Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Prieš 400 metų buvo pirmąkart išleistas garsiausias Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus lotyniškos poezijos rinkinys „Lyricorum libri tres“, dėl to 2025-ieji metai Lietuvoje paskelbti Baroko literatūros metais. Abiejų Tautų Respublikos neolotyniškasis jėzuitų poetas Sarbievijus buvo vadinamas krikščioniškuoju arba sarmatiškuoju Horacijumi. Jo teorinės mintys apie poeziją ir retoriką tebėra vertinamos ir įkvepia vis naujus Baroko literatūros ir autorių tyrimus, tad šis jubiliejus suteikia galimybę patyrinėti Baroko literatūrinės kultūros mastą ir įvairovę, kuri pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė didelio susidomėjimo tiek akademiniame pasaulyje, tiek populiariojoje kultūroje. Šia proga Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas bei Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas surengė kelių dienų tarptautinę mokslinę konferenciją „Ratio, affectus, sensus: Literatūrinė baroko kultūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Iš skirtingų pasaulio kraštų į konferenciją susirinkusius jos dalyvius pasveikinęs Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas pažymėjo, kad žymus Baroko epochos poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus buvo mūsų universiteto absolventas ir profesorius, o pristatydamas Vilniaus universitetą, pabrėžė nuo pat jo įkūrimo pradžios čia tvyrojusią tarptautiškumo dvasią.

„Vilniaus universitetas nuo pat įkūrimo pradžios buvo tarptautinis mokymosi centras. Pirmieji profesoriai čia atvyko iš Bohemijos, pirmasis rektorius buvo lenkas, seniausią išlikusią disertaciją parašė portugalų mokslininkas, ilgiausiai rektoriaus pareigas ėjo ispanas, pirmieji teisės profesoriai buvo iš Vokietijos, o pirmieji medicinos profesoriai – iš Prancūzijos ir Austrijos. Sarbievius taip pat priklausė šiai tarptautinei iškilių mąstytojų bendruomenei, kuri formavo universiteto tapatybę kaip „universitas magistrorum et scholarium“, – įžvalgomis dalinosi Vilniaus universiteto rektorius, prof. Rimvydas Petrauskas.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Šios daugiadisciplininės konferencijos tikslas – paskatinti diskusiją apie „ilgojo XVII a.“ (nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. vidurio) literatūrinę kultūrą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šis istorinis laikotarpis, susijęs su dramatiškais pokyčiais ir visuotine kultūros krize, dažnai apibūdinamas prieštaringai, nuolatinėje įtampoje tarp proto ir jausmų, griežtos struktūros ir aistrų bei pan. Atsižvelgdami į šį prieštaravimą, kviečiame nagrinėti Baroko literatūrą ir jos raišką per dinamiškos proto (ratio), emocijų (affectus) ir jausmų (sensus) sąveikos prizmę, kurią galima įžvelgti įvairiuose šio laikotarpio žanruose ir vėlesnėje jų recepcijoje, išlaikančioje barokinę dvasią.

Vytauto Kardelio nuotr.

Šį rugsėjį įvyko jau devintoji dialektologinė ekspedicija į Ligūrijos regioną, kurią, pasinaudodami Erasmus+ programa, organizuoja Vilniaus universiteto Italų kalbotyros ir literatūros katedros dėstytojai. Šiemet komandą sudarė Diego Ardoino, Dainius Būrė, Gustaw Ferdynand Juzala-Deprati, Vytautas Kardelis, Julija Šabasevičiūtė bei studentės Ignė Glebauskaitė, Joanna Marcinkewicz ir Ugnė Rimkutė.

Ligūrijos dialektu kalba vis mažiau ir mažiau žmonių, todėl svarbiausias šios ekspedicijos tikslas buvo, pasitelkiant technologijas, įamžinti šį dialektą, kad jis išliktų gyvas ir džiugintų dar daugelį kartų. Esame ypač dėkingi „Communitas Diani“ bei „Associazione San Matteo“ nariams, mokytojai Paola Ardissone, kapitonui Giannetto Novaro ir istorikui Giorgio Fedozzi, kurie padėjo mums tai įgyvendinti. Ekspedicijos metu susitikome su vietiniais gyventojais, kurie ne tik supažindino su Ligūrijos dialektu, bet ir jos turtinga kultūra ir tradicijomis. Pavyzdžiui, labai įdomu, kad Ligūrijoje, kaip ir Lietuvoje, gyvuoja verbų pynimo tradicija. „Circolo Culturale Cà de Pujö“ kultūrinės asociacijos bei meistro Roberto Messico dėka turėjome progą iš arti stebėti pynimo procesą ir susipažindinti su įvairiomis pynimo technikomis. Skirtingai nei Lietuvoje, čia verbos (vakarų Ligūrijos dialektu – pârmuei) pinamos ne iš lauko gėlių, o iš išdžiovintų palmių lapų.

Vytauto Kardelio nuotr.

Be susitikimų su informantais turėjome galimybę patyrinėti mažus, bet itin gražius Ligūrijos miestelius. Vieną popietę praleidome iki-romėniškos kilmės Albenga miestelyje, kur aplankėme katedrą bei žymųjį V a. pastatytą Battistero paleocristiano. Taip pat klaidžiojome siauromis ankstyvųjų viduramžių Cervo gatvelėmis, kur aplankėme įspūdingą bažnyčią dei Corallini, pastatytą, kaip rodo jos pavadinimas, ir koralų žvejybos pajamų dėka. Bendradarbiaudama su Imperijos technologijų centru (Polo tecnologico imperiese) ir su „Cervo in blu d’inchiostro“ literatūros festivaliu (tarpininkaujant mokytojoms Francesca Rotta Gentile Cavigioli ir Caterina Amoretti), mūsų komanda turėjo galimybę plaukti burlaiviu nuo Porto Maurizio iki Cervo Ligūrijos jūra, iš kur atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Šios kelionės metu, lydimi kapitono Giorgio Timm, dalyvavome tiesioginėje festivalio transliacijoje, kur pasakojome apie lietuvių tarmes, dalinomės pastebėtais panašumais ir skirtumais tarp mūsų kalbų ir kultūrų ir kurio metu Julija Šabasevičiūtė ir Gustaw Ferdynand Juzala-Deprati atliko dvi liaudies dainas iš skirtingų Lietuvos regionų.

Vytauto Kardelio nuotr.

Šią ekspediciją vainikavo jau 66 metus vykstanti San Matteo kaimo šventė, skirta mažo miestelio bendruomenės globėjui. Turėjome galimybę prisidėti savanoriaudami, mes buvome labai šiltai priimti ir greitai įsiliejome į renginio šurmulį. Šventės dalyviai mus noriai mokė linijinių šokių, o mes atsilyginome parodydami, kaip šokama Lietuvoje.

Vytauto Kardelio nuotr.

Esame be galo dėkingi už šią nuostabią galimybę, už neįkainojamas patirtis, naujas pažintis ir nepamirštamus prisiminimus. Ši kelionė dar kartą įrodė, kaip svarbu saugoti ir perduoti kultūrines tradicijas, nes jos – mūsų ryšys su praeitimi ir ateitimi.

Monikos Požerskytės nuotr.

Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas džiaugiasi galėdamas pasveikinti savo alumnus – poetus Giedrę Kazlauskaitę ir Dovydą Grajauską, tapusius prestižinės 2025 metų Jotvingių premijos laureatais.

Pagrindinė Jotvingių premija šiemet skirta Giedrei Kazlauskaitei už poezijos knygą „Marialė“. Laureatė įvertinta už daugiasluoksnį laiko suvokimą eilėraščio erdvėje, gebėjimą analitiškai reflektuoti asmenines ir universalias patirtis, kasdienybės stebuklų įžvelgimą per metaforos galią bei jautrią nūdienos pasaulio dramų refleksiją.

Gintaro Lukoševičiaus nuotr.

Jaunojo jotvingio premija atiteko Dovydui Grajauskui už knygą „Debreceno gatvės bliuzas“. Jo kūryboje išskirtas gyvas socialinis pulsas, naujų sąskambių paieška, žaismingas kalbos struktūrų laužymas, atminties įprasminimas ir prasmės ilgesio raiška.

Laikinasis kultūros ministras Šarūnas Birutis, sveikindamas laureatus, pabrėžė, jog ši premija – tai ne tik kūrėjų įvertinimas, bet ir tradicijos tąsa: „Jotvingių premija yra daugiau nei vienkartinis apdovanojimas, tai ir tradicijos tąsa, ir svarbus ženklas, kad mes kaip visuomenė vertiname poetinį žodį, branginame savo kūrėjus ir jaučiame geros poezijos poreikį. Šalia brandaus, pripažinto talento įvertinimo Jaunojo jotvingio premija atveria duris ateities balsams, patvirtindama, kad lietuviška poezija yra gyva ir nuolat atsinaujinanti.“

Abu laureatai bus pagerbti spalio 4 d. baigiamajame 36-ojo tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ vakare. Primintina, kad Jotvingių premiją dar 1985-aisiais įsteigė poetas Sigitas Geda, o nuo 1990 metų ji yra neatsiejama Druskininkų poezijos festivalio dalis.

Sveikiname!

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Dvikalbystė arba daugiakalbystė emigravusių lietuvių ar imigrantų Lietuvoje, taip pat ir tautinių mažumų šeimose neretai kelia klausimų ir sunkumų tėvams, aplinkai ir, žinoma, patiems vaikams. Tėvai ieško atsakymų, ar teisingai elgiasi šeimoje bendraudami viena ar keliomis kalbomis, kaip jų sprendimai atsilieps vaiko raidai ar mokymuisi, bendravimui su bendraamžiams. Tuo tarpu vaikai bando prisitaikyti – atliepti tėvų ir draugų lūkesčius. Mokslininkai ieško atsakymų, kodėl vieni vaikai augdami moka ir sėkmingai vartoja abi ar visas savo aplinkos kalbas, o kiti – ne. Nuo ko tai priklauso ir kaip galima tokioms šeimoms padėti?

Daugiakalbystė – pirmiausia iššūkis tėvams

Pasaulinio lygio šeimų kalbų politikos srities mokslininkė, Jungtinės Karalystės Bato universiteto profesorė Xiao Lan Curdt-Christiansen daug metų aktyviai nagrinėja dvikalbystės ir daugiakalbystės reiškinį bendruomenėse, namų aplinkoje ir mokyklose Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Kinijoje, Prancūzijoje bei Singapūre, aiškindamasi, kaip šeimų kalbų politiką veikia vidiniai ir išoriniai veiksniai.

Mokslininkės įsitikinimu, kalbų įvairovę svarbu matyti ne kaip kliūtį, o kaip galimybę mokytis, bendrauti, tapti atviresniems. Kartu ji sutinka, kad dvikalbių ar juolab daugiakalbių vaikų ugdymas nėra lengva užduotis, nes tėvai susiduria su daugybe iššūkių, tokių kaip žinių trūkumas, į vienakalbystę orientuota šalies švietimo politika, vaikų bendraamžių spaudimas ar diskriminacija dėl kalbos visuomenėje.

„Tautinių mažumų ar imigrantai tėvai gali padėti savo vaikams tapti dvikalbiais, priimdami apgalvotus sprendimus dėl kalbinio jų ugdymo. Tėvai turi būti sąmoningi, palaikantys ir nuoseklūs vartodami kalbas namuose“, – atkreipia dėmesį mokslininkė.

Hanos Holub nuotr.

Kokių veiksmų gali imtis dvikalbių šeimų tėvai? Pasak prof. X. L. Curdt-Christiansen, savo gimtąją kalbą vaikams galima pristatyti kaip tapatybės, ryšio su šeima ir brangaus paveldo dalį, taip pat kaip kultūrinį, edukacinį ir kalbinį kapitalą, o valstybinę kalbą – kaip svarbią akademiniu požiūriu, būtiną socialiniam mobilumui ir integracijai. Reikėtų vengti kurią nors kalbą iškelti kaip „geresnę“ ar „naudingesnę“. Dvikalbystę galima pateikti kaip normą ir siekiamybę, stengtis, kad vaikai suprastų, jog kelių kalbų mokėjimas ir vartojimas lavina kūrybiškumą, palengvina mokymąsi – ir ne tik kitų kalbų.

Anot pašnekovės, tyrimai rodo, kad emocinis ryšys, kuriamas per gimtąją tėvų kalbą, padeda vaikams ją labiau vertinti. Tėvams savo kalbą šeimoje rekomenduojama vartoti kuo daugiau, ypač vaikus guodžiant, myluojant, drausminant, pasakojant jiems istorijas. Vyresni broliai, seserys ar kiti šeimos nariai ir artimieji taip pat galėtų rodyti pavyzdį vaikams aktyviai kalbėdami namuose vartojama kalba.

„Imigrantai ir tautinių mažumų tėvai gali sąmoningai kurti dvikalbę aplinką, derindami teigiamas kalbines nuostatas, nuoseklias gimtosios savo kalbos vartojimo praktikas, strateginę kalbų vadybą ir puoselėdami emocinius ryšius su savo gimtąja kalba. Toks sąmoningas požiūris ir veiksmai leidžia užsitikrinti, kad vaikai taps dvikalbiais, palaiko vaikų ryšį su jų šaknimis, o kartu padeda sėkmingai integruotis į visuomenę ir švietimo  kontekstą. Žinoma, visame šiame procese labai svarbus išorinės aplinkos palaikymas, ypač ugdymo įstaigose, taip pat bendraamžių grupėse“, – sako prof. X. L. Curdt-Christiansen.

Aplinkinių pagalba – reikšminga

Pasak mokslininkės, kartais daugiakalbystę šeimose aplinka gali apsunkinti. Pavyzdžiui, jei mokykloje skatinama ar netgi reikalaujama, kad mokiniai visada kalbėtų vien valstybine kalba, tai gali pakenkti tėvų pastangoms namuose puoselėti savo kalbas. Vaikai gali nustoti vartoti gimtąją tėvų kalbą, jei ji laikoma „nekieta“, „nesvarbia“ ar socialiai izoliuojančia. Jei bendraamžiai ir medijos nepalankiai nušviečia tautinių mažumų, imigrantų kalbas, vaikai savo tėvų gimtąsias kalbas taip pat gali laikyti nepriimtinomis.

Mokslininkė iš Jungtinės Karalystės kalba ir apie vis labiau stiprėjančią „viena valstybė – viena kalba“ ideologiją. Ši ideologija remiasi prielaida, kad šalyje galima tik viena kalba, o kelių kalbų vartojimas – grėsmė saugumui, todėl yra linkusi slopinti mažumų balsus, didinti kalbinę diskriminaciją, marginalizaciją ar priverstinę asimiliaciją. Valstybinės kalbos vartojimas šiuo atveju tapatinamas su lojalumu, tarsi kalbėjimas kitomis kalbomis savaime reikštų „mažesnį patriotizmą“. Svarbiausia – vienakalbystės ideologija, dažnai siejama su nacionalizmu, asimiliacijos politika arba kolonializmo palikimu, nepaiso žmonių mobilumo, nors globalizacijos laikais migracija pasaulyje yra įprastas reiškinys. Žmonės, persikeldami į kitą šalį, atsiveža ir savo kalbą, tapatybę bei kultūrą.

„Jei žmonės sako, kad girdėdami kitas kalbas viešumoje jaučiasi nejaukiai, jaučia grėsmę, tai dažnai kyla iš nežinomybės baimės arba iš atskirties pojūčio. Viešojoje erdvėje girdimos kitos kalbos nėra grėsmė – tai gyvybingos, įvairialypės ir globaliai susijusios visuomenės ženklas. Žmonės, kirtę imigracijos valstybės sieną, nenustoja būti savimi. Kalba yra jų tapatybės, šeimos, kultūros ir emocinio gyvenimo dalis. Kai žmonės kalba savo kalba, nėra taip, kad jie kažką slėptų ar būtų priešiški – jie tiesiog yra žmonės. Stipri visuomenė – ne ta, kurioje visi vienodi. Stiprią visuomenę kuria žmonės, kurie jaučiasi gerbiami, saugūs ir galintys prisidėti prie bendro gėrio – nesvarbu, kokia kalba jie kalba namuose ir su artimaisiais“, – tvirtina mokslininkė.

Hanos Holub nuotr.

Tačiau stipri visuomenė nėra vienintelis daugiakalbystės privalumas. Dvikalbiai ir daugiakalbiai žmonės išsiskiria tam tikrais įgūdžiais. Vienas jų – gebėjimas bendraujant išmoningai laviruoti tarp kalbų. Jungtinės Karalystės tyrėjo, Londono universiteto koledžo profesoriaus Li Wei teigimu, dvi kalbas mokantys vaikai ir suaugusieji dažnai savo mintis perteikia kūrybiškai pasitelkdami visus savo turimus kalbinius išteklius iš visų mokamų kalbų.

Hanos Holub nuotr.

Tai, kas vadinama kalbų maišymu, žmonių dažnai smerkiama kaip aplaidumas ar laikoma prasto kalbų mokėjimo įrodymu. Tačiau bene garsiausias pasaulyje tarpkalbiavimo srities specialistas ragina deramai įvertinti unikalų dvikalbių ir daugiakalbių žmonių gebėjimą bendraujant vis kirsti ribas tarp skirtingai pavadintų, tarsi izoliuotų kalbų ir realios jų vartosenos, skatina atkreipti dėmesį į tai, kad ne vieną kalbą kasdienybėje aktyviai vartojantys žmonės taip pat nuolat peržengia skirtis tarp kalbos ir kitų semiotinių bei kognityvinių žmogiškųjų išteklių. Profesoriaus žodžiais, turėtume labiau susitelkti į tai, ką daryti daugiakalbiai yra geriausiai įgudę, o ne į tai, „ko jie nedaro“ ar „nemoka“.

Profesoriai X. L. Curdt-Christiansen ir L. Wei savo temas išsamiai pristatys rugsėjo 25–27 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vykstančioje 7-ojoje tarptautinėje taikomosios kalbotyros konferencijoje „Kalbos ir žmonės“.

Konferenciją organizuoja Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacija (LITAKA) ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedra. Taikomosios kalbotyros konferencijos Vilniaus universitete organizuojamos nuo 2005 m. Šiemet renginyje dalyvauja daugiau kaip 100 dalyvių iš 20 šalių. Programoje – 84 žodiniai ir stendiniai pranešimai, 3 plenariniai pranešimai, du iš jų – profesorių X. L. Christiansen ir L. Wei.

Siekiant didesnės plenarinių pranešimų turinio sklaidos, jie bus tiesiogiai transliuojami LITAKA „Facebook“ paskyroje. Vėliau asociacijos svetainėje bus publikuoti ir laisvai prieinami jų įrašai.

Daugiau apie konferenciją ir jos programą skaitykite čia.

Vakar Filologijos fakultete lankėsi naujasis Ispanijos Karalystės ambasadorius J. E. Fernando Fernández-Aguayo. Be dekano prof. dr. Mindaugo Kvietkausko susitikime dalyvavo mūsų fakulteto ispanų kalbos ir literatūros dėstytojai prof. dr. Miguel Villanueva, lekt. Claudia Medrano González ir doc. dr. Aistė Kučinskienė, podoktorantūros stažuotoja iš Madrido universiteto Silvia Peterssen Fernández bei Ispanijos ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotoja Alejandra Rubio del Barrio ir ambasadoriaus asistentė kultūros klausimais Greta Jurkūnaitė, beje, mūsų fakulteto magistrantė!

Su ambasadoriumi aptartas ispanų kalbos ir kultūros dėstymas Filologijos fakultete, studentų susidomėjimas ir įsitraukimas, naujoji pedagogų perkvalifikavimo programa, įvairios ispanakalbės kultūros sklaidos formos. Ambasadorius ir jo pavaduotoja pabrėžė siekiantys ir toliau sėkmingai bendradarbiauti su fakultetu, organizuoti ispaniško kino peržiūras, prisidėti rengiant Ispanų kultūros savaitę, puoselėti Česlavo Milošo skaitykloje esančią ir jų iniciatyva papildomą ispanakalbės literatūros lentyną.

Dekanas M. Kvietkauskas pabrėžė, kad ispanų kalba ir kultūra atveria įvairias ateities perspektyvas mūsų studentėms ir studentams, be tradicinių filologinių darbų šios kalbos bei kultūros pažinimas atveria kelią dirbti gamtos mokslų, verslo ir kitose aukštų kompetencijų reikalaujančiose srityse, kuriose Ispanijos mokslininkai turi stiprias tarptautines pozicijas. Žinoma, aptartas ir didelis ispanų kalbos mokytojų poreikis bei būdai, kaip fakultetas drauge su ambasada galėtų prisidėti jį atliepdami.

Džiaugiamės pirmu J. E. Fernando Fernández-Aguayo vizitu ir nauja bendradarbiavimo pradžia.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Iki spalio 10 d. 15 val. pratęsiamas kandidatų į Vilniaus universiteto tarybą (toliau – Taryba) kėlimo laikotarpis, remiantis VU senato nutarimu. Kandidatūras galima teikti į vieną poziciją – išorinio Tarybos nario, kuris nėra VU darbuotojas ar studentas, atstovaujančio aukštųjų technologijų, susijusių su biomedicinos mokslais, interesų sričiai. Rinkimai vyksta iš Tarybos nario pareigų pasitraukus Algimantui Markauskui, kuris Taryboje atstovavo šiai sričiai po 2024 m. rinkimų.

Reikalavimai kandidatams:

• Pasižymi nepriekaištinga reputacija.
• Elgesys atitinka VU akademinės etikos kodekso nuostatas.
• Nebuvo pripažintas padaręs nusikalstamą veiką ar atleistas už šiurkštų drausmės pažeidimą (arba nuo atleidimo praėjo ne mažiau kaip penkeri metai).
• Supranta VU misiją ir puoselėja VU vertybes.

Kandidatus gali kelti VU akademinės bendruomenės nariai, dirbantys pagal neterminuotą darbo sutartį arba ne mažiau kaip trejus metus pagal terminuotą sutartį (ne mažiau kaip puse etato).

Kandidatai keliami pateikiant VU kamieninio akademinio padalinio rinkimų komisijai šiuos dokumentus:

• Asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
• Kandidato duomenų anketą su deklaracija dėl nepriekaištingos reputacijos ir interesų konflikto atskleidimo.
• Sutikimą kandidatuoti.
• Motyvacinį arba rekomendacinį laišką.
• Pažymą apie teistumą (neteistumą).

VU taryba yra VU valdymo organas, atsakingas už tai, kad VU veikla ir valdymas atitiktų VU misiją, tikslus ir akademinius interesus. VU taryba prižiūri, ar VU veikla vykdoma laikantis viešumo ir atskaitomybės visuomenei principų. Dėl to kandidatams į VU tarybos narius keliami aukšti reikalavimai tiek moralės, tiek profesinės kompetencijos atžvilgiu.

Taryba yra sudaroma 5 metams iš 11 narių: 5 nariai – iš VU akademinio personalo darbuotojų, 4 – išorės (ne VU bendruomenės) nariai ir 2 – VU studentų atstovai (iš jų 1 – ne VU bendruomenės narys). Šios kadencijos Taryba prisiekė 2024 m. gruodžio 17 d. Daugiau apie Tarybą galite sužinoti čia.

Kandidatų į Tarybos narius – ne VU bendruomenės narius aukštųjų technologijų, susijusių su biomedicinos mokslais, srityje kėlimas vyksta nuo birželio 30 iki spalio 10 d.

Kaip iškelti kandidatūrą?

Kandidatūros teikiamos Padalinio rinkimų komisijai pristatant šiuos dokumentus:

1. Asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
2. Kandidato į Tarybos narius duomenų anketą su deklaracija dėl nepriekaištingos reputacijos ir interesų konflikto atskleidimo.
3. Ne Vilniaus universiteto darbuotojo sutikimą kandidatuoti į Tarybos narius.
4. Motyvacinį arba rekomendacinį laišką.
5. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotą pažymą apie teistumą (neteistumą) (rinktis pagrindą „Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims (įmonėms, įstaigoms, organizacijoms) dėl galiojančio teistumo“).

Pasibaigus kandidatų kėlimo laikotarpiui, vyks VU senato posėdis, skirtas VU tarybos narių kandidatūroms apsvarstyti, po kurio bus registruojami kandidatai ir skelbiamas galutinis kandidatų į VU tarybos narius sąrašas.

Šie rinkimai organizuojami vadovaujantis VU senato patvirtintu Vilniaus universiteto tarybos narių rinkimų ir įgaliojimų nutraukimo tvarkos aprašu , VU senato 2025 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. TPN-35 „Dėl Vilniaus universiteto tarybos nario rinkimų inicijavimo“ ir VU senato 2025 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. SPN-36 .

Spalio 2–4 d. Vilniaus universitete, Filologijos fakultete vyks mokslinė konferencija Genesis – Vilnius 2025.

Konferencijų ciklas Genesis yra kas kartą vis kitoje šalyje rengiamas tarpdisciplininis genetinės kritikos specialistų forumas. Konferencija Vilniuje yra šeštoji, ankstesnės vyko Helsinkyje, Krokuvoje, Oksforde, Taipėjuje ir Bolonijoje.

Filologus, istorikus, filosofus ir menotyrininkus įtraukiantys Genesis forumai skirti nuo XX a. vidurio plėtojamai, Prancūzijoje gimusiai critique génétique – autorinių rankraščių ir skaitmeninių rašymo liudijimų mokslinės analizės krypčiai. Ji laikoma viena iš dominuojančių teksto ir kūrybos proceso tyrimų metodologijų. Genetinė kritika plačiai taikoma rengiant šiuolaikines mokslines Naujųjų laikų literatūrinių, istorinių, filosofinių veikalų publikacijas tradicine ir skaitmenine forma. Kadangi genetinė kritika ne tik dalį terminijos, bet ir konceptų perėmė iš biomokslų, jos akademinėje teritorijoje plėtojami rašymo ekologijų, tekstų epigenetikos ir egzogenetikos tyrimai, kurie orientuojasi į tarpdalykinį dialogą ir idėjų perimamumą. Vilniaus konferencijoje bus diskutuojamas mimezės ir mimikrijos analogijų vaisingumas teorinės minties plėtotei, sąveikos tarp genetinės kritikos, genetikos, semiotikos, sociologijos ir psichoanalizės.

Forumą VU ir LLTI rengia drauge su ITEM (Institut des textes et manuscrits modernes) – pirmuoju ir svarbiausiu genetinės kritikos centru pasaulyje, prestižine Prancūzijos Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) institucija. Konferencijoje dalyvaus tyrėjai iš 19 šalių, greta Europos valstybių – mokslininkai iš JAV, Kanados, Japonijos, Argentinos, Kolumbijos. Plenariniai pranešėjai: Barbara Bordalejo – Lethbridgeʼo universiteto (Kanada) Humanitarinių inovacijų laboratorijos vadovė; Paola Italia – Bolonijos universiteto profesorė; Franz Johansson – ITEM tyrėjas ir Sorbonos universiteto profesorius, Dirk Van Hulle – Oxfordo universiteto profesorius, Mokslinio redagavimo ir teksto teorijos centro vadovas; Juozas Rimantas Lazutka – VU genetikos profesorius.

Renginio programą rasite čia.

 2025 m. rugsėjo 20 d. – spalio 1 d. Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedroje vieši ir vokiečių kalbos besimokantiems studentams paskaitas skaito profesorė emeritė Christa Dürscheid (Ciuricho universitetas, Šveicarija).

Profesorė Dürscheid – tarptautiniu mastu pripažinta germanistė, 2002–2025 m. Ciuricho universiteto (Šveicarija) Filosofijos fakulteto profesorė. Jos moksliniai interesai apima vokiečių kalbos gramatiką, variacinę lingvistiką, grafolingvistiką ir kompiuterinę komunikaciją. Už nuopelnus vokiečių kalbos tyrimams 2020 m. prof. em. dr. Christa Dürscheid apdovanota prestižine Konrado Dudeno premija (žr. Duden | Preisträgerinnen und Preisträger), o 2022 m. tapo Vokiečių kalbos ir literatūros akademijos (žr. Deutsche Akademie für Sprache und Dichtung) nare.

Kviečiame fakulteto studentus ir dėstytojus pasinaudoti šia išskirtine proga susitikti su profesore em. dr. Christa Dürscheid bei dalyvauti jos paskaitose ir diskusijose (paskaitos ir užsiėmimai vyksta vokiečių kalba):

• rugsėjo 23 d., 9:00–10:30 val., A9 aud.
  „Variation im Deutschen – Variation als Thema im DaF-Unterricht?“
• rugsėjo 23 d., 11:00–12:30 val., 108 aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil I“
• rugsėjo 23 d., 13:00–14:30 val., J. Balkevičiaus aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil I“
• rugsėjo 24 d., 9:00–10:30 val., A9 aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil II“
• rugsėjo 25 d., 11:00–12:30 val., 121 aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil II“
• rugsėjo 26 d., 11:00–12:30 val., A9 aud.
  „Emojis, Memes und ChatGPT. Das neue Schreiben“
• rugsėjo 30 d., 11:00–12:30 val., 108 aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil III“
• rugsėjo 30 d., 13:00–14:30 val., J. Balkevičiaus aud.
  „Deutsche Syntax; Deutsche Satzstruktur und Satzglieder. Teil III“

Vizitas finansuojamas VU Studijų tarptautinimo iniciatyvų fondo lėšomis.

Sveikiname mūsų studentus, kurie dalį vasaros atostogų paskyrė mokslui!

Šiemet net devyni VU Filologijos fakulteto studentai, vadovaujami fakulteto dėstytojų, dalyvavo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamoje vasaros praktikoje.

„Studentų vasaros praktika – nuostabi proga akademiniam jaunimui pasimatuoti mokslininko batus, patirti ne tik rimtų sunkumų, atradimų džiaugsmą. Puiku, kad ši LMT programa taip vaisingai gyvuoja“, –  teigia VU Filologijos fakulteto Mokslo ir strateginės plėtros prodekanas doc. dr. Giedrius Tamaševičius.

Studentų darbų temos:

• „Drąsos vaidmuo piliečio gyvenime: platoniškasis modelis dialoge Lachetas“;
• „Leksinės kompetencijos raida anglų kaip svetimosios kalbos mokinių rašiniuose. Longitudinis tyrimas“;
• „Nepatikimas pasakojimas airių literatūroje ir kine: Claire Keegan novelės Foster ekranizacija Colm Bairéad filme The Quiet Girl“;
• „Teksto navigacija: informacijos sisteminimo dinamika Hierosolymitana peregrinatio leidimuose“;
• „Antižanriškumo principas avangardinėje lietuvių literatūroje“;
• „Paralelinio literatūrinio tekstyno plėtimas naudojant DI pagrįstus NLP modelius tekstų skaitmeninimui, lygiavimui ir anotavimui“;
• „Interpretatio romana kaip transkultūrinio vertimo strategija: senosios lietuvių religijos atvejis (XV-XVII a.)“;
• „Imperiniai Romos atvaizdai kaip vaizdinės propagandos analizės modelis“;
• „Laisvės diskursas imperijos plėtros kontekste“.

Filologijos fakulteto studentai ir dėstytojai, iš kairės į dešinę: Iveta Ivanauskaitė, doc. dr. Nijolė Juchnevičienė, doc. dr. Aistė Kučinskienė, dr. Deividas Zibalas, Fausta Bauer, Kornelija Mikalauskaitė, dr. Eleonora Terleckienė, Deinoras Petrauskas, dr. Antanas Keturakis, dr. Tomas Riklius, doc. dr. Laura Vilkaitė-Lozdienė, Justė Pečkaitytė, doc. dr. Vytautas Ališauskas, Vilius Mėdžius. Domantas Zaluba (VU Filosofijos fakultetas), Palina Salei (Vytauto Didžiojo universitetas), Pijus Makselis ir doktorantas Simonas Baliukonis fotografuotis negalėjo, tačiau juos taip pat norime paminėti ir juos.

Linkime visiems dar daug atradimų mokslo srityje.

Vilniaus universiteto nuotrauka

Rugsėjo 25–27 d. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete vyks Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacijos (LITAKA) ir VU Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros organizuojama 7-oji tarptautinė taikomosios kalbotyros konferencija „Kalbos ir žmonės“.

Taikomosios kalbotyros konferencijos VU organizuojamos nuo 2005 m. Per šį laiką renginys tapo plačiai žinomas ir laukiamas tiek Lietuvos, tiek užsienio akademikų. Šiemet į jį susirinks daugiau nei 100 dalyvių iš 20 šalių – tiek pripažintų mokslininkų, tiek pradedančiųjų, doktorantų ir magistrantų. Konferencijoje dalyvaus įvairių Lietuvos mokslo institucijų tyrėjai. Programoje numatyti 84 žodiniai ir stendiniai pranešimai, vyks trys plenariniai posėdžiai su iškiliais kviestiniais svečiais.

Taikomoji kalbotyra – XX a. antroje pusėje susiformavęs tarpdalykinis kalbos mokslas, kurio populiarumas toliau auga. Taikomosios kalbotyros specialistai analizuoja žmonių, visuomenių ir kalbų sąveiką globaliame, nuolat kintančiame ir iššūkių kupiname pasaulyje: kalbų mokymą(si), mokėjimą, testavimą, vartojimą, kalbines nuostatas, tapatybinius, kognityvinius, psichologinius, neurologinius su kalba susijusius procesus ir kt.

„Konferencijos pavadinimas neatsitiktinai fiksuoja pagrindinius taikomosios kalbotyros, dabar jau labai plataus tyrimų lauko, dėmenis: kalba gyvena tarp žmonių, ji skirta žmonėms, yra iš esmės apie žmones ir žmonių pasaulį“, – sako VU Filologijos fakulteto mokslininkė prof. Inesa Šeškauskienė, šiųmečio konferencijos mokslinio komiteto pirmininkė. Pasak VU fakulteto docentės Ingos Hilbig, vadovaujančios renginio organizaciniam komitetui, taikomosios kalbotyros darbai ne tik gausina, papildo, tikslina turimas mokslo žinias, bet ir siūlo atsakymų į atskirų žmonių ir ištisų visuomenių gyvenime kylančius probleminius su kalbomis susijusius klausimus, tarkime, kaip veiksmingiau mokyt(is) naujų kalbų, kaip dirbti su įvairiakalbių vaikų klasėmis, kaip atpažinti neapykantos kalbą ar kurlink kreipti nacionalinę kalbų politiką.

Konferencijoje bus pristatomi naujausi sociolingvistikos, psicholingvistikos, kognityvinės lingvistikos, tekstynų lingvistikos, lingvistinės pragmatikos, diskurso analizės, leksikografijos, vertimo, lingvodidaktikos, kalbų įsisavinimo, gestotyros ir kitų taikomosios kalbotyros sričių tyrimų rezultatai.

Be bendrųjų pranešimų sekcijų, vyks keturios teminės. Net dvi iš jų bus skirtos Ukrainos karo pabėgėlių Europoje (Suomijoje, Estijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje) integracijai, kintančiai kalbinei šių žmonių tapatybei, kalbos vaidmeniui darbo rinkoje ir įsiliejant į naują visuomenę. Trečioje sekcijoje bus kalbama ir diskutuojama apie viešojo skaitmeninio diskurso mums metamus iššūkius: dezinformaciją, netikras naujienas, neapykantos kalbą, figūratyviąją kalbą, kalbėjimo apie klimato kaitą ypatumus. Ketvirtoje numatyti pranešimai apie dideles skaitmenines kalbos duomenų sankaupas, pranešėjai pristatys, kam jos naudojamos, aptars tokių duomenų tvarkymo ir laikymo, jų saugumo problematiką.

Taikomosios kalbotyros tyrimai turi didelę praktinę socialinę ir kultūrinę reikšmę, taigi daugybė konferencijos pranešimų gali būti aktualūs bei įdomūs ir plačiajai visuomenei. Tai ypač pasakytina apie plenarinius pranešimus. Plenarinių posėdžių pranešėjai – trys pasaulinio lygio mokslininkai, savo sričių ekspertai. Bato universiteto Jungtinėje Karalystėje profesorė Xiao Lan Curdt-Christiansen ir Oslo universiteto profesorė emeritė Elizabeth Lanza kalbės apie šeimos kalbų politiką (angl. Family Language Policy).

Šeimos kalbų politikos tema, daug metų aktyviai tyrinėjama ir VU Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkių, itin aktuali nūdienos Lietuvai ir mūsų diasporai – emigrantams tėvams, siekiantiems perduoti lietuvių kalbą vaikams, bet taip pat ir imigrantų Lietuvoje šeimoms. Kodėl vieni vaikai, augdami dvikalbėje aplinkoje, moka ir sėkmingai vartoja abi ar visas savo aplinkos kalbas, o kiti – ne? Nuo ko tai priklauso ir kaip galima padėti šeimoms?

Remdamasi empiriniais tyrimais iš įvairių pasaulio vietų, prof. X. L. Curdt-Christiansen aptars, kaip šeimų kalbų politiką veikia galingi išoriniai veiksniai: ideologiniai, sociopolitiniai, socioekonominiai, sociokultūriniai. Tačiau ne mažiau svarbūs yra ir jos pristatysimi vidiniai veiksniai: kas vyksta pačiose šeimose? Kokios tėvų nuostatos dėl kalbų vertės bei reikalingumo? Kokius konkrečius sprendimus jie priima dėl savo vaikų kalbų ir kalbinio jų ugdymo? Kaip kasdien su jais bendrauja, kaip elgiasi? Koks pačių vaikų vaidmuo?

Prof. E. Lanza savo pranešime susitelks į ankstyvąją dvikalbių vaikų socializaciją namų aplinkoje ir tėvų pokalbių su jais strategijas. Kokios duoda geriausių rezultatų, o kokios – vengtinos? Mokslininkė pristatys plačią tėvų ir vaikų sąveikų, taip pat ir skaitmeninėje terpėje, tyrinėjimų panoramą, aptars, kaip bendraujant kuriamos, įtvirtinamos, persvarstomos šeimos narių tapatybės. Ji taip pat parodys, kaip laisvas, takus kalbų kaitaliojimas šnekantis šeimose gali padėti išlaikyti ir sustiprinti žmonių atsivežtines – mažumos kalbas gyvenant socialinės daugumos kalbos apsuptyje.

Trečias plenarinis pranešėjas – Londono universiteto koledžo profesorius Li Wei. Jis išsamiai gvildens minėtą reiškinį ir tarpkalbiavimo (angl. translanguaging) konceptą. Mokslininkas pabrėš, kad, laikantis šio, dar palyginti mažai paplitusio ir taikomo, požiūrio, kalbos yra politiniai ir ideologiniai konstruktai, o ne lingvistiniai faktai ar mūsų psichikos realijos. Dvikalbiai individai – tiek vaikai, tiek suaugusieji – dažnai renkasi perteikti savo mintis kūrybiškai, pasitelkdami visus savo turimus kalbinius išteklius.

Tai, kas vadinama kalbų maišymu, kaip žinome, dažnai smerkiama ar netgi draudžiama (pvz., mokyklose per pamokas). Tačiau garsiausias tarpkalbiavimo srities ekspertas ragina deramai įvertinti unikalų dvikalbių žmonių gebėjimą bendraujant vis kirsti ribas tarp skirtingai pavadintų, tarsi izoliuotų kalbų ir realios jų vartosenos, atkreipti dėmesį į ne vieną kalbą kasdienybėje aktyviai vartojančių žmonių gebėjimą nuolat peržengti ribas tarp kalbos ir kitų semiotinių bei kognityvinių žmogiškųjų išteklių. Prof. L. Wei išsamiai pristatys tarpkalbiavimo sampratos radimąsi ir raidą, nagrinės jos ir paties reiškinio reikšmę ir poveikį kalbų teorijoms, tyrimų metodologijoms, kalbų politikai ir praktikai.

Siekiant užtikrinti kuo didesnę plenarinių pranešimų turinio sklaidą ne tik akademinei auditorijai – kolegoms ir studentams, bet ir tėvams, ugdytojams bei visiems besidomintiems kalba, šie pranešimai bus įrašomi ir vėliau paskelbti konferencijos ir LITAKA svetainėje.

Kai kurių konferencijos pranešimų pagrindu bus išleistas specialusis atvirosios prieigos mokslinio VU žurnalo „Taikomoji kalbotyra“ numeris.

LITAKA ir konferencijos informacinė svetainė yra čia.

Konferenciją remia „Go Vilnius“, Lietuvos mokslo taryba ir VU Filologijos fakultetas.

Tekstą parengė VU Filologijos fakulteto Taikomosios kalbotyros instituto doc. Inga Hilbig.

Rugsėjo 24 d., trečiadienį, 17 val. K. Donelaičio auditorijoje vyks Julijaus Slovackio (Juliusz Słowacki) dramų knygos MINDAUGAS, LIETUVOS KARALIUS / MINDOWE, KRÓL LITEWSKI. KORDIANAS / KORDIAN pristatymas.

Dalyvaus: vertėja prof. Regina Koženiauskienė, prof. Brigita Speičytė, Varšuvos universiteto dėstytojas dr. Tomasz Jędrzejewski, knygos dailininkas Rokas Bilinskas, leidyklos „Slinktys” vadovas Juozas Žitkauskas.

J. Slovackio dramų fragmentus ir jų vertimus skaitys Łukasz Kołpak ir Pijus Opera.

Maloniai kviečiame!

Jelenos Konickajos nuotr.

2025 m. rugpjūčio 25–30 d. Sorbonos universitete Paryžiuje (Prancūzija) vyko neeilinis XVII Tarptautinis slavistų kongresas, pirmą kartą surengtas ne slavų šalyje. Kongresas subūrė mokslininkus, tyrinėjančius slavų kalbas, literatūrą ir istoriją, iš 43 pasaulio šalių. Lietuvai atstovavo Lietuvos slavistų asociacijos, vadovaujamos  doc. dr. Viktorijos Makarovos, organizuota 16 mokslininkų delegacija. Tai buvo gausiausia Baltijos šalių delegacija: Estija delegavo 9 dalyvius, Latvija – nė vieno. VU Filologijos fakulteto atstovai skaitė pranešimus įvairiomis temomis skirtingose kongreso aikštelėse: prof. Kristina Rutkovska kalbėjo apie teologinės minties raidą Vilniaus universitete XVII a.; doc. dr. Viktorija Makarova – apie Lietuvos ir Kroatijos medijų diskursų ypatybes; doc. dr. Jelena Konickaja pristatė pranešimą apie rusų ir slovėnų biblinės frazeologijos gretinimą; doc. dr. Viktorija Ušinskienė – apie baltumo semantikos skirtumus rusų, lenkų ir lietuvių kalbose; dr. Tomas Čenys pasakojo apie pionierių stovyklos įvaizdžio evoliuciją šiuolaikinėje rusų literatūroje.

Lietuvos delegacijos nariai VU Filologijos fakulteto dėstytojai: doc. dr. V. Ušinskienė, dr. T. Čenys, doc. dr. Jelena Konickaja, doc. dr. V. Makarova / konferencijos dalyvių nuotr.

Kongreso metu buvo atnaujintos ir sukurtos naujos Tarptautinio slavistų komiteto skirtingų slavistikos mokslo sričių tarptautinės komisijos. Vilniaus universiteto mokslininkai tapo penkių komisijų nariais: prof. K. Rutkovska – keturių komisijų (sociolingvistikos, folkloro, etnolingvistikos, dialektologijos), doc. J. Konickaja – frazeologijos komisijos, doc. V. Makarova – diskurso lingvistikos komisijos ir doc. G. Miškinienė – naujai akredituotos kitabistikos komisijos sekretore ir etnolingvistikos komisijos narė.

XVII Tarptautinio slavistų kongreso Paryžiuje pradžia / Jelenos Konickajos nuotr.

Tarptautinis slavistų komitetas. Tarp jų – Lietuvos slavistų asociacijos pirmininkė doc. dr. Viktorija Makarova / konferencijos dalyvių nuotr.

Kviečiame į mokslinę konferenciją „Nuo metaforos į sąvoką ir atgal“, skirtą profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 80 metų sukakčiai.

Pranešimus skaitys žinomi Lietuvos mokslininkai, vertinantys ir plėtojantys profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės literatūrologines ir filosofines idėjas. Pranešėjai svarstys kultūros saugos, kūrybos antropologijos, biografijos atodangų, moteriškosios rašysenos ir kitas problemas.

Renginys vyks Vilniaus universitete šių metų spalio 1 ir 2 dienomis. Spalio 1 d. – Vinco Krėvės auditorijoje, spalio 2 d. – Kristijono Donelaičio auditorijoje.

Konferencijos metu veiks paroda „Šviesos raštai“ (Profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė: fotografijos ir dokumentai); spalio 1 d. 11 val. vyks šios parodos atidarymas (erdvėje prie Vinco Krėvės auditorijos). Tai dviejų dalių paroda. Pirma dalis (erdvėje prie Vinco Krėvės auditorijos) – fotografo menininko Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos. Antra dalis – prof.  Viktorijos Daujotytės-Pakerienės eksponatai iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Vilniaus universiteto archyvo bei iš asmeninio archyvo. Ši antra parodos dalis bus eksponuojama Kristijono Donelaičio auditorijoje nuo spalio 1 d. 18 val.

Spalio 2 d. 15 val. Kristijono Donelaičio auditorijoje prasidės baigiamoji konferencijos dalis – Kūrybos popietė. Savo kūrybą skaitys Rimvydas Stankevičius (Kūrybos popietės vedėjas), Giedrė Kazlauskaitė, Mindaugas Kvietkauskas, Greta Ambrazaitė, Kornelijus Platelis, Antanas A. Jonynas, Aidas Mačėnas ir kiti.

Rengėjai: Lietuvių literatūros katedra, Literatūros, kultūros ir vertimo tyrimų institutas, Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Vilniaus universiteto archyvas.

Renginio  programa.

Aliaksandras Paršankou. Zmicerio Lukašuko nuotr.

2021 m. Aliaksandras Paršankou dėl susidariusios politinės situacijos Baltarusijoje buvo priverstas pasitraukti iš savo šalies. Persikėlęs į Prahą, aktyvistas tęsė tai, kas jį domino nuo mokyklos laikų – tyrinėjo LDK istoriją – ir išmoko lietuvių kalbą. Kaip pats sako, studijuojant LDK, lietuvių kalba yra būtina ir ją turėtų mokėti kiekvienas išsilavinęs žmogus – juk tai seniausia gyva išlikusi indoeuropiečių kalba.

Šiuo metu A. Paršankou skaito paskaitas apie LDK čekų, rusų, anglų, baltarusių ir lenkų kalbomis Lietuvos ir įvairiuose kituose universitetuose ir bibliotekose. „Man svarbus požiūris, kuriuo atskleidžiu kunigaikštystės daugiakultūrį ir daugiatautį charakterį. LDK nėra jokios tautos ar kultūros nuosavybė“, – pabrėžia jis. Dėstytojo nuomone, LDK yra pavyzdys, kaip svarbu palaikyti kultūrų dialogą ir gebėti priimti skirtingas nuomones.

„Baltarusiai gali pasimokyti, kas yra tikroji meilė ir pagarba savo šaliai ir kultūrai, o lietuviai, žvelgdami į mūsų patirtį, gali dar kartą įsitikinti, kokia svarbi yra demokratija ir žodžio laisvė“, – įsitikinęs A. Paršankou. Jis siekia tapti tarpininku tarp baltarusių ir lietuvių. Anot mokslininko, svarbiausia yra turėti bendrą tikslą – taikų vystymąsi, kuriuo siekiama kasdien gerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Aliaksandras yra Baltarusijos opozicijos Koordinacinės tarybos, suvienijusios baltarusius kovai už demokratiją savo šalyje, narys ir demokratinių jėgų aktyvistas. Jo nuomone, kalbos mokėjimas padeda geriau suprasti šalį: „Mūsų politinė emigracija iš Baltarusijos daugelį privertė mokytis lietuvių kalbos.“ Anot pašnekovo, po dešimties metų tai turės didžiulį poveikį tiek Baltarusijos, tiek Lietuvos kultūrai. Šios žinios suteiks pagrindą naujoms literatūros ir mokslinių tyrimų temoms.

„Norėjau, kad draugai lietuviai mane suprastų“

Pirmą kartą su lietuvių kalba Aliaksandras susidūrė 2017 m., kai į Mokslų akademijos biblioteką Minske atvyko Lietuvos mokslų akademijos delegacija, minėjusi Pranciškaus Skorinos leidybos veiklos 500 metų jubiliejų. Tąkart vyko šio XVI a. Lietuvos spaustuvininko, išspausdinusio pirmąją knygą Lietuvoje rusėnų kalba, knygos „Pranciškaus Skorinos rusėniškajai Biblijai – 500“ pristatymas. „Šioje delegacijoje buvo žmonių, kurie vėliau tapo labai gerais mano draugais: Sigitas Narbutas, Daiva Narbutienė, Rima Cicėnienė“, – prisimena jis.

Aliaksandro gyvenimas pasikeitė, kai dėl susidariusios politinės situacijos teko bėgti iš Baltarusijos. Jo draugas ir kolega, Čekijos ir Lietuvos kalbininkas habil. dr. Ilja Lemeškinas pasiūlė atvykti į Prahą. Karolio universitete jis pradėjo rengti daktaro disertaciją „Pranciškaus Skorinos rusėniškosios Biblijos šaltiniai“. „Studijuoti LDK istoriją nemokant lietuvių kalbos yra absurdiška. Tiems, kas šiuo metu tiria LDK istoriją, lietuvių kalba yra būtina, nes tai yra šios mokslo krypties mokslo kalba“, – tvirtina tyrėjas. Nors iš pradžių nerimavo, ar pavyks išmokti lietuvių kalbą, disertacijos vadovas habil. dr. I. Lemeškinas nedvejojo – Aliaksandrui tikrai pavyks.

Aliaksandras Paršankou ir Sigitas Narbutas. Iljos Lemeškino nuotr. 

Mokslininką lietuvių kalbos Prahos Karolio universitete mokė dr. Geda Montvilaitė. Jis ne kartą dalyvavo lietuvių kalbos ir kultūros kursuose – tiek nuotoliniu būdu Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, tiek gyvai Vilniaus universitete. Nors pašnekovas pripažįsta, kad jam smagiausia ir prasmingiausia lietuvių kalbos mokytis bendraujant su draugais, vis dėlto ir dėstytojus prisimena labai šiltai, ypač Aureliją Kaškelevičienę, kuriai jaučia ypatingą dėkingumą už perteiktas žinias ir nuoširdų palaikymą. Įkvėptas šios patirties, jis sako norįs panašų modelį pritaikyti baltarusių kalbos sklaidai – pakviesti žmones iš viso pasaulio mokytis ir šios kalbos.

Mokslininkas studijuoja knygų istoriją ir kultūrą, o ypatingą dėmesį skiria LDK knyginės kultūros paveldui. „Naujausiame savo moksliniame straipsnyje, kurį rašiau kartu su Lietuvių kalbos instituto mokslininke dr. Nadiežda Morozova, pavyko įrodyti, kad „Mažoji kelionių knygelė“ iš tiesų buvo spausdinta Vilniuje, o jos meninė puošyba yra vokiškos kilmės“, – pasakoja jis. Negana to, anot Aliaksandro, remiantis netiesioginiais įrodymais, pavyko patikslinti ir šios knygos išleidimo datą.

Lietuva Aliaksandrui – tai žmonės

Pirmą kartą po priverstinės emigracijos mokslininkas į Lietuvą atvyko 2022 m. vasario 23 d. Knygų mugės šurmulį netikėtai užgožė kitą dieną Rusijos pradėta plataus masto invazija į Ukrainą. Aliaksandras teigia, kad pasinėrimas į lietuvių kalbos ir literatūros pasaulį jam leido karą išvysti lietuvio akimis. „Visi buvome kartu – solidarūs“, – prisimena mokslininkas. Tuo metu patirta bendrystė ir žmonių vienybė ir pačiam Aliaksandrui suteikė stiprybės bei vilties, o Lietuva jam tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Aliaksandras Lietuvoje jaučiasi kaip namuose. Muziejai, bibliotekos – tai vietos, kurias visuomet stengiasi aplankyti. Tačiau svarbiausia jam – pažinti žmones. O pažinčių būna pačių įvairiausių: jis šypsodamasis prisimena vieną netikėtą pažintį su taksistu, kuris save laikė prūsu. „Taksistas labai nustebo, kai pasakiau, kad prūsai buvo baltai, o ne slavai“, – pasakoja tyrėjas. Atvykęs į Lietuvą, jis visuomet susitinka su kolegomis iš Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto. „Niekur manęs taip nepasitinka, kaip draugai Lietuvoje. Patys svetingiausi žmonės!“ – džiaugiasi jis.

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija 2023–2024 m. už pasiekimus mokantis lietuvių kalbos A. Paršankou skyrė Kazimiero Būgos stipendiją. Ja siekiama skatinti lietuvių kalbos ir literatūros sklaidą užsienyje ir remti užsienio aukštosiose mokyklose besimokančius lietuvių kalbos studentus. Aliaksandrui tai – atsakomybė, kurią jis nuoširdžiai prisiima.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.

Tekstą parengė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Veslava Sidaravičienė.

Užsienio šalių lituanistikos (baltistikos) centruose dirbantys dėstytojai į VU Filologijos fakultetą atvyksta tobulintis nuo 2009 m. Todėl visai nenuostabu, kad šiandien čia iš Estijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Sakartvelo, Suomijos, Vengrijos, Vokietijos, Jerevano universitetų atvykę dėstytojai jaučiasi kaip namuose, nes vieni kitiems yra pažįstami ir žino, kad žino, kad yra laukiami.

Įvairi dėstytojų bendruomenė savaitę truksiančių kursų metu domėsis Lietuvos sostine, gilinsis ne tik į miesto istoriją, istorines vietas, bet ir naujausius mokslinio, kultūrinio gyvenimo aspektus. Dėstytojams bus skaitomos dešimt paskaitų, skirtų Vilniaus pažinimui, po pietų rengiama kultūrinė programa (ekskursija po Vilnių ir išvyka į Vilniaus rajone esančius dvarus), koncertas, skirtas M. K. Čiurlionio metams, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir botaninio atspaudo edukacija, taip pat planuojame diskusiją-vakarienę, skirtą lituanistikos (baltistikos) centrų problemoms ir ateities perspektyvoms aptarti.

Linkime, kad bendrijos aura toliau skleistųsi, o Filologijos fakultete kasmet susirenkantis lietuvybės ambasadorių branduolys vis tvirtėtų.

Džiaugiamės galėdami pranešti apie prieš kelias dienas pasirodžiusią knygą „Language Variation, Change and Standardisation“, sudarytą Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentės dr. Gintarės Judžentytės-Šinkūnienės. Tai aktualių mokslinių straipsnių rinkinys, išleistas leidykloje „Cambridge Scholars Publishing“. Leidinyje derinami tiek teoriniai, tiek praktiniai klausimai, permąstomas kalbos variantiškumo ir standartizavimo santykis, siūloma nauja kalbos standartizavimo tyrimo sistema, leidžianti peržengti tradicinės, normatyvinės vienos kalbos sampratos ribas. Knygoje keliamos mintys, kad tarp kalbos pokyčių ir standartizavimo egzistuoja konceptualiai neįveikiamas atotrūkis, o kai kurios kalbos variacijos tampa svarbiu žmogaus galios šaltiniu ir esminiu tapatybės ženklu tiems, kurie jas paveldi. „Language Variation, Change and Standardisation“ kviečia tęsti akademines diskusijas, atkreipia dėmesį į aktualias kalbos problemas ir skatina nuodugnesnį dialogą tarp akademikų ir visuomenės.

Vilniaus universiteto / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

„Žiūrėdama į šios knygos pavadinimą jaučiu asmeninį santykį su visais trimis terminais. Su kalbos kitimais pradėjau dirbti dar rašydama disertaciją, kai rengdama antrąją jos dalį aiškinausi, kaip susiformavo latvių kalbos vietos prieveiksmiai, kaip kito jų sistema. Vėliau susidomėjau, kokiais deiktiniais žodžiais baltų kalbose konstruojama erdvė. Ir žodis „variantiškumas“ čia atsiskleidė visomis spalvomis. Vis dar su šypsena prisimenu, kai viena Skuodo rajono gyventoja rodydama į muziejų pasakė: „Va tas šitai antai tas va yra muziejus. Tikrai visoje Lietuvoje daugiau nė vieno tokio muziejaus nėra“. Standartizavimo klausimai sudomino šiek tiek vėliau, kai atsidūriau evangelikų liuteronų savaitraščio „Svečias“ spaustuvėje. Esu dėkinga visiems knygos autoriams, kurie padėjo šiuos terminus sujungti“, – mintimis dalijosi knygos sudarytoja, Filologijos fakulteto docentė dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Mieli Filologijos fakulteto pirmakursiai, kolegos dėstytojai, visi mūsų akademinės bendruomenės nariai,

sveikinu jus atveriant naujuosius mokslo metus. Jų pradžią ženklina prie centrinių rūmų ką tik iškelta Vilniaus universiteto vėliava. Tradiciškai susirenkame Šv. Jonų bažnyčioje filologijos pirmakursių imatrikuliacijai, tačiau kartu tai yra ir fakulteto bendruomenės susikaupimo valanda prieš pratrūkstant mūsų didžiulio avilio dūzgesiui.  Akimirka, kai žvelgdami į naujus ar pažįstamus veidus, galvodami apie netrukus prasidėsiančias paskaitas, bandome įsijausti į akademinio gyvenimo ritmą ir galbūt nuspėti, kokias idėjas, pasiekimus ar iššūkius šie metai mums subrandins. Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vienas žymiausių Europos Baroko poetų, Vilniaus universiteto profesorius, kurio jubiliejinius metus šiemet minime ir kurio vardo kieme gyvename, vienoje iš savo odžių rašė: „Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats / Uždeda sparnus per visatą skristi, / Slepias jos lizde, kol ateina laikas. / Ateičiai bręsta“ (vertė prof. Eugenija Ulčinaitė). Čia, kur susirinko studijas pradedantis jaunimas, tikrai bręsta daug svarbių valandų mūsų valstybės, visuomenės, kultūros, ir, žinoma, filologijos mokslo ateičiai. Mūsų kaip dėstytojų ir mentorių misija yra užauginti šioms valandoms sparnus. Tad visi kartu siekime, kad mūsų fakultetas būtų tam kuo palankesnis lizdas.

Į Filologijos fakulteto bendruomenę šiandien įsilieja daugiau nei trys šimtai penkiasdešimt pirmakursių, išskirtinai daug jų įstojo į magistrantūros studijas. Pagal naujųjų magistrantų gausą pirmaujame visame universitete ir tuo tikrai galime džiaugtis. Manau, tai liudija, kad jauni žmonės mūsų fakultete iš tiesų atranda aukšto lygio, stipriu mokslu pagrįstas, šiuolaikiškas ir įdomias studijas, kurios traukia turiniu, įelektrina protus ir įkvepia nesustoti, toliau žengti profesinės, kūrybinės ir intelektualinės raidos keliu. Džiugu, kad tai liudija ir patys studentai. Pradėjau nuo Sarbievijaus citatos, o dabar pacituosiu vieną ryškiausių mūsų dabartinių jaunųjų talentų, lituanistiką studijuojantį poetą ir reperį Pijų Operą: „Tuose dalykuose, kurie man patinka, aš maudausi. Įstojus bene viskas pasirodė įdomu, reikėjo net atsirinkti. Ir mitologija, ir lingvistika, kalbotyra, literatūra… Kelių – begalės. Čia dėsto žmonės, kuriuos žinojau jau prieš stojant, kurie man buvo autoritetai literatūros plotmėje, tai man buvo didelis įkvėpimas, kad gavau progą su jais bendrauti betarpiškai, diskutuoti apie literatūrą. Tokie momentai stipriai įkvepia jauną žmogų, įtraukia ir motyvuoja. Filologijos studijos manęs nuo kūrybinio pasaulio neužrakina. Studijos mane kūrybai įkvepia, o ne iškvepia.“ Beje, išsyk kviečiu visus šį trečiadienį, rugsėjo 3 d. 18 val. įsikvėpti naujiems mokslo metams performatyviuose poezijos skaitymuose ir džiazo improvizacijose, kurias rengia mūsų fakulteto bendruomenės nariai, poetai Dovydas Grajauskas ir Pijus Opera.

Taigi suteikdami tvirtus klasikinius kalbos, literatūros ir kultūros studijų pagrindus, fakultete visi kartu intensyviai kuriame dabarties humanitariką – tarpdalykišką, tarptautišką, įtraukią, atvirą pasauliui ir atidžią Lietuvos visuomenės pulsui. Tokią, kurioje norisi maudytis, kaip sako Pijus Opera. Tačiau kartu nepamirštant, kad humanitarika labai reikalinga ir siekiant mūsų visuomenės atsparumo įvairioms krizėms ar grėsmėms. Gynybos strategai nuolat primena, kad visuomenės mentaliteto būklė tiek pat svarbi jos saugumui, kaip kariuomenė, ginklai, technologijos ir ekonominė gerovė. Laisva mintis, taiklus žodis, argumentuotas pasakojimas, savojo tapatumo suvokimas visada geriausiai ardo prievartos ir melo pančius. Tad mūsų fakultete, panirdami į kalbos ir literatūros sferas, kartu kuriame labai svarbią visuomenei galią, kuri dabar vadinama minkštąja (soft power), nors ją būtų galima pavadinti ir tradiciškiau – dvasine galia. Nepamirškime, kad tai jos išteklius gausinsime, kai studijuosime gramatines konstrukcijas, mokysimės rasti vertimo ekvivalentus, aiškinsimės eilėraščio metaforas ar diskutuosime dėl rašytojų vertinimo. Ši galia mėgsta preciziką, smulkius ir tikslius minties bei kalbos padargų judesius – kaip muzikanto pirštų, šokančių klavišais. Nes ji yra l‘esprit de finesse, subtilumo dvasia, kaip sakė Blaise‘as Pascalis.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Mielieji pirmakursiai, šiandien įžengiate į bendruomenę, kuri vienija daugiau nei pusantro tūkstančio studentų, per tris šimtus dėstytojų ir mokslininkų, daugybę tyrimų krypčių ir projektų. Mūsų fakultete dėstoma daugiau nei 20 pasaulio kalbų, aprėpiamos įvairios literatūros ir kultūros, integruojamos medijų, politinių ir socialinių idėjų, istorijos procesų ar skaitmeninių technologijų studijos. Fakultetas yra tarptautiniu mastu pripažintas mokslo centras, o filologijos tyrimai vertinami kaip viena stipriausių mokslo krypčių visoje Lietuvoje. Tai reiškia, kad jūs mokysitės iš tikrų lyderių – profesorių, kurie kuria šiuolaikinį mokslą, formuoja humanitarinių tyrimų raidą, dalyvauja tarptautiniuose jų proveržiuose. Greta mokslininkų dėsto ir meno kūrėjai – rašytojai, poetai, vertėjai, tarkime Rimantas Kmita, Giedrė Kazlauskaitė, Rimas Užgiris, Davide Castiglione ir kiti, kurie dalijasi savo kūrybinio rašymo įgūdžiais; tikiuosi, kad tokių kūrėjų fakultete turėsime ir daugiau. Visa ši įvairovė dabar tampa atvira jums kaip asmeninio tobulėjimo ir būsimo kelio galimybės. Profesionalus kalbos mokėjimas yra raktas į daugybę sričių: mokslą, švietimą, žiniasklaidą, kūrybą, vertimą, politiką, diplomatiją, tarptautinį verslą. Filologijos absolventai dirba visose šiose sferose, tapdami tiltais tarp kultūrų, tarp tautų ir  skirtingų žmonių. Be to, galiu drąsiai teigti, kad mūsų fakultetą baigia laisvas jaunimas, kuris nebijo gyventi ir kurti savaip. Kuris suvokia, kad kalba ir jos menas yra didžiulė galia, kuriai verta skirti gyvenimą. Kuris žino, kad tikrovė yra daugialypė, todėl technologijų pažanga nėra ir negali būti atsakymas į visus klausimus. Pernai mūsų fakulteto studentams stipendijas įsteigęs vokiško kapitalo informacinių technologijų įmonės vadovas, paklaustas, kodėl remia vokiečių kalbos studijas tada, kai viską gali pakeisti automatinis vertimas ir dirbtinis intelektas, atsakė: „Jei pasiūlyčiau klientui bendrauti per automatinį vertimą, tai niekada nesukurtų žmogiškojo pasitikėjimo, kuriuo remiasi verslo sėkmė. Tokį pasitikėjimo ryšį gali sukurti tik puikus gyvosios kalbos mokėjimas.“  Pasitelkti technologijas svarbu, bet jos negali atstoti to, ką suteikia filologinė subtilumo dvasia. Ji ir toliau sega sparnus mūsų ateities valandoms.

Filologijos fakultetas, kuriame pradedate studijas, yra seni istoriniai namai, Domus Philologiae, įsikūrę gražiausioje universiteto dalyje. Jūsų žingsnių ir pokalbių su bičiuliais laukia Sarbievijaus, Sirvydo, Mickevičiaus, Daukanto, Stanevičiaus, Gucevičiaus kiemai ir tos pačios auditorijos, kuriose mokėsi ir dėstė daugybė Lietuvos ir pasaulio kultūros asmenybių. Profesorė Vanda Zaborskaitė, žemininkų kartos intelektualė, yra liudijusi, kad jai dėstęs Vincas Mykolaitis-Putinas savo studentams sakė: „Aš truputį mistikas ir juntu šiame universitete gyvenančias didžiųjų žmonių dvasias“. Aš taip pat nuo studentiškų metų jaučiu, kad ryšys su universiteto praeitimi suteikia didelės stiprybės ir gyvenimo krypties pojūtį, ir dėl to studijos šioje erdvėje yra ypatingos – jos padeda suvokti, kad nesi tik pats sau, kad tavasis „aš“ gali turėti vietą ir tikslą ilgoje tradicijoje, prasmių ir likimų visumoje. Čia nesijauti apleistas, priešingai – surastas ir atpažintas. Tikiuosi, netrukus pajusite ir tai, kad universitetas yra ne tik paskaitų, seminarų bei egzaminų vieta, bet ir gyvų susitikimų, draugysčių, diskusijų, žmogiškųjų mainų tinklas. Kviečiu jus taip pat kurti tokį tinklą – auditorijose, skaityklose, studentų renginiuose, konferencijose, vasaros seminaruose, stovyklose, žygiuose, bičiuliškuose vakaruose. Tai, ką atrasite bendraudami, kartais gali būti ne mažiau svarbu nei tai, ką išgirsite paskaitose.

Vilniaus universitetas / Ugniaus Bagdonavičiaus nuotr.

Žinoma, kiekvienai kartai tenka ir savi išbandymai. Birželį išlydėtiems mūsų absolventams teko labai daug – pandemija, Rusijos karo prieš Ukrainą pradžia, globalios politinės tvarkos eižėjimas. Ir vis dėlto jie baigė studijas be galo aukštais rezultatais, dar labiau pasitikintys savimi, pilietiškai sąmoningesni ir toliau atviri pasauliui. Jūs, pirmakursiai, pradėdami savo kelią, tikriausiai susidursite su savosiomis kliūtimis, bet kartu atrasite ir savo stiprybes. Universitetas yra vieta, kur ugdomi ne tik profesiniai gebėjimai, bet ir orumas, drąsa, pasitikėjimas.

Mūsų fakultete kasdien susitinka įvairios tapatybės, kalbos, kultūros. Labai noriu pabrėžti – ši erdvė yra demokratijos, atvirumo, pagarbos visiems namai. Kurkite jų atmosferą savo dėmesiu kitam ir kitokiam, savo draugystėmis, savo pokalbiais. Kiekvienas dialogas su kitu, kuriame siekiame išgirsti ir įsiklausyti, praturtina mus pačius.

Taigi pradedame bendrą kelionę, bendrą audinį, kurį kursime visus šiuos metus. Linkiu, kad šiame audinyje netrūktų minties spalvų, kūrybingų ornamentų ir draugystės. Linkiu baigti studijas tokiems,  kad jus būtų galima girti Sarbievijaus odės žodžiais: „Išmintis ir valdžia puikiai pritinka tau / Ir didingus žygius gimdantis ryžtas, ir / Žodžiai tokie, kurie plaukia į širdis lyg/ Upė, auksą išplaunanti“.

Sveikinu visą bendruomenę su Rugsėjo 1-ąja, sveikinu jus, pirmakursiai, tapus Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto nariais!

Prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas

VU Filologijos fakulteto dekanas

Klasikų akademijos dalyvius užvakar pasveikinęs Filologijos fakulteto dėstytojas Simonas Baliukonis priminė ne tik Antikos reikšmę šių dienų kultūrai, bet ir atkreipė dėmesį į tai, kad Akademijos šerdį sudaro ne tik paskaitos ir seminarai, bet ir pokalbiai tarp akademijos dalyvių, dėstytojų ir studentų.

Fakulteto kieme pakalbinome Klasikų akademijoje dalyvaujančius moksleivius Ūlą, Joną ir Rusnę, kurie papasakojo apie savo susižavėjimą Antika ir patvirtino diskusijų svarbą.

„Dalyvauju jau antrą kartą. Džiaugiuosi atradusi tą pačią atmosferą, dėl kurios ir sugrįžau. Labai malonu būti apsuptai ta pačia tema besidominčių žmonių – čia kuriasi bendruomenė. Seminarų metu pabendraujame su dėstytojais, o per pertraukas dar labiau įsigiliname į tai, kas labiausiai įsiminė. Taip mezgasi artimas ryšys, kuris tęsiasi ir už universiteto ribų“, – teigia Rusnė, Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos dvyliktokė.

„Pirmą kartą Akademijoje dalyvavau dar prieš devintą klasę – tuomet daugiau klausiausi nei kalbėjau. Dabar jaučiuosi labiau pasiruošęs diskusijoms, galiu pasidalyti savo mintimis apie Homero ar Aristotelio kūrinius. Akademija mane praturtina įvairiais kultūriniais kontekstais, supažindina su filosofinėmis idėjomis ir leidžia pažvelgti į kasdienius dalykus kitaip“, – pastebi Jonas, Vilniaus licėjaus vienuoliktokas.

„Dalyvauju pirmą kartą. Iš pradžių lankiausi renginyje „Studentas vienai dienai“, vėliau – Lituanistikos akademijoje, o ten ir sužinojau apie Klasikų akademiją. Mane traukia mitologija ir Antikos kultūra – tai vienas iš laikotarpių, stipriausiai paveikusių žmonių pasaulio suvokimą. Akademijoje visi aktyviai įsitraukia, vyksta gyvos diskusijos, dalijamasi mintimis. Tokie renginiai leidžia praplėsti akiratį, kurio mokykloje, orientuotoje į egzaminus, kartais pritrūksta“, – savo mintimis dalijosi Ūla, Juodšilių „Šilo“ gimnazijos dvyliktokė.

Klasikų akademija tampa erdve, kurioje jaunimas gali atrasti Antikos tekstus, filosofiją ir idėjas ne tik kaip mokymosi medžiagą, bet ir kaip gyvą įkvėpimo šaltinį.

Vilniaus universiteto nuotrauka

2025–2026 mokslo metais Vilniaus universiteto studentai kviečiami prisijungti prie „Arqus“ daugiakalbystės modulio, kuriame studentai galės pasirinkti mokytis lietuvių, norvegų arba prancūzų kalbą A1 lygiu. Modulio dalyviai taip pat bus skatinami lavinti ir jau mokamą užsienio kalbą, pasitelkdami neformalias veiklas, tokias kaip „Arqus Café“. Modulis jungia tiek formalų, tiek neformalų mokymąsi ir teorines įžvalgas apie kalbą ir kultūrą, taip studentams yra suteikiama galimybė kritiškai permąstyti savo mokymosi strategijas ir kultūrines patirtis.

Modulis vyks nuo 2025 m. rugsėjo iki 2026 m. sausio ir bus organizuojamas nuotoliniu būdu per „Microsoft Teams“ bei MOODLE platformas. Jis apima 150 akademinių valandų (50 kontaktinių ir 100 savarankiško darbo) ir yra nemokamas.  Studentai už šį modulį gaus 5 ECTS kreditus, „Arqus“ universitetų dalyviams bus išduodamas pažymėjimas. Registracija vyks rugsėjo 1–16 d.

Šių metų modulis tęsia 2024–2025 m. vykdyto bandomojo projekto, kuris buvo skirtas lietuvių kalbai ir kultūrai, tradiciją. Bandomojo projekto dalyviai derino lietuvių kalbos A1 kursus su paskaitomis apie Lietuvos kultūrą, kalbą ir politiką. „Daugiakalbystės modulis man suteikė vertingų įžvalgų apie kalbų mokymąsi, kultūrinę adaptaciją ir literatūros reprezentaciją. Supratimas apie skirtingus mokymosi stilius leido geriau pažinti savo paties kalbų mokymosi būdus. Lietuvos sociolingvistinės aplinkos pažinimas pagilino supratimą apie istorinius daugiakalbystės kontekstus. Galiausiai, pažintis su moterų literatūra Lietuvoje papildė mano kultūrines žinias apie šalį, kurioje dabar gyvenu. Šis modulis praturtino ne tik mano akademines žinias, bet ir asmeninį požiūrį į kalbą bei komunikaciją įvairiuose kontekstuose“, – apie modulį atsiliepia vienas iš jo dalyvių.

Prisijungę prie 2025–2026 m. modulio, studentai ne tik įgis naujų kalbinių įgūdžių, bet ir praplės savo kultūrines žinias. Registruotis galite čia.

Vilniaus universiteto nuotrauka

Buvimas laisvuoju klausytoju suteikia progą atnaujinti turimus gebėjimus ir įgyti naujų kompetencijų, sako Vilniaus universiteto (VU) studijų prorektorius doc. Valdas Jaskūnas. Ši unikali VU siūloma galimybė suteikia vertingų žinių, kurios gali būti pritaikomos profesinėje srityje ir prisidėti prie asmeninio tobulėjimo.

„Kuo toliau, tuo labiau žmonės yra linkę investuoti į save ir asmeninį tobulėjimą. Prieš 20 metų buvo investuojama į materialius dalykus, tačiau dabar žmonės suvokia materialinių gėrybių ribotumą, todėl yra labiau linkę investuoti į save, gebėjimus ir kompetencijas“, – kalba doc. V. Jaskūnas.

Laisvuoju klausytoju gali tapti kiekvienas, turintis vidurinį išsilavinimą, nepriklausomai nuo amžiaus, ankstesnių studijų ar patirties. Tokia galimybė sudaroma du kartus per metus. Priėmimas į rudens semestrą vykdomas iki rugsėjo 1 d., o į pavasario – iki vasario 1 d.

Kaip sako VU studijų prorektorius, laisvojo klausytojo statusą dažniausiai renkasi darbo patirties turintys žmonės. Vis dėlto pašnekovas priduria, kad tokia galimybe pasinaudoja ir vyresni asmenys: „Dirbantys ir vaikus auginantys žmonės ne visada atranda laiko studijoms, todėl laisvojo klausytojo statusas jiems – puiki išeitis. VU lankydami vieną ar kelis studijų modulius jie gali suderinti asmeninį ir profesinį gyvenimą.“

Pasak doc. V. Jaskūno, dalis žmonių modulius pasirenka vedami smalsumo, kiti nori pramokti, pavyzdžiui, naujos kalbos: „Daug kas mokosi naujų kalbų arba tobulina jau pramoktos kalbos žinias. Universitetas siūlo per 30 pasaulio kalbų – nuo kinų iki prancūzų. Be to, yra žmonių, besirenkančių dalykus, kuriems anksčiau jautė mažiau poreikio, pavyzdžiui, filosofiją, kuri yra nepamainoma ugdant sisteminio mąstymo ir argumentuoto samprotavimo gebėjimus.“

Klausytoju norintis tapti asmuo gali pasirinkti vieną ar kelis modulius iš siūlomų įvairiuose VU fakultetuose. Nuo filosofijos pradmenų iki scenos baimės įveikimo mokantis viešojo kalbėjimo – tai tik dalis modulių, kuriuos siūlo VU, pavyzdžių.

„Niekas negimsta mokėdamas – visko galima išmokti. Pavyzdžiui, viešojo kalbėjimo įgūdžiai yra reikalingi daug kam, tačiau retas jų yra mokęsis. Vieniems viešasis kalbėjimas yra įgimtas, o kiti šį įgūdį lavina. Laisvojo klausytojo statusą turintiems žmonėms siūloma galimybė to išmokti“, – teigia doc. V. Jaskūnas.

Anot pašnekovo, populiariausios programos, kurias renkasi laisvieji klausytojai, susijusios su medicina, psichologija, teise ar pedagogika. „Būti laisvuoju klausytoju naudinga, nes tokie asmenys įgyja naujų žinių ir gebėjimų. Šiais laikais yra nemažai darbdavių, kurie apmoka darbuotojų kursus, kad jie galėtų kelti kvalifikaciją, todėl pažyma gali būti reikšmingas dokumentas darbdaviui“, – sako VU studijų prorektorius.

Doc. V. Jaskūnas pažymi, kad siūlomų modulių kaina nėra didelė, o pasirinkimas didžiausiame šalies universitete – labai platus: „VU už gana nedidelę kainą galima gauti gerą ekspertizę ir žmones, kurie yra savo srities profesionalai.“

Studijų įmoka už pasirinktą dalyką (modulį) apskaičiuojama padauginus vieno kredito kainą, nurodytą studijų sutartyje, iš to dalyko kreditų skaičiaus. Skirtinguose fakultetuose vieno kredito kaina gali skirtis. Tikslią kainą, dalyko aprašą ar kitą informaciją suteikia fakultetas, kuriame organizuojamos paskaitos. VU alumnams, studijų modulius pasirinkusiems Kauno ar Teisės fakultetuose, Verslo mokykloje, taikoma 10 proc. nuolaida.

Norintieji sudaryti laisvojo klausytojo sutartį turi užpildyti prašymą fakultete, kuriame ketina rinktis studijų modulį. Fakultetas, gavęs prašymą, susisiekia dėl sutarties pasirašymo ir apmokėjimo.

Laisvojo klausytojo sutartis pasirašoma vienam semestrui ar pasirinktam studijų modulių kiekiui. Sutartis galioja nuo studijuojamo modulio pradžios iki egzaminų, galutinių peržiūrų pakartotinio perlaikymo termino pabaigos. Klausytojas neprivalo atsiskaityti už studijuojamą dalyką, tačiau akademinė pažyma išduodama tik sėkmingai išklausius dalyką ir už jį atsiskaičius.