienos minėjime. Renginio metu buvo pagerbti Lietuvos žydų gelbėtojai ir Holokausto aukos. „Būkime drąsūs savo valstybei, padoresni vieni kitiems ir sąžiningesni savo istorinei praeičiai. Turėkime širdį ir protą, nuskaidrinkime ir palengvinkime kitų gyvenimus“, – minėjimo metu teigė VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Renginyje apsilankiusius studentus Fakulteto dekanas pakvietė į paskaitą apie daugiakultūrį Vilnių. „Žydų paveldo atminimas, rekonstrukcija, tyrimai yra vienas iš procesų, liudijančių mūsų demokratinės visuomenės brandą“, – paskaitoje dalyvaujantiems Smith College studentams teigė Filologijos fakulteto dekanas prof. M. Kvietkauskas.

Kovo 21 d., 10.30 -12.00 val. VU Filologijos fakulteto 115 A auditorijoje vyks informacinis renginys, kuriame bus pristatytos Arqus Europos universitetų aljanso veiklos.

Susitikimo metu Arqus veiklų vadovė, asist. dr. Julija Savickė (EVAF), pateiks bendrą Arqus II darbo grupių apžvalgą.

Arqus II darbo grupės „Daugiakalbis ir daugiakultūris centras“ veiklą pristatys grupės vadovė, prof. dr. Roma Kriaučiūnienė (FLF, UKI), kartu su VU darbo grupės narėmis: prof. dr. Nijole Burkšaitiene (FLF, LVKTI), lekt. Rūta Burbaite (FLF, ARKSI), asist. dr. Daiva Litvinskaite (FLF, TKI), asist. dr. Egle Žurauskaite (FLF, TKI).

Jei negalėsite dalyvauti gyvai, kviečiame prisijungti per MS Teams platformą.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šiandien, kovo 17-ąją, Vilniaus universiteto (VU) Simono Daukanto kiemelyje buvo minima Žydų gelbėtojų diena, skirta prisiminti ir pagerbti drąsius Lietuvos žmones, kurie nacių okupacijos metais gelbėjo žydus, rizikuodami savo ir artimųjų laisve bei gyvybe. Šiemet minėdami šią iškilią dieną dėmesį atkreipėme ne tik į įvairias civilių gyventojų grupes, įsitraukusias į žydų gelbėjimą, bet ir į jautrias išgelbėtų įvairaus amžiaus vaikų istorijas.

Vaikų gelbėjimas buvo sudėtingas: tėvai, patikėdami savo vaikus neretai mažai pažįstamiems globėjams, taip bandė jiems suteikti bent gyvenimo tikimybę, o gelbėtojai prisiėmė tėvišką atsakomybę išsaugoti ir auginti vaiką. Esami tyrimai rodo, kad daugiau galimybių būti gelbėjamam (-ai) ir išgelbėtam (-ai) turėjo šviesesnio gymio, šviesiaplaukiai ir mėlynų ar žalių akių žydų vaikai, su kuo mažesniu akcentu kalbėję lietuviškai. Nors žydėms getuose buvo draudžiama gimdyti, būtent kūdikių ar mažų vaikų gelbėjimas buvo efektyviausias. Taip po Lietuvos kaimus ir mažesnius miestelius pasklisdavo pasisvečiuoti užklydę „giminaičiai“.

„Nuoširdžiai tikiu, kad ši Vilniaus universiteto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės iniciatyva yra kasmetinė pastanga priminti, kad neramiame, užtikrintumo stokojančiame pasaulyje yra pamatinių tiesų, padorių žmonių ir teisingų moralinių laikysenų. Kad tiesa egzistuoja ir ją verta ginti. Gyvename sudėtingais laikais, kai aplinkybės verčia galvoti ir apie valstybės, ir apie savo pačių likimą. Ir tokiomis akimirkomis labai svarbu deklaruoti, kad nepasiduosime baimei, nepasiduosime pykčiui, netoleruosime tų, kurie siekia galios kiršindami bendrapiliečius, ne tik atsiribosime, bet ir darysime viską, kad istorijos klastojimas, žmogiškojo orumo niekinimas, propagandos metodai netaptų viešojo gyvenimo norma“, – teigė VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Renginio metu į susirinkusiuosius kreipėsi ir iškilmingą pavardžių skaitymą pradėjo vienas iš išgelbėtųjų vaikų – dailininkas Samuelis Bakas. Taip pat į susirinkusiuosius kreipėsi ir pavardes skaitė Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas, teisingumo ministras Rimantas Mockus, švietimo ir mokslo ministrė Raminta Popovienė, VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, Lietuvos žydų bendruomenės narys Miša Jakobas, Izraelio, Nyderlandų, Vokietijos, Ukrainos ambasadoriai, Lenkijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadų atstovai, kiti renginio svečiai ir VU bendruomenės nariai.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

„Šiandien, minėdami Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, prisimename Oną Šimaitę ir visus tuos, kurie nepabijojo būti šviesa tamsoje. Kiekvieno iš jų pavyzdys mums primena, kad drąsa nėra garsi ar triukšminga – ji dažnai tyli ir nepajudinama, ji slypi kasdieniuose pasirinkimuose, – sakė Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas. – Tegul ši diena nebūna tik priminimas apie praeitį – tegul ji bus įsipareigojimas ateičiai. Kad niekada nepamirštume, jog būti žmogumi reiškia stovėti už kitą net tada, kai pasaulis ragina nusigręžti.“

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Ši diena pirmą kartą oficialiai paminėta 2023 m. kovo 15 d., kai VU Simono Daukanto kiemelyje buvo iškilmingai perskaitytos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių ir Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotų asmenų – pavardės, taip pat pagerbtos Holokausto aukos. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu ši atmintina diena pasirinkta neatsitiktinai – būtent 1966 m. kovo 15 d. VU bibliotekininkei Onai Šimaitei buvo suteiktas garbingas Pasaulio tautų teisuolės vardas. O. Šimaitė, turėjusi leidimą lankytis Vilniaus gete tam, kad tariamai grąžintų knygas, nešdama į getą būtiniausius daiktus užmezgė ryšį su ten kalintais žmonėmis. Išeidama ji gelbėjo rankraščius, vertingus leidinius ir netgi žmones. Nacių okupacijos metais O. Šimaitė padėjo dešimtims žydų, dėl to pati buvo suimta ir išsiųsta į Dachau koncentracijos stovyklą.

Icchokas Meras (dešinėje) dalina autografus skaitytojams. Vikipedija nuotrauka

Minint Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kurios šių metų tema – „Išgelbėti vaikai“, Vilniaus universitetas (VU) kviečia susipažinti su garsaus Lietuvos žydų prozininko Icchoko Mero gyvenimo istorija ir kūryba. Apie įkvepiančią I. Mero išgelbėjimo istoriją, kuri įvyko per tamsiausią žmonijos istorijos etapą – Holokaustą, pasakoja VU Filologijos fakulteto dekanas, literatūrologas prof. Mindaugas Kvietkauskas.

Per plauką nuo mirties

„Icchokas Meras kilęs iš Kelmės. Jo tėvas Jehuda Meras buvo Žydų liaudies banko Kelmės skyriaus direktorius. Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, nepaklusęs lietuvių baltaraiščių patyčioms, jis buvo sušaudytas 1941 m. liepos mėnesį. Jo žmona, I. Mero mama Miriam, kartu su vaikais, septynmečiu Icchoku ir dvylikamete seserimi Janina, baltaraiščių buvo nuvesti į Kelmės dvaro daržinę, kur buvo suvarytos ir kitos Kelmės žydų šeimos ir rengtasi jų egzekucijoms“, – pradeda pasakoti VU Filologijos fakulteto dekanas.

