Šiuo metu visuomenėje aktyviai svarstant klausimą dėl rusų kalbos likimo mokyklose, noriu pasidalinti, kaip  kito mano santykis į gimtąją kalbą ir kokią rusų kalbos ateitį matau Lietuvoje. Savo palaikymą Ukrainai išreiškiau dar karo pradžioje. Esu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Slavistikos katedros vadovas. Manau, kad rusų kalbos išmanymas reikalingas ir dėl nacionalinio saugumo, istorijos bei politinių naratyvų ir propagandos išaiškinimo tikslų.

Kaip keitėsi mano asmeninis santykis su rusų kalba

Mano santykis su rusų kalba yra visiškai natūralus žmogui, užaugusiam Lietuvos rusų šeimoje – tai mano gimtoji kalba. Užaugau rusiškoje aplinkoje tarp knygų rusų kalba – net jei tai buvo Džekas Londonas ar Tomas Main Ridas. Rusų kalba buvo artimiausio draugų rato kalba, pagrindinė kalba mokykloje, universitete, skaitytų laikraščių ir žurnalų kalba. Iš dalies taip ir liko. Vėlyvoje paauglystėje ir jaunystėje tam tikrą vietą užėmė lenkų kalba, bet ne gyvam bendravimui, o skaitymui. Lenkiški laikraščiai ir žurnalai buvo įdomesni už sovietinius, knygyne „Draugystė“ galėjai nusipirkti SSRS neišleistų autorių knygų. Lietuvių kalba į mano gyvenimą atėjo Sąjūdžio laikais: tai buvo mitingų ir žiniasklaidos kalba, kuri tapo drąsesnė ir su kuria vietiniai rusakalbiai laikraščiai negalėjo suspėti.

Tuo metu jau buvau baigęs rusų filologiją VU ir pradėjęs dėstyti. Taip gimtoji kalba tapo mano profesijos kalba. VU visiškai atitinka universalios aukštosios mokyklos, kurioje atstovaujamos visos žinijos šakos, idėją. Čia, kaip ir kituose garbinguose universitetuose, tarp kitų užsienio kalbų ir literatūrų nuo seno dėstoma ir tyrinėjama rusų kalba bei literatūra. Kaip tik čia galima plėtoti savaip išskirtines kryptis, pavyzdžiui, tyrinėti vietinės rusų kalbos ypatumus, kuri skiriasi nuo kitų rusų kalbos variantų dėl lietuvių ir lenkų kalbų bei gyvenimo realijų įtakos, analizuoti Lietuvoje gyvenusių ir gyvenančių rašytojų kūrybą ar rusų literatūros recepciją Lietuvoje. Ar kito mano santykis su rusų kalba? Vaikystėje tas santykis tiesiog nebuvo reflektuojamas. Sociolingvistiniai duomenys rodo, kurias kalbas įvairaus amžiaus ir kilmės Lietuvos gyventojų grupės vertina kaip gražiausias, reikalingiausias, prestižiškiausias. Tai man rusų kalba nėra gražesnė už lietuvių ar lenkų. Profesinėje veikloje ji man reikalingiausia, giminaičių ir artimųjų rate natūraliausia. Apie jos prestižiškumą Lietuvoje nėra ir kalbos. Rusų kalba kelia niūrias asociacijas. Juk tai buvo okupacinės kariuomenės, komunistų partijos ir sovietinių represinių organų kalba. Ir šis rusų kalbos koloritas tapo nepakenčiamas prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą. Tai pajutau ne tik iš išorės per smarkiai blogėjantį požiūrį į rusų kalbą, bet ir iš vidaus. Kartais ją vartoti, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose, tiesiog bjauru. Tačiau atramą randu įsitikinime, kad vis dėlto svarbu, jog tai, kas man svarbu, būtų prieinama ir nemokantiems kitų kalbų.

Kodėl Lietuvoje reikėtų išlaikyti giluminį rusų kalbos išmanymą

Galbūt kai kam pasirodys keista, bet aš pradėčiau nuo Lietuvos kultūros ir istorijos paveldo. Mūsų archyvuose ir bibliotekose saugomi vertingi dokumentai ir kita medžiaga rusų kalba, galinti praplėsti mūsų supratimą apie Lietuvos kultūros turtingumą ir įvairovę. Pavyzdžiui, turime tūkstančius pasaulinio garso dailininko Mstislavo Dobužinskio, savo kilme ir kūrybine biografija susijusio su Lietuva, saugojamų objektų, tarp kurių yra ne tik piešinių ir kostiumų bei teatro dekoracijų eskizų, bet ir įvairių rankraščių rusų kalba. Nėra tinkamai įsisavinti filosofo ir kultūros istoriko Levo Karsavino religiniai ir filosofiniai veikalai, kuriuos jis rašė lageryje ir kuriuos sugebėjo išsaugoti kaliniai lietuviai. Aktualizuoti ir reintegruoti šį paveldą į šiuolaikinę kultūrą gali tinkamą pasirengimą turintys specialistai. Be atitinkamų tyrinėtojų rusų kalbos kompetencijų, neturėtume puikių darbų, pavyzdžiui, Vidos Bakutytės apie Vilniaus teatro istoriją, Laimos Laučkaitės apie Vilniaus dailę XX amžiaus pradžioje, Jolantos Širkaitės apie Vilniaus piešimo mokyklą, Helmuto Šabasevičiaus apie Lietuvos tarpukario baletą.

Dar vienas svarbus rusų kalbos išmanymo būtinybės aspektas – siejamas su saugumu. Būdami Vakarų civilizacijos paribyje, mes tiesiog privalome geriau nei kiti suprasti „rusų pasaulio“ vertybes, žinoti jų motyvus, prognozuoti elgesį, įžvelgti tikrąją Rusijos valdžios istorinių ir politinių naratyvų prasmę. Turime mokėti lengvai atmesti melagingus naratyvus, tačiau šie naratyvai paveikė milijonus žmonių ir ne tik Rusijoje – šiandien jie plinta ne tik rusų kalba. Jų pagrindai glūdi Rusijos kultūros ypatumuose. Lengva atšaukti spektaklį ar koncertą, daug sunkiau išsiaiškinti, kas šioje kultūroje generuoja ksenofobišką neapykantą praktiškai visam pasauliui, pasididžiavimą nusikaltimais, militaristinį siautulį, pasirengimą aukoti savo ir kitų gyvybes. Darbas ne daugeliui, bet gerai paruoštiems ekspertams, kurie supranta Rusiją ir galėtų prisidėti prie tinkamų sprendimų pasirinkimų diplomatijos, kontrpropagandos, gynybos, saugumo srityse.

Galiausiai, teko išgirsti nuomonių, kad karas anksčiau ar vėliau baigsis. Labai norisi tikėti ir man Ukrainos pergale, bet Rusija, kad ir kokia ji būtų, išliks. Ji išliks mūsų kaimynė, galbūt nepatogi ir pavojinga, bet turinti didelį ekonominį potencialą. Todėl pati geografija skatins tam tikrų prekybinių ir verslo ryšių atsigavimą. Be to, rusų kalba gali būti naudinga palaikant ekonominius ir diplomatinius santykius su kitomis šalimis, kuriose rusų kalba tradiciškai užėmė svarbią vietą: Ukraina, Baltarusija, Kazachstanu, Armėnija, Sakartvelu, Azerbaidžanu, Vidurinės Azijos šalimis. Čia nepakanka mokyklinio antrosios užsienio kalbos mokėjimo lygio, reikėtų išmanyti rusų verslo kalbą, žodžių konotacijas, frazeologizmus, neverbalinės komunikacijos ypatumus, kultūrinį kontekstą. Be rusų kalbos galimai būtų sunkiau palaikyti diplomatinius santykius su tomis pačiomis šalimis ir bendradarbiauti tarptautinėse organizacijose.

Kaip Rusijos pradėtas karas Ukrainoje pakeitė studijų kontekstą ir požiūrį į kultūros vaidmenį

Tai, kas vyksta pasaulyje, šalyje ir mumyse pačiuose, negali neatsispindėti tame, ką ir kaip dėstome. Pavyzdžiui, Filologijos fakultete buvo parengti programų variantai: rusų filologija ir ukrainistika, lenkų filologija ir ukrainistika, lietuvių filologija ir ukrainistika. Tačiau, matyt, dėl neaiškių absolventų perspektyvų darbo rinkoje jie nesulaukė susidomėjimo. Pavyko pasiūlyti studentams Vilniuje prieglobstį radusio Kyjivo nacionalinio kultūros ir meno universiteto profesoriaus Valerijaus Panasiuko Ukrainos teatro ir kino istorijos kursą. Atnaujinome mūsų pagrindinę rusų filologijos studijų programą, daugiau dėmesio skirdami slavų kalboms, tautosakai, mitologijai, įvedėme tokius dalykus kaip „Vidurio ir Rytų Europos regiono istorija ir kultūra“, „Geopolitiniai pokyčiai ir kalba“, „Rusų imperinė kultūra“. Šiemet priimame į bakalauro Vidurio ir Rytų Europos kalbos ir kultūros studijų programą su dviem specializacijomis – rusistika ir polonistika. Rusistikos magistrantūros studijų programoje peržiūrėti ir atnaujinti dalykai „Rytai ir Vakarai rusų kultūroje“, „LDK kultūros raida“, „Medijų kalbotyra“ ir kiti.

Beje, kultūros vaidmuo dažnai suprantamas supaprastintai, kai Rusijos imperinės ambicijos, agresijos ir kariuomenės nusikaltimų priežastys aiškinamos Dostojevskiu ir baletu. Tačiau tai yra antropologijos abėcėlė: moralės ir elgesio normas formuoja visa aplinka, kurioje žmogus auga, pradedant šeima ir tęsiant mokykliniu ugdymu, etiketu, šventėmis, paminklais, televizija, šou verslu ir pan. Trumpai tariant, žudikus, prievartautojus ir plėšikus užaugino ne Čechovas, o dešimtmečius trunkantys kariniai paradai, tankų formos vaikiški vežimėliai, serialai apie drąsius ir kilnius specialiųjų tarnybų ir represijų organų agentus. Vargu ar galėsime čia ką nors pakeisti, tačiau mūsų galioje yra suprasti, kaip tai vyksta. Beprasmiškas neigimas ir draudimai čia nepadės.

Rusų kalbos ateitis Lietuvoje

Jau dabar matome, kad rusų kalba viešajame gyvenime vartojama gana siaurose srityse. Pirmiausia, noriu paminėti žiniasklaidą, kuri, beje, yra orientuota ne tik į rusakalbę auditoriją šalies viduje, bet ir už jos ribų. Svarbu, kad tarp balsų, kuriais Lietuva kalba pasauliui, būtų ir rusų kalba. Tikiuosi, kad šalies labui šis sektorius bus plėtojamas, siekiant pateikti adekvačią informaciją mūsų regione plačiai vartojama kalba. Pastarųjų dešimtmečių tendencijos rodo, kad mokyklų, kuriose dėstoma rusų kalba,  mažės. Beje, jau šiandien šiose mokyklose tik dalis dalykų dėstoma rusiškai. Vilniaus senojo teatro spektaklius žiūrovai mato ir tikriausiai matys rusų kalba su lietuviškais subtitrais arba lietuvių kalba su rusiškais subtitrais. Viešojo ir privataus gyvenimo paribių zonoje veiks saviveikliniai teatrai, literatūriniai sambūriai, vyks romansų mylėtojų vakarai, jei dalyviai nepraras entuziazmo ir kūrybinio potencialo.

Rusų kalba nepriklauso Rusijos valstybei ir juo labiau jos valdžiai. Tai Lietuvos rusų kalba, o jų dauguma yra lojalūs Lietuvos piliečiai ir šalies patriotai. Be to, rusų kalba asmeniškai bendraudami tarpusavyje plačiai vartoja tautinių mažumų atstovai. Lenkas su baltarusiu ar ukrainiečiu, ukrainietis su totoriumi ir kt. dažniausiai vartos rusų kalbą. Augant Lietuvos ekonomikai, palaipsniui didėjo ekonominė imigracija iš Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos. 2020–2021 m. įvykiai Baltarusijoje sukėlė didelį imigrantų iš Baltarusijos antplūdį. Dėl karo į Lietuvą plūstelėjo pabėgėliai iš Ukrainos ir politiniai emigrantai iš Rusijos. Žiniasklaidoje cirkuliuojantys imigracijos duomenys neleidžia suprasti, kiek tarp imigrantų iš Rusijos yra čia grįžtančių lietuvių. Bet kuriuo atveju, šį pavasarį Lietuvoje atsirado apie 74 tūkst. Ukrainos, 63 tūkst. Baltarusijos, 15 tūkst. Rusijos piliečių. Šios naujos socialinės grupės bendravimo kalba yra rusų kalba. Kokias kalbas moka apie 23 tūkst. imigrantų iš Kirgizijos, Uzbekistano, Tadžikistano? Mažai tikėtina, kad anglų, o ir lietuvių kalbos jie greitai neišmoks. Nemanau, kad artimiausiu metu šios grupės skaičius smarkiai sumažės. Tačiau tai veikiau privataus gyvenimo sfera ir nedidelis segmentas.

Ar Rusija pasikeis?

Istorija moko, kad po trumpų prošvaisčių, kaip po carizmo ar komunizmo žlugimų, Rusija vėl ir vėl pasuka į totalitarinės diktatūros aklavietę. Maskvos valstybė nuo savo atsiradimo siekė plėsti savo valdas, Lietuva tai patyrė ne kartą. Susiklosčiusi XV–XVI a. teorija „Maskva – trečioji Roma“ skelbė, kad Rusija yra vienintelė tikrojo tikėjimo ir autentiškų vertybių salelė, o į likusį pasaulį ji žvelgė kaip į priešišką erezijų ir ydų vandenyną. Šioje doktrinoje glūdi galingi imperializmo ir neapykantos Vakarams, pirmosios Romos pasauliui, pradai. Iš Vakarų Rusija dažniausiai perimdavo ne vertybes, bet technologijas, o pasiskolintos institucijos, tokios kaip teismas ar parlamentas, neišvengiamai tapdavo imitacijomis. „Trečiosios Romos“ doktrina yra dabartinės Rusijos valstybinės ideologijos pagrindas ir, atrodo, per mokyklą, meną ir propagandą giliai įsiskverbė į rusų sąmonę.

Tačiau visais laikais ten atsirasdavo, kad ir ne daug, laisvos dvasios bebaimių žmonių. Atmintyje įstrigo 1991 m. sausio mėn. solidarumo su Lietuva mitingo nuotrauka, kai visą Maniežo aikštę Maskvoje užpildė nuo 500 000 iki milijono žmonių su šūkiais „Šalin rankas nuo Lietuvos!“ ir „Už jūsų ir mūsų laisvę!“. Tai buvo ne vienintelė tokia akcija didžiuosiuose Rusijos miestuose. Prisimename, kaip Maskva ir Sankt Peterburgas sukilo prieš Valstybinis ypatingosios padėties komitetas GKČP (grupė aukščiausių SSRS pareigūnų, organizavusių vadinamąjį „Rugpjūčio pučą“, kurio metu bandyta nušalinti nuo pareigų Michailą Gorbačiovą). Norisi tai prisiminti ir tuo tikėti, tuo labiau, kad turime įrodymų, kaip gali keistis kultūrų ir civilizacijų pagrindai. XX a. pradžioje Maksas Vėberis klasikiniame veikale „Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia“ įrodinėjo, kad protestantiškas mąstymas skatina verslumą. Iš to sekė, kad katalikiški regionai ekonominiu požiūriu visada atsiliks nuo protestantiškų. Tačiau šiandien matome, kad taip nėra. Kas atsitiko? Paaiškinimą galima būtų sieti su 1962–1965 m. Vatikano II Susirinkimu, pakeitusiu Katalikų Bažnyčios socialinę doktriną. Po dvidešimties metų šis pokytis jau atsispindėjo ekonominiuose rodikliuose. Taigi, norisi tikėtis, kad Rusija vis dėlto pasikeis. Tuo labiau, kad tai atitinka mūsų interesus, tad ir mes turime dirbti šia kryptimi.

Vokiečių filologijos katedra šių metų birželio 12-14 dienomis rengia tarptautinį Šiaurės ir Baltijos šalių germanistikos kongresą „XIII. Nordisch-Baltisches GermanistikTreffen“ (NBGT2024). Jame dalyvauja ir pranešimus vokiečių kalba skaito daugiau nei 70 germanisčių ir germanistų iš 3 Baltijos šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) ir 5 Skandinavijos šalių (Danijos, Islandijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos) bei Vokietijos.

Kviečiame pasiklausyti plenarinių kongreso pranešimų:

birželio 12 d., trečiadienį, 10:30-11:30 val. Aula Parva

Iwan-Michelangelo D’Aprile (Potsdam) „Vilnius und die literarische Moderne in Deutschland“

birželio 13 d., ketvirtadienį, 9:00-10:00 val. V. Krėvės aud.

Heike Zinsmeister (Hamburg) „Digitale Sprachwissenschaft“

birželio 14 d., penktadienį, 11:00-12:00 val. V. Krėvės aud.

Martin Nielsen (Aarhus) „Wirtschaftskommunikation – Rückblick, Einblick, Ausblick“

Visa kongreso programa: https://www.nbgt.flf.vu.lt/

Jeigu būtų mūsų valia, turbūt visus kasdienius rūpesčius ir darbus netruktume iškeisti į tingų drybsojimą namie ant sofos. Nedaryti to, ko galima nedaryti – pati tikriausia pragmatiškojo mūsų prado išraiška. Bėda tik ta, kad kažkam tokiu atveju ant pečių užgula papildomų darbų krūva, o mes patys esame priversti prasimanyti alternatyvių būdų savo materialinei gerovei užtikrinti (t. y. kažkokiu būdu gauti maksimalų atlygį už tokį nieko neveikimą).

Vis dėlto gyvenimas surėdytas taip, kad žmogaus gaunama nauda tiesiogiai koreliuotų su protiniu ir fiziniu jo darbu. Maža to, turime nuolat konkuruoti su kitais, kad mūsų įdirbis būtų pripažintas platesniu mastu ir įvertintas didesniu atlygiu. Kitaip sakant, nepaisydama visų mūsų užmačių, gyvenimiškoji realybė visada primena apie save ir priverčia mus visus įnorius derinti su turimomis galimybėmis.

Įdomu tai, kad šį pastangų ir gaunamo rezultato principą galima nesunkiai pritaikyti kalbai. Prancūzų lingvistas, tarptautinės fonetikų asociacijos įkūrėjas Polis Pasy (pranc. Paul Passy) šiomis kategorijomis mąstydamas nurodė, kad pagrindinė kalbos paskirtis yra kuo greičiau ir kuo aiškiau perduoti vieno kalbančiojo informaciją kitam. Tai vadinamojo kalbos ekonomijos principo (angl. The economy principle in language) logika, suponuojanti, kad tą patį informacijos kiekį mes siekiame perduoti kuo mažesnėmis pastangomis.

Reikėtų pastebėti, kad polinkių taupyti savo energiją ir didinti kalbos informacinį krūvį veikimo kryptys yra diametraliai priešingos. Kaip nieko neveikdami negalime pasiekti norimo rezultato, taip ir tylėdami negalime perduoti jokios informacijos, nebent pasitelksime alternatyvius būdus – įvairias veido išraiškas, rankų gestus ir pan. Galėtume sakyti, kad šie du veiksniai, tarsi priešingus elektros krūvius turintys kūnai, nuolat traukia vienas kitą ir paverčia kalbą nuolatinės kaitos objektu. Pavadinkime universitetą uniu ir nesunkiai įsitikinsime, kaip šis principas veikia. O kiek tokių pakitimų įvyksta, kurių mes net nepastebime! Tiesa, kalbos galimybės nuo to nė kiek nesumenksta, nes tokiu atveju viena jos išraiškos forma tiesiog pakeičiama kita.

Padarę išvadą, kad kalba yra savotiškas objektyvių ir subjektyvių aplinkybių žaismas, dabar privalome ją paversti mokslo objektu. Tik ką ir kaip reikėtų tirti? Turbūt jau susidarėte įspūdį, kad mokslininko akis net ir į pavienius garsus turėtų žiūrėti kaip į įvairių faktorių sąveikos rezultatą. O tų faktorių išties labai daug… Tyrimais nustatyta, kad fonetiniam kalbos garsų pavidalui, be anksčiau minėtųjų, įtakos turi kalbančiojo lytis, amžius, tarmė, įvairūs socialiniai, psichologiniai, emociniai veiksniai, taip pat nuovargis, ligos, įvairios balso patologijos ir t. t.

Grupė mokslininkų, pavyzdžiui, nustatė, kad Anglijos karalienė Elžbietos II kalbėjimas (garsų tarimas) reikšmingai pakito Jai pasiekus penktąją dešimtį. Šis pastebėjimas atliepia bendrąją tendenciją, liudijančią, kad vyresni žmonės, ypač sulaukę garbingo amžiaus, yra linkę silpniau artikuliuoti kalbos garsus. Maža to, yra teigiančių, kad dviejų visiškai identiškų garsų ištarti apskritai neįmanoma. Kad ir kaip besistengtume, visada bus matyti bent minimalūs akustinių to paties kalbos garso skirtumai. Viso to pasekmė – nesuskaičiuojami garsų variantai, kurių vienoks ar kitoks susisteminimas ir yra vienas pagrindinių mokslo uždavinių. Kitas būtinas žingsnis – sukauptų žinių pritaikymas naujosioms kalbos technologijoms.

Siekdami visų šių tikslų, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra savarankiški garsai, o kas tik jų variantai. Šiuo atveju neišsiversime be fonologijos – kalbotyros šakos, kalbos garsus tiriančios pagal jų atliekamas funkcijas. Viena svarbiausių jų yra dalykinio turinio (žodžių reikšmių) skyrimas. Jei, pakeitę vieną garso variantą kitu, staiga išgirstame visai kitą žodį, vadinasi, tai du skirtingi garsai arba kitaip – fonemos (balsiai ir priebalsiai). Kitas žingsnis – susieti šias fonemas su kita kalbos vienetų grupe, vadinama specialiu prozodinių elementų terminu. Jais vadinami kirčiai, priegaidės ir intonacijos – labai subtilūs elementai, tarsi klijai į natūralius žodžius, sakinius ir frazes suliejantys balsius ir priebalsius. Kad kompiuteriu atkuriamas žmogaus balsas skambėtų natūraliai, būtina perprasti šių skirtingų kalbos lygmenų sąveiką. Jei to nepavyksta padaryti, kalba akimirksniu virsta sunkiai suprantamu garsų kratiniu. Tai pats tikriausias Achilo kulnas akustinę kalbos garsų struktūrą tiriantiems mokslininkams, eksperimentinės fonetikos specialistams.

Kodėl visa tai taip sudėtinga? Reikalas tas, kad visi minėtieji kalbos elementai turi savitus, tik jiems vieniems būdingus, akustinius požymius, todėl susiduriama su iššūkiu išsiaiškinti, kaip visi šie požymiai gyvojoje kalboje yra suderinami tarpusavyje. Be to, priklausomai nuo kalbinės situacijos ir konteksto šie požymiai gali pakisti arba būti visai niveliuojami.

Tyrimus apsunkina ir tai, kad žmogaus klausos organų sistema, garso bangas transformuojanti į nervinius impulsius ir siunčianti juos smegenims, į fizikinius garso parametrus reaguoja nevienodai. Juk trijų eurų nuolaida atrodo didžiulė tik tada, jei ji sudaro ne mažiau pusės visos prekės kainos. Visai kitaip ją vertiname, kai paaiškėja, kad šie trys eurai tesudaro mažytį procentą ankstesnės kainos. Tai psichofizinio Vėberio-Fechnerio dėsnio, suponuojančio, kad dirgiklio fizinio intensyvumo ir jo sukeliamo pojūčio stiprumo priklausomybė yra logaritminė, esmė, puikiausiai tinkanti ir kalbai. Kitaip sakant, nevalia visais atvejais dėti lygybės ženklo tarp fizikinių ir perceptyvinių (garso suvokimo) kalbos aspektų. Paradoksalu ir fenomenalu tai, kad kartais mes visiškai nereaguojame į labai ryškius garsų skirtumus (kai, pavyzdžiui, kalbame pilna burna arba labai skubėdami), bet išliekame dėmesingi itin subtiliems kalbos elementų požymiams, neretai sunkiai užčiuopiamiems net specialiomis garso analizės programomis.

Kad visa ankstesnė mūsų kalba nebūtų pernelyg gaubiama teorinių prielaidų rūko, paanalizuokime vieną paprastą ir konkretų atvejį. Kokie painūs slėpiniai ir mokslinės dilemos galėtų glūdėti, pavyzdžiui, žodyje oras. Lingvistinį išsilavinimą turintieji nesunkiai įvardins visas pagrindines šio žodžio charakteristikas: kalbos dalį, linksnį, žodį sudarančius balsius bei priebalsius ir t. t. Savo ruožtu eksperimentinės fonetikos specialistui, besigilinančiam į akustinę kalbos garsų struktūrą, prieš akis turėtų atsiverti maždaug pusės sekundės ilgio (apytiksliai tiek laiko užtrunka ištarti šį žodį) spektrograma, kurioje turėtų būti matomi visi akustiniai (fizikiniai) šį žodį sudarančių garsų požymiai. Jau minėjome, kad balsių ir priebalsių sekas gyvais žodžiais paverčia prozodiniai elementai. Ne išimtis ir šis žodis – pirmasis jo skiemuo yra tariamas su kirčiu ir priegaide (t. y. su tam tikromis balso moduliacijomis). Maža to, kiekvieną žodį ištariame vienokia ar kitokia intonacija. Atidesne ausimi pasiklausykime savo pačių tarimo, kai tiesiog tvirtiname oras! ir klausiame oras? Skirtumas akivaizdus, ar ne? Turbūt pastebėjote, kad klausdami kilstelėjome balsą aukštyn galiniame žodžio skiemenyje. Kad vaizdas būtų dar margesnis, praturtinkite savo klausiamąją intonaciją abejonės gaida, tarsi klaustumėte abejodami pačiu savimi ar savo pašnekovu (balsas nuskambės dar šiek tiek kitaip).

Anksčiau mokslininkų buvo teigiama, kad visai šiai kalbos specifikai perteikti (priegaidėms, kirčiams ir intonacijai ištarti), tiesiog kai kurie žodžio garsai yra ištariami ilgiau, garsiau ir aukštesniu balsu. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad situacija yra kur kas painesnė. Didžiausia problema ta, kad šiuo atveju viename vieninteliame žodžio balsyje o kažkokiu būdu turi būti įkomponuoti ir suderinti kirčio, priegaidės ir intonacijos požymiai. Regis, paprastas, tačiau labai painus klausimas, kaip? Priimta manyti, kad tokiais atvejais svarbiausias vaidmuo tenka mūsų balso klostėms, kuriomis mes išgauname vienokias ar kitokias balso moduliacijas. Kuo didesniu greičiu (dažniu) vibruoja klostės, tuo aukštesnis garsas išgaunamas. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip mes varijuojame balso aukščiu.

Dar XIX a. antroje garsaus lietuvių lingvisto F. Kuršaičio teigta, kad balsį su viena lietuvių kalbos priegaide (tvirtagale) tardami mes balsą moduliuojame lygiai, pamažu, iš lėto (balso dažnis kinta labai laipsniškai), o su kita (tvirtaprade) – kur kas staigiau ir aštriau. Ar jūs patys girdite panašų skirtumą, kai tariate žodžių porą kõšė (valgis) ir kóšė (košimo veiksmas)? Dar viena alternatyva – pakeisti patį balso registrą, balso klosčių vibravimo (tiksliau fonacijos) tipą. Norėdami skambėti paslaptingiau ir svajingiau, nejučia nužeminame balsą ir papildome jį lengvu švokštimu (pridedame „smėlio“). O kur dar individualios kiekvieno iš mūsų garsų tarimo ir balso tembro savybės… Klausimų ir veiksnių išties daug, o išvada kol kas paprasta – tik perpratę visą šią dinamiką, galėsime ir kompiuteriu perteikti visus gyvosios kalbos atspalvius.

Nors užčiuopėme tik mažytę kalbos garsų slėpinių dalį, bet turbūt jau įsitikinome, kad kalba yra pats tikriausias fenomenas. Vienas garsus skandinavų lingvistas Bjornas Lindblomas, bandęs perprasti pačias giliausias kalbos garsų varijavimo priežastis, priėjo prie išvados, kad kalbos tyrimai šiuo aspektu – tarsi Pandoros skrynios atvėrimas. Visada išlieka tikimybė, kad spręsdami vieną ar kitą kalbinį klausimą, neįvertiname ar tiesiog nežinome kažkokio svarbaus veiksnio, kažkokio niuanso, kuris sutrukdo mums iki galo perprasti visus analizuojamus kalbos duomenis. Matyt, tai neatsiejama kalbos mokslo (turbūt ir viso mokslo apskritai) žavesio dalis.

Belieka pridėti, kad tokiomis mokslinėmis problemomis gyvena Vilniaus universiteto, Filologijos fakulteto, Alekso Girdenio vardu pavadintoje fonetikos laboratorijoje besidarbuojantys mokslininkai. Ten daroma gausybė garso įrašų, dirbama su įvairiomis garso analizės programomis, gilinamasi į vienų ar kitų kalbos elementų struktūrą, atliekami įvairūs statistiniai skaičiavimai, rengiamos mokslinės publikacijos. Galbūt teko girdėti apie neseniai lietuviškai prabilusius robotus humanoidus Ąžuolą ir Liepą? Dalis lietuvių kalbos žinių juos „pasiekė“ būtent iš šios laboratorijos. Ten pat įrašyta ir parengta garsinė medžiaga žodynams ir įvairiems mokomiesiems leidiniams. Trumpai tariant, čia verda įdomus ir turiningas gyvenimas. Užsukite ir patys tuo įsitikinsite!

VU nuotr.

Netylant kalboms apie švietimo problemas, mokytojų trūkumą, geriausią mokymosi ir mokyklos koncepciją, savo žodį taria ir universitetai. Būtent jų rankose yra būsimų pedagogų ugdymas, o žvelgiant plačiau – siektinos mokyklos įvaizdis. Studijuoti pedagogiką kviečiamas ne tik jaunimas, įgyti pedagogo kvalifikaciją siūloma ir jau turintiems išsilavinimą ir profesinę patirtį žmonėms. Anot Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto direktorės doc. dr. Sandros Kairės, į tokias studijas ateina „labai motyvuoti, žingeidūs, aiškiai žinantys, ko savo pedagoginėje veikloje nori ar norėtų pasiekti studentai ir studentės“.

Viena iš tokios programos alumnių yra VU Filologijos fakulteto profesorė, Užsienio kalbų instituto Medijų lingvistikos centro vedėja dr. Julija Korostenskienė. Ji savo nemenką žinių ir išsilavinimo bagažą nutarė papildyti baigdama profesines pedagogines studijas. Kas lėmė tokį sprendimą?

„Iš vyresnių kolegų sužinojau, kad jų studijų baigimo diplomuose yra prierašas apie įgytą pedagoginį išsilavinimą. Man studijuojant jau buvo kita tvarka ir tokio prierašo savo diplome neturiu. Tad nusprendžiau patobulinti savo darbo su studentais įgūdžius – būti ne tik dėstytoja ir mokslininkė, bet ir profesionali pedagogė“, – pasakoja prof. dr. J. Korostenskienė.

Profesorė teigia, kad pedagogikos studijos padėjo jai geriau susisteminti savo dėstymą, o svarbiausia – „labiau atskleisti besimokančiojo individualybę ir individualumą“.

Profesorė Julija Korostenskienė. Steve Oxford nuotr.

„Dėstytojas yra studento palydovas mokymosi kelionėje. Jo vaidmuo ir pozicija yra šiek tiek kitokie, nei buvau įpratusi manyti anksčiau. Sakyčiau, grynindama savo dėstymo metodus pradėjau daugiau kreipti dėmesio į tai, ar man pavyksta mokymosi procese atskleisti ir besimokančiojo individualybę“, – sako prof. dr. J. Korostenskienė.

Pasak jos, pedagogo kvalifikacija būtina dirbant mokykloje, tačiau studijų metu įgytos žinios pritaikomos ir gerokai plačiau.

„Nemanau, kad pernelyg sutirštinsiu spalvas sakydama, jog šios žinios pritaikomos visur. Žinių suteikė ne tik programos turinys, mokiausi ir iš pačių dėstytojų bei studentų – mano bendrakursių. Čia sutikau įdomių, profesinės ir gyvenimiškos patirties turinčių, susiformavusių pažiūrų žmonių, savo sričių specialistų. Bendravimas su jais buvo vertybė. Be to, įgytos žinios pasitarnauja ir moksliniuose tyrimuose. Pedagoginėse studijose koncentruojamasi į temas, konkrečiai susijusias su mokinio asmenybe ir mokymo procesu, tačiau yra ir platesnių temų, atskleidžiančių bendresnį socialinį kontekstą ir peržengiančių pedagogikos sritį. Šis informacinis laukas man pasitarnauja tyrinėjimuose ir vykdomuose moksliniuose projektuose“, – tikina profesorė.

Taip pat, anot J. Korostenskienės, ne mažiau svarbu, kad pedagogikos studijų metu formuojamas siektinos mokyklos įvaizdis.

„Esu labai dėkinga pedagogikos programos rengėjams, o taip pat valstybei, finansuojančiai šią programą. Tai galimybė įgyti pedagoginį išsilavinimą tiems, kurie ne tik pradeda dirbti, bet jau dirba ir norėtų patobulinti savo įgūdžius. Mokomi dalykai atskleidžia tikrojo, siektino mokymo viziją, dėstytojai dalinasi su studentais ne tik praktiniais įgūdžiais, bet ir lūkesčiais apie tai, kokia turi būti mokykla, kokie joje turi būti mokytojo ir mokinio santykiai, ko ir kaip turi būti mokomi mokiniai. Tai deda tvirtus pamatus šiuolaikiniam mokymui, be kurio valstybės ateities būtų neįmanoma įsivaizduoti“, – įsitikinusi profesorė.

Doc. Sandra Kairė. Agnės Papievytės nuotr.

Beje, įgyvendindamas profesines pedagogines studijas, VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų institutas bendradarbiauja su programa „Renkuosi mokyti“. Nuo šio rudens šios studijos taps dar prieinamesnės dirbantiems ir ne Vilniuje gyvenantiems asmenims – jos vyks mišriuoju būdu, du trečdalius studijų laiko rengiant nuotolines paskaitas.

Instituto vadovė S. Kairė teigia, kad čia vykdomi įvairūs tyrimai, skirti ateities mokyklų prognozavimui, technologijų integracijai, klimato kaitos švietime problematikai.

„O mūsų tyrimų rezultatai tampa ir pedagoginių studijų turinio dalimi“, – sako S. Kairė. – „Kasmet peržiūrime studijų programas ir jas atnaujiname, siekiame išlaikyti tai, kas pedagogo veikloje yra esmiška, o tuo pačiu integruoti skirtingas inovacijas ir aktualias temas. Antai bakalauro pedagoginėse studijose nuo rudens bus pradėta naudoti 3D įranga ir simuliacinė klasė, studentai galės rinktis studijuoti dalykus, susijusius su dirbtinio intelekto taikymu mokytojo veikloje, medijų raštingumo ugdymu, neformaliuoju ugdymu ir kita. Didelį dėmesį skiriame ateities mokyklų tematikai, nagrinėjame galimus mokyklų scenarijus ir mokytojų vaidmenis, norimos mokyklos kūrimą. Siekiame studentus įtraukti į tiriamąsias veiklas ir praktines veiklas su mokiniais, kurios tampa svarbia erdve ieškoti galimybių ir sprendimų pozityviai valstybės ateičiai kurti.“

Anot S. Kairės, mokytojai rengiami ne tik veiklai „čia ir dabar“, bet ir veiklai, „kuri ateis“.

„Man patiko pati rizikos ir paslapties gaidelė. Dabar tai lėto ir sodraus gyvenimo būdas“, – apie išskirtinių studijų pasirinkimą sako dabar jau Vilniaus universiteto (VU) alumnė, apie doktorantūrą prestižiniuose Oksfordo ir Kembridžo universitetuose galvojanti parodų kuratorė Vaiva Vasiliauskaitė. Daug klausimų dėl studijų pasirinkimo ir ateities perspektyvų sau kėlusi ir iš kitų išgirdusi filologė įsitikinusi – svarbiausia siekti labiausiai tave dominančių tikslų, o ne svetimų vizijų, norint ateityje dirbti mėgstamą ir mylimą darbą.

Pasirinkimuose svarbu ieškoti savęs

„Reikia nebijoti rinktis tai, kas nuoširdžiai įdomu. Sekti klausimu, kuris rūpi – net jei tas klausimas miglotas ir dar neapčiuopiamas, ir ypač, jei jis organiškai persipynęs su klausimu, „kas aš esu“ “, – kalbėdama apie daugeliui jaunuolių dabar aktualų studijų pasirinkimą ir savęs paieškos svarbą sako V. Vasiliauskaitė.

VU Filologijos fakulteto Klasikinių studijų magistrantūros, o prieš tai Klasikinės filologijos bakalauro laipsnius įgijusi alumnė prisimena, kad iki gana egzotiškai šiuolaikiniame pasaulyje skambančių dalykų  - senovės graikų, lotynų kalbos, Antikos -  pasirinkimo studijoms atvedė vidinis susidomėjimas, nors aplinkiniams kėlė daug klausimų.

„Man patiko pati rizikos ir paslapties gaidelė šiame pasirinkime. Kai pasirinkau klasikinės filologijos studijas, daug kas klausdavo, ką ketinu su įgytais laipsniais veikti. Tada dar ir pati nežinojau, bet nė neabejojau, kad savo kelią rasiu. Vedė susidomėjimas. Pradžioje tik miglotai jaučiau, jog klasika padės man įgyti žinias, kurių labiausiai noriu: tiek  giliau suprasti tekstus, kuriuos galima vadinti mūsų civilizacijos pamatais, ir išnagrinėti, kas lėmė jų įsišaknijimą kultūros istorijoje, tiek pačiai išvystyti įgūdžius kalbą įsodrinti prasmėmis. Tačiau klasikos studijos suteikė dar daugiau, sakykime, išvystė tam tikrą gyvenimo būdą, gebą iš aplinkos ištraukti kontekstus, kurie padaro patirtį įvairesnę ir gilesnę. Tai lėto ir sodraus gyvenimo būdas, kuris man labai pritinka“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Meną mylinčioje šeimoje užaugusi ir teksto sąsaja su vaizdais, jų sąveika susižavėjusi mergina dar studijuodama atrado mėgstamą darbą, kurį dirba iki šiol – kuruoja parodas Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejuje, pasitelkdama studijų metu išugdytus gebėjimus: „Universitete įgyti humanitariniai įgūdžiai pravertė skaitant ir į parodų kalbą verčiant meno kūriniuose užkoduotą kontekstą, mat senoji dailė savo siužetus dažniausiai semia iš literatūros šaltinių. Ir nors dirbu ne su Antikos mitologija grįsta klasikine daile, bet Šventuoju Raštu besiremiančia krikščioniškąja daile, sąveikos principas panašus. Kaip sakė Horacijus: „Ut pictura poesis“ – „Poezija tarsi paveikslas,“ ir savo darbe matau, jog tekstai išties dažnai atsiduria drobėse.“

Darbas su antikiniais tekstais išlaisvina vaizduotę

Dabar kasdien su antikiniais tekstais, juose slypinčiais dievais ir pasauliais dirbanti V. Vasiliauskaitė sako, kad susidomėjimą šia sritimi iki šiol veda mintis, jog tai, ką gebame įsivaizduoti ir paveikiai įdėti į žodžius, randa vietą ne vien mūsų vaizduotėje, bet dažnai viena ar kita forma pasibeldžia į tikrovę.

„Senovės poetų giesmės, apdainuojančios Olimpo dievus, iš lūpų į lūpas keliaudamos po Heladę leisdavo augti kultams, suteikdavo vietoms sakralumo dimensiją, įpūsdavo gyvybės kalnams ir giraitėms, ir paskatindavo šalia statyti aukurus ar šventyklas; paaiškindavo pasaulį, o kartu nurodydavo, kaip jame elgtis. Vaizdiniai, įsigalėję tekstuose, virsdavo paveikslais, pastatais, statulomis, miestais; net asmeniniais pasirinkimais ar gyvenimo būdais“, – sako VU alumnė.

V. Vasiliauskaitė įsitikinusi, kad kiekvienas savo kasdienybėje galime pastebėti ir subtilesnį pasaulių radimąsi, kurį įvairūs tekstai mumyse sąlygoja. Pavyzdžiui, kaip tekstai modeliuoja mūsų patirtį aplinkoje: „Kas turi lakią vaizduotę, žino, kad tinkamas tekstas gali sukurti įspūdį, jog po Vilniaus gatvėmis tūno basiliskai, o šalia istorinių senamiesčio vietų šiandien paraleliai glūdi tų vietų atmintis, teikianti vietai jos charakterį arba „dvasią“.

Dabar esame gerokai pažinę gamtą ir paslaptingas Homerinis himnas apie kalnu laigantį ožiakojį Paną nepriverstų baimintis susitikimo su juo temstant Arkadijoje ant kalno. Tačiau graikams panašūs tekstai turėjo visai kitokį autoritetą, kuris leido kalno garsuose, kvapuose ir vaizduose matyti dievybės artumą. Kaip tekstas pamėgdžioja tikrą pasaulį, kad sėkmingai įterpęs į reprezentaciją naują elementą sudarytų įspūdį, kad tas naujas dalykas taip pat gali egzistuoti – tas klausimas man labai rūpi.“

Studijose antikinį pasaulį patyrė per keliones ir naujas pažintis su bendraminčiais

Nors darbą rado dar studijų laiku ir veiklos tikrai netrūko, V. Vasiliauskaitė įsitikinusi, kad norint pasiimti iš studijų kuo daugiau galimybių, viską galima suderinti: „Mano manymu, geras būdas studijuoti yra toks, kuris niekada nepaverčia studijų šalutine veikla ar nuobodžia prievole. Studijos yra tam, kad geriau pažindami save ir studijuojamą sritį, plėstume savo galimybių ribas. Esu didelė nuoširdaus studijavimo šalininkė – tokio, kuris leidžia patirti, koks įdomus ir stebinantis gali būti pasaulis, jeigu neuždarai jo į išankstinio nusistatymo ar išankstinio žinojimo narvą.“

Studijų VU metais V. Vasiliauskaitė pasinaudojo ne viena galimybe paversti studijas daugiau nei knyginiu mokymusi: keliavo į „Erasmus“ mainus senajame Bolonijos universitete, vėliau į vasarinę „Erasmus+“ praktiką Ca‘ Foscari universitete Venecijoje, kurioje už bibliotekų langų teliūskavo gaivūs vandenys ir dainas traukė gondolieriai.

„Tuo laiku šalia praktikos savo malonumui „studijavau“ man įdomius dalykus: Veneto regiono vilas, venecijietišką tapybą, įvairių rašytojų patirtis šiame vandens mieste. Kalbant apie būdus studijuoti, beveik kasmet su „klasikais“ leisdavomės į keliones po graikų, romėnų kraštus ir toliau. Tai labai pakeisdavo perspektyvą į šį dalyką. Be to, VU apstu akademinio tobulėjimo būdų, kuriuos suteikia mūsų bendruomenė: galima dalyvauti VU vykstančiose konferencijose, diskutuoti, publikuoti straipsnius ir vertimus, megzti dialogą su užsienio mokslininkais; mūsų dėstytojai čia mielai padeda“, – apie studijų laikus ir iki šiol nenutrūkusį ryšį su Universitetu pasakoja alumnė.

Po studijų VU, V. Vasiliauskaitė šiemet priimta į doktorantūros studijas prestižiniuose Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. VU alumnės teigimu, šis naujas studijų etapas jau rudenį gali būti nuoseklus Filologijos fakultete pradėto darbo tęsinys, už kurį yra dėkinga už VU dėstytojų nuolatinį skatinimą ir palaikymą, siekiant įstoti ten, kur svajojo.

„Stodama į Oksbridžą jau buvau padėjusi šiokius tokius man aktualių tyrimų pagrindus čia, Lietuvoje. Įsibėgėti padėjo Klasikinės filologijos studentų konferencijos, duodančios progą kasmet įsigilinti į kurso sudėtyje mažiau akcentuojamus tekstus, vėliau kryptį įtvirtino magistro tyrimai. Taip aš susidomėjau Homerinių himnų kraštovaizdžiais, atminčiai skirtais Pindaro poetiniais pasauliais, apskritai – literatūrine pasaulėkūra. Paskui, jau mąstydama apie doktorantūrą, susisiekiau su Kembridžo profesoriumi, kuris šia sritimi domisi, taip pat su Edinburgo, St Andrews profesoriais, kurie visi davė vertingų pasiūlymų, kaip vystyti tokią temą. Iki šio momento atvedęs VU bendruomenės skatinimas, palaikymas ypač daug reiškė“,  – laukiančiais pokyčiais džiaugiasi V. Vasiliauskaitė.

Kviečiame teikti siūlymus pranešimams mokslinei konferencijai Genesis – Vilnius 2025, kuri kitų metų spalį vyks Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. Genesis – tai genetinės kritikos, tekstologijos ir susijusių sričių pasaulinės aprėpties konferencijų ciklas, rengiamas skirtingų šalių akademinių humanitarinių institucijų drauge su Paryžiaus Šiuolaikinių tekstų ir rankraščių institutu (ITEM) – svarbiausiu genetinės kritikos centru. Ankstesnės konferencijos vyko Helsinkyje, Krokuvoje, Oksforde, Taipėjuje ir Bolonijoje.

Plačiau apie konferenciją pateiktoje nuorodoje

Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas (VU FLF) tiesia naujus kelius lituanistikai Indijoje – Delio Jawaharlalo Nehru universiteto Kalbų, literatūros ir kultūros fakultete steigiamas lietuvių kalbos lektoratas.

Gegužės gale VU FLF dekanas prof. Mindaugas Kvietkauskas, dr. Gina Holvoet ir prof. Axel Holvoet lankėsi Delio Jawaharlalo Nehru universitete, kur su Kalbų, literatūros ir kultūros fakulteto dekane prof. Shoba Sivasankaran ir prof. Sadhana Naithani aptarė lietuvių kalbos lektorato steigimą.

„Lietuvių kalbos lektorato įsteigimas Delyje, viename didžiausių ir tarptautiškiausių Indijoje Jawaharlalo Nehru universitete, atvers daugybę naujų galimybių. Tai – ir lietuvių kalbos žinių įgiję studentai, galintys tęsti įvairių krypčių studijas Lietuvoje, rinktis VU programas, ir įvairaus mokslinio bendradarbiavimo ryšiai, ir žinių apie Lietuvą sklaida šiuo metu daugiausiai gyventojų pasaulyje turinčioje valstybėje, ir svarbus kultūrinės diplomatijos pasiekimas. Delio lektoratas itin reikšmingai papildo šiuo metu VU kuruojamus lietuvių kalbos lektoratus užsienio universitetuose – jų bus jau dvylika“, - teigia dekanas M. Kvietkauskas.

Indijos literatūros akademijoje Sahitya Akademi prof. M. Kvietkauskas skaitė viešą paskaitą. O Haridvaro Dev Sanskriti universitete, kurio Baltistikos centre jau keletą metų veikia lietuvių kalbos lektoratas (lekt. Ieva Ancevičiūtė), vyko susitikimai su vicerektoriumi ir centro vadovu prof. Chinmay Pandya, lietuvių kalbą besimokančiais studentais, perskaitytos paskaitos šio universiteto filologijos doktorantams.

Vizitą rėmė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o jo eiga rūpinosi LR ambasadorė Indijoje Diana Mickevičienė.

Birželio 17 d., pirmadienį, 13 val. V. Krėvės (118) auditorijoje Deividas Zibalas gins daktaro disertaciją „Kelionės tikslas – turistų Roma: miestovaizdžiai šiuolaikiniuose Holivudo filmuose“ filologijos mokslo krypties daktaro mokslo laipsniui gauti.

Disertacija rengta 2019–2023 metais Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Mokslinis vadovas – prof. dr. Almantas Liudas Samalavičius (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004).

Disertacijos gynimo tarybos sudėtis:

doc. dr. Deimantas Valančiūnas – tarybos pirmininkas (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004),

prof. dr. Andreas Mahler (Berlyno laisvasis universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004),

prof. dr. Irina Melnikova (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004),

doc. dr. Atėnė Mendelytė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – H 004),

doc. dr. Renata Šukaitytė-Coenen (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra – H 003).

Disertaciją galima peržiūrėti Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekose ir VU svetainėje adresu

Stebėti disertacijos gynimą galite nuotoliniu būdu pasinaudodami nuoroda

Filologijos fakultetas 2024 metais pradeda įgyvendinti projektą „Iš naujo apibrėžiant mūsų supratimą apie būtį ir kalbą. Dialektiniai žaidimai ir būties reikšmės Antikoje“ (angl. Resetting our understanding of being and language. Dialectical games and the meanings of being in Antiquity.) NR. 10-036-T-0011. Vilniaus universitete tyrėjas dr. Luca Gili iš Kvebeko universiteto Monrealyje atliks 24 mėn. trukmės podoktorantūros stažuotę, kuriai vadovaus Filologijos fakulteto doc. dr. Vilius Bartninkas. Stažuotės metu bus vykdomas originalus mokslinių tyrimų projektas bei keliama tyrėjo kvalifikacija.

Projekto tikslas – užpildyti spragą mokslinėje literatūroje, plačiai tiriant dialektines praktikas metafizinių diskusijų kontekste nuo Parmenido iki Aristotelio. Uždaviniai: 1) ištirti veiksmažodžio „būti“ lingvistinį vartojimą V amžiuje prieš mūsų erą, pasitelkus šiuolaikines technologijas nustatyti, ar yra egzistencinio veiksmažodžio vartojimo liudijimų; 2) ištirti galimybę nauju būdu perskaityti Parmenido 8 fragmentą, kur „būti“ kvalifikavimas nėra susijęs nei su numanomu subjektu, nei su predikatu, o veikiau su jungtimi tarp subjekto ir predikato, taip plėtojant naują Parmenido ontologijos interpretaciją; 3) išanalizuoti Platono dialogus apie „būtį“ atsižvelgiant į šiuolaikines diskusijas apie kalbą ir veiksmažodžio „būti“ vartojimo klaidas; 4) ištirti Aristotelio „kategorijų“ atradimą dialektinių diskusijų apie „būtis“ kontekste; 5) surengti seminarą apie Viduramžių „būties“ supratimą dialektinės kopulos analizės kontekste.

Projektas bus įgyvendinamas pagal 2022-2030 metų plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos plėtros programos pažangos priemonės Nr. 12-001-01-02- 01 „Stiprinti inovacijų ekosistemas mokslo centruose“ veiklą „Parama mokslo ir MVĮ projektams, gavusiems Europos Komisijos kokybės ženklą, ir Marie Skłodowskos-Curie veiklos, Europos mokslo tarybos, Pažangos sklaidos ir mokslinių tyrimų erdvės teigiamai įvertintiems, tačiau dėl lėšų trūkumo negavusiems Europos Komisijos finansavimo projektams“.

Projektui skiriamų lėšų suma 158616,45 Eur. 

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2024 m. gegužės  mėn. 1 d. – 2026 m. balandžio mėn. 30 d. 

Projektas finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos Kartos Lietuva“ lėšomis. 

Gegužės 23-24 d. dvidešimt pirmą kartą Filologijos fakultete vyko VU Polonistikos dienos. Renginio organizatorius: VU Polonistikos centras, partneris: Lenkijos institutas Vilniuje.
Pirmąją dieną vyko tarptautinė studentų konferencija, kurioje dalyvavo Liublino Jono Pauliaus II katalikiškojo universiteto ir Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto doktorantai, taip pat Vilniaus universiteto ir Liublino Jono Pauliaus II katalikiškojo universiteto antro bei trečio kurso lenkų filologijos studentai. Gausi studentų grupė iš Liublino atvyko į Vilnių pagal Erasmus+ mainų programą. Konferencijos dalyvius ir svečius pasveikino VU Filologijos fakulteto prodekanė doc. dr. Gintarė Juodžentytė-Šinkūnienė.
Tą pačią dieną vyko dar dvi paskaitos. Liublino Jono Pauliaus II katalikiškojo universiteto prof. habil. dr. Henryk Duda pasidalino savo pamąstymais apie Adomo Mickevičiaus poemos Ponas Tadas (šiemet šiam kūriniui sukanka 190 metų) Invokaciją. Svečias iš Krokuvos Muzikos akademijos Maciej Wilczynski pristatė referatą „Tautosakos atgarsiai lenkų kompozitorių kūryboje“.
Po konferencijos vyko susitikimas su Varšuvoje gyvenančia lenkų rašytoja Ewa Sobieniewska, kuri daugiau nei prieš 10 metų du semestrus studijavo (pagal Erasmus+ programą) lenkų filologiją Vilniaus universitete. Studijų metu pradėjo domėtis Vilniaus miesto ir Lietuvos istorija, jos istorinių romanų veiksmas vyksta ir Lenkijos karalystėje, ir būtent Vilniuje.
Antrą dieną Polonistikos dienų dalyviai ir svečiai aplankė vietas susijusias su Česlovu Milošu (Czesław Miłosz) Vilniuje ir Kėdainių krašte. Šiemet sukanka devyniasdešimt metų, kai busimasis Nobelio premijos laureatas baigė teisės studijas Stepono Batoro universitete Vilniuje (dabartinis Vilniaus universitetas) ir dvidešimt metų, kai mirė Krokuvoje, kur yra palaidotas. Ekskursija vedė per Šetenius, kur poetas gimė 1911 m. savo senelių (iš mamos pusės) Zigmanto Kunato ir Juzefos Sirutaitės dvare. Šį dvarą aprašė romane Isos slėnis. Vieninteliame išlikusiame ir atstatytame buvusiame svirne nuo 1999 m. veikia Česlovo Milošo kultūros centras, poetui skirta paroda. Poeto buvimą čia primena ir jo pasodintas ąžuoliukas.
Studentai ir dėstytojai aplankė taip pat Šventabrastį, kur Viešpaties Atsimainymo bažnyčioje Č. Milošas buvo pakrikštytas, o šalia bažnyčios yra palaidoti poeto proseneliai (iš mamos pusės) – Simonas Sirutis ir Eufrozina Kosakovskaitė. Netoli Šventabraščio 1863 m. vyko mūšiai – apie tai primena 1938 m. pastatytas memorialinis paminklas. Ekskursijos pabaigoje aplankėme Kėdainius – miestą, kurio garbės piliečiu buvo Česlovas Milošas ir kur yra jo vardo gatvė.
Polonistikos dienų organizatoriai nuoširdžiai dėkoja Filologijos fakulteto dekanatui už visokeriopą pagalbą, o ypač Aistei Marijai Markevičienei ir Ugnei Juozapavičiūtei.

Parengė dr. Irena Fedorovič

Kviečiame į literatų-doktorantų seminarą, kuris vyks gegužės 30 d. 13-15 val. 116 auditorijoje Filologijos fakultete. Jo metu aptarinėsime Gretos Štikelytės tekstą „Väterliteratur and Enkelliteratur as Framework for Analysis of Holocaust Perpetratorship in Generational Narratives by Authors of Lithuanian Origin“. Teksto recenzentai:

• dr. Gintarė Malinauskaitė (Lietuvos istorijos institutas)
• dr. Liucija Vervečkienė (TSPMI)
• dokt. Tomas Kotovičius

Pageidaujantys susipažinti su straipsniu iš anksto, rašykite seminaro vedančiajai Nijolei Keršytei ()

Lauksime apsilankant tų, kurie mėgsta tikras ir gyvas intelektualines diskusijas.

Gegužės 31 d., 13.00 val., 313 aud. kviečiame visus, ne vien doktorantus, į kalbotyros doktorantų seminarą kartu su prof. dr. Axeliu Holvoetu ir doc. dr. Vladimir Panov.

Šio seminaro tema – kontaktinės kalbos. Prisegame Johannos Nolan tekstą apie lingua franca, kurį prašytume šiam seminarui perskaityti.

Tekstas >>

Prie seminarų galima prisijungti ir nuotoliniu būdu per Teams grupę >>

Visi maloniai laukiami!

Primename, kad jau šį trečiadienį, gegužės 29 d., 15.00 val. Kanados studijų (A7) aud. vyks ketvirtasis ARKSI organizuojamo ciklo „Humanitarinių mokslų kokybė ir poveikis“ seminaras:

Gintaro kelias 2.0: sėkmingas VU bendradarbiavimas su Italijos universitetais,  organizacijomis ir įmonėmis

Pranešėjas:  doc. dr. Diego Ardoino

Tarptautiškumas. Tarpdalykiškumas. Bendradarbiavimas. Be šių raktinių žodžių nebeįsivaizduojame gyvenimo mokslinėje institucijoje. Bet kas tai yra? Kaip tai įgyvendinti? Gerosiomis patirtimis tikrai gali pasidalinti Fakulteto italistai, aktyviai skleisdami italistiką Lietuvoje ir baltistiką Italijoje. 

Doc. dr. Diego Ardoino yra Italų kalbotyros ir literatūros katedros vedėjas, Berno universiteto Baltistikos centro atkūrėjas. Baigė klasikinę filologiją Pizos universitete, gavo daktaro laipsnį Pizos bei Frankfurto prie Maino universitetuose, įvykdė podoktorantūros stažuotę Berno universitete, taip pat laimėjo  dr. Joséphine de Karman foundation stipendiją. 2023 m. Italijos Respublikos prezidentas Sergio Mattarella suteikė jam Italijos Respublikos Žvaigždės ordiną už esminį vaidmenį skatinant draugiškus Italijos ir Lietuvos santykius bei abiejų valstybių bendradarbiavimą. D. Ardoino tyrimų laukas apima istorinę (socio)lingvistiką, multimodalinius ir tarpdisciplininius tyrimo modelius seniesiems tekstams tirti, prūsistiką, (italų) dialektologiją ir geolingvistiką. D. Ardoino jau beveik dešimtmetį organizuoja studentų ir dėstytojų dialektologines ekspedicijas Ligūrijos regione Italijoje, tarptautines italų kalbos savaites, konferencijas ir renginius susijusius su italistika Lietuvoje ir su baltistika Italijoje bei Šveicarijoje, aktyviai bendradarbiauja su Italijos Respublikos ambasada Lietuvoje, Italų kultūros institutu Vilniuje, Rygos bei Talino universitetų italistais, Pizos universiteto baltistais, kitų Italijos universitetų bei tyrimų institutų mokslininkais.

Visų labai laukiame!

Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedra kviečia dalyvauti konferencijoje „Prancūzų kalbos ir kultūros studijoms Lietuvoje – 250 metų“. Konferencija skirta pristatyti naujausius ir svarbiausius frankofonijos studijų tyrimus Lietuvoje.

Konferencija vyks 2024 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (Universiteto g. 5, Vilnius, Lietuva).

1774 m. išleista „Prancūzų kalbos gramatika Vilniaus akademijos prancūzų kalbos studentams“ („Grammaire française pour les étudiants du français à l’Académie de Vilnius“) žymi prancūzų kalbos studijų pradžią Lietuvoje. 1944 m. Vilniaus universitete įkurta Prancūzų filologijos katedra. Per 250 m. prancūzų kalbos ir kultūros studijos gerokai išsiplėtė ir šiuo metu Lietuvoje vykdomi reikšmingi su prancūzų kalba bei frankofonija susiję tyrimai. Be to, per pastaruosius penkiasdešimt metų pasaulyje pasikeitė filologijos mokslo sąvoka. Tai, kas anksčiau buvo laikoma filologijos studijomis, šiuo metu pasaulio universitetuose virto literatūros, vertimo, lingvistikos, filosofijos, semiotikos, kino, populiariosios kultūros ir vizualiųjų menų studijomis ir tyrimais. Konferencijos tikslas – pažvelgti į prancūzų kalbos ir frankofoniškų šalių kultūros studijas bei tyrimus Lietuvoje iš šios naujos perspektyvos, atkreipti dėmesį į šiuo metu vykdomus svarbius tyrimus ir aptarti šių tyrimų ir studijų ateitį Lietuvoje.

Kviečiame įvairių sričių mokslininkus teikti pranešimus, pristatančius aktualiausius Prancūzų kalbos ir kultūros bei frankofonijos studijų tyrimus.

Pranešimų trukmė – 20 min.

Konferencijos kalba – lietuvių.

Pranešimų santraukas (iki 300 ž.) prašome siųsti el. paštu: iki 2024-06-15.

Polonistikos centras maloniai kviečia į tradicines Polonistikos dienas, kurios įvyks š.m. gegužės 23-24 d.

Renginio programa >>

Vilniaus universiteto senatas 2024 m. gegužės 21 d. inicijavo naujos Vilniaus universiteto tarybos (toliau – Taryba) rinkimus ir paskelbė kandidatų į Tarybos narius kėlimo pradžią.

Kandidatus kelti galima nuo 2024 m. gegužės 22 d. iki rugsėjo 10 d.

Taryba yra sudaroma penkerių metų kadencijai iš 11 narių. Šiuose rinkimuose bus renkami 9 Tarybos nariai:

– penki Tarybos nariai, renkami iš iškeltų vidinių kandidatų – Vilniaus universiteto dėstytojų ir mokslo darbuotojų;

– keturi Tarybos nariai, renkami iš iškeltų išorinių kandidatų – ne Vilniaus universiteto akademinių darbuotojų ar studentų.

Šie 9 nariai renkami kaip kiekvienos iš Vilniaus universiteto tarybos narių rinkimų ir įgaliojimų nutraukimo tvarkos aprašo nustatytų mokslo sričių ir krypčių interesų atstovai.

Du Tarybos nariai bus renkami Vilniaus universiteto Studentų atstovybės nustatyta tvarka.

Plačiau apie rinkimus žr.:

https://www.vu.lt/site_files/Tarybos_rinkimu_tvarkos_aprasas_suvestine1.pdf,

https://www.vu.lt/apiemus/struktura/taryba/rinkimai-2024,

https://naujienos.vu.lt/prasideda-vilniaus-universiteto-tarybos-rinkimai-kandidatu-kelimo-etapas/

Dokumentai teikiami: elektroniniais paštais ; arba Filologijos fakulteto dekanate (Universiteto g. 5, Vilnius) darbo metu.

Tęsiame praktinių įgūdžių seminarus. Šįkart bendruomenės narius kviečiame 2024 m. gegužės 28 d., antradienį, 18 val. Seminaras vyks nuotoliu, „MS Teams“ platformoje, planuojama trukmė – viena valanda.

Šis seminaras skirtas kolegoms filologams supažindinti su keliais tekstynais ir tekstynų įrankiais, kuriuos galima taikyti kalbų mokymui(si). Juos trumpai pristatys Lina Bikelienė. Seminaro metu bus apžvelgti ir pademonstruoti:

• Sketch Engine (https://auth.sketchengine.eu) programa ir jos įrankis SKELL (Sketch Engine for Language Learning), leidžiantis pasitikrinti žodžio ar frazės vartoseną (https://www.sketchengine.au/skell/);
• English Corpora šeimos tekstynai (https://www.english-corpora.org/);
• MICUSP (Michigan Corpus of Upper-Level Student Papers) tekstynas (https://elicorpora.info/main);
• Lextutor (https://www.lextutor.ca) puslapyje pateikiami įrankiai;
• Ant Lab įrankiai: kalbos dalių žymėjimui skirtas TagAnt (https://www.laurenceanthony.net/software/tagant/) ir teksto analizei skirtas AntConc (https://www.laurenceanthony.net/software/antconc/).

Prisijungimo nuoroda >

(jei nepavyktų prisijungti, rašykite arba „MS Teams“ kanale)

Seminarą planuojama įrašyti, įrašas bus prieinamas savaitę po seminaro bendruomenės „MS Teams” kanale.

Kviečiame dalyvauti ir dalintis! Dalyvavusieji gaus MVG pažymėjimą.

Mokslo daktaro laipsnį įgijęs Notingamo universitete, o podoktorantūros stažuotę baigęs Vilniaus universitete, doc. Davide Castiglione nusprendė į literatūrinių vaizdinių temą pažvelgti iš naujos perspektyvos. Modernistinės poezijos stilistikos ir poetikos srityse besispecializuojantis anglistas pirmiausia pabrėžia, kad nors dauguma žmonių geba patirti mentalinius vaizdinius skaitydami ar net klausydamiesi teksto, kai kuriems skaitytojams tokie vaizdiniai vis dėlto taip lengvai neiškyla. Toliau Vilniaus universiteto docento žvilgsnis krypsta į tirštą mokslinių diskusijų apie vaizdingus literatūrinius aprašymus istoriją, siekiančią Aristotelio laikus.

Kaip tvirtina doc. D. Castiglione, „problema glūdi šios dimensijos platybėje, nes ji tokia akivaizdi, kad laikoma tiesiog savaime suprantamu dalyku“. Terminas „vaizdinys“ (angl. image) literatūros kritikoje vartojamas dažnai, tačiau pati sąvoka nėra iš esmės ištyrinėta. Mokslininkai ir kritikai dažnai vengia su šiuo terminu siejamo abstraktumo. Vis dėlto, filologo teigimu, atgimus kognityviniams mokslams, ypač kognityvinei poetikai ir bendrajai kognityvinei lingvistikai, atėjo laikas iš naujo įvertinti ir labiau įsigilinti į sudėtingą literatūrinių vaizdinių pasaulį.

Literatūrinių vaizdinių dekodavimu pagrįstas modelis

„Neturime metodo, leidžiančio nustatyti, kaip tekstuose yra modeliuojami jų sukeliami vaizdiniai“, – pripažįsta doc. D. Castiglione. Jau kelerius metus jis kuria išskirtinį modelį, skirtą šiam poreikiui atliepti: remdamasis literatūros kritikos pavyzdžiais, kuriuose aiškiai vartojamas terminas „vaizdinys“, jis sukūrė duomenų bazę, šiuo metu apimančią beveik šimtą įvairių atvejų. Tai mokslinės indukcijos procesas – duomenys renkami ir apibendrinami siekiant išnarplioti painų literatūrinių vaizdinių tinklą.

Apskritai tokių literatūrinių vaizdinių aprašymai pasižymi specifinėmis savybėmis ir dažnai apima juos pagyvinančias metaforas. Pavyzdžiui, Ezros Poundo dvieilyje „Metro stotyje“ (1913 m.) veidai prilyginami vainiklapiams, taip sukuriant paveikų tiesioginį efektą:

Tie šmėkšantys veidai minios,

Vainiklapiai tamsios šakos šlapios.

(Vertė Andrius Patiomkinas)

„Metaforos skatina žmogaus sąmonę formuoti vaizdinius, – teigia doc. D. Castiglione, – tačiau jos nėra tam privaloma sąlyga.“ Todėl kyla abejonių dėl istoriškai susiformavusio polinkio tapatinti mentalinius vaizdinius ir metaforas. Tyrėjas siekia pakeisti šią paradigmą, ragindamas kitus mokslininkus pripažinti dalinę vaizdinių autonomiją – nepriklausomybę nuo metaforų. Šis skirtumas, jo manymu, yra labai svarbus, norint visapusiškai suprasti tekstinį kraštovaizdį.

Metaforos sustiprina vaizdinius, bet, anot Vilniaus universiteto docento, vaizdiniai gali rastis ir be jų.

Pavyzdžiui, vienas kritikas kaip literatūrinį vaizdinį įvardijo šį gan tiesmuką aprašymą Eavan Boland eilėraštyje „Badmečio kelias“ (1975 m.):

…šį antradienį mačiau kaulus

pro savo vagono langą

„Tai visiškai pažodiškai suprantamas tekstas, tačiau kritikas jį suvokė kaip vaizdinį. Tikriausiai taip yra dėl „mačiau“ – suvokimo veiksmažodžio, raginančio skaitytoją į aprašomus dalykus pažvelgti pasakotojo akimis, taip pat dėl bendrinio daiktavardžio „kaulus“, nors čia ir nėra jokios metaforos. Apibendrinant – metaforos atlieka svarbų vaidmenį, tačiau vaizdiniai gali egzistuoti nepriklausomai nuo metaforinių elementų – tą rodo tokie tiesioginiai aprašymai kaip šis Boland kūrybos pavyzdys.“

Kurdamas duomenų bazę, doc. D. Castiglione išskyrė bendras literatūrinių vaizdinių savybes. Jis pažymi: „Tokiems vaizdiniams dažnai būdingos specifinės savybės: spalvą žymintys būdvardžiai, bendriniai daiktavardžiai, veiksmo veiksmažodžiai ir deiktiniai žodžiai – kalbos priemonės, nurodančios konkretų laiką, vietą ar asmenį tam tikrame kontekste (žodžiai „rytoj“, „ten“ ir t. t.). Pavyzdžiui, sakinyje „šis veidas šypsosi“ žodis „šis“ yra nuoroda į čia ir dabar, į kažką, kas kalbėtojui yra artima tiek erdviniu, tiek laiko požiūriu. „Veidas“ yra bendrinis daiktavardis, „šypsosi“ – elgesį žymintis veiksmažodis, o jo tęstinė forma (angl. smiling) rodo, kad procesas vyksta tam tikrą laiką – taip imituojamas realus suvokimas.

„Tai daugybė veiksnių, kurie, sujungti į vieną visumą, sukuria tai, ką vadinu prototipiniu žodiniu vaizdiniu“, – teigia mokslininkas. Šie vaizdiniai, dažnai gausūs metaforų, tarnauja kaip realaus suvokimo simuliacija, skaitytojų sąmonėje sužadinanti ryškius pojūčius.

Praktinis pritaikymas kuriant įtaigius tekstus

Pereidamas nuo teorijos prie jos taikymo, filologas pasiūlo apčiuopiamą atspirties tašką – Roberto Becerros sukurtą ir tvarkomą duomenų bazę, pasiekiamą adresu ideas-block.com. Ateityje doc. D. Castiglione svarsto apie galimybę bendradarbiauti su informacinių technologijų specialistais ir sukurti algoritmą, leidžiantį numatyti ir surasti ryškiausias tekstų dalis. Tai, anot jo, galėtų iš esmės pakeisti žurnalistų, rašytojų ir komunikacijos specialistų taikomus naratyvų kūrimo būdus.

„Jei norite, kad skaitytojas sutelktų dėmesį į tam tikrą teksto dalį, naudinga turėti kontrolinį sąrašą ir juo vadovautis“, – pataria mokslininkas. Sąraše – tokie veiksniai kaip teksto vieta, metaforos ir deiktiniai žodžiai, didinantys sužadinto vaizdinio įsimenamumą.

„Egzistuoja ir kiti parametrai: taip pat svarbu, ar subjektas atlieka veiksmą. Tai suteikia vaizdiniui daugiau stiprumo ir dinamiškumo“, – įtaigaus rašymo niuansus paaiškina doc. D. Castiglione.

Jis pabrėžia, kad svarbu rašyti glaustais ir paprastais sakiniais – kurti mažesnius informacijos vienetus, kurie yra lengviau apdorojami.

Jeigu į asmenį kreipiamasi tiesiogiai, įtraukiamos su pasaulio suvokimu susijusios sąvokos, pavyzdžiui, veiksmažodis „matyti“, naratyvas išryškėja dar labiau.

„Žinoma, esama ir kitų strategijų, tarkime, paralelizmas, – priduria jis. Tai tos pačios sintaksinės struktūros pakartojimas du ar daugiau kartų, taip sustiprinant jos įsimenamumą. – Pavyzdžiui, sakinyje „Pažvelkite į šį namą, pažvelkite į šią gražią vietą“ pasikartojanti struktūra daro mums tam tikrą poveikį. Psichologijoje tai vadinama „grunto efektu“ (angl. priming effect), kai vienas stimulas paveikia mūsų reakciją į kitą stimulą, kuris savo forma ar reikšme yra susijęs su pirmuoju.“

Tačiau doc. D. Castiglione įspėja, kad nereikėtų piktnaudžiauti paralelizmais ar kitomis strategijomis: „Siekiant veiksmingai perduoti esminę idėją, svarbiausia pasiekti subtilią pusiausvyrą tarp pirmą ir antrą kartą minimų elementų. Jei šios priemonės bus vartojamos pernelyg dažnai, jos gali netekti norimo poveikio – dėl pertekliaus prarasime dalį informacijos.

Taigi rašant įtaigų tekstą reikėtų nuspręsti, ką iškelti į pirmąjį planą, o ką palikti antrajame, kad būtų tiksliai perduota pagrindinė mintis.“

Dar vienas klausimas – optimali žodinio vaizdinio apimtis. „Surinktų 94 vaizdinių analizė parodė, kad juos vidutiniškai sudaro 13 žodžių“, – pasakoja mokslininkas. Vienas tokių pavyzdžių būtų Davido H. Lawrence’o romano „Ledi Čaterli meilužis“ eilutė „Vėjo gūsiai atnešdavo neįprastai ryškius saulės blyksnius“ (vert. Nijolė Regina Chijenienė) (7 žodžiai). Tai, pašnekovo teigimu, atitinka darbinės atminties pajėgumą – vadinasi, tokius vaizdinius patogu įsiminti. Tad kyla iššūkis, kaip ribotu žodžių skaičiumi perteikti prasmių gausią informaciją ir išlaikyti subtilią pusiausvyrą, kad tekstas būtų ir glaustas, ir sklandus.

Priešakyje – literatūrinio suvokimo tyrimas

Tyrimui įgaunant pagreitį, Vilniaus universiteto mokslininkas jau svarsto apie kitą etapą, kuriame bus atliekama ir apklausa. Perskaitę pateiktus tekstus, dalyviai užpildys klausimyną, kuris leis moksliškai įvertinti, kiek realus respondentų suvokimas atitinka jo paties iš anksto nustatytus prototipinius vaizdinius. Galutinis tikslas – sukurti prognozavimo potencialą turintį modelį. Tai būtų sudėtingas, tačiau perspektyvus žingsnis kognityvinės stilistikos ir teksto suvokimo tyrimų srityje.

Šioje srityje, kurioje dažnai dvejojama dėl neapibrėžtumo ir mokslinių paradigmų, doc. D. Castiglione yra pasiryžęs atlikti sisteminius ir tarpdisciplininius tyrimus, kurie galėtų atskleisti įvairius literatūrinių vaizdinių ypatumus ir padėtų geriau suprasti naratyvus, formuojančius mūsų kognityvines patirtis.

Nuo 2024 m. gegužės baltų kalbomis besidomintys studentai gali rinktis naują magistro studijų programos Kalbotyros šaką „Baltų kalbotyra“. VU Filologijos fakultete dėstoma programa siekia studentams suteikti sisteminių sinchroninės ir diachroninės baltų kalbotyros žinių, supažindinti su metodologinėmis tradicinės kalbotyros ir tarpdisciplininių tyrimų prieigomis. 

Naujoji studijų programos šaka orientuota į plataus profilio humanitarinių mokslų BA pakopos studijas baigusius asmenis, kurie domisi lietuvių, latvių ir prūsų kalbomis ir nori įgyti lingvistinį išsilavinimą. Studijas pasirinkę studentai įgis žinių apie baltų kalbų gramatines sistemas ir jų raidą, rašto paminklus, santykį su kitomis giminiškomis indoeuropiečių ir kaimyninėmis Baltijos jūros arealo kalbomis, mokės įvertinti atliktus ir vykdomus baltų kalbotyros tyrimus bei jų svarbą, įgis įgūdžių ir patirties taikyti moderniąsias technologijas dirbant su baltų kalbų medžiaga. Be pagrindinių baltistinių dalykų, programa sudaro galimybes rinktis ir bendrosios, taikomosios ar gretinamosios kalbotyros dalykus, kad studentas galėtų pagal individualius poreikius susiformuoti pageidaujamą studijų planą.  

Pasirinkusiems studijas magistrantams numatoma suteikti galimybę vienam semestrui išvykti pagilinti baltų ar bendrosios kalbotyros žinių į užsienio universitetą partnerį ir gauti dvigubą diplomą. Pirmieji partneriai – Latvijos universitetas. Ateityje planuojamas bendradarbiavimas ir su kitais universitetais. Programos kūrėjai tikisi, kad naujoji programa pritrauks ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių aukštąsias mokyklas baigusių bakalauro pakopos studentų, besidominčių baltų kalbomis. 

„Vilniaus universitetas jau ne vieną dešimtmetį didžiuojasi esąs pagrindinis baltistikos mokslo centras, telkiantis pasaulyje pripažintus specialistus. Džiaugiamės galėdami studentams pasiūlyti aukščiausio lygio baltistikos studijas ir tarptautinio bendradarbiavimo galimybes,“ teigia VU Baltistikos katedros dėstytojas, prūsų kalbos tyrėjas doc. dr. Vytautas Rinkevičius. 

Daugiau sužinoti apie MA Kalbotyros programos šaką „Baltų kalbotyra“ galima VU tinklalapyje stojantiesiems. 

Daiva Sinkevičiūtė 

VU Baltistikos katedros profesorė