Jau vedant likusius Kelmės žydus sušaudyti prie žvyrduobių, dalis vaikų buvo netikėtai atskirti nuo tėvų ir parvesti atgal į daržinę. Anot I. Mero sesers Janinos, taip nurodė naciai, baiminęsi, kad šaudant vaikus gali kilti sumaištis. Tarp į daržinę grąžintų vaikų buvo ir I. Meras su seserimi Janina. Jų mama tada, 1941 m. liepos 29 d., buvo sušaudyta.

„Tuo metu kelioms moterims pavyko išvogti iš daržinės ir išgelbėti kai kuriuos vaikus. Tarp jų buvo I. Meras su seserim. Juos nuo mirties išgelbėjo buvusi jų šeimos tarnaitė Michalina Legantienė. Ji kartu su savo bičiule Petronėle Urbeliene stengėsi išgelbėti ir paslėpti kuo daugiau žydų vaikų. Tačiau vaikus slapstyti buvo sudėtinga. Kitos šeimos bijojo vaikais rūpintis dėl nacių ir baltaraiščių teroro ir grasinimų. Po kelias dienas juos priglausdavo tai viena, tai kita šeima“, – apie iš mirties gniaužtų „išvogtus“ vaikus pasakoja VU Filologijos fakulteto dekanas.

Septintasis Dainauskų vaikas

Galiausiai, pasak literatūrologo, stebuklingiausias I. Mero gelbėjimo momentas nutiko tada, kai, vienai šeimai atsisakius toliau jį slėpti, berniukas atsidūrė gatvėje ir nebežinojo, kur toliau eiti. „Jis atsimena, kad gatvėje sėdėjo verkdamas. Staiga pamatė pro šalį einantį valstietį. Tai buvo Juozas Dainauskas. Šiek tiek išgėręs jis traukė namo, tačiau pamatęs verkiantį vaiką priėjo ir paklausė, kas jam yra. I. Meras atsakė: „Aš žydukas ir niekas manęs nenori.“ J. Dainauskas išsyk nusprendė tiesiog parsivesti jį namo ir kartu su žmona Bronislava Dainauskiene auginti kaip savo vaiką“, – pasakoja prof. M. Kvietkauskas.

Dainauskų šeima buvo neturtinga, jie sunkiai vertėsi ir dirbo, ypač karo metais. Nepaisydami skurdo ir didžiulės grėsmės, Dainauskai prisiėmė auginti nepažįstamą žydų berniuką kartu su kitais šešiais savo vaikais. Jis gavo fiktyvų lietuvišką vardą – Algirdas Dainauskas, o jo žydiška tapatybė buvo slepiama.

„Yra daugybė I. Mero pasakotų istorijų, kaip jis buvo saugomas ir slepiamas Dainauskų namuose. Iškilus pavojui, jų sūnus Petras Dainauskas nešdavo I. Merą į mišką slėpti. Kartą, policininkams įtarus, kad Dainauskai augina žydų vaiką, P. Dainauskas pasisiūlė, kad vietoje Icchoko nušautų jį. Taip globojamas I. Meras išgyveno iki pat karo pabaigos. Dainauskų šeima jį augino iki pilnametystės, kai jis susigrąžino savo tikrąjį vardą ir pavardę. Vėliau liudijo, kad gyvendamas lietuvių šeimoje jis įgijo dvigubas šaknis – žydiškas ir lietuviškas“, – apie tai, kaip I. Meras išgyveno Holokaustą, pasakoja prof. M. Kvietkauskas.

Jis primena, kad pagrindiniams I. Mero gelbėtojams J. Dainauskui, B. Dainauskienei, P. Dainauskui, pirmajai jo gelbėtojai M. Legantienei, taip pat ir jo sesers gelbėtojams 2004 m. buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Filologijos fakulteto dekanas, literatūrologas prof. Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus universiteto nuotrauka

Išgyvenimai kūryboje ir sovietinis antisemitizmas

Nors I. Meras save laikė tiek žydų, tiek lietuvių rašytoju, kūrė jis tik lietuvių kalba. Tiesa, pasak VU literatūrologo, jo kaip rašytojo kelias nebuvo lengvas: „Dėl I. Mero tapatybės jam rašytojo, humanitaro kelias nebuvo lengvai prieinamas. Jis studijavo ir baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo radijo ir televizijos inžinieriaus specialybę. Pasirinkęs anuometines medijas ir jų technologijas jis tarsi per aplinkkelį įsiliejo į lietuvių literatūrą, tačiau jo kūrybinis debiutas buvo sudėtingas. Išsyk po stalinizmo laikotarpio, šeštajame dešimtmetyje, į Holokausto temą buvo žiūrima labai įtariai. Tačiau jau su savo pirmąja novelių apysaka „Geltonas lopas“ 1960 m. I. Meras įvedė labai skausmingą Holokausto atminties temą į lietuvių literatūrą.“

Pašnekovas „Geltoną lopą“ vadina svarbiu lūžiu. Tai tarsi vaikiška apysaka, pasakojama žydų berniuko lūpomis ir turinti labai daug autobiografinių bruožų. „Netgi palyginę, kas tuo metu publikuota išeivijoje, akivaizdžiai matome, kad tas lūžis, kurį I. Meras įvykdė sovietinėje Lietuvoje, buvo labai didelis. Palyginimui galima prisiminti to paties laiko Antano Škėmos apysaką „Izaokas“, kurioje prabilta apie lietuvių dalyvavimą Holokauste ir Kauno „Lietūkio“ garažo žudynes. Tai taip pat lūžinis kūrinys, bet „Geltonas lopas“ sukurtas sovietinės cenzūros sąlygomis, o A. Škėma „Izaoką“ parašė laisvajame pasaulyje – JAV“, – teigia prof. M. Kvietkauskas.

1963 m. pasirodė klasikiniu tapęs I. Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. Pasak prof. M. Kvietkausko, šis kūrinys iki šiol svarbus dėl savo literatūrinio originalumo ir modernumo. Tai be galo įdomiai sukonstruotas ir išskirtiniu novatoriškumu lietuvių prozoje pasižymintis pasakojimas, jungiantis Holokausto istoriją, biblinius kontekstus, Vilniaus geto tragediją ir universalius egzistencinius klausimus.

„I. Mero kūriniai pasakoja ne tik apie Lietuvoje vykusį Holokaustą, bet ir apie bendražmogišką patirtį, apie skirtumą tarp buvimo žmogumi ir nužmogėjimo. I. Meras pabrėždavo, kad gali paliudyti, jog tokiose katastrofinėse situacijose nėra svarbus skirtumas tarp tautų ar religijų. Svarbus lieka skirtumas tarp žmonių ir ne žmonių. Tarp tų, kurie išlaiko etinius principus, ir tų, kurie juos pamiršta ir pasiduoda blogio galiai. Manau, kad ši I. Mero kūrybos žinia išlieka be galo aktuali Lietuvoje ir visame pasaulyje, šiuolaikiniame mūsų kontekste, kuriame toliau matome iškylant tas pačias dilemas“, – apibendrina VU Filologijos fakulteto dekanas.

Pasaulinis pripažinimas ir Onos Šimaitės palaikymas

Dėl drąsios kūrybos I. Meras ėjo į vis didesnį konfliktą su sovietų valdžia. Pasak literatūrologo, kritiniu tašku tapo jo romanas „Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“: „Be galo modernus eksperimentinis romanas, kuris jau akivaizdžiai nebesilaikė jokių ideologinių rėmų, buvo visiškai nekonformistiškas. Romano publikavimas tuometiniame „Pergalės“ žurnale sukėlė griežtą cenzūros reakciją, kūrinys buvo uždraustas, o I. Meras suvokė, kad jo perspektyvos sovietinėje Lietuvoje lieka labai ribotos.“

1972 m. I. Meras pasinaudoja tuomet jau egzistavusia, nors sunkiai įgyjama teise žydų kilmės asmenims išvykti į Izraelį. Tačiau, pasak prof. M. Kvietkausko, svarbiausia, kad gyvendamas Izraelyje jis ir toliau rašė lietuviškai. Sovietų Lietuvoje uždrausti kūriniai buvo publikuoti lietuvių išeivių JAV. Gyvendamas Izraelyje jis toliau išliko lietuvių rašytoju. Jo kūriniai buvo išversti į daugybę kalbų ir Vakaruose susilaukė didelio pripažinimo.

I. Mero kūrybą ir Holokausto atminties liudijimus skatino Paryžiuje gyvenusi legendinė VU bibliotekininkė ir pirmoji lietuvė Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė, su kuria nuo 1960 m. jis susirašinėjo. „O. Šimaitė, perskaičiusi jo pirmąją knygą „Geltonas lopas“, parašė jam laišką išreikšdama labai aukštą vertinimą. Savo laiškuose ji rašė norinti padaryti viską, kad I. Mero kūryba būtų išversta į kuo daugiau kalbų, kad būtų didžiausiose pasaulio bibliotekose. O. Šimaitė rūpinosi jo kūrybos, kurią laikė pokario Lietuvos literatūros viršūne, skleidimu. Tad pirmoji Lietuvos Pasaulio tautų teisuolė po karo toliau rūpinosi Lietuvos žydų kultūros ir literatūros sklaida pasaulyje“, – sako prof. M. Kvietkauskas.

Šiemet I. Mero ir kitų Lietuvos žydų gelbėtojų dieną minėti ir prisidėti prie gelbėtojų atminimo įprasminimo Vilniaus universitetas kviečia kovo 17 d. (pirmadienį) 15.00 val. VU Simono Daukanto kiemelyje (Universiteto g. 5). Renginio metu bus skaitomos Lietuvos žydų gelbėtojų pavardės.

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje kovo 14-15 dienomis vyksta XV Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniams. Tradiciškai Olimpiadą organizuoja Lietuvos neformaliojo švietimo agentūra, bendradarbiaudama su Filologijos fakultetu. Olimpiados Vertinimo komisijos pirmininkė – prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Komisijos darbe dalyvauja fakulteto dėstytojai ir studentai: prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė, doc. dr. Regimantas Tamošaitis, dr. Neringa Klišienė, dr. Ernesta Kazakėnaitė, doc. dr. Vilma Zubaitienė, dr.  Erika Jasionytė-Mikučionienė, studentai Viltė Stukaitė, Laura Sakalauskaitė, Justina Katauskaitė, Linas Daugėla.

Olimpiada yra išugdžiusi daug Filologijos fakulteto absolventų: bakalaurų, magistrų ir mokslo daktarų.

Vilniaus universiteto Skandinavistikos centras ir Švedijos ambasada maloniai kviečia dalyvauti kovo 20 d., ketvirtadienį, 11 val. Filologijos fakulteto Z. Zinkevičiaus auditorijoje (92) vyksiančioje Bengt'o Jangfeldt'o paskaitoje (anglų kalba) „The Nobel family: Not only Alfred but one of Europe's biggest industrial dynasties”.

Kartą metuose visų šalių akys krypsta į Švediją, nekantriai laukiant žinios, kam gi šiais metais bus skirta Nobelio premija – vienas garbingiausių apdovanojimų pasaulyje. Dauguma žino, kad Alfredas Nobelis buvo iškilus mokslininkas ir dinamito išradėjas, bet nedaug kas girdėjo, kad jis priklausė genialių žmonių šeimai su unikalia, intriguojančia istorija.

Jo knyga Immanuel Nobel & Söner: Svenska snillen i tsarernas Ryssland (2020; Immanuelis Nobelis ir sūnūs: švedų genijai carinėje Rusijoje) yra akademinis, patraukliai parašytas darbas apie Nobelių šeimą, jos reikšmingus darbus, išradingumą ir neįtikėtiną verslumą. Vertimas į anglų kalbą The Nobel Family: Swedish Geniuses in Tsarist Russia (2023) pateko į The Financial Times geriausių metų knygų sąrašą. Knyga taip pat išversta į rusų, azerų bei suomių kalbas.

Knygos autorius Bengt'as Jangfeldt'as – žinomas Švedijos slavistas, rašytojas ir vertėjas, knygų apie B. Pasternaką, V. Majakovskį, O. Mandelštamą, J. Brodskį, A. Munthe, R. Wallenbergą autorius, prestižinių literatūros premijų (dukart Augusto Strindbergo premijos – aukščiausio Švedijoje literatūrinio apdovanojimo, Švedijos akademijos premijos ir kt.) laureatas. Bengt'as Jangfeldt'as daug rašo ir Rusijos politikos bei istorijos klausimais: jo knyga Vi och dem. Bengt Jangfeldt om Ryssland som idé (2017; Mes ir jie. Bengt'as Jangfeldt'as apie Rusiją kaip idėją) prasidėjus 2022 m. karui buvo išleista pakartotinai ir išversta į daugelį kalbų.

2024 m. rudenį Bengt'as Jangfeldt'as viešėjo Vilniaus universitete ir sužavėjo auditoriją paskaitomis apie Raoulį Wallenbergą ir Josifą Brodskį. Nuoširdžiai džiaugiamės jo grįžimu ir galimybe pristatyti šį puikų autorių platesnei auditorijai, šį kartą per jo pasakojimą apie iškiliąją Nobelių šeimą.

2024 m. Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedros nuotrauka

Šių metų kovo 17 d. prasidės Prancūzų kalbos, literatūros ir kultūros katedros organizuojama prancūzų filologiją studijuojančių studentų konferencija. Jos metu bus pristatomi baigiamojo kurso studentų bakalauro darbų preliminarūs tyrimų rezultatai. Jau tradicine tapusios konferencijos metu paminimas Frankofonijos mėnuo.

2022 metais konferencija buvo skirta Dangeručio Čebelio 95-osioms gimimo metinėms paminėti, o 2023 metais ją skyrėme Prancūzijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 100-mečio minėjimui. Pernai sukako 250 metų nuo prancūzų kalbos studijų pradžios Vilniaus universitete ir 80 metų, kai įkurta prancūzų kalbos katedra Istorijos ir Filologijos Fakultete. Taip buvo paminėta prancūzų kalbos studijų pradžia Vilniaus universitete.  

2024 metais pirmą kartą studentų konferencija buvo rengiama kartu su Balstogės universiteto Prancūzų lingvistikos katedra (prof. dr Joanna Cholewa ir prof dr Agnieszka Wloczewska). Šiais metais konferencija jau yra trišalė. Konferencijoje Kultūrinė diplomatija – būdas skatinti dialogą dalyvauja ir savo tiriamųjų darbų rezultatus pristato studentai iš Prancūzijos, Liono universiteto. Dėkojame doc. dr. Vitalijai Kazlauskienei už sėkmingai plečiamus mainus su studentais.

Dėkojame visiems konferencijos organizatoriams ir dalyviams bei džiaugiamės gražiu tarptautiniu bendradarbiavimu.

Renginio programą galite rasti čia

Šie metai Lietuvoje oficialiai paskelbti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metais. VU biblioteka prisideda prie jų minėjimo ir kovo 19 d. 17 val. atidaro dokumentinio paveldo parodą Apie dvi Baroko žvaigždes, arba Sarbievijus ir įmantrioji poezija. Ji kvies lankytoją ne tik apžvelgti žymiojo Lietuvos ir Europos poeto, Vilniaus universiteto auklėtinio kūrybą, bet ir pasigrožėti figūriniais eilėraščiais – grafinėmis formomis išsiskiriančia ir dailės elementais praturtinta poezija, gyvavusia Baroko literatūroje.

„Džiaugiamės, galėdami atidaryti parodą apie talentingą asmenybę, kurios žingsniai kadaise skambėjo Vilniaus universiteto erdvėse. Didysis kiemas ir jį supantys pastatai, vienuolijos erdvė aplink dabartinį Observatorijos kiemą – tai Sarbievijaus gyventos vietos. Vienoje jų, kurią dabar vadiname P. Smuglevičiaus sale, atversime poeto literatūrinį palikimą, saugomą VU bibliotekoje. Apsilankiusieji pamatys šių šventinių metų „kaltininką“ – 1625 m. metais Kelne išleistą pirmąjį Sarbievijaus eilėraščių rinkinį, labai išgarsėjusį ir susilaukusį daugybės leidimų“, – sako VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus laikomas vienu iškiliausių lotyniškai rašiusių XVII a. Lietuvos ir Europos Baroko epochos poetų. Jis buvo Lietuvos jėzuitų provincijos narys, retorikos teoretikas, pedagogas, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininkas. Krikščionių Horacijumi ir sarmatų Horacijumi pramintam poetui popiežius Urbonas VIII netgi buvo patikėjęs bažnytinių himnų redagavimą.

Sarbievijaus poetiniuose kūriniuose persipynė antikinė ir krikščioniška tradicijos, Europos ir ATR realijos. Temų įvairovė plati, apimanti tiek kasdienybės ir žemiškojo gyvenimo patirtis, tiek asmeninius religinius išgyvenimus. Kertinis Sarbievijaus kūrybos elementas – tai paties poeto apibrėžta barokinio stiliaus formuluotė: „taiki nesantaika arba netaiki santaika“.­­ Ši antitezė realizuojama tarpusavyje gretinant nederančius žodžius, prasmes ar įvaizdžius, kad išeitų šmaikšti ir sąmojinga mintis. Toks prieštarų konstravimas, konceptas, tapo Baroko epochos ženklu, kuriuo buvo galima nusakyti to amžiaus kūrybą ir mąstymą.

VU bibliotekoje atidaromą parodą sudaro dvi dalys. Pirmoji dedikuota Sarbievijaus gyvenimui ir kūrybai, pradedant pirmąja jo poezijos rinktine Lyrikos knygos laida ir baigiant rezidavimu karaliaus Vladislovo IV Vazos dvare. Lankytojai parodoje galės susipažinti su poeto eilėmis, traktatais, įvairia dokumentine medžiaga, susijusia su Sarbievijaus veikla Vilniaus universitete, kur jis studijavo, o vėliau dėstė, ėjo rektoriaus patarėjo pareigas. Šio didžio poeto dėka Vilniaus universitete susiformavo literatūrinis humanistų būrelis, kuriam priklausė talentingiausi šalies poetai.

Antra parodos dalis yra skirta artificiozinei Baroko poezijai – figūriniams eilėraščiams, primenantiems mįsles ir rebusus, sukonstruotiems taip, kad sudarytų grafinį vaizdą. Skirtingai nei pirmojoje, antrojoje dalyje pristatoma ne vieno poeto kūryba, o tam tikra poezijos rūšis.

Įdomu tai, kad pats Sarbievijus kritiškai vertino artificiozinę poeziją ir jos populiarumą, nors ne kartą buvo pasidavęs šiai poezijos madai, be to, jo poezija buvo cituojama artificiozinės poezijos vadovėliuose.

Data: 2025 kovo 19 d. 17 val. Įėjimas laisvas.

Vieta: VU biblioteka, P. Smuglevičiaus salė (I a.), Universiteto g. 3.

Paroda veiks iki: 2025 m. rugsėjo 28 d.

Kviečiame į kovo 18 d., antradienį, 17.00 val. J. Balkevičiaus auditorijoje vyksiantį LKVTI Literatūros seminarą, kuriame pranešimą skaitys prof. dr. Eglė Kačkutė-Hagan. 

Pranešimo tema: „Daugiakalbiai migrančių motinų balsai šiuolaikinėje pasaulio literatūroje“.

Neseniai pasirodžiusioje monografijoje Mokyklinis literatūros kanonas: šimtmečio raidos rekonstrukcija (2024) Viktorija Šeina-Vasiliauskienė ir Aistė Kučinskienė rašo: „Tiek ilgalaikiame, tiek konkretaus laikotarpio mokykliniame kanone aki­vaizdžiai dominuoja vyrai. Viena vertus, tai lėmė objektyvi aplinkybė – mo­terų įsitraukimas į literatūrinę veiklą Lietuvoje iki pat XX a. antros pusės buvo gerokai mažesnis nei vyrų. Antra vertus, pastebimai mažesnę rašytojų moterų kanonizaciją galėjo lemti visuomeniškai-patriotiškai angažuota ver­tybinė kanono struktūra.“ (p. 521) Lietuvių literatūros kanonas šiuo požiūriu – neišskirtinis.

1962 m. knygoje Silences amerikiečių rašytoja ir literatūros kritikė Tillie Olsen, tyrinėjusi tylos literatūroje, tarp jų ir moterų tylos, priežastis, nurodė, kad viena jų – moterų gyvenimo sąlygos, daugeliui jų nesuteikusios rašymo prabangos. Moterų literatūros tyrimai išplėtojo metodologiją, kurios dėka galima išgirsti ir sugrąžinti moterų balsus į literatūros kanonus.  Šio seminaro metu prof. dr. E. Kačkutė pristatys savo su Valerie Heffernan sudarytą specialų žurnalo Contemporary Women‘s Writing numerį „Motherhood, Mobility, Migration“, kuris skirtas dar neįgarsintiems literatūriniams migrančių motinų balsams. Pranešime svarstoma kaip šiuolaikinėje pasaulio literatūroje prancūzų, italų, ispanų, norvegų, lietuvių ir suomių kalbomis skamba daugiakalbiai migrančių motinų balsai? Apie ką jie kalba, kokias istorijas pasakoja? Kokiomis meninės raiškos priemonėmis įveikia nutildymą vienakalbiuose, patriotiškai angažuotuose nacionaliniuose kanonuose?

Dr. Eglė Kačkutė-Hagan yra Vilniaus universiteto prancūzų literatūros ir lyčių studijų profesorė, lyginamosios moterų literatūros tyrinėtoja ir daugelio tarpdisciplininių tyrimų sumanytoja ir vykdytoja. Tarp jos svarbiausių darbų yra paroda ir fotoistorijų knyga (Dirbančios) motinos portretas (Georg, 2019), publikuota kartu su Marina Cavazza. Šio tyrimo pagrindu paskelbtas ir akademinis straipsnis žurnale Gender, Work and Organisation. Kita svarbi publikacija – straipsnių rinktinė Transgression(s) in Twenty-First-Century Women’s Writing, Leiden: Brill-Rodopi, Faux Titre, vol. 444, sudaryta kartu su Kate Averis ir Catherine Mao.

Seminare bus galima dalyvauti ir nuotoliu Zoom platformoje

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės, VU Filologijos fakulteto mokslininkės dr. Ernestos Kazakėnaitės kalba, pasakyta šiandien Lietuvos Respublikos Seime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio minėjimo ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo proga:

Gerbiamosios ir gerbiamieji, ačiū! Ne tas ėjo pirmas, kas rado, todėl ačiū visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie šios dienos. Toks įvertinimas man yra netikėtas ir norisi kartoti – non sum dignus. Nors atrodytų, kaip gali nesitikėti, jei dalyvauji konkurse ir teiki gausybę dokumentų. Bet taip iš tiesų buvo. Dalyvauti paragino kiti, todėl jaučiau pareigą pabandyti. Prie netikėtumo jausmo prisidėjo ir tai, kad pirmą kartą ši stipendija skiriama kalbos tyrimams, ne istorinių faktų, asmenybių, idėjų ar kt., bet būtent kalbos.

Visi mylintys žodį žinome, kad kalba nėra tik bendravimo priemonė, padedanti susikalbėti, išsikalbėti ar įkalbėti. Ji – neatsiejama mūsų valstybingumo dalis, persismelkusi į bene visas gyvenimo sritis, nesvarbu, norime to ar ne. Tai įtvirtina ir trumpiausias konstitucijos straipsnis, 14-asis: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Nors šiuos keturis žodžius mes dabar suvokiame kaip savaime suprantamą dalyką, taip buvo toli gražu ne visada. Jei žvilgterėtume į ilgą lietuvių kalbos istoriją, matytume, jog už ją reikėjo pakovoti, visai kaip už laisvę, kurios atkūrimą šiandien švenčiame. Galime tik pasidžiaugti, kad besirūpinančiųjų tiek vienu, tiek kitu atsirado, tokių netrūksta ir šioje salėje.

Neretai kalbos puoselėtojams ir švietėjams, kaip antai, M. Daukšai, S. Daukantui ar G. Petkevičaitei-Bitei, jos išsaugojimas reiškė ir tautos išlikimą. Vis dėlto per daug romantizuoti irgi nederėtų, geriau prisiminkime profesoriaus Z. Zinkevičiaus dažnai akcentuotą mintį – mūsų kalbos istorija glaudžiai susijusi su valstybės istorija ir raida, todėl natūralu, kad viena atsispindi kitoje. O istorija – tarsi upė, nestovinti vietoje bei vingiuota. Taip pat ir mūsų kalba, nuolat kintanti. Jos pastovumas yra iliuzija, kurios nebelieka, kai sugretiname skirtingų kartų, o ypač – skirtingų laikotarpių tekstus. Pavyzdžiui, koks savas ir įprastas žodis mums dabar atrodo valstybė, tačiau iš tiesų – pasiskolintas iš latvių. Kaip rekonstravo G. Subačius ir P. Vanags (2016), jį pirmasis pavartojo S. Daukantas XIX a., bet vien to neužteko, prireikė dar pusės amžiaus ir kitų pritariančiųjų, kaip P. Višinskis, A. Janulaitis ir J. Jablonskis, kad valstybė galutinai įsitvirtintų vietoj anksčiau vartotų viešpatystė ir valstija. Šis pavyzdys patvirtina kliše tapusią patarlę – vienas lauke ne karys.

Tačiau ši stipendija skiriama būtent vienam, todėl natūralu, kad aprėpti visos mūsų rašytinės kalbos istorijos tyrime nepavyks. Bet, kaip rašo B. Vilentas perikopių pradžioje, „nederėtų čia man pradėti skųstis“, todėl pasirinkusi principą ad fontes keliausiu prie ištakų. O tokių ieškoti reikėtų XVI amžiuje. Jis mūsų kultūrinėje atmintyje yra itin reikšmingas, nes, kaip vadovėlinė formuluotė teigia, įvyko daug politinių, socialinių ir religinių pokyčių, bet svarbiausia – galime kalbėti apie pirmuosius išlikusius tekstus mūsų valstybine kalba. O tokių vien per XVI a. buvo apie 30, taigi ne vienas ar keli. Būtent pirmosios knygos, kaip iki kaulų smegenų mums žinomas M. Mažvydo parengtas katekizmas ar M. Daukšos postilė, yra svarbi moderniosios lietuvių tapatybės dalis, nes ar atsirastų bent vienas, niekada apie juos negirdėjęs? Ir visai nesvarbu, jog knygų originalus dabar perskaityti gali ar nori mažuma, o seniausią lietuvišką tekstą – 1503 m. knygoje esantį rankraštį – vos vienetai. Tai jau detalės, nemenkinančios jų vertės.

 Iš tiesų visi tuo metu daugiakalbiame krašte publikuoti lietuviški tekstai yra vertingi tyrimo šaltiniai. Juk jie radosi terpėje, kai lietuvių kalba nebuvo viešojo gyvenimo dalis. Tai atspindi lietuviškosios tapatybės formavimo(si) procesus, tautinės kalbinės savimonės raišką. Šiuo etapu baltistų domėtasi ir anksčiau, tačiau tikiu, kad kiekvienai tyrėjų kartai, įgyjančiai vis kitokios patirties ir prieigų, yra svarbu prie jų grįžti ir permąstyti. Iš praeities įvykių galime daug pasimokyti, dalis jų nepavaldūs laikui ir kartojasi, įgydami kitas formas. Be to, jie padeda suprasti, kad nesame nuo visko atsieti individai, bet tam tikros vietos, kalbos ir kultūros kūriniai.

Todėl dar kartą ačiū visiems už jaunųjų mokslininkų palaikymą, jis mums labai reikalingas. Kiekviena stipendija, o ypač ši, man yra didelė atsakomybė ir įsipareigojimas, tad ačiū už pasitikėjimą. Gražios mums visiems šiandien šventės, o kovojantiems už laisvę – ištvermės!

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė).

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė).

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Džoja Gunda Barysaitė).

Seimo kanceliarijos nuotrauka

Stop kadras iš Atėnų universitete (ΕΚΠΑ ΝΚUA) daryto vaizdo įrašo

Sveikiname Vilniaus universiteto klasikinės filologijos dėstytoją prof. dr. Fatimą Eloevą, kuriai buvo suteiktas Atėnų universiteto garbės daktaro vardas.

Profesorė F. Eloeva garbės daktaro vardo suteikimo ceremonijos metu pasakė kalbą „Graikija. Laisvės pamokos“. Joje analizavo Dionisijo Solomoso Himno laisvei lingvistinę ir semantinę kompleksiją, nagrinėjant jo santykį su laisve kaip konceptu bei kalbine raiška. Išeities taškas – diskusija apie žodžio „βία“ (bia) reikšmę himne, kurio interpretacijos svyruoja tarp „skubos, veržlumo“ ir „prievartos, jėgos“. Tai parodo, kaip kalbinės reikšmės gali būti ideologiškai apkrautos ir susijusios su politine interpretacija.

Pirmą kartą skaitant himną jo tekstas autoriui pasirodė neįprastas, net bauginantis, tačiau kartu žavintis savo dramatine įtaiga. Laisvė čia nėra tiesiogiai įvardijama, o veikiau palaipsniui atskleidžiama per įtampos kupinas vaizdines priemones. Himnas tampa ne tik tautinės tapatybės, bet ir semiotinės analizės objektu – jo struktūra primena kinematografinį pasakojimą, kuriame laisvė pasirodo kaip grėsminga ir didinga jėga.

Vienas iš kertinių pranešimo aspektų – graikų tradicijoje laisvė dažniausiai apibrėžiama apofatiniu būdu, t. y. per tai, kas ji nėra, o ne per tiesioginius apibrėžimus. Laisvė yra slapta, ji neskamba kaip deklaratyvus lozungas, o slypi teksto potekstėse, poetinėse užuominose, simbolinėse figūrose. Solomoso Himne laisvei tai ypač akivaizdu: laisvė nėra iš karto įvardijama, ji pasirodo tik himno pabaigoje, po įtampos ir grėsmingų vaizdinių kaupimo. Iki tol ji egzistuoja kaip užuomina. Ši tradicija siekia dar Antikos laikus – nuo Platono, kuris valstybės laisvės klausimus gvildeno per neiginius ir paradoksus, iki Sofoklio Antigonės, kur moralinė ir dvasinė laisvė egzistuoja ne kaip įstatymų formuluotė, o kaip vidinis etinis pasirinkimas. Apofatinė laisvės samprata persiduoda ir į šiuolaikinę graikų literatūrą, pavyzdžiui, Jorgo Seferio tekste Άρνηση (liet. Neigimas) laisvė įgauna neapibrėžtumo ir net praradimo atspalvį.

Solomoso kalbos savitumas taip pat dera su šia tradicija. Jo poetinė kalba susipina su jo dvikalbyste (graikų ir italų), o pati lingvistinė raiška tampa eksperimentu, kuriame laisvė ir kalba susilieja į vieną. Solomoso kalba, kaip ir jo suvokiama laisvė, yra hibridinė, ribinė, nuolat kintanti. Tai atspindi ne tik jo individualų kūrybinį kelią, bet ir platesnius lingvistinius procesus, susijusius su graikų kalbos raida ir jos santykiu su tautine tapatybe.

Suprantantys graikiškai profesorės gali pasiklausyti kalbos įrašo nuo 31.40 minutės.

Žydų gelbėtojų diena – kovo 15-oji – išskirtinė atmintina data, skirta prisiminti ir pagerbti drąsius Lietuvos žmones, kurie nacių okupacijos metais gelbėjo žydus, rizikuodami savo ir artimųjų laisve bei gyvybe. Ši diena pirmą kartą oficialiai paminėta 2023 m. kovo 15 d., kai Vilniaus universiteto (VU) Simono Daukanto kiemelyje buvo iškilmingai perskaitytos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių bei Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotų asmenų – pavardės, taip pat pagerbtos Holokausto aukos.

„Tai ypatinga diena, primenanti apie tikrąjį žmogiškumo spindesį. Su pagarba ir dėkingumu prisimename drąsius, kilniaširdžius žmones, kurie net tamsiausiomis mūsų istorijos akimirkomis nepasidavė baimei – išliko orūs, nešė viltį ir, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, gelbėjo kitus. Ypač svarbu, kad šis minėjimas tampa ne tik prasminga, bet ir tauriai puoselėjama tradicija“, – sako renginio globėjas Ministras Pirmininkas Gintautas Paluckas.

Šiemet šią dieną minėti ir prisidėti prie gelbėtojų atminimo įprasminimo kviečiame kovo 17 d. (pirmadienį) 15.00 val. VU Simono Daukanto kiemelyje  (Universiteto g. 5) renginio metu skaitant jų pavardes.

Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu ši atmintina diena pasirinkta neatsitiktinai – būtent 1966 m. kovo 15 d. VU bibliotekininkei Onai Šimaitei buvo suteiktas garbingas Pasaulio tautų teisuolės vardas. O. Šimaitė, turėjusi leidimą lankytis Vilniaus gete tam, kad tariamai grąžintų knygas, į getą, nešdama būtiniausius daiktus, užmezgė ryšį su ten kalintais žmonėmis. Išeidama gelbėjo rankraščius, vertingus leidinius ir netgi žmones. Nacių okupacijos metais ji padėjo dešimtims žydų, dėl to pati buvo suimta ir išsiųsta į Dachau koncentracijos stovyklą.

„Trečiąjį kartą Vyriausybės ir Universiteto organizuojamas Lietuvos žydų gelbėtojų dienos minėjimas demonstruoja užgimusią prasminga tradiciją. Svarbu, kad prie minėjimo prisijungtų kuo įvairesnės bendruomenės, jaunimas. Norime, kad istorija liktų nepamiršta ir taptų pamoka atsakingiems dabarties sprendimams“, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Šios istorinės atminties centre – paprasti, bet drąsūs ir žmogiškumui ištikimi asmenys iš skirtingų visuomenės sluoksnių: politikai, mokslininkai, kunigai, mokytojai, valstiečiai, menininkai. Tarp jų – Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, poetas ir dramaturgas Balys Sruoga, Landsbergių bei Sondeckių šeimos, taip pat garsioji VU bibliotekininkė O. Šimaitė. Visi jie rodo, kad sunkiais laikais kilnios vertybės, pagarba kito gyvybei ir ištikimybė žmogiškumui pranoksta baimę.

Nors svarbiausia atminties data yra kovo 15-oji, įvairūs minėjimai ir renginiai vyksta visą savaitę ar net mėnesį. 2025 metais, kaip ir kasmet, renginiai organizuojami visoje Lietuvoje. Informaciją apie juos, taip pat žydų gelbėtojų ir išgelbėtųjų istorijas galima rasti interneto svetainėje.

Šiemet, tęsdami prasmingą tradiciją, minėjimą organizuojame kovo 17 d. 15 val. VU Simono Daukanto kiemelyje. Renginio metu bus perskaitytos žydus gelbėjusių asmenų pavardės, pagerbtos Holokausto aukos. Renginyje dalyvaus aukščiausi valstybės vadovai, politikai, žydų gelbėtojų ainiai, Lietuvos žydų bendruomenės nariai, tarptautinės bendruomenės atstovai, VU dėstytojai ir studentai.

Norinčius dalyvauti prašome iš anksto registruotis. Registracijos nuoroda pasiekiama čia. Renginys yra atviras visuomenei, todėl laukiami visi, norintys išreikšti padėką ir pagarbą tiems, kurie karo metais nepabūgo padėti kitiems.

Kovo 11-osios proga Vilniaus universitetas (VU) miestui dovanoja šventę, kurioje laukiami VU darbuotojai, studentai ir alumnai, VU senjorai, miestiečiai ir miesto svečiai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventei parengta VU dainų ir šokių ansamblio programa, išsiskirianti lietuviškumu ir jaunatviškumu. Pagrindinė atliekamų kūrinių mintis − jaunų žmonių meilė artimui ir Tėvynei, telkimasis tautoje ir tikėjimas valstybe bei jos ateitimi.

Programoje skambės lietuvių kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio, Donato Zakaro, Felikso Bajoro, Aro Žvirblio kūriniai, bus atliekamos lietuvių choreografų Juozo Lingio, Vytauto Buterlevičiaus, Laimutės Kisielienės choreografijos. Taip pat matysite ir girdėsite ansamblio vadovų Eugenijaus Čiplio, Dovilės Mačiukaitės-Krasauskienės, Alberto Švelgino ir Indrės Jakubėnaitės-Alaburdienės kūrinius, liaudies dainų plėtotes bei šokių kompozicijas.

„Šis koncertas – tai bendrystės židinys. Tai meilė, kurią puoselėjame ir saugome. Mes mylime ir vienas kitą, ir savo žemę, kurią siejame su gyvenimu, su ateitimi“, – sako ansamblio meno vadovas Eugenijus Čiplys.

Koncertas vyks VU Šv. Jonų bažnyčioje. Koncerto pradžia 15.00 val., durys atsidaro 14.30 val. Renginio trukmė 1,15 val.

Įėjimas nemokamas.

Asociatyvinė nuotrauka. Vilniaus universitetas / Ugnius Bagdonavičius 

Kviečiame mokytojus į praktinius mokymus šnekamosios anglų kalbos įgūdžiams tobulinti.

Mokate anglų kalbą A2 lygiu, bet trūksta pasitikėjimo? Šie kursai kaip tik Jums.

Kodėl verta dalyvauti?

• Tobulinsite savo kalbėjimo įgūdžius
• Išmoksite pasitikėti savimi kalbėdami anglų kalba
• Pagerinsite tarpkultūrinės kompetencijos įgūdžius

Registruotis galite jau dabar: ir atverkite duris į efektyvesnį mokymąsi bei komunikaciją!

40 akademinių valandų kurso kaina – 250 eurų.

Kursas skirtas mokytojams, dirbantiems pagal bendrojo, ikimokyklinio, pradinio ugdymo, profesinio mokymo programas; švietimo įstaigų vadovams, jų pavaduotojams ugdymui, ugdymą organizuojančių skyrių vedėjams.

Mokėti už mokymus galima iš pedagogų kvalifikacijai skirtos mokinio krepšelio dalies arba asmeniškai.

Prisijungimo nuoroda bus atsiųsta gavus įmokos už kursą pavedimo kopiją. Sumokėti prašome iki registracijos pabaigos kovo 17 d.

Pasibaigus kvalifikacijos kėlimo programai, kiekvienas dalyvis gaus 40 ak. val. kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimą, išduotą Vilniaus universiteto (programos akreditacijos Nr. PKTPC- 2025/03/01).

Maloniai kviečiame į knygos „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva 1940–1990“ pristatymą, kuris vyks kovo 13 d. (ketvirtadienį), 17 val. Filologijos fakultete, V. Krėvės (118) auditorijoje.

Knygą pristatys jos sudarytojos ir autoriai: Nijolė Maskaliūnienė, Ingrida Tatolytė, Liucija Černiuvienė, Nijolė Keršytė, Dalia Mankauskienė, Paulius V. Subačius, Daina Valentinavičienė, Deimantė Veličkienė ir Agnė Zolubienė.

„Vertimo cenzūra visada išsiskiria iš kitų sričių cenzūros dėl paties vertimo specifikos, kurią lemia sunkiai nustatoma vertėjo (ar kitų veikėjų) pasirinkimų motyvacija. Vertimo cenzūros matomumas tampa dar blausesnis išskaidytos ir slepiamos sovietinės cenzūros sąlygomis." (iš knygos  „Baigiamojo žodžio“).

Lauksime atvykstant!

Kovo 15 d. vyks penktoji Klasikinės filologijos studentų mokslinė konferencija, skirta romėnų rašytojo Juvenalio satyroms. Šešiolika Juvenalio satyrų – tai tarsi langas į kunkuliuojantį socialinį ir kultūrinį antrojo amžiaus pradžios Romos gyvenimą. Kiekviena satyra turi savo temą arba taikinį – nuo dekadentiškų aristokratų ir veidmainių moralistų iki Egipto kanibalų. Šioje konferencijoje Juvenalio satyras Klasikinės filologijos bakalaurantai, magistrantai ir doktorantai nagrinės įvairiais pjūviais ir kampais. Konferencija atvira visiems besidomintiems.

Konferencijos programa:

• 11.00–11.10 Konferencijos atidarymas
• 11.10–11.30 Elzbieta Reivytytė „Netikę graikiūkščiai: ksenofobija ar poeto kova už satyros laisvę?“
• 11.30–11.50 Agota Aleknaitė ir Tija Guvaitė: „Piktasis poetas prikanda liežuvį? Juvenalio satyrų indignatio evoliucija“.
• 11.50–12.10 Klausimai
• 12.10–12.40 Pertrauka
• 12.40–13.00 Pijus Makselis ir Arnoldas Šumanas: „Juvenalio miestas: Romos sociokultūrinis kontekstas“.
• 13.00–13.20 Benas Grigaliūnas ir Neringa Goodvin: „Galia ir absurdas: Domicianas ir kritika jam Juvenalio satyrose".
• 13.20–13.40 Andrius Jagminas ir Ieva Dambrauskaitė: „Helenistinių filosofijos mokyklų atspindžiai Juvenalio Satyrose“.
• 13.40–14.00 Klausimai
• 14.00–14.30 Pertrauka
• 14.30–14.50 Ūla Diglytė ir Rusnė Valiukaitė: „Maistas Juvenalio satyrose – socialinių klasių ir romėniškojo identiteto alegorija“.
• 14.50–15.10 Austėja Daukšaitė ir Justė Pečkaitytė: „Romėniškas pietas imperijos religiniame chaose“.
• 15.10–15.30 Klausimai

Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondo (Čikaga, JAV) 2000-aisiais metais Vilniaus universitete įsteigta rašytojos Sofijos Čiurlionienės vardinė stipendija (1000 eurų vienkartinė išmoka) kasmet skiriama magistro pakopos studentams, kurių moksliniai interesai apima lietuvių literatūrą ir kalbą, kurie pasižymi pilietiškumu, visuomeniniu bei kultūriniu veiklumu ir yra pasiekę aukštų akademinių rezultatų.

Į rašytojos Sofijos Čiurlionienės vardinę stipendiją gali pretenduoti Vilniaus universiteto Intermedialių literatūros studijų, Kalbotyros, Literatūros antropologijos ir kultūros, Semiotikos, Vertimo antrosios pakopos studijų programų baigiamojo kurso studentai:

• rengiantys baigiamąjį magistro darbą iš lietuvių literatūros ar lietuvių kalbos srities;
• aktyviai dalyvaujantys visuomeninėje veikloje (2 priedas) ir (ar) kultūrinėje veikloje, skirtoje lietuvių kalbos ar lietuvių literatūros populiarinimui;
• pasiekę aukščiausių akademinių rezultatų pagal studijų įvertinimų vidurkį ir (ar) paskelbę publikacijų iš lietuvių kalbos ar lietuvių literatūros srities mokslinėje ar kultūrinėje spaudoje, ir (ar) perskaitę pranešimų iš lietuvių kalbos ar lietuvių literatūros srities mokslinėse konferencijose.

Kandidatai iki kovo 31 dienos el. paštu pateikia šiuos dokumentus elektronine forma: prašymą skirti stipendiją (forma pridedama), akademinę pažymą apie mokymosi rezultatus, gyvenimo ir akademinės, visuomeninės, kultūrinės veiklos aprašymą su publikacijų (jei jų yra) sąrašu (laisva forma), magistro darbo vadovo rekomendaciją, publikacijų kopijas.

Papildomos informacijos teirautis el. paštu .

Maloniai kviečiame dalyvauti!

2025 m. gegužės 2 d. Vilniaus universiteto Kauno ir Filologijos fakultetai organizuoja studentų lituanistų mokslinę konferenciją „Generalinė repeticija“.

Tradicija tapusi konferencija „Generalinė repeticija“ vėl atveria duris smalsiems studentams lituanistams bei skatina pristatyti savo tiriamuosius darbus. Tai puiki galimybė suskambėti mokslinėms įžvalgoms, mintims bei atradimams. IŠMĖGINK SAVO BALSĄ, KLAUSYK BEI BŪK IŠGIRSTAS!

Dalyvavimas konferencijoje nemokamas.

Svarbiausios datos:

• Pranešimų anotacijų (iki 150 žodžių) iki balandžio 25 d. el. paštu laukia .
• Konferencijos programa bus paskelbta ir pranešėjams el. paštu išsiųsta balandžio 28 d.
• Konferencija vyks gegužės 2 d. 10 val. Vilniaus universiteto Kauno fakultete (Muitinės g. 14, IV korp., II a., prof. V. Žulio aud.).

Kilus klausimų, kreipkitės el. paštu .

Kovo 3–7 d. Vilniaus universitetas (VU) pirmą kartą rengia emocinės gerovės savaitę „Pasikalbėkim“, skirtą atvirai ir profesionaliai diskusijai apie studentų emocinius iššūkius, savijautą ir gerovę. Šios savaitės renginiai sieks ne tik suteikti žinių apie psichikos sveikatą, bet ir kurti palaikančią bendruomenę, kurioje kiekvienas galėtų jaustis išgirstas. Daugiausia dėmesio šią savaitę bus skiriama studentams – jų patiriamam stresui, santykių iššūkiams ir emocinės sveikatos stiprinimui. Planuojama, kad tai taps tradicine emocinės gerovės savaite didžiausiame Lietuvos universitete.

„Mes, būdami akademine bendruomene, didelį dėmesį skiriame mokymuisi, augimui, tobulėjimui, tačiau dažnai pamirštame, kad turime rūpintis psichikos sveikata ir emociniu atsparumu. Todėl emocinės gerovės savaitė „Pasikalbėkim“ yra skirta suvokti save ir savo santykį su savimi pačiu, kitais ir aplinka“, – sako Bendruomenės gerovės skyriaus vadovė Sandra Četrauskienė.

VU psichologai ir specialistai kvies studentus dalyvauti įvairiose veiklose ir sužinoti, kaip palaikyti draugą, susiduriantį su psichologiniais sunkumais, kaip kurti sveikus santykius su savimi, kaip atpažinti ir valdyti akademinį stresą, o tarptautiniai studentai galės dalintis savo patirtimi apie kultūrinius skirtumus. Bus organizuojama ir dailės terapija, padėsianti per meną geriau pažinti save, o savaitę užbaigs jautri diskusija apie vienišumą bei autentiškumo paieškas.

VU bendruomenėje – daugiau nei 24 tūkst. studentų, kuriems svarbu ne tik įgyti žinių, bet ir augti sveikais, emociškai stipriais žmonėmis. Emocinė sveikata nėra tik individualus reikalas – tai gebėjimas kurti prasmingus santykius, išlaikyti psichologinį atsparumą ir susidoroti su akademiniais bei asmeniniais iššūkiais.

Registracija į renginius vyksta čia.

PROGRAMA

Seminaras „Kaip palaikyti draugą, kuris išgyvena psichologinius sunkumus?“

Visi žinome tą jausmą, kai artimas žmogus pasidalija savo rūpesčiais, o mes tarsi sustingstame, nežinodami, ką pasakyti ar kaip sureaguoti. Šiame seminare psichologė papasakos, kaip galime atrasti ramybę ir užtikrintumą sudėtinguose pokalbiuose.

Laikas: kovo 3 d., pirmadienis, 13.00–14.30 val.

Vieta: centriniai rūmai, 239 kab.

Adresas: Universiteto g. 3, Vilnius

Seminaras „Santykis su savimi Geštalto principu“

Koks yra mano santykis su savimi? Kaip jaučiuosi dabar? Kaip suvokti save kuriant santykius su kitais? Šiame užsiėmime, pasitelkdamos Geštalto psichoterapijos principus, VU bendruomenės psichologės padės leistis į savęs pažinimo kelionę.

Laikas: kovo 3 d., pirmadienis, 15.00–16.30 val.

Vieta: TSPMI Žiemos sodas

Adresas: Vokiečių g. 10, Vilnius

Praktinis užsiėmimas „Dailės terapija – kaip atrodo mano vidinis pasaulis?“

Leiskitės į spalvingą savęs pažinimo kelionę, kurioje menas taps tiltu tarp vidinio pasaulio ir išorės. Tai saugi ir atvira erdvė saviraiškai, kurioje nėra „gerų“ ar „blogų“ piešinių – tik tavo unikalios patirtys, kurias kviečiame tyrinėti kartu.

Laikas: kovo 4 d., antradienis, 13.00–14.30 val.

Vieta: centriniai rūmai, 238 kab.

Adresas: Universiteto g. 3, Vilnius

Seminaras „Studijos valdant stresą ir nerimą – misija įmanoma!“

Spaudimas ir jaudulys yra vieni pagrindinių slenksčių, kuriuos reikia perlipti norint pasiekti savo tikslus akademinėje srityje. Svarbu žinoti, kaip reaguoti ir ką daryti, kai jie tampa sunkiai įveikiami.

Laikas: kovo 5 d., trečiadienis, 15.00–16.30 val.

Vieta: centriniai rūmai, 239 kab.

Adresas: Universiteto g. 3, Vilnius

Diskusija apie santykius ir autentiškumą „Esu tarp žmonių, bet jaučiuosi vienišas“

Visi norime būti išgirsti ir suprasti. Tačiau parodyti tikrąjį save kitiems kartais būna baugu – gali kilti nesaugumo jausmas, baimė būti nepriimtam. Šioje diskusijoje tyrinėsime autentiškumo temą: kodėl slepiame savo tikrąjį „aš“, kaip kurti nuoširdžius santykius ir kaip galime mokytis priimti kitus ir save.

Laikas: kovo 7 d., penktadienis, 13.00–14.30 val.

Vieta: Saulėtekis, 225 kab.

Adresas: Saulėtekio al. 9, II jungiamieji rūmai, Vilnius

Kino vakaras Šv. Jonų bažnyčioje: „Išgyventi vasarą“

Kviečiame į unikalų kino vakarą! Žiūrėsime daugybę apdovanojimų pelniusį lietuvišką filmą „Išgyventi vasarą“. Šis filmas pasakoja apie dažnai patiriamus psichikos sveikatos iššūkius, tarpusavio ryšį ir empatiją. Po peržiūros aptarsime filme nagrinėjamas temas.

Laikas: kovo 7 d., penktadienis, 17.00–20.00 val.

Vieta: Šv. Jonų bažnyčia, Lipniūno koplyčia

Adresas: Šv. Jonų g. 12, Vilnius

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiau nuotrauka 

Lietuvos mokslų akademija, siekdama skatinti studentų kūrybinį aktyvumą, kasmet organizuoja Aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų konkursą, o jo nugalėtojus apdovanoja premijomis ir pagyrimo raštais. Šiemet viena iš penkiolikos premijų apdovanotas Filologijos fakulteto doktorantas Laisvūnas Čekavičius už mokslo darbą „Politikos racionalumo ir ribotumo problema Aischilo „Orestėjoje“ (darbo vadovas doc. dr. Vytautas Ališauskas). Sveikiname Laisvūną